“JOKER” – choreografinis jauno kūrėjo pasakojimas

PROJEKTAI

“JOKER” – choreografinis jauno kūrėjo pasakojimas

VIOLETA MILVYDIENĖ

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros lektorė

Uostamiesčio šokio meno mylėtojų bei vertintojų Klaipėdos muzikinis teatras itin nelepina šio žanro pastatymais. Tad spalio 11-ąją netikėtai pasirodžiusi “Joker” premjera pradžiugino dvigubai. Pirma – šis baleto spektaklis, dar skelbiamas kaip šiuolaikinio šokio projektas ir, kiek teko girdėti, teatro administracijos laikomas eksperimentiniu, tvirtai galėtų pretenduoti į jo repertuarą ir gyvuoti bei džiuginti miestelėnus. Antra – tai jauno choreografo, trupės baleto artisto Aleksandro Jankausko, beje, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros absolvento, savarankiškas darbas.

Brandesnis ir gilesnis

Tiesa, dar 2001-ųjų rudenį jo suburta grupė “Alter ego” parodė dviejų dalių šokio spektaklį “Amžinasis kelias”. Pasak paties A.Jankausko, “modernaus šokio pasakojimas apie žmogaus gimimą, žemiškąjį ir pomirtinį gyvenimą, apie jo ryšį su aplinka ir Dievu” buvo išaugęs iš triptiko ir sukurtas pagal įvairią muziką.

Galima tvirtai teigti, jog naujasis darbas, pavadintas “Joker” (liet. – džiokeris, iš anglų k. – juokdarys arba korta su juokdario atvaizdu), – žymiai brandesnis, išbaigtesnis ir savo muzikine dramaturgija, ir itin įvairia choreografine stilistika. Nors išoriškai paprastas savo forma, kaip, tarkim, jau metus Klaipėdos muzikiniame teatre rodoma “Baletinė Čaplino ir Dolskio korta” (baletmeisterė – rygietė L.Beiris), jis filosofiškai gilesnis ir verčia šiek tiek pamąstyti.

Gana įmantri istorija…

Pagrindinio spektaklio herojaus – Lošėjo – pasakojama istorija gana įmantri: kupinas impulsyvumo ir azarto žmogus praranda viską ir, atstumtas minios, kurį laiką skendi kontempliacijoje bei nusivylime. Pačių sunkiausių išbandymų momentais pasirodo Fokusininkas ir, aiškindamas žaidimo taisykles, tapusiam Juokdariu lošėjui duoda svarbias gyvenimo pamokas. Fantasmagorijų pasaulyje sutikta Išmintis padeda suprasti valdžios skonį (Taro kortose – kryžiai), Merginos regėjimas – Meilę (čirvai). Toliau išryškėja pikai, simbolizuojantys Žinojimą, saiko bei teisingumo jausmą, dar vėliau – būgnai, skelbiantys tikrąsias dvasines vertybes. Epilogas apibūdinamas žodžiais: ”Ir tada žmogus tampa tuo, kuris visada laimi…”.

Tenka pripažinti, jog viso spektaklio metu skambanti džiaz roko muzika – šiuolaikinės Chick Corea, Al Di Meola, Jan Garbarek kompozicijos ir vientisa siužetinė veiksmo linija (scenarijaus autorė ir muzikinė dramaturgė – Valentina Žukova) sudaro harmoningą visumą. Atskirai norėtųsi pažymėti gausų ir gana efektingą išraiškos priemonių bei retą mūsų teatre vaizdo projektoriaus panaudojimą.

Savotiškai įdomi choreografija

Choreografijoje nėra dominuojančio stiliaus – manyčiau, specialiai bandyta siekti įvairių (modernaus klasikinio, estradinio, džiazinio, šiuolaikinio ir kitų) šokių judesių, žingsnių, derinių sintezės. Ir tai – savotiškai įdomu.

Sėkmingai išspręsta lošimo situacija kazino, be perdėto dramatizmo, tačiau įtaigiai – muštynių scena. Originaliai vaizduojama žmogaus marionetės kančia epizode su virvėmis, natūraliai, rišliai sukomponuoti meilės duetas bei trio.

Nepaisant to, jog muzikinis akompanimentas pasižymi sudėtingu sinkopišku ritmu bei metro kaita, visa choreografija – labai muzikali, bandyta iki galo sušokti kiekvieną, silpnesnį ar stipresnį akcentą. Galbūt todėl masinėse ne itin gausaus kordebaleto scenose pritrūko sinchroniškumo, o choreografinio teksto atlikimui – koordinacijos ir išbaigtumo.

Visuma nenuvylė

Bastūno Fokusininko (Ričardo Jankausko) pasirodymuose, manyčiau, apskritai stokojo šokio frazių, kai kurių įtūžusios minios šokėjų veiduose – išraiškingumo, stipresnio emocijų proveržio. Subtiliu meniniu skoniu, plastiško kūno ir kostiumo kalbos vienybe dvelkė Merginos (Ingos Briazkalovaitės) šokis.

Ypatingu laisvumu, gerais techniniais ir vaidybiniais duomenimis pasižymėjo solistas Aleksandras Jankauskas. Jis tikrai vertas pagyrimo. Juolab kad pačiam kūrėjui ir statytojui taip aktyviai dalyvauti savo spektaklyje labai sudėtinga.

Beje, teko girdėti, jog ruošiami dubleriai, todėl leisčiau sau pafantazuoti – pagrindinio herojaus atlikėju įsivaizduoju Valdemarą Marcinkų arba Aurelijų Liškauską, o Merginos partijoje – Beatą Molytę.

Spektaklio visuma paliko malonų įspūdį. Tad pabaigai norėtųsi palinkėti: visai trupei – techninio bei artistinio tobulėjimo, choreografui – nenumaldomo ryžto ir dar brandesnių kūrinių ateityje. Juk ne veltui sakoma: ”Gera pradžia – pusė darbo”.

by admin