Jolanta Tumasaitė

Jolanta Tumasaitė

Saga

Sėdėdama ant smėlio žvelgiau į išnykstančius laivus horizonte – į jūros ir dangaus kriauklę. Kriauklę, kuri turi nenuspėjamą būdą, kaip ta gėlė, ant kurios nutūpia nieko neįtariantis drugelis ir būna prarytas staigiai atsivėrusių gėlės žiočių, klastingosios Skilė ir Charibdė. Na bet jis tai žinojo, įtarė, turėjo nujausti, bet tai vis vien jo nesustabdė. Žinoti ir pasiryžti jam tai tas pats.

Krante prie molo stūkso berūdijantis laivas. Matau, kaip nusidriekusiu plonu lynu žvejai su meškerykočiais iškilusiais virš jų galvų žongliruoja kaip cirko artistai, matau, kaip įsišėlusios bangos trankosi į cemento luitus, suverstus prie molo, kaip pasišokinėdami trykšta purslai. Matau palinkusius žvejus su rudais lietpalčiais, iš jų sklinda ramybė ir kantrybė.

Jūros žolių dvelksmas. Jį godžiai traukia mano šnervės, svaigstu nuo šito kvapo, jis prijaukintas, mano kvapas: sūraus jūros vandens, žuvų (matau jas didelėmis baikščiomis akimis, išverstais pilvais plūduriuojančias vandens paviršiuje, žiopčiojančią žuvį ant kranto, žvitrius permatomų žuvyčių būrelius, didelę žuvį, lėtai vinguriuojančią savo pelekais), siautėjančio vėjo, smulkių dervuotų gintariukų, smėlio kruopelių. Šleikštus pūvančios žuvies tvaikas mano, prijaukintas.

Kartą mano tėtis išplaukė valtele į jūrą, norėjo pasiekti kitą jos krantą. Atskalūnas, ne toks kaip visi, jis tai įrodė – kitą krantą pasiekė, bet atgalios nebegrįžo, savųjų krantų nebeišvydo. Nusprendė pasigalinėti su ja. Nesėkmingai. Valtis pasiekė krantą, jo kūnas ne.

Aš nekenčiu jos, kaip ji drįso pasigrobti tai, kas jai nepriklauso. Suprantu ją, lenda į jos valdas visokie žemės vabalai – nereikia neverta lįsti ten, kur jokiam žmogui nepridera. Nenustoju galvoti apie ją kaip apie šėtoną, kuriam mano tėvas, kaip tas pasakų herojus, pažadėjo tai, ko dar neturi.

Bet aš jaučiu – jis gyvas. Nors aiškių aiškiausiai matau gigantiškas, purslotas, kriokiančias bangas, kurie kaip milžiniški liežuviai tranko valtelę, jaučiu savo oda ledinį stingdantį vėją, besiskverbiantį kaklu, sugrubusias rankas suskirdusiais pirštais konvulsiškai spaudžiantį irklus. Lemties valanda, ne, ne valanda, jūra nėra laikas, ji yra erdvė – lemties stichija pasiglemžė man brangų žmogų, kurio taip ir neišvydau – vadinasi, nebuvo lemta.

Mirti jūroje, gal toks buvo jo pasąmoningas troškimas? Kad jį pasiimtų ne lemties valanda, kuri ištinka visus mirštančius žemėje, bet lemties stichija? Nejau noras buvo toks stiprus, nejau jis nejautė, kas jo laukia? Juk žmogaus stipriausias instinktas – gyventi, kabintis kojomis rankomis į gyvenimą, godžiai griebti tai, ką tau mesteli laimės akimirka, suktis kaip voverei užburtame rate, niekada neištrūkti iš jo.

Gyventi, ne egzistuoti buvo jo gyvenimo tikslas, jausti kraują venose, raižantį veidą vėją, jausti ne tik aplinką, bet ir save, save kaip save patį, o ne eksponatą muziejuje, ar stebintį kitus. Aš taip jį gerai suprantu, kad man net koktu darosi, nuo to žinojimo man nė kiek nepalengvėja. Tas žinojimas kaip akmenukas inkstuose, kuris vis auga, plečiasi, kerojasi. Į širdį aš jo neįsileisiu.

Valtelė buvo išmesta už penkiolikos dienų, kai buvo gautas jo paskutinis pranešimas. Paprastutė medinė valtelė šviesiai rudo medžio. Mama rado mažytę sagą, įstrigusią valtelės kamputyje. Saugo. Išmesčiau aš ją. Niekas jo neprivertė vykti mirtin. Pats to norėjo.

Matau jį kaip taškelį, aguonos grūdą jūros platybėse. Jaučiuosi kaip Dievas aprėpiantis visažiūrinčiu žvilgsniu. Matau jį taip arti, jog galiu suskaičiuoti raukšles kaktoje, žalių akių gelsvą atspindį, raudonas gysleles akių obuoliuose, rudą apgamėlį prie dešinės akies kampučio. Ir ko aš šneku apie tas jo akis. Jo žvilgsnis neapleidžia manęs, jaučiu jas įsmeigtas ne į nugarą, bet į krūtinę. Šiluma krūtinėje. Sako, kad aš paveldėjau jo akis. Tikiuosi, daugiau nieko.

Aš suvokiu protu, kad jis mirė, galiu blaiviai apie tai mąstyti, netgi pasistengus išvis nemąstyti, bet jausti aš neperstosiu: matau jį sėdintį su mama virtuvėje besišnekučiuojančius, skalsiai besijuokiančius, besiaunantį batus prieškambaryje, braukiantį ranka per plaukus, palinkusį prie rašomojo stalo, degant blausiai naktinei lemputei apgaubtą tamsos – išryškintą šviesos.

by admin