Jaunųjų kūrybos konkursas
JURGITA JASPONYTĖ
***
rytdiena karpo nakčiai
žvaigždes
be tavęs –
šąla kojos
šiandien ruduo
ir moliūgai karietai prinoko.
***
Sušilo karvutė
vidinėj kišenėj
ėmė tirpti
sakė my…
davė
vaikišką pieną
kondensuotą
su cukrum
plastmasiniam bidonėlyje
raudona rankena
tai sočiai.
Ryga
1.
Aukštos supynės
pakeliui
prie molinio namo
dangus
paryčiu
ištinęs
ištvinęs
upėn
į salas
Kiškių
ir negyvenamas.
2.
Ir po tiltu
po traukiniu –
tiek velniavos!
tarsi būtum
be proto pėsčias
apraizgytas
atspindžiais
egana to
aukso gaidžio
pelekais
raitas
vos vos…
3.
Po šikančio katinėlio kojom
prasideda miestas.
Naujieji metai senam pašte
dryžuotus
naujametinius
ryšių mazgo vaikus
sudėdavo
kaip pieštukus
į pieštukinę
į eilę
prie laimės
plastmasiniai
balti
lyg iš sūrio varškės
laimės šulinio
mešk (er) iukai
džiovinti nuotraukoj
tebeblizgioj
kaip
šlapio linoleumo
cecho grindys
Sostinė, arba 1985-ieji
(broliui)
Sušlapdavom kojas
ant ežero
įstrigdavau (traukei)
molyne
sprendėm mįsles
kinologines
iki vilkų žibuoklyne
ginčijomės
kopėm kalniukan
ostra gurka
sodo namukus
piešdavom
ant vienas kito nugarų
šokinėdavom
ant spyruoklinių lovų
kažkuriam sąvartyne
lipdėm smegenį –
думай, – sakėm,– Гена,
думай
o rogutės
smegenų rageliais
kad plojo į liepą –
blioviau garsiai
galvojau, kad durnas
esi
kaip visada
nežiūrėjau po kojom –
bėgau pas mamą
nuo jos megztų
žieminių kelnių
apgindavai
dingdavai
po kino seansų
apie nindzes
savo miestuose
vilniuose daugiaaukščiuose
baltais kedais madinguose
o mes su pusbroliu
darėmės sostą ir sostinę
kaime –
tarp bobutės lovos
ir „Ryga“ skalbyklės.
Laukiu. Per miegą
MB
kai laukiu
per miegus
kaupiasi laikas –
stalčiai neužsidaro
lūžta durų vyriai
tapetai lauposi
– ko trankai?
O kad neužsidaro
įkyriai
laikas užlipdo
savo banderoles
man prie veido
tėvo raukšlės
prilips
kol Ulisas manasis
sugrįš
iš kaimo
su stručio kiaušiniu
ir 8-iais
apsakymais
***
prabėgo
vienmarškinė
vienplaukė
vienakė
katė
išardydama
taką
pasienio
pašienio
geltonais smaigsteliais –
kaip dvylikos brolių sesuo,
dvasele lakstanti
ant aukšto
kur
kvepia prabėgusio laiko
vaikystėmis
karalystėmis
lentynose
klystkeliais –
iki anos pusės
ir atgal
***
langą pravėriau –
snieginių ančių priskrido
ėmė jos dūsaut –langus užšaldė
Pradžioje senelis
Jeigu pinasi žiedu
tai neatrinksi
pradžios
pradžioje
mano senelis pynė krepšius
davė man tokį
saujos didumo
žemuogių kvapo
suvalgiau –
pagailo
ėmiau mėgdžiot
iš plastilino
taip, kaip pradžioje
mano senelis mūrijo pečius
taip taikliai,
kad atsirastų kampelis,
kur vaikus klupdytų
kur pelių atsirastų
kad pirmuosius pieninius
susirinktų
nes pradžioje
mano senelis išdirbdavo
kailius
ant balto ožkiakailio supdavo
girdėdavau:
aaaa a juš mama idzi s polia
niosi kaczku i kacziora aaaa
bet pradžioje
mano senelis sodino medžius
visur, kur dar gatvių nebuvo
nes jo senelis sodino
medžius –
vyšnių sodą žiedu
ir dar pradžioje
mano senelis dirbo batus –
jau kuris laikas nebematau
medinių kojelių
išėjo anon pusėn
mano senelio
ieškoti
