Į mūšį – ant butaforinio arklio

TEATRAS. PREMJEROS AIDAS

Į mūšį – ant butaforinio arklio

Eglė ZAMARAITĖ

Teatras, kaip ir kiekvienas kūrybinis organizmas, nėra apdraustas nuo nesėkmių ar nepasiteisinusių eksperimentų. Tai puikiai patvirtina ir naujausi Muzikinio teatro pastatymai. Pažiūrėjęs tokius „eksperimentinius“ darbus, žiūrovas netikėtai atsiduria ties rimta dilema: ar galima vienareikšmiškai atmesti didžiulio teatro (vadinasi, didžiulio kolektyvo) darbo vaisių? Kita vertus, ar pats teatras turi teisę žiūrovą pasmerkti vartoti “prastą maistą”?

Panašios mintys ypač apninka prisimenant tokio aukšto lygio Muzikinio teatro spektaklius, kaip Dž.Boko “Smuikininkas ant stogo”, B.Brechto ir K.Vailio “Trijų grašių opera” ar tikras “jausmų okeanas” – Dž.Verdžio “Rigoletas”. Šie darbai patvirtina, kad maloniai nustebinti teatro repertuaru vis dėlto galima. Bet ar dažnai?..

Tokias mintis skatina naujametė teatro premjera – H.Štrekerio operetė-zingšpylis “Taravos Anikė” bei jokia logika man nesuvokiamas ir teatro politika nepateisinamas šiuolaikinio šokio spektakliu įvardintas “Joker. Šešėlių žaismas”. Pastarasis jaunojo choreografo Aleksandro Jankausko “debiutas” (jei neklystu, prieš kurį laiką rodytas Dramos teatre), manyčiau, nedaro garbės nei Muzikinio teatro baleto trupei, nei visam teatrui.

Autoriaus ir siužeto beieškant

Bet grįžkime prie “Taravos Anikės”. Prisipažinsiu, iki šiol nieko nesu girdėjusi apie kompozitorių H.Štrekerį, “pažintine” netapo ir matytoji premjera. Gal todėl, kad originalios muzikos čia ne taip ir gausu, o ilgai trunkančias prozos sceneles paįvairina štrekeriškas a la Kalmano, a la Leharo “kokteiliukas”. Todėl mintys per spektaklį krypsta ne vien į muziką bei vokalo subtilybes.

Kiekvienam klaipėdiečiui, juolab memelenderiui, pati Taravos Anikė yra viena iš nedaugelio miesto simbolių, prie kurio fotografuojamasi, švenčiama, iš kurio pelnosi Teatro aikštėje uždarbiaujantys “akordeonistai-vokalistai”. Nors pastarasis amžius nepasižymi romantizmo pertekliumi, tačiau romantiška meilės istorija, kankinusi Simoną Dachą, gerokai įsirėžė į mūsų šiandieną. Tai patvirtina ir dramatiškas 1912 metais S.Dacho garbei pastatytos Taravos Anikės su rože rankoje paminklo likimas, ko gero, dar labiau išgarsinęs šią poeto meilės istoriją bei jos objektą. Be abejo, galima ginčytis, kiek Taravos Anikė yra Klaipėdos herojė ar simbolis. Tačiau niekas, manau, negalėtų pavadinti jos antiheroje, net ir žinodamas, jog yra įrodymų, kad populiarųjį eilėraštį, kuris ilgainiui virto ne mažiau populiaria liaudies daina, sukūrė visai ne S.Dachas…

Sunkiai suderinama

Vietinė žiniasklaida prieš premjerą informavo, jog “Taravos Anikę” kartu su dirigentu Stasiu Domarku stato austrų komanda – dailininkas Frideris Kleinas ir režisierius, klounados specialistas Markas Kupferblumas. Nors cirko istorijoje klounai dažniausiai kenčia dėl nelaimingos meilės, tačiau romantizmas ir klounada visgi sunkiai suderinami dalykai. Ypač jei klounados triukų heroje tampa ne kokia šiaip blondinė.

Galbūt šiame amžiuje, kai drąsiai cituojame vieni kitus, ironizuojame ar net tyčiojamės, tai reikėtų laikyti “subtilaus” tono ženklu? Nesu iš tų, kurie, pažiūrėję H.Štrekerio “Taravos Anikės” pastatymą, puls dar sykį griauti šią skulptūrą ir galbūt gabenti į Vokietijos pietus. Bet nemanau, kad toks spektaklio sprendimas (kaip ir pats sprendimas jį statyti) yra vykęs. Nors, sugretinus su šiandienos mūsų politinio gyvenimo realijomis, groteskas tampa dominuojančia kalba…

Kaltų nėra, kalti visi

Sunku nuspręsti, kas dėl to kaltas… Galbūt Muzikinio teatro noras sudominti po uostamiestį slampinėjančius senstelėjusius vokiečių turistus? Ar režisieriaus visai kitoks, “vakarietiškas” požiūris į beveik vienintelį mūsų miesto simbolį? (Kas vietiniams “šventa”, užsieniečiui gali atrodyti juokinga). O galbūt „šuo pakastas“ pačiame kūrinio librete, kurio dėmesio centre – dėl meilės ilgakasei Anikei (Kristina Zmailaitė) besivaržantys Simonas Dachas (Vaidas Vyšniauskas), Johanas Partacijus (Mindaugas Gylys) bei Slaptasis patarėjas profesorius Juras (Šarūnas Juškevičius)? Tokioje “kovoje” lyg ir galima komizmo ar cirkui būdingos klounados dozė. Pastarosios “viršūne” šiame spektaklyje, ko gero, tampa Anikės, Simono Dacho ir Johano “piramidė” su papėdėje „prigulusiu“ Deivido Norvilo Šnercleinu. Tai bent klounados viršūnė! Klounada, kaip žinome, susideda iš groteskiškų parodijos elementų. Šioje mizanscenoje jų išties esama, – tereikia pastebėti, kaip “lengvai” Anikė “balansuoja” piramidės viršūnėje ir kaip “grakščiai”, stengdamiesi nesugadinti ansamblio, įsimylėję varžovai ją vos ne vos išlaiko. Akivaizdu, jog režisierius M.Kupferblumas čia siekia įgyvendinti “šokančio dainininko ir dainuojančio akrobato-ekvilibristo viziją” – vieną pagrindinių cirko elementų. Tokios “klounados” spektaklyje apstu. Užtenka prisiminti kad ir tariamai finalinę spektaklio sceną. Sėkminga “atomazga”: pagaliau Anikė pažada Johanui savo ranką, o jiems piršliauja ant butaforinio žirgo sėdintis gardžiai jogurtą, o gal “Baltosios varnelės” ledus valgantis Brandenburgo kurfiursas (Stasys Rezgevičius). Išties “groteskiška, ekscentriška ir paradoksalu”, aukščiausio lygio klounada! O jeigu rimtai kalbėsime apie groteską ar bufonadą, negalima nepaminėti tikrai pavykusių Deivido Norvilo (Deivio) Šnercleino ar Virgio Pupšio Raskompo vaidmenų, ypač jų dueto.

Kaip atrodytų nuoga?

Rimtų abejonių dėl klounados būtinybės “Taravos Anikėje” kelia būtent tai, jog spektaklyje minimos konkrečios istorinės aplinkybės bei asmenybės.

Net jeigu jos iš tikrųjų buvo ir ironiškos, ir šiek tiek groteskiškos, spektaklio režisieriui nederėtų „nurenginėti“ miesto simbolio. Smalsumą „žvilgtelėti“, ką po savo rože slepia Taravos Anikė, galbūt palikime Teatro aikštėje besisukinėjantiems pankėzams.

Abejones dėl meninės spektaklio vertės dar labiau sustiprina ir aiškiai pastebima “Taravos Anikės” eklektika. Klounada – specifinis teatro, o tiksliau cirko žanras, reikalaujantis vientisumo ir tolygumo. Čia reikalinga specifinė, utriruota vaidybos maniera, kur visi aktoriai turi paklusti bendroms klounados taisyklėms. Neįmanoma, tai ir patvirtina šis darbas, sukurti vientisą spektaklį, naudojant visiškai skirtingus elementus. Kažkas gelbstisi grotesku ar klounada, kažkas bando vaidmenį išplukdyti psichologine vaidyba ar savo vokalinėmis galimybėmis… Rezultatas – tikras balaganėlis! Spektaklyje tarsi išnyksta pati Taravos Anikė (nepaisant to, kad Kristina Zmailaitė, kaip ir jos mylimasis, labai nuoširdžiai ir talentingai kuria savo vaidmenis), ji tampa tik viena iš klajojančio cirko “princesių”.

Reikia botago

Nepadeda spektaklio vientisumui ir F.Kleino scenografija bei kostiumai. To meto folkloras ir autentiška kirasyrų uniforma (tiesa, iš dabar populiaraus „militaristinio“ audinio) vargu, ar kam asocijuojasi su bufonada ar klounada. Kaip kad vargu, ar toli galima nujoti ant įspūdingo butaforinio žirgo. (Prasidėjus trečiajam veiksmui ir atsidengus uždangai, žiūrovų plojimai buvo skirti būtent jam.) Juk statikos nepakenčia jokio žanro teatras, juolab klounada.

Ką teigia “Taravos Anikė”, lieka mįslė “ateities tyrinėtojams”. Anikė keletą šimtmečių nedavė ramybės poetams, kunigams, muzikams… Panašu, kad neduos ramybės ir ateityje…

Skambės pirmąkart

MUZIKA

Skambės pirmąkart

Rita BOČIULYTĖ

Klaipėdoje šį penktadienį įvyks ypatingas koncertas, kuriame nuskambės dviejų uostamiesčio kompozitorių kūrinių premjeros. Pirmąkart bus atlikta visai nauja, tik šiemet užbaigta Alvido Remesos Simfonija Nr.5 („Atradimai“) ir Jono Domarko „Badinage birbynei ir simfoniniam orkestrui“. Pastarojoje žaismingoje muzikinėje pjesėje solo partiją birbyne gros vėlgi klaipėdietis muzikas prof. Vytautas Tetenskas. Kūrinius diriguos Stasys Domarkas.

Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras sausio 30-ąją, poryt, 18 val. Klaipėdos muzikiniame teatre rengia koncertą „Klaipėdos kompozitorių retrospektyva ir dabartis“. Anot šio orkestro meno vadovo ir dirigento Stasio Domarko, į programą taip pat įtrauktas Eduardo Balsio Koncertas Nr.2 smuikui ir orkestrui, kuriame solo grieš vilnietė smuikininkė, daugelio tarptautinių konkursų laureatė Ingrida Armonaitė. Koncerte taip pat skambės iki šiol tik vienintelį kartą prieš devynerius metus atliktos penkių klaipėdiečių kompozitorių variacijos M.K.Čiurlionio kūrybos tema. Jas sukūrė Antanas Budriūnas, Jonas Domarkas, Loreta Narvilaitė, Alvidas Remesa ir Remigijus Šileika.

Savo jau penktosios simfonijos premjeros išvakarėse A.Remesa prasitarė, kad su šiuo naujausiu savo kūriniu jis sieja daug vilčių, „Atradimais“ simfoniją pavadino irgi ne šiaip sau… Penktąją simfoniją A.Remesa sako rašęs ketverius metus, nuo 2000-ųjų, į šį kūrinį sudėjęs savo mintis, jausmus, naujausius kūrybinius atradimus. Autorius tikisi, kad jame bus malonių atradimų ir simfoninės muzikos gerbėjams.

Spektaklius parems Kultūros ministerija

PROJEKTAI

Spektaklius parems Kultūros ministerija

Rita BOČIULYTĖ

Kultūros ministerija paskelbė, jog šiemet iš dalies finansuos 26 naujus Lietuvos teatrų spektaklius ir programas, bus skirta 706 tūkst. litų valstybės biudžeto lėšų. Konkurse dėl jų rungėsi 79 projektai: 36 dramos, 12 muzikinių, 5 lėlių, 7 šokio, 1 pantomimos, 1 scenos meno bendrojo žanro spektaklių bei 17 muzikinių koncertinių programų projektų. Finansinę paramą gavo vos trečdalis.

Atsižvelgusi į ekspertų komisijos rekomendacijas, Kultūros ministerija 2004-aisiais nusprendė finansuoti du Klaipėdos dramos teatro spektaklius.

M.Garvrano pjesės „Viskas apie moteris“ pastatymui skirta 20 tūkst. litų. Beje, ši pjesė 2003 metais pripažinta geriausia Europoje. Ją uostamiestyje šiemet statys vilnietė režisierė Dalia Tamulevičiūtė. „Viskas apie moteris“ premjera rugsėjį teatras ketina atidaryti naują sezoną.

Itin laukiamas Oskaro Koršunovo pastatymas Klaipėdos dramos teatre taip pat gaus valstybės paramą – 30 tūkst. litų. Kultinis režisierius čia jau pradėjo repetuoti Mariaus von Mayenburgo pjesę „Šaltas vaikas“. Ji dar niekur lig šiol nestatyta, tik 2001-aisiais Berlyne, Šaubiunės teatre pats O.Koršunovas buvo surengęs šios pjesės skaitymus. Tarp kitko, tame teatre literatūrinės dalies vedėju dirba šios pjesės, taip pat ir O.Koršunovo pastatytų „Parazitų“ bei „Ugnies veido“ autorius dramaturgas M. von Mayenburgas. Klaipėdoje spektaklio „Šaltas vaikas“ premjera numatyta jau kovo mėnesį.

“Individualistai”: dešimt metų tapybos horizontuose

PARODŲ ATSPINDŽIAI

“Individualistai”: dešimt metų tapybos horizontuose

Goda GIEDRAITYTĖ

Konvulsiškai raudonos spalvos žiede ištrykšta geltonas potėpis. Storas dažų sluoksnis dar kvepia savo tikrąja prigimtimi ir ingredientais. Kvepia ne tik dažai, kvepia metai… Ant Klaipėdos dailės parodų rūmų sienų – tapytojų grupės “Individualistai” dešimties metų rezultatai – neįkainojamas bendradarbiavimo, sąveikos, įtakų palikimas.

Sugrįžo prie ištakų

Ekspozicijoje pristatomi 65 tapybos darbai, sukurti 1993-2003 metais. Simboliška, bet būtent Klaipėdos dailės parodų rūmuose “Individualistų” grupė surengė pirmąją savo parodą.

Dabar grupę sudaro 16 narių, tarp kurių jau pripažinti klasikai – Aloyzas Stasiulevičius, Rimas Zigmas Bičiūnas, Leonardas Tuleikis, Svajūnas Armonas, Jonas Daniliauskas bei savo kūrybinį kelią atradę, bet vis dar priskiriami jauniesiems – Raimondas Savickas, Ričardas Bartkevičius, Gintaras Palemonas Janonis, Aleksandras Vozbinas. Visų jų darbus galime pamatyti jubiliejinėje parodoje. Klaipėdai joje atstovauja Algimanto Jusionio, Juozo Vosyliaus ir Vido Pinkevičiaus drobės.

Ieško harmonijos

Pagrindiniai grupę jungiantys bruožai: ekspresija, emocija, spalva, pagarba tradicijai ir meno elitarizmui, individualaus kūrybinio stiliaus paieškos, menininko išskirtinumo, savitumo reikšmė.

Pasak vilniečio tapytojo A.Stasiulevičiaus, skirtingas menines individualybes jungia ištikimybė spalvų menui.

“Individualistai” vengia šokiruojančių, stipriai deformuotų plastinių formų, ieško harmonijos, spalvų, faktūrų, potėpių sintezės.

Spalvų vedami

Ekspresyvus spalvos gaivalingumas, stilingi dažų nuvarvėjimai, drąsūs spalvų kontrastai A. Jusionio drobėse susijungia į vientisas peizažines perspektyvas. Pastarąsias papildo geometriškos J. Čeponio bei R. Lankausko spalvų dėlionės bei liaudies meno koloristikai artimesni R. Bičiūno ir L. Tuleikio darbai.

Jauniausi grupės atstovai R. Savickas, G. P. Janonis, R. Bartkevičius išsiskiria “nešvaria” tapyba, sunkiu potėpiu, persmelktu tradicinės lietuviškos koloristikos pajauta. Atsisakoma klasikinio estetinio žvilgsnio, išieškotos kompozicijos – viskas paaukojama ekspresijos ir emocijos, teminių novacijų išryškinimo labui.

Tarp figūros ir abstrakcijos

Pastelinė, netgi “bespalvė” A. Giedrimo tapyba konstruoja suabstraktintos tikrovės versiją, būdingą ir R. Lankausko bei G. Uogintaitės kūriniams.

Tačiau daugelis autorių parodoje eksploatuoja tarpinę grandį tarp figūratyvo ir abstrakcijos. Tai R. Bartkevičius, A. Jusionis, R. Bičiūnas, J. Čeponis, L. Tuleikis, A. Stasiulevičius. Tuo tarpu aiškų figūros kontūrą brėžia galbūt tik S. Armonas, R. Savickas, J. Vosylius, J. Daniliauskas, V. Pinkevičius.

Romantiškas kuždesys

Pastarojo autoriaus darbuose dominuoja spalvos virpesys, futuristinio judesio potėpis, deformuotos erdvės sklaida. Iliustratyvinė J. Daniliausko plastika, putnios žmogelių ir gyvūnų apimtys, niuansuota spalvinė paletė ekspozicijai suteikia romantiško kuždesio. Pastarasis prasismelkia ir pointilistinėse J. Vosyliaus kompozicijose bei mitologizuotuose S. Armono darbuose, tačiau čia jis neretai virsta saloniniu kaprizu.

Už elitiškumo skydo

Šiame kontekste atvirai grupės deklaruojamas tapybos ir meno apskritai elitiškumas, bandymas atsiriboti nuo šiuolaikinio meno ieškojimų, priskiriant sau profesionaliosios lietuviškos tapybos tradicijos tęsėjų vaidmenį, yra ne tik kvestionuotinas fenomenas. Tai netgi absurdiškas mėginimas paneigti supantį pasaulį ir natūralų jo raidos vyksmą.

Sekimas tradicija ir jos interpretavimas yra vienas iš pamatinių postmodernizmo postulatų. Todėl “Individualistai”, akcentuodami sąsajas su ja (tradicija), neišvengiamai tampa šiuolaikinės kultūros reiškiniu ir dalimi.

Vernisažas be autorių

Džiugu, jog toks gausus tapytojų, pristatančių skirtingas kartas, mokyklas ir menines tradicijas, būrys, solidžiai reprezentuojantis dabartinės lietuvių tapybos esatį bei tendencijas, eksponuoja savo darbus Klaipėdoje. Vis dėlto maga pasvarstyti, kodėl toks įvykis, kaip dešimtmečio sukaktis, nesulaukė didesnio pačių autorių dėmesio: be klaipėdiečių, vernisaže tik A.Stasiulevičius teikėsi atstovauti vilniečių tapytojų gretoms. Gal čia kalta grupės iniciatoriaus taip lengvai uostamiesčiui priklijuota “provincijos” etiketė?.. Bet argi provincijos sąvoka apibrėžiama tik atidarymo svečių skaičiumi? Gal vis dėlto – pačių autorių dėmesiu savo grupės istorijai ir kolegų veiklai?..

…O plačioji visuomenė su “Individualistų” dešimtmečio paroda susipažinti dar turi pakankamai laiko – Klaipėdos dailės parodų rūmuose ji veiks iki vasario 22-osios.

Parodų afiša

PARODŲ AFIŠA

Juozas VOSYLIUS. Kelionė II. 2003 m. Aliejus, drobė, 90×95 cm. Vytauto LIAUDANSKIO fotoreprodukcija

Klaipėdos dailės parodų rūmai

(Aukštoji g. 3)

Iki 02 22 Grupės „Individualistai“ 10-mečio paroda.

Iki 02 22 „Nuo bočelių iki vaikaičių“: Bulotų šeimos (Vilnius) kūrybos paroda.

Iki 02 15 „Madam Yevonde: “Būk originalus arba mirk!“: Britų taryba pristato Didžiosios Britanijos fotomenininkės Ivonos Kambers (Yevonde Cumbers, 1893-1975) fotografijas.

02 18 – 03 21 “Palaimintieji keliai”: Nikolajaus Rericho tapybos reprodukcijos. Paroda skirta dailininko 130-osioms gimimo metinėms.

02 25 – 03 28 Viktoras Ostašenkovas (Šiauliai) – tapyba.

02 26 – 04 04 Vilniaus Totorių gatvės menininkų projektas.

Darbo laikas: 11-19 val., ne darbo dienos – pirmadienis ir antradienis.

Klaipėdos paveikslų galerija ir P.Domšaičio kultūros centras

(Liepų g. 33)

“Šiuolaikinė lietuvių taikomoji dailė”: iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių – tekstilė, keramika, porcelianas, stiklas, juvelyrika, metalo kalimas, oda.

“Australijos ir Okeanijos tautų meno kūriniai”: dievybės ir apeigų atributai – menų mecenatės Genovaitės Kazokienės (Australija) dovanota kolekcija.

Prano Domšaičio (1880-1965) tapybos ekspozicija.

Iki 02 29 Danijos kultūros institutas Lietuvoje pristato garsaus danų dizainerio ir architekto Arne Jakobseno (1902-1971) kūrybos parodas: “Mažasis Arne Jakobsenas“ – dizaino projektai vaikams, “Kertiniai ir nesenstantys” – architektūrinių projektų fotoretrospektyva.

Meno pažinimo centre:

Klaipėdos miesto dailės mokytojų kūryba.

Darbo laikas: 12-18 val., sekmadienį – 12-17 val., ne darbo diena – pirmadienis.

Baroti galerija

(Aukštoji g. 3 / 3a)

01 30 – 02 19 Danielius Rusys (Klaipėda) – tapyba. Atidarymas – poryt, penktadienį, 18 val.

02 20 – 03 04 Antanas Stanevičius (Klaipėda) – fotografija.

Darbo laikas: 11-18 val., šeštadienį – 11-17 val., ne darbo diena – sekmadienis.

“Klaipėdos galerija”

(Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10)

01 29 – 02 18 “Taškas”: Nijolė Vilutienė (Vilnius) – grafika. Atidarymas – rytoj, ketvirtadienį, 17.30 val.

02 19 – 03 10 “Vilijos akvarelės”: Vilija Mačiulytė (Vilnius) – akvarelė.

Darbo laikas: 11-18 val., šeštadienį – 11-16 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Fotografijos galerija

(Tomo g. 7)

„Metai – 2003“: Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus narių apžvalginė kūrybos paroda.

Darbo laikas: 12-17 val., ne darbo dienos – sekmadienis ir pirmadienis.

Vyto Karaciejaus fotografijos studija-galerija

(Šaulių g. 3)

Nuolat veikia vis atnaujinama Vyto Karaciejaus fotografijų ekspozicija.

Darbo laikas: 11-19 val., šeštadienį – 12-18 val., ne darbo dienos – sekmadienis ir pirmadienis.

Dailės salonas “Paletė”

(Taikos pr. 18)

„Ne vien tik stilius“: Arūnas Urniežis (Klaipėda) – tapyba.

02 03 – 03 01 „Nematytas Olandas“: Algirdas Darongauskas (Klaipėda) – fotografija.

Darbo laikas: 9.30-18.30 val., šeštadienį – 9.30-15.30 val., ne darbo diena – sekmadienis.

“Raina galerija”

(Kepėjų g. 17)

„Penki metų laikai“: Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė (Kretinga) – tapyba.

02 06 – 03 03 “Žalias skrenda pirmyn”: Marius Abramavičius (Vilnius) – fotografija.

Darbo laikas: 10.30-19 val., šeštadienį – 11-16 val., ne darbo diena – sekmadienis.

“Parko galerija”

(Turgaus g. 9)

Rimas Bičiūnas (Vilnius), Jonas Daniliauskas (Vilnius), Onutė Paliukienė (Klaipėda), Danas Andriulionis (Klaipėda) – tapyba.

Egidijus Rudinskas (Kaunas) – grafika.

Artūras Rimkevičius (Kaunas) – vitražas.

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija.

Darbo laikas: 10-18 val., šeštadienį – 10-15 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Galerija-kavinė „Pėda“

(Turgaus g. 10)

I ir II aukšte

Vaidotas Žukas (Vilnius) – keramika.

Vytautas Karčiauskas (Klaipėda) – juvelyrika, skulptūra.

“Juvelyrikos tendencijos-2004”: tarptautinė šiuolaikinės juvelyrikos paroda.

02 05 – 03 01 “Kiss”: grafika, tapyba, vitražas, skulptūra.

Darbo laikas: I a. kavinė – kasdien 10-24 val., I ir II a. galerija – kasdien 10-18 val., išskyrus sekmadienį.

Galerija „Art Deco“

(Manto g. 19)

Arūnas Mėčius (Klaipėda) – tapyba.

Andrius Miežis (Kretinga) – tapyba.

Ina Lukauskaitė (Gargždai) – tapyba.

Darbo laikas: kasdien 10-19 val.

Tautodailės salonas “Marginiai”

(Sukilėlių g. 4)

Albertas Žulkus (Palanga) – medžio skulptūra.

Darbo laikas: 10-18 val., pirmadienį – 10-15 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Pedagogų švietimo ir kultūros centras

(Manto g. 77)

Iki 02 19 Jaunimo centro dailės studijos “Varsa” dailės darbų paroda.

Darbo laikas: 8-17 val., ne darbo dienos – šeštadienis, sekmadienis.

Danų modernisto retrospektyva

DIZAINAS IR ARCHITEKTŪRA

Danų modernisto retrospektyva

Klaipėdos paveikslų galerijoje Danijos karalystės ambasada ir Danijos kultūros institutas Vilniuje pristato danų dizaino ir architektūros patriarcho Arne Jakobseno (1902-1971) kūrybą. Keliaujančią dviejų dalių parodą parengė Danijos dizaino centras kartu su Danijos architektūros centru.

Abi parodos dalys – “Kertiniai ir nesenstantys” bei “Mažasis Arne” – atspindi iki šiol garsiauso danų architekto ir dizainerio A.Jakobseno kūrybą, pelniusią pripažinimą toli už Danijos ribų. A.Jakobsenas, apibūdinamas kaip tobulybės siekęs modernistas ir šiltas, gamtą mylintis žmogus, kūrybinį kelią pradėjo nuo romantinio neoklasicizmo ir tapo žymiausiu Danijos modernistu. Jo sukurti objektai tapo XX a. dizaino ir architektūros simboliais, kurių autorius tarptautiniame kontekste išliko daniškas, o daniškame – tarptautinis.

Kertiniai ir nesenstantys

Parodos fotostenduose matome A.Jakobseno arhitektūros darbus, sudarančius klasikinio dizaino ir architektūros branduolį. Kai kurie iš čia esančių dizaino objektų nugrimzdo užmarštį, tačiau dauguma įsitvirtino rinkoje, ištisai ar su pertraukomis vis dar gaminami (kad ir kėdės iš “Serija 7”). Ilgainiui šie gaminiai tapo savotiškais dizaino simboliais, nesenstančiais ženklais.

A.Jakobsenas projektavo daug architektūrinių objektų Danijoje ir kitose Europos šalyse. Parodoje pristatomi šeši svarbiausi A.Jakobseno architektūros darbai drąsiai vadinti kertiniais. Tai – Bellevue rajonas, Munkegaardo mokykla, Rodovres rotušė, SAS Karališkasis viešbutis, Danijos nacionalinis bankas ir Šv. Kotrynos koledžas. Išskyrus pastarąjį, kuris pastatytas Jungtinėje Karalystėje, visi kiti yra Danijoje, Kopenhagos apylinkėse.

Siekė tobulybės

Tarsi lokomotyvas A.Jakobsenas daugiau kaip penkis praėjusio amžiaus dešimtmečius tempė sunkų sąstatą per Danijos architektūros ir dizaino kraštovaizdį. Ir šiandien visur apstu pėdsakų, – pradedant gatvės statiniais ir baigiant mielais kasdienio vartojimo daikteliais. A.Jakobsenas darbavosi be perstojo, tai iš dalies paaiškina jo įspūdingą našumą, nepripažįstantį jokių nuolaidų savo darbo kokybei.

Apskritai A.Jakobsenas galėdavęs būti tikras despotas, kai, besiruošiant fotosesijai, nė akimirkos nesudvejojęs prašydavo žmonių išmesti laukan visus savo baldus iš namų, kuriuos pats jiems suprojektavo. Jis darydavosi nepakenčiamas, sarkastiškas ir nesileisdavo į jokius kompromisus su savo partneriais ar gamintojais, o iš personalo reikalaudavo darbuotis studijoje kone kiaurą parą.

Asmeniniame gyvenime šeimynykščių prašydavęs išrinkti tinkamiausią baltų dažų atspalvį, kai namuose darydavo remontą, o vėliau versdavęs ištisas valandas kilnoti paveikslų rėmus, kol atrasdavo geriausią vietą jiems pakabinti. Kai pagaliau po darbo Jakobsenas sugrįždavo namo, kavos puodeliai būdavo stropiai surikiuojami geometrine tvarka, o vaikų žaislai paslepiami.

Tokie griežti buvo A.Jakobseno estetiniai reikalavimai, pelnę jam diktatoriaus šlovę, mat, sykį suprojektavęs pastatą, jis nepalikdavo nė menkiausios galimybės individualiems pakeitimams ir tiesiog nekęsdavo nereikalingų puošmenų.

Intuityvus dizaino ir formos talentas

A.Jakobsenas kartais mėgdavo pasiteirauti, kaip šiandien “elgėsi” daiktai, tarsi jie turėtų savo atskirą gyvenimą. Projektuojamus pastatus jis lygindavo su degtukų dėžutėmis, tik kiek kitaip paverstomis ir savaip išdėstytomis.

Imdamas projektuoti A.Jakobsenas retai žinodavo, ko iš tikrųjų nori, nors jo eskizai būdavo atlikti itin lengva ranka. Čia jis anaiptol nebuvo tas savimi pasitikintis žmogus, koks būdavęs su rangovais ar statybininkais. Be esminės idėjos, pagrįstos išlavinta proporcijos pajauta ir talentingu

Kilnumas arba karas

TEATRAS. PREMJEROS AIDAS

Kilnumas arba karas

Natalja TAMBOVSKAJA
Teatro kritikė Sankt Peterburgas

Operos teatras šiandien išgyvena ne pačius geriausius laikus. Pasaulyje tokių teatrų normaliai funkcionuoja tik apie penkiolika, gal dvidešimt. Kitiems trūksta pinigų ar fantazijos, arba dar kai ko. Juolab nuostabu, kad operas stato muzikiniai teatrai. Ir ne sostinėje, o kažkur, regis, toli nuo centro, nuo magistralinių koncertų ir didžiųjų teatrų kelių. “Rigoletas” Klaipėdoje – puiki pamoka visiems, kurie nepatenkinti gyvenimu.

Uždraudė cenzūra

1832 metais skandalingos Viktoro Hugo dramos “Karalius linksminasi” premjeros metu (spektaklį iškart uždraudė cenzūra, vėl pradėtas vaidinti po pusės amžiaus) publika salėje giedojo “Marselietę”… Vėliau pjesėje slypintis socialinis konfliktas įkvėpė Džiuzepę Verdį sukurti operą “Rigoletas”. Cenzūrai spaudžiant, veiksmas buvo perkeltas į Italiją, o klasinis atstumas tarp pagrindinių herojų sumažintas – karalius virto Mantujos hercogu.

Tačiau 1851 metais premjeros išvakarėse įžvalgusis maestro buvo susirūpinęs anaiptol ne dėl spėjamų politinių pasekmių. Jis nerimavo, kad Hercogo dainelė “Širdys mergelių…” per anksti netaptų populiari, todėl iki paskutinės repeticijos slėpė ją nuo trupės…

Jau XX amžiuje A.Toskaninis, kuriam tiesiogiai dalyvaujant italų teatre klostėsi operos režisūros tradicijos, despotiškai atkakliai siekė “baisios savo teisumu” audros efekto “Rigoleto” finale. Žiūrovai turėjo tiesiog sustingti iš siaubo… K.Stanislavskis į sceną išleisdavo juokdarių armiją, vadovaujamą Rigoleto, Hercogui į rankas įduodavo rimbą ir į dekoracijų eilę įterpdavo triaukštį kalėjimą, iš kurio tiesėsi “sukaustytų kalinių rankos suspaustais kumščiais ir sklisdavo prakeiksmai Hercogui”.

Unikali opera

Opera “Rigoletas” unikali ne tik tarp kitų Verdžio šedevrų, bet ir operos žanro kontekste, jo stebėtiname universalume. “Rigoletas” – “par excellance” opera, tikra pagrindinių žanro komponentų ir atributų, kurių svoris kinta priklausomai nuo vienos ar kitos epochos skonio, chrestomatija. Keistoka siužeto kolizija, sceniniam įkūnijimui dėkingas niūrių ir akinančių scenų kontrastas, garsioji socialinė potekstė, mistinis aspektas, “moralite” bruožai ir vokalo bei orkestro prabanga, balansuojanti ties subtilumo ir banalybės riba…

“Rigoletas” – ne alegorija, mitas, pasaka ar misterija. Ne melodrama ir ne pasąmonėje slypinčios asmeninės dvasinės traumos metafora. Daktarui Froidui ir daktarui Jungui čia nėra ką veikti. Operos herojai – ne nušlifuoti archetipai, ne kanonizuoti istoriniai ar literatūriniai personažai. Operoje atkurta visiems laikams tipiška situacija, kurioje veikia tipiški žmonės. Istorija paprasta, kaip eilinis kriminalinės kronikos siužetas. Savotiškas “pulp fiction”. Tačiau būtent šiame paprastume slypi pagrindinės idėjos nemirtingumas. O libretas – tik viena iš daugelio interpretacijų.

Geras sumanymas

Todėl pasirinkti “Rigoletą” – kaip klasikinį objektą, kuriam nesvetima ir šių dienų traktuotė, arba atvirkščiai – tradicinės spektaklio leksikos atsisakymas šiame kūrinyje, buvo vaisingas kūrybinis sumanymas, kurį Klaipėdos muzikinio teatro scenoje nepriekaištingai įgyvendino režisierius statytojas Raimundas Banionis ir dailininkas Sergejus Bocullo.

Vietoje daugiau ar mažiau stilizuotos XVI amžiaus Italijos dvarininkų prabangos scenoje regime asketišką šiuolaikinio jachtklubo atmosferą. Paprasti mediniai baldai, kokius galime išvysti kiekvienoje picerijoje, prieplaukos lynai, burių drobės… Viskas teisinga ir labai konstruktyvu: burės gali tapti paprasčiausiomis durimis, už kurių patogu pasiklausyti, arba simboliška širma, skiriančia nuodėmėse paskendusį pasaulį nuo dangaus aukštybių. Prie baltų burių įvaizdžio dera ir žuvusios Džildos šmėkla (puikus režisieriaus atradimas: paskutines replikas taria ne mirštanti Rigoleto dukra, bet jos dvasia, pasirodanti nuo skausmo išprotėjusiam tėvui).

Vieno medžio vaisiai

Spektaklio herojai – ne prieštvaniniai didikai, bet “kieti vyrukai” su mobiliaisiais telefonais, aukso grandinėmis ir neperregimais akiniais vietoje akių; mafiozai ir baikeriai, prekiaujantys narkotikais ir besilinksminantys su striptizo šokėjomis.

Taigi Hercogas ir Rigoletas – vieno medžio vaisiai. Tik pirmajam sekasi, jis klesti, yra stiprus, turtingas ir žavus. O kitas – nusigyvenęs invalidas vežimėlyje, piktas, pavydus nevykėlis. Vienas ant kaklo turi “prabangią” tatuiruotę lyg indėnų vadas. Ant kito vežimėlio atlošo nutepliotas šlykštus juokdarys…

Monteronė – tos pačios veislės, tik, matyt, iš kitos grupuotės. Iš esmės jo, Hercogo ir Rigoleto konfliktas toks pat beprasmis, kaip ir visas šių “quasi” – žmonių, nebijančių Dievo ir nejaučiančių ribų tarp gėrio ir blogio, gyvenimas. Monteronės išrėktas prakeiksmas savaime nėra Rigoleto nelaimės priežastis, jis tik nužymi ribinę situaciją, skamba kaip ženklas iš aukščiau, kaip į išorę išsiveržęs mirtinos ligos simptomas.

Rigoletas pamato blogį, kurį pats savo rankomis sukūrė. Jis nujaučia atpildą, kurio ir sulaukia: pagrobta vienintelė brangenybė, mylima dukra Džilda, kurią jis lyg vagis, nevertas savininkas, slėpė nuo panašių į save. Tačiau ir šios kančios negana. Patirtas skausmas nesušvelnina sielos, tik įkaitina keršto troškimą. Rezultatas aiškus… Blogis, kovojantis prieš kitą blogį, gėriu netampa. Tikrosios bet kokio karo aukos – nekaltos sielos.

Liūdna spektaklio tiesa – Džildos žūtis nieko nepakeičia jos paliktame pasaulyje. Gal tik jame tampa dar tamsiau. Bet gal gelbstinti grožio savybė – jo trapumas, baigtis?.. Galbūt kiekvienas praradimas paskatina ką nors praregėti?

Verčia susimąstyti

Klaipėdos muzikiniame teatre sukurtas spektaklis puikus todėl, kad verčia susimąstyti apie tai, kas svarbiausia. Jis neprovokuoja hedonistinės melomanų nuotaikos. Nors operos muzikinis įkūnijimas – profesionalus, o kai kurie parametrai nusipelno nuoširdaus susižavėjimo.

Išmintinga maestro Stasio Domarko dirigavimo strategija ir taktika užtikrina patikimą kiekvienos orkestro grupės skambesį, išraiškos dinamiką ir frazių elastingumą. Paperka vokalinio ansamblio ir sceninio choro artistų judesio dermė: sudėtingos ir judrios mizanscenos, kuriose jie dalyvauja, suteikia tamprumo bendram spektaklio tempui.

Labai sėkmingai parinkti solistai. Taip tiksliai savo amplua atitinkantys artistai – retenybė net ir sostinių scenose. Subtili Džilda (Gražina Miliauskaitė), temperamentingoji Madalena (Dalia Kužmarskytė ir Aurelija Dovydaitienė), tiesus ir rimtas Sparafučilė (Egidijus Dauskurdis).

Dainuoja aukščiausios klasės meistrai

Pasiklausius abiejų pagrindinių vyrų partijų atlikėjų, lieka tik pavydėti teatrui, kurio scenoje dainuoja aukščiausios klasės meistrai.

Nacionalinės premijos laureatas Vytautas Juozapaitis (Rigoletas) kuria įtikinantį piktdžiugiško nedorėlio paveikslą. Invalido vežimėlis nekausto jo plastikos, priešingai – pabrėžia fizinę jėgą. Jo herojaus paveikslui galbūt trūksta psichologinio gilumo – klasta, kerštingumas, savininkiškas instinktas ir mirtina baimė dėl netikėtai atsivėrusios bedugnės užtemdo švelnumo ir dvasinio skausmo apraiškas. Tačiau statytojų siūlomomis stilistinėmis sąlygomis tai neatrodo trūkumas. Viena, kas gali sukelti prieštaravimų, – pagunda mėgautis savo vokalu, kuriai dainininkas ne visada atsispiria.

Algirdas Janutas (Hercogas) – vienas subtiliausių ir protingiausių mūsų laikų muzikų, verčia prisiminti paprastą tiesą: tikras menas nepakenčia nuorodų, profesinė drausmė anaiptol neprieštarauja gyvam jausmui. “Kai vaidini niekšą, ieškok kilnių jo savybių…” – sunku nepritarti šiai K.Stanislavskio pastabai, beje, pasakytai statant “Rigoletą”. A. Januto Hercogas – “autoritetas”, vertas De Niro ir Al Pačino herojų draugystės. Kaip ir jo kinematografiniai broliai, jis taip pat pasmerktas sėkmei. Jam pavydi, tačiau jo nemyli. Jam atleidžia žiaurumą, neatsakingumą ir neištikimybę. Nes jo siela sugeba persikūnyti. Nors neilgam, trumpam dar vieno įsimylėjimo metui, jis pranoksta pats save – jo balse suskamba tikras švelnumas, dingsta cinizmas, šmėsteli kilniadvasiškumo užuomina.

Post scriptum

Viktoras Hugo, kovodamas už savo, kaip literato, teises, tikėjosi kilnaus karo galimybės. Deja… Ši romantiška iliuzija neišlaiko gyvenimo išbandymų. Karas visada kyla iš neapykantos, kuri savo ruožtu yra aklumo, ribotumo ir dvasinio nuosmukio požymis.

Spektaklis primena ir tai.

Naujoji A/Ch teatro “Carmen”

ŠOKIS

Naujoji A/Ch teatro “Carmen”

Violeta MILVYDIENĖ

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros lektorė

Klaipėdos Žvejų rūmuose vėl įvyko šventė – sausio 22-ąją čia susirinko pilna salė žiūrovų, berods jau pasiilgusių šokio. Scenoje – premjerinis Anželikos Cholinos teatro spektaklis “Carmen”. Priminsiu, jog pernai matėme “Romeo ir Džuljetą” bei “Bernardos Albos namus”, o šįkart – pastaruoju metu itin populiarų vienaveiksmį baletą pagal Prospero Merimė novelę ir G.Bizė ir R.Ščedrino muziką. Dar 1998-aisiais šis šokio spektaklis buvo sukurtas Nacionaliniame dramos teatre, kur pagrindinę heroję šoko pati jo baletmeisterė A.Cholina, o daugumą vaidmenų atliko dramos aktoriai. Šiemet spektaklis buvo atnaujintas, A.Cholinai pasitelkus Lietuvos muzikos akademijos aktorių-šokėjų specialybės studentus, magistrantus ir LNOBT baleto artistus.

Žiupsnelis istorijos

Ši baletinė drama disponuoja daugybe įvairių versijų. Pačiu pirmiausiu enciklopedijoje fiksuojamas žymaus rusų baletmeisterio M. Petipa pastatymas “Karmen ir toreadoras”, įgyvendintas Madrido teatre dar XIX a. viduryje (1845). Ypatingais praėjusio amžiaus spektakliais laikomi du: garsaus prancūzų choreografo R. Peti baletas (1949), kuriame, kaip pažymima, Karmen – Peti žmona, šokėja ir dainininkė Renė Žanmer (Zizi) “suformavo visiškai naują operos herojės paveikslą”, bei kubiečio A. Alonso “Karmen-siuita”, pastatyta Maskvos Didžiajame teatre (1969) ir skirta legendinei balerinai M. Pliseckajai. Pastarąjį spektaklį jau teko matyti – tai paliko neišdildomą įspūdį.

Vienu ar kitu pavadinimu spektaklis apkeliavo įvairias Danijos ir Vokietijos, Prancūzijos bei Rusijos, Suomijos, Kubos ir JAV scenas, pabuvojo daugelyje buvusios Sovietų Sąjungos šalių sostinių. Lietuvoje pirmą kartą “Karmen” buvo pastatyta Nacionaliniame baleto teatre 1997-aisiais.

Galbūt uostamiesčio publika dar pamena gastrolinį Latvijos nacionalinės operos spektaklį, parodytą Žvejų rūmuose 2002-ųjų pavasarį. Tai buvo gana tradiciškai interpretuotas darbas. Tiesa, jis pakerėjo ypatingu ansambliškumu ir meistriška technika. Jį, kaip ir Vilniaus teatro baleto trupei, rygiečiams pastatė Olandijoje dirbantis lenkų choreografas Kšyštofas Pastoras.

Dvilypė leksika

Taigi – apie A/CH teatro spektaklį. Vos pamačius pirmajame epizode juodai apsirengusią žmogystą su cigaru dantyse, kilo mintis: gal ji ir bus Karmen? Nebejauna, vulgari ir šiuolaikiškai interpretuota, kaip, sakykime, A. Lagunos herojė išgarsėjusio moderniomis klasikinių baletų versijomis švedo M. Eko pastatyme. Beje, toliau kai kurių analogijų vis dėlto būta (visuotinis cigarų rūkymas, šūkaliojimai čigoniškai, ispanų tarme ar judesys skepetaite tarp vyro kojų, akimirkai sukėlęs žiūrovų pagyvėjimą).

Pro fabriko-kalėjimo vartus pasirodžiusių vyrų, kiek vėliu merginų grupinės ir masinės šokių scenos išblaškė pradinį įspūdį ir savo choreografija tarytum patvirtino spektaklio leksiką būsiant ne šiuolaikinio šokio stiliumi (ką matėme “Bernardos Albos namuose”), o pagrįstą moderniosios baleto plastikos ir demi, t.y. pusiau charakterinio (būtent ispanų) šokio judesiais.

Pristigo emocijos

Tad akivaizdu, jog pagrindinė tragedijos herojė čia – gana tradicinė Karmen (G. Zaščižinskaitė) – ekspresyvi, seksuali viliokė, kovojanti už savo laisvę asmenybė, tačiau beprasmiškai žūstanti nuo palikto, nusivylusio ir kerštaujančio mylimojo rankos. Jos soliniuose pasirodymuose, be jau minėtos plastikos, gausu įmantrių, išraiškingų judesių, artistė įtaigiai vaidina dramatiniuose epizoduose.

Karmen ir jaunojo kareivio Don Chosė (M. Rimeikis) susitikimas kalėjime padvelkė švelnumu bei romantiška nuotaika, kai kuriais momentais net priminė Romeo ir Džuljetos duetą iš to paties pavadinimo baleto.

Toreadoro (N. Tauskus) solo – taip pat tradicinis, sukomponuotas iš įprastinių elementų, pozų ir šuolių. Be to, pačiam atlikėjui, manyčiau, pritrūko didesnio emocinio užtaiso, o duetuose su Karmen – stipresnio aistros proveržio.

Šešių-aštuonių porų kordebaleto scenose išskirčiau sinchroniškumą ir artistiškumą, vyrų šokyje – energingus rankų mostus, lengvus ir aukštus pas assemblées, merginų pasirodymuose – impulsyvią kūno plastiką, gausybę didelių battements bei grands jetés.

Išraiškinga visuma

Šiame spektaklyje, kaip ir kituose, išskyrus “Bernardos Albos namus”, jaučiami pagrindiniai A. Cholinos kūrybos bruožai: neoklasikinio bei charakterinio šokių elementai persipina su parterine technika, elegancija ir sofistika siejama su dramine vaidyba. Taip pat būdinga masiškumas, grupių kaita, įvairus, dažniausiai sinchroniškas šokėjų išdėstymas scenos erdvėje arba judėjimas eilėse, ypač en face, t.y. veidu į žiūrovą.

Choreografei vykusiai sekasi kurti pilnus įtampos epizodus – muštynes, dvikovas, kulminacines finalų scenas. Charakteringas ir gausus išraiškos priemonių, scenografijos detalių panaudojimas. Šis spektaklis – ne išimtis. Čia “žaidžia” ryškiai raudonos vėduoklės (lemtinga, jog Karmen išsitraukė juodą), ritmą muša kastanjetės, savotišką paskirtį atlieka lazdos ir skepetaitės, o ypač apgalvotai ir produktyviai panaudoti scenografijos elementai – vežimėliai, tai virstantys sėdimomis vietomis, tai neaukšta siena supantys koridos aikštelę.

Stilinga atmosfera

Moderniai išspręstas scenografės (J. Paulėkaitės) sukurtas spektaklio apipavidalinimas – fabriko-kalėjimo metafora, kur minimaliai apšviestą plytinę sieną skiria grėsmingi vartai, o arčiau avanscenos viršuje kabantys šviestuvai papildo scenovaizdį ir suteikia stilingą atmosferą. Imponuojanti ir kostiumų dailininko (J. Statkevičiaus) pozicija – vyrauja juoda spalva, raudona ir balta – tik detalėse, daugiau ar mažiau keičiasi tik solistės apdaras.

Pabaigoje reikia pripažinti, jog šio šokio spektaklio visuma savotiškai charizmatiška. Bet juk tai ir yra meno paskirtis – suteikti žiūrovui malonumą. Tad ne veltui – gausūs publikos aplodismentai ir gėlės.

Žiaurūs ir nekalti M.Valiuko žaidimai

Naujos knygos

Žiaurūs ir nekalti M.Valiuko žaidimai

Sondra Simanaitienė

Sausio mėnesį knygynuose pasirodė pirmoji leidyklos ,,Apostrofa” (atskilo nuo leidyklos ,,Strofa”) knyga. Tai antroji klaipėdiečio Mindaugo Valiuko poezijos knyga ,,Vogta vinis”. Už pirmąją ,,Mėnulio keramika” Mindaugas 1998 m. gavo Zigmo Gėlės premiją.

Neseniai poetas, kalbintas ,,Vakarų ekspreso”, sakė, jog knygos pavadinimas ,,Vogta vinis” atsirado sunkiausiai. Tekstai rašėsi penkerius metus tarsi savaime, o kai prireikė juos sumesti į vieną krūvą, iškilo klausimas – kas juos jungia? Panašiai apie savo knygelės pavadinimą ,,Nardymo pamokos” kalbėjo ir Laurynas Katkus. Abiejų poetų knygose sąsajos tarp pavadinimo ir turinio nėra tiesioginės, labiau susiję su biografine pasąmone (biografija kaip savarankiškai veikiantis dydis): Katkus norėjęs būti naru, netgi stojęs į Klaipėdos jūrininkų mokyklą, o Valiuko knygos pavadinimo ištakos filosofiškesnės, ne tokios tiesioginės. Eilėraščiuose tik kelis kartus minima vinis. Tačiau vienas paminėjimas labai reikšmingas – tai eilėraščio epigrafas: ,,čigonams vogti leido Dievas / nes kalant Jėzų prie kryžiaus / jie pavogė vinį”. Viena vertus, vogti yra nusikaltimas, kita vertus, kartais tai yra iš(si)gelbėjimas.

Šiose keliose eilutėse galime įžvelgti visą Valiuko poetinės (tikėkimės, ir egzistencinės) įtampos lauką:

Dievas (dangus, žemė) – vinis, kalimas (nukryžiavimas) – leidimas (atleidimas).

Vaikystės atsiminimai (berniukų kovos, senelis, pieno puta ant lūpų…) – smurtas (kraujas, bobutės žaginimas, kova su bomžu prie konteinerio…) – laisvė (lyrinio aš laisvas apsisprendimas būti bomžu, girtuokliu ar tiesiog šiaip būti Mindaugu).

Apie šiuos tris semantinius mazgus ir bandysiu suktis Mindaugo poezijos rėmuose.

Knygelę sudaro keturi skyriai. Pirmasis – lyriškasis: senelio pamokos, lyrinio aš skausmingai, vaikiškai išgyventa mirtis; antrasis – kontempliatyvusis: trumpi, taiklūs, vaizdingi pastebėjimai; trečiasis ir ketvirtasis – siaubo ir smurto vaizdeliai su socialine potekste, mažiausiai redukuoti, nuosekliausia pasakojimo trajektorija.

Taigi tematiškai galėtų būti trys knygelės, tada būtų vientisa ir charmoninga, bet nuobodu. Tematinė įvairovė, mano manymu, Valiuko knygelėje yra privalumas, nes ją ant vinies suveria vieninga poetinė žiūra – stebėti save ir kitus, fiksuoti ir labai atsargiai, veik puse lūpų: chebra, aš matau matau, nežinau nežinau, vargu vargu. Tai iš kurgi atsiranda Mindaugo tekste įtampa, esmės užčiuopimas, tas kažkas, kas ir yra poezija?

Atsakau – valiukiška vaizduotė. Vaizdingumas, mąstymas vaizdais ir veiksmais – yra pati stipriausia jo matymo ypatybė, kuri priverčia nustebti ir atsiminti skaitytus eilėraščius ilgesnį laiką. Labiausiai ši ypatybė išryškėja poetiniuose kondensatuose. (Seniai buvau girdėjusi: Jau ruduo / jau / kojinės / per naktį / neišdžiūsta, o dabar radau knygutėje ir vėl pagalvojau, jog puiki, lakoniška akistata su rudeniu.) Arba, pvz., eilėraštyje ,,Summertime” pradedama nuo erotiškai nuteikiančio veiksmo, o baigiama lyriškai, veik kaimiškai. Drastiškumo ir gamtiškumo sankirta sukuria paradoksą.

užsitempę ant galvų

tamsiai žalius sijonus

šalia kelio alsuoja medum

liepos (p.34)

O šauniausias gabaliukas (man) yra šis:

Vai pirkčiau nupirkčiau

Šimtą hektarų šešėlio už miško

Bet kam man tiek daug (p.37)

Tautosakinė melodika, nūdienos aktualijos: žemė kaip didžiausia vertybė Europos Sąjungoje, saviironija, kad tik žemės šešėliui pinigų kišenėje ir jau minėta nuosaiki distancija su visu tuo, kas vyksta aplinkui. Tautosakinė atmintis iš vaikystės Arnėnų kaimo Molėtų rajone čia pasireiškia tik į dejonę panašiu žodeliu vai. Galėtume dekonstruoti mintį iki: vai kam man. Poezijos nebelieka, o įvedus vaizdinį eilėraščio piešinį – miškas ir hektaras šešėlio už jo, ir veiksmą – nupirkčiau, vėl išgaunamas paradoksas – nupirkčiau šešėlį.

Mindaugas ieško paradoksų. Jis juos medžioja. Ypač gatvėse, prie konteinerių, nusikalstamų kronikų suvestinėse, popkultūros puslapiuose…

Visa Mindaugo poezija yra drastiškumo (įžūlumo, chuliganiškumo) ir naivumo (lyriškumo, berniokiškumo) sintezė. Ir ten, kur jis išlaiko šią pusiausvyrą, puiku, pvz., eil. apie naktinę plaštakę, tapusią šūdo gabalu: nusiteiki vakariniam svaiguliui su plaštake ir še tau – netikėtas smurtas ir jos nebėr. Kaip paprasta dingti, tarsi tavęs ir nebuvo. Yra labai vaizdinga aplinka: vakaras, rūko vyras, plaštakė, auksiniai milteliai (kaip Piterio Peno), sparneliai ir … smūgis laikraščiu. Mirtis ištiko netikėtai.

Toks įspūdis, kad Mindaugas nuolat tampo Mirtį už ūsų. Sukurti vaizdiniai perteikia fiziologiškai ir psichiškai traumuotus reiškinius ar jausmus: išskrendančiais paukščiais išbertas dangus, sutinusios žemuogės, meilė negyvoms moterims, vyro galva stiklainyje, po išgertuvių nukirstas kairiosios kojos pirštas… Viename eilėraštyje Mirtį jis apibūdina kaip damą su žirklėmis avims vietoj plaštakų, panašią į naktį. Būtų įprasta Mirties personifikacija, jei ne šios damos įvedimo šiuolaikiška aplinka: kasdieniškai šurmulingos atrakcionų linksmybės iš apžvalgos rato, o čia staiga, avine ar avie, ryto nesulauksi. Mėlyna maža bobutė irgi labai panaši į Mirtį. Kaip ir pensininkė, nužudžiusi plėšikaujantį paauglį. Mirtis ir bobutės Mindaugo poezijoje tarsi iš stebuklinių pasakų: geros tetos, veik giminaitės, nepajusi, kaip išvaduos nuo gyvenimo.

Versum veiksmas Valiuko poezijoje aptinkamas ir sukeičiant dangų su žeme. Pvz., eilėraštyje ,,Senelio mirtis 1986”:

,,traktorius griovy

plūgą įsmeigęs į debesį

aukštyn kojom apverstoje

pievoje sliekai stebi:

gandras kūdikėlį”

Sliekai, tarsi animaciniame plastelinukų filme, guli atsirėmę alkūnėmis ir stebi, kaip gandras senelio vėlę neša (atsiprašau už savavališką vaizdinio papildymą, bet jis inspiruotas Mindaugo poezijos). Toks chtoninio pasaulio išvertimas (šiai paradigmai priklausytų ir smurto vaizdiniai) yra būdingas visai Valiuko poetinei sistemai.

Vienas labiausiai vykusių eilėraščių apie Mirtį, aišku, smurtinę, nes sava mirtimi gali mirti tik seneliai, tai eil. ,,Docento mirtis” (p.79), kuris baigiasi taip: ,,docentas ralio / rageliais šešiais / alelioja”. Šis eilėraštis vykiausias savo kalbine forma. Poetas išnaudoja kalbos galimybes: ragelis tautosakoje, reiškiantis pučiamąjį instrumentą iš gyvulio rago, ir – telefono ragelis docento (biurokrato) kabinete. Toks kalbinis sužaidimas byloja apie atsakingą poeto santykį su pačia kalba, ko nepasakysi nagrinėjant tematinį eilėraščių lygmenį: atvirai flirtuojama su nekrofilija, smurtu ir panašiai. Visa socialinio destruktyvumo įkrova pajungta vaizdiniam eilėraščio turiniui, pernelyg neįsijaučiant į smurto esmę ir poveikį. Valiuko prioritetas yra kalba. Ir jis puikiai jaučia vidinį kalbos ritmą, todėl dažnai iki ašarų būna juokinga, skaitant pasažus apie sprando nusukimą.

Žaidybinis santykis su kalba ir neatsakingas santykiavimas su nūdienos socialine problematika (o ir istoriniais faktais) yra būdingas daugeliui Valiuko, o ir jaunesnės kartos (kalbu tik apie gimimo metus, tai, pvz., M.Gimžauskas, M.Burokas) poetų kūrybai. Šioje vietoje nenorėčiau būti suprasta kaip moralistė, nes man pačiai istorija neatrodo mergaitė, kuriai blogas berniukas kėsinasi kažką padaryti. (Gal todėl ir romano ,,Žali” kone baudžiamojoje byloje nemačiau nieko smerktino.)

Yra eilėraščių, tiesa, nedaug, kur minėta pusiausvyra tarp drastiškumo ir naivumo suyra, sugriaudama ir poetinį konstruktą. Eilėraštis lieka arba tik lyrinis, veik pradedančio poeto išsisakymas (eil. ,,Kartu”, ,,Iššūkis”), arba smurto fakto liudytojas (pvz., eil. [senovinis daiktas tokiam]). Kaip sako vienas jaunas poetas: keli geri eilėraščiai, o visa kita – kamšalas. Aš šiai minčiai nepritariu. Jei jau knygoje, tai visi eilėraščiai turi būti geri, arba skaitytojas turi pajusti poeto vidinę siekiamybę absoliutaus tobulumo. Tegu, tegu jis nepasiekiamas. Bet yra du pasirinkimai: siekti arba ne. Valiukas, manyčiau, pasirenka pirmąjį.

Minėjau tematinį knygos įvairumą. Eilėraščių forma irgi įvairi – minimalistiniai, naratyviniai, todėl knygos dailininkė Kristina Norvilaitė galėjo labiau pažaisti su vizualine reprezentacija. Norisi intymesnio pačio poeto (dailininkei gal sunku giliau įsijausti į eilėraščių turinį) santykio su knygos išore. Gal jo piešinių, gal nuotraukų. Bet ko. Nes viršelis perteikia tik santūriąją, lyriškąją Mindaugo poezijos pusę, o kur kraujas ir karnavalas, “bomžai” ir lavonai? Reikalauti hipertekstualumo, tai ką daro T.S.Butkaus ,,Vario burnos”, jau per daug?

Kodėl gi?

Taigi, viena vertus, suverti tokius tekstus ant vinies ir įsmeigti tą vinį viešoje vietoje (pvz., knygyne) yra Poezijos kalimas ant kryžiaus, kita vertus, tai yra Jos gelbėjimas, pasirenkant žaidybinius kalbos kodus ir drastišką socialinę tematiką.

Berlyne ne į ritmą

Buvojimai

Berlyne ne į ritmą

Aistė Ptakauskė

Šįkart į Berlyną važiavau ne pasižiūrėti į garsiąją jo sieną, ne pasivaikščioti po prabangiąją Zoogarten platz ir ne paspoksoti į du Berlyno televizijos bokštus, o su žymiai kilnesniu ir netgi, sakyčiau, švietėjišku tikslu. Berlyne įsikūrusi lietuvių bendruomenė, norėdama savo draugus ir kaimynus supažindinti su savo nacionaliniu avangardu, mane ir dar keletą nenuilstančių eksperimentatorių (nepamirštant paminėti ir negęstančios Klaipėdos avangardo žvaigždės Beno Šarkos) pakvietė sudalyvauti kasmetiniame eksperimentinio meno festivalyje “Off-beats 2”. Būdami kilnūs ir itin dvasingi žmonės, mes sutikome ir vieną ankstų bei lietuviškai drėgną rytą, specialiai mūsų išvykimo proga užsakytų gatvės trimitininkų lydimi, dekoracijomis bei rekvizitu apsikrovę, visi sušokome į maršrutinį autobusą Vilnius – Amsterdamas.

Mums pajudėjus iš stoties, suvokiau, kad jau buvau spėjusi pamiršti, kaip koktu dvidešimt valandų kratytis sausakimšai prigrūstame autobuse ir nuolatos kvėpuoti svetimu oru bei nenoromis į save gerti šalia esančių kūnų kvapą bei išskyras. Kai pagaliau kirtome Lietuvos ir Lenkijos sieną, aš jau nuoširdžiai nekenčiau visų savo scenos partnerių, apšvietėjų, režisieriaus ir choreografės. Pradėjau gailėtis, kad išvis leidausi į šitą labdaringą avantiūrą, kuriai dar savaitę turėsiu švaistyti savo šiaip jau neišsenkančią energiją ir nepakartojamą talentą. Nors, kita vertus, puikiai suvokiau, kad, objektyviai vertinant, kelionė nebuvo bloga. Daug matęs ir daug nukeliavęs mūsų autobusas nė karto nesulūžo, važiavome gana greitai, nes mūsų beveik neišleisdavo į tualetą, o kažkur gūdžiame Lenkijos užkampyje mus netgi pavaišino taukinėmis dešrelėmis. Nors vienam lenkų pasieniečiui ir pasirodė, kad į jo šalį aš noriu prasmukti su svetimu pasu, įdėmiai ištyrinėjęs mano užtinusį veidą bei peržiūrėjęs visas mano su savimi turėtas nuotraukas, jis visgi leido man kirsti sieną. O kad mums kelionė neprailgtų, mano scenos partneris, prisiliuobęs valstybės neapmokestinto viskio, visą kelią autobuso keleiviams pasakojo liūdnas savo gyvenimo istorijas apie tai, kaip jam niekaip nepasiseka “išpypinti” nei Senelio Šalčio, nei Snieguolės, nei septynių nykštukų, nei jų visų kartu paėmus.

Berlyne mus pasitiko fiziškai ir dvasiškai išsekęs lietuvis, kuris mus su visomis dekoracijomis bei rekvizitu sugrūdo į du lengvuosius automobilius ir nuvežė į viešbutį. Šis pasirodė besąs visai ne viešbutis, o paprasčiausi nakvynės namai, kur mums buvo išskirtas vienas kambarys su dešimčia dviaukščių lovų, kuriose mes dešimt dienų mokėmės itin betarpiško bendravimo su artimu savo.

Mūsų buveinė priminė Babelio miestą: retame filme galima pamatyti tiek ir tokių skirtingų asmenybių vienoje vietoje. Be mano jau minėtų teatralų bei elektronikos asų, į šį festivalį dar buvo pakviestas ir vienas didžiai gerbiamas Lietuvos prozininkas bei dramaturgas, mūsuose plačiai pagarsėjęs savo juoduoju sarkazmu ir radikaliu elgesiu viešose vietose. Įspraustas į tokią ankštą erdvę su tiek daug jo kūrybos neskaičiusių žmonių, jis visą savaitę jautėsi labai neįvertintas ir visiškai dėmesiu neapdovanotas. Absoliučiai visi kambariokai jo už tai nekentė. Aš buvau vienintelis žmogus iš mūsų kompanijos, kuris suprato nuskriaustojo rašytojo apmaudą bei toleravo jo elgesį vien jau iš pagarbos jo talentui. Tiesa, objektyvumo sumetimais, šį mano pareiškimą spaudai reikėtų šiek tiek pakoreguoti: rašytoją ekstremalą toleravau ne aš viena. Galbūt dėl lovų kaimynystės, o galbūt dėl jo aplinkoje gausiai besiliejusios grapos bei tekilos, jį užjautė ir moraliai palaikė negęstanti Klaipėdos žvaigždė Benas Šarka su žmona. Kad vargšui neįvertintam rašytojui būtų lengviau išgyventi nepakeliamą depresiją, Benas su Dalia jį lydėjo į arabų kvartalą pirkinių. Benas ten įsigijo ryškų vasarinį sarafaną su gilia iškirpte nugaroje ir, taip apsitaisęs, daužė širdis visiems Berlyno gėjams, o pats rašytojas ekstremalas įsigijo aptemptas treningines kelnes su baltomis juostelėmis bei dar labiau aptemptus sintetinius marškinėlius su gigantišku M. Schumacherio atvaizdu. Ką ir besakyti, mes, visi į pirkinių paslaptis nepašvęstieji, šalia tokios kompanijos atrodėme apgailėtinai blankiai (nors aš asmeniškai iš Dalios ir gavau teigiamą atsiliepimą apie mano “spalvingą” rankinę).

Man labai gaila, kad jokiais žodžiais neįmanoma perteikti tos aplinkos ir atmosferos, kurioje mes tarpome tas dešimt dienų: tų pogrindinių teatrų, kuriuose vaidinome, tų graffiti ant sienų, pro kurias kasnakt vaikščiodavome, tų administratorių homoseksualų, kurie taip vertino lietuvišką mūsų aktorių ir režisierių žavesį, tų hipiškų apšvietėjų, kurie pusę valandos kabindavo vieną užuolaidą, ir tų bohemiškų žiūrovų, kurie dar ilgai po spektaklių gerdavo vyną teatro salėje. Vos peržengus apspardytas duris į apgriuvusią mūsų teatro salę, supratau, kad visas kelionėje mane apėmęs apmaudas seniai išgaravo, kad aš myliu savo režisierių, choreografę bei scenos partnerį ir kad tai, ką aš ruošiuosi patirti, nė iš tolo nepanašu į talento švaistymą. “Kyslotaaa”, kaip pasakytų mūsų apšvietėjas, kuris visada žino, ką kalba.

Apie mūsų spektaklio premjerą galima papasakoti labai ilgą istoriją, kuri trumpai skambėtų maždaug taip: toje salėje, kur mes vaidinome, nebuvo ne tik dviejų projektorių, dviejų vaizdo ir vieno DVD grotuvo, bet net ir baltos grindų dangos. Ją mes sulopėme iš kažkokių antrinių žaliavų, rastų teatro sandėlyje, o aparatūrą susiskolinome iš privačių asmenų. Bet jau pačioje spektaklio pradžioje DVD grotuvas užstrigo, ir mūsų performansas nutrūko dar neprasidėjęs. Manau, net nereikia aiškinti, kodėl toliau viskas ėjo tik blogyn ir blogyn. Visada taip būna, kai aklai pasitikima technika. Nors, objektyviai vertinant, viskas praėjo netgi labai neblogai, nes visi aktoriai ir šokėjai dirbo labai vieningai ir per kažkokį stebuklą scenoje sugebėjo sukurti reikiamą atmosferą. Tai mums visiems buvo dar viena betarpiško bendravimo ir artimo meilės pamoka.

Kitas mūsų pasirodymas buvo numatytas festivalio uždarymui. Tąkart viskas pavyko taip, kaip ir buvo sumanyta: žiūrovai (“kvaili vokiečiai”, kaip juos vadino mūsų įžvalgusis apšvietėjas) sužavėti, režisierius euforijoje, kolegos pakilime, o aš išsekusi ir nurimusi. Pagaliau situacija sukontroliuota. Tas katastrofiškasis Berlyno teatras, kuriame mums teko vaidinti, netgi pasiūlė mus įtraukti į savo repertuarą. Bet, kadangi mūsų režisierius niekaip negalėjo įsivaizduoti repertuarinio performanso, į šį pasiūlymą jis tik akinamai nusišypsojo. O aš čia susilaukiau daug dėmesio ir komplimentų, kuriuos priėmiau net nesvarstydama jų objektyvumo, kadangi po visos savaitės eksperimentavimo su savimi jaučiausi nusipelniusi pagarbos ir gražaus elgesio.

Be visos šitos įprastos teatrinės rutinos, Berlyne aš atradau baltarusių meną. Visų pirma, mane tiesiog apstulbino jų aktorių sceninis nuoširdumas bei darbo kokybė. O antra, festivalio uždarymo proga galėjau pasiklausyti grupės iš Minsko “Drum Ecstasy” – trys būgnininkai ir vienas bosistas, gyvai atliekantys klubinę muziką. Jau kad “veža”, tai per maža nepasirodo. O kas žino mano gilias simpatijas visai būgnininkų giminei, gali ironiškai šyptelėti, nes supras, kad trijų būgnininkų kombinacija vienoje grupėje man turėjo pasirodyti tikru atradimu. Iš tiesų jie visi ne tik geri muzikantai, bet dar ir labai draugiški vyrukai, o vienas jų man pasirodė netgi gražus. Aš su jais visą naktį gėriau raudonąjį vyną su raugintais agurkais ir klausiausi rusiškų anekdotų. Vynas su agurkais, matyt, blogai sureagavo, nes kitą rytą man baisiai skaudėjo galvą, kurioje, deja, neužsiliko nė vieno padoraus anekdoto.

O kitą rytą su Berlynu mus supažindino miesto savivaldybės festivaliui maloniai “padovanotas” rusakalbis gidas su akivaizdžiu polinkiu į psichopatiją. Jis mus pavežiojo po centrines Berlyno gatves, išsamiai papasakojo jų atsiradimo istoriją, pamaitino valgykloje prie Berlyno sienos, o paskui nuvežė į plastmasės perdirbimo fabriką, iš kur mes apžvelgėme tai, ko nespėjome apvažiuoti.

Kai pagaliau atėjo metas išvykti, man pasidarė nenusakomai liūdna. Ir ne vien dėl to, kad manęs laukė dar dvidešimt valandų prašvinkusiame autobuse, kuris mus visus, suspaustus kaip sardines skardinėje, vėl kratys duobėtais Lenkijos keliais, bet ir todėl, kad buvau priversta nutraukti dar vieną eksperimentą su savimi ir dar vieną gyvenimo meno pamoką. Privalėjau save išplėšti iš tikro atvirumo, tikro apmaudo dėl nesėkmės bei tikro sėkmės pojūčio akimirkos ir grįžti prie savo taip pamėgtos rutinos, kurioje visos ką tik išvardintos smulkmenos jau pasidarę tokios pažįstamos, jog neatrodo vertos dėmesio. O juk tai – tikrasis gyvenimo skonis su prakaito, ašarų ir raugintų agurkų prieskoniu, kurį aš taip dažnai laikau paprasčiausiu išsimušimu iš ritmo.