„Kaligrafijos sąsiuviniai“ – Klaipėdos savastis
Kristina Jokubavičienė
Birželio pradžioje Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje buvo pristatyti naujausi – ketvirtasis ir penktasis „Kaligrafijos sąsiuvinių“ numeriai.
Mena Maestro
Vakaras, prasidėjęs pianistės Jūratės Karosaitės atliekamais M.K.Čiurlionio ir A.Remesos kūriniais, pasižymėjo minorine nuotaika – unikalaus, kaligrafijai skirto tęstinio meninio leidinio sumanytojas ir pirmųjų trijų numerių leidėjas buvo šviesios atminties grafikas Algis Kliševičius. Ketvirtasis sąsiuvinis lemtingąją 2008 m. birželio 6-ąją, kai sustojo menininko širdis, užbaigtas glūdėjo kompiuterinėse laikmenose, kaip ir kito, penktojo numerio, apmatai. Dailininko draugams ir kolegoms beliko tik juos parengti spaudai ir išleisti. Metai po A.Kliševičiaus netekties prabėgo labai greitai. Guodžia tai, kad jo darbai tęsiami kolegų ir mokinių.
2006-aisiais idėja leisti „Kaligrafijos sąsiuvinius“ daugelį nustebino, iš kai kurių kolegų sulaukta atviro skepticizmo. Kas susidūrė su leidyba, maždaug įsivaizduoja, ką reiškia užsimoti tęstiniam meniniam leidiniui, skirtam tokiai siaurai, nors ir populiariai visuomenėje meninės veiklos sričiai (vis tiek tai ne gyvenimo būdo žurnalas).
Tik Klaipėdoje tuomet atrodė savaime suprantama, kad toks leidinys pradėtas leisti, ir net abejonių nekilo nei dėl jo reikalingumo, nei dėl būsimos kokybės ar lygio – juk tai buvo kaligrafijos meistro, entuziasto ir darbininko A.Kliševičiaus idėja, įkvėpusi ir jo kolegas, ir mokinius.
Gimė tęstinis leidinys
Pirmajame „Kaligrafijos sąsiuvinių“ numeryje jis taip pristatė leidinį: „Tikimės, kad „Kaligrafijos sąsiuviniai“ išeis du kartus per metus, juose bus nagrinėjamos kaligrafijos menu ir praktika besidomintiems aktualios temos. Taip pat numatoma aptarinėti kaligrafijos meno raidos problemas, pristatyti iškilius šios srities meistrus, pateikti praktinių patarimų rašantiesiems, anonsuoti renginius, kurie susiję su kaligrafija Klaipėdos krašte ir Lietuvoje, supažindinti su jaunais kūrėjais“.
Jau nuo pirmojo numerio „Kaligrafijos sąsiuviniai“ turėjo labai aiškią struktūrą. Akivaizdu, kad jų sumanytojas leidinio idėją brandino ilgai, turėjo aiškią jo viziją. Jai klostytis padėjo ir visų entuziastingai priimtas katalogas „Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio“ (sud. A.Kliševičius, M.Petrulis, Klaipėdos universiteto leidykla, spaustuvė „Druka“, 2005), kurio sėkmė patvirtino spaudos, skirtos kaligrafijai, reikalingumą. Taip atsirado tęstinis leidinys paprastu, nepretenzingu pavadinimu – „Kaligrafijos sąsiuviniai“.
Pristato ryškiausius kūrėjus
Kiekvieno numerio svariausia dalimi tapo rubrika „Asmenybės“, išsamiai pristatanti ryškiausius kaligrafijos kūrėjus. Juos pristatant nebuvo apsiribojama vien Vakarų Lietuvos regionu: greta klaipėdiečių Lidijos Skačkauskaitės-Kuklienės, Anatolijaus Klemencovo, Mindaugo Petrulio sąsiuviniuose pristatyta vilniečių Aušros Lisauskienės, Jokūbo Zovės, Rimvydo Kepežinsko kūryba. Pastarasis šmaikščiai rašė trumpame prisistatyme: „Kaligrafija – tai džiazas ant popieriaus, todėl ji man ir patinka. Dar patinka dėl to, kad žodis „kaligrafija” yra moteriškosios giminės, o tai visada gražu. Jei būtų, pavyzdžiui „kaligrafijas“, tikrai taip gražiai neskambėtų. Kaligrafija beprotiškai muzikali, todėl kaligrafas, neturintis klausos, yra miręs kaligrafas“ (2007/1(2), psl. 8).
Labai spalvingai savo santykį su kaligrafija trečiajame sąsiuvinyje nusakė A.Klemencovas: „Ji – muzikali, emocinga, iškilminga, dieviška… ir pernelyg gašli (matyti mazochistinio prakaito pėdsakų). Turinti tuščio žaisliškumo, bereikalingo aukojimosi… Nesinorėtų, kad kaligrafija taptų savimi patenkinta meno sritimi – pernelyg utilitaria, lengvai suvokiama ir perskaitoma, žodžiu, pseudointelektinis produktas miesčionims“ (2007/2 (3), psl. 5).
Pamokos – visiems
Įžvelgęs labai svarbią edukacinę kaligrafijos funkciją, A.Kliševičius sugalvojo rubriką „Pamokos“, kurios padėjo „Kaligrafijos sąsiuviniams“ tapti ne tik siauram profesionalių kaligrafų būreliui skirtu leidiniu. Pasak sudarytojo, „kaligrafijos meno įvairovė, nekalbant apie konkrečius jų taikymo atvejus, byloja, kad ši meninės veiklos sritis gali būti tinkama erdvė kūrybiškai reikštis įvairių ambicijų, išsilavinimo ir polinkių žmonėms – improvizuoti, kurti, tobulėti…“.
Pamokas visuose penkiuose sąsiuvinių numeriuose rengė M.Petrulis: aptaręs įrankius, toliau nagrinėjo kompozicines priemones, emocinę raišką, žodžio, sąvokos, turinio prasmes.
Penktajame numeryje į pamokas sėkmingai įsijungė Vytautas Dumčius, pradėjęs ciklą apie japonų kaligrafiją: „Iš tiesų hieroglifas primena senos pušies šaką. Toks pat tvirtas ir kietas, kartu gyvas ir judantis; grubus, aptrupėjęs, kartu plastiškas ir švelnus; griežtų formų, bet laisvas ir nesuvaržytas, kaip pati gamta. Nereikia stengtis protu suvokti hieroglifų prasmės, jų perskaityti. Juos galima tik pajusti“ („Teptuko kelias I”, 2008/2(5), psl. 16). Galbūt atsigręžimą į tradicinę Rytų kaligrafiją paskatino ketvirtajame sąsiuvinių numeryje paskelbti trumpi grafikės Laimos Gedvilaitės-Sakalauskienės įspūdžiai iš Kinijos gatvės kaligrafų kasdienybės?..
Ugdo naują pamainą
Kiekvieną sąsiuvinį užbaigia svarbiausių įvykių – parodų, projektų – atspindinčių kaligrafijos ir rašto meno situaciją, kronika. Dėsninga, kad nuo trečiojo numerio sąsiuviniuose randame rubriką „Nauji vardai“. Joje pristatyti jauni, dar besimokantys dailės ar jau baigę studijas žmonės. Buvęs puikiu ir įžvalgiu pedagogu, A.Kliševičius galvojo apie kaligrafijos ateitį, skatino ir ugdė naują pamainą.
Rimtu išbandymu „Kaligrafijos sąsiuviniams“ tapo prisistatymas Vilniaus knygų mugėje 2008 m. vasarį. Jis surinko pilną salę, gražų kaligrafijos srityje besidarbuojančių ar ja besidominčių žmonių būrį. Sąsiuviniams buvo išsakyta daug gerų ir padrąsinančių žodžių; leidybinė grupė buvo ypač dėkinga už kritines vilniečių kolegų pastabas. Vilniaus dailės akademijos profesorius Albertas Gurskas, vienas iš šiuolaikinės Lietuvos kaligrafijos pradininkų, ypač džiaugėsi: „Pradžia padaryta. Dirba mano mokiniai, dirba mano mokinių mokiniai. Manau, kad kaligrafijos sklaida įgaus pagreitį, ir ši meno rūšis bus vis labiau vertinama“ („Klaipėdiečių kaligrafijos sąsiuviniai“, „Literatūra ir menas“, 2008 02 28).
Kasmet – po numerį
Leidybinė grupė pasiryžusi tęsti A.Kliševičiaus pradėtą darbą ir ateityje kasmet išleisti po vieną numerį.
Neabejotina, kad penki jau dienos šviesą išvydę unikalūs „Kaligrafijos sąsiuviniai“ greitai gali tapti bibliografine retenybe. Juk, pasak A.Kliševičiaus, „kaligrafija – šiek tiek keistas, net magiškas žodis. Gal todėl, kad ne angliškas. Dailyraštis, ilgai buvęs puikus būdas informacijai tiksliai ir įtaigiai perteikti, dabar tampa saviraiškos ir asmenybės lavinimosi proceso dalimi. Norime ir galime savo rankomis padaryti tai, kas mus išskirtų, kas būtų malonu ir mums, ir mūsų draugams, kas ateitų iš šalies – iš istorijos, kaip ženklas, simbolis ar paslaptis…“.
