Jaunųjų kūrybos konkursas
Indrė Bručkutė
Karuselė
Aš girdėjau plyštančius rūbus, slenkančius nuo įkaitusio kūno,
nuo žemės
Sklido lava po visą miestą, atnešdama aistrą.
Aistrą kalbėtis, aistrą nemiegoti ir žaisti šaradas
Bėgioti iš vietos į vietą, ieškant kampo prisiglausti, kad ir ne peties
Aš girdėjau lojančius pamišusius žmones, miaukiančias
mergaites,
Nerandančias savo šeimininko ir savo pienelio palakti
Negalinčias atsitraukti nuo tavo kelio ir murkiančias prie lovos
Kaip norėtų alsuoti ir padusti, atsiremti į atlošą ir murrr murrr
Gyvastį girdėjau, užsiveisusią po tiltu, slenkančią per naktį
Tamsią ir beformę, slidžią kaip uogienė ir rūgščią kaip citrina
Miegojau tada stotelėje, laukdamas pranešimo iš viršaus
Ar bent kvietimo prisijungti prie šių linksmybių, bet jokio ženklo
Jis ten gurkšnoja vyną, šnekasi su baltais arkliais ir sukasi akys
kaip karuselė
O man – tik nuorūkos pakampėse ir tušti alaus buteliai
Keli centai už juos parduotuvėje ir pašaipūs žvilgsniai
pagyvenusių pardavėjų,
Kurių vidus vis dar trokšta įsiskverbti į visą miesto gyvastį
Ar kad gyvastis įsiskverbtų į jas ir neštų po barus, po vynines,
po susitikimus
Ir sutiktų jos atsiduoti tam šurmuliui, kuris dabar
tik jų galvose gyvas
Ir aš susitikčiau tą juodą beformę masę, pasisveikinčiau
Sakyčiau: – Sveika,– o ji mane, tokį beviltiškai normalų
Paguldytų po tiltu ir niūniuotų kaip kaimynas iš viršaus
Žavią karuselės melodiją, kol aš sukčiaus toje beprotybėje
Atradęs savo sąmonės likučius.
Ad astra
Išsipasakok man savo gudrybes vingrybes
Išsivyniok kaip šliužas vasaros naktį
Nerandantis vietos po žeme
Išnyrantis vidury stoties ir vos nepervažiuotas
Traukinio, skubančio į kitą pusę, nei visiems reikia
Be bilieto, be istorijos, naujos autobiografijos beieškant
Keturios tauriosios tiesos apie kančią
Iššliaužiant į gatvę tarp purvinų pėdų,
Kurios siekia tave sumindžioti ir nepavyksta,
Priimk tai kaip karmą,
Priimk kaip nirvaną,
Priimk mane, tarp plytelių įroposiu
Pasislėpsiu tuščioje nuorūkoje
Ir žiūrėsime vakarais į langus,
Atspindinčius girtus vyrus, grįžtančius namo
Kaip gandrai žirgliojančius per perėją
Vienas brūkšnys-antras brūkšnys-trečias
Pasislepia už savo pervargusių žmonų
Rėkiančių iš laimės vaikų
Už paskutinį saldainį,
Atspindinčius vienišus klajotojus
Ideologijas analizuojančius naktimis
Ir mažuosius skautus, kurie prakaitu žliugsi
Ir meldžiasi, kad įsižiebtų ugnis
Tarp šių nuplikusių, suskeldėjusių plytelių.
O pritrėkšti aimanuosime iš agonijos
Lauksime, kol rytinės šlavėjos
Prašluos mus su miesto dulkėmis
Ir padės ant senovinio altoriaus
Priimk tai kaip dovaną
Priimk kaip aktorius priima rolę
Kol kelio darbininkai nuties naują taką
Ir įspraus šliužus tarp betono
Globalizacijos inkaras nusėdo ant žemės
Sėdintį Jautį pakeis Laukinis Automobilis,
Lekiantis pasiutusiu maršrutu
Nuo mcdonaldo įvažiavimo
Iki dangoraižio stogo.
Manifestas
Esame tūkstantį penkis kartus perlaužti mūsų esamų
ir nesamų savigraužų
Esame šventame šiukšlyne, žaisdami biliardą
iš neišgyvenusiųjų kaukolių
Esame pamišę ir sumišę nuo šviesos greičiu lakstančių
pykčio virpesių
Esame dar kartą giedoję iš nevilties ant Danės tilto
Esame buvę prie prakartėlės paguldyti kaip šiaudai
ar pastatyti kaip ėdžios
Buvome išdidžioji karta, įtaisytais pagiežos mechanizmais
Buvome arbatžolės išvirtoje valstybės arbatoje, kurią geria
gamintojai
Buvome spausdintuvai su išsiliejusiu rašalu ant reikalingo
popieriaus
Buvome atmata, atmesti ir be leidimo paleisti lygtinai,
nes paleidžia tik visam laikui arba sulaiko amžinai
Buvome uždaryti meduoliniame name, kurį laižė naivūs vaikai
Dabar tikimės būti bent degtukų dėžutėje suspausti
ir uždegti, nors ir be balsavimo teisės.
Nuleisti kanalizacijoje, kaip penkta koja šuniui arba
išsigimimas ant valstybės tarnautojo veido.
Be tikslo ar tikslaus plano panaudoti žetonai kitam pokerio
mačui.
Esame nukirstomis kojomis, kad nepabėgtume
ar nesispardytumėm kaip lenktyniniai žirgai.
Neturime paso ar tapatybės kortelės, tik vos matomą
brūkšninį kodą, kad atskirtų kokios veislės būtybėmis tapom.
Mes ant operacinės stalo, ne visai užmigdyti, išbandomi,
bet, velniop jus visus, klaikiai jaučiantys.
Tegyvuoja ištatuiruotos sėdynės!
Tegyvuoja išsitrynusios ribos tarp literatūros žanrų!
Tegyvuoja Dharmos valkatos!
Tegyvuoja palikti testamentai ir jų pelenai mūsų istorijoje!
Tegyvuoja degantys protestuotojai!
Tegyvuoja pabėgėliai iš mokymo įstaigų!
Tegyvuoja bemiegės naktys ir lai skęsta nebešokiruojantis
modernus menas!
Tegyvuoja seksas ir išsilieja menas į jūsų vidų!
Tegyvuoja žmonės – išnaros ir jų palikti pūti kūnai!
Tegyvuoja žemės centre pasislėpusi ramybė!
Tegyvuoja homo-bi-trans(cendentinis) seksualumas!
Tegyvuoja Lietuva, parsiduodanti vakariečių kultūrai!
Tegyvuoja tolerastai ir jų teisė į skonį!
Tegyvuoja demokratiškas daugumos valdymas ir didėjantis
savižudybių skaičius!
Tegyvuoja motina-televizija, nedrįstanti savo žiūrovo
paleisti iš namų į plačius horizontus!
Tegyvuojame mes, beprotiškai išalkę, kandžiojantys vieni kitus
ir pardavę savo šonkaulius dėl geresnio hanibalų rytojaus
