Karštų emocijų pliūpsnis – Lietuvos kultūros sostinėje
Gūdų lapkričio 9-osios vakarą Plungėje galima buvo stebėti neįprastą meteorologinį reiškinį – protuberantą – energijų virsmus, liepsnos liežuvius, dujų čiurkšles, kylančias virš Saulės paviršiaus. Suprantama – perkeltine prasme. Šį reiškinį primenantys karštų emocijų pliūpsniai lydėjo pirmąjį varinių pučiamųjų ansamblio „Protuberus Brass“ pasirodymą.
Laima Sugintienė
„Nepraleiskite puikios progos apsilankyti išskirtiniame, vieninteliame Lietuvoje, specialiai Plungei – 2009-ųjų Lietuvos kultūros sostinei – parengtame varinių pučiamųjų projekte „Saulėtasis varis“ – skelbė renginio programėlė.
Kaip sakė šiemet 70-metį švenčiančio Plungės kultūros centro direktorius Romas Matulis, projektas „Plungė – Lietuvos kultūros sostinė” apėmė per 150 veiklų. Jis ypač akcentavo pučiamųjų orkestrų festivalį, kuris šiemet vyko jau 11-ąjį kartą. Pučiamųjų muzikos tradicijų ištakos Plungėje siekia dar M.K.Oginskio laikus. Tad nenuostabu, kad koncerto pradžioje nuskambėjęs populiariausias šio kompozitoriaus kūrinys – polonezas a-moll „Atsisveikinimas su Tėvyne“ (ši pjesė seniai tapo neoficialiu plungiškių himnu, net Plungės M.K.Oginskio meno mokyklos skambutis į pamoką primena šio kūrinio motyvą) publiką akimirksniu pakėlė ant kojų. Šiame kontekste logiška, kad būtent tame Žemaitijos mieste įvyko įspūdinga „Protuberus Brass“ premjera.
„Šimkiukų“ desantas Plungėje
520 vietų Plungės kultūros centro salė buvo sausakimša. „Štai kur vadyba“, – pagalvojau. „O pas mus visada šitaip“, – pečiais gūžtelėjo direktorius. Žiūrovų amžius buvo įvairus – nuo pačių mažiausių moksleivių iki senjorų, tačiau visi klausėsi labai įdėmiai. Ir tarp kūrinio dalių neplojo! Na, kad ypatingai savąsias muzikines tradicijas puoselėjanti, savo ugdytinių veiklą įdėmiai sekanti Klaipėdos S.Šimkaus konservatorija atsiuntė galingą mokytojų ir mokinių desantą (ką čia siuntė – „pučiamųjų kalve“ vadinamos mokyklos mokiniai jau nuo pat ryto studijavo traukinių tvarkaraščius, formavo lengvųjų automobilių ekipažus) – nieko nuostabaus. Kaipgi kitaip – juk idėjos autorius Egidijus Miknius – „šimkiukas“!
Tačiau į salę tarsi žąsys su žąsiukais ėmė traukti ir mokytojai su savo mokiniais iš Rietavo, Palangos, Telšių, Platelių, Sedos, Salantų muzikos ir meno mokyklų. Tiesiog atlaidai… Išvažiuojant teko pavargti lenkiant ne vieną geltoną autobusiuką.
Susibūrė „sunkioji artilerija“
Į ansamblį susibūrė visų keturių (programėlė skelbė apie tris) Lietuvos simfoninių orkestrų – Nacionalinio, Valstybinio, Nacionalinio operos ir baleto teatro ir Kauno – „sunkioji artilerija“.
Tarp atlikėjų – net septyni buvę konservatorijos ugdytiniai: Ingrida Spalinskaitė (mušamieji), Laurynas Lapė, Darius Žylė (trimitai), Vygantas Šilinskas, Audrius Stasiulis (trombonai), Sergijus Kirsenka (tūba). Net nuotraukos, kurias matote, – buvusio „šimkiuko“ Romualdo Lukošiaus.
Juos įkvėpė Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (LNSO) trombonininkas E.Miknius, pats ir dirigavęs programą.
„Vinis“ – „Parodos paveikslėliai“
Atlikėjai koncertą įspūdingai pradėjo anglų kompozitoriaus Aarono Coplando 1942-aisiais parašytu kūriniu „Fanfaros paprastam žmogui“. Tikrai – saulėtas varis!
„Fanfaras…“ keitė spalvingi M.Musorgskio „Parodos paveikslėliai“. Visiems žinoma ir dažnai atliekama šio fortepijoninio kūrinio M.Ravelio instrumentuota versija simfoniniam orkestrui.
Šįsyk ne mažiau atspalvių atlikėjai išgavo grodami vien variniais pučiamaisiais ir mušamaisiais instrumentais. (Elgaro Howartho transkripcija puikiai perteikia fortepijono skambesį, ji labai išradinga, tembriškai turtinga, kai kur net išgaunamas tarsi vokalo skambesys. Aranžuotojas panaudojo visą varinių pučiamųjų arsenalą: skamba visų rūšių trimitai, naudojamos surdinos, įvairūs artikuliacijos būdai. Ypač šia prasme išsiskiria „Neišsiritusių viščiukų baletas“, „Katakombos“.) Žavėjo puikus valtornų unisonas „Bydlo“ dalyje, virtuoziškai buvo atliktos greitosios siuitos dalys.
Debiuto pabaigoje nuskambėjo norvegų kompozitoriaus Torsteino Olgaaro-Nielseno „A moment of Silence“. Puikus, subtilus Vyganto Šilinsko (eufonija) solo!
Gerą bendrą įspūdį sustiprino ir koncerto vedėjo Lėlės teatro aktoriaus Irmanto Jankaičio komentarai.
Po pasirodymo muzikantai teigė, kad šis koncertas juos visus įkvėpė naujiems ieškojimas ir bandymams. Kolektyvo vadovas džiaugėsi radęs gimtinėje palaikymą, dėkojo R.Matuliui, Plungės rajono merei Elvyrai Valerijai Lapukienei (beje, buvusiai Egidijaus mokytojai) už visokeriopą pagalbą bei visiems gausiai atvykusiems „šimkiukams“.
„Turi nepaliaujamai tekėti”
„Muzikos srovė t u r i n e p a l i a u- j a m a i t e k ė t i“, – buvo įsitikinęs Stasys Šimkus.
Šis tekstas – ne recenzija apie koncertą (tuomet reikėtų pastebėti, kad akivaizdžiai mažokai repetuota, kad pasitaikė vienas kitas „kiksiukas“, kad paveikslėliai vienodoki… Kiekvienas atlikėjas pasakys, kad sudėtingiausia koncertuoti saviems…), o tik kelios džiugios mintys apie reiškinį. Ne meteorologinį, o kultūrinį. Apie tradicijas. Apie tęstinumą. Apie tai, kad žmogus turi ne tik fizinius, bet ir dvasinius poreikius. Juk tie „žąsiukai“ jau „infekuoti“, dėl jų muzikinio skonio – ramu.
Šiandien, kai dėl drastiškai karpomų lėšų prie Švietimo ir mokslo ministerijos piketuoja muzikos ir meno mokyklų mokytojai, kai, pasikeitus stojimo į aukštąsias mokyklas tvarkai, daug gabių jaunuolių liko už borto arba pasirinko studijas užsienyje, norisi paklausti: kuo užpildys atsivėrusią tuštumą Neformalaus ugdymo koncepcijos strategai – „yvomis“, kniaukiančiomis katėmis?..
Skaičiavome: pastaraisiais metais į meninės krypties studijas įstodavo per 70 proc. S.Šimkaus konservatorijos absolventų, o šiemet – dvigubai mažiau – tik per 30 proc. baigusiųjų…
Trūksta S.Šimkaus
Vis dažniau pagalvoju, kad mes, muzikai, nevieningi. Neturime savojo S.Šimkaus, kuris ugningai, kartais karštakošiškai, asmeniškai nukentėdamas, tačiau nepailstamai gynė muzikinius reikalus prieš ministerius: prirašė krūvas memorandumų, pareiškimų ir kitų raštų.
Ir tuomet, prieš 70 metų, valdžia, anot S.Šimkaus, „siaurino“ biudžetą, tačiau jis prašė „aukštose vietose esančių žmonių pasiaukoti ir sudrausti nenusimanančių kišimąsi į muzikos reikalus“. Tarsi šiandien rašyta: „Kada vyraujančiu, apie muziką sprendžiančiu pastatoma n e m u z i k a s, tai tuoj atsiranda slaptųjų patarėjų ir prasideda savo reikaliukų apdirbinėjimai (…) Lietuvos muziką tegul tvarko tam tyčia Dievo užauginti ir išmokinti muzikai“ .
…Vėlų šeštadienio vakarą, rašant šias eilutes, iš S.Šimkaus konservatorijos auditorijos monotoniškai aidėjo tūbos garsai. Tiesa, dar ne visai saulėti. „Penktą valandą groju“, – žemaičiuodamas tarstelėjo Tomas. Iš Plungės…
