Kas svarbiau – emocija ar koncepcija?

Kas svarbiau – emocija ar koncepcija?

Violeta Milvydienė

Net oras nelepina šiuolaikinių menininkų – vėsu, vėjuota ir lietinga buvo Klaipėdos piliavietėje XV gatvės teatrų festivalio „Šermukšnis“ vakarais. Bet, atrodė, minimaliai apsirengusių choreografinių projektų dalyvių tai negąsdino.

Daug šokio apraiškų

Fanatiškai atsidavę šiuolaikiniam šokiui trys atlikėjai bene 20 minučių „nardė“ Daivos Palubinskaitės inicijuotame baseinėlyje. Kaip ir pirmą kartą stebint kompoziciją „Vieta, kurios nėra“ pernykštėje „Plartformoje“, taip ir šįkart stipriausias atmintyje išlikęs įspūdis – sušlapusių ilgų sijonų vandenyje įvairiai „piešiamos“ trajektorijos.

Daug išraiškingo, šmaikštaus judesio bei keletą šokio scenelių pademonstravo vilniečiai – jaunieji teatro laboratorijos „Atviras ratas“ aktoriai Aido Giniočio režisuotame spektaklyje „Sparnuotasis Matas“ pagal Kazio Binkio kūrybą.

Ekstravagantiškai ir muzikaliai įvairių šokio žanrų bei laisvos kūno plastikos elementai įsilieję ir į kiekvieną svečių iš Varšuvos (Lenkija) – teatro „Akt“ pristatyto projekto „Sapnų piemuo“ fragmentą.

Akivaizdu – tikslingai ir taikliai panaudotas šokio judesys pagyvina bet kokio kito teatrinio meno žanro – dramos teatro, operos spektaklio ar mažesnės apimties – kūrinį (gerą pavyzdį matėme per Klaipėdos choro „Cantare“ pasirodymus LTV konkurse „Lietuvos balsai“ ir „Šermukšnyje“ su daina „Lėk, gervele“).

Betgi daugiausia moderniosios choreografijos buvo pateikta gatvės teatrų festivalyje parodytame Klaipėdos universiteto Choreografijos katedros šiuolaikinio šokio grupės spektaklyje „Paralelinė fantazija“.

Įprasmino aplinka

Tai naujausias Agnijos Šeiko ir Dovilės Binkauskaitės kūrybinis darbas, kurio pradinis variantas, neseniai parodytas tarptautinio „Naujojo Baltijos šokio“ festivalio metu sostinės Menų spaustuvėje, teko girdėti, susilaukė įvairių vertinimų.

Perkelta į atvirą erdvę „Paralelinė fantazija“ iš esmės nepakito, turint omenyje choreografinį tekstą ar reiškiamą nuotaiką. Tačiau natūralu, kad kūrinys įgavo naujos prasmės ir, be abejo, ryškaus vizualumo. Štai kalno viršūnėje viena po kitos išnyrančios figūros it kažkokios (ne)žemiškos būtybės tiesė rankas į dangų, lyg prašydamos saulės kuo ilgiau šildyti, o tarsi kviečiami kartu šokti praskrendantys paukščiai reikšmingai papildė riešų žaismą.

Nusileidę į kalno papėdę, visi aštuoni atlikėjai ir toliau išliko individualūs, tarsi nugrimzdę į savosios vaizduojamos idėjos pasaulį. Bendrojo šokio, kaip ir bendravimo tarpusavyje, čia nedaug, vos keli ryškesni momentai. Nesiryžčiau įvertinti ir pačios atlikimo technikos – mat ją taip pat mažiau ar daugiau pakoregavo nestandartinė „scenos“ danga – buvo šokama tiesiog ant žvyržemės. Stebėtina atlikėjų ištvermė – kiek gyvybinės jėgos ir kokią tiesią laikyseną bei stiprias kojas jie turi, parodė užlipdami atgal į tą patį gana statų kalną.

Be to, kad grupei būdingas savitas stilistikos braižas ir santūrus emocionalumas, dar vienas teigiamas bruožas – šiuolaikinių lietuvių kompozitorių muzikos pasirinkimas (šįkart ji sukurta Kristijono Lučinsko).

Gilinantis ar bandant suvokti stebimą vyksmą, vis dėlto neiškyla jokių asociacijų ar analitinių pasamprotavimų – buvo tiesiog įdomu stebėti studentų raišką, sklindančią vidinę pulsaciją bei nuoširdų jų pačių tikėjimą tuo, kas kuriama ar improvizuojama.

Simpatiška, šviesi fantazija, pozityviai nuteikianti, gera emocija, ir tiek.

Galbūt šis vertinimas – tik paviršutiniškas įspūdis, toks būtų ir išlikęs, jei ne…

…Vėliau pateikta informacija

Pasirodo, kompozicija pripildyta filosofine koncepcija, tik… reikėtų sugebėti ją įžvelgti.

Anot pačių choreografių, „Paralelinė fantazija“ sukurta vaikystėje girdėtų pasakų motyvais. Žiūrovams skleidžiamos šokėjų atmintyje tebegyvenančių veikėjų – Eglės žalčių karalienės, Pelenės, roboto, žiogo, šuniuko ir kitų – būsenos“.

Anotacijoje išdėstyta pagrindinė mintis: „Eglės ir Žilvino menėje po jūros dugnu vyksta prisiminimų misterija. Staiga šuniukas, susirūpinęs savosios tapatybės paieška, užduoda naivų klausimą – kas esu? Šis klausimas kiekviename pažadina norą grįžti į žemę, prie savųjų šaknų“.

Toliau – dar įdomia: „Nuo tada, kai Eglė nutekėjo į Žilvino karalystę, žemėje nenustoja lyti. Liūtis semia kaimus, miestus. Tik Eglė gali sustabdyti pasaulinį tvaną. Ji privalo grįžti į pradinį mito tašką – tą lemtingą dieną ne bristi maudytis su sesėmis, o likti įsisupusi į savąjį naminės drobės rūbą, į kurį jau niekada neįšliauš žaltys Žilvinas. Atsisakyti ateities“.

Iškilo klausimų

Tenka apgailestauti, kad publika negavo jokios išankstinės informacijos apie spektaklį (dažniausiai jai būna padalijamos skrajutės su trumpu veiksmo aprašymu).

Tad iškyla esminis ir logiškas klausimas: jeigu „žaidžiama“ įvairiomis metaforomis, pernelyg keistais, nesuvokiamais simboliais, neaiškiomis, užslėptomis metamorfozėmis, ar žiūrovai turi būti supažindinami su šio „žaidimo“ taisyklėmis? Atsakymas aiškus ir, manyčiau, tik teigiamas – juk priešingu atveju rizikuojama taip ir likti nesuprastu, kartu prarandamas veikėjų santykis su publika.

Apskritai, tarsi bijodami atrodyti banalūs (o gal senamadiški?), šiuolaikinio šokio kūrėjai siekia vaizduoti kažką „super“ modernaus. Betgi… Užuot kvietę mus neva naujoviškai mąstyti, dažnai susilaukia priešingo rezultato – nesuvokimo.

Kita vertus – tebūnie tai subjektyvus požiūris – pats scenarijus kelia nuostabą, net šiek tiek glumina. Jei dabar, susipažinus su juo, tektų pasirinkti ar išspręsti dilemą, – kuri svarbesnė: emocija ar koncepcija? – be abejo, laimėtų pirmoji.

by admin