Juodu ant balto
Skuodo rajono kultūros dieną Klaipėdoje, Ievos Simonaitytės bibliotekoje, buvo pristatyta skuodiškio grafiko Konstantino Gruzincevo piešinių tušu paroda „Juodu ant balto“.
Lidija Kuklienė
Raktas – „Pink Floyd“
Atėjusi pažiūrėti dailininko K.Gruzincevo ką tik išeksponuotų darbų, buvau nustebinta, nes tikėjausi visai ko kito.
Visų pirma, kūriniai nesufleruoja vietos nuorodos. Iš kur autorius? Iš Skuodo? Vilniaus? Didžiosios Britanijos?
Žvilgtelėjęs į sukūrimo datas, žiūrovas gauna daugiau informacijos interpretacijai: 1980–1990 metai. Lietuvoje – niūrus socializmas, pati tamsa prieš aušrą. Tačiau socrealizmo K.Gruzincevo kūriniuose nėra nė pėdsako. Įdomu būtų iš autoriaus sužinoti, kaip tuomet visuomenė reaguodavo į tokius meninius sprendimus.
Na, o kai prakalbome apie sąsajas su legendinės britų grupės „Pink Floyd“ muzika ir filmu („Pink Floyd: The Wall“, rež. Alanas Parkeris, 1982), paaiškėjo kūrinių šifravimo raktas.
Menas neprivalo spręsti nei politinių, nei socialinių problemų, tačiau K.Gruzincevas nevengia drastiškų temų, abejingumu jo neapkaltinsi.
Liudija pasaulio entropiją
Sėdint namie ant minkštos sofos priešais televizoriaus ekraną, tūlam piliečiui nelabai rūpi, kad pasaulyje vyksta neteisingi ir beprasmiški karai (anuomet – Afganistano, dabar – Irako), kad kalėjimuose paminamos žmogaus teisės ir orumas, kad japonai iki šiol išgyvena Hirosimos ir Nagasakio bombardavimo pasekmes (mes patyrėme, kas yra Černobylis), kad didmiesčių gyvenimas gimdo susvetimėjimą ir smurtą, ir t.t, ir t.t.
K.Gruzincevo kūriniai prisodrinti įtampos, negatyvios energijos, liudijančios pasaulio entropiją, palaužtą žmogaus valią, bejėgiškumą prieš „force majeure“. Net moters įvaizdis, kuris turėtų simbolizuoti mūzą, įkvėpėją, gyvybės saugotoją, čia – visai priešingas. Nespalvotuose piešiniuose moteris – tuštybės ir pagundos simbolis. Istoriniu požiūriu tapytojo Jeronimo Boscho ir grafiko Albino Brunovskio meninės vizijos juntamos ir K.Gruzincevo kūryboje.
Iškelia daug klausimų
Kūriniai atlikti elementaria technika – tušu ir plunksnele. Tik juoda ir balta spalvos. Dar vienas įrodymas, kad stipriai idėjai atlikimo technika neesminė. Autoriaus fantazija ir vaizdinių lavina verčiasi kūliais.
Paveikslo „Siena“ motyvus sukarpius gabalėliais, kiekvieną kvadratinį centimetrą nepabostų tyrinėti kaip atskirą paveikslą. Teko lankytis Berlyno ir Venecijos šiuolaikinio meno bienalėse – panašaus vaizdinių tirštumo pakaktų užpildyti visam šalies paviljonui.
Ar „pūvančios visuomenės“, vertybių devalvacijos ir dvasinės entropijos temos aktualios dabar? Kiekvienas atsakys, kad taip. Tik šiuolaikinis negatyvas ir akivaizdus melas pateikiami labai patraukliai, dailioje blizgioje pakuotėje…
K.Gruzincevo kūriniai iškelia labai daug klausimų, bet nepateikia atsakymų. Norisi tikėti, kad dabartinėje kūryboje dailininko pasąmonės vaizdiniai įgijo šviesesnių formų.
