Jurga Karčiauskaitė-Lago: „Sunkiausia išlikti originaliam“
Rita Bočiulytė
Garsūs Paryžiaus mados namai siekia įsigyti klaipėdietės juvelyrės Jurgos Karčiauskaitės-Lago sukurto koljė teises. Šis dailininkės kūrinys tarptautiniame „AILLIS“ juvelyrikos konkurse Australijoje autorei šiemet laimėjo antrąją vietą.
 |
| „Šiais laikais sunkiausia išlikti savimi, turėti savo stilių ir apsaugoti savo idėjas nuo vagišių“, – įsitikinusi dailininkė juvelyrė Jurga Karčiauskaitė. Vytauto Liaudanskio nuotrauka |
– Šiame konkurse dalyvavau pirmąkart, – pasakojo juvelyrė. – Nors jis Sidnėjuje vyksta seniai, kasmet ir yra prestižinis, Europoje nelabai populiarus. Bet gerai žinomas Amerikoje. Šiemet jame dalyvavo 700 juvelyrų. Konkurso tema buvo „Dangaus kūnai“. Mano darbas jam vadinosi „Debesys“.
Mane į šį konkursą delegavo Ispanijos juvelyrų asociacija, kuriai priklausau. Mano darbas iškeliavo ten, ilgai nežinojau, koks jo likimas, ir štai ne taip seniai man iš Ispanijos pranešė, kad Australijoje užėmiau antrąją vietą.
– Betgi ne pirmąją. Ko taip džiaugiesi?
– Man tai labai didelis laimėjimas, nes tame konkurse pirmąją vietą laimėti europiečiui beveik neįmanoma. Ten tradiciškai laimi amerikiečiai. Šiemet pirmąją vietą laimėjo japonas, žinomas pasaulyje dizaineris Mio Moto, o trečiąją – vėl amerikietis.
Laurai tokiame konkurse yra didelis prestižas. Jie atveria daug galimybių. Jei būčiau nuvažiavusi į jį pati, jos būtų dar didesnės. Nes tuo metu į konkursą suvažiuoja žymiausių pasaulio mados ir juvelyrikos industrijos firmų atstovai ir jie renkasi sau dizainerius. Manimi susidomėjo vieni mados namai iš Prancūzijos, ilgai su manimi derėjosi, bet kol kas dar – jokių rezultatų. Jie nori įsigyti šio koljė teises.
– Iš ko jis sukurtas?
– Iš 29 gramų aukso, trupučio balto gintaro ir juodųjų perlų. Konkurso reikalavimai tokie ir buvo, – kad būtų brangios medžiagos, labai gera darbo kokybė ir originalu. Aš prizą gavau už originalumą, o japonas – už kokybę. Iš visų mūsų buvo reikalaujama, kad tai nebūtų bižuterija, o grynoji, tikroji juvelyrika.
Man konkursai atidaro duris Ispanijoje, Vokietijoje, Anglijoje, ten, kur juos žino. „AILLIS“ konkurse niekas niekada iš Lietuvos nėra dalyvavęs. Aišku, toli…
– Ar turi tokių savo kūrinių, kurių nenorėtum parduoti? Galbūt jie kažkuo ypatingi, brangūs?
– Yra trys… Šis koljė, žiedas ir auskarai. Pastarieji prieš porą metų buvo pristatyti didelėje Madrido juvelyrikos parodoje. Ten ne konkursas, tiesiog pakliūti į tos parodos atidarymą – modelių pristatymą labai sunku. Jie atrenka autorius iš visos Europos, prieš pusmetį turi išsiųsti jiems savo juvelyriką, ir jeigu tave pasirenka – tai didelis dalykas. Tie auskarai pateko į parodą ir net tapo jos logo, simboliu, buvo išleisti dideli plakatai su jų atvaizdu.
O žiedą buvau atidavusi į vieną svarbią galeriją Madride. Jį matavosi, norėjo pirkti, bet taip ir nenupirko Ispanijos karalienė.
– Konkursuose, parodose dalyvauji nuolat. Kas Tavęs laukia artimiausiu metu?
– Laikausi principo, kad svarbiausia dalyvauti, o laimėti – kaip Dievas duos. Dabar aš visą laiką kokiame nors konkurse ar parodoje dalyvauju, po juos keliauju. Dabar vienas mano darbas išvežtas į Rusiją, keliauja po parodas Maskvoje.
Spalio mėnesį ruošiuosi dideliam pristatymui Vilniuje kartu su Vaidotu Žuku. Tai bus trečioji mūsų bendra kolekcija. Man tas projektas labai svarbus, nes jis vyksta Lietuvoje. Iš Lietuvos kultūrinio žemėlapio esu „išsitrynusi“, buvau ilgokai visai iš jo dingusi. Nors juvelyriką kuriu jau trylika metų.
– Dabar Tu dažnai esi kelyje – tarp Ispanijos ir Lietuvos. Tavo vyras – ispanų tapytojas…
– Ir Ispanijoje gerai žinomas (juokiasi). Keliauju daug. Dažniausiai po Europą. Esu dalyvavusi parodose Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje. Gotlande pernai surengiau autorinę juvelyrikos parodą. Užpernai buvo labai svarbus projektas Madrido dekoratyvinio meno muziejuje. Jame dalyvauti – prestižas. Dabar jie mane pakvietė surengti autorinę parodą. Man tai būtų labai didelis įvykis. Vis dėlto tai nacionalinis muziejus, kuris yra sostinėje. Aš jai labai stipriai ruošiuosi.
– Kada ji bus?
– 2007-ųjų kovą. Jau labai greitai. Aš jos labai laukiu. Dar Prancūzijoje planuoju autorinę parodą. Lietuvoje irgi stengiuosi bent po kartą per metus savo juvelyriką parodyti Vilniuje ir mano gimtojoje Klaipėdoje.
– Esi bene vienintelė lietuvė, priklausanti Ispanijos juvelyrų asociacijai?
– Vienintelė. Ten pakliūti yra nelengva. Ir išsilaikyti nelengva. Asociacija – prestižinė. Ispanijoje gyvena apie 40 milijonų gyventojų, asociacijai dabar priklauso tik 36 juvelyrai. Sunku išlaikyti tą kartelę, kurią tau užkelia. Būna, kad žmonės iškrenta. Užsieniečių asociacija neįsileidžia. Joje esu viena tokia „balta varna“. Pakliuvau eksperimento tvarka ir laikausi jau ketvirti metai.
– Pagal profesiją vis dėlto esi grafikė. Ar dar kuri grafiką?
– Aš tik baigiau grafikos studijas ir iškart pradėjau kurti juvelyriką. Labai domėjausi mada ir laimėjau alternatyvios mados konkursą Vilniuje. Tai mane pastūmėjo. Beje „ArMadą“ laimėjo mano rūbų kolekcija su aksesuarais. Vilniuje sukausi dizainerių, dizaino, ne menininkų ir grynojo meno rate. Paslydau į juvelyriką. Ir man buvo lengva paslysti, nes techniškai mokėjau dirbti su metalais. Ir studijavau ofortą – irgi metalo raižinį. Metalas yra metalas. Koks ten skirtumas, ar tu jį ant popieriaus atspaudi, ar tokį ir palieki. Bet mano matymas skiriasi nuo tikrųjų juvelyrų. Pati pastebėjau, kad juvelyrai kiek kitaip daug ką daro. Tikrieji juvelyrai, kurie tai studijavo.
Bet menininkui šiais laikais visokių pagundų būna. Gal prieš metus Ispanijos Vigo miesto Finansų klubo galerija, irgi labai prestižinė, pakvietė mane surengti… tapybos parodą. Ir surengiau. Buvo labai gražus atidarymas, geras laikas.
– Tai jau ir tapyti pradėjai?
– Taip (juokiasi). Tuo metu, kai laukiausi vaikelio, negalėjau dirbti su metalais, kenksmingomis medžiagomis, todėl tapiau. Jie pamatė mano darbus ir pasiūlė. O grafika dabar perėjo į tapybą ir liko juvelyrikoje. Juk kurdama bet kokį papuošalą pirmiausia paišau jo eskizą. Štai ir pagalvėlę išsiuvinėjau – tokia pat kaip mano paveikslas.
– Nerimsti vis?
– Tai kad kitaip neįmanoma. Konkurencija yra didžiulė. Lietuvoje ji visai nejuntama. Bet pasaulyje, jeigu tu nori išsilaikyti, net ne ant bangos, o apskritai išsilaikyti, turi per metus surengti keturias autorines parodas. Mes visi Ispanijos juvelyrų asociacijos nariai turime vadybininkus, mums sudaroma programa, pasirašome sutartis ir negalime nuo jos niekaip nukrypti. Tiesiog tai asociacija profesionalų, kurie labai saugo savo vardą. Dirba visai kitokiais principais negu mūsų Dailininkų sąjunga, kuriai irgi priklausau nuo 2003 metų. Klaipėdoje situacija visai kita. Jaučiuosi Klaipėdos kultūros valdžios ignoruojama. Nesinori zyzti, kadangi manęs čia dažnai ir nėra, mes su vyru dažnai keliaujame, ir aš jau visai kitomis akimis žiūriu ir į Klaipėdą, ir į jos dailės gyvenimą.
Čia, Lietuvoje, yra labai daug gerų menininkų, aukšto lygio dizainerių. Bet labai prasta sistema savivaldybėse. Tai uždaras ratas, į kurį nepakliūsi. Čia žmonės vadovauja kultūrai daugybę metų. Pasaulyje niekur taip nėra. Ispanijoje, kur aš gyvenau, tokiuose postuose žmonės keičiasi kas ketveri metai, jie atneša vis kažką naujo. Sakyčiau, tai labai konkurencinga sistema – tu turi irgi laikytis ant bangos, labai stengtis, ir miestas iš to tik laimi. Pas mus tas pats žmogus toje kėdėje sėdi šimtą metų. Jeigu tu nepakliuvai į jo geranorišką akiratį, tai likai už borto.
– Neatrodo, kad Tau čia blogai. „Pėdos“ galerijoje įsikūrei sau oazę, kur kone viskas – su firminiu Jurgos ženklu. Kam Tau to reikia?
– Kai mudu su Lino ir abiem vaikučiais apsisprendėme, kad gyvensime Klaipėdoje, iš pradžių galvojau apie atskirą galeriją nuo tėčio, betgi paskui nutarėme, kad ir čia vietos užteks. Pasiėmiau šią salą ir įsikūriau. Čia viskas padaryta mano stiliumi, spalvomis, su visais firminiais ženkliukais, etiketėmis, katalogais ir net firminiais maišeliais. Bet čia nėra ir pusės, kiek aš viso to turiu Ispanijoje. Asociacija priverčia tuo rūpintis. Nes aš turiu atitikti tam tikrus jos reikalavimus. Kiekvienas autorinis darbas turi turėti savo pasą su aprašymu. Kiekvienas turi būti kataloguojamas – kiek tokių padaryta, koks tiražas. Pirkdamas žmogus turi žinoti, kelintą numerį jis įsigyja. Jeigu tai vienetinis kūrinys ir yra rankų darbo, tai turi būti pabrėžta ne kartą. Nes pasaulyje tai vis labiau vertinama, rankų darbo juvelyrikos vis mažiau ir mažiau.
– Tu viską darai rankomis?
– Mano darbai kol kas išlieka absoliučiai rankų darbo. Nežinau, kiek taip tempsiu, bet kol kas yra taip. Visi jie šimtu procentų yra rankų darbo. Nepjaunu, negraviruoju nieko lazeriu, viską darau rankomis. Man ypač patinka tokia graviravimo technika – sidabro graviūros. Nuodingas amatas, tiesą sakant.
– Iš kokių medžiagų kurti papuošalus Tau labiausiai patinka?
– Iš gintaro. Pasaulyje į jį žiūrima su didele pagarba. Ir tame mano koljė, kuris laimėjo „AILLIS“ konkurse, gintaras prilygintas auksui ir perlams, kurie pas mus iš tiesų yra brangesni nei gintaras. O Ispanijoje mane gyrė, – koks tai gražus derinys ir kaip čia viskas labai dera.
Man patinka raudonas auksas, 585 prabos. Patinka deimantai, šiaip geri deriniai. Galima derinti auksą net su popieriumi, jeigu bus gražus daiktas. Vieną tokį eksperimentinį buvau padariusi – iš aukso ir rankų darbo popieriaus.
– Koks Tavo firminis ženklas?
– Mano ženkleliu tapo paukštis. Jį atsinešiau į savo kūrybą seniai, iš grafikos. Dabar ruošiuosi parodai Madride, kur bus vieni paukščiai – žiedai, koljė, auskarai, sagės. Iš brangių medžiagų, o pati forma – akivaizdžiai primityvi, plokščia. Plokštuminiai – kaip paveikslai. Panašūs į mano grafiką. Kiauri. Kai uždedi ant kūno – tokie rėksmingi. Kiekvienas – nepakartojamas, turi savo istoriją, pavadinimus. Tiražavimo būdu jų neįmanoma pagaminti. Viena didžiulė kolekcija – 60 darbų. Ją turiu sukurti per metus.
Dabar jau turiu padėjėjų, vadinamųjų pameistrių. Kitaip niekaip nesuspėčiau. Tempai yra didžiuliai. Daug laiko tenka sugaišti rinkodarai ir visokiems kitiems dalykams. Bet dailininkui svarbiausia sukurti. Sukurti neįlendant į kito dizainerio erdvę, nemėgdžiojant. Paskui dar reikia apginti tai, ką tu sukūrei, – tai irgi kainuoja pinigų. Mano darbas vis dėlto yra dizainerio darbas – sukurti tą daiktą. Aš ilgai sėdžiu bibliotekose, ieškau. Nėra lengva kažką originalaus padaryti. Ir kuo toliau – tuo sunkiau.
Šiais laikais sunkiausia išlikti originaliam. Išlikti savimi ir turėti savo stilių. Todėl kad dizaine jau viskas padaryta. Jau yra tiek to dizaino!.. Kai pasižiūriu, kokie daiktai buvo daromi prieš Kristų, – jau jie buvo modernūs, ir ką mes dabar darome, – toli nenušokom.
– Koks yra Tavo stilius?
– Nebijau to žodžio – labai moteriškas. Jis pabrėžtinai naivus. Pabrėžtinai rodau rankų darbą. Jis yra grafiškas. Gal kiek archajiškas. Modernas kartu su archaika.
– Iš kur semiesi idėjų?
– Aš daug paišau. Padarau daug eskizų, gal po dešimt kiekvienam juvelyrikos darbui. Paskui atrenku geriausią. Darydama dar medžiagas pakoreguoju. Nelengva yra sukurti kažką savito. Dar sunkiau paskui tai apsaugoti nuo kopijavimo. Todėl mano darbas yra piešimas. Paskui man pameistriai padeda padaryti „juodą darbą“, o aš užbaigiu, sudėlioju akcentus. Įvairiai būna. Kartais viską padarau pati.
Iš tikrųjų aš daug ko išmokau gyvendama užsienyje. To, į ką pas mus buvo žiūrima neigiamai, – į reklamą, savireklamą, savęs pristatymą. Dailininkui tai irgi labai svarbu. Užsienyje jie be to negali nė žingsnio žengti. Ir jie priima kaip trūkumą, jei nesugebi apie save papasakoti, savęs pristatyti. Pasaulis yra toks atviras ir toks dabar greitas, kad jeigu tu laiku nepasakysi apie savo darbą, jis greitai taps kito darbu – bus bemat nukopijuotas ir apie jį pasakys kitas. Ispanijoje net dalyvavau mokymuose, kaip greičiau informuoti, kad tai yra mano, tai yra, kad turėtum įrodymą, kad tas daiktas yra tavo sukurtas.
Iki šiol neturiu savo internetinės svetainės. Net „Prados“ mados namai neturi savo internetinės svetainės. Jau daug metų laukiam, visi nagus galandam, kada ten galėsim pažiūrėt, o jos kaip nėra, taip nėra. Yra ir toks apsisaugojimo būdas nuo idėjų vagišių.
