Julija Božičko

Julija Božičko

Tai buvo vienatinis šūvis jo gyvenime.

Bet laimingas

Jis dažniausiai šaudydavo į moteris. Vilkiška uosle nujausdavo, kuri po kelių minučių šoks ant kelių ir maldaus, kad jo vyriškos rankos paneštų jos prekių maišelį arba ją pačią. Tik kažkodėl jos susivaldydavo. Moterys. To jis negalėjo suprasti. Tačiau užteko vien žinojimo, kad jos tuoj šoks.

Tik pirmadienis buvo kitoks. Jis neužsimovė savo mėgstamų kelnių, neišgėrė mylinčios ir mylimos kavos, nenusišypsojo iškrypėliška šypsena į veidrodį, jis net nepasižiūrėjo, ar nėra ko įstrigusio tarpdančiuose. Jis tiesiog išėjo į parduotuvę, kur jo rankos reikalingos kiekvienai moteriai. Ir net nesvarbu, su vaiku, su pilvu, ar paprasta ji. Jis padės visoms. Tik pulkit ant kelių, didžiai maldaudamos.

Neįprastai ilgai apžiūrinėjo pomidorus savo sultyse. Labai simpatiški pasirodė. Galiojimo laikas irgi geras. Tai kodėl gi ne. Tik iš kur ta moteris staiga iš už kampo išdygo? Jos plaukai tokie ryškūs. Ši moteris netgi dažosi eidama į parduotuvę. Tai dievybė. Įprastai jos visos eina pavargusios, susikūprinusios ir su sportiniais treningiukais. O ši ne. Ji kitokia? O taip. Kur gi ne. Beveik kaip Afroditė arba naujausia visų laikų laumė. Žinoma, jis galėtų prieiti ir paklausti, kaip sekasi. Bet nuo to šis džentmunas nepasijus geriau. Šiandien kita diena. Kita. Kita. Kita.

Ji eina tiesiai jo link! O ne! Ji puls ant kelių, kai jis visai tam nepasiruošęs.

– Sveiki, pastebėjau, jog susidomėjote pomidorais. Mūsų firma gamina pačius geriausius ir koky…

Dabar ji guli. Galima spėti, jog buvo taikyta į akį pomidorų skardine. Arba šiaip koks netyčinis pasikėsinimas… ką gali žinoti. Pasaulis pilnas visko: ir lavonų, ir pomidorų.

1,552

Na, tai kaip ir visi normalūs (arba nenormalūs), pradėsiu nuo vieneto. Jis pernelyg tuščias ir statiškas. Bespalvis, graužiantis odą, ieškantis tuščių kraujo gyslelių ir jose apsigyvenantis.

Vienetai dažniausiai būna labai sukti. Jie tyliai glosto plaukus, bučiuoja lūpas, kaklą, akis, rankas. Apsvaigina ir tada smogia. Skaudžiai, bet jiems visada būna atleista. Didžiausios maldų knygos parašytos vienetų odei. Vienuoliai garsiai kalba vienetų maldas net stovėdami eilėse prie parduotuvių, šokdami tango ar išvesdami pasivaikščioti balandžius. Dar vienetai turi keistą ir labai nepatogų įprotį kišti peilį. Tai nėra blogai. Tik nepatogu. Nes pirštai užčiuopia tekantį kraują iš skylės kūne ir tada labai nemaloniai limpa, dar išsipurvina drabužiai ir sklinda badantis kvapas su cinamono atspindžiu. Būtent šią akimirką geriausia atsistoti prieš veidrodį ir paklausti: „kuo galiu padėti?“.

Su vienetu esu susidūrusi tik kartą. Pavasarį. Tąnakt išėjau pauostyti pakaruoklių, nes būtent jos man labiausiai kvepia. Tyliai šnibždėjau sau pasaulio vardus ir gėriau dangaus sultis, kai iš pilvo pajutau besibeldžiantį vienetą. Pirmą kartą jis pabeldė labai solidžiai, džentelmeniškai ir maloniai. Tyliai sau tikėjausi, kad viskas tuo ir baigsis. Bet kiekviena minute vienetas beldė vis stipriau ir stipriau. Jį išleisti yra tik vienas vienintelis būdas: reikia atsistoti ir vaitoti, kaip vaitoja gimdanti moteris, paskui staugti, kaip kad staugia vilkas. Ir staiga pats net nesitikėdamas nutyli – vienetas tą akimirką sėdi įstrigęs gerklėje ir čiulpia tavo energiją. Man pasisekė: vienetas vietoj jėgų gavo paskanauti dangaus sulčių. Esu girdėjus, jog nieko bjauresnio už šias sultis vienetams nėra. Netyčia save išgelbėjau. Tačiau tas idiotas iš gerklės nelindo. Pradėjo dainuoti kūdikių lopšines ir mane užvaldė velniškas miegas. Dievaži, tą akimirką miegojau stovėdama, Pakaruoklių alėjos viduryje, praverta burna ir su gyvenimu pašonėj, laukiančiu, kada pradės groti pianinas. Vienetas tyliai išsiurbė iš manęs viską: nuo jėgų iki kaulų. Liko tik oda. Net akių obuolius išsitraukė sekundžių tikslumu.

Atsibudau nuo bažnyčios varpo. Din dan! Din dan! Jis kvietė visus nusidėjėlius ateiti ir pulti ant kelių, maldaujant dangaus malonių ir atleidimo. Tikriausiai buvo pusė dvylikos. Norėjau ir aš nueiti į bažnyčią. Puikiai vaidinu tikinčią. Garsiai meldžiuosi, klaupiuosi ir aukoju negailėdama, aukštai iškeldama ranką, kad visi matytų, kaip brangiai moku už bilietą į dangų. Bet net pajudėt negalėjau. Gulėjau suglebusi ant plytelių. Šalia pakaruoklių. Prašiau jų būt pakarta. Bet nelabai pavyko, jos mane ignoravo ir toliau skleidė savo kvapą.

Susiėmiau. Garsiai išrėkiau vienetą. Prašiau jo grąžinti nors truputėlį visko. Man reikėjo nors iki namų nueiti. Ant sienos ten turiu dangaus sulčių pasikabinus. Jos mane išgelbėtų. Bet jis atsistojo, pažiūrėjo į mane, spjovė į odos lopinėlį, kur anksčiau tikriausiai buvo kakta, ir nuėjo garsiai šaukdamas savo vardą.

– Vienetas. Vienetas. Vienetas. Greičiau, vaikeli, ateik. Bėkim pas Dievulį.

Šalimais praėjo senė su savo anūku. Ji vienetą pažino pamačiusi mane, bet, višta, net nesiteikė padėti. Čia ir atsiskleidė jos religingumas ir meilė Dievuliui. Tikriausiai savo suglebusiais kaulais ir senu liežuviu mokė mažylį mylėti Dievą. Nes jis tik vienas. Toks pat kaip vienetas – tik vienas. Garsiai užrėkiau. Jeigu Dievas yra vienas ir vienetas – vienas, tai manyje tikriausiai lindėjo iki gyvo kaulo visų maldų išvargintas Dievas. Dabar suprantu. Tos visos močiutės, kurios tiki iš įpročio, nes yra likusios vienos. Po mišių susitinka su kaimynėm prie kokių avižinių dribsnių košių ir apkalbinėja kiekvieną žmogų ir jo mimiką, drabužius, net balsą. Dievą tai vargina. Jis pavargo, todėl slapčia žudo. Aš buvau pirma. Ačiū jam už tai. Atėmęs smegenis, jis išmokė mane galvoti.

Klasiškas vienintelis senukas. Amen Tau už tai.

Dvejetams dažniausiai pavydima. Jie kartu: myli, valgo, uosto, kvepia, gyvena, būna, skrenda, tinsta, pūliuoja, šokčioja ir cypia su kameriniu orkestru. Dvejetai kartu. Jie skina po dvi pakaruokles, savo braškių lysves laisto dviem laistytuvais, nepatikėsit, bet jie netgi vaikšto su pora batų. Linksmiausia pasislėpus už krūmų stebėti, kaip dvejetai perka balionus: jie nori vienodos spalvos, dydžio, rašto. Dvejetams net būtina, kad oras abiejuose balionuose būtų vienodas. Neįmanoma jiems paaiškinti, kad taip nebūna. Jie turi savo tiesas. Ir nuolatos užsirašo jas ant popieriaus lapų, kurie turi dvi puses. Net rašydami dvejetai palieka būtent du pirščiukus nuo krašto (ir jiems visai nesvarbu, kad kai kurių dvejetų pirščiukai lygūs vienai dramblio kojai). Dvejetai kartu. Jie uosto, snaudžia, šmirinėja ir persekioja. Dvejetai mokosi. Kartais. Jie nemato prasmės, nes atsakymas visada toks pat, tik kito linksnio: du, dveji, dvejiems, kart du, iš dviejų, dvigubai, šaknis iš dviejų. Nelabai kam rūpi, koks uždavinys – atsakymas iš anksto žinomas visiems. P.S. Ir balionai kartais perka dvejetus.

Buvimas su dvejetu (dvejetais) reiškia gyvenimo kokybės pagerėjimą arba pablogėjimą. Kiekvienam savaip. O man tai nieko nereiškia. Su dvejetu sutariu gerai. Nes mes abu mėgstam mylėti ir vaikščioti į teatrą. Tiesą sakant, aš net buvau su juo susidėjusi. Taip taip. Su dvejetu. Teatre. Spektaklio neatsimenu, nors ten tikrai vaidino Hamletas. Dvejetas sėdėjo man iš dešinės. Jis tyliai nužiūrinėjo riebalus ant mano pilvo. Mačiau tai. Turiu tris sluoksnius. Trečiojo pabaigoje – kuokštas plaukelių. Kartais juos nusiskutu. Bet tada jis jų nematė, nes buvau apsirengusi. Dvejetas mėšlungiškai mirksėjo ir tyliai pasakė:

– Nebūk bebras. Graužk medį.

Akies krašteliu pasižiūrėjau į jį. Smegenys pradėjo tyliai klykti iš baimės ir nesuvokimo. Aš joms leidau. Tegu, jei jau taip nori. Pradėjau alsuot. Iš akių plūdo balti dūmai. Kartais taip nutinka: galvojau daug ir staiga pritrūko deguonies. Tada skrandžio ikrai išleido savo orą. Jis lekia iš akių, dūmų pavidalu. Tą akimirką man patiko sutrikusio dvejeto mina. Jis panikavo. Galvojo, kad mirštu. O aš griebiau turėklą ir pradėjau graužti. Dvejetas tą akimirką klykė. Prapliupau juoktis. Visi žiūrovai atsisuko. Po akimirkos pajutau ir kutenantį žvilgsnį žmogaus, kuris vaidino Hamletą. Atsistojau ir atsiprašiau visų už nesklandumus. Dūmai kaip bomba iššoko iš akių. Visi klykdami nubėgo prie išėjimo. Žmonės bijojo gaisro, nenorėjo sudegti, nes tuo būtų pasibaigęs tuščias jų gyvenimas. Žiūrėdama į bėgančius gyvulius dar spėjau pagalvoti, ar grąžins jiems pinigus, ar ne? Tikriausiai ne. Nors gal.

Visiems taip gražiai ir džentelmeniškai išsiskirsčius likau viena su dvejetu. Jam tikriausiai reikėjo daug valios pastangų, kad nepabėgtų. Šaunuolis. Aš jam paplojau. Ironiškai žvilgtelėjęs pasiėmė mane už rankos ir nusivedė ant scenos. Ten mirtinai dvokė baimė, susimaišiusi su aktorių prakaito kvapu. Ačiū, pagalvojau. Dvejetas paėmė mano kairės rankos mažylį. Ilgai žiūrėjo į akis, jo žvilgsnis tiesiog skverbėsi į mane, pro mane ir per mane. Suklykiau garsiau, nei visi bėgantys žiurkėnai sudėjus. Jis sulaužė mano pirštą. Mažylis kabėjo. Raudonas nagų lakas kaip koks pranašas sakė, jog to piršto kraujas daugiau nepasieks. Pražiojęs burną, dvejetas nukando mano pirštą. Išsiėmęs ilgai apžiūrinėjo ir tarė:

– Man buvo labai įdomu sužinoti, ar žmogiškieji gyvuliai kartais jaučia.

Stovėjau suakmenėjusi ir mintyse maldavau, kad dabar apželčiau samanomis. Bijojau dvejeto. Jo poza nieko gero nežadėjo. Priėjęs perbraukė mano mažyliu per lūpas ir užvėrė akis. Sieloj skruzdėlės sakė, jog tai gyvenimo kokybės pablogėjimas.

Po vieneto ir dvejeto ranką tiesia ir sveikinasi trejetas. Jis punktualus ir kalbantis. Dažniausiai sutinkamas tualete. Jis išdidžiai varto spalvotų knygelių puslapius ir įdėmiai stebi kiekvieną herojų iš pasakos ar pasakojimo. Jis trejetiškai brėžia ūsus ir kvailas šypsenas kiekvienam kiek-vienam, isteriškai švilpdamas ir valgydamas kvadratinį saldainį. Trejetai turi mikčiojimo sutrikimų. Susijaudinę jie nesugeba kalbėti žodžiais. Tada juos užvaldo dalelytės (jos irgi žodžiai, bet labai jau trumpi). Jeigu staiga labai prireikia trejeto, siūlau paieškoti mandarinų skyriuje, Alpių kalnuose. Esu per daug įsitikinus, jog trejetai ten trejetiškai slepiasi po tris.

Asmeniškai aš su trejetu susitikau tualete. Gan cukrinėm ir netrejetiškom aplinkybėm. Jis godžiai verkė lupdamas obuolius. Tiek žievelę, tiek patį obuolį išmesdavo į šiukšliadėžę. Į jį žiopsojau geras dešimt minučių. Supykęs ir dar labiau susierzinęs, jis sviedė į mane tualetinio popieriaus ritinėlį. Pakėliau ir padėjau į vietą. Atsistojusi prieš veidrodį ėmiau kirpti plaukus. Susižavėjęs trejetas žiūrėjo su šypsena. Na, taip, kaip žiūri maži vaikai į ką nors labai gražaus, mielo ir nuostabaus. Jis pradėjo niūniuoti. Aš kirpau. Tai buvo švelni ir puri akimirka. Porcelianinė, sakyčiau. Pašalinusi paskutinę sruogą, mečiau žirkles į kriauklę ir pradėjau plauti galvą. Trejetas spyrė į pašonę. Galva trenkiausi į sieną, kojos susipainiojo ir vožiausi ant grindų. Nešaukiau ir nerėkiau. Net skausmo nepajaučiau. Nespėjau susivokti, kas atsitiko. Trejetas užkaukė. Aš užrėkiau. Gyvulys prakeiktas! Šunsnukis! Myžalas! Jis puolė rinkti mano plaukus ir kištis į kišenes. Organizmas pradėjo giedoti. Atsimenu, kad giesmė buvo susijusi su Jėzum. Kad tą akimirką mane būtų girdėjęs koks kunigėlis!!! Ant rankų visą gyvenimą nešiotų. Jau taip pašlovinau, kad…

Atsidarė durys ir įėjo paAuglys. Mūsų žvilgsniams susitikus aš pradėjau lėkti kaip vienkartinis puodelis jūros vidury. PaAuglys šyptelėjo. Trejetas smogė ore. Čia tualetas, ar kažkoks beprotnamis? Nesusigaudžiau. Bėgau nuo tų dviejų bepročių kuo toliau. Rankomis graibiau orą, kad šis pasitrauktų ir leistų man pasprukti. Mane vijosi paukščiai. Pasislėpiau už pakaruoklių lysvės. Sėdžiu ten iki dabar. Amen.

Paskutinis skaičius, kuriam suteiksiu dar bent šiek tiek dėmesio – ketvertas. Jis pavojingas tipelis. Plonas, vegetaras ir dar neapsakomas kavos maniakas. Prieš gerdamas, kiekvieną gramą suskaičiuoja: tikslus kiekis cukraus, kavos, ir miltelių, kurių jis nenorėjo įvardinti. Mmm… pavojingai skamba, ar ne? Ketvertas turi tokį tikrai ketvertišką įprotį: jis kiekvieną rytą kelias keturios minutės po keturių. Jeigu atsitinka taip, kad pramiega arba anksčiau šokteli iš lovos, tai tada ketvertas jaučias sulaužytas, sergantis ir su dideliu spuogu ant nosies. Dėl to, manau, mes jį visi draugiškai užjaučiame. Dar, beje, ketvertai visada viską daro po keturis kartus: keturis kartus valosi dantis, valgo pusryčius, keturis kartus sako: „ačiū už dėmesį“ ir „labas rytas“, jie net po keturis namus statosi ir paskui laksto pažiūrėti, ar kuriame nors neužgeso viena iš keturių lempučių.

Na, gerai. Užteks ir ketvertui dėmesio. Kitų skaičių neminėsiu, nes Jūs juos ir taip žinote. Jeigu ne – tai arba Jūsų matematikos žinios prastos, arba esate toks didelis tinginys, kad net savo pirštų suskaičiuot negalit.

5914.

2012 m. spalio antras sekmadienis

Rytas buvo veik įstabus. Taip nutinka tik tada, kai visą naktį nemiegi dėl per šiltos antklodės. Ir pirmas išgirstas garsas – pilvo burzgimas. O jame dar kažkur gurgia vakarykštė Lacryma Christi taurė (tiesą sakant, jų buvo devynios). Tik ne dėl maisto deficito tie garseliai, o dėl prasto ir sulėtėjusio virškinimo. Dar vartydamasis lovoj pagalvoji, jog šiandien vėl neisi melstis Jėzui, išvadinsi save bedieviu ir toliau gyvensi laisvą ir paprastą tikinčiojo gyvenimą.

Atsistojęs prieš veidrodį suprasi: šiandien vėl reikia. Todėl apsirengsi. Gurkštelsi truputį vandens. Ir bėgsi mišku. Vis save įtikinėsi, jog gali, kad dar nepavargai ir kad tikslas jau visai arti. Tik staiga iš nosies tau purkšteli raudona srovelė. Ji tokia nedraugiška, kad, jaunatviškai tariant, šakės. Ir kosėsi raudonai. Taip dar nebuvo. Todėl tau keista. Kažkas naujo dienoraštyj ir tavo supuvusiam gyvenime.

Vakarą praleisit dviese. Tu ir Bukovskis. Skaitysi jo eilėraštį. Ir tai darysi daug kartų. Nes jis tau primena žmones, kurių neatsimeni, ir jausmus, apie kuriuos pamiršai, mat jie pernelyg retai pasitaiko. Leidi vandens srovei nuplauti savo nuodėmes. Meldiesi Venerai prašydamas suteikti meilės iš aplinkos. Vėl prisimeni, koks gi bedievis egoistas tapai. Vaikystėj tokių nesuprasdavai. Nejučiomis vėl grįžti pas Bukovskį. Keista, manei, jog jis tikrai nesėdės ir nelauks. Bet vyrukas tvirtas. Supranta, kad gali tau padėti.

Kelias akimirkas keverzoji ant lapo. Balto. Visai kaip tikri rašytojai ir poetai. Tik jie kažkaip pagimdo įdomumą, o tu dar nemoki. Mąstai, kad reikėtų slaptos kameros kambaryje. Tada vos tik panorėjęs imtum save stebėti ir galvoti: koks gi mulkis šitaip daro? Žinoma, kad joks. Išskyrus tave.

Bukovskis garsiai šaukia, kad ateitum pas jį. Dešimtą kartą skaitai tą patį eilėraštį ir stebiesi jo atvirumu. Lyg kažkas be gėdos jausmo sugriebė tave, iškratė ir leido visiems pasiskaityti. Visai kaip panaudotų rūbų angoj – gal kam ko nors netyčia prireiks? Raudonos šlepetės, rausvi apatiniai, striukė, primenanti kelionę į Neapolį pas dėdę, rožinės kurpaitės. Visko, ko širdis geidžia. Tik sumokėk, girtuokli.

Ir vėl klausai savo skrandžio arijų. Jos jau nebekelia tos ironiškos šypsenėlės – atsibodo. Kiek galėdamas netingiau prieini prie SOS gimdytojos ir išpyškini visą blogį apie skrandį. Bando taisyt. Išeina. Tik dėl Bukovskio nieko nesakai. Gėda kažkaip.

Verti eilėraštį. Bukovskio. Tą patį, kurį skaitei gal dvidešimt kartų. Lietuviškai jis skamba kitaip. Ar dėl tavo meilės šiai kalbai? Ar dėl tavo meilės pasauliui? O gal tai tiesiog nusistatymas.

Atsisėdi prie lango. Lauki, kol parplauks. Bandai iš akies pamatuoti šaligatvio plotį ir mintyse jau statai akvariumą. Jame matai save su eilėraščio lapeliu. Visai derat kartu. Praeiviai eitų ir mėtytų pagiežingus žvilgsnius. Nusijuoki sau – juk tai šiuolaikinis minimalizmas, kai vietoj parodų rūmų išsinuomoji gabalėlį šaligatvio. Skaniai ir tauriai už sutaupytus pinigus valgytum.

Šįvakar pasimelsi. Už gyvenimą ir pasaulį. Ir Bukovskio eilėraštį, kuris privertė vėl gražiai gyventi.

by admin