Kam Klaipėdoje gyventi gera?

Kam Klaipėdoje gyventi gera?

Mintys po konferencijos „Klaipėdos miesto kultūros plėtros vizija“

Niekaip neapsisprendžiama, kas Klaipėdos piliavietėje, be čia jau esančio Pilies muziejaus, dar bus. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Dalia Kiseliūnaitė

Kas yra kultūra, turbūt niekam daug aiškinti nereikia. Tai visa, ką kuria žmogus. Ne tik meno kūrinius, bet ir savo buitį, bendravimo formas, gyvenseną. Labai plati sąvoka. Konferencijoje „Klaipėdos miesto kultūros plėtros vizija“ buvo kalbama apie uostamiesčio kultūros ateitį. Teko įkišti savo trigrašį ir man, nes seniai jaučiu, kad miesto kultūros vairas nėra patikimose rankose, o mes, miestiečiai, nežinome kaip, negalime ar nenorime tiems vairininkams padėti.

Nevertiname to, ką turime

Norėdami netapti provincijos miesteliu blogąja šio žodžio prasme, turime tapti įdomiu regiono centru, miestu, turinčiu savitą, vertingą ir nuo sostinės skirtingą veidą. Pastangos mėgdžioti sostinę baigiasi tuo, kad dažniausiai darome kažką panašaus, tik blogiau ir pigiau dėl suprantamų priežasčių: menkų lėšų, skirtingos bendruomenės sandaros, mokslo ir meno centrų stokos, negausaus turizmo srauto ir kitų svarbių veiksnių.

Aišku tai, kad Klaipėda turi panaudoti jai būdingas kultūrines tradicijas (materialinį ir dvasinį istorinį paveldą), geografinę padėtį (jūrą, marias, miškus, Danę) ir susiklostančią bendruomenės sandarą (etniškai margą bendruomenę ir specifinius socialinius sluoksnius, kaip antai jūrininkus, studentiją). Reikia nuosekliai siekti, kad tie veiksniai tarnautų bendruomenės kultūriniams poreikiams ir turizmui, kuris yra vienas iš pajamų šaltinių bei miesto įvaizdžio skleidėjas kitose šalyse.

Kultūros decentralizacijos procesas bus veiksmingas tik tada, kai bendruomenė subręs ar bus jam subrandinta. Klaipėdoje yra požymių, rodančių tokius žingsnius, bet reikalai juda netolygiai, chaotiškai, dažnai netgi priešinga kryptimi. Pavyzdžių yra daugiau negu norisi: Danė prišnerkšta, o laivelių ar irkluotojų joje pamatysi tik per didžiąsias šventes, Jono kalnelis virto dykinėjančių paauglių būriavimosi vieta, senamiestis tamsus, pilkas, apšepęs, lietingu oru miesto gatvės skęsta. Kruizinių laivų terminale užuot šokę „Kepurinę“ verčiau įkurtume kavinių (krante ir laivuose), kad žmonės galėtų gėrėtis laivais ir marių vaizdais. Apie kulinarinį paveldą kalbame, čia pat universitetas su istorikais ir etnologais, bet kada turėsime restoranų su klaipėdietiška virtuve ir žuvų turgų?..

Senų statinių geriau nerodyti

Tūlas verslininkas nieko nenutuokia apie kultūros paveldą ir skonį: „Meridiane“, kuris galėtų būti turistų traukos centru, prasta virtuvė, katastrofiška muzika ir atitinkamos „kultūros“ klientai, atbaidantys padoresnius miestelėnus. O „Memelio“ viršutinėje salėje interjeras primena kažką tarpinio tarp bordelio ir pigaus Artimųjų Rytų stiliaus naktinio klubo su raudonais plastmasiniais šviestuvais, pagalvėlėmis ir nušiurusiais raštuotais kilimais, dengiančiais vokiškas medines pertvaras. Visa tai kažkodėl vadinasi „Latina pub“.

Ką galime rodyti turistams? Kodėl miesto centras planuojamas nuo kito galo – pirmiausia įrengiami objektai aplink pilį, paskui ją derins (?) prie tų objektų? Niekaip neapsisprendžiama, kas piliavietėje bus – rekonstruota pilis ar tik jos fragmentai.

Fachverkais europiečių nenustebinsi, nebent pradžiugintume gražiai juos rekonstravę, gerai prižiūrėdami ir protingai panaudodami. O štai kitų senų statinių geriau nerodyti: Liepų gatvėje už kapinių prasideda vaiduoklių veisykla, o ką mato konferencijos kultūros vizijos kūrėjai priešais mielą Koncertų salę?..

Tačiau mūsų miesto planuotojai anaiptol ne tinginiai: ką ten viduramžiai ar jugenstilius, štai jų pastatyti objektai – tai bent! Didybės manijos užkratas sklinda sovietinių laikų – vien „Neptūno“ restoranas vietoj buvusios Jokūbo bažnyčios yra akivaizdus simptomas. Jūrų muziejus – bene vienintelė europiečių dėmesio verta vieta. Sutemus nesaugu – kolegą vokietį skustagalviai sumušė ir suspardė Jono gatvėje. Apkeliavau nemažai Europos miestų – gerai tvarkomi ir teisingai naudojami senamiesčiai yra prestižinė vieta, ir banditams ten nėra kas veikti.

Miesto centre – beveidės erdvės

Miesto centre yra visai beveidžių erdvių. Kad ir Martyno Mažvydo alėja – plati, su išklibusiomis plytelėmis, apstatyta stalininiais ir chruščioviniais „šedevrais“. Dabar vakarais joje nors pirštu į akį durk, ant suolelių knibžda kažkokie žmogystos, po kojomis – balos ir šunų išmatos. O vasarą nuo jaunųjų reketininkų kavinių lankytojai negali atsiginti. O kaip tik čia, išradingai sutvarkius namų fasadus, prisodinus gėlynų, galėtų įsikurti vaikų žaidimų aikštelės, tyliai groti gatvės muzikantai (kodėl visur Europoje gatvėse groja gerai, turi leidimus ir niekas jų elgetomis nelaiko?).

Skulptūrų parkas galėtų būti lankomas, bet netvarkomas ir tamsus, todėl patrauklus tik benamiams. Dešinioji Danės pusė beviltiškai sugadinta ir, išskyrus Klaipėdos apskrities administracijos pastatą, nieko gražaus ten nėra. Dar virš „Klaipėdos“ viešbučio pasviręs dangoraižis – gal kam gražus, bet gal tik pelningas.

Taigi užuot pamažu atvėrę vaizdą į uostą ir jūrą, mes jį galutinai užstatome nei saulės šviesos, nei jūros vėjo, nei kvapo nepraleidžiančiais dangoraižiais. Ir kur čia originalumas? Tas pats gresia kairiajam Danės krantui, kuriame įsiamžino liūdnoji trijulė – niūrus septynaukštis, kino teatro degėsiai ir archeologų užmirštos radimvietės (prie jų seniai būčiau pastačiusi kokį informacinį stendelį praeivių smalsumui patenkinti). Vietoj jų iškils keli stikliniai falai ir… sudie, vaizdeli. Paupy liks tik „kartuvės“ su antkapiu fundatoriams ir amžinai gedulingo lietuvio kryžius (niekaip svečiams nesugebu paaiškinti, kodėl priešais restoraną – kryžius, ar čia kas žuvo?).

Grąžinti Klaipėdai Danę su buvusiais vaizdais, primenančiais Gdanską ar Kopenhagą, kur upėje laivai, o pakrantėse senamiestis su promenada tikriausiai liks tik svajonė.

Pramogų srityje – tikra provincija

Mieste veikia keli profesionalūs koncertiniai kolektyvai, tik, matyt, akademinis jaunimas neskatinamas, žiūrovų salėje – vis tie patys veidai. Muzikinis teatras turi spektaklių, bet baigia sugriūti jo pastatas, o Dramos teatras neturi spektaklių. Universitete rengiami ir aktoriai, ir režisieriai, o mieste teatrą kuria tik A.Vizgirda ir B.Šarka. Dailininkų jaunimas pateikia įdomių paraiškų, bet jiems stinga patirties ir organizuotumo (sunkiai randa bendraminčių ir nemoka pritraukti žiūrovų). Kinas (tikras) užges, kai „Žemaitiją“ praris „Akropolis“. Kur nuvesti vaikus? Papildomo vaikų ugdymo sąskaita taupoma visų pražūčiai – ar reikia priminti, kuo visuomenei gresia paauglių neužimtumas? Ar ne laikas uždrausti pardavinėti alkoholį po 22 val.?

Pramogų srityje – tikra provincija. Jūros šventė su popsu ir alumi problemos neišspręs. Kur prapuola tiek universitete paruoštų muzikantų, jei restoranuose skamba pats nykiausias lietuviškas popsas? Jau nekalbu apie rusišką terorą įrašų pavidalu kavinėse ir išklerusiuose mikroautobusuose.

Kultūringesnis akademinis jaunimas neturi savo pasilinksminimo vietos, nes visi klubai užimti „bumčiko“ gerbėjų arba striptizo klientų, o alternatyvios nepopsinės klubinės kultūros mėgėjams verslininkai geranoriškumo nerodo (skirtingai nei Vilniuje). Kultūros darbuotojai čia pasakys, kad jie negali priversti verslininkus žengti nekomercinius žingsnius, bet aš tai vadinu atsikalbinėjimu ir nenoru ieškoti sprendimo.

Už senamiestį atsakingų nėra?

Tai, kad gimsta tokie politiniai meniniai „šedevrai“ kaip „kartuvės“, kad vertingi pastatai sudarkomi verslininkų užsakymu (didinami langai, iškertamos niekada ten nebuvusios durys, sudedami plastikiniai langų rėmai ir pan.), kad senamiestyje išdygsta arba jį užstoja daugiaaukščiai stikliniai griozdai, rodo, kad dėmesys paveldui yra tik deklaruojamas. Iš tiesų tie, kurie privalo jį saugoti, yra bejėgiai, atsakingų nėra, o įstatymai rašomi ne visiems.

Miesto vizijos kūrėjai elgiasi ne tik bejėgiškai, bet ir arogantiškai. Gyventojų nuomonės neklausiama, sprendimai išdygsta netikėtai.

Koks Jono bažnyčios projektas? Ką Turgaus gatvėje veikia „univermagas“ ir kuo ten prekiaujama? Kas po dešimties ar dvidešimties metų laukia gyvenamųjų rajonų? Ką darysime su kraupokais, tačiau gyventi tinkamais stalininiais pastatais miesto vidury? Kaip atrodys miesto parkas – tai bus parkas ar miškas?

Kodėl kultūros strategai neinicijuoja gyventojų diskusijų žiniasklaidoje? Yra dešimtys būdų išklausyti miestelėnų nuomonę. Yra dar senųjų klaipėdiškių, kurie atsimena, kas kur buvo ir kaip tarnavo gyventojams, o tai labai praverstų statant miestą ant tradicijos pamatų.

Istorinio miesto likučiai slysta iš rankų

Miesto kultūros vizija neturi tapti verslininkų įkaitu. Jiems labai praverstų kultūros ir istorijos pamokėlės, skonio ugdymo terapija ir moralės žadintuvas. Mieli verslo veikėjai, nedera verslo vadinti parama: juk remdami „apsimokančius“ komercinės kultūros projektus gaunate naudos, nes kažkas geria, perka ar nupirks, pamatęs reklamą. Remti kultūrą be išskaičiavimo – tai idealistų užsiėmimas. Bet tai – ne apie jus.

Miesto bendruomenės aktyvinimo ir vadovų kompetencijos pavyzdžių toli ieškoti nereikia – aplankykite Kėdainius. Beje, garsusis Viktoras į Kėdainių senamiestį investavo gerokai mažiau negu kiti, ne tokie garsūs verslininkai (tiesa, pramogų centrui jis nepagailėjo, ačiū ir už tai). Daugiakultūrį istorinį miesto veidą atkūrė miestiečių patriotizmas, mero ir tarybos pagarba istorijai, specialistų konsultacijos ir pastangos viziją paversti tikrove. Kėdainiečiai tai vertina – gal todėl niekas nedrasko gėlių, kurios puošia kiekvieną senamiesčio palangę, neaprašinėja sienų ir nedaužo žibintų.

Tačiau Klaipėdoje, atrodo, bus išleisti iš rankų paskutiniai istorinio miesto likučiai. O tada jokie moderniausi sumanymai, jokie drąsiausi projektai nebegrąžins miestui tų praradimų.

Vietoj išvadų

Keletą konferencijos inspiruotų pastebėjimų apibendrinsiu.

Klaipėdoje nesiekiama vieningos miesto vizijos, pagrįstos kultūros strategų, mokslininkų, architektų, verslininkų ir bendruomenės bendradarbiavimu. To padariniai – miestą gadinantys sprendimai, tarp jų – brangūs ir nebepataisomi.

Per mažai aktyvinama miesto bendruomenė. Kultūros strategai turi ne tik tenkinti, bet ir formuoti bendruomenės poreikius.

Nesimokoma iš panašių Vakarų miestų patirties – ne tik gerosios, bet ir blogosios. Tam nepakanka atvykėlių seminarų – būtinos rimtos specialistų studijos ir stažuotės.

Kultūros strategijai trūksta viešumo, žiniasklaidai – kompetencijos.

Mieste tebėra gyva „germanofobija“, kai kurie „ultralietuviški“ akcentai atrodo išsišokėliškai, o kai kurie „vokiški“ – nepagrįstai pataikūniški (ar verta buvo miesto parke tokį plotą skirti vokiečių kapinėms, gal būtų pakakę nedidelio kampelio, primenančio, kad čia jos buvo?). Anglomanija vitrinose tikrai nėra vakarietiškas bruožas, greičiau priešingai, provincialus padlaižiavimas.

Protestantiškos tradicijos išryškinimas (ne tiek religine prasme, kiek būdinga stilistika) turi būti pliusas, kuris Klaipėdai suteiktų šiaurietiškai vakarietišką veidą, skiriantį nuo Vilniaus, o kultūrinius ryšius bei partnerystę orientuotų į Vokietiją, Skandinaviją, Latviją ir Estiją.

Klaipėda vis dar „nutolusi“ nuo jūros. Kultūros ir uosto įmonių bendradarbiavimas mažai vaisingas. Jūrinę kultūrą puoselėjantys projektai ir akcentai turėtų tapti prioritetiniais.

Reikia siekti, kad komercinės struktūros ir fondai pinigų skirtų labiausiai bendruomenei reikalingiems projektams. Tam reikia, kad rėmėjai pasitikėtų Kultūros skyriaus rekomendacijomis, o pastarieji už savo sprendimus atsiskaitytų bendruomenei.

Klaipėdos politikai privalo nuosekliai ir aktyviai dirbti regionų kultūros decentralizavimo linkme, skatinti vietinės bendruomenės aktyvumą ir valstybės politikų dėmesį, formuoti nuostatą, kad remti nekomercinę kultūrą yra prestižo reikalas.

by admin