Juozas Šikšnelis
 |
| Stepono Urbono nuotrauka |
Akmenys
Akmenys mane domina ne daugiau nei nenumatytos kliūtys kelyje į tikslą. Kaip jų išvengti. Prisimenu draugą pasakojant: kasa duobę numirėliui ir metro gylyje kastuvai atsitrenkia į akmenį, o iš tolo ataidi laidotuvių procesijos giesmė. Metasi kasti į vieną šoną – akmuo, į kitą – pasirodo vos ne Puntuko būta. Taigi jei pasitaiko kelyje dėmesį patraukia forma, spalva, struktūra. Kaip estetą. Noriu tą pabrėžti, nes kiek dabar tokių, kurie neatkreipia dėmesio ką ten į akmenis, žmonių nemato! Kam visa tai šneku? Ogi mūsų vasarinių vojažų su klasiku kelyje pasitaikė akmenų, kurie kiek pakeitė mano požiūrį į juos. Sužinojau, ko pats niekada, nors užmušk nebūčiau prisigalvojęs, kad svarus yra akmenų išdėstymas vienas kito ir pasaulio dalių atžvilgiu.
Teko apie tai girdėti ir anksčiau: Stounhedžas, Egipto ar majų piramidės, kurių kampai nukreipti į keturias pasaulio dalis ir taip toliau. Niekada į tai nekreipiau ypatingo dėmesio, manydamas, kad tai fantastų pagražintos teorijos. Apskritai galvojau, kad visa tai gali dėtis kažkur toli, bet ne čia pat, gimtinėje. Kitaip sakant, maniau, jog civilizacijos lopšys buvo ne Lietuva. Grubiai kalbant, atrodė, kad mes visą laiką ėjome iš paskos ir naudojomės kitų išradimais. Bet kai viename miestelyje vietinis entuziastas nusitempė į miško glūdumą ir, privedęs prie apsamanojusių akmenų, su įkarščiu ėmė aiškinti, kad tai senovės išminčių laiko matuoklis, kalendorius, mano netikęs tikėjimas subyrėjo į šipulius, aiman! Dar pagalvojau: kodėl mes, lietuviai, esame tokie mulkiai ir žinom bei garbinam kitus, o savo nevertinam ir neįvertinam. Todėl sukaupęs visas spėkas ėmiau klausytis. Žmogutis buvo nedidukas, tamsaus gymio, tankiais, susiraičiusiais plaukais, iš po akinių blizgančiomis akimis, kreivomis kavaleristo kojomis, todėl net labai norėdamas negalėjai įtarti esant mūsų palikuonių reinkarnacija, nes visuose paveikslėliuose, pradedant Šimoniu, lietuvių žyniai vaizduojami aukšti, tiesūs, barzdoti, ilgais, šviesiais plaukais.
Kelbendriai klausėsi išsižioję, ypač Jeronimas, jis pagavus naujovėms, nors anokia čia naujovė. Mane ėmė kirkinti abejonės, kurias kaipmat paverčiau žodžiais ir paleidau į pasaulį. Sakoma: žodis žvirbliu išskridęs akmeniu gali sugrįžti. Ir čia panašiai, nes paklausiau, ar negalėjo tokį ypatingą akmenų išsidėstymą lemti slenkantys ledynai. Žinia, akmenis į Lietuvą atnešė ledynai ir jei po karo MTS – mašinų traktorių stočių mechanizatoriai su savo stalinecais jų neištampė ar nesusprogdino, tai jie taip išmėtyti guli nuo poledyninio laikotarpio. Žmogutis, išgirdęs mano šventvagišką klausimą, padarė pauzę, žvilgsniu nuglostė patį didžiausią riedulį, kuris, anot jo, atstojo altorių ir aukojimo stalą, ir žvilgtelėjo į mane. Nepatikėsit, bet jo akys pridengtos ne mažiau kaip trijų dioptrijų stiprumo lęšiais, ne tik kiaurai lyg titnaginiai aukojimo peiliai perskrodė mano kūną, todėl ūmai pajutau nenugalimą norą ropštis ant samanomis apaugusio aukojimo stalo ir laukti dėsningo galo. Arba man skirto likimo. Tokia jėga sklido nuo jo. Pasiduoti įtaigai ir savanoriškai virsti Abeliu, nors greitomis negaliu užtikrinti, kad jis pats pasidavė aukojamas, sutrukdė Jeronimas – ne pirmą kartą jis atskuba į pagalbą paskutiniu momentu, bet esu užtikrintas, kad taip elgiasi nesąmoningai. Jis nekaltai paklausė ar žmogutis, pastebėkime, kad sąmoningai mūsų palydovo nevadinu tikruoju vardu, nors prisistatydamas jį ištarė, gidu ar kitaip, bet kartoju tą „žmogutį“, todėl, kad „ž“ raide prasideda ir žodis „žynys“, o žmogutis, taip plačiai pasakojantis apie kažkada čia vykusias apeigas, tik pats turėjo jose dalyvauti, nesvarbu, kad nė iš tolo nepanašus į mūsų vaizduotėse nusistovėjusį žynio stereotipą. Gal atvirkščiai jis tose apeigose dalyvavo kaip auka. Buvo paaukotas. Tada paaiškinama jo svetima išvaizda. Taigi, pasiklydęs išvedžiojimų brūzgynuose grįžtu atgalios: klasikas paklausė: ar žmogutis kilęs iš šių vietų. Pastebėkite, nekaltas klausimas, bet Jeronimas jį uždavė laiku ir vietoje. Už tai paprastai tenka kentėti. Bet gyvasis klasikas yra ne tiek matęs, todėl ramiai pakėlė „ž“ žvilgsnį ir net neketino gultis ant altoriaus. Ak, man dar reikia mokytis ir mokytis.
Apeigų, o tiksliau pasakojimo ritmas buvo sutrukdytas. Tik prašome negalvoti, kad sakydamas „apeigos“, galvojau, kad įsijautęs palydovas savo sugestija guldys mus ant aukojimo akmens ir vieną po kito doros aštriu titnaginiu peiliu. Anaiptol! Vienas keturių neįveiks net turėdamas keturių žynių ar šėtonų galią, nebent krūmuose tūno būrys vaidilučių ar kipšiukų. Ne, pasakotojas ūmai atsipalaidavo tarsi Jeronimo klausimas būtų nuo jo nuėmęs užkerėjimą ir ėmė ramiai, kasdieniškai pasakoti, kokias pagoniškas šventes jie čia švenčią ir kaip blogai, kad miškininkai neleidžią jiems iškirsti medžių, kad akivaizdžiai pamatytum, kaip tekanti ir besileidžianti saulė griežtai laikosi akmenų išsidėstymo linijos. Nors, tą pabrėžė su titnago kietumu balse, pats kilęs iš šių vietų ir metė iškalbingą žvilgsnį Jeronimo pusėn, ir visus pažįstąs. Visus – tai reiškia pradedant valdžia ir baigiant sėdinčiais prie baro snarglėtais girtuokliais. Tai, be abejo, buvo atsakymas į Jeronimo klausimą. Išplėstas atsakymas ir manykite, jog man atsisuko, bet pasidingojo, kad „Ž“ norėjo pabrėžti ne savo kiltį ir pažintis, bet tai, kad jis visus miestelio gyventojus valdo! Nors tai sakydamas jokių ypatingų ženklų nerodė.
Rodos, viskas buvo papasakota, sudėti visi taškai ant „i“, jei žodžiuose, kurie prie akmenų buvo ištarti pasitaikė „i“ raidžių ir mūsų bendravime atsivėrė pauzė. Lyg karstinė įduba. Ji neprarijo tam tikra tvarka išdėstytų akmenų su žmogučio tikėjimu, jog tai senovės lietuvių šventyklos liekanos, klasiko Jeronimo su jo įgimtu smalsumu, mūsų palydovių, kurios kaip ir visos moterys tylėjo ir velniai žino ką galvojo, netgi nepasiėmė ir manęs su įgimtu skepticizmu. Pauzė atsivėrė lyg karstinė įduba Šiaurės Lietuvoje viduryje laukų, kur nebuvo žemės ūkio naudmenų, tiesiog niekam neužkliūvanti dykvietė. Atsivėrė ir pamažu užsivėrė, todėl mes suskatome grįžti į ateitį. Praeityje dėjomės jau pabuvoję. Bet kažkodėl palikus tą miškelį su apsamanojusiais akmenimis, pakėliau galvą į saulę ir staiga man pasirodė, kad ji turėtų būti visai kitoje pusėje. Sumišęs nuleidau galvą ir sutikau žmogučio žvilgsnį, kuriame perskaičiau pritarimą. Tarsi patvirtindamas mano atradimą jis dar linktelėjo galva.
