Kada KITI tampa ŠITAIS
Balandžio 13-ąją Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius jau trečią kartą uostamiestyje pristatė tęstinį projektą „Kiti“. Visą mėnesį veiksiančiose „KITI 3“ parodose Fotografijos galerijoje ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose – 11-os autorių darbai.
Danguolė Ruškienė
Tęsia savo misiją
Šiais metais projekto geografija gerokai prasiplėtė. Pristatoma ne tik klaipėdiečių fotografų: Vlado Balsio, Virginijaus Baltmiškio, Valdemaro Jurelevičiaus, Artūro Ostrianico, Vasilijaus Ščiogolevo, Virgilijaus Jankausko ir Laimos Ženč kūryba. Į projektą pakviestas ir šiaulietis Martynas Juras bei šiuo metu užsienyje gyvenantys bei kuriantys Lijana Venckevičiūtė (Londonas), Jana Lohde (JAV) ir Nikolajus Urencevas (Sankt Peterburgas).
Projektas „Kiti“ tęsia savo misiją. Kaip ir ankstesniais metais jis siekia sutelkti šiandienos fotografus, suteikdamas nežinomiems ar mažai žinomiems autoriams galimybę prisistatyti parodinėje erdvėje, taip paspartinant jų įsiliejimą į jau susiformavusį fotografijos menininkų sluoksnį. Kaip teigė parodos kuratorius Darius Vaičekauskas, nuolat augantis tiek autorių, tiek ir fotografijos mėgėjų susidomėjimas projektu paskatino neapsiriboti vien Klaipėdos regionu, pakviesti dalyvauti ir kitus – kitaip mąstančius, kitaip matančius ir kitaip kuriančius fotografus.
Visų jų skirtybes niveliuoja keletas bendrų bruožų. Parodoje pristatomi tie, kurie dar palyginti neseniai, bet jau kryptingai gilinasi į fotografijos meną. Kurie ne tik ieško, bet jau yra kažką atradę ir kurių kūryboje jau galima apčiuopti besiformuojančią autorinę raišką. „Kiti“ – išlieka tolerantiška, perspektyvia erdve naujų autorių naujoms deklaracijoms. Kaip ir anksčiau, čia siekiama atsisakyti išankstinių nuostatų, netaikyti jokių apribojimų ir suteikti visišką laisvę „Kitų“ vizualinėms deklaracijoms.
Kartu šiuo projektu siekiama paliudyti fotografijos dinamiškumą, praplėsti tradicinės fotografijos ribas. Atkreipti dėmesį į gretutinius lietuvių fotografijoje vykstančius reiškinius ir suteikti naujų impulsų ar ryškesnių korekcijų jau įsitvirtinusiai fotografijos sampratai. Anot iniciatorių, šis projektas nepretenduoja į gilesnius meninės fotografijos apmąstymus, siekia apeiti griežtesnius jos apibrėžimus, pasitelkiant visai kitus, daug paslankesnius vertinimo kriterijus. Tai – diskusija, kurios dalyvių ratas nors ir prasiplėtė, tačiau objektas išlieka tas pats – fotografija.
Kelia proceso vertę
Kaip ir ankstesniais metais, projekto „Kiti“ dalyvius domina įvairiausios fotografijos galimybės. Autoriai noriai eksperimentuoja, naujai dėlioja daugiau ar mažiau įprastus fotografijos dėmenis, atsargiai prisiliesdami prie pasaulinės fotografijos tendencijų, tačiau pernelyg nenutoldami ir nuo lietuviškos fotografijos tradicijų. Kita vertus ribą tarp šių dviejų momentų apčiuopti darosi vis sunkiau. Galima būtų diskutuoti, kiek/ar tai yra svarbu šiandienos meno kontekste. Bet kuriuo atveju, akivaizdu, kad fotografija vis dažniau pasirenkama ne tik kaip kūrybinės raiškos įrankis, autorinių intencijų išraiškos forma, bet ir kaip savęs ir aplinkos suvokimo priemonė ar net gyvenimo būdas. Kas ką inspiruoja, galima tik spėlioti.
Būtent pastarasis aspektas bene svarbiausias M.Juro fotografinėje kūryboje. Autorius, jau keleri metai kuriantis ambrotipijos (šlapio kolodijaus) technologija, teigė, kad tik jos dėka pagaliau suprato, ko nori iš kūrybos ir fotografijos. M.Juras – XI a. keliaujantis fotografas, kuris skirtingai nei kiti, su savimi nešiojasi ne kompaktišką fotokamerą, bet visą ambrotipijos laboratoriją. Pristatydamas daugiau nei prieš pusantro šimto metų išrastą fotografijos kūrimo technologiją, autorius prieštarauja šiandieninei fotografijos, kaip vaizdo tiražavimo priemonės, sąvokai. Ambrotipijos metu sukuriamas tik vienas atvaizdas, kuris užkoduoja savyje siurrealaus, fantasmagoriško vaizdinio įspūdį. O žinojimas, jog toks atvaizdas yra vienintelis, daro jį unikalų ir vertingą jau savaime. Žinoma, šiandien tai gali atrodyti kaip spekuliacija, tačiau autorinė pozicija šiuose darbuose yra pernelyg ryški, kad fotografą būtų galima apkaltinti archajiškos technologijos meistrų mėgdžiojimu. Sąmoningai ar ne, bet M.Juras patenka į kategoriją tų autorių, kuriems kūrybinis procesas yra lygiavertis ar net svarbesnis už baigtinį rezultatą.
Romantikai ir provokatoriai
Romantiko žvilgsniu į fiksuojamą objektą žvelgia ir V.Jankauskas. Fotografo darbuose – išeinančio gyvenimo pėdsakai, kuriuos, be abejonės, geriausiai įkūnija yranti architektūra. Nors šis fotografas, kaip ir dauguma kitų, naudoja skaitmeninę fototechniką, tai nesukliudo jam fiksuojamus objektus apauginti nostalgišku ir pakankamai įtaigiu laiko patinos sluoksniu.
Panaši idėja, nors ir kitokia išraiška plėtojama ir A.Ostrianicos fotografijoje. Kad išbalansuotų realaus vaizdo sąvoką ir suteiktų tikrovei romantizuotą apvalkalą, autorius pasitelkia įvairias fotografines manipuliacijas, mezgančias papildomas, jau su fiksuojamais vaizdais mažai ką bendro turinčias asociacijas.
J.Lohde ir L.Venckevičiūtės fotografijoje – dar daugiau provokacijos. Ji nėra agresyvi, labiau žaidybinio pobūdžio, analizuojanti jaunoms autorėms rūpimas problemas: nekalto žavesio ir seksualumo, gašlumo ir infantilumo, tikro ir falsifikuoto santykį mūsų visuomenėje. Režisuojamos istorijos primena dienoraščius. Vienas iš jų labiau asmeniškas, kitas – sumišęs su stereotipiniais valstybingumo ir galios ženklais. Kaip teigia J.Lohde, jos darbai – autorinės refleksijos, vizualinės sąvokos, gal net replikos tam, ką ji regi aplink save. Visos šios deklaracijos nesunkiai prasiskverbia pro mados fotografijai būdingą stilistiką, suteikdamos autorių darbams dvigubą prasminį sluoksnį.
Nors V.Ščiogolevo fotografijoje visiškai atsisakoma tiek manipuliavimo, tiek ir tiesioginio autorinio diktato, čia moralizuojama žymiai aktyviau. Susidomėjęs kopų fotografija, ilgainiui tapusia atskiru žanru Lietuvos fotografijoje, V.Ščiogolevas gilinasi į gamtos ir jai žmogaus primestų sąlygų santykį. Fotografas čia tampa pėdsekiu, sekančiu kažkieno pėdomis ir fiksuojančiu to kažkieno paliktus daiktus. Tai – ne tik stebėtojo/fiksuotojo taktika, tai – ir ryški autorinė pozicija, formuojanti vienareikšmį pranešimą mums visiems.
Pernelyg nuo kopų nenutolsta ir L.Ženč. Daugiau meditatyvinio pobūdžio darbuose – jūros abstrakcijos, kurias fotografė pasiūlo kaip savianalizės, bet ne komunikavimo įrankius.
Į dar gilesnius būties apmąstymus kartu su tirštais rūkais panardina V.Baltmiškis. Čia objektai kartu su sąvokomis apsitraukia sunkia migla, palikdami neribotą erdvę suvokėjo vaizduotei.
Protesto deklaracijos
Savotišką žongliravimo su atmintimi ir vaizduote formą pasirinko V.Balsys. Klaipėdiečiams puikiai žinomą objektą – KKKC Parodų rūmus jis pasitelkė kaip medžiagą savo protesto deklaracijai. Autoriaus naudojamos manipuliacijos organiškai įauga į šio pastato audinį, negrįžtamai ištrindamos esminį šios įstaigos tašką – įėjimą. Kai jo nebelieka, nebelieka ir įstaigos funkcionavimo prasmės, taigi nebelieka ir jos pačios.
Fotografijoje V.Balsiui svarbiau ne vaizdo atsiradimo, o jo pranykimo momentas, kuris gali suformuluoti žymiai įtaigesnį pranešimą. Perkonstruodamas vaizdus, šįkart jis vietoj būties pasiūlo nebūtį, taip konstatuodamas meno institucijos egzistavimo absurdiškumą. „Tai istorija apie oficialiosios kultūros mastelio dydį ir tuštumą. Tuštumą, kuri periodiškai užpildoma skambiais meno parodų pavadinimais, darbo valandomis ir saugiai užrakinamomis durimis“, – teigė autorius.
Panašią taktiką, bet jau kitais tikslais renkasi N.Urencevas. Fotografuodamas Sankt Peterburgo Nevos prospektą, jis vengia dokumentalaus vaizdo įspūdžio ir bando užčiuopti vietos gyvenimo pulsą. Autoriaus teigimu, jį į gatvės fotografiją pastūmėjo pati situacija. Po dvejų gyvenimo metų Sankt Peterburge jis pasijuto emociškai labai blogai. Kuomet suprato, kad jį slegia šio miesto tempas, ėmėsi fotografuoti prospektą. Tai tapo priemone nuovargiui pašalinti ir pačiam sau išsiaiškinti didmiesčio esmę – visa ši prospektu judanti minia yra kaip vienas organizmas. Žmonės jame praranda veidus, asmenybes, gyvenimus. Šis milžiniškas prospektas visus suniveliuoja, nepalikdamas nė vienam šanso į išskirtinumą. Fotografo pastangos ištraukti iš minios atskiras personas negelbsti. Net ir tada jos lieka beveidės.
Priverstinė lygiava
Bene labiausiai kuratoriaus D.Vaičekausko pasirinktam pa-rodų eksponavimo formatui tiko V.Jurelevičiaus darbai. Fotografas pasitelkė fotografiją kaip įrankį stop-motion būdu konstruojamam pasakojimui. Kadrų serija su nedidelėmis pauzėmis pateikiama kaip nuosekli istorijos seka, veiksmą rutuliojant nuo užuomazgos iki atomazgos. Pasakojimas, prasidėjęs gyvulio išvedimu iš gardo, baigiasi rankų plovimu. Kruvinas sniegas, visais laikais buvęs įtaigiausiu tragiškos baigties ženklu, čia kaip ir vyksmas yra tikras. Tačiau autoriaus pozicija nuo to netampa aiškesnė.
Nors šiemet ir buvo apribota galimybė išsamiai susipažinti su projekte dalyvaujančių autorių fotografijomis, t. y. beveik visos jos buvo pateiktos vienodai – TV ekranuose, kurie „sulygino“ ne tik jų formatus, bet gerokai pakoregavo ir spalvas, tonus etc., tai privertė sutelkti dėmesį į temas, intencijas – kaip vienintelius autoriaus išskirtinumo momentus. Panašu, kad tokia priverstinė lygiava, nepaliekant jokių užuominų į darbo medžiagiškumą, hierarchines ar kitas struktūras, veikia dvejopai. Viena vertus, ekspozicija atrodo gana tvarkingai ir nuosekliai, visi autoriai – ant to paties laiptelio. Kita vertus – beveik pranyksta pati fotografija.
