Jėga ir prasiveržimai

Jėga ir prasiveržimai
Kristina  Jokubavičienė

Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje veikiančios Adomo Stanislovo Raudžio-Samogits retrospektyvinės skulptūrų parodos darbų pavadinimuose nuolat kartojasi šiedu žodžiai – „jėga“ ir „prasiveržimas“.

Prie medžio, granito ir gipso skulptūrų bei piešinių guašu Klaipėdoje surengtoje parodoje A.S.Raudys-Samogits pridėjo kompozicijas, plėtojančias pasipriešinimo sovietinei ideologijai temą. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Juos nuolat kartoja ir pats autorius, kalbėdamas apie savo kūrybos idėjas ir kūrinių formas. Matyt,  ta dinamiška plastika kyla ir iš veržlios autoriaus prigimties, kuri nuolat skatino ir tebeskatina veikti, ir kartu atspindi meno situaciją šeštojo-septintojo dešimtmečių Europoje. Tuomet didžiųjų modernios skulptūros meistrų  – Žako Lipšico, Henrio Mūro, mažiau mūsuose žinomo Cezaro ar Marino Marini kūrybos įtakojama formavosi Samogito darbų stilistika.

Už gyvenimą!
Parodoje Prano Domšaičio galerijoje lankytoją pasitinka trys Samogito darbų, sukurtų įvairiu metu, grupės, kurias vienija ta pati atpažįstama meninė raiška, o skiria – medžiagos.
Plastiškos, minkštos medžio formos,  suvaržytos plieno trosais,  įgauna sprogdinančios įtampos. Gipsas neatpažįstamai pakeičia savo banalią prigimtį ir tampa aštriai kampuotų, viena iš kitos kylančių plokštumų sąveikos kamuoliais. Medžio glotnumas, jo natūrali, šilta medaus spalva, turtingos tekstūros drastiškai kontrastuoja su industrinėmis trosų invazijomis ir per abstrakčią formą suponuoja išraiškingą žmogaus ir agresyvios technizuotos aplinkos, natūrai priešiškos civilizacijos konfliktą.
Organinės abstrakcijos stiliumi atliktos skulptūros išreiškia universalią kovos už gyvenimą idėją. Medžio kompozicijose puikiai balansuojamas masės ir ertmės santykis. Gipso skulptūrose į visas puses sklindantys formų pliūpsniai akivaizdžiai kyla iš vieno branduolio, pirminės beformės masės, tarsi atkartodami pačios minties gimimą.

Pasipriešinimo tema
Pati netikėčiausia paro-dos dalis – penkios naujos kompozicijos, kurias skulptorius sukūrė beviešėdamas Klaipėdoje ir savo aplinkoje atradęs visokių keistų rakandų (pvz., parūdijusį emaliuotą dubenį, rašomojo stalo spintelę, tipiškus dar nesenų laikų reliktus ar išdūlėjusį medžio kelmą). Šie autentiški daiktai, praturtinti drobe, viela, skardos lakštais ir raudonos spalvos akcentais, tapo kompozicijomis, plėtojančiomis aktualią dailininko kūrybai pasipriešinimo sovietinei ideologijai temą.
Nenuostabu, kad gūdžiame šeštajame dešimtmetyje sugebėjęs išsiveržti per geležinę uždangą į laisvąjį pasaulį dailininkas šį išsiveržimą sutapatina su plastikos paieškomis ir eksperimentais, susiedamas su simboliniais, istoriniais, bibliniais siužetais bei pasiekdamas  prasmingos meninės raiškos.
Atrodo, kad per šešiolika Nepriklausomybės metų  jau atradome visus svetur kūrusius ir kuriančius lietuvių dailininkus. Toks išsamus Samogito kūrybos sugrįžimas 2007-aisiais  tapo dar viena malonia ir netikėta pažintimi su savitu ir originaliu kūrėju.