Judėti…
 |
| Niujorke gyvenantys fotografai Arūnas Kulikauskas ir Oksana Judakova su sūneliu patys pristatė savo parodą Klaipėdoje. Roberto Gabrio nuotrauka Oksana Judakova fotografuoja paprastą gyvenimą. Oksana Judakova ir Arūnas Kulikauskas savo fotografijose fiksuoja asmenines patirtis ir tiesiog mėgaujasi mažais atradimais. |
Gytis Skudžinskas
Retkarčiais ir uostamiestyje pasitaiko tokių penktadienių, kai gali keliauti mažyčio senamiesčio gatvelėmis iš vieno parodos atidarymo į kitą, iš vienos estetinės ir konceptualios patirties persikelti į radikaliai priešingą. Tai išlaisvina nuo formalios pareigos pažymėti patį svarbiausią to vakaro tašką. Vieną apniukusį kovo savaitgalį vėl pasitaikė tokia nuostabi galimybė, o Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro galerijoje pristatyta Oksanos Judakovos ir Arūno Kulikausko paroda
“…iš kelionių po kiemą ir pasaulį” buvo kaip akstinas ir toliau judėti. Judėti fiziškai, judėti mintyse, judėti sapnuose, judėti…
Keliauja nuolat
Dažniausiai kelionę mes kruopščiai planuojame: numatome tikslią judėjimo topografiją, o iškeliavę viską tiksliai fiksuojame ir priglaudžiame savo asmeniniuose pasiekimų archyvuose. Aplankytų gamtos ir kultūros paminklų, egzotiškų kraštų, industrinių objektų dokumentacija tampa mūsų galios įrodymais. Oksana ir Arūnas elgiasi kiek kitaip, jie keliauja nuolat. Keliauja po savo virtuvę, po kiemą, keliauja po namais tapusį Niujorką, keliauja į Peru ir į Lietuvą. Bet jų kelionės netampa siekiu pažymėti nežinomą teritoriją. Erdvės pakeitimas nėra pagrindinis tikslas, daug svarbiau naujos patirties perėmimas ir savęs atradimas iš naujo.
Eksponuoja patirtis
Kelionių metu Arūno Kulikausko kišenėse ar lagamino dugne nusėdę fiziniai įrodymai netampa pergalės atributais, o tiesiog pasitarnauja kaip medžiaga dar vienam fotoobjektui sukurti. „Sudedu viską į dėžutę, užspaudžiu keletą fotografijų ir išsiunčiu draugams, paleidžiu pasroviui į gyvenimą”, – sakė Arūnas. Daiktinių įrodymų autorius nekolekcionuoja lentynose, o leidžia jiems patiems keliauti pasirenkant savą trajektoriją. Vėliau tuos objektus tenka susekti ir surinkti, norint juos pristatyti personalinėje ar kolektyvinėje parodoje.
Tad stebėtoją ir kūrinių vertintoją pasiekia jau keliapakopiu informacijos sluoksniu prisodrinti artefaktai. Nesiekia menininkas ir pristatyti konkretaus objekto istorijos, tiesiog eksponuoja patirtis, kurios susikaupė sudilusiuose žemėlapiuose, nunešiotuose sportiniuose bateliuose, išgertuose alaus buteliuose.
Objektai parodoje visi vienodai svarbūs, visi išgyvenę savo kelionę ir net Jono Meko kameros postamentas nė centimetru ne aukštesnis nei kitų objektų. Tiesiog viskas, kaip buvo, kaip nutiko.
Maršrutai – aplinkui
Dar radikaliau tradicinę kelionės sampratą verčia permąstyti Oksanos Judakovos fotografijos. Autorės maršrutai dažniausiai driekiasi virtuvėje, kieme ar netolimose gatvelėse, o kelionių šturmanas Vincukas savo noru parenka lankytinų objektų sąrašą. Namai – vieta, kurią mes paprastai laikome ramybės ir pastovumo slėptuve, – gali kaskart nustebinti naujais atradimais ir patirtimis, kai keliaujame be išankstinių nuostatų. Saulės blyksnis ant rudenėjančio vynuogių krūmo, lietaus lašai ant automobilio stiklo naujomis spalvomis nudažo, atrodo, iki nuobodulio pažįstamus kiemo ar gatvės, kurioje gyveni, horizontus. Tada ir supranti, kad didelis atstumas tikrai nėra atradimo garantas. Keliauti galima ir gulint savo lovoje.
Atradimo troškulys
O kas gi sieja Arūno Kulikausko avangardinius, šiek tiek ekspresyvius ir ekscentriškus objektus ir Oksanos Judakovos labai asmeniškas ir net intymias fotografijas?
Visų pirma, kelionės metafora, nuolatinio atsinaujinimo ir atradimo troškulys. Ne ką mažiau svarbi abiem meninininkams būdinga paprastumo strategija. Kai modernistiniai menininkai išskaidė ir apibendrino bet kokį objektą iki tobulos meninės formos, vėliau atėjusi menininkų karta išvedė meno ir gyvenimo paralelę, ištrynė bet kokią ribą, atskiriančią meną ir gyvenimą. Menas kaip gyvenimas, o gyvenimas ir yra menas. „Juk viskas taip paprasta”, – drauge teigė Arūnas ir Oksana.
Jų paroda Klaipėdoje veikia iki kovo 29-osios.
