,,Trise valtyje ir …”

Sondra Simanaitienė

Vasario 7 d. ,,Baltų lankų” knygyne valtyje sėdėjo trise ir… Taip skelbė afišos, o iš tikrųjų jų buvo keturi: G.Grajauskas, M.Valiukas, R.Kmita ir A.Spraunius. Susirūpinau ne juokais, kas yra ir ir kuris iš jų keturių yra tas ir. Pirma mintis, atėjusi į galvą, – šuo. Trys (keturi?..) tankistai ir šuo. Kad jie tankistai, gal ir galima sutikti, nes sėdėjo ramiai, vos vos šypsojosi kaip važiuodami per minų lauką ir beveik nejudino pečių, nes taip įpratę. Tanke, sako, mažai vietos. Bet kuris iš jų šuo, – negalėjau nurimti. Visi lyg labai jau panašiai skaitė iš lapelių ar knygelių. Visi jų jau turi ne po vieną, panašiai užsikirtinėdavo, krenkšdavo. Lyg ir negirdėjau lojimo. Todėl nutariau atlikti mažą tyrimėlį. Iš pradžių parašiau visiems elektroninę žinutę. Aišku, neklausiau tiesiog, – tu šuo ar ne šuo? Bandžiau aplinkiniais keliais. Kodėl skaitot tokius socialiai angažuotus eilėraščius, ką, susitarę, surežisavę ir pan.? Grajauskas ir Kmita labai greit atsakė į mano laiškelį, kad tik nepagalvočiau, kad jie ten rimtai kažką rezgė, čia tik šiaip, netyčia. Žinau aš tuos kūrėjų netyčia, nerimtai. Yra tokia leidykla ,,Nieko rimto”, tai kad užvertė visas Maximas, Minimas ir net save gerbiančius knygynus po langais produkcija, – milijonai turbūt visai nerimtai į kapšus byra. Todėl kai menininkas sako – ai, čia netyčia, taip išėjo,- galvok, kad čia tai jau tikrai visu rimtumu ir tyčiumu – suplanuota, surežisuota. O svarbiausia, ne jo paties, o paties pačiausio. Gal net Dievo.

Todėl taip rimtai ėmiausi tirti tų, neva improvizuotų skaitymų. Valiukas žodiškai bandė išsisukti, jog Spraunius į Klaipėdą vėlavo, pasirodė uždusęs (gal atbėgo iš Vilniaus; labai šuniškas keliavimo būdas, nors gerai pagalvojus ir šunys, ypač kilmingi, o toks galėtų būti Spraunius, kojų nebevargina).

1-as spėjimas: šuo galėtų būti Spraunius, nes jis vienintelis ne klaipėdietis.

Toliau atsako apie socialiai angažuotą poeziją ieškojau tik ką pasirodžiusioje knygoje ,,Naujausioji lietuvių literatūra /1988-2002/”. Ją parengė jau ne ,,Nieko rimto”, bet akademinė Vilniaus smogikų grupė, vadovaujama G.Viliūno. Daktarai arba beveik daktariškai atrodantys (juk ne visiems, kažkur skaičiau, daktariška asocijuojasi su daktariška dešra). Tai toks visai jau daktariškas M.Kvietkauskas minėtoje knygoje parašė apie grupės ,,Svetimi” (1994-1995m.) trumpą postmodernų žaidimą su sociumu. Apsidžiaugiau suradusi tų trijų tankistų valtyje protėvius. Ieškant šuns, kartais galima surasti ir šaknį. Juolab kad A.Šlepiko, vieno iš ,,Svetimųjų” ideologų (nors būtent ideologijos jie labiausiai ir nekentė), Poeto Žmonos monologas stilistiškai tą vakarą būtų idealiai tikęs:

Trauk tave velniai ir rupūžės visos

ar nors dviratį

sūnui pagaliau nupirkai

svoločiau?

(Numodama ranka ir nusisukdama.)

Užmušt tave maža. ( eil. ,,Prakeiksmas”)

Bet Šlepiko Klaipėdoje (valtyje) tą popietę nemačiau. Grajauskas turbūt pamiršo pakviest, o gal jis tuo metu buvo panėręs. Svarbu, kad jis pacituotas, nors ir iš naujausios knygelės, bet svarbiausia – protėvis, kuris prieš dešimtmetį pradėjo žaisti su sociumu greitą ir lengvą partiją, provokuoti, kalbėti socialinės realybės kalba, banaliomis buitiškomis žodžių prasmėmis, žiniasklaidos klišėmis, daugiabučių namų rajonų peizažu, kaip rašo M. Kvietkauskas, identifikuotas. Genetiškai ,,Svetimiems” artimiausias Grajauskas, kuris, nudyręs banalybei odą, pakiša po padidinamuoju vamzdžiu ir kalba į tą patį vamzdį. ,,Kur yra tiesa / vamzdyje, ponia, vamzdyje” (eil. ,,Santaliučija atranda vamzdį”).

Pagal tiesos ir Dievo ieškojimą vamzdžiuose, gretimuose lygmenyse (Arkadijoje), kirpyklose, kur senos elektrinės mašinėlės praleidžia vandenį tarsi Viešpaties balsą, Grajauskas galėtų išsiskirti iš kitų trijų tankistų ir būti pavadintas ir … Bet jei taip, tai po ir turėtų būti ne šuo, o portatyvinis imtuvėlis. Irgi reikalingas daiktas valtyje ar tanke. Kmita iš jo išgirstų oro pranešimus, net jei krantas skendėtų rūkuose, tarsi Kondroto siela Odesoje. Tą vakarą Kmita nepamiršo eilinį kartą nuraminti savo bičiulio iš Rusijos ,,Viskas ore, Kirilai, viskas ore”. Aš, prisipažinsiu, į skaitymus pavėlavau pusvalandį, – autobuso vairuotojas nepakluso mano grasinimams ir pasuko Liepų gatve į stotį, bet neabejoju, jog Kmita paskaitė savo eilėraštį apie kito nemažiau artimo bičiulio laidotuves, kaip rovė į kapines, ,,vežančiai muzikėlei” skambant. M.Kvietkauskas rašo: ,,Grajauskas ir Kmita renkasi elementarią kasdienybės kalbą, kur žodžiai reiškia tik tiek, kiek reiškia tavo asmeninėje aplinkoje ir paprastame draugiškame bendravime.” Štai tokia paprasta iki ašarų Klaipėdos poetinės mokyklos bendrystė, laidojant draugus.

Tolesnės paieškos nuvedė prie absurdo estetikos. Ir čia jau būtų galima suporuoti Valiuką su Grajausku, ir iš dalies su Sprauniumi (Kmita liktų tuo trūkstamu ir, o daugtaškis galėtų reikšti tokią nedidukę drobinę terbelę iš Rimanto terbelių kolekcijos, prie jūros buteliams rinkti skirtą). Jeigu ,,Grajausko absurdo savimonė iškyla natūraliai, kai jo ,,grynasis aš” lieka vienas savo kambaryje (valtyje tai veik neįmanoma, nebent po valtimi) tik su tylinčia, bevarde metafizika sau virš galvos” (M.Kvietkauskas), tai Valiuko absurdas su ,,persišviečiančiu egzistenciniu rūpesčiu” (B.Speičytė), kylančiu iš šiltų konteinerių žiemą arba valtyje, žaidžiant su bendrais kauliukais:

,,mūsų užpakaliais

nusiperdžia tamsa

vienas kito

rankomis glosto

mums pimpaliukus”

(eil. be pavadinimo, kaip Valiukas mėgsta kartoti)

Pacituotame gabaliuke egzistencinio rūpesčio lyg ir pakanka, bet gal absurdo mažokai, todėl galima priminti Valiuko mažą mėlyną bobutę, kuri vakarais pasiūlo savo vyro galvai stiklainyje pačiulpti pirštą. Raminanti terapija prieš miegą. Juk kai ilgai valtyje plūduriuoji, nekimba, tai visai nieko, kad kas nors pirštą pačiulptų, – žvaigždėtas dangus virš galvos ir moralinis dėsnis valties dugne.

Spraunius reklamos, naujų ir senų mitų elementus panaudoja socialinio absurdo dekonstrukcijai. Palenda po ubago skarmalais, kad įsitikintų, ar tikrai jo džinsai benneton, teisina žmogžudį Kainą, neva Abelis ,,lindo į subinę viešpačiui” ir gavo. Arba dekonstruoja „novolitovcų“ vertybinę orientaciją:

,,kainavo krūvą

žalių jau taip

patiko jam kad

tą vežimaitį

invalidams

nupirko savo

naujagimiui”

(eil. ,,Vertybių sklaida”)

Atsibodo aiškintis, kas tas ketvirtas iš jų buvo ir ar jis buvo šuo, ar drobinė terbelė, ar… Bet faktas, kad palei Klaipėdos krantus jie plaukiojo socialiai angažuoti, ginkluoti iki dantų ironiška distancija sociumui, ir, girdėjau gandus, dar nenuskendo. Pasienio policija ieško. Saugokite savo vaikus ir į ,,Baltų lankų” knygyną savaitgaliais neveskite. Užkrečiama.

Naujos knygos

Stebėti, bet ne stebinti

Sondra Simanaitienė

Š.m. vasario 6 d. Meno bibliotekoje įvyko Liudo Pranciškaus (tikrasis vardas – Virginijus Vyšniauskas; slapyvardis pasirinktas kaip ženklas nusakyti priklausomybę tėvams ir protėviams: tėvas, senelis, dėdės buvo arba Pranciškai, arba Liudai) antrosios poezijos knygutės ,,Benamis paukštis” pristatymas. Susirinko nemažas būrelis Virgio draugų ir pažįstamų. Padėti pristatyti Klaipėdos publikai šią nedidelę, tačiau šešerius metus rašytą knygelę autorius paprašė manęs. Buvo visai smagu šnekėtis jaukioje, veik hermetiškoje meno bibliotekos patalpoje, žvilgčiojant į migruojančius paukščius (rodė filmą ,,Migruojantys paukščiai”). Virgis pasirinko tiesioginį savo knygutės pavadinimo ir filmo sugretinimą – paukščiai. Ekrane buvo galima stebėti baltas ilgais kaklais gulbes su jaunikliais ir klausytis Liudo Pranciškaus, paukščio benamio, istorijos apie migraciją po senamiesčio tamsias vietas, ,,žiemos laukus, kurie jį guodžia”, šaltą naktį, rūkus ir kitas romantiškai ištuštėjusias vietas. O ekrane rodė šalia baltos mamos vos vos apsiplunksnavusį gulbinuką…

Kas buvo, jau buvo, o išleistos knygelės pasilieka visiems laikams. Todėl verčiau apie jas ir pakalbėsiu.

Pirmoji Liudo Pranciškaus poezijos knygelė išėjo 1995 m. ,,Ledo lieptas”. Savo mokytoju rašyti Virgis laiko poetą E. Kelmicką, kuris 1-ąją knygutę ,,Durys už durų” išleido 1983 m. ir kurią literatūrologė D.Mitaitė apibūdino taip: ,,Statiški gamtos ir žmogaus būsenų eskizai”. Būtent statiškumas Vyšniausko poezijoje irgi yra pagrindinė poetinio vaizdavimo maniera, ypač stipri 1-ojoje knygelėje. Kiekviena eilėraščio eilutė – dažniausiai peizažo ar rečiau miesto detalės paminėjimas ir jos apibūdinimas. Vidinė dinamika pasireiškia per poetinį bandymą surinkti dėlionės principu statišką vaizdelį ir per lyrinio aš melancholišką santykį su tuo vaizdeliu.

,,… languos kaimynai miega

klebono bitės taip anksti

nubudo

užlietų pievų drumzlina kaitra

namiškių miegas glėbiais

plukdo šieną

ant stalo neliesta pilna tylos

taurė…”

(eil., ,,Pamišėlio sugrįžimas”)

Smagu, kai skaitydamas tarp įprastų, žemdirbiškosios kultūros sustabarėjusių poetizmų (tylos taurė, pievų kaitra ir pan.) randi savitą Pranciškaus išraišką: ,,namiškių miegas glėbiais plukdo šieną”. Iškart patirties atmintyje iškyla šienapjūties nuovargio lašai ant dėdės kaktos, kai reikia žaibiškai sugrėbti sauso šieno keteras po sunkiu pritvinkusiu debesiu ir ta įtampa tampa veik mistiniu gamtos išgyvenimu, ypač sustiprėjančiu miegant.

Pranciškaus eilėraščiai kaip fotografijos, kuriose dažnai išryškinama viena ar kelios spalvos: ,,…mėlynas arklys per melsvą žolę brenda”, ,,…raudona mergina nešina juodu skėčiu”, ,,…ant lūpų mėlynų nutūpęs paukštis ėmė tėvą guosti”, žalia tyla… Vienas skyrelis naujausioje knygoje ir vadinasi – ,,Iš senų negatyvų”, o ant viršelio panaudota fotografo Raimondo Urbono juodai rusva nuotrauka. Virgis sakėsi draugavęs su Urbonu. Tai tos pačios generacijos benamiai.

Bastūno, pamišėlio, žmogaus, besiilginčio namų, bet negalinčio juose tverti, personažas knygutėje yra pagrindinis. Jis vienišas, todėl dažniausiai kalbasi su vasaros baigtimi, laiku ir pan., t.y. su abstrakcijomis. Toks kalbėjimas, paprastai, tampa monotoniškas, jeigu nepereinama į gilesnius būties lygmenis. Tai vėlgi sustiprina statiškumo įspūdį. Pasiliekama plūduriuoti fotografiniame paviršiuje. Virgis yra stebėtojas, jis fiksuoja. Kaip prisipažino vakarojant Meno bibliotekoje, jog, vos įvažiavęs į Žemaitiją, pajunta, jog net oras kitaip vibruoja, kažkas smelkiasi iš laukų kiaurai apvalkalą… Ši egzistencinė vibracija turbūt ir skatina prabilti Virgį lyriniu kalbos srautu. O kadangi tai gamtos, ne miesto kultūros siunčiamos bangos, tai ir pagrindinė stilistinė jo kalbos figūra – personifikacija, t.y. gamtos sužmoginimas: girta, mirusi vasara, ,,pamišėlis ruduo išvargęs lovoj tyli prirakintas”, ,,kregždžių kūnai sušalę prakalbina naktį bemiegę”… arba žmogaus ir gamtos paralelės: ,,nuo vyno svaigome / kaip medžiai sentikiai nuo vasarinio vėjo”, ,,…o tu lyg liepų vasara” ir pan.

Antrosios eilėraščių knygelės stilistika šiek tiek drastiškesnė nei pirmosios (džiaugsmo siaubas, pamišimo apraiškos, mirusieji ir išžudytieji…). Mažiau statiškumo. Tokių populiarių šiandien stilistinių figūrų kaip ironija ar saviironija beveik nerasime. Ir vis tik neproporcingai daug aukštojo, gamtiškojo, romantiškai nuteikiančio abstrahavimo ir mažokai autentiško buvimo ženklų arba jie pernelyg besikartojantys. Pvz., eil., kuriame veikia poeto alter ego benamis paukštis, ,,Paukščio dienotvarkė, meniu ir racionas”:

1.

Pusryčiai – paglostyti

miegančio vaiko galvą ir

pačiam sau garsiai ištarti:

,,Gyvenimas gražus kaip ryto pagirioms tylios kavos

puodukas”.

2.

Pietūs – tylos kertėje

pasimelsti šiuo dvieiliu:

,,ir žemė vasara kvėpuoja

ir verkia pievos vasaros

danguj…”

3.

Vakarienė – vegetariškos mintys

ir vaizdai su kefyro stikline:

,,Nuvyto visas miškas

saulėgrąžų

ir tik tada nusileido saulė…”

4.

Naktinis miegas ir sapnai

– kiekvieną kartą vis kitokie,

ilgi ir įvairūs.

Šįkart: ,,Paukščio sapnas

su kregždėmis”.

Pagirios, kava, vegetariškos mintys, kefyro stiklinė – visa tai autentiškai kalbančios kasdienės nuotrupos, panardintos į gamtos monotonišką ciklą: diena-naktis. Ir dar – poetinis nusiteikimas, kuris turi išgelbėti paukštį bastūną nuo paties savęs ir beprasmiškos kartotės. Gal net labai svarbus saviįtaigos momentas – ,,gyvenimas gražus…” Gal būtent tai ir yra varomoji Pranciškaus poetinė jėga, gelbstinti patį poetą.

Nei Virginijaus Vyšniausko, nei Liudo Pranciškaus pavardės nėra naujausioje ,,Lietuvių literatūros enciklopedijoje”. Jie abu pakaitomis būna kelyje ,,Kretinga-Klaipėda”.

PARODŲ ATSPINDŽIAI

Tapyba dairosi naujų „išrinktųjų“

Goda GIEDRAITYTĖ

Klaipėdos meno horizontus šią savaitę praskaidrino jaunųjų meno kūrėjų iš Vilniaus projektas “Totorių gatvės menininkai ir svečiai”, praėjusį penktadienį pristatytas Dailės parodų rūmuose. Jo paroda veiks iki balandžio 4-osios.

Renkasi alternatyvą

Postmodernaus meno labirintuose, kur vyrauja šiuolaikinės medžiagos, koncepcijos ir priemonės, tapyba išnyra kaip keistas tradicijos ir šiandienos samplaikos fenomenas. Kvepianti materialiu, apčiuopiamu dažų sluoksniu ir gruntuotos drobės paviršiumi ji pelnytai skverbiasi tarp multimedijos voratinklių bei hieroglifiškų videomeno ženklų. Skverbiasi, ieškodama naujų “išrinktųjų” savo grynosios kalbos išraiškai, jos apvaldymui, įsisavinimui ir perfrazavimui.

Tais išrinktaisiais šiandien tampa jaunoji profesionalių menininkų karta, persisotinusi siūlomomis meta-meno konstrukcijomis ir tapybą besirenkanti kaip intriguojančią ir provokuojančią alternatyvą. Įvaldyta technika ir priemonių arsenalas leidžia ieškoti svarios koncepcijos argumentuotės. Tai ir daro “Totorių gatvės menininkai”.

Kodėl totoriai?

Grupėje yra keturiolika narių – Š. Bartašiūtė, I. Ciparytė, M. Grigonytė, A. Juškaitė, P. Juška, O. Juškienė, L. Karaliūtė, D. Kaupas, I. Ramanauskaitė, V. Simutis, J. Skuratova ir kt. – dauguma jau baigusių studijas Vilniaus dailės akademijos Monumentaliosios dailės katedroje. Pasak Onutės Juškienės, studijų metu susiburti paskatino dėstytojo J. Kazlausko išsakyta mintis, jog menininkas turi sudominti aplinką savo kūryba, pats išeiti į plačiąją visuomenę ir teigti save, kaip lygiavertį kitoms specialybėms profesionalą, o ne kaip atsiskyrėlį, nesuprastą kūrėją. Suvokdami, kad pavieniui Lietuvos meninėje scenoje bus sudėtinga iškilti ir išlikti, jaunieji dailininkai 22-ame Totorių gatvės (iš čia – ir grupės pavadinimas) name Vilniuje įkūrė atviras Senamiesčio jaunųjų menininkų dirbtuves – kuriose kiekvienas lankytojas gali ne tik apžiūrėti ekspoziciją, bet ir stebėti gyvą kūrybinį procesą. Dirbtuvių atidarymo proga – 2003 metų pavasarį – buvo surengta ir pirmoji oficiali grupės paroda.

Viena mokykla – skirtingos įtakos

Visus grupės narius vienija pozityvi estetika, tačiau kiekvienas turi savitą stilių. Dauguma menininkų kuria remdamiesi ankstesniųjų kartų patirtimi, tačiau neatkartodami, o interpretuodami, siekdami praturtinti ją savu požiūriu į realybę. Įtakos labai įvairios: nuo gotikos, akademizmo, secesijos iki abstraktaus meno.

Pauliaus Juškos kūriniai alsuoja natūralistine vaizduojamo objekto ar siužeto traktuote. Eskaluodamas grynąją “senųjų meistrų” plastiką, tapytojas mėgaujasi pačia tapybos esme – spalvos ir šviesos interakcija.

Stilistiškai jam artima Agnė Juškaitė – pati įvairiapusiškiausia grupės narė – realistinę vaizdo ekspresiją perkelia į šiandienos siužetų įvaizdijimą. Jos kūriniuose, kuriuose ryški angliškosios tapybos mokyklos atstovų F. Beikono, L. Froido ar S. Spencerio refleksija, dominuoja socialiai angažuoti motyvai: alkoholikai, rūkaliai, troleibusų keleiviai etc.

Savitas Vaido Simučio stilius realistinį paveikslą perskrodžia “siūlų” motyvais.

Originali “akvarelinė” Šarūnės Bartašiūtės tapymo maniera bei lengvas kompozicinis kūrinių konstravimas autorę savotiškai priartina prie prancūzų tapytojo Baltuso estetikos. Onutės Juškienės kūriniai – XIX a. pabaigos meno reinterpretacijos, ataidinčios secesijos bei simbolizmo įtakomis.

O Ieva Ramanauskaitė semiasi iš XX a. pradžios autorių – H. Matiso, P. Gogeno ar kubistinės P. Pikaso kūrybos. Egzotiškomis figūrėlėmis užpildyti drobės paviršiai kuria vientisą plastinę neišsenkančią moters ir vyro santykių istoriją.

Vienintelė abstrakčiosios tapybos atstovė – Iveta Ciparytė deklaruoja grynosios spalvos primatą.

Per dvi sales nusidriekusią tapytojų ekspoziciją paįvairina Miglės Grigonytės tekstilės, Julijos Skuratovos, Ieva Paltanavičiūtės ir kitų autorių grafikos bei Dariaus Kaupo metalo plastikos kūriniai.

Pasiruošę augti

Būdami skirtingi, visi “Totorių gatvės menininkai“ išlieka vienos juos išauginusios mokyklos mokiniais, siekiančiais praturtinti gautas žinias asmenine patirtimi bei išgyvenimais. Dideli masteliai, įvaldyta technika, dėmesys figūratyviai tapybai, argumentuota koncepcija – viskas byloja apie profesionalų jaunųjų pasiruošimą. Tai liudija ir naujosios kartos, drįstančios deklaruoti savąjį AŠ, augimą. Todėl grupės nariams telieka palinkėti įsilieti į turtingą Lietuvos meninį gyvenimą, pratęsiant bei praturtinant Vilniaus meno mokyklos tradiciją.