Jūros šventės inkliuzai
Šiemetės Jūros šventės programa kaip niekad buvo įvairi ir atliepianti pačius įvairiausius skonius bei poreikius. Taip pat ir „nepopsinius“ muzikinius. Buvo ir skaudžių nusivylimų, bet džiaugsmingų atradimų – daugiau.
Laima Sugintienė
Papūtė kiti, nauji vėjai
Patiko, ne ir labai patiko tai, ką perskaičiau Jūros šventės, šiemet skirtos Klaipėdos miesto įkūrimo 760 metų istorinės sukakties paminėjimui ir trukusios rekordiškai ilgai – net penkias dienas, programoje. Kalbu apie muzikinius renginius.
Tik įsiklausykit, kokie žodžiai: Oratorija, Stabat Mater, Roko opera, Bossa Nova… Skaitome toliau: Laima Vaikulė ir Mantas Jankavičius, Neda Malūnavičiūtė ir Marijonas Mikutavičius. Daug džiazo projektų: Vilniaus džiazo orkestras ir vokalistas Jeffas Casccaras (Vokietija), iš Klaipėdos pilies džiazo festivalio atvilnijusi vaikų ir jaunimo džiazo dainų šventė „Jaunoji džiazo banga“ ir kita. Bet kuriai programai visuomet šventiškumo suteikia pučiamųjų orkestrai. Be nuolatinio miesto jūrinių ir kranto krovos įmonių bei organizacijų darbuotojų, miesto svečių eisenos palydovo Karinių jūrų pajėgų pučiamųjų instrumentų orkestro, maloniai aukštu lygiu nustebino Rūdiškių „Brass – Band“, „Orkestrų audroje“ siautė Insbruko miesto (Austrija) pučiamųjų instrumentų orkestras.
Taigi šiemet programa kaip niekad buvo įvairi ir atliepianti pačius įvairiausius skonius bei poreikius, nes anksčiau dalis publikos, vadinkim ją nepopsine, likdavo už borto, o Jūros šventė, muzikinė jos dalis, buvo bevirstanti antrąja Palangos Basanavičiaus gatve.
Akivaizdu, kad papūtė kiti, nauji, vėjai, ir Jūros šventės laivas ryškiai keičia kryptį. Tiesą sakant, švelnus brizas jau dvelktelėjo pernai, kai Irena Bierontaitė su dukra Rūta Varnaite „Laiko saloje“ Laikrodžių muziejaus kiemelyje suorganizavo keturis koncertus. Kitokius. Kitaip. Kitiems.
Štai čia ir pirmasis (tikrai ne paskutinis ir ne pats didžiausias) nusivylimas, skaitant šventės programą: kiemelio nėra! Kaip buvo smagu žinoti, kad ten nuėjęs kas vakarą gausi tikrai profesionaliai parengtą ir lūkesčius atitinkančią programą… Vėl tenka kruopščiai studijuoti lankstinuką ir žymėtis besikeičiančias vietas bei laiką, mėginti derinti maršrutus.
Didžiausias nusivylimas – oratorija
Pirmoji pasižymėta pozicija – rugpjūčio 1 d., piliavietė: Klaipėdos miestui ir čia gyvenantiems žmonėms, miesto 760 metų istorinei sukakčiai paminėti skirtas režisieriaus Gyčio Padegimo ir kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus sukurtas teatralizuotas renginys – oratorija Klaipėdai „Miestas ir žmonės“. Po renginio – Klaipėdos miesto gyventojų lėšomis surengtas šventinis fejerverkas.
…Prieigose plyšauja jokio konteksto su renginiu neturinti muzika. Publika renkasi gana gausiai. Šalia atsisėda nemaža vokiečių grupė. Į kalną, aprengtas tarsi koks pagonis ar vienuolis, violončele nešinas kopia Mindaugas Bačkus, renkasi kiti teatriniais kostiumais pasipuošę atlikėjai. Jų maždaug trys dešimtys, tarp jų – aktoriai Vytautas Paukštė, Virginija Kochanskytė, Rimantas Pelakauskas, dainininkas Liudas Mikalauskas. Kolektyvų dar daugiau: Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ir „Aukuro“ chorai, menininkų grupė „Žuvies akis“. Visų ir neišvardysi. Sutelktos išties didžiulės pajėgos.
Oratorija (gal renginys?) prasideda. Įgarsinimas – tragiškas: iš įrašo sklinda kažkokia kakofonija, dar blogiau įgarsinta gyvai atliekama muzika. Vokiečiai nustebę dairosi. Ant kalno sėdi M.Bačkus. Kažkur girdėti choristai: „Ant kalneeelio, ant aukštooojo, ten stovėjo ąžuolėėėlis…“ Atpažįstu G.Kuprevičiaus pirmos operos „Prūsai“ nuostabią choro citatą (gal jau čia oratorija?). Beje, operos premjera įvyko Klaipėdoje. Mąstau – gal todėl miestui gimtadienio dovaną sukurti buvo patikėta kompozitoriui kauniečiui? Gerbiu legendinės „Ugnies medžioklė su varovais“ autorių, tačiau turime gi ir klaipėdiškių kompozitorių, puikiai įvaldžiusių stambius vokalinius instrumentinius žanrus, prisiminkime kad ir ką tik Dvasinės paramos centro koplyčios šventinime nuskambėjusius Alvido Remesos opusus ar Remigijaus Šileikos „Requem“. Matau arklius (matyt, kalavijuočių, galvoju), vėliau įdarda karieta, prieškarinis automobilis, baikeriai… Kai įrieda sovietinis sunkvežimis, vokiečiai krizena, M.Bačkus vienišas tebesėdi. Temsta, apšvietimas, ko gero, blogesnis už įgarsinimą, tad kai dingsta elektra, niekas labai ir nenustemba… Vokiečiai jau atvirai tyčiojasi. Apsimetu, kad nesuprantu vokiškai, nes labai gėda. M.Bačkus vis dar tebesėdi. Pasirodžius klounams, šalia sėdintys ima lažintis – šoks ar ne „Žuvėdra“ ir kaip režisierius ją įkomponuos į miesto istoriją. Tarp viso to įterpiamas įtaigiai perskaitytas V.Paukštės tekstas, tačiau šįkart net su juo skanduoti nesinori. Matau, ne vien man prailgsta V.Kochanskytės – karalienės Luizės – monologas, o tarmiškas pasakojimas jau nepadoriai ilgas. Prasideda kažkas panašaus į viktoriną, ją veda mano gerbiama žurnalistė ir knygų autorė Gražina Juodytė. Bene pirmą kartą apgailestauju, kad į visa tai su savo trimitu įtrauktas ir liberalusis miesto meras Vytautas Grubliauskas. Kažkodėl prisimenu – neseniai jis grįžo iš Naujojo Orleano, ten panašios procesijos dalyvauja laidotuvėse… O, M.Bačkus pakėlė stryką! Nieko negirdžiu…
Visiškas fiasko visom prasmėm.
Tiesa, fejerverkas buvo įspūdingas. Surengtas gyventojų lėšomis. O kieno gi tie nevykusiai panaudoti 70 tūkst. litų (mano žiniomis, tokia oratorijos sąmata)? Girdžiu sakant – valstybės, miesto biudžeto. Keista logika. MŪSŲ! Ir žala čia ne tik finansinė. Neabejoju, kad tie, kurie pirmąkart susiruošė klausytis oratorijos, daugiau į jokią nebeateis.
Su ypatinga viešnia
Rugpjūčio 2 d., Teatro aikštė: Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninio orkestro ir choro, Latvijos mišraus choro „Laiks“, Klaipėdos choro „Cantare“ (vadovas – A.Dambrauskas) ir solistų instrumentalistų atliekamas Karlo Jenkinso kūrinys „Stabat Mater“.
Neramu. Istorija kartojasi – ir vėl keistokas muzikinis fonas prieš renginį (gal tą muziką transliuojantys nežino, kad skambės liturginis kūrinys: Stabat mater (dolorosa) (lot.) – „Stovėjo motina (sopulingoji)“…). Bet gal tai jau ir visai nesvarbu, juk ir prieš „Sevilijos kirpėją“ Laikrodžių muziejaus kiemelyje kažkokie klounai bėgiojo… Vėl daug (arti 200) atlikėjų scenoje: solistai Andrė Pabarčiūtė (etninis vokalas), Jurgita Adamonytė (mecosopranas) ir Saulius Petreikis (dudukas), net trys chorai ir simfoninis orkestras. Kad tik neištiktų dar viena nesėkmė.
Nors, svarstau, negali būti blogas renginys, kuriame dalyvauja tokio masto dainininkė kaip J.Adamonytė. Pirmąkart programoje radusi jos, Italijoje gyvenančios, daugelio tarptautinių dainavimo konkursų laureatės (tarp jų – ir Renatos Tebaldi tarptautinis dainavimo konkursas, laikomas vienu rimčiausių Europoje) pavardę nepatikėjau, kad klaipėdiečiams bus pasisekę ją išgirsti, ir dar nemokamai. Jos pavardė tiesiog paskendo Jūros šventės renginių jūroje. Juk balsingos lietuvaitės, studijavusios Londono karališkoje muzikos akademijoje bei Cardiff International Academy of Voice pas legendinį profesorių Dennisą O’Neillą, Londono karališkojo operos teatro „Covent Garden“ scenoje pagrindinius vaidmenis kuriančios, gastrolių maršrutai driekiasi ne tik per Europą. Ji geidžiama Frankfurto, Zalcburgo, Baden-Badeno, Tokijo, Kardifo, Teramo, Jesi, bei Palm Beach’o operos teatruose. Lietuva jos beveik negirdi, ir, jei ne Dalia Ibelhauptaitė, būtų ir neišgirdę. O čia štai Klaipėdoje! Reakcija panaši, kaip Kongui (tuomet jis nebuvo meras) paskelbus, kad Pilies džiazo festivalyje trimitą pūs Maynardas Fergusonas. Beje, Jurgita buvo pirmoji K.Jenkinso kūrinio „Stabat Mater“ atlikėja, dirbusi su pačiu kompozitoriumi ruošiantis kūrinio premjerai ir įrašams.
Nuaidėjus pirmiesiems kūrinio taktams, įtampa atslūgsta. Racionaliai, dalykiškai ir užtikrintai dirigentas Dainius Pavilionis verčia vieno populiariausių ir įdomiausių, beje, ir ilgiausių šio žanro kūrinių puslapius ir piešia klausytojams kenčiančios motinos paveikslą. Kūrinys 12-os dalių, atliekamas keliomis kalbomis, tarp jų – ir hebrajų, aramėjų, arabų. Manau, klausytojams būtų buvę pravartu žinoti bent dalių pavadinimus bei idėją – tai Marijos kančia Kristaus nukryžiavimo metu.
Egzotiškų prieskonių kūriniui suteikia netradicinis mušamųjų instrumentų panaudojimas, duduko tembras, išskirtinis A.Pabarčiūtės vokalas. O J.Adamonytės šviesaus, net ne mecosopraniško tembro ir plataus diapazono vokalas tampa tikru balzamu, mat, skirtingai nei choras ar orkestras, solistai buvo įgarsinti gana vykusiai.
Nors ir pasigedau didesnio spalvingumo, kontrastų tarp dalių, išlieka abejonė dėl renginio vietos ir vis dar svarstau, kodėl gimtadieniui pasirinktas būtent šis kūrinys, drauge su naujausiu miesto magistru Robertu Varnu nusprendžiame, kad reikia sveikinti dirigentą ir įsiminti šį išties neeilinį įvykį, ypač Jūros šventės kontekste.
Bravo, kūrybingas jaunime
Rugpjūčio 3 d., Teatro aikštė: roko opera „Eglė žalčių karalienė“. Organizatorius – Klaipėdos miesto kūrybinio jaunimo jungtinės pajėgos.
Ketverius metus gyvuojantis muzikinis projektas roko opera „Eglė žalčių karalienė“ džiugina vis profesionalesniu pavidalu. Justi svarus režisierės Linos Linkevičiūtės ir choreografės Indrės Puišytės indėlis. Džiugina jaunimo entuziazmas, džiugina šventės organizatorių išreikštas pasitikėjimas „teisingą“ muziką Lino Švirino muzikos studijoje „Grock“ grojančiais jaunuoliais. Rizikos būta, nes ankstesnės operos versijos dar daug ko stokojo.
Šįsyk puikiu vokalu, plastišku sceniniu judesiu ypač džiugino merginų partijų atlikėjos. Iš karto atpažįstame S.Januškos mokyklą. Ypač išskirčiau Eglės vaidmens atlikėją Raimondą Vaičiūtę, įtaigiai jos padainuotą ariją (na, kokios gi dainos operoje, kaip rašoma kai kuriuose šaltiniuose) su vaikais, Eglės seses Juliją Rušinskytę ir Editą Bodrovaitę. O jau gražios, tarsi laumės! Tiesa, Žilvinas… Hm, na, toks labai jau lietuviškas, bet vokalas taip pat visai neblogas. Nepretenzinga choreografija, skoningi kostiumai, profesionalesnė instrumentinė dalis, galbūt tik fleita vienišoka, „plika“ ir beveik normalus (pagaliau!) įgarsinimas, vos vienas kitas grynai techninis, o ne supratimo – suvokimo, kaip ankstesniuose projektuose, trukdys.
Ačiū jaunimui! Štai čia tai dovana miestui ir žmonėms – „klaipėdietiškos“ tematikos, tikra, nuoširdi, klaipėdiškių su meile įteikta.
Dalis publikos lieka laukti „Pikaso“…
Subtilu ir paprasta
Parkas prie Klaipėdos koncertų salės – Klaipėdos kamerinio orkestro, jaunųjų džiazo žvaigždžių (jų nebuvo) ir vokalistės Giedrės Kilčiauskienės koncertas „Nostalgiškoji bossa nova“.
Vėloka (22 val.), vėsoka, ką tik nulijo, atoki, nuo pagrindinių šventės traukos objektų nutolusi vieta – tai vis priežastys, galinčios sutrukdyti koncertui. Tačiau nesutrukdo: parkelio prieigose kultūringu garsu sklinda lengvas džiaziukas, renkasi – ir gana gausiai – pusbalsiu kalbanti ir ne alumi kvepianti publika. Atpažįstu: dalis jos „Pikaso“ iškeitė į bossa nova.
Ekstravagantiškos grupių „Empti“ bei „Pieno lazeriai“ vokalistės Giedrės Kilčiauskienės braziliškos sambos ir amerikietiško džiazo lydinio – tai bossa nova esmė – interpretacijos paprastos ir stilingos, dvelkia kažkokiu namų jaukumu. Subtiliai svinguoja Klaipėdos kamerinis orkestras, puikios pritariančių instrumentalistų Andrejaus Polevikovo (klavišiniai), Prano Kentros (akustinė gitara), Vyčio Nivinsko (kontrabosas), Andriaus Kairio (mušamieji) ir Pavelo Žemoitino (perkusija) improvizacijos. Profesionalios aranžuotės. IDEALUS įgarsinimas. Ne tik matau, bet ir girdžiu M.Bačkų.
Elegantiška ir skoninga, subtilu ir paprasta.
Velniai nematė tos oratorijos! Štai dėl tokios Klaipėdos kasmet velkuosi dryžuotus marškinėlius. „Būk sveikas, gerųjų vėjų mieste!“
