Kai gyvenimas – tarsi teatras

Kai gyvenimas – tarsi teatras

 

Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje vieši iš Šiaulių atkeliavusi paroda „Gerardas Bagdonavičius. Kai gyvenimas – tarsi teatras…“, kurioje pristatoma įvairiapusė dailininko G.Bagdonavičiaus kūryba – tapyba, scenografija, grafika, taikomoji grafika, dizainas.

Virginija Šiukščienė

Šiaulių legenda

Kiekvienas laikmetis palieka savo legendas, be kurių neįsivaizduojamas to meto miesto ar visos šalies gyvenimas. Šiauliams tai – dailininkas G.Bagdonavičius (1901–1986), įvardijamas kaip žymiausias XX a. šio miesto dailininkas, anuo metu beveik visų šiauliečių pažįstamas, visur sutinkamas. Šiauliai paliko žymę jo kūryboje ir gyvenimo būde. Šiauliams jis atidavė visą širdį ir talentą.

Dailininko kūryba – įvairiapusė, interesai – platūs. Jis buvo grafikas, tapytojas, scenografas, knygų ir žurnalų iliustruotojas, ekslibrisų kūrėjas, pedagogas, fotografas, dizaineris, net architektas, tikriausiai pirmasis lietuvių kino aktorius, spaudos darbuotojas, kolekcininkas, etnografas, pianistas mėgėjas. G.Bagdonavičius dalyvavo daugelyje parodų – nuo pirmosios – Lietuvių meno kūrėjų draugijos parodos Kaune 1923 m. iki vienos paskutiniųjų – 1981 m. Vilniuje, Martyno Mažvydo bibliotekoje. O tarp jų – parodos Briuselyje, Los Andžele, Stokholme, Berlyne, Varšuvoje, Liubline, Košicėje, Upsaloje, Maskvoje, Kijeve, Minske, Rygoje, Jelgavoje, Taline, Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas), suprantama, Šiauliuose.

Dirbo piešimo mokytoju

G.Bagdonavičius gimė 1901 m. Radviliškyje. Tėvas – geležinkelio tarnautojas, mėgdavęs piešti, motina taip pat turėjo meninių gabumų, išlavintą skonį. 1902 m. šeima persikėlė į Šiaulius. Būsimasis dailininkas mokėsi vyrų gimnazijoje, kur pradėjo ryškėti jo gabumai dailei. Pirmojo pasaulinio karo banga šeimą nubloškė į Rusijos gilumą: Vitebską, kur Gerardas daug piešė iš natūros, Jaroslavlį, kur įsitraukė į tenykštės kino studijos veiklą, suvaidino maždaug 50 didesnių ir mažesnių vaidmenų, tokiu būdu tapdamas bene pirmuoju Lietuvos kino aktoriumi (Paulauskas H. Pirmasis lietuvių kino aktorius, Švyturys, 1972, nr. 5, p. 3), Saratovą, kur lankė akademiko Fiodoro Kornejevo piešimo pamokas.

1921 m. Bagdonavičiai grįžo į Šiaulius. Gerardas, neturėdamas specialaus išsilavinimo, pradėjo dirbti piešimo mokytoju Šiaulių mokytojų seminarijoje. Tik 1932 m. eksternu baigė Kauno meno mokyklą. Pedagoginė veikla ir meninė kūryba visą dailininko gyvenimą ėjo greta, papildydamos ir praplėsdamos viena kitą.

Nuo 1930 m. G.Bagdonavičius dirbo ir Šiaulių vidurinėje amatų mokykloje, kurioje dėstė piešimą, konstravimą, baldų istoriją, rengė moksleivių kūrybos parodas. Savo namuose dailininkas buvo įsteigęs privačią dailės studiją, į kurią moksleiviai rinkdavosi du kartus per savaitę.

Didžiavosi savo mokiniais

Pokariu dailininkas dėstė piešimą Juliaus Janonio vidurinėje mokykloje, turėjo privačių pamokų namuose. Jis buvo kūrybingas mokytojas – taikė naujas metodikas, įvairino pamokas. Todėl buvę mokiniai jas prisimena kaip kūrybines dirbtuves, savotišką spektaklį…

G.Bagdonavičių savo mokytoju, paskatinusiu sukti dailės keliu, vadino dailininkai Antanas Gudaitis, Telesforas Kulakauskas, Petras Repšys ir kiti. Jis buvo ir architektų Algio ir Vytauto Nasvyčių, Vytauto Čekanausko, muzikų Sauliaus Sondeckio, Vytauto Laurušo, Juozo Juzeliūno, Virgilijaus Noreikos mokytojas.

G.Bagdonavičius didžiavosi savo mokiniais. Pastarieji garbės reikalu laikė viešint Šiauliuose aplankyti savo mokytoją.

Kūryboje – savitas universalas

Kūrybinis G.Bagdonavičiaus braižas ir principai susiformavo veikiami įvairių stilių, ypač ryškios XX a. pr. meno tendencijos – secesija, modernas, rusų „meno pasaulio“ stilistika, vokiečių Bauhauzo mokyklos įtaka. Kartu jis išliko savitas, originalus ir nepakartojamas.

G.Bagdonavičius buvo tarp pirmųjų lietuvių dailininkų, dėjusių jaunos nacionalinės dailės pamatus. Jis artimai bendravo su Mstislavu Dobužinskiu, Antanu Žmuidzinavičiumi, Justinu Vienožinskiu, Pauliumi Galaune, turėjusiais įtakos jo estetinėms pažiūroms. G.Bagdonavičiaus, kaip ir daugelio dailininkų, pradėjusių kūrybinį kelią XX a. pirmajame ketvirtyje, kūrybai būdingas universalumas ir netolygumas.

Kaip scenografas G.Bagdonavičius pradėjo reikštis Tautos teatre Kaune, 1923 m. kartu su Vytautu Bičiūnu sukūręs dekoracijas Vydūno draminei pasakai „Žvaigždžių takai“. Vėliau kūrė scenografiją bei kostiumus ir Klaipėdos teatrui, bet daugiausia – Šiaulių teatrui. G.Bagdonavičiaus scenografijai būdingas realizmas, kartais smulkmeniškas detalizavimas, net perdėtas puošnumas, jis vienas pirmųjų Lietuvos teatre pradėjo taikyti šviesos efektus.

Dailininkas daug dirbo įvairiose grafikos srityse, yra vienas iš ekslibriso žanro pradininkų Lietuvoje.

Vienas pirmųjų dizainerių

Dailininkas kūrė iliustracijas knygoms, laikraščiams. Jo sukurti knygų viršeliai – dekoratyvūs, dažnai naudotos kelios spalvos, į bendrą kompoziciją meistriškai įjungtas puošnus, išpuoselėtas šriftas. Sukūrė daug reklaminių plakatų, pramonės gaminių etikečių ir pakuočių (šie kūriniai lakoniški, geometrizuoti, stilistiškai vientisi, naudojamos dvi trys spalvos), blankų, pagal jo projektus išleista atvirukų.

G.Bagdonavičius dalyvavo konkurse, skirtame sukurti baldus Kauno karo muziejui ir karininkų ramovei, ir laimėjo pirmąją premiją. Baldai buvo pagaminti, dalis jų išliko iki šių dienų. Tai charakteringi XX a. 3-iojo dešimtmečio stiliaus baldai, atspindintys moderno ir konstruktyvizmo tendencijas, juntama ir lietuvių liaudies meno įtaka. Ir dabarties požiūriu jie nėra pasenę.

Pastarąją meninę veiklą šiandien vertiname kaip grafinį ir pramoninį dizainą, todėl G.Bagdonavičių galime vadinti ir vienu iš nacionalinio dizaino ištakų pradininkų Lietuvoje (Šiukščius G. Dizainas. Menas. Mokslas. Technika, Vilnius, 2005, p. 32, 33–34).

Labai vertingi yra dailininko urbanistiniai peizažai bei etnografiniai piešiniai. 1920–1940 m. jis daug keliavo po Lietuvą, piešė miestus, miestelius: gatves, namus, jų fragmentus, detales, Šiaulių „Aušros“ muziejaus ekspedicijose fiksavo lietuviško kaimo realijas.

1929 m. G. Bagdonavičius suprojektavo paminklą Vytauto Didžiojo jubiliejui Lygumose. Tai grynų architektūrinių formų statinys, išstovėjęs per visą sovietmetį, neseniai restauruotas.

Nelengvu pokario laikotarpiu G.Bagdonavičius buvo vienintelis profesionalus dailininkas Šiauliuose, atlikęs miesto meninio apipavidalintojo, meninio gyvenimo organizatoriaus, dailės pedagogo pareigas. Ir tai dailininkui nebuvo našta, tą darbą jis dirbo su užsidegimu ir didžiuliu noru. Susibūrimuose mėgo groti fortepijonu, dainuoti.

Nepavaldus laikui

Mirė G.Bagdonavičius 1986 m., taip ir nesulaukęs, kol jo darbai bus įvertinti nusipelniusio meno veikėjo garbės vardu ar paskirta personalinė pensija. Jis buvo laikomas keistuoliu, ne šios žemės ir ne tų – sovietinių – laikų žmogumi. O kaipgi kitaip – pirmosios Lietuvos Respublikos metais apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu, prisisegęs jį šalia sovietinių apdovanojimų, viešose erdvėse pasirodydavo ir sovietmečiu. Menotyrininko Vytenio Rimkaus žodžiais, G.Bagdonavičius buvo toks – neatribojęs praeities nuo dabarties, įsitikinęs, kad žmogaus gyvenimas per trumpas kapoti jį į visuomeninių formacijų arba tiesiog valdžių tarpsnius, menininkas ir pilietis, nepavaldus laikui.

Liko didžiulis dailininko meninis kultūrologinis palikimas. Didžioji jo dalis pateko į Šiaulių „Aušros“ muziejų. Jame, 2011 m. minint dailininko 110-ąsias gimimo metines, buvo pristatytas albumas-katalogas, surengta paroda. Dabar ji iki liepos 21-osios veikia P.Domšaičio galerijoje.

by admin