Proza
Nepatikrinta vizija
|
|
| Alio Balbieriaus nuotrauka |
Alma Riebždaitė
Kartą vienoje tolimoje sodyboje gyveno šeima. Iki artimiausio miesto jiems buvo apie dešimt kilometrų, ir išsiruošdavo į jį tik per didžiąsias šventes. Namų saugoti paprastai likdavo mergaitė. Taip būdavo ir per šienapjūtę, ir kitus ūkio darbus. Tėvai išvažiuodavo į pievas, laukus, o mergaitė sukdavosi po kiemą, trobesius: pašerdavo šunį ir kiaules, palakindavo šunį, sutvarkydavo kambarius, apšluodavo kiemą ir eidavo šalia trobos esančių daržų ravėti.
Šie žmonės sukosi metų laikų rate ir buvo laimingi, ypač mergaitė. Likusi viena ji kalbėdavosi su aptvare besiganančiomis avimis, meilų žodį tardavo šuneliui ir tingiai prieš saulę besivartančiam katinui. Kalbindavo palei langą žydinčius jurginus, pelargonijas ir kitus žolynus. Namai ir kiemas švietė švara, raminamai baubė sotūs gyvuliai. Skambus Rytės juokas džiugino senstančių Ąžuolų šeimą.
Bėgo metai, o su metais tik dėl vieno vis labiau nerimo senųjų Ąžuolų širdys: Rytei jau buvo laikas tekėti, o ši nė nesiruošė sau jaunikio ieškoti. Džiaugėsi sau gamtos prieglobsčiu, akys švytėte švytėjo, švelnios melodijos liejosi iš lūpų. Ir pradėjo tėvai, ypač motina, įtarti dukrą esant nerūpestinga, mat ne kartą su vis kitu vyriškiu ant šieno ją užtikdavo krykštaujant.
Nieko nesakė motina, kiek galėdama slėpė nuo tėvo. Su dukra bandė kalbėtis, bet toji lyg juokdamasi pakratė savo šviesius garbanotus plaukus, ir dar taip, lyg nė nesuprastų, apie ką šnekama. Bandė motina ir vienaip ir kitaip: ir pragaro baisybėmis grasino, ir gėdos baisybę piešė, o toji tik juokiasi ir savo daro. Neapsikentusi motina viską papasakojo tėvui, ir šie nusprendė dukrą paauklėti rimčiau.
Buvo pats tylios vasaros vidurnaktis. Rytė gulėdama vasarinėj pro atvertą langą girdėjo, kaip lauke čirpia žiogai. Keista būties palaima ir pilnatvė pripildė Rytės širdį. Garbės žodis, kaip Maironio eilėraštyje. Jos tyra siela žaidė ir skambėjo su kitomis žvaigždėmis danguje, nutvieksta mėnulio šviesos. Ir ji net nejautė keisto jos širdį persmelkusio abejingumo gyvenimui. Dienomis ji mokėjo džiaugtis, šokti ir dainuoti, o naktimis vienytis su tamsa, gerti palaimingą jos virpulingumą. Rytė gyveno rojuje, ji buvo laisvės vaikas. Rojuje ir taip arti gyvūniškumo.
Ją, žarstančią žvaigždžių deimantus, ir užklupo tėvai. Be žodžių rankas ir kojas surišo, nuplakė bizūnu. Rytė neištarė nė žodžio, ir kuo įnirtingiau ji tylėjo, tuo didesnis buvo tėvo įniršis. Galop tėvas pavargo, lyg ir nusivylė. Savo dukrai jis norėjo tik gero. Paskui atrišo. Liūdni sėdėjo šalia dukters. Rytės skruostais ritosi didelės karštos ašaros.
– Aš nenorėjau, – pasakė tėvas. – Nenorėjau.
Motina atnešė namine užpiltų topolių ir nuplikė dukrai nugarą.
Suprato Rytė už ką: norėjo jai meilės įkrėsti.
Keletą dienų Rytė nesikėlė. Motina atnešdavo valgyti, tepė nugarą. Bandė kalbėtis. Rytė viską suprato. Ir užjausdama motiną lingavo galvą.
– Mama, aš negaliu kitaip, – kartojo duktė. – Suprask mane, kitaip negaliu.
Ir motina, gydydama judviejų su tėvu padarytas žaizdas, vis labiau ir labiau tilo.
Diena, kai Rytė pakilo, buvo šilta rugpjūčio diena. Ore jau sklandė rudens nuojauta. Kaip paprastai ji dainavo, tik daina buvo tylesnė nei įprastai. Pasisveikino su gėlėmis, tūpėsi ravėti darželio. Tačiau praėjo dar kelios dienos, o Rytės vėl buvo pilnas kiemas ir trobesiai: ir taip nuo ryto iki vakaro. Būdavo, kad Rytė pavargdavo, bet tuo džiaugsmingu minkštu nuovargiu.
Vėl prasidėjo šėliojimai naktimis. Motina eidavo į vasarinę ir dukters nerasdavo, nerasdavo jos ir daržinėje. Ji išeidavo kažkur į mišką ir grįždavo tik paryčiais. Tikriausiai per mišką traukdavo į gretimus kaimus, o kartais tiesiog apsistodavo miško aikštelėje ar su gauja sutūpdavo prie bravoro. Bet kartais, kai būdavo viena pati, ji lipdavo į medžių viršūnes ir ilgai ten tupėdavo. Ypač Rytė mėgo vėjuotas naktis: mėgo suptis medžių viršūnėse.
Aplinkiniuose kaimuose pradėjo sklisti gandai esą Ąžuolų duktė esanti laumė. Pati Rytė šių kalbų nepaisė. Tik tėvus šios kalbos slėgė.
Didžiausia pasilinksminimų įkvėpėja ir buvo Rytė. Ji prisigalvodavo keisčiausių dalykų. Gauja neišsiversdavo be naminės. Ir kartais juos matydavo šokančius mėnulio šviesoje nuogus.
Neseniai vienas kaimo berniokas grįžo iš Amsterdamo, tada ir prasidėjo Rytei nepažintų dalykų ragavimas: žolytė. Atsirado naujas užsiėmimas: jie susilįsdavo į pašiūrę ir traukdavo suktinukes. Leisdavo Jimm Morrison, rytietiškus ir kitus svaiginančius dalykėlius. Keikė valdžią, nors praėjo jau dešimt metų, kaip buvo atgauta Nepriklausomybė, ir save žadėjo būsiant tikrais lietuviais. Kai kurie buvo tik vienuoliktokai, dvyliktokai, tie tai iki ašarų prisiekinėdavo neišduosią dvasinių vertybių. Kaime juos paniekinamai vadino banglais.
Rytė buvo už juos kiek vyresnė. Baigusi dvylika klasių ji niekur nestojo, nes, tiesą sakant, nematė prasmės. Toks buvo jos apsisprendimas. Jai buvo gera, ir jos netraukė kažkur išvykti. Ji nepuoselėjo minčių apie ateitį: neturėjo noro ko nors gyvenime pasiekti. Ji svajojo, ir jos gyvenimas pildėsi čia ir dabar. Ji mokėjo be menkiausio pavydo džiaugtis su kitais jų pasiekimais ir verkti be mažiausios piktdžiugos jų nelaimėse. Mokėjo paguosti, nuraminti, įkvėpti.
Namie Rytė linksma ir energinga, dirbdavo visus ūkio darbus ir tik akių paraudimas išduodavo esant linksmo gyvenimo mėgėją. Neaišku, kaip viskas būtų susiklostę, jei ne vienas įvykis.
Medžiai jau buvo pradėję dažytis ilgesingu geltoniu, tėvai buvo bulviakasyje, kai į jų kiemą raitas ant žirgo įjojo juodai apsirengęs ponas. Rytė tuo metu sukaitusi sukosi virtuvėje, čirškino kotletus. Išgirdusi lojant šunį, trindamasi rankas į prijuostę išėjo laukan. Tamsusis ponas nulipo nuo žirgo ir paprašė Rytės gerti. Ji šiek tiek nustebo, bet nieko blogo negalvojo. Raitelį, ir dar tokį išsipusčiusį, šiais laikais retai pamatysi. Ji pasilenkė semti vandens. Raitelis priėjo taip arti, kad ją net nupurtė šaltis. Ištiesė puodelį ir tada jų akys susitiko. Jis buvo tamsus, su barzda, žaliomis samanų spalvos akimis. Jis geraširdiškai nusišypsojo parodydamas baltus lygius dantis. Išsitempusi seilių plėvė plyšo, jis užsivertė puodelį.
– Ačiū, – pasakė juodasis ponas. – Tikras šaltinio vanduo. Ir tokia graži protinga panelė.
Rytei nutirpo kojos, ji negalėjo paaiškinti ją užvaldžiusio jausmo. Matė tik žalias jo akis. Vaizdas ištirpo: staiga pro ją šulinin murktelėjo slidus žaltys. Kai atsipeikėjo, kieme nei žirgo, nei pono nebuvo nė kvapo. “Kokie niekai, – pagalvojo, eidama į virtuvę. – Kokie niekai.” Ir toliau sau sukosi virtuvėje, mat grįžtantiems namiškiams reikėjo padaryti pietus.
Prie pietų stalo Rytė sėdėjo susimąsčiusi, kąsnis strigo burnoje.
– Ko tokia nusiminusi? – paklausė motina.
Ir visi, sėdėję prie stalo, nuščiuvo. Jie pirmąkart matė tokią Rytę: Rytė buvo liūdna.
– Ko jūs į mane spoksot?
Pakilo ir išbėgo į lauką. Bandė kovoti su savo liūdesiu, guiti jį šalin, juoktis pati iš savęs, įsikalbinėti – niekas nepadėjo. Tarsi juoda marška užkrito jai ant akių. Nusižeminusi ir liūdna ji grįžo išlydėti tėvų ir talkininkų į laukus. Koks pažeminimas – būti liūdnai. Kokia menkystė – nesijuokti ir netarti malonių žodžių kitiems. Liūdesio gyvatė susiraitė jos širdyje, ne kitaip.
Vakare motinai paprašius parnešti iš šulinio vandens, Rytė padarė dar vieną atradimą – ji bijojo eiti prie šulinio.
– Neturiu laiko, – ir įsispoksojo nieko nematančiomis akimis į televizoriaus ekraną.
Motina, niekada nesulaukdavusi tokio atsakymo, nepiktai nustebo.
– Ten guli žaltys, – bejėgiškai išstenėjo dukra.
Pripratusi prie dukters keistenybių, motina gūžtelėjo pečiais ir išėjo vandens parsinešti pati.
Tą vakarą Rytė nebėgo į mišką suptis medžių viršūnėse, nors vėjas buvo geras ir tam palankus. Liūdna ji atgulė tą vakarą į savo guolį. Neapsikęsdama pati su savimi vartėsi nuo vieno šono ant kito, paryčiais buvo beužminganti, kai pajuto milžiniškos bangos smūgį į krūtinę. Kažkas norėjo ją per prievartą pasiglemžti. Rytė rėkė, bet nė menkiausias garsas neišsprūdo jai iš burnos, niekas neišgirdo ir neatbėgo jos gelbėti. Kova užtruko, nes šitoje kovoje Rytė buvo nepatyrusi. Rodėsi, jei pasiduos, tai mirs. Išsikapstė, kai vėl nauja slopinanti smūgio banga užplūdo krūtinę. Šįkart ją ištiko regėjimas, ji matė danguje kybančių varpelių jūrą. Varpelių skambėjimas iš pradžių buvo tylus, vos girdimas, tačiau vis stiprėjo. Rytė norėjo išsivaduoti iš šito garso, bet kažkas jos nepaleido. Pagaliau Rytė išsiplėšė.
Nuo to laiko nakties Rytė laukdavo su siaubu, nes kiekvienąkart prieš užmigdama ji kovodavo su mirtimi.
Atėjo žiema, o žiemomis Rytė pindavo krepšius, iš pinučių darydavo įvairiusius suvenyrus, kartais piešdavo. Pavasarį kartu su tėvais važiuodavo į Kaziuko mugę Vilniuje. Rytė laukdavo pavasario.
Žiema įpusėjo, o Rytė net neprisilietė prie mėgstamų darbų.
Ir tėvas susirūpinęs stebėjo savo nykstančią dukterį.
– Mama, – kartą pasakė Rytė, – juodasis ponas pavogė mano juoką ir džiaugsmą, visą mano nerūpestingumą. Pavogė mano jaunystę – ir pravirko. – Nesuprantu, kas su manim darosi.
Po tokių dukters kalbų tėvai susirūpino dar labiau, jie pradėjo įtarinėti, kad jų duktė išėjo iš proto. O ji tik slankiojo po namus kaip šešėlis, niekas jai neteikė džiaugsmo. Nebekalbino ji linksmai uodegą vizginančio Sargio, neguodė prie jos besiglaustanti Murkė. O į gilią žiemos naktį gimusį veršelį net nepažvelgė. Nematė, kaip jis svirduliuoja ant netvirtų kojyčių, nuvirsta į šiaudus ir vėl stojasi. Tik gimusį karvė jį visą nulaižo, o jis sutvirtėjęs kad duoda karvei į tešmenį. Toks linksmas. Taip, numelžusi krekeną, Rytė užmetė akį – bet kas iš to. Joks jausmas net nesukrutėjo jos krūtinėje.
– Pasidžiauk, – sako tėvas.
Rytė tik dėbteli į tėvą akimis, nebesuprata ko jis nori.
– Džiaugsmas, jei jis yra, eina iš vidaus. O mano viduje nebėra džiaugsmo, tik liūdesys.
– Tu ką nemoki normaliai pasakyti, būtinai aukštom frazėm, su filosofiniais išvedžiojimais, – neteko kantrybės tėvas.
– Man nejuokinga.
Nusisukusi, nešina kibiru krekeno, išėjo iš tvarto.
Dabar Rytė įprato ilgai sėdėti prie lango ir žiūrėti į žiemą. Žiūrėdavo ilgai, kol viskas imdavo lietis ir tada išvysdavo tas žalias spindinčias akis. Atsitokėdavo, kai svajos supurtydavo jos kūną. Kambaryje jaukiai traškėdavo ugnis, o jei būdavo vakaras, ant sienų plakdavosi liepsnų liežuviai. Senas melodijas melavo radijas, o kitam kambary tėvai žiūrėdavo televizorių. Iš savo sujauktų vizijų ji patekdavo į ramią ir nesikeičiančią buitį. Ant pečiaus dažnai snausdavo baltos sriubos katilas, prieš miegą prausdamasis murkdavo katinas.
Tėvai pastebėjo dar vieną keistą dalyką, kuris jiems sukėlė ypač didelį nerimą: naktimis ji ištisai kažką rašinėdavo ant popieriaus.
Taip, atsitiko baisiausia, kas galėjo atsitikti, sprendžiant iš to, kaip ir kas buvo rašoma, Rytė pradėjo rašyti eilėraščius. Prirašydavo pilnus mokyklinius sąsiuvinius, kuriuos tėvai degino krūvomis. Bet ji nepaisė ir visą žiemą rašė eilėraščius. Apie ką ten buvo rašoma, matyt, mes taip ir nesužinosime, nes visus juos prarijo ugnis.
Atėjo pavasaris ir Rytė susiruošė į kelionę.
– Kur tu? – klausinėjo tėvai.
– Einu ieškoti savo džiaugsmo ir juoko, – pasakė Rytė ir leidosi į kelionę.
Aplankė daug šalių, miestų ir miestelių, sutiko daug vyrų ir moterų, pakeitė daugybę darbų, o savo džiaugsmo ir juoko vis negalėjo surasti. Ir kuo toliau, tuo labiau liūdėjo, mat liūdna buvo ir dėl savo liūdesio. Ir vis rašė rašė bloknotuose, ant lapelių, šie išsisklaidydavo užeigose, stotyse, pakelėse. Juos išnešiodavo vėjas, perlydavo lietus. Ir sapnai per visus tuos metus nesiliovė, ir visus tuos metus ji svyravo tarp mirties ir gyvenimo.
Galų gale po ilgų kelionių viename mažame miestelyje ji sutiko žmogų, vardu Jomantas.
Regis, jis mokėjo mylėti ir labai troško būti mylimas. Jie susidraugavo ir netrukus pradėjo gyventi kartu. Jis darė viską, kad jai būtų linksma, o ji vis liūdėjo.
– Kas tau yra? – klausdavo jis. – Gal aš padariau ką nors ne taip?
– Ne, – atsakydavo Rytė, – tu viską darai taip, tik leisk man paliūdėti ir nemanyk, kad tu esi dėl to kaltas.
O pati slapčiomis grauždavosi dėl savo liūdesio ir tylėjimo.
Kartą naktį ji susapnavo tamsųjį poną. Patyrė nepaprastą gerumą, kokio niekada iki tol nei sapnuose, nei realybėje nebuvo patyrusi. Gal jai visdėl to nueiti pas tamsųjį poną ir pareikalauti to, kas priklauso jai – džiaugsmo ir juoko. Per daugelį savo klajonių metų ji žinojo, kur gyvena tamsusis ponas, ne kartą buvo atvykusi prie jo namų, ne kartą skambino jam telefonu, tik niekaip negalėdavo jo rasti.
Jo apleistas namas stovėjo ant uolos prie jūros. Būdavo, kad ji ištisą naktį klajoja pajūriu, nedrįsdama pasibelsti į duris. Iš tiesų, ji neturėjo jam ką pasakyti. Jis buvo ponas, rafinuotas ir išauklėtas aristokratas, o ji tik paprasta netašyta kaimo mergaitė.
“Atsisakyk jo, – kalbėjo ji sau. – Paleisk jį, – kartojo sau taip, kaip matė filmuose, – ir pridurdavo, – jo nėra. Nėra jo namo ant uolos krašto, nėra jūros. Nėra jo.”
Ir vis tiek kažko buvo liūdna. Nepatikrintos vizijos.
Netrukus su Jomantu jie susilaukė vaikelio, šviesiaplaukio rubuilio.
Kai vyras su vaikeliu išsiruošė pas uošvius, Rytė turėjo vykti į darbą, tačiau sėdo į autobusą ir išvažiavo. Ji nuėjo prie juodojo pono namų, ilgai į juos žiūrėjo. Pagaliau ryžosi. Priėjo prie vartų, palietė. Ranka neapčiuopė jokių realaus buvimo ženklų. Tačiau kaip aiškiai ji matė juodojo pono namus! Pabandė dar kartą ir vėl nieko. Juodojo pono namus ji matė taip aiškiai, kaip matė savo ranką, kaip matė jūros horizontą ir pajūrio pušis, kaip matė dangų ir jo žydrynėje nardančias žuvėdras. Įsiklausė: juodojo pono namai buvo tylūs. Juodojo pono namai žaižaravo spalvomis, tačiau jo namų kieme karaliavo mirtis. “Ak, ta vaivorykštinė būtis” – pagalvojo Rytė ir išplaukė toli į jūrą. Atsigręžė: kaip pasityčiojimas ant uolos kranto švietė juodojo pono namai. Iš toli jie buvo panašūs į pilį. Plaukė ilgai. Tada ir suprato, kad jai nesvarbu, yra juodasis ponas ar ne. Apėmė palaima. Rytė plaukė vis tolyn ir tolyn. Pasaulis ir jo kontūrai išblėso. Staiga ji atsidūrė gyvatiškame juodojo pono glėbyje, pasijuto bučiuojama jo šaltų ir gličių lūpų.
– Aš tau dovanosiu pasaulį, pasaulį, į kurį net mirusieji neįžengia, – šnibždėjo jis. – Tik būk mano.
Akimirką ji pasidavė, bet tik akimirką.
– Ačiū, man nereikia kito pasaulio, – ir juodasis ponas ją paleido.
Rytė norėjo gyventi ir mirti toje pačioje žemėje, kaip jos proseneliai, kaip jos broliai ir seserys, kaip jos vaikai. Ją apėmė nepaprastas šviesaus vieningumo su žeme jausmas, springdama ji vėl įkvėpė oro.
Ištraukė gelbėtojų komanda. Ligoninėje ją aplankė vyras su sūneliu. Jis atvežė gėlių, glaudė Rytę ir bučiavo.
– Kas tau atsitiko? – klausė Jomantas.
– Norėjau tik pasimaudyti. Per toli nuplaukiau, – ji šypsojosi.
