Kariauju ergo gyvenu

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

Kariauju ergo gyvenu

Eugenijus Ališanka. Jeigu. Eilėraščiai.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2011. 88 p.

Dainius Vanagas

Nepaisant to, kad nostalgija yra vienas iš madingiausių jausmų, žmogus visuomet gyvena pačioje įdomiausioje epochoje. Švelnūs, seilėti svaičiojimai apie praeitį – tik atminties žaidimo dalis arba socialinės utopijos perversija, perkelianti idealą iš laiko, kurio dar nėra, į laiką, kurio jau nebus. Be abejo, kiekviena epocha – ne išimtis ir mūsiškė – savo gyventojams siunčia sąskaitas už erdvės ir kismo nuomą; čia jau, deja, nemalonioji dalis. Mokama dažniausiai lojalumu estetiniams kriterijams, pageidaujamu sąmonės fragmentacijos laipsniu, atitinkamo etiketo (ne)paisymu ir nuosekliai per visą istoriją vis geriau sunokstančiais agnosticizmo vaisiais.

Eugenijus Ališanka su sąskaitomis, bent jau iš pirmo žvilgsnio, tvarkosi nepriekaištingai. Jo naujų eilėraščių rinkinys, pavadinimu „Jeigu“, surenka į krūvą visus galimus ir negalimus sąlygos sakinius, kurių dėka aš recenzuoju šią knygą, mielas skaitytojas šią recenziją skaito, o vėliau, galbūt pats išgliaudęs eilėraščius, recenzuos savo draugams arba priešams: priklauso nuo to, kaip patiks. Šių sąlygų motyvas visai nepoetiškas: žmogus turi jam skirtą laiką, su kuriuo kažką vis tiek reikėtų nuveikti, nes jį „nuteisė gyventi/iki gyvos galvos“ – ką gi, niekur nesidėsi („turite teisę tylėti. visa, ko nepasakysite, gali būti panaudota prieš jus“ 68 psl.) O smagiausia veikla, kurios gali imtis į tokią delikačią padėtį patekęs žmogus, yra mėtyti takus dėl takelių, verti žodžius ant siūlo vis naujomis kompozicijomis, niekuo ne(pasi)tikėti ir stengtis būti universaliam, nes tai paskutinė legitimacija, dar prieinama kūrėjui.

E.Ališanka turi visus puikiam šiuolaikiniam poetui būdingus požymius, netgi tuos, kurių poetai pasiutusiai kratosi, būtent: jo eilėraščiai nebepavojingi. Nuo jų jau nebeužsikrėsi nei kūrybine įtampa, nei ilgesiu, nebūsi pakirstas pribloškiančių minties ar formos pasažų. Ir ne dėl to, kad pastarųjų nebūtų. Tiesiog išrask, kad gudrus, dviratį. Poeto eilėraščiai slysta dailiai, bet be pasekmių. Tiesa, egzistencinio nerimo, saujose tirpstančio laiko įvaizdžių ir moduliacijų eilėraščiuose nors vežimu vežk, nors tai vargiai atsiperkanti investicija: tam, kuriam šis egzistencinis nerimas būtų sveika praktika, ši knyga į rankas niekuomet nepaklius, o tie, kurie apsispręs skaityti, tokio nerimo ir taip turi į valias. Ar šiems reikia antros dozės? O gal to, ko patys pasigaminti negali?

Eilėraščiai, galima sakyti, yra puikūs. Tačiau ką tai reiškia šiandien? Kad nėra naivūs ir saldūs; kad pakankamai ciniški; kad pats skaitytojas turi nuspręsti, kokiu laimikiu pripildyti eilėraščių semantinius tinklus; kad pats skaitytojas privalo susidėti skyrybos ženklus, pauzes, išskirti žodžius, kurie verti didžiųjų raidžių, nes autorius iš didelės meilės jo paslaugų pirkėjui nieko pasakyti nebenori. Tegu skaitytojas pats išsigalvoja autorių, kad vienaip ar kitaip liktų patenkintas. Tegu pats kuria, kol galiausiai skaitytojui autoriaus nebereikės: galės pirkti tuščius sąsiuvinius ir pats juos užpildyti. Puikūs eilėraščiai taip pat reiškia, kad antrą kartą jie nebus skaitomi. Net ir pirmą sykį perskaityti jie greitai pasimirš. Tuo iš esmės reikėtų pasidžiaugti, nes su savo epocha mes elgiamės sąžiningai ir nedviprasmiškai. Juk visa, kas sukuriama, turi kiek įmanoma greičiau pranykti, kuo greičiau užleisti vietą naujam – rytojaus kūrybos – produktui. Dėl to pamirštas eilėraštis – tai iki galo įgyvendintas eilėraštis. Dėl sąmoningų ar nesąmoningų E.Ališankos pastangų, ši koncepcija jo naujoje eilėraščių rinktinėje žydi puikiai.

Tiesa, šioje rinktinėje pasitaikė ir keletas anachronizmų, t.y. eilėraščių, kurie nė neketina atlikti elitinį užmaršties ritualą, kurie užsispyrę it ožiai riša savo barzdą prie atminties kojų ir įkyriai reikalauja, kad būtų tempiami, kol ne eilėraštis, o pati atmintis žus. Šie eilėraščiai (pvz., „iš zabarijos legendų ir padavimų“, „liežuvis neapsiverčia“, „žinai ir kas“), užuot apsiriboję minties karkasu, taip pamėgtu asketiškojo E.Ališankos, pabando sukurti ir vaizdą, spalvą, mitą, pasakojimą. Atsiranda istorija. Ir poezija klysta, jei mano galinti be jos apsieiti, nes intelektualiais sąmonės čiurlenimais jau retą benustebinsi. Galbūt tai per vartotojiška pozicija: ieškoti literatūroje nuostabos. Kvepia paviršutiniško šokiravimo dekoracijomis, sufabrikuotų, fiktyvių temų egzaltacija. Tačiau grįžkime į pradžią: visuomet gyvenama pačioje geriausioje epochoje, o kalbos apie dekadansą – tik dar viena pramoga, kuria esame apdovanoti. Ir šioje epochoje karaliauja ne tie, kurie teisūs, ne tie, kurie taiklūs ar subtiliai lakoniški, ne tie, kurie išsamiausiai demonstruoja visuomenei jos susvetimėjimą. Karaliauja tie, kurie turi talentą pasėti nuostabą, kurie parodo tai, kas dar nerodyta, arba – kas nutinka kiek dažniau – įtikinti, kad tai, kas rodoma, rodoma pirmąsyk.

Būkime atviri iki pabaigos: „Kariauju ergo gyvenu“, sako E.Ališanka. („liežuvis neapsiverčia“ 13 psl.) Bingo! Jis juokiasi, nes žino: „žemės lopas kapinių pakrašty“, dėl kurio kariaujama cituojamame eilėraštyje, tik juoko yra vertas, tik kvailumo aplodismentų. Tačiau ekscentriški karai bent jaudina išlepusią, persisotinusią visuomenę. Reikalingas sukrėtimas, vienos dienos atradimas. Tai, kad E.Ališanka dėl to ne itin suka galvą, yra drąsus žingsnis. Jis rašo jau klasikiniu tapusiu postmoderniu stiliumi, kaip ir dera, nejausdamas žemės po kojomis. Kas toliau? Kažkur dar kyšo neapmokėtos sąskaitos kamputis.

Poezijos leidimų skaičius mažėja ne dėl prastos poezijos. Šioji savo amunicijoje turi įmantrumą, grakštumą, minties, jausmo, formos tikslumą, laisvumą – tobuli estetiniai ramsčiai. Tačiau vargu ar jų pakanka, kad kūrinys patektų į mūsų dienų žmogaus dvasinę virtuvę. Buvo laikas, kai šie ginklai buvo neatremiami. Istorijoje visuomet ta pati dainelė: pastatykite anuomet novatorišką Makedoniečio falangą prieš branduolinį ginklą. Štai ir cirkas. O poezijai teliko paskutinis, dar niekad nemėgintas ginklas: daugiau savęs neberašyti. Ir jeigu pasaulis tuomet grius, ironiška, bet tai bus poezijos pergalė. Bet jeigu ne. Jeigu…

Tad geriau nerizikuoti ir nesužinoti. Geriau su nuoširdžia viltimi dėtis, kad nieko neįvyko. Tuomet pasiimti E.Ališankos rinktinę „Jeigu“ ir kaip senais laikais – ne tokiais puikiais kaip mūsų – pabandyti dar sykį sugriebti eilėraštį, papurtyti jį kaip reikiant, kad šis, padūkęs ir įžeistas, smogtų atgal – jei pajėgs – ir tegu visi, sakę, kad poezija mirė, lai neturi kur dėti akių.

Novelė ir šiemet žydės

Juozas Šikšnelis

Klaipėda yra įsikūrusi ypatingo klimatinio poveikio zonoje, todėl vėlai rudenį čia ima žydėti… novelės.

Tik nereikia jų painioti su astromis, iš Olandijos bei Lenkijos vežamomis chrizantemomis bei kitomis rudeninėmis gėlėmis. Novelė – ypatingas augalas, ir niekas iki paskutinio momento nežino, koks derlius bus šiemet.

Laukti liko neilgai: lapkričio 21–25 dienomis Klaipėdoje bei apylinkėse vyks „Novelės rudens – 2011“ renginiai. Tada ir pamatysime, ar gausiai šiemet užderėjo novelės. Mokyklose, bibliotekose ir kitose žmonių susibūrimų vietose.

Novelių žydėjimą vainikuos Novelių puota, kurios metu bus paskelbti ir apdovanoti konkurso „Parašyk novelei pabaigą“ laureatai.

Konkurso esmė: tinklalapyje www.klavb.lt bei klrasytojai.blogas.lt/ bus skelbiamos penkių anoniminių autorių nedidelės apimties novelių pradžios. Joms reikės sukurti pabaigas. Reikalavimas – neišsiplėsti, apimtis iki vieno A3 formato puslapio, kad novelė nevirstų romanu. Konkurse gali dalyvauti ir senas, ir jaunas, ir pradedantis, ir vis nebaigiantis.

Komisija išrinks labiausiai pavykusias noveles ir lapkričio 25-ąją per Novelės puotą paskelbs nugalėtojus bei apdovanos juos vertingais prizais.

by admin