Nepatikrinta vizija

Proza

Nepatikrinta vizija

Alio Balbieriaus nuotrauka

Alma Riebždaitė

Kartą vienoje tolimoje sodyboje gyveno šeima. Iki artimiausio miesto jiems buvo apie dešimt kilometrų, ir išsiruošdavo į jį tik per didžiąsias šventes. Namų saugoti paprastai likdavo mergaitė. Taip būdavo ir per šienapjūtę, ir kitus ūkio darbus. Tėvai išvažiuodavo į pievas, laukus, o mergaitė sukdavosi po kiemą, trobesius: pašerdavo šunį ir kiaules, palakindavo šunį, sutvarkydavo kambarius, apšluodavo kiemą ir eidavo šalia trobos esančių daržų ravėti.

Šie žmonės sukosi metų laikų rate ir buvo laimingi, ypač mergaitė. Likusi viena ji kalbėdavosi su aptvare besiganančiomis avimis, meilų žodį tardavo šuneliui ir tingiai prieš saulę besivartančiam katinui. Kalbindavo palei langą žydinčius jurginus, pelargonijas ir kitus žolynus. Namai ir kiemas švietė švara, raminamai baubė sotūs gyvuliai. Skambus Rytės juokas džiugino senstančių Ąžuolų šeimą.

Bėgo metai, o su metais tik dėl vieno vis labiau nerimo senųjų Ąžuolų širdys: Rytei jau buvo laikas tekėti, o ši nė nesiruošė sau jaunikio ieškoti. Džiaugėsi sau gamtos prieglobsčiu, akys švytėte švytėjo, švelnios melodijos liejosi iš lūpų. Ir pradėjo tėvai, ypač motina, įtarti dukrą esant nerūpestinga, mat ne kartą su vis kitu vyriškiu ant šieno ją užtikdavo krykštaujant.

Nieko nesakė motina, kiek galėdama slėpė nuo tėvo. Su dukra bandė kalbėtis, bet toji lyg juokdamasi pakratė savo šviesius garbanotus plaukus, ir dar taip, lyg nė nesuprastų, apie ką šnekama. Bandė motina ir vienaip ir kitaip: ir pragaro baisybėmis grasino, ir gėdos baisybę piešė, o toji tik juokiasi ir savo daro. Neapsikentusi motina viską papasakojo tėvui, ir šie nusprendė dukrą paauklėti rimčiau.

Buvo pats tylios vasaros vidurnaktis. Rytė gulėdama vasarinėj pro atvertą langą girdėjo, kaip lauke čirpia žiogai. Keista būties palaima ir pilnatvė pripildė Rytės širdį. Garbės žodis, kaip Maironio eilėraštyje. Jos tyra siela žaidė ir skambėjo su kitomis žvaigždėmis danguje, nutvieksta mėnulio šviesos. Ir ji net nejautė keisto jos širdį persmelkusio abejingumo gyvenimui. Dienomis ji mokėjo džiaugtis, šokti ir dainuoti, o naktimis vienytis su tamsa, gerti palaimingą jos virpulingumą. Rytė gyveno rojuje, ji buvo laisvės vaikas. Rojuje ir taip arti gyvūniškumo.

Ją, žarstančią žvaigždžių deimantus, ir užklupo tėvai. Be žodžių rankas ir kojas surišo, nuplakė bizūnu. Rytė neištarė nė žodžio, ir kuo įnirtingiau ji tylėjo, tuo didesnis buvo tėvo įniršis. Galop tėvas pavargo, lyg ir nusivylė. Savo dukrai jis norėjo tik gero. Paskui atrišo. Liūdni sėdėjo šalia dukters. Rytės skruostais ritosi didelės karštos ašaros.

- Aš nenorėjau, – pasakė tėvas. – Nenorėjau.

Motina atnešė namine užpiltų topolių ir nuplikė dukrai nugarą.

Suprato Rytė už ką: norėjo jai meilės įkrėsti.

Keletą dienų Rytė nesikėlė. Motina atnešdavo valgyti, tepė nugarą. Bandė kalbėtis. Rytė viską suprato. Ir užjausdama motiną lingavo galvą.

- Mama, aš negaliu kitaip, – kartojo duktė. – Suprask mane, kitaip negaliu.

Ir motina, gydydama judviejų su tėvu padarytas žaizdas, vis labiau ir labiau tilo.

Diena, kai Rytė pakilo, buvo šilta rugpjūčio diena. Ore jau sklandė rudens nuojauta. Kaip paprastai ji dainavo, tik daina buvo tylesnė nei įprastai. Pasisveikino su gėlėmis, tūpėsi ravėti darželio. Tačiau praėjo dar kelios dienos, o Rytės vėl buvo pilnas kiemas ir trobesiai: ir taip nuo ryto iki vakaro. Būdavo, kad Rytė pavargdavo, bet tuo džiaugsmingu minkštu nuovargiu.

Vėl prasidėjo šėliojimai naktimis. Motina eidavo į vasarinę ir dukters nerasdavo, nerasdavo jos ir daržinėje. Ji išeidavo kažkur į mišką ir grįždavo tik paryčiais. Tikriausiai per mišką traukdavo į gretimus kaimus, o kartais tiesiog apsistodavo miško aikštelėje ar su gauja sutūpdavo prie bravoro. Bet kartais, kai būdavo viena pati, ji lipdavo į medžių viršūnes ir ilgai ten tupėdavo. Ypač Rytė mėgo vėjuotas naktis: mėgo suptis medžių viršūnėse.

Aplinkiniuose kaimuose pradėjo sklisti gandai esą Ąžuolų duktė esanti laumė. Pati Rytė šių kalbų nepaisė. Tik tėvus šios kalbos slėgė.

Didžiausia pasilinksminimų įkvėpėja ir buvo Rytė. Ji prisigalvodavo keisčiausių dalykų. Gauja neišsiversdavo be naminės. Ir kartais juos matydavo šokančius mėnulio šviesoje nuogus.

Neseniai vienas kaimo berniokas grįžo iš Amsterdamo, tada ir prasidėjo Rytei nepažintų dalykų ragavimas: žolytė. Atsirado naujas užsiėmimas: jie susilįsdavo į pašiūrę ir traukdavo suktinukes. Leisdavo Jimm Morrison, rytietiškus ir kitus svaiginančius dalykėlius. Keikė valdžią, nors praėjo jau dešimt metų, kaip buvo atgauta Nepriklausomybė, ir save žadėjo būsiant tikrais lietuviais. Kai kurie buvo tik vienuoliktokai, dvyliktokai, tie tai iki ašarų prisiekinėdavo neišduosią dvasinių vertybių. Kaime juos paniekinamai vadino banglais.

Rytė buvo už juos kiek vyresnė. Baigusi dvylika klasių ji niekur nestojo, nes, tiesą sakant, nematė prasmės. Toks buvo jos apsisprendimas. Jai buvo gera, ir jos netraukė kažkur išvykti. Ji nepuoselėjo minčių apie ateitį: neturėjo noro ko nors gyvenime pasiekti. Ji svajojo, ir jos gyvenimas pildėsi čia ir dabar. Ji mokėjo be menkiausio pavydo džiaugtis su kitais jų pasiekimais ir verkti be mažiausios piktdžiugos jų nelaimėse. Mokėjo paguosti, nuraminti, įkvėpti.

Namie Rytė linksma ir energinga, dirbdavo visus ūkio darbus ir tik akių paraudimas išduodavo esant linksmo gyvenimo mėgėją. Neaišku, kaip viskas būtų susiklostę, jei ne vienas įvykis.

Medžiai jau buvo pradėję dažytis ilgesingu geltoniu, tėvai buvo bulviakasyje, kai į jų kiemą raitas ant žirgo įjojo juodai apsirengęs ponas. Rytė tuo metu sukaitusi sukosi virtuvėje, čirškino kotletus. Išgirdusi lojant šunį, trindamasi rankas į prijuostę išėjo laukan. Tamsusis ponas nulipo nuo žirgo ir paprašė Rytės gerti. Ji šiek tiek nustebo, bet nieko blogo negalvojo. Raitelį, ir dar tokį išsipusčiusį, šiais laikais retai pamatysi. Ji pasilenkė semti vandens. Raitelis priėjo taip arti, kad ją net nupurtė šaltis. Ištiesė puodelį ir tada jų akys susitiko. Jis buvo tamsus, su barzda, žaliomis samanų spalvos akimis. Jis geraširdiškai nusišypsojo parodydamas baltus lygius dantis. Išsitempusi seilių plėvė plyšo, jis užsivertė puodelį.

- Ačiū, – pasakė juodasis ponas. – Tikras šaltinio vanduo. Ir tokia graži protinga panelė.

Rytei nutirpo kojos, ji negalėjo paaiškinti ją užvaldžiusio jausmo. Matė tik žalias jo akis. Vaizdas ištirpo: staiga pro ją šulinin murktelėjo slidus žaltys. Kai atsipeikėjo, kieme nei žirgo, nei pono nebuvo nė kvapo. “Kokie niekai, – pagalvojo, eidama į virtuvę. – Kokie niekai.” Ir toliau sau sukosi virtuvėje, mat grįžtantiems namiškiams reikėjo padaryti pietus.

Prie pietų stalo Rytė sėdėjo susimąsčiusi, kąsnis strigo burnoje.

- Ko tokia nusiminusi? – paklausė motina.

Ir visi, sėdėję prie stalo, nuščiuvo. Jie pirmąkart matė tokią Rytę: Rytė buvo liūdna.

- Ko jūs į mane spoksot?

Pakilo ir išbėgo į lauką. Bandė kovoti su savo liūdesiu, guiti jį šalin, juoktis pati iš savęs, įsikalbinėti – niekas nepadėjo. Tarsi juoda marška užkrito jai ant akių. Nusižeminusi ir liūdna ji grįžo išlydėti tėvų ir talkininkų į laukus. Koks pažeminimas – būti liūdnai. Kokia menkystė – nesijuokti ir netarti malonių žodžių kitiems. Liūdesio gyvatė susiraitė jos širdyje, ne kitaip.

Vakare motinai paprašius parnešti iš šulinio vandens, Rytė padarė dar vieną atradimą – ji bijojo eiti prie šulinio.

- Neturiu laiko, – ir įsispoksojo nieko nematančiomis akimis į televizoriaus ekraną.

Motina, niekada nesulaukdavusi tokio atsakymo, nepiktai nustebo.

- Ten guli žaltys, – bejėgiškai išstenėjo dukra.

Pripratusi prie dukters keistenybių, motina gūžtelėjo pečiais ir išėjo vandens parsinešti pati.

Tą vakarą Rytė nebėgo į mišką suptis medžių viršūnėse, nors vėjas buvo geras ir tam palankus. Liūdna ji atgulė tą vakarą į savo guolį. Neapsikęsdama pati su savimi vartėsi nuo vieno šono ant kito, paryčiais buvo beužminganti, kai pajuto milžiniškos bangos smūgį į krūtinę. Kažkas norėjo ją per prievartą pasiglemžti. Rytė rėkė, bet nė menkiausias garsas neišsprūdo jai iš burnos, niekas neišgirdo ir neatbėgo jos gelbėti. Kova užtruko, nes šitoje kovoje Rytė buvo nepatyrusi. Rodėsi, jei pasiduos, tai mirs. Išsikapstė, kai vėl nauja slopinanti smūgio banga užplūdo krūtinę. Šįkart ją ištiko regėjimas, ji matė danguje kybančių varpelių jūrą. Varpelių skambėjimas iš pradžių buvo tylus, vos girdimas, tačiau vis stiprėjo. Rytė norėjo išsivaduoti iš šito garso, bet kažkas jos nepaleido. Pagaliau Rytė išsiplėšė.

Nuo to laiko nakties Rytė laukdavo su siaubu, nes kiekvienąkart prieš užmigdama ji kovodavo su mirtimi.

Atėjo žiema, o žiemomis Rytė pindavo krepšius, iš pinučių darydavo įvairiusius suvenyrus, kartais piešdavo. Pavasarį kartu su tėvais važiuodavo į Kaziuko mugę Vilniuje. Rytė laukdavo pavasario.

Žiema įpusėjo, o Rytė net neprisilietė prie mėgstamų darbų.

Ir tėvas susirūpinęs stebėjo savo nykstančią dukterį.

- Mama, – kartą pasakė Rytė, – juodasis ponas pavogė mano juoką ir džiaugsmą, visą mano nerūpestingumą. Pavogė mano jaunystę – ir pravirko. – Nesuprantu, kas su manim darosi.

Po tokių dukters kalbų tėvai susirūpino dar labiau, jie pradėjo įtarinėti, kad jų duktė išėjo iš proto. O ji tik slankiojo po namus kaip šešėlis, niekas jai neteikė džiaugsmo. Nebekalbino ji linksmai uodegą vizginančio Sargio, neguodė prie jos besiglaustanti Murkė. O į gilią žiemos naktį gimusį veršelį net nepažvelgė. Nematė, kaip jis svirduliuoja ant netvirtų kojyčių, nuvirsta į šiaudus ir vėl stojasi. Tik gimusį karvė jį visą nulaižo, o jis sutvirtėjęs kad duoda karvei į tešmenį. Toks linksmas. Taip, numelžusi krekeną, Rytė užmetė akį – bet kas iš to. Joks jausmas net nesukrutėjo jos krūtinėje.

- Pasidžiauk, – sako tėvas.

Rytė tik dėbteli į tėvą akimis, nebesuprata ko jis nori.

- Džiaugsmas, jei jis yra, eina iš vidaus. O mano viduje nebėra džiaugsmo, tik liūdesys.

- Tu ką nemoki normaliai pasakyti, būtinai aukštom frazėm, su filosofiniais išvedžiojimais, – neteko kantrybės tėvas.

- Man nejuokinga.

Nusisukusi, nešina kibiru krekeno, išėjo iš tvarto.

Dabar Rytė įprato ilgai sėdėti prie lango ir žiūrėti į žiemą. Žiūrėdavo ilgai, kol viskas imdavo lietis ir tada išvysdavo tas žalias spindinčias akis. Atsitokėdavo, kai svajos supurtydavo jos kūną. Kambaryje jaukiai traškėdavo ugnis, o jei būdavo vakaras, ant sienų plakdavosi liepsnų liežuviai. Senas melodijas melavo radijas, o kitam kambary tėvai žiūrėdavo televizorių. Iš savo sujauktų vizijų ji patekdavo į ramią ir nesikeičiančią buitį. Ant pečiaus dažnai snausdavo baltos sriubos katilas, prieš miegą prausdamasis murkdavo katinas.

Tėvai pastebėjo dar vieną keistą dalyką, kuris jiems sukėlė ypač didelį nerimą: naktimis ji ištisai kažką rašinėdavo ant popieriaus.

Taip, atsitiko baisiausia, kas galėjo atsitikti, sprendžiant iš to, kaip ir kas buvo rašoma, Rytė pradėjo rašyti eilėraščius. Prirašydavo pilnus mokyklinius sąsiuvinius, kuriuos tėvai degino krūvomis. Bet ji nepaisė ir visą žiemą rašė eilėraščius. Apie ką ten buvo rašoma, matyt, mes taip ir nesužinosime, nes visus juos prarijo ugnis.

Atėjo pavasaris ir Rytė susiruošė į kelionę.

- Kur tu? – klausinėjo tėvai.

- Einu ieškoti savo džiaugsmo ir juoko, – pasakė Rytė ir leidosi į kelionę.

Aplankė daug šalių, miestų ir miestelių, sutiko daug vyrų ir moterų, pakeitė daugybę darbų, o savo džiaugsmo ir juoko vis negalėjo surasti. Ir kuo toliau, tuo labiau liūdėjo, mat liūdna buvo ir dėl savo liūdesio. Ir vis rašė rašė bloknotuose, ant lapelių, šie išsisklaidydavo užeigose, stotyse, pakelėse. Juos išnešiodavo vėjas, perlydavo lietus. Ir sapnai per visus tuos metus nesiliovė, ir visus tuos metus ji svyravo tarp mirties ir gyvenimo.

Galų gale po ilgų kelionių viename mažame miestelyje ji sutiko žmogų, vardu Jomantas.

Regis, jis mokėjo mylėti ir labai troško būti mylimas. Jie susidraugavo ir netrukus pradėjo gyventi kartu. Jis darė viską, kad jai būtų linksma, o ji vis liūdėjo.

- Kas tau yra? – klausdavo jis. – Gal aš padariau ką nors ne taip?

- Ne, – atsakydavo Rytė, – tu viską darai taip, tik leisk man paliūdėti ir nemanyk, kad tu esi dėl to kaltas.

O pati slapčiomis grauždavosi dėl savo liūdesio ir tylėjimo.

Kartą naktį ji susapnavo tamsųjį poną. Patyrė nepaprastą gerumą, kokio niekada iki tol nei sapnuose, nei realybėje nebuvo patyrusi. Gal jai visdėl to nueiti pas tamsųjį poną ir pareikalauti to, kas priklauso jai – džiaugsmo ir juoko. Per daugelį savo klajonių metų ji žinojo, kur gyvena tamsusis ponas, ne kartą buvo atvykusi prie jo namų, ne kartą skambino jam telefonu, tik niekaip negalėdavo jo rasti.

Jo apleistas namas stovėjo ant uolos prie jūros. Būdavo, kad ji ištisą naktį klajoja pajūriu, nedrįsdama pasibelsti į duris. Iš tiesų, ji neturėjo jam ką pasakyti. Jis buvo ponas, rafinuotas ir išauklėtas aristokratas, o ji tik paprasta netašyta kaimo mergaitė.

“Atsisakyk jo, – kalbėjo ji sau. – Paleisk jį, – kartojo sau taip, kaip matė filmuose, – ir pridurdavo, – jo nėra. Nėra jo namo ant uolos krašto, nėra jūros. Nėra jo.”

Ir vis tiek kažko buvo liūdna. Nepatikrintos vizijos.

Netrukus su Jomantu jie susilaukė vaikelio, šviesiaplaukio rubuilio.

Kai vyras su vaikeliu išsiruošė pas uošvius, Rytė turėjo vykti į darbą, tačiau sėdo į autobusą ir išvažiavo. Ji nuėjo prie juodojo pono namų, ilgai į juos žiūrėjo. Pagaliau ryžosi. Priėjo prie vartų, palietė. Ranka neapčiuopė jokių realaus buvimo ženklų. Tačiau kaip aiškiai ji matė juodojo pono namus! Pabandė dar kartą ir vėl nieko. Juodojo pono namus ji matė taip aiškiai, kaip matė savo ranką, kaip matė jūros horizontą ir pajūrio pušis, kaip matė dangų ir jo žydrynėje nardančias žuvėdras. Įsiklausė: juodojo pono namai buvo tylūs. Juodojo pono namai žaižaravo spalvomis, tačiau jo namų kieme karaliavo mirtis. “Ak, ta vaivorykštinė būtis” – pagalvojo Rytė ir išplaukė toli į jūrą. Atsigręžė: kaip pasityčiojimas ant uolos kranto švietė juodojo pono namai. Iš toli jie buvo panašūs į pilį. Plaukė ilgai. Tada ir suprato, kad jai nesvarbu, yra juodasis ponas ar ne. Apėmė palaima. Rytė plaukė vis tolyn ir tolyn. Pasaulis ir jo kontūrai išblėso. Staiga ji atsidūrė gyvatiškame juodojo pono glėbyje, pasijuto bučiuojama jo šaltų ir gličių lūpų.

- Aš tau dovanosiu pasaulį, pasaulį, į kurį net mirusieji neįžengia, – šnibždėjo jis. – Tik būk mano.

Akimirką ji pasidavė, bet tik akimirką.

- Ačiū, man nereikia kito pasaulio, – ir juodasis ponas ją paleido.

Rytė norėjo gyventi ir mirti toje pačioje žemėje, kaip jos proseneliai, kaip jos broliai ir seserys, kaip jos vaikai. Ją apėmė nepaprastas šviesaus vieningumo su žeme jausmas, springdama ji vėl įkvėpė oro.

Ištraukė gelbėtojų komanda. Ligoninėje ją aplankė vyras su sūneliu. Jis atvežė gėlių, glaudė Rytę ir bučiavo.

- Kas tau atsitiko? – klausė Jomantas.

- Norėjau tik pasimaudyti. Per toli nuplaukiau, – ji šypsojosi.

Trobelė ant debesio

Esė

Trobelė ant debesio

Alis Balbierius

Yra du dangūs, kurie man nepatinka.

Tai gryna žydrynė, kada spigina karšta saulė ir nuo horizonto iki horizonto plyti visiška tuštuma. Kitas dangus, kai vienodai apniukę, nei lyja, nei giedrijasi; jokio saulės blyksnio pro skliauto properšas nei įžvelgiamos debesio formos. Štai tokie du dangūs, kurie man nepatinka. Jie abu – lyg absoliučiai abstraktūs paveikslai, kuriuose nėra net užuominos apie spalvų šokį, koloritą ar linijas. Palyginus su tais dangumis, Malevičiaus suprematizmas yra tūkstantį kartų išraiškingesnis.

Dangaus gyvybė ir grožis yra ne kas kita kaip debesys. Pridėkim prie jų saulę ar mėnulį, nakties žvaigždes ir kartais krentantį meteoritą – ir štai paveikslai, kurie gyvi ir mieli. Nuolat kintantys, plaukiantys paveikslai. Iš esmės niekada nesikartojantys, nes debesys, tie dangaus medžio lapai, niekada nebūna visiškai vienodi, kaip ir medžių lapai girioje.

Debesys yra mitas ir realybė, meteorologijos reiškinys ir svajonė. Debesys yra ilgesys ir džiaugsmas, perkūnijos grėsmė ir tolstančio liūdesio pilys. Jie yra gyvi, judantys, nuolat keičiantys formas ir spalvas. Ateinantys, praeinantys ir išnykstantys. Debesys virš kalvos arba pro lėktuvo iliuminatorių – lyg pasakiškas kilimas, ant kurio atsigultum. Debesys yra nepasiekiamas dykaduonių ir valkatų rojus, menininko sapnas po mėnuliu ar po saule. Nes kiekvienas menininkas it drugelių medžiotojas iš esmės kolekcionuoja debesis, kolekcionuoja juos sieloje ir atminty. Kartais žodžiuose. Muzikos garsuose. Spalvų paletėse ir indeliuose.

Debesys yra visuotiniai. Neprivatizuoti. Neapmokestinti. Neaptverti tvoromis kaip ežerai ir neužrakinti spynomis. Jie visiems prieinami, išskyrus tuos, kurie praradę regą. Išorinę arba vidinę. Debesys yra kaip žmonijos sapnas apie vienį, vienovę ir taikią darną. Jie keliauja virš imperijų ir aborigenų, virš kariaujančių ir puotaujančių.

Kartais vaidenasi, kad debesys yra išėjusiųjų sielų skulptūros. Atitrūkę nuo purvo, kančios, rutinos. Jos ten, erdvėje, džiaugiasi vėju ir saule, pravirksta lietumi ir nusišypso vaivorykšte arba visai ištirpsta, kad vėlei kažkur susiformuotų, atgimtų.

Debesys savo ritmika, jos banguojančia formų platybe primena Homero hegzametrus. Balti kamuoliniai debesys – Antikos skulptūrų galvas, argonautų laivų bures; Hesiodo aukso, sidabro ir bronzos amžių legendas. Jie kalba man apie sielos ir troškimų trapybę, laikinumo gėrį, neleidžiantį dvasiai apakti, apkursti ar nutukti.

Dangus, įvairuojantis debesimis, įkvepia. Naktį debesys plaukia po žvaigždėmis ir mėnuliu, ir miegas dažnai nuplaukia su jais. Naktį žmogaus “Aš” labiausiai priartėja pats prie savęs. Galbūt todėl, kad esam tiek dienos, tiek nakties vaikai. Tos nakties, kuri neturi nieko juodo. Tik mėnulio mistiškai nušviestas debesis ir įdėmias žvaigždžių akis, žybsinčias pro properšas tų plaukiančių padangės sielių.

Debesų dangūs yra tie, kurie įkvepia. Prikausto žvilgsnį ir sielą. Kartais norisi reinkarnuotis į debesį ir keliauti aplink lyg šagrenės oda mažėjančią, susitraukiančią planetą. Kalbėt su paukščiais ir žaibais, kartais užkalbint kokį nors lėktuvą. Pasistatyti rąstų trobelę ant debesio kalno, pasisodinti medžių ir gėlių, ir plaukti tolyn. Kas žino, gal tai būtų tikrieji mano namai.

Namai debesyje tarp debesų. Mažas asmeninis kuriančiojo olimpas sapnams apie būtį.

Savas vaikinas

Vertimai

Savas vaikinas

Viačeslavas Karpenko

Motoras staugė net uždusdamas, kai ratai pakliūdavo į prisnigtą duburį. Visai neseniai aprimo pūga, pralaužusi sieną miško, kuris iš abiejų pusių lipte lipo ant plento. Tada jie iššokdavo iš nuvarginto “lendlizinio” “Studebekerio” kabinos ir kastuvais valydavo provėžas.

Du žmonės, iškankinti dviejų šimtų kilometrų per pasišiaušusį mišką ir geliantį šaltį. Vienintelė jų viltis tame sužvarbusiame už stiklo pasaulyje buvo žibinto spindulio pluoštas ir benzinu pradvisusios kabinos šiluma. Antrąjį žibintą jiems išdaužė, kai guldė krovinį.

Iš Kniažpogosto, svarbiausio Komių respublikoje geležinkelių nervų mazgo, jie vežė apsaugos vamzdžius gręžėjų brigadai. Vamzdžius reikėjo atgabenti laiku, nes žiemą nutraukus darbus, naftos verslovei jau būtų galas. Jiems beliko vos dvylika valandų ir šimtas dvidešimt kilometrų plento. O pusnių kelyje pasitaikydavo vis dažniau ir dažniau. Ir vis labiau kaito, duso variklis, kol radiatoriuje nepradėjo virti vanduo. Teko stoti ir užkurti laužą, kad galėtų išsitirpinti sniego. Jaunesnysis beveik vaikėzas, pakliuvęs į šiaurę per romantiko užsispyrimą, nevykusiai slystelėjo pildamas vandenį į radiatorių ir visą kibirą išvertė ant savęs. Teko vėl semti sniegą į aprūkusį kibirą, o keturiasdešimties laipsnių šaltis beregint sukaustė jo veltinius ir ledine plėvele aptraukė vatines kelnes.

Už keleto kilometrų iš naujo teko stumdyti sniegą po mašinos ratais. Jo kojas tarsi kas veržė diržu, ėmė svaigti galva ir traukė prie miego, bet jis kramtydavo lūpas ir nė už ką nenorėjo rodyti savo silpnumo. Vėliau lyg palengvėjo, o per kitą atokvėpio minutę jaunėlis net spėjo papasakoti apie baltąją tylą, sužavėjusią tris keliautojus, apie kovą ir pergalę, apie drovią ir švelnią vyrišką draugystę.

- Žiūrėk tu man, – lingavo galva vairuotojas, neatitraukdamas akių nuo plento. – Gerai išmanė mūsų gyvenimą tavo Londonas. Įsipilk burnelę ir sau.

Spiritas degino gerklę, jie praverdavo dureles, kad pasisemtų saują sniego. “Manyk, kad plombyras”, – šaipėsi vairuotojas, šnairomis žvelgdamas į jaunuolį.

- Džekas Londonas – tai bent rašytojas, viską išbandė pats: berniukas pasiuntinukas, laikraštininkas, jūreivis, aukso ieškotojas, atrodo net piratas.

- Įdomus bene buvo vaikinas. O dabar? Ką jis daro?

- Mirė. Jau keturios dešimtys metų.

- Savas buvo… Lipam kasti, o tai variklį baigte pribaigsim.

Ir vėl jie kasė. Ir važiavo toliau. Ir vėl stumdė sniegą iš po mašinos ratų. O paskui pasirodė Vizingės žiburiai. Nedidelio miestelio prie šiaurinės upės Vizingės, kuri dabar ilsisi sukaustyta metro storio ledo.

Kada jaunėliui prapjovė veltinius, kad galėtų juos nutraukti nuo sutinusių kojų, jis sudejavo iš skausmo. Kimus riksmas išsiveržė pro jo lūpas, sugrąžindamas į gyvenimą.

Kitą dieną keturiasdešimtmetis vairuotojas įsmuko pro siauras kaimo medicinos punkto duris.

- Štai ką atnešiau, – jis draugiškai pūstelėjo spirito ir tabako kvapu, – gal greičiau pralėks laikas? O tu sveik ir stiprėk.

Tai buvo Džeko Londono knyga “Smokas Belju”. Ir butelis geriamo spirito.

Iš rusų k. išvertė

Rimantas Černiauskas