Jis pats – kaip gintaras…

ANTANO MONČIO DIENOS

Jis pats – kaip gintaras…

Rita BOČIULYTĖ

Menininkai iš visos Lietuvos praėjusį savaitgalį suvažiavo į Palangą, kur vyko jau tradicija tampančios A. Mončio dienos. Šeštadienį įvairiose kurorto erdvėse buvo atidarytos penkios šiuolaikinio Lietuvos meno parodos, pristatyti garso, kino bei video- projektai. Išvakarėse A. Mončio (1921 – 1993) piešinių paroda „Kūnai“ iš Palangos A. Mončio namų-muziejaus fondų atvėrė duris Šiaulių dailės galerijoje. Ta proga Šiauliuose buvo surengta šalies menotyrininkų konferencija, kurioje jie diskutavo apie šiuolaikinę dailės kritiką ir kultūros kontekstą.

Epicentras – muziejus

A. Mončio dienų užuomazgos siekia 1999 metus, kai Palangoje atvėrė duris A. Mončio namai-muziejus. „Nuo tol kasmet, paminėdami dailininko gimimo ir mirties datas, aplankome jo gimtąjį Mončių kaimą Kretingos rajone, nueiname prie jo ąžuolo. Tai jau tapo tradicija. Kaip ir tomis dienomis muziejuje ir kitur Palangoje atidaromos naujos parodos. Tik iki pernai metų mes jų visų nesujungėm ir neįvardijom A. Mončio dienomis, kurios susiklostė labai natūraliai, iš vidinio poreikio, o ne „dėl paukščiuko“, – pasakojo muziejui vadovaujanti dailininko giminaitė Loreta Turauskaitė.

A. Mončio fondas, muziejus ir A. Mončio dienų projekto kuratorius Darius Gerasimavičius šiemet, kaip ir pernai, A. Mončio dienas atidarė jų epicentre – A. Mončio namuose-muziejuje.

Nežinomi papuošalai

Šeštadienį čia buvo pristatyti iki šiol nežinomi ir neeksponuoti dailininko A. Mončio papuošalai iš gintaro, apie kuriuos gausiai susirinkusiems jo kūrybos gerbėjams papasakojo Palangoje gyvenanti dailininko sesuo Birutė Turauskienė. Iš jos sužinojome, kaip lauktuvių į Paryžių broliui įdėti keli gabalėliai gintaro į Lietuvą sugrįžo virtę originaliais kaklo papuošalais. Anot ponios Birutės, jos brolis jų nepadovanojo savo tenykštėms pažįstamoms, nes nemanė, kad paryžietės vertos puoštis gintarais… „Man pats Mončys – kaip gintaras, su savo gimtu kraštu susijęs lyg inkliuzas“, – sakė vilnietis menotyrininkas Viktoras Liutkus, parašęs ir pernai išleidęs knygą apie vieną garsiausių Lietuvos skulptorių, pasaulinio masto dailininką A. Mončį. Šis menininkas, didžiąją savo gyvenimo dalį praleidęs užjūryje, ten ir išgarsėjęs, niekuomet nepamiršo savo šaknų ir Lietuvos, Palangai yra padovanojęs didžiulę kolekciją savo darbų – skulptūrų, piešinių, koliažų, kaukių švilpių, kurie dabar saugomi jo vardu pavadintame muziejuje.

Neįkvepia, bet intriguoja

Šiemetinėms A. Mončio dienoms dedikuotų parodų puokštėje buvo dar viena, susijusi su gintaru, kurią surengė Vilniuje gyvenantis jaunosios kartos juvelyras Robertas Grigaravičius. Jis savo juvelyrikos ekspoziciją pavadino vienu žodžiu – „Gintarasnelabai“. Kodėl nelabai? Anot autoriaus, gintaras – ne ta medžiaga, kuri jį įkvepia, bet tai savotiška intriga, buvę įdomu padaryti kai ką konceptualaus ir iš gintaro. Pastarasis, kaip teigia R. Grigaravičius, gali būti ne tik glotnus, bet ir aštrus kaip stiklas, nuvalkiota gintarinio papuošalo idėja gali atgimti nauja modernia forma, neįprastais deriniais su kitomis medžiagomis – medžiu, nerūdijančiu plienu, stiklu, valu, kriauklainiu ar sidabro viela.

Fobijos vėliavų šlamesy

Palangos „Alkos“ viešbučio salėje šeštadienį pristatyta vilniečio menininko Lino Liandsbergio tapybos paroda „Vėliavos“ – taip pat A. Mončio dienų programoje. Jos autorius smagiai improvizuoja baltiškųjų vėliavų tema, kryžiaus motyvu, geometrine kompozicija ir spalvomis, be kita ko, savo paveiksluose panaudodamas neįprastas tapybai priemones – žaislinius kareivėlius, plastikinius lipdukus. Tai savotiškas žaidimas – linksmas ir ironiškas, kurio centre – vėliavų fobijų variacijos. Jas stebint ilgiau, viskas akyse ima šokinėti. Taigi tai ir savotiškas optinis autoriaus žaidimas su žiūrovu.

Meniu – fotografijos

Vilniečio fotomenininko Vytauto Balčyčio fotografijų parodoje, kuri stebėtinai pritapo, sakytumei, kiek neįprastoje vietoje – restorane „Pelikanas“, A. Mončio dienų dalyviams buvo proga pratęsti apmąstymus apie mūsų fobijas – tikras ir išsigalvotas. V. Balčyčio fotografijų prietemoje jos išniro visos – buvę ir esamos, tyliai skelbdamos būties paieškas. Žinomo fotomenininko darbuose užfiksuotos įvairiausios sielos būsenos – iš Lukiškių aikštės, senojo Vilniaus gatvelių ir sienų, Ukmergės, Jurbarko. Bet ne geografija čia svarbiausia. Tos būsenos šešėliais susirango ant vienišų parko suoliukų, iš tamsos išnyra tuščia reklaminių stendų didybe, žole apžėlusiais pastatais liūdnai įsikomponuoja prietemos peizaže…

Konceptualios R. Balčyčio fotografijos gana originaliai atrodo šiuolaikinėje komercinėje erdvėje. Paradoksalu, tačiau be vargo jos pritapo modernaus restorano interjere. Puiku, jo šeimininkai savo meniu lankytojams nusiteikę pasiūlyti peno ne tik kūnui, bet ir sielai. Priėmę netikėtą vilniečio fotomenininko Gintauto Trimako pasiūlymą, jie antri metai čia rengia jo kuruojamas fotografijos parodas, šioji – R. Balčyčio darbų – jau penktoji iš ciklo, kurį numatoma tęsti.

M. Navakas, augalai ir stiklas

Vakarop vėl grįžtame į A. Mončio namus-muziejų, kur pristatomas Mindaugo Navako projektas „Pestasites ant more…“. Jo autorius, dar vadinamas netradiciniu skulptoriumi, vėl demonstruoja savo nepailstamą domėjimąsi skulptūros technologijomis. Kūręs iš bronzos, betono, plieno, šiferio, silikono, plastiko bei kitų įvairiausių medžiagų, šiuosyk jis eksponuoja du objektus iš stiklo ir instaliaciją, kuriai panaudojo bambuką ir didžiulius šaukščio augalo lapus, užkonservuodamas juos polietileno plėvelėje. „Tai patys didžiausi augalo lapai, kokius tik galima rasti mūsų krašte, – paaiškina M. Navakas į versnisažą susirinkusiems smalsuoliams. – Neįtikėtina, bet tokie dideli jie užauga čia, Lietuvoje. Jų girliandą iš abiejų šonų laiko strypai iš bambuko, kuris pas mus tikrai neauga. Susiedamas šiuodu augalus, mąsčiau apie „čia“ ir „ne čia“, „namie“ ir „svetur“ sąvokas. Galbūt galima įžiūrėti kažkokius mano apmąstymus apie egzodą, tremtį…“

Kiti du parodos kūriniai – skulptūriniai stiklo objektai, ne mažiau masinantys publiką, M. Navako sukurti 1999-aisiais, bet iki šiol niekur nerodyti. „Juos inspiravo mano apsilankymas Venecijoje, kur stiklas – kone mitas, – sakė „Klaipėdai“ M. Navakas. – Profesinio smalsumo vedamas pabandžiau pats surasti savo santykį su stiklu. Ką gi, jis manęs tapti stiklioriumi nepatraukė. Tiesiog realizavau savo mintis „neįtempęs raumenų“. Tai savotiški eskizai.“ Paklaustas, kodėl jo pūsto stiklo objektai „pažaboti“ ar supakuoti, dailininkas atsakė: „Greičiau – apsaugoti. Taip, tai labai svarbu. Juk stiklas – trapus daiktas. Čia jau išnyra saugumo ir nesaugumo tema ar bent jos nuojautos.“

Nesunku pastebėti, jog M. Navakas, kaip retas kitas mūsų menininkas, nesidrovi komentuoti savo kūrinius. „Aš – prieš lietuvių kultūroje vyraujantį kvailumą ir jausmingumą. Todėl bandau pats išsiaiškinti, ką ir kodėl darau, kartu ir žiūrovams paaiškinti“, – sakė jis šypsodamasis.

Vaizdus papildė garsai

Šeštadienio vakarą A. Mončio namuose-muziejuje įteikta antroji A. Mončio fondo įsteigta premija. Ja – A. Mončio piešiniu iš privačios kolekcijos – apdovanotas vilnietis menininkas Dainius Liškevičius už fotografijos ir videoprojektą „Delsiklis / 8 sek.“, kuris buvo eksponuojamas A. Mončio namuose-muziejuje pernai vasarą. Prieš metus pirmąja šios premijos laureate tapo vilnietė tapytoja Jurga Barilaitė.

Į A. Mončio dienas šiemet įsiliejo ir video- bei garso projektai: Evaldo Janso „Performansaidoc“, Andriaus Kviliūno „Auksė, Artūro Railos „Cool ecstasy“. Dar vienoje netradicinėje erdvėje – apgriuvusiame „Birutės“ restorane buvo parodyti ne vieną tarptautinį kino festivalį apkeliavę Karolio Jankaus trumpo metražo filmai „No money, no sex“ ir „Foxy sisters“, pristatyti DJ Karaliaus (RyRalio), Donio, V. Manomaičio, GYS, DJ Incognito group garso projektai.

Ir tai dar ne viskas. A. Mončio dienų tęsinys – spalio pabaigoje.

by admin