“Amber trip”: verslas ir kultūra

“Amber trip”: verslas ir kultūra

Tradiciškai gintaro šalimi vadinamoje, bet šio akmens neišgaunančioje Lietuvoje šiemet vasario 28 – kovo 2 dienomis surengta pirmoji tarptautinė gintaro ir juvelyrikos pa-roda “Amber trip-2004”. Gintaro meno ekspozicijoje savo kūrinius eksponavo šios srities menininkai, tarp kurių buvo ir klaipėdiečių. Įspūdingas papuošalų kolekcijas parodai “Amber trip-2004” pateikė uostamiesčio dailininkai juvelyrai Nikolajus Žoludevas, Vytautas Karčiauskas, Jurga Karčiauskaitė-Lago.

Viliojo gintaras

Kone 70 dalyvių, iš kurių apie 40 sudarė Lietuvos atstovai, į Vilniaus rotušę sutraukusi paroda tapo išskirtine dėl savo dėmesio juvelyrikai. “Amber trip” užėmė kone visą Vilniaus miesto rotušę, joje buvo eksponuojama apie 4 mln. litų, o gal ir dar didesnės vertės gintaro bei jo gaminių. Parodoje dalyvavo Rusijos, Lenkijos, JAV, Turkijos atstovai.

Lietuviškajai “Amber trip” parodai pavyko prisivilioti ir Kaliningrado gintaro gamyklą “Jantarnyj”, kuri valdo apie 90 procentų rytiniame Baltijos jūros pakraštyje esančių gintaro klodų. Ši gamykla yra svarbi žaliavos tiekėja Lietuvai. Mūsų šaliai priklausančioje Baltijos jūros pakrantėje gintaro išmetama per audras ir jis yra renkamas, tačiau pramoniniu būdu šalis jo neišgauna.

Parodos rengėjai puoselėjo kelis tikslus – skatinti Lietuvos gintaro prekybos ir juvelyrikos verslą, vystyti tarptautinį bendradarbiavimą ir susidomėjimą unikaliomis Lietuvos gintaro apdirbimo tradicijomis, pristatyti pasauliui Lietuvos gintaro apdirbėjus ir padėti jiems susirasti naujų verslo partnerių bei rinkų.

Rengs kasmet

Ši paroda tapo originalių gintaro inkliuzų, papuošalų ir suvenyrų iš gintaro, spindinčių juvelyrinių dirbinių bei meno kūrinių švente. Ji buvo adresuota visiems besidomintiems gintaro pasauliu – dirbantiems gintaro bei juvelyrikos gamybos, apdirbimo bei prekybos srityse, taip pat kolekcininkams ir gintaro meno gerbėjams.

Parodoje dalyvavo ne tik komercinės gintaru prekiaujančios įmonės, bet ir menininkai, buvo parengta plati kultūrinė programa: demonstruojami Lietuvos menininkų kino filmai, pristatomos knygos ir madų kolekcijos.

“Amber trip-2004” metu vyko gintarui skirti seminarai ir konferencijos. Lietuvoje tradiciškai didelis susidomėjimas gintaru: čia yra įsikūrę gintaro muziejai bei galerijos, veikia gintaro apdirbimo, suvenyrų ir papuošalų gamybos įmonės, klesti prekyba gintaru. Todėl, atsižvelgdami į tradiciškai palankią situaciją, “Amber trip”  organizatoriai ateityje gintaro parodą numato rengti kasmet. “Jaučiamas labai didelis susidomėjimas, tačiau pirmais metais galimybė dalyvauti tokioje parodoje Lietuvoje vertintina daugiau kaip žvalgytuvės. Kitąmet tikimės mažiausiai dvigubai daugiau dalyvių”, – sakė parodos idėjos autorius Giedrius Guntorius.

ELTA ir „Klaipėdos“ inf.

Kultinis režisierius nesiekia šokiruoti

SVEČIŲ KAMBARYS

Kultinis režisierius nesiekia šokiruoti

Rita BOČIULYTĖ

Penktadienį Klaipėdos dramos teatras išleidžia premjerinį spektaklį „Šaltas vaikas“ – Nacionalinės premijos laureato, vilniečio teatro režisieriaus Oskaro Koršunovo „blickrygą“, t.y. žaibiškai pastatytą spektaklį, pagal Lietuvoje jau gerai žinomo vokiečių dramaturgo Mariaus von Mayenburgo pjesę „Das kalte Kind“. Jo ankstesnes šeimynines dramas – „Ugnies veidą“ bei „Parazitus“ – režisierius sostinėje pristatė prieš kelerius metus.

O.Koršunovas klaipėdiečiams neatsitiktinai pasiūlė naują ir, jo žodžiais tariant, geriausią šio autoriaus pjesę. Pasak režisieriaus, ji įvairialypė ir gali būti įvairiai traktuojama – apima „naujosios bangos“ socialinį aktualumą, aštrumą ir kartu turi daugiau komedijos, absurdo elementų. Kadangi režisierius siekia natūralistinio vaizdo, „Šalto vaiko“ personažai bus aprengti drabužiais iš geriausių parduotuvių, kuriose apsiperka teatro publika. Spektaklio scenografiją šiuosyk pasiūlė pats režisierius. Tai bus steriliai balta, apklijuota „Dvarčionių keramikos“ plytelėmis Jos Didenybė Vonia. Šventų švenčiausioji vieta, t.y. vonios kambarys, sumontuotas iš hiperrealistinės, daugiau nei tris tonas sveriančios konstrukcijos.

„Šalto vaiko“ pastatymas kainuos daugiau kaip 140 tūkstančių litų. Klaipėdos dramos teatrui tai neregėtai didelė suma, bet tikimasi, kad „tikslas pateisins priemones“.

Net dvejus metus uostamiesčio teatras vedė derybas su žymiuoju režisieriumi. Kaip tvirtina pats O. Koršunovas, jis mielai statytų spektaklius ir kituose Lietuvos teatruose, visi siūlo, bet rimtai nekviečia. O klaipėdiečiai jį kalbino rimtai, atkakliai ir prisikalbino. Ir štai esame ant premjeros slenksčio. Į ją iš Berlyno žada atvykti pjesės autorius, taip pat visas būrys teatro kritikų iš Vilniaus.

Premjeros išvakarėse su Oskaru Koršunovu kalbėjomės apie efemerišką teatro meną ir būsimą spektaklį, iš kavos tirščių būrėme jo ir Klaipėdos dramos teatro ateitį.

– Jūs statote spektaklius užsienyje ir savame teatre, su jais daug keliaujate po Europą. Įdomu, kaip šiame kontekste Jums atrodo Lietuvos teatras? Ar tiesa, kad jis turi kažkokią ypatingą aurą?

– Nesu koks parapsichologas ir aurų nematau (juokiasi). O jeigu rimtai… Viena vertus, Lietuvos teatras yra garsus ir žinomas Europoje, ten gerai apie jį kalbama, rašoma, mūsų režisieriai kviečiami statyti spektaklius užsienyje, lietuviški spektakliai skina laurus prestižiniuose Europos festivaliuose. Bet iš tikrųjų pats teatrinis procesas pas mus subyrėjęs. Repertuariniai teatrai labai silpni, jie nebeatlieka savo funkcijų. Ir repertuarai chaotiški, ir teatrų viduje – chaosas. Kaip vienas lenkų režisierius gal ir teisingai pastebėjo, Lietuvoje teatras – lyg piramidė be pamato. Ryškių reiškinių ir gerų spektaklių yra, bet pats teatrinis procesas – labai silpnas ir kasmet vis silpnėja. Pasakyčiau, kad finansavimas nepasikeitęs. Nevalstybiniai teatrai gyvena labai sudėtingai. Tam, kad jie išgyventų, reikia be galo daug dirbti. Mano teatras irgi yra nevalstybinis ir nedotuojamas. Kažkokia beprotystė, – reikia statyti daug spektaklių, daug važinėti, daug gastroliuoti, nuolat dirbti, ir negali padaryti jokios klaidos. Tiesiog tokia situacija, – jeigu spektaklio nepriims žiūrovai, nebus įmanoma jį rodyti. Nuo tarybinių laikų iš principo nepasikeitė jokia politika teatro srityje. To pasekmės – akivaizdžios: valstybiniai teatrai – nefunkcionalūs. Jie vis labiau panašūs į prieglaudas, o ne funkcionuojančius kultūros objektus.

Kad ir Vilniuje, man atrodo, nebėra kolektyvinių teatrų. Visi išsidraskę, teatruose nėra kolektyvų ir ryškių jų vadovų. Galbūt aktoriams sostinėje tų pagundų daugiau – ir vienur dirbti, ir kitur… O čia, Klaipėdoje, pajutau, kad yra teatras. Yra kolektyvas. O tai teatrui gerai. Be to, tai vienas iš tų nedaugelio šalies valstybinių teatrų, kurie rodo iniciatyvą. Manau, jei yra pastangos, bus ir rezultatai. Pastaruoju metu ir Vilniaus Jaunimo teatre jaučiamas sujudimas…

– Jūs kaip režisierius, turintis savo teatrą, ar esate laisvas?

– Todėl ir turiu savo teatrą, kad būčiau laisvas. Kita vertus, atsiranda daug dalykų, kurie pradeda varžyti. Per penkerius mūsų teatro gyvavimo metus sukūrėme savo repertuarą ir veikiame kaip repertuarinis teatras. Beje, tik mes ir Keistuolių teatras taip dirbame. Bet jie turi savo sceną, o mes ne. Todėl, nors ir turime penkiolika spektaklių, negalime tiek parodyti, kiek surinktume žiūrovų. Nacionaliniame dramos teatre mus įsileidžia keturias dienas per mėnesį. Mes Vilniuje gastroliuojame lygiai taip pat, kaip ir Klaipėdoje. Ir tai jau ima varžyti. Ne finansiškai, o kūrybiškai. Sukūriau teatrą, kad galėčiau nuolat repetuoti, statyti, keisti esamus spektaklius. Bet neberandu galimybės. Galvoju, ką reikės daryti toliau…

– O mes čia svarstome, kas nutiko, kad A.Cholinos, Jūsų ir kiti teatrai vis dažniau pradėjo pas mus atvežti savo naujausius, netgi premjerinius spektaklius? Anksčiau to nebūdavo…

– Viena iš priežasčių – ta, kaip minėjau. Mes galėtume kad ir dešimt premjerų parodyti Vilniuje ir surinktume publiką, bet neturime tokios galimybės. Be to, mes ieškom žiūrovo, jaučiam, kad jis ateis, – ir atvažiuojam. O šiemet teatro penkmečio proga surengėm turą po Lietuvą.

Mus kviečia ir mes nuolat važiuojam į didžiausius Europos festivalius. Tuose elitiniuose festivaliuose dažniausiai pristatomos tokios trupės, kurios tik po juos ir važinėja. Tokios festivalinės trupės… Kitaip tariant, teatras – teatralams. Mūsų teatras nenori tokiu tapti. Norime būti visokie ir visiems.

– Plačiai kalbama, kad Oskaro Koršunovo spektakliai yra šokiruojantys, intriguojantys. Kaip Jūs pats tai vertinate?

– Norėčiau pabrėžti, kad niekada nenorėjau specialiai šokiruoti ir tuo šokiravimu kažką pasiekti. Taip galima būtų pasakyti ir apie naujausią šiuolaikinę dramaturgiją. Dėl to paties dažnai priekaištaujama ir Sarai Kein, ir Mariui von Mayenburgui. Iš tikrųjų stengiamasi ne šokiruoti, o atvirai kalbėti apie tai, su kuo mums dažnai gyvenime tenka susidurti. Kalbėti atvirai, nuoširdžiai, kartais gal šmaikščiai. Iš tikrųjų yra daug ko gyvenime, kas mums yra labai svarbu, bet vardan taisyklių, normų, vadinamojo padorumo apie tai mes dažniausiai nekalbame su kitais; nutylime, slepiame tuos dalykus, kurie daug ką lemia mūsų gyvenime, buityje, bendravime. Tokia tarsi mūsų užribio, tylėjimo zona. Kad ir tas pats tualetas – vieta, kuri neišvengiama ir būtina, nors daugelis apsimeta, kad būtent jie į tualetą tarsi ir nevaikšto…

– Galbūt buvo dalykų, kurie statant spektaklį Klaipėdoje Jus patį nustebino ar šokiravo?

– Ir Klaipėdos dramos teatre statydami Mariaus von Mayenburgo „Šaltą vaiką“, stengiamės ne šokiruoti, o atviriau kalbėti. Man smagu, jog aktoriai tai suvokia ir negalvoja, kad jie dalyvauja kažkokiame šokiravimo šou. Jie, man atrodo, mąsto ir sugeba žmogiškai pateikti tuos dalykus, kurie ir yra žmogiški. Jie tam suranda ir poteksčių, ir publikai daug atpažįstamų dalykų. Taigi čia, ko gero, kalbame apie humaniškumą, o ne kažkokį brutalumą, skandalingumą ar šokiravimą. Mane labai maloniai nustebino aktorių labai gilus suvokimas, kurį, manau, pamatys ir žiūrovas. Vis dėlto tai juntama iš vaidybos, intonacijų.

– Nors turite savitą režisūrinį braižą ir jis Jūsų spektakliuose atpažįstamas, gal šiame bus tokio Koršunovo, kurio dar nepažįstame?

– Gal ir bus… Mano spektakliai, kaip man pačiam atrodo, iš tikrųjų gana skirtingi – ir stilistiškai, ir dramaturgijos pasirinkimo prasme. Aš statau ir šiuolaikines pjeses, ir nemažai klasikos. Viską lemia spektaklio „medžiaga“, dramaturgija. Kitaip tariant, turinys apsprendžia formą. Kaip sakė žymus šiuolaikinis norvegų dramaturgas Janas Fosė, tai, ką kiti suvokia kaip turinį, menininkas supranta kaip tam tikrą formą. Iš tikrųjų labai svarbu teatre rasti tam tikrą išraišką tam, apie ką yra kalbama, kas norima pasakyti.

Šis spektaklis gerokai skirsis nuo kitų mano spektaklių. Nes pati pjesė parašyta netradiciškai. Ir aktorių situacija scenoje – netradicinė. Jie tarsi tampa pasakotojais apie tai, kas jau įvyko. Bet jie patys – ir tos istorijos suvokėjai. Kaip kartais būna, bepasakojant pradedama tarsi iš naujo išgyventi tai, kas buvo. Tokia patirtis – nauja ir aktoriams, ir man pačiam. Publikai matyti tokią teatro kalbą irgi, manau, bus nauja patirtis. Čia mes atidarom teatre vadinamąją ketvirtą sieną. Šioje pjesėje dažnai apeliuojama į žiūrovus ir reikalaujama jų vertinimo. Ir tai, žinoma, diktuoja visai kitokius režisūrinius, scenografinius, aktorinius ir kitus sprendimus.

– Pastebėjome, kad turite itin išlavintą dramaturginį skonį. Kaip atrandate tas mūsų gyvenimo aktualijas atliepiančias pjeses?

– Tam dalykui kaip ir neturiu rimtų pagalbininkų. Tarkim, Vokietijoje į dramaturgiją žiūrima labai rimtai, o pjesių paieškomis užsiima ne režisieriai. Dramaturgais mes vadiname žmones, kurie rašo pjeses. Vokietijos teatruose dramaturgai yra tie žmonės, kurie ne tik patys rašo, bet ir perskaito be galo daug visokių pjesių. Galima sakyti, jie ir lemia teatrų repertuarus. Jie netgi sukuria tam tikrą diskusijos, kurią teatras nori siūlyti žiūrovui, strategiją, formuoja teatro politiką.

Man gal daugiau padeda tai, kad pastaruosius penkerius metus esu įsitraukęs į nuolatinį teatriniame procesą. Mūsų teatras dažnai važiuoja į festivalius, susitinkam su daugeliu menininkų, vyksta pokalbiai su dramaturgais, patys nemažai pamatom. Daugelį dramaturgų pažįstu pats. Sakykim, mudu su Mayenburgu jau gana seniai bendraujam, susirašinėjam, kalbamės ir diskutuojam. Beje, jis man pirmam 2001-aisiais pasiūlė surengti pirmąjį „Šalto vaiko“ parodymą Berlyne. Tuomet pjesė buvo ką tik parašyta, Berlyno Šaubiunės teatre padarėm spektaklio eskizą.

– Ar nenutiks, kaip, tarkim, su „Tautkrūša“ – buvo tikėtasi, kad spektaklis „transliuos“ į publiką, bet taip neįvyko. Kaip apsidraudžiate nuo tokių netikėtumų?

– Ko gero, tai ir yra pagrindinis režisieriaus bei aktorių uždavinys – nujausti, prognozuoti, kaip tai bus žiūrovo suvokiama. Šiaip jau įdomus dalykas… Nes teatre suvokėjas – ne vienas žmogus ir ne vienas žiūrovas. Tai yra žmonių grupė. O žmonės, esantys grupėje, savotiškame kolektyve, reaguoja ir girdi vieni kitų reakcijas, tai veikia. Jie gali save ir padrąsinti, ir koreguoti. Atskirai kiekvienas iš mūsų būtų gal ir atviresnis, jautresnis kaip suvokėjas. O čia pradeda veikti daug tokių principų, kurie neišvengiamai egzistuoja kaip taisyklės, dogmos žmonių kolektyve. Suvokimas, kalbėjimas, gebėjimas perduoti teatro kalbą ir raišką – svarbiausi dalykai.

Apskritai viena didžiausių problemų mene – ką menininkas nori pasakyti ir kaip jis yra suvokiamas. Idealu, kai tiedu dalykai sutampa. Taip, deja, būna nedažnai, o teatre tai yra skausmingiausiai išgyvenamas dalykas. Nes suvokimą gali koreguoti daugelis dalykų – politiniai, mados, nuotaikos… Tiesiog tądien gali blogai „eiti“ spektaklis. Kituose menuose laikas lyg ir išsprendžia tą dilemą, – jeigu yra vertingas tapybos, skulptūros ar literatūros kūrinys, savo adresatą jis gali surasti po dešimties ir trisdešimties metų, o kiti – po šimto ir dar daugiau. Pavyzdžiui, buvo tam tikras laikas, kai tas pats Šekspyras buvo nevertinamas. Klasicizmo laikotarpiu Rosinis ir Moljeras jį pateikdavo kaip blogo skonio ir blogos dramaturgijos pavyzdį. Romantizmo epochoje Šekspyras ne šiaip buvo reabilituotas, o tapo tuo, kuo yra ir dabar. O teatras suvokiamas „čia ir dabar“. Jis negali būti permąstytas, save reabilituoti po metų kitų. Čia yra santykiai tarp žmonių. Jeigu neįvyko kontaktas tarp žmonių, tai neįvyko.

Tokia problema egzistuoja. Tuo kontaktu, kuris yra su žiūrovais, – visi mano spektakliai lankomi ir Lietuvoje, ir užsienyje, – esu patenkintas. Bet kritikos komentarais, vertinimais – toli gražu ne visada. Ir ne visuomet, manau, atspėjama arba norima atspėti, apie ką ten buvo kalba. Galbūt tai buvo vienas iš svarbiausių mano motyvų statyti „Meistrą ir Margaritą“ pagal M. Bulgakovo romaną, nes būtent čia labiausiai užaštrinta ta dilema, su kuria gali susidurti menininkas.

– Ar esate tikras, kad mūsų publika supras, priims Jūsų „Šaltą vaiką“? Vis dėlto šis spektaklis – tai nauja „kalba“, kurios Klaipėdos dramos teatre dar nebuvo…

– Niekada negali būti tuo tikras. Tai gana sudėtinga pjesė. Ir vaidinti ją nėra paprasta. Tiesą pasakius, šiam spektakliui surinkti aktorių komandą Vilniuje man būtų gana sudėtinga. Man atrodo, Vilniuje nėra teatro, turinčio tokį susiformavusį aktorių kolektyvą, kuriame žmonės taip gerai supranta vieni kitus. Vilniuje galbūt žymiai didesnės galimybės surinkti grupę, iš įvairių teatrų pakviečiant po vieną kitą. Paprastai taip ir darau.

Kalbant apie sėkmę ir nesėkmę… Šiame spektaklyje, manyčiau, yra daug faktorių, kurie gali lemti nepaprastą įvykį ir to spektaklio nevienadieniškumą. Vienas iš tokių faktorių – tie patys aktoriai, jų vaidyba.

– Ar Jums svarbus ansambliškumas?

– Labai. Pastaruoju metu man vienas svarbiausių dalykų yra aktoriaus mąstymas, jo pasaulėjauta, susikalbėjimas su juo. Jis turi būti menininkas, asmenybė. Nes jis yra tas mediumas, per kurį „eina“ visa mintis – dramaturgo, režisieriaus, taip pat žiūrovo suvokimas ir tikėjimas arba netikėjimas tuo žmogum. Kuo toliau, tuo labiau man tampa svarbus aktorius scenoje.

– O forma?

– Iš to ir sukuriama forma. Tai ir yra tas turinys, kurį geras aktorius paverčia forma.

– Įdomu, kokie tolimesni Jūsų keliai, kai baigsite statyti spektaklį Klaipėdoje? Ar jie dar kada nors atves Jus į šį teatrą?

– Daug priklausys nuo spektaklio sėkmės. Tikiuosi, kad mes dar susitiksim. Su teatru ir aktoriais apie tai po truputį jau kalbamės. Tai, kaip teatras dabar veikia ir kaip jis stengiasi formuoti savo repertuarą, nuteikia optimistiškai. Labai gali būti, kad čia padirbėti norės atvažiuoti ir kiti režisieriai. Bet tai priklauso nuo intencijų, kurias žmonės šiame teatre ir šiame mieste brandina.

O aš netrukus po spektaklio premjeros Klaipėdoje ilgam išvyksiu su savo teatru į Prancūziją. Mūsų laukia didžiulis turnė su spektakliu „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“. Bet dabar labiausiai rūpi šitas – mūsų „Šaltas vaikas“…

– Nekantriai laukiame premjeros. Kaip sakoma, belieka palinkėt…

– Palaukit! Čia kaip žvejyboj, – geriau sėkmės nelinkėt (juokiasi)…

Ledo vainikas Bosui

MENO MARŠRUTAIS

Ledo vainikas Bosui

Ignas KAZAKEVIČIUS

Jau triskart Ielgavos (Latvija) ledo skulptūrų simpoziumo laureatas klaipėdiškis skulptorius Algirdas Bosas ir šiemet neliko be apdovanojimo.

Poroje su vilniečiu skulptoriumi Kęstučiu Musteikiu jie “nusegė” pirmąją premiją didelio formato kūrinio kategorijoje. Jų 3,5 m aukščio “Nesibaigianti giesmė” sukonstruota iš 8 ledo gabalų, kurių vienas sveria 100 kilogramų.

Palyginimui – mažajai skulptūrai buvo skirtas tik vienas 100×50 cm ledo gabalas. Šiemetinė pastarojo žanro tema – “Mada”. Dizaineriais turėjo pabūti visi autoriai.

Vėliau vieni darė sniego (14 autorių), kiti ledo (20 autorių) skulptūras.

Į šeštąjį tarptautinį, konkursinį Ielgavos ledo skulptūrų simpoziumą susirinko dailininkai iš Latvijos, Suomijos, Prancūzijos, Rusijos, Lietuvos, Švedijos.

Anot A. Boso, žvilgtelėjus į kūrinius, veik išsyk galima atskirti, kurios šalies atstovo jie yra. Rusai ledo fantazijas linkę perkrauti detalėmis ir raižiniais, prancūzai – labai elegantiški ir perdėm grakštūs, suomiai, estai – itin techniški, na, o lietuviai – konstruktyvūs, archajiški.

Lietuvių skulptūra vertinimo komisiją sužavėjo būtent originaliu sprendimu. Paukštukas, tūnantis pagrindinės formos viduje, – tik imitacija, formos negatyvas, tūrinis žaismas, optinė apgaulė. Į šią išpjovą autoriai įdėjo apskritą kiaušinį, ir tuo suintrigavo publiką. Kaipgi – trys viena kitoje išskobtos formos!

Klaipėdietis skulptorius taip pat pagyrė gerą organizavimą, išankstinį pasiruošimą (aukščiausios kokybės vanduo simpoziumui šaldomas nuo rugsėjo mėnesio) ir pateikimą žiūrovams.

Menininkams buvo sukonstruoti pastoliai, palapinės, aplink zujo techniką ir apšvietimą reguliuojantis personalas.

Ielgavos parodai pasibaigus mažosios kompozicijos iškeliavo į kitus Latvijos miestus.

Na, o laureatas su tebespindinčiais laurais, Klaipėdoje pabuvęs nevisą savaitę, patraukė už poliarinio rato – į Norvegiją, dalyvauti panašiame ledo meistrų sąskrydyje.

Tikrąją materiją A. Bosas žada “tirpdyti” spalio 6 dieną, kuomet atstovaus šaliai tarptautinėje BUSAN skulptūros bienalėje Pietų Korėjoje. Čia susirinks 76 dalyviai iš 16 pasaulio šalių.

Klaipėdos kompozitorių koncertas: retrospektyva ir dvi premjeros

MUZIKA

Klaipėdos kompozitorių koncertas: retrospektyva ir dvi premjeros

Daiva KŠANIENĖ

Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras 2004-uosius pradėjo Klaipėdos kompozitorių koncertu. Dėmesys savojo miesto muzikos kūrėjams daro garbę orkestrui, tuo pateisinančiam ir savo pavadinimą.

Sausio 30-osios koncerto „Klaipėdos kompozitorių retrospektyva ir dabartis“ programą orkestro meno vadovas ir dirigentas Stasys Domarkas sudarė išradingai. Į ją buvo įtrauktas beveik prieš 9 metus penkių uostamiesčio kompozitorių sukurtas netradicinis veikalas – Variacijos M. K. Čiurlionio Preliudo tema. Taip pat skambėjo Klaipėdoje jaunystę praleidusio, čia lankiusio gimnaziją Eduardo Balsio prieš 46 metus sukurtas Koncertas smuikui ir orkestrui Nr.2. Be to, buvo atlikti ir du visai nauji premjeriniai kūriniai – Jono Domarko “Badinage” (“Linksmas šokis”) birbynei ir simfoniniam orkestrui bei Alvido Remesos Simfonija Nr. 5 “Atradimai”.

Kelių minučių variacijos

Variacijas M. K. Čiurlionio Preliudo op. 7, Nr. 4 tema Klaipėdos kompozitoriai sukūrė 1995 metais ir skyrė Lietuvos muzikos genijaus 120 gimimo metinėms. Kitais, 2005, metais švęsime M. K. Čiurlionio 130 metines. Gal vėl klausytojus pradžiugins kas nors panašaus?..

Kūrinį sudaro penkios skirtingų autorių sukurtos variacijos. Kiekvienas kūrėjas prabilo savaip, originaliai, bet visi novatoriška, šiuolaikine muzikos kalba. Todėl vis kitaip savojoje dalyje išreiškė čiurlioniškąją dvasią. Visos variacijos neilgos, iki penkių minučių. Todėl autoriams buvo nelengva per tokį trumpą laiką parodyti savo fantaziją, “įsiūbuoti” simfoninį orkestrą, atrasti tinkamą dramaturginį vystymą. Kiekvienai variacijai būdingas minties koncentruotumas, glaustumas, meninio vaizdo vientisumas.

Visas variacijas pirmiausia vienija M. K. Čiurlionio Preliudo melodika, derminė, intonacinė kalba, prasmė.

Neįprastas ciklas

Nors visi penki kompozitoriai savo variaciją kūrė atskirai, nesitarė dėl bendros dramaturginės koncepcijos ar dalių išdėstymo tvarkos, gimė visiškai logiška jo visuma. Nejučiomis susiklostė ir logiška struktūra, primenanti sonatinį-simfoninį ciklą (čia yra ir pradinis Allegro, ir lėtoji dalis, ir savitas scherzo iš dviejų dalių, ir epinis finalas).

Variacijų ciklą pradeda Remigijaus Šileikos sukurta dalis “Regėjimas” – ekspresyvi, jaudinanti vizija – koncentruotas kompozitoriaus žvilgsnis į platesnį čiurlioniškąjį kontekstą. Be minėto Preliudo intonacinių elementų, jis panaudojo ir kitų M. K. Čiurlionio fortepijoninių kūrinių melodinius fragmentus.

Antrąją variaciją sukūrė Jonas Domarkas. Ji santūri, sukaupta, lėta, kupina vidinių būsenų ramybės. Aiškios melodinės linijos (styginiai) sukelia emocinį artumą su M. K. Čiurlionio kūriniu.

Trečioji A. Budriūno variacija (pirmoji scherzo dalis) pasižymi racionalumu, daugiau “operuojant” M. K. Čiurlionio muzikos garsiaeilių sandaros inversijomis.

Ketvirtoji L. Narvilaitės sukurta variacija (antroji scherzo dalis) taip pat daugiau konstruktyvi, bet ji patraukia orkestrinių spalvų žaismu, jaunatviškumu.

Penktoji, finalinė, Alvido Remesos variacija “Miniatiūra” (taip ją įvardijo kompozitorius) užbaigia neįprastą ciklą. Ji iškilminga, netgi didinga, turinti tam tikrų aliuzijų į simfonines poemas “Miške” ir “Jūra”.

Variacijas M. K. Čiurlionio Preliudo tema orkestras grojo nebe pirmą kartą. Tad buvo galima tikėtis didesnio preciziškumo, kiekvienos dalies įdomesnės interpretacijos. Vietomis pakenkė intonacinio grynumo stoka (mediniai pučiamieji).

Kontrastų dermė

Pastaruoju metu Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Muzikos istorijos ir teorijos katedros docentas kompozitorius Jonas Domarkas, nors nedažnai, pateikia vis naujų kūrinių. Simfoniniam orkestrui jis jau senokai berašė, todėl buvo labai įdomu išgirsti jo naujausią kūrinį “Badinage”.

J. Domarkas yra puikus orkestro žinovas, instrumentuotės meistras, sugebantis išradingai “žaisti” instrumentų tembrais, štrichais. “Badinage” birbynei ir simfoniniam orkestrui dar kartą tai patvirtino.

Šios simfoninės pjesės dramaturginį “karkasą” sudaro keli kontrastingi epizodai, vienijami bendros idėjos, susijusios su lietuviško muzikinio-garsinio mentaliteto raiška. Jie toli gražu ne archajiniai, o glaudžiai siejami su šiuolaikiniais ritmais, harmoniniais skambesiais, dermine įvairove. Linksmi, žaismingi, lyg šokis epizodai talentingai jungiami su lyriniais, dainingais. Muzikinės dramaturgijos požiūriu jie natūraliai “išplaukia” vienas iš kito.

Savo stichijoje

J. Domarkas – ir vėl savo stichijoje. Likdamas ištikimas savajai stilistikai, jis sukūrė įdomų, maloniai klausomą, daug kuo tradicišką, bet kartu ir novatorišką kūrinį. Manau, kad šis J. Domarko kūrinys, kaip kadaise jo “Simfoninis kapričio”, turėtų ilgai išlikti simfoninio orkestro repertuare.

Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, diriguojamas S. Domarko, “Badinage” grojo uždegančiai, puikiai jausdamas kompozitoriaus sumanymo esmę ir kūrinio nuotaiką.

Prie sėkmingo premjerinio kūrinio atlikimo labai daug prisidėjo virtuozas birbynininkas – Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Liaudies muzikos katedros profesorius Vytautas Tetenskas. Solinė birbynės partija J. Domarko kūrinyje labai svarbi ir dominuojanti. Ji – sudėtinga ir virtuoziška. Tikriausiai turėdamas mintyje atlikėjo V. Tetensko sugebėjimus, kompozitorius ir sukūrė ją tokią sudėtingą.

Ne simfonijos “rango”

Antroji šio koncerto premjera – A. Remesos Penktoji simfonija “Atradimai”. Ilgai laukę šio kompozitoriaus kūrinio, vylėmės išgirsti kažką naujo, įdomaus, neįprasto… Nes pažįstame A. Remesą kaip dosniai gamtos ir Dievo apdovanotą kūrėją.

Iš esmės Simfonija neapvylė. Tačiau itin ir nepradžiugino. A. Remesa, anksčiau žavėjęs klausytojus savo stambiais bažnytinės muzikos kūriniais, dainomis, kamerinėmis kompozicijomis, ankstesnėmis keturiomis simfonijomis, šį kartą pateikė nedidelį kūrinį, manyčiau, ne visai adekvačiai pavadinęs jį Simfonija.

Be abejo, kūrinio trukmė, apimtis negali būti vienintelis žanrą apibūdinantis kriterijus. Tačiau A. Remesos kūrinys ir dramaturginiu požiūriu ne visai atitinka simfonijos “rangą”…

Kaip vadinti?

Nauji laikai, naujos tradicijos, naujas suvokimas, menininko laisvė, kūrybos individualumas, žanro transformacijos ir kita keičia požiūrį į tradicinius, šimtmečiais susiformavusias muzikos struktūrų, formų tradicijas. Tačiau, kaip grožinėje literatūroje romanas lieka romanu, eilėraštis eilėraščiu ir t.t., taip ir muzikoje nereikėtų drastiškai keisti žanrų sampratos. Gal geriau kai kuriuos netradicinius kūrinius įvardinti naujais apibūdinimais?

A. Remesos iš esmės meniškai patrauklų kūrinį galbūt reikėtų vadinti simfoniniu paveikslu, simfoniniu etiudu, drąsiausiu atveju – gal simfonine poema, bet jokiu būdu ne simfonija. Tai, be abejo, ne svarbiausias dalykas muzikoje ir apskritai mene, tačiau nusiteikus klausytis simfonijos, o išgirdus kažką kita, lieka nusivylimas.

Įspūdinga pradžia…

Kaip simfoninis paveikslas, šis A. Remesos veikalas yra gana įdomus, verčiantis mąstyti, gilintis į psichologines šiandienos žmogaus būsenas. Jis sukurtas gretinant kontrastingus epizodus. Vystant muzikinę medžiagą, pasiekiamos kelios reikšmingos, muzikinį vyksmą pagrindžiančios kulminacijos (vystymo bangos) – kaip dramaturginio plėtojimo “ašys”.

Įspūdingiausia – lėta, paslaptinga, sonoristinė kūrinio pradžia, kurioje ypač imponuoja tembrinė įvairovė – kontrabosų, arfos, varpų, timpanų garsinis derinys, palaipsniui įstojantys trombonai bei kiti pučiamieji instrumentai. Dramaturginiu požiūriu ypač vykusiai ir logiškai (faktūros “tirštinimas”, dinamikos augimas) pasiekta pirmoji kulminacija (orkestro tutti). Antrasis lėtas epizodas dvelkia ramybe, dvasine palaima, sąsajomis su gamta. Kinta instrumentuotė, ima dominuoti mediniai pučiamieji, svarbus lieka arfos tembras (lyg kūrinio leittembras).

…Ir netikėta pabaiga

Diskutuotina kūrinio pabaiga. Visiškai nesvarbu, kokia ji – rami, lėta ar energinga, pakili. Svarbu, kad į ją būtų “einama” tikslingai, muzikos vyksmo prasme – logiškai ir “pateisinamai”. Kūrinio pabaigos fenomenas – vienas sudėtingiausių ir svarbiausių muzikos (meno) kūrinio formos (o tai reiškia ir jo esmės) konstravimo momentų.

A. Remesos Simfonijos pabaiga tarsi neparuošta, dramaturgiškai nepagrįsta, todėl netikėta bei nelaukta. Galbūt kompozitorius sąmoningai siekė tokios kūrinio pabaigos, t. y. neužbaigtumo, minties nepasakymo iki galo įspūdžio. Tačiau ir tokiu atveju tai turėtų būti aišku ir priimtina klausytojui. Jis turėtų tapti kūrėjo “bendrininku” ir suvokti, susitaikyti, kad tai Pabaiga.

O gal tai interpretacijos problema?

Skambėjo “švariai”

Išgirdus muzikos kūrinį, šiuo atveju A. Remesos Simfoniją, vieną kartą (natų gauti nepavyko), sunku visiškai tiksliai įvertinti privalumus ir trūkumus. Būtina dar kartą pasiklausyti. Tačiau pirmasis įspūdis būtent toks.

Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras A. Remesos partitūrą paruošė kruopščiai ir dėmesingai. Dirigentas S. Domarkas, atrodo, ją labai detaliai išstudijavo, todėl Simfonija skambėjo darniai, “švariai” ir sodriai, išskyrus kai kuriuos smulkius ritminius bei intonacinius netikslumus. Puikiai “išlaikyta” pusiausvyra tarp orkestro grupių, muzikinės faktūros sluoksnių.

Vienas populiariausių

E. Balsio Antrasis koncertas smuikui ir simfoniniam orkestrui, sukurtas 1958-aisiais, iki šiol yra vienas iš populiariausių šio žanro lietuvių kompozitorių kūrinių. Klausytojus Lietuvoje ir užsienyje jis jau daug metų žavi formos lakoniškumu, išraiškos temperamentingumu.

Kūrinį sudaro keturios spalvingos dalys: Rečitatyvas, Scherzo, Improvizacija ir Humoreska. Visos skamba betarpiškai pereidamos viena į kitą. Finalas apibendrina visą ankstesnių dalių tematinę medžiagą. Po ramios pirmosios dalies, įspūdingos smuiko rečitacijos, be pertraukos prasideda antroji dalis – judrus, motorinis Scherzo. Muzikologo Juozo Gaudrimo nuomone, tai “visų puikiausias ir spalvingiausias Koncerto muzikinis vaizdelis”. Ši dalis pagrįsta dviem liaudiško kolorito temomis, kompozitoriaus pateiktomis šiuolaikiniame muzikos “rūbe”. Pirmoji tema – tai senovinio lietuvių liaudies šokio “Voverėlė” melodija, antroji – lyrinės rugiapjūtės dainos “Vai teka, bėga vakarinė žvaigždelė” intonacijos. Daininga trečioji dalis ir gyva, energinga ketvirtoji dalis (Humoreska) papildo ir tematiškai pratęsia pirmąsias dalis. Humoreskoje kompozitorius, apibendrindamas visą kūrinį, išradingai plėtoja pirmųjų dalių tematiką.

Su komplimentais

E. Balsio Koncertą smuikui ir simfoniniam orkestrui atliko viena žymiausių ir talentingiausių šių dienų Lietuvos smuikininkių Ingrida Armonaitė. Ji dažnai koncertuoja su Mažosios Lietuvos simfoniniu orkestru, atlikdama labai įvairų stambių formų smuiko repertuarą. E. Balsio Koncertą smuikininkė pagrojo stabiliai, griežtai ir įtikinamai. Puikiai skambėjo greitosios, energingosios dalys, bet lėtosiose norėjosi daugiau švelnumo (ne sentimntalumo), lyrinės atgaivos.

Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras ir jo dirigentas S. Domarkas, atlikdami Klaipėdos kompozitorių kūrinius, skatina ir ragina juos kurti šio žanro veikalus. Tai puiki orkestro vadovo savybė ir nuostata – populiarinti, skleisti savojo Klaipėdos krašto, buvusios Mažosios Lietuvos dalies, kūrėjų muziką.

Festivaliuose rodė komedijas

Langas

Festivaliuose rodė komedijas

Vasario 6-20 dienomis Rokiškyje vyko 20-asis Lietuvos teatrų festivalis-konkursas “Vaidiname žemdirbiams”. Jame savo naujausius spektaklius pristatė kone visi didieji šalies teatrai. Praėjusį savaitgalį Biržuose prasidėjo tradicinis “Žaldokynės” festivalis. Abiejuose dalyvavo ir Klaipėdos dramos teatras.

Klaipėdiečiai vasario 20-ąją, festivalio “Vaidiname žemdirbiams” uždarymo vakarą Rokiškyje parodė nevienareikšmiškai publikos vertinamą V. Švabo radikalią komediją “Tautkrūša”, 2003-iųjų rudenį uostamiestyje režisuotą Aido Giniočio.

Už šiame spektaklyje įkūnytą Svajūno Kirmio personažą aktorius Darius Meškauskas Rokiškio festivalyje pelnė geriausio vyro vaidmens atlikėjo apdovanojimą. Sveikiname!

Beje, prieš dvidešimt metų šiame festivalyje šį titulą “nuskynė” irgi Klaipėdos dramos teatro aktorius. Tuomet Vytautas Paukštė buvo apdovanotas už Andriuščenkos vaidmenį V. Merežkos “Nakties žaidimuose”.

Praėjusį savaitgalį Klaipėdos dramos teatras viešėjo dar viename – “Žaldokynės” – festivalyje, vykstančiame Biržuose. Į jį klaipėdiečiai nuvežė režisieriaus Rolando Atkočiūno Klaipėdos dramos teatre prieš metus pastatytą spektaklį – I. Žamiako “Mesjė A.” Vasario 29-ąją su pasisekimu ši komedija buvo parodyta biržiečiams.

“Klaipėdos” inf.

Lietuvos meno aukštumos nuo Vilniaus dangoraižio

Lietuvos meno aukštumos nuo Vilniaus dangoraižio

Vasario 16-ąją naujasis Vilniaus savivaldybės pastatas Konstitucijos prospekte savaitei tapo didžiausia Lietuvos meno galerija. Čia savo kūrybą eksponavo 25 Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir kitų šalies miestų meno galerijos. Lietuvos dailininkų sąjungos “Klaipėdos galerija” sostinėje pristatė uostamiestyje gimusį meno projektą www.madona.st.

Pretendavo į rekordą

Vasario 16-22 dienomis 20 aukštų naujajame Vilniaus savivaldybės dangoraižyje ir jo požeminėje automobilių aikštelėje įsikūrė didžiausia meno galerija. Trijų tūkstančių kvadratinių metrų plote buvo pristatyta per 250 dailininkų ir triskart daugiau jų kūrinių – skulptūrų, grafikos, tapybos drobių, fotografijos, videomeno ir kitų žanrų darbų. Ekspozicija savo dydžiu, pasak rengėjų, galėjo pretenduoti į Gineso rekordų knygą. Parodą atidarė Vilniaus meras Artūras Zuokas.

Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininko pavaduotoja Danutė Zovienė džiaugėsi, kad šis didelis ir ambicingas projektas yra žingsnis į meno ir valstybės, sostinės valdžios santykius, laukiant, kol 2007 metais Konstitucijos prospekte iškils rekonstruota Nacionalinė XX amžiaus dailės galerija.

Okupavo menininkai

Didžiausią laikinąją meno galeriją sudarė trys dalys. Pirmajame savivaldybės aukšte – atriume buvo surengta dešimties iškiliausių įvairių kartų šiuolaikinių Lietuvos tapytojų – Kazimiero Žoromskio, Dalios Kasčiūnaitės, Rūtos Katiliūtės, Vilmanto Marcinkevičiaus ir kitų – drobių paroda, tarsi atverianti duris į šių meistrų dirbtuves.

Nuo antrojo iki penktojo aukštų savo autorių darbus eksponavo Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Palangos dailės galerijos bei Vilniaus dailės akademija. 20-ajame aukšte buvo surengta Andriaus Surgailio fotografijų paroda “Vilnius nuo stogo (1972-1986)”, o požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje buvo pristatyta akcija “Platforma: aukštas Nr.0”, kurioje architektas Valdas Ozarinskas demonstravo menininkų išpieštus automobilius.

Šiuolaikinė “Madona”

Vilniaus savivaldybės paskelbtame šio projekto dalyvių konkurse iš uostamiesčio dalyvavo ir jį laimėjo vienintelė “Klaipėdos galerija” su klaipėdiečio menotyrininko Igno Kazakevičiaus ir kaunietės dailininkės Jūratės Rekevičiūtės sumanyta www.madona.st menine versija.

Šis meno projektas, fiksuojantis sakralaus meno tradicijos gyvybingumą, startavo Klaipėdos paveikslų galerijoje 2003-iųjų spalį. Tuomet jis prabilo apie kultūros paveldo ir šiuolaikinio meno sąsajas, madonos tipų ir formos kaitą meno istorijoje, klausdamas, kokias prasmes šiandiena įrėžė madonos motyve, koks šiuolaikinės madonos įvaizdis.

Šiemet sausio 9-30 dienomis www.madona.st viešėjo Šiaulių “Laiptų” galerijoje.

Pristatė Deivis

Į Vilnių projektas nukeliavo papildytas ir šiek tiek pasikeitęs. Be tapybos, grafikos, skulptūros ir fotografijos, jame dar atsirado ir objektų bei įspūdinga vaizdo projekcija.

Dabar projekte www.madona.st dalyvauja 32 Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos menininkai. Uostamiesčiui nuo pat pradžių jame atstovauja tapytojų Liudviko Natalevičiaus, Algimanto Jusionio ir Juozo Vosyliaus, grafikų Anatolijaus Klemencovo, Augustino Virgilijaus Burbos, Onos Šimaitytės-Račkauskienės ir fotomenininkės Aurelijos Čepulinskaitės kūriniai.

Šių metų pabaigoje lietuviškoji www.madona.st išaugs į tarptautinį vaizduojamojo meno projektą, kuris bus eksponuojamas Vilniaus “Vartų” galerijoje.

Na, o pirmąkart sostinėje savo projekto pristatymą klaipėdiečiai surengė vasario 20-ąją Vilniaus savivaldybės dangoraižyje, kur jam buvo skirtas 150 kvadratinių metrų plotas. Menotyrininko I. Kazakevičiaus www.madona.st koncepciją originaliai “išdėstė” klaipėdietis popmuzikos dainininkas Deivis (Deividas Norvilas), būgnais pritariant kauniečiui džiazo muzikantui Gediminui Laurinavičiui.

Iš uostamiesčio į Vilnių atkeliavusi www.madona.st įsiliejo į neįprastos ir didžiulės meno galerijos šurmulį, kuris truko vos savaitę.

Neįprastas dialogas

Pasak menotyrininkės Ramintos Jurėnaitės, ši įvairialypė paroda priminė pasaulio šalyse populiarias meno muges, kuriose per trumpą laiką vienoje vietoje galima pamatyti daug meno. Be to, šiuo projektu norėta pritraukti naujos dailės galerijose dar nesilankančios publikos, praplėsti žiūrovų ir kolekcininkų būrį. Įdomiai menotyrininkei atrodė ir dar neįprastas šiuolaikinės architektūros ir dizaino dialogas su daile.

Dailės parodos naujajame Vilniaus savivaldybės pastate turėtų vykti ir ateityje, o 2005-aisiais Vilniuje norima surengti vizualinių menų mugę.

ELTA ir “Klaipėdos” inf.

Parodų afiša

PARODŲ AFIŠA

Laima GEDVILAITĖ-SAKALAUSKIENĖ. Pasivaikščiojimas. 2004 m. Mišri technika, 65×100 cm. Vytauto LIAUDANSKIO fotoreprodukcija

Klaipėdos dailės parodų rūmai (Aukštoji g. 3)

„Totorių gatvės menininkai ir svečiai“: Vilniaus jaunųjų menininkų grupės projektas – tapyba, grafika, dailioji tekstilė, skulptūra, objektai.

“Palaimintieji keliai”: Nikolajaus Rericho tapybos reprodukcijos. Paroda skirta dailininko 130-osioms gimimo metinėms.

Viktoras Ostašenkovas (Šiauliai) – tapyba.

03 26 – 04 25 „Gėlės, lėlės ir karas“: Eglė Vertelkaitė (Vilnius) – grafika.

04 02 – 05 02 „Žaislai“: Mindaugas Tendzegolskis (Vilnius) – skulptūra, objektai.

04 10 – 05 02 „Ratas“: suomių šiuolaikinio meno projektas.

Darbo laikas: 11-19 val., ne darbo dienos – pirmadienis ir antradienis.

Klaipėdos paveikslų galerija ir P.Domšaičio kultūros centras (Liepų g. 33)

“Šiuolaikinė lietuvių taikomoji dailė”: iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių – tekstilė, keramika, porcelianas, stiklas, juvelyrika, metalo kalimas, oda.

“Australijos ir Okeanijos tautų meno kūriniai”: dievybės ir apeigų atributai – menų mecenatės Genovaitės Kazokienės (Australija) dovanota kolekcija.

Prano Domšaičio (1880-1965) tapybos ekspozicija.

Danijos kultūros institutas Lietuvoje pristato garsaus danų dizainerio ir architekto Arnės Jakobseno (1902-1971) kūrybos parodas: “Mažasis Arnė Jakobsenas“ – dizaino projektai vaikams, ”Kertiniai ir nesenstantys” – architektūrinių projektų fotoretrospektyva.

Galerijos Meno pažinimo centre:

Klaipėdos miesto dailės mokytojų kūryba.

Darbo laikas: 12-18 val., sekmadienį – 12-17 val., ne darbo diena – pirmadienis.

Baroti galerija (Aukštoji g. 3 / 3a)

„Maktub“: Antanas Stanevičius (Klaipėda) – fotografija.

03 05-18 Romas Klimavičius (Klaipėda) – tapyba. Atidarymas – poryt, penktadienį, 18 val.

03 19 – 04 08 Jonas Čeponis (1926-2003, Vilnius) – tapyba.

Darbo laikas: 11-18 val., šeštadienį – 11-17 val., ne darbo diena – sekmadienis.

“Klaipėdos galerija” (Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10)

“Vilijos akvarelės”: Vilija Mačiulytė (Vilnius) – akvarelė.

03 10-31 Danguolė Dauknytė (Kaunas) – grafika.

Darbo laikas: 11-18 val., šeštadienį – 11-16 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Fotografijos galerija (Tomo g. 7)

„Metai – 2003“: Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus narių apžvalginė kūrybos paroda.

Darbo laikas: 12-17 val., ne darbo dienos – sekmadienis ir pirmadienis.

Vyto Karaciejaus

fotografijos studija-galerija (Šaulių g. 3)

Nuolat veikia vis atnaujinama Vyto Karaciejaus fotografijų ekspozicija.

Darbo laikas: 11-19 val., šeštadienį – 12-18 val., ne darbo dienos – sekmadienis ir pirmadienis.

Dailės salonas

“Paletė” (Taikos pr. 18)

„Nematytas Olandas“: Algirdas Darongauskas (Klaipėda) – fotografija.

05 06 – 06 03 Rima Baukaitė (Klaipėda) – grafika.

Darbo laikas: 9.30-18.30 val., šeštadienį – 9.30-15.30 val., ne darbo diena – sekmadienis.

“Raina galerija” (Kepėjų g. 17)

“Žalias skrenda pirmyn”: Marius Abramavičius (Vilnius) – fotografija.

03 16 – 04 05 „Baltais siūlais siūta“: Nijolė Šaltenytė (Vilnius) – grafika.

Darbo laikas: 10.30-19 val., šeštadienį – 11-16 val., ne darbo diena – sekmadienis.

“Parko galerija” (Turgaus g. 9)

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija.

Darbo laikas: 10-18 val., šeštadienį – 10-15 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Galerija-kavinė „Pėda“

(Turgaus g. 10) I ir II aukšte

Vaidotas Žukas (Vilnius) – keramika.

Vytautas Karčiauskas (Klaipėda) – juvelyrika, skulptūra.

“a KISS”: grafika, tapyba, vitražas, skulptūra.

03 05-31 „Pėdos“ dailininkų naujausių darbų paroda.

Darbo laikas: I a. kavinė – kasdien 10-23 val., I ir II a. galerija – kasdien 10-19 val., išskyrus sekmadienį.

Galerija „Art Deco“ (Manto g. 19)

Arūnas Mėčius (Klaipėda) – tapyba.

Andrius Miežis (Kretinga) – tapyba.

Ina Lukauskaitė (Gargždai) – tapyba.

Darbo laikas: kasdien 10-19 val.

Tautodailės salonas

“Marginiai” (Sukilėlių g. 4)

03 20-31 „Dvi tautybės – dvi asmenybės“: Michailas Antyk (Baltarusija), Vaclovas Rimkus (1933-2000, Klaipėda) – tapyba.

Darbo laikas: 10-18 val., pirmadienį – 10-15 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Etiudai iš Oskaro Koršunovo repeticijų

TARPDURYJE

Etiudai iš Oskaro Koršunovo repeticijų

Ovidijus PETKEVIČIUS

Kovo 5-ąją Klaipėdos dramos teatre – neeilinė premjera! Kultiniu tituluojamas režisierius Oskaras Koršunovas čia stato šiuolaikinio vokiečių dramaturgo Marius von Mayenburgo pjesę “Šaltas vaikas”. Beje, režisierius yra ir scenografijos autorius. Spektaklyje vaidina įvairių kartų Klaipėdos dramos teatro aktoriai – Vytautas Anužis, Eglė Barauskaitė, Valentina Leonavičiūtė, Nelė Savičenko, Regina Šaltenytė, Darius Meškauskas, Vytautas Paukštė, Eglė Jackaitė, Igoris Reklaitis ir Kazimieras Žvinklys. Muziką spektakliui kuria kompozitorius Gintaras Sodeika. “Šalto vaiko” kostiumų dailininkė – jauna dizainerė Agnė Kuzmickaitė.

Dar visai neseniai daugelis abejojo, ar teatralai Klaipėdos dramos teatro afišose išvys šio režisieriaus pavardę. Jo atvykimas padirbėti į uostamiestį buvo netikėtas ne tik klaipėdiečiams, bet ir sostinės kritikų bei teatromanų elitui.

Šiuo metu teatre tvyro ypatinga atmosfera. Spektaklyje vaidinančių aktorių akys bei paslaptingai “klaninis” skubėjimas į repeticijas patvirtina, jog O. Koršunovo atvykimas į uostamiesčio Dramos teatrą – ypatingas įvykis. Tai įvykis ne tik aktorių trupei, bet ir visiems, kurie domisi teatru, aktyviai seka bei fiksuoja visus teatrinius procesus.

O. Koršunovo pavardę lydi begalė epitetų – “kultinis”, “skandalingas”, “genialus” etc. Tad daugeliui, manau, bus įdomu bent epizodiškai susipažinti su šio režisieriaus darbo stiliumi bei pagrindiniais principais. Kitiems gal knieti sužinoti, ar po pasaulį nuolat keliaujantis režisierius “neserga žvaigždžių liga”?.. Šie štrichai – ir apie tai, jog nuo tikro talento neatsiejama daugelis tikro žmogiškumo bruožų.

Laiku pasiekę vaistai

– Kaip vertinate galimybę vaidinti Oskaro Koršunovo spektaklyje?

Nelė Savičenko:

– Mačiau Oskaro spektaklius, visados pritrenkdavo aktorių darbai. Išties tas žodis “kultinis” nė kiek nėra hipertrofuotas. Tokios kokybės, tokio darbo su aktoriumi iki šiol neteko matyti. Drįsčiau tvirtinti, jog šio režisieriaus atvykimas į teatrą – laiku mus pasiekę vaistai.

Nesitikėjau vaidinti jo spektaklyje, pradžioje buvo mąstoma apie visai kitą pjesę, kurioje man vietos nebuvo. Bet vis tiek mąsčiau, kad laimė, jog mūsų teatre stato šis režisierius, galvojau, kad tikrai ateisiu į repeticijas pažiūrėti, ką ir kaip kolegos dirba.

Dabar belieka džiaugtis. Ir visai nesvarbu, kad mes su Regina Šaltenyte dubliuojame viena kitą. Konkurencinis pradas čia visai atpuola. Nesvarbu, tu vaidinsi premjeroje ar ne tu – svarbu, kad jau esi spektaklyje, jau gyveni jame! Ansambliškumas šiame spektaklyje nepaprastai svarbus. Maža būt sau pačiam genialiu. Bet kuomet gali iš kitų kolegų to tikėtis, atiduoti jiems ir tuo pačiu iš jų gauti ir jausti, kad mes kartu tai darome, tai ir tampa didžiausia vertybe.

– Teko girdėti įvairių vertinimų apie šią pjesę. Ar “neglumina” jos dramaturgija?

– Ne, manęs “neglumina”. Viskas yra PAPRASTA. Mes TAIP gyvename, TOKIA tvyro aplinka. Mes gi negalime užsimerkti, ignoruoti to. Režisierius labai įdomiai šifruoja santykius. Čia atsiskleidžia viskas: santykiai šeimoje, tarp draugų, tarp mylimųjų, tarp pažįstamų…

Kodėl daugelis mano, kad Savičenko yra “labai trapi”, lyriška? Man patinka sodrūs personažai. O Zilkė tokia ir yra.

“Transliuoja” gyvenimą

– Ar neužvaldė euforija sužinojus, kad vaidinsite pas O.Koršunovą?

Darius Meškauskas:

– Euforija – provincialumo požymis. Aktoriai dirba darbą. Euforijos būsenoje nieko nesukursi, nes tai juodas darbas. Geriau tegu žiūrovai būna euforijoj, bet ne aktoriai. Apskritai reikia liautis Klaipėdai mažintis. Susireikšminti, žinoma, taip pat nereikia.

– Koršunovas, be abejo, “skaito” gerą dramaturgiją. Kuo įdomus Lietuvoje pirmąsyk statomas “Šaltas vaikas”?

– Mayenburgo pjesė daugiaplanė: pirmą kartą perskaičius atrodo juokinga, antrą kartą – žiauri, vėliau – pilna juodo humoro, dabar gi joje įžvelgiu nemažą lyrizmo dozę. Tai ir yra geros dramaturgijos bruožai, gerai, kad ji “keičiasi”. Nemanau, kad tai “juoda” pjesė. Pažiūrėkim “Sroves”, “Abipus sienos”… Štai kur išties “juodi” dalykai. Teatras tik kondensuoja ir transliuoja tai, kas vyksta gyvenime, sugeria jo esmę.

– Kokia O.Koršunovo darbo metodika?

– Oskaras daro labai inteligentiško, šilto, kultūringo ir nepasipūtusio žmogaus įspūdį. Teisingiau pasakius, jis toks ir yra. Dirba jis labai paprastai, “po škole”, kaip sakoma, su šiam procesui reikalingu etiudiniu periodu. Niekas už Stanislavskį geriau nesugalvojo. Būtent čia egzistuoja aiškus metodas ir harmoningumo paieškos. Oskaras irgi panašiai dirba su aktoriais. Iš pradžių jis pažiūri, kaip aktoriai “plaukioja” medžiagoje, ir tai jam papasuoja kažkokias idėjas. Tada režisierius pradeda konstruoti. Iš tiesų Oskaras dirba bendraautorystės principu. Aktorius jis rinkosi daugiau laikydamasis fizionomistikos principo. Matė tipažus, o po to jau konstravo.

Pati dramaturgija diktuoja ansambliškumą, pati pjesė verčia tai daryti. O. Koršunovas “nepritempinėja” pjesės prie savęs, o gilinasi į ją. Tai taip pat, beje, Stanislavskio metodas.

– Ar šiandien galėtumėte teigti, jog “Šaltas vaikas” bus geriausias spektaklis, kuriame iki šiol vaidinote?

– Kas geresnis tapytojas – Rembrantas ar Ticianas, o gal Pikasas?.. Reikia eit į spektaklį, žiūrėt, suvokimas vyksta kiekvieną sykį iš naujo. Žinoma, dirbti labai įdomu, dirbame labai rimtai.

Geba išgirsti kitą

– Kaip sutikote žinią, jog vaidinsite O.Koršunovo spektaklyje?

Vytautas Paukštė:

– Meluočiau, jei teigčiau, jog nesidžiaugiau sužinojęs, kad teks vaidinti pas Oskarą Koršunovą. Manau, visus jo spektaklyje vaidinančius aktorius buvo apėmęs panašus jausmas. Oskaras – nepaprasta, europinio, pasaulinio masto asmenybė. Kartu negali neimponuoti jo tolerantiškumas, gebėjimas išgirsti kito nuomonę, ją vertinti.

Neretai dabartiniai režisieriai statydami spektaklį griebiasi viską versti “nuo kojų ant galvos”. Taip suvokiamas kitoniškumas, originalumo paieškos. Oskaro darbe viskas grindžiama principais, kurie yra pažįstami ir žinomi, t.y. to gerojo teatro principais. Žinoma, išlaikant šiuolaikinę jauno žmogaus, kūrėjo poziciją, turint savitą ir ryškų situacijos bei pasaulio vaizdą. Tai neabejotinai gali tik talentingas žmogus, o tai, žinoma, daro įspūdį.

– Pjesės dramaturgas, kaip, beje, ir pats režisierius, priklauso jaunųjų kartai, ar Jums nesvetimas šios pjesės “slengas”?

– “Šaltas vaikas” turi visus geros pjesės bruožus. Įdomi pjesė, drįsčiau pasakyti, – nauja banga įdomi visomis prasmėmis: ir dialogų, ir kompozicijos požiūriu, ir personažų charakteristikomis. Tai postmodernistinė pjesė. Visa verda geru džiazo stiliumi. Gerai, kad mes ją statome būtent šiandien, kada ji dar nėra pasenusi, šimtąsyk jau statyta. Kaip kad būdavo su absurdo teatro autorių dramaturgija, kuri mus pasiekdavo tik po kelių dešimtmečių, kada tai jau nebebūdavo joks naujas reiškinys ar naujas dramaturgijos žodis. Akivaizdu, kad Mayenburgui įdomus ir gerai suvokiamas marginalų pasaulis. Čia matai požiūrį, kaip pasaulį mato kiti žmonės (sakykime, homoseksualai, ekshibicionistai) bei kaip tuos žmones mato pats dramaturgas. Tai išties aštri medžiaga, žmogiški santykiai be galo aštrūs. Žinoma, tai nereiškia, kad pjesė bus priimta visu 100 procentų. Ji tikrai bus sutikta kontroversiškai, nes yra šokiruojanti.

Tolerantiškas ir kantrus

– Ko tikėjotės iš darbo su O.Koršunovu ar buvo pažįstamas jo darbo stilius?

Eglė Barauskaitė:

– Apie režisierių, su kuriuo neteko dirbti, apie jo darbo stilių “prisifantazuoti” beveik neįmanoma, nepaisant to, kad apie jo darbus labai daug rašo, jie nuolat sulaukia plataus atgarsio.

Man atrodo, kad šalia duotybės iš aukštesniųjų jėgų – talento jis yra labai tolerantiškas ir nepaprastai kantrus žmogus.

Be abejo, ką spektaklis “transliuoja”, paaiškės tik tada, kai jis jau bus (pokalbis vyko pačiame repeticijų įkarštyje – Aut. past.).

Žinoma, imponuoja ir pati medžiaga: ji labai įdomi, labai paslaptinga.

– Kai kurie aktoriai spektaklyje turi dublerius, Jūs – ne. Ar tai gerai, ar blogai, nes tarsi neturite galimybės į savo kuriamą vaidmenį pažiūrėti iš šalies, palyginti?

– Konkrečiu atveju, konkrečioje situacijoje šie dalykai veikia labai skirtingai, – kartais labai gerai, kartais – priešingai. Kurdamas vaidmenį vis tiek visą laiką esi labai vienas, klaikiai vienas… Kartais tenka įdėti labai daug pastangų, kad nugalėtum dublerio poziciją. Lenos vaidmuo “Šaltame vaike” – gana sudėtingas, tad gal ir gerai, kad nereikia dar ir su dubleriu “galynėtis”…

– Ką tik pradėjote repetuoti jau scenografijos apsuptyje. Ar ji padeda jums, ar nesukelia “diskomforto”?

– Man ji labai padeda. Aš jos labai laukiau, kad kuo greičiau atsidurčiau toje baltų keramikos plytelių erdvėje, tame šaltyje ir pasitikrinčiau savo “temperatūrą”.

– Ir koks gi “temperatūrų” santykis ?

– Pajutau, kad esu šiek tiek šiltesnė (juokiasi – aut. past.).

Būtų puikus aktorius

– Kiekvienas į teatrą dažniau ateinantis žiūrovas galėtų pasakyti, kad tikrai nesiskundžiate vaidmenų stoka. Ar buvote maloniai nustebintas, apskritai ar nustebote, kad O. Koršunovas savo spektakliui pasirinko ir Jus?

Vytautas Anužis:

– Labai tikėjausi, kad Oskaras mane pasirinks. O kaip gi kitaip (ironiškai juokiasi – Aut. past.)?!. Paskui buvo etapas, kai maniau, jog “garantuota” – manęs nepaims. Nuo tų minčių pasidarė net bloga… Tad suprantama ir ką čia slėpti, – kai sužinojau, kad vaidinsiu pas šį režisierių, buvau tikrai laimingas.

– Kas jus labiausiai imponuoja šio režisieriaus darbe?

– Tai yra tikras, solidus profesionalas. Tai, be abejo, labiausiai ir imponuoja šiame darbe. Juk ne paslaptis, jog daugumai režisierių reikalinga aktorių pagalba, – ne jis tau padeda, o tu jam privalai padėt. Oskaras Koršunovas – neabejotina priešingybė.

Jo darbe nėra “šiukšlių”, labai kondensuotos repeticijos. Jos, suprantama, išvargina, betgi aktoriaus profesijoje labai daug mazochizmo… Šis režisierius gali ir nieko nesakyti, bet jauti, kad jo buvimas šalia labai aktyviai veikia darbo procesą, jo kokybę. Svarbiausia, kad O.Koršunovui pirmoje vietoje yra darbas su aktoriumi, o ne siekis pasidaryti iš jo “laikrodžio grandinėlę”. Jis pačią aktorystę labai puikiai jaučia, kiekvieną veiksmą “praleidžia per save”, pasitikrina pats. Jis būtų puikus, nepaprastai įdomus aktorius. Žinoma, imponuoja ir ta patirtis, kad tai yra šiuolaikinė literatūra, reikalaujanti ir kitos teatrinės kalbos, kuri nėra skambėjusi mūsų teatre.

– Teko girdėti, jog šis spektaklis bus rodomas su ženklu “Tik suaugusiems!”. Ar išties ši pjesė tokia “baisi”?

– Jeigu tai reklaminis triukas, – puiku, kodėl gi ne? Jei tai rimta, – tikras absurdas. Aišku, jei žiūrėdami, sakykime, “Shopping and Fucking”, kai kas mato tik “mėsą”, o ne žmogaus bėdą, pridurti tokiems nieko negali…

Ši medžiaga nepaprastai įdomi, įvairi, čia visko gausu: ir vyras, ir moteris, jų tarpusavio santykiai, neatitikimas poroje, ir absoliutus neįmanomumas patirti laimę… O šalia to – tekstas toks išgrynintas, toks asketiškas, jame nėra jokios “falšyvai” grafomaniškos mados vaikymosi. Autorius turi labai aiškią poziciją – visiškai atsikrato atsakomybės, nesiūlo jokių receptų, neužsiima jokia misionieriška veikla, tiesiog pateikia tokį žmogaus, žmonijos supratimą.

– Ar netrikdo scenografijos “šaltumas”?

– Man ji – absoliučiai “nešalta”. Ant to plytelių “ekrano” idealiai išryškėja žmogus su visomis savo spalvomis. Ryškus režisieriaus sprendimo kontūras šioje plytelių estetikoje dar labiau skamba. Scenografinis režisieriaus sprendimas idealiai adekvatus medžiagai.

P.S.: Akivaizdu, jog šie “etiudai” nevisai atskleidė tikrąją “temperatūrą”, kurioje turėjo laimės kurti ir būti kartu išrinktieji (visomis šio žodžio prasmėmis) aktoriai. Dar iki šiol daug kam sunku patikėti, kad Oskaras Koršunovas pastatys spektaklį Klaipėdoje. Būtent tuo ir turės progos įsitikinti penktadienį atėjusieji į “Šaltą vaiką“.

Tupakas, RoRa, Eminemas…

Tupakas, RoRa, Eminemas…

Gintaras Grajauskas

Daugiausia publikos sukvietęs „Poezijos mėnesio“ renginys – Rolando Rastausko bei Arkadijaus Gotesmano „Poetinis repas“. Pavadinimas intriguojantis ir strategiškai teisingas: galima tikėtis, jog ateis ne tik tie, kuriems traukos centras yra poezija, bet ir anie, antrieji. Vartojantys kitokius burtažodžius. Vienas su kitu susikalbantys gangsterinio repo citatomis. Nekenčiantys (beje!) Eminemo už stilistinę išdavystę ir negarbingus ryšius su MTV. Gyvuojantys lietuviškosios kultūros paraštėse – bent jau kol kas. Tyčia žvalgiausi, ieškodamas akimis geto brolių, bet taip ir nepastebėjau. Net „G&G sindikato“ gerbėjų neradau. Keista.

Pavadinimo binariškumą iliustravo visai kitos socialinės grupės: inteligentiški hipių palikuonys bei jaunos merginos. Veikiausiai net ne studentės, o moksleivės. Pasiutimas! Dar kartą įsitikinau, jog visos mano sociologinės pranašystės nieko vertos. Nebus iš manęs „piarininko“…

Belieka manyti, jog RoRa turi kažkokį ypatingą relišerį, kaip žvakės liepsna traukiantį savęsp jaunas mergaites. Galingiau ir už Mamontovą. Tiesiog kažkoks inkubas.

O kas valdo jaunas mergaites, tam priklauso rytojus. Visas pasaulis.

Slapta pasidžiaugęs, jog nesu jauna mergaitė, dėl visa ko brūkštelėjau ant pirštų, ant delno kryžiaus ženklą ir pradėjau klausytis.

Gotesmanas. Laisvai laike „pakabinti“ perkusijos pasažai, subtiliai įsileidžiantys savin teksto segmentus. Rečituojamus tradiciškai, senu, bet veiksmingu rusišku papročiu. Silabotonika „s chliebom i solju“. Veikia be priekaištų, nors einama pačiu lengviausiu keliu – laiką organizuoja tekstas, Arkaša tik, muzikantų slengu, „užpildo pauzes“ bei „daro atmosferą“. Nieko modernaus – kartais primena seną gerą lietuvišką radijo teatrą, bet man visai patinka. Tekstai geri, fonas netrukdo, dažnai netgi padeda – viskas tvarkoj.

Tačiau staiga atmosfera keičiasi: RoRa pereina prie nerimuotos poezijos. Intonacijos radikaliai keičiasi, primindamos nebe Josifą Brodskį, o sarkastišką „The Residents“ maivymąsi. Suklūstu. Tokio Rastausko dar nesu girdėjęs. Aktorius sugrįžta? O gal niekur ir nebuvo pasitraukęs? Šiaip ar taip, klausytis nenuobodu. Gotesmanas (tas tai žvėris!) ir toliau kuo ramiausiai dirba savo darbą. Be priekaištų. Spėju, galėtų „įgarsinti“ ir kokią metinę prezidento ataskaitą. Padarytų iš jos meno kūrinį – tik imk ir leisk dviguba kompaktine plokštele.

O čia imu ir išgirstu kažką, kuo beveik negaliu patikėti. Įsiklausau. Na taip – taip ir yra: RoRa repuoja! Tiksliau sakant, įsivaizduoja, kad repuoja. Nuodėmė, gana populiari mūsų dienų Lietuvoje. Visi mes įsivaizduojam, jog repuojam. Įsivaizduojam, jog grojame bliuzą. Įsivaizduojam, jog esam kantri muzikos princai. Nieko tokio. Vis geriau nei neįsivaizduoti nieko ir šokti su pamergėm pagal Ciciną. Permanentinės metafizinės vestuvės.

Bet dabar klausausi, kaip repuoja RoRa, ir staiga mane suima (nepyk, Rolandai) isteriškas juokas.

O galvoje sukasi eilutė – ar tik ne to paties Öijerio: „ką jie iš mūsų padarė…“

Ir suprantu – kuo puikiausiai suprantu, jog dar truputį, ir aš taip pat leisiuosi šokti pagal laiko dūdelę. Dantis sukandęs, bet šoksiu.

Meluoju – jau šoku. Makabrišką polką su savimi.

Ir net be perkusijos.

Oranžinių avelių ganymas baltose lankose

Poezijos mėnuo

Oranžinių avelių ganymas baltose lankose

Rimantas Kmita

Naujasis „Baltų lankų“ knygynas Klaipėdoje nuo pat savo gyvavimo pradžios ėmėsi gana aktyviai rengti knygų pristatymus ir susitikimus su autoriais. Šiuokart užsimota gana plačiai – visą vasario mėnesį skirti lietuvių poezijai. Poetinį repą atliko Rolandas Rastauskas ir Arkadijus Gotesmanas, valtimi irstėsi Gintaras Grajauskas, Rimantas Kmita, Arūnas Spraunius ir Mindaugas Valiukas, savo eilėraščius skaitė ir jaunesni poetai.

Renginių ciklą pradėjo oranžinis Tomas S. Butkus, pristatęs „Vario burnų“ išleistų čiabukų metų derlių: oranžinės avys ne avys.

Į šitų knygelių ganymą pakvietė leidėjo tėvukas Antanas, liaudies muzikos instrumentų meistras, neįkyriu kankliavimu. Sūnus ir pradėjo nuo išleistos tėvo knygelės „Mažosios Lietuvos ir lietuvių liaudies instrumentai“, kurioje galima rasti nuveiktų darbų apžvalgą.

Nemažiau liaudiška ir demokratiška meno forma nei kankliavimas yra ir Fluxus, kurio dvasia instaliaciją Lietuvoje atlikusi menininkė Takako Saito, gyvenanti Vokietijoje, susilaukė T. S. Butkaus dedikacijos/dovanos – žaidimų knygelės (iniciatorius – Saulius Valius). Knygelėje 27 skylės, kurių niekaip neuždengsi, nes jų tiesiog per daug, vadinasi, visada pralaimėsi? Liūdnas žaidimas, kurio taisyklės nelabai aiškios, bet Fluxus niekas ir nesiaiškina.

Nors Britannica enciklopedija rašo, kad chapbookai yra nedideli ir nebrangūs, bet T. S. Butkus tikino, kad štai Mato knyga (The Book of Matthias) – apie žydišką kultūrą, turinti Toros formą ir dar kvepianti, atspausdinta šilkografijos būdu, kuris atsieina tikrai nepigiai. O ir malonumas ne tik akims, pažįstančioms anglų kalbą, bet ir kiekvienam jautriam piršteliui nuo ypatingos knygos faktūros. O kiek dar kainuoja auksiniai milteliai, kuriais geriau pačiam apibarstyti knygą, nes kitaip prie jos ims lipti visiškai netinkamos tokiam tauriam leidiniui medžiagos. Žinoma, keliaujantiems pardavėjams, kurie kažkadaise platindavo chapbookus, tokių paauksuotų brangenybių nepatikėsi, todėl Slombas tikino, kad šiame knygyne jo knygeles platins oranžinis robotas.

Kiek sutrikęs Slombas rankose vartė savo paties paskutiniąją eilėraščių knygą „Generuotos kalbos mutacija“, atliko jai cezario pjūvį (kitaip ji neatsivers, skaitytojau), kalbėdamas, kad apie savo poeziją kalbėti sunku, ir net nepaskaitė, neklausydamas net tėvuko.

Bet už tai įkišo Charles‘o Bukowskio „Apsakymus“ skaitytojams į rankas ir liepė skaityti. Taip ir turi būti – skaitytojai skaito, rašytojai rašo, leidėjai leidžia. Bukowskio knygelė išleista nelegaliai (be autorinių teisių, bet už tai pirmą kartą Lietuvoje) ir su moteriška kojine, nes moterys, anot Slombo, jam labiausiai patikusios, gal net labiau už alų. Niekas nepuolė ginčytis, nes buvo patikinti, kad Bukowskis – unikalus žmogus, tiesa, miręs.

Vakarėlis baigtas nemažiau žymaus ir gero lenkų poeto, beje, vis dar gyvo ir turėjusio atvažiuoti į Vilniaus knygų mugę, Tadeuszo Rózewicziaus poemos „Kritimas“ skaitymu. Visiems maloniai sutikus, T. S. Butkus visaip skaitė (ir blogai, ir juokingai), bet išklausėme, paskui apspitome stalelį savo rankomis pačiupinėti tokių dyvų, o jau po viskam kas kaip išmanė, tas taip ir ganėsi.