Jaunųjų kūrybos konkursas
Rusnė Toleikytė
kurčias ketureilis
viskas ką girdžiu kalbu ką
šoku, Viešpatie,
ošimas jūros
užgula ausis
nuolaužos
1.
tavo pirštų saulėlydis
leidžiasi mano nugara
esame ūmaus nuopuolio aukos
2.
būtis ant kilimo o kartais
norėčiau būti šuo
bastyčiausi pakampėmis
ir neskaudėtų kad esi
3.
guliu ant grindų ir
žlugdau prabangą
milijonus mažmožių
be kurių gyventi
taip ir neišmokau
4.
šiąnakt mane pasitiko gyvenimas
vyriškis pasiūlė draugiją
išsitraukiau iš kišenės
gabalėlį dabarties
(atrodė susiglamžęs)
vyras buvo gražiai netobulas
traukiojo nosimi
margas kaklaraištis
išsitraukė savo gabalėlį
(susiglamžęs)
tada pridėjo savąjį
prie manojo
ir aš negalėjau
neįsimylėti
5.
miegamojo lange mirė musė
palikau kaip yra
tiesiog nežinojau ką daryti
su tokia šlykščia
rudens nuoroda
į žiemą
žiemos klausymas
ar jauti, kaip
susigeria žodžiai, lyg balta
į juodą garsai susilieja, subėga ir
šąla, ir virsta į
ledą – net lūpos, atrodo,
nuo žodžių užšąla, o
rankos ir kojos palieka prie
miško – mieste tu
esi, gruodžio
sniegas drabužiuose tviska,
žmogau, kiek dar kartų kartoti
reikės – žodis neskamba, žodis
ausies vien lezgelį suvilgo, lyg balta
į juodą garsai susilieja, bet
neskamba – skamba tik
žingsniai, girdi – skamba
žingsniai – –
baltas eskizas
bąlančios žąsys
viena paskui kitą —
iš liūdesio
neprašytas svečias
gatve nepažįstamasis
iš paskos
tamsa ir žingsniai –
daužosi širdis
staiga
už sprando čiupt
[sveiki] šypso —
krentančios
žvaigždės
belaukiant
stebiu dangų, mąstau –
o gal koks kvailys
žiūri dabar į mane ir
galvoja:
“kvailys koks” —
apatija
Rūkai ir
krenta pelenai
į niekur
ir vėl bijai
savęs paklausti
kodėl tamsa tau
neberūpi
rūkai ir
krenta pelenai
rūkai ir
nieko
būna kartais
ir sniego
kartais būna
nepažinsi –
atsiguli
daryti
angelo —
o tas
staiga
pakyla ir
nueina
sau
įsimylėjimai
1.
Dviese
Plyštantis kuklumas
ant tavo megztinio
virvelėmis —
vienas prieš kitą
ant grindų
lietaus akivaizdoje
2. Rytas virtuvėje
Rėksnys arbatinukas,
ant palangės
vos pastebimas katinas
snukiu prie stiklo —
rytiniai ilgesio
paerzinimai
3. Kuklumas
Įkaitusiu skruostu
ant tavo peties ir
nė žingsnio arčiau
4. Atminties potvyniai
Prisiminti 2002-ųjų penktadienį:
šokančios cigaretės,
besišypsantys alaus buteliai,
cypiantys langų valytuvai
Mari su kišeniniu veidrodėliu,
alkūne mojuojantis rūkalius Mo,
tu įsitvėręs vairą labiau nei mane —
Įsivaizduoti 2002-ųjų penktadienį:
aš, tu ir lietus
nakties nerštas
gražiai negraži danguje
išsišiepusi vakaro kilpa–
kasnakt pamiškėj
kasnakt šuliny
po mėnulį numiršta
apie bites
jos stato bažnyčią
vasarą jaukią ir šiltą
kiekvienam po
aukso paplotėlį
žiemą kai šalta
stiklainyje žiba
ne saulė bet
šviečia ir šildo
po akių vokais
žiūrėjau tarsi
į nuotrauką – tarsi iš vaško
kūnas
ir akys.
kvepėjo būtis
chrizantemos —
Viešpatie.. ką jie ten mato?
akimirka
mačiau
aną sekmadienį
su tėveliu kai grįžom
nuo bažnyčios ežeru
mamutės veidą
po ledu – –
šypsojosi
po žeme
Ar šaukia kas vardu
mus, Dievuli? – – –
Papasakok,
kas chrizantemų puokštę
įsega į kūną,
kas rauna našlutes
mums iš akių, Dievuli – – –
patamsių nuolaužos
1.
po kambarius
slankioju it šmėkla
rankelėse galvą laikydama
nemokytą neskalbtą nelygintą – –
turėčiau namus tuojau pat
su savimi išgerčiau
rytinį puodelį kavos
2.
lyg nakties jauniklė
ką tik išsiritusi stoviu
prieš veidrodį
šukuoju plaukus
neiššukuojamus –
ant mano peties
nutūpia mylimo žvilgsnis
šviesos palytėtas
3.
pirštais kailį lyginuosi
sėdėdama ant palangės
pasaulio akivaizdoje
t.y.
Baimė yra
Riešuto spalvos košmaras
atverstas brandaus mėnulio akivaizdoje
Duonos skonio kriauklelė –
Beribis šniokštimas joje
[Šimtas] ir dar vienas
trupantis žingsnis –
kito kambario link
užrištomis akimis –
pirštu baksnojant naktį
Nuluptas medis –
Gruoblėta žievė kraujo skonio.
Baimė yra
Tryliktas skaičius
susapnuotas
trylikto mėnesio tryliktą dieną – –
Ji užklumpa staiga
šalčiui nespėjus
sutekėti į galūnes – –
Baimė yra – –
Perduoki kitam – –
Tik ne man
virsmas
jos veidas rankinėje
taip pat knyga –
Raitelis be galvos
kol kas nepanašu
į intensyvų vyksmą
