PARODŲ AFIŠA

Klaipėdos dailės parodų rūmai (Aukštoji g. 3)

„Cataracta“: Simas Dūda (Vilnius) – instaliacija.

„Gėlės, lėlės ir karas“: Eglė Vertelkaitė (Vilnius) – grafika.

04 02 – 05 02 „Mindaugas Tendzegolskis (Vilnius) pristato: skulptūra, objektai“. Pristatymas – penktadienį 17 val.

04 10 – 05 02 „Ratas“: suomių šiuolaikinio meno projektas.

Darbo laikas: 11-19 val., ne darbo dienos – pirmadienis ir antradienis.

Klaipėdos paveikslų galerija ir P.Domšaičio kultūros centras (Liepų g. 33)

“Šiuolaikinė lietuvių taikomoji dailė”: iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių – tekstilė, keramika, porcelianas, stiklas, juvelyrika, metalo kalimas, oda.

“Australijos ir Okeanijos tautų meno kūriniai”: dievybės ir apeigų atributai – menų mecenatės Genovaitės Kazokienės (Australija) dovanota kolekcija.

Prano Domšaičio (1880-1965) tapybos ekspozicija.

XIII tarptautinės Vilniaus ekslibrisų bienalės paroda.

04 20 – 05 04 „Elektroninės džiunglės“: Ralfas Šraiberis (Vokietija) – instaliacija.

Galerijos Meno pažinimo centre:

Klaipėdos miesto moksleivių kūryba.

Darbo laikas: 12-18 val., sekmadienį – 12-17 val., ne darbo diena – pirmadienis.

Baroti galerija (Aukštoji g. 3 / 3a)

Jonas Čeponis (1926-2003, Vilnius) – tapyba.

04 09-22 Mindaugas Skudutis (Vilnius) – tapyba.

04 23 – 05 06 „21 diena Berlyne“: Remigijus Treigys (Klaipėda) – fotografija.

Darbo laikas: 11-18 val., šeštadienį – 11-17 val., ne darbo diena – sekmadienis.

“Klaipėdos galerija” (Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10)

„Dabar ir tada“: Danguolė Dauknytė (Kaunas) – grafika.

04 01-21 „Himnas gėlei“: šalies vaizduojamojo meno projektas – tapyba, grafika. Pristatymas – rytoj 17.30 val.

04 22 – 05 05 „Šalta. Karšta. Islandija“: Aurelija Čepulinskaitė (Klaipėda) – fotografija.

Darbo laikas: 11-18 val., šeštadienį – 11-16 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Klaipėdos menininkų namai (Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10) II aukšte

„Gyvojo natiurmorto akcija“ – tik rytoj 17.30 val.

04 09-30 „Rūko paukščiai“: Kęstutis Čepėnas (Panevėžys) – fotografija.

Darbo laikas: 11-17 val., ne darbo dienos – šeštadienis ir sekmadienis.

“Raina galerija” (Kepėjų g. 17)

„Baltais siūlais siūta“: Nijolė Šaltenytė (Vilnius) – grafika.

04 02-30 „Siuvinėti margučiai“: Irena Janiškienė (Kaunas); „Angelai tarp mūsų“: Rimantė Butkuvė (Prienai) – medžio skulptūra. Atidarymas – penktadienį 16 val.

Darbo laikas: 10.30-19 val., šeštadienį – 11-16 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Vyto Karaciejaus fotografijos studija-galerija (Šaulių g. 3)

Nuolat veikia vis atnaujinama Vyto Karaciejaus fotografijų ekspozicija.

Darbo laikas: 11-19 val., šeštadienį – 12-18 val., ne darbo dienos – sekmadienis ir pirmadienis.

Dailės salonas “Paletė” (Taikos pr. 18)

„Nematytas Olandas“: Algirdas Darongauskas (Klaipėda) – fotografija.

04 06 – 05 03 „Būsenos“: Rima Baukaitė (Klaipėda) – grafika. Atidarymas – antradienį 18 val.

Darbo laikas: 9.30-18.30 val., šeštadienį – 9.30-15.30 val., ne darbo diena – sekmadienis.

“Parko galerija” (Turgaus g. 9)

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija.

04 23 – 05 14 Daina Daukšienė (Kaunas), Daina Vanagaitė-Belžakienė (Kaunas), Eglė Česonytė (Kaunas), Jūratė Strielskauskytė-Neimantienė (Vilnius) – keramika.

Darbo laikas: 10-18 val., šeštadienį – 10-15 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Galerija-kavinė „Pėda“ (Turgaus g. 10) I ir II aukšte

Vytautas Karčiauskas (Klaipėda) – juvelyrika, skulptūra.

04 02-22 Kristina Danilevičienė (Juodkrantė) – žoliažai. Atidarymas – penktadienį 18 val.

Darbo laikas: I a. kavinė – kasdien 10-23 val., I ir II a. galerija – kasdien 10-19 val., išskyrus sekmadienį.

Tautodailės salonas “Marginiai” (Sukilėlių g. 4)

04 02-22 Aušra Grigaitienė (Klaipėda) – siuvinėti liturginiai rūbai. Pristatymas – penktadienį 15 val.

04 23 – 05 13 „Siūtos lėlės“: Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus zoninė paroda, skirta Motinos dienai.

Darbo laikas: 10-18 val., pirmadienį – 10-15 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Antano Mončio namai-muziejus S. Daukanto g. 16, Palanga

Nuolat veikia Antano Mončio (1921-1993) kūrybos ekspozicija: skulptūros, piešiniai, koliažai, kaukės, švilpiai.

„Autoportretas varlės akyje“: Emilė Vyzner (Emily Wiessner, Olandija) – fotografija.

Darbo laikas: ketvirtadienį, penktadienį, šeštadienį, sekmadienį – 12-17 val., ne darbo dienos – pirmadienis, antradienis, trečiadienis.

Juodkrantės parodų namai Liudo Rėzos g. 8, Juodkrantė

Viktorija Daniliauskaitė (Vilnius) – grafika.

Rimvydas Kepežinskas (Vilnius) – iliustracijos vaikiškoms knygoms.

Vilniaus dailės akademijos Tekstilės katedros studentų kūriniai.

04 04-29 Edvardas Malinauskas (Klaipėda) – tapyba. Atidarymas – sekmadienį 16 val.

Darbo laikas: 10-18 val., šeštadienį – 10-16 val., ne darbo dienos – sekmadienis ir pirmadienis.

“Gyvojo” natiurmorto meno akcija

“Klaipėdos galerija” ir Klaipėdos menininkų namai balandžio 1-ąją, ketvirtadienį, 17.30 val. klaipėdiečius kviečia pasinerti į iliuzijų pasaulį. Jūsų laukia dvi staigmenos – spalvų liūtis tapybos parodoje “Himnas gėlei” ir valgomas menas “Gyvojo natiurmorto akcijoje”.

Pasigrožėję Lietuvos tapytojų žiedais, meną galėsit skanauti glėbiais. Jei kada svajojote įžengti į paveikslą, apsilankę joje įsitikinsite – tai tapo realybe. Mes ne-meluojame!

Ekspozicijoje – J.Rekevičiūtės, K.Norvilaitės, A.Savicko, G.P.Janonio, R.Bartkevičiaus, M.Jonučio, K.Grigaliūno, V.Tamoliūno tapybos darbai bei “gyvi” klaipėdiečių menininkų natiurmortai.

“Bus maisto čia kūnui, bus peno ir dvasiai, o meną ragauti galėsite drąsiai!” – žada šventės organizatoriai “Klaipėdos galerijos” direktorė Violeta Jusionienė ir Menininkų namų direktorius Ignas Kazakevičius.

LAURAI

„Auksiniai scenos kryžiai“ išgarsino Klaipėdą

Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ

Klaipėdos ir jos Dramos teatro vardą išgarsinę „Auksiniais scenos kryžiais“ apdovanoti aktoriai Eglė Barauskaitė, Nelė Savičenko ir Igoris Reklaitis Teatro dienos proga surengtame koncerte į savojo teatro sceną pakilo pasidabinę garbingais apdovanojimais.

Pirmą kartą Lietuvos kultūros ministerijos įsteigtus „Auksinius scenos kryžius“ ir premijas geriausiems profesionalaus teatro menininkams į uostamiestį parsivežė net trys aktoriai, vaidinę Oskaro Koršunovo režisuotame Mariaus von Mayenburgo spektaklyje „Šaltas vaikas“, už kurį kultiniu tituluojamas menininkas taip pat pelnė „Auksinį scenos kryžių“ kaip geriausias praėjusio teatrinio sezono režisierius. E. Barauskaitė (Lena) apdovanota už geriausios dramos aktorės vaidmenį, N. Savičenko (Zilkė) – už antraplanį moters vaidmenį, I. Reklaitis (Verneris) – už antraplanį vyro vaidmenį.

E. Barauskaitė pasakojo, jog nepaprastai nudžiugo, kai Vilniaus rotušėje vykusioje ceremonijoje išgirdo, kad apdovanojimus pelnė jos kolegos Nelė ir Igoris. „Tikrai nesitikėjau, kad ir aš gausiu „Auksinį scenos kryžių“. Smagu buvo vien tai, kad jau buvau nominuota“, – sakė dramatišką Lenos vaidmenį „Šaltame vaike“ suvaidinusi aktorė. Pasak jos, būtų neteisinga sakyti, kad šis apdovanojimas nėra malonus, kad nėra laiminga, tačiau jos požiūrio į aktoriaus profesiją „Auksinis scenos kryžius“ tikrai nepakeis – stengsis, kaip ir anksčiau, dirbti profesionaliai.

N. Savičenko, paklausta, kaip jaučiasi, pasidabinusi garbingu apdovanojimu, buvo lakoniška: “Taip gera, kad net kalbėti nesinori“.

I. Reklaitis džiaugėsi, kad šitiek apdovanojimų susižėrė klaipėdiečiai. „Smagu, jog nežinojau iki pat įteikimo, kad esu tarp laimingųjų“, – sakė Vernerio vaidmens „Šaltame vaike“ atlikėjas. Prieš ceremoniją Rotušėje aktorius užsuko pas Vilniuje gyvenančią mamą ir buvo pavaišintas labai skaniais mamos gamintais koldūnais. „Dėl to ir kojos nedrebėjo, lipant į sceną“, – šmaikštavo I. Reklaitis, dar nežinantis, kokioje namų kertėje laikys jam brangų apdovanojimą.

Projektai

Džiazo „kvadratai“ neišgąsdino folkloro

Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ

Klaipėdos etnokultūros folkloro ansamblio „Alka“ vadovė Vida Morkūnienė bei džiazo muzikantas Romas Malinauskas, pirmą kartą Klaipėdoje pabandę sujungti džiazą ir folklorą, įrodė, jog pats laikas atsikratyti provincialumo kompleksų: uostamiestyje taip pat netrūksta kūrybingų, iniciatyvių žmonių, savo srities profesionalų, gebančių žiūrovus nustebinti puikiais reginiais.

Šėlo pirmąkart

Jungti džiazą ir folklorą nėra naujiena nei užsienyje, nei toje pačioje Lietuvoje. Tiesa, bene žymiausia šios srities eksperimentatorė, folkloro dainininkė Veronika Povilionienė yra parengusi panašų projektą tik su vienu atlikėju – saksofonininku Petru Vyšniausku. Tuo tarpu du nemaži skirtingų muzikinių žanrų kolektyvai, pasak projekto idėjos autorės Vidos Morkūnienės, Vasario 16-osios proga Žvejų rūmų scenoje taip šėlo pirmą kartą ne tik uostamiestyje, bet ir Lietuvoje. Džiazo ir folkloro projektas nustebino net ir didžiausius skeptikus. Apie tai bylojo ne tik aplodismentai po kiekvienos pavykusios improvizacijos, audringos ovacijos renginio pabaigoje, bet ir žiūrovų atsiliepimai.

Kitas ne mažiau svarbus niuansas – iki šiolei įvairių švenčių progomis klaipėdiečiai džiaugdavosi gal ir puikiais, tačiau svetimais, dažniausiai sostinėje sukurtais projektais. Ne kartą užkulisiuose girdėjosi šnabždesiai, jog be reikalo ignoruojame ir numenkiname patys save.

Dainavo teisingai

„Visą laiką teisingai dainavome teisingas dainas“,- sako „Alkos“ vadovė projekto sumanytoja V. Morkūnienė. Jai seniai kirbėjo troškimas pabandyti ką nors kitaip, patirti, kaip tą „kitaip“ priims Klaipėdos publika. Tradicinė lietuvių liaudies daina, Atgimimo metais pasiekusi savo populiarumo apogėjų, eksploatuota įvairių švenčių metu, ilgainiui ėmė savotiškai pabosti.

V. Morkūnienė vis dažniau susimąstydavo apie naujesnes liaudies dainos pateikimo formas. Po truputį prie tradicinių liaudies dainų buvo prijungiami įvairūs instrumentai. Viena pirmųjų kitoniška „Alkos“ daina su papildoma instrumentuote – „Miežio grūdas“, kuri nuskambėjo ir Vasario 16-ajai skirtame projekte. V. Morkūnienė neneigė, jog nauji vėjai visada papučia iš Vilniaus, tačiau ir Klaipėdoje jiems pakanka erdvės.

Nuo pirmojo „Alkos“ vadovės pokalbio su „Doudi Jazz Band“ lyderiu V. Grubliausku praėjo maždaug metai. Iš pradžių džiazo muzikantai į tai pažiūrėjo labai atsargiai, tačiau laikui bėgant vis labiau ėmė užsidegti šia idėja. Galop nuspręsta, jog plikos džiazo improvizacijos nebus patrauklios. Tada džiazo muzikantas R. Malinauskas apsiėmė parengti liaudies dainų aranžuotes.

Dedikavo tėvams

Aranžuotes R. Malinauskas kuria jau daugelį metų labai įvairių stilių muzikai. Jo muzikiniame kraityje – bent 5 įvairaus žanro projektai. Tačiau džiazo ir folkloro – pirmasis. Pasak R. Malinausko, darbas šiame projekte nebuvo sunkus, greičiau įdomus. Sunkiausia buvo suderint personalijas. Iki šiolei muzikantas ir aranžuočių autorius dirbdamas orientuodavosi į konkrečius atlikėjus. A. Jofę, J. Maksimovičių, G. Paškevičių pasikvietė neatsitiktinai – tokia buvo R. Malinausko vizija. „Aš girdėjau A. Jofės mušamųjų ritmiką, žinojau, kaip jis gali pagroti solo – su juo pažįstamas 30 metų. Kai rašiau aranžuotę finalinei dainai, girdėjau ją atliekant G. Paškevičių. Gytis nedažnai dainuoja liaudies dainas, tačiau jam šiame projekte buvo įdomu dirbti.

Gaila, tačiau Klaipėdoje nėra sopraninio saksofono atlikėjų. Ir Lietuvoje turime tik du tikrus šio instrumento virtuozus – J. Maksimovičių ir P.Vyšniauską. Pastarasis negalėjo dalyvauti, tačiau J. Maksimovičius irgi labai tiko“,- pasakojo R. Malinauskas, prisipažinęs, jog antrasis projekto kūrinys, „Sodalė“, dedikuotas muzikanto tėvų gimtinei.

Gąsdino mikrofonai

Pasak V. Morkūnienės, repertuaras buvo atrinkinėjamas ne tik kad skambėtų, bet kad ir tiktų džiazo improvizacijoms. Tarkime, sutartinė „Apynėlis augo“ atlikta kanoniniu būdu. „Alkos“ dainininkų balsus atkartoja pučiamieji instrumentai. Arba velykinėje dainoje – svarbiu akcentu tampa A. Jofės solo su būgnais. Viso projekto „vinimi“ V. Morkūnienė laikytų skudučių numerį „Buvo dūda Vilniuj“. Tai – aukštaičių sutartinė, kurioje dominuoja sekundinis dainavimas. Paprastai jį atlieka ne instrumentai, o dažniausiai tik moterys. Projekte skudučius pūtė ir džiazo muzikantai, kuriems šis instrumentas pasirodė sunkiai valdomas, „Alkos“ vyrai, moterys. Be to, skudutininkai privalėjo padainuoti ir tą pačią natą, kurią ką tik išpūtė. O tai – labai sudėtinga.

V. Morkūnienė neabejoja, jog projekto sėkmė – tai nepakartojamos R. Malinausko aranžuotės. Tačiau be gražaus komandinio darbo nebūtų ir to rezultato, kuriuo džiaugėsi į koncertą atėję žmonės.

Paklausta, kuris darbo projekte momentas buvo sunkiausias, V. Morkūnienė juokdamasi ištaria: „Sunkiausia buvo pajausti jų džiazo „kvadratus“! Sako: praeis 8 “kvadratai“, ir jūs įstojate“. O „Alkoje“ – tik keturios moterys baigusios muzikos mokslus, visi kiti – mėgėjai. Kitas sunkus momentas – įgarsinimas ir mikrofonų baimė. Liaudies dainų atlikėją šiek tiek kausto, kada ypač išryškinamas kuris nors vienas balsas.

Netiko apranga

Pasak Klaipėdos universiteto folkloro ansamblio „Auksodis“ vadovės Rūtos Vildžiūnienės, džiazo ir folkloro projektas paliko labai gerą įspūdį, buvo pakankamai profesionalus ir įdomus. Ji ne tik nesmerkia tokių bandymų, bet, atvirkščiai, sveikina kitų kolektyvų entuziazmą. Abejonių R. Vildžiūnienei sukėlė tik dalyvių apranga: gal „Alkos“ dainininkams vertėjo rengtis tradiciniais, o ne tautiniais drabužiais, kurie nelabai derėjo prie vaikščiojimo džiazo ritmu.

„Varpo“ vidurinės mokyklos folkloro ansamblio vadovės Rūtos Grumadaitės teigimu, projektas tikrai vykęs, reiktų sveikinti žmones, kurie stengiasi ieškoti naujovių, nebijo eksperimentuoti. Pasak R. Grumadaitės, koncerto pradžioje – greičiausiai dėl nekokybiško įgarsinimo – trūko folkloro ansamblio dainininkų balsų. Ar reikalingas buvo Gytis Paškevičius? Daugelio po koncerto kalbintų žmonių nuomone, be šio populiaraus dainininko puikiausiai galima buvo išsiversti, tačiau jis – tarsi uoga ant torto, dar paskaninanti ir pagražinanti reginį.

TEATRAS IR MUZIKA

Supynė vydūnišką mistiką ir… roką

Daiva KŠANIENĖ

Per daug nesigarsinant ir nereklamuojant, Lietuvos muzikinį gyvenimą praturtino reikšmingas įvykis. Klaipėdoje gyvenantis kompozitorius Remigijus Šileika publikai pateikė naują stambų sceninį veikalą – dviejų dalių roko misteriją – miuziklą “Grožvyda” pagal Vydūno dramą “Amžina ugnis”.

Kūrinį parašyti užsakė Šilutės savivaldybė. Tad ir jo premjera įvyko būtent Vydūno gimtinės žemėje – Šilutėje. Tai – labai simboliška, nes pamario kraštas ir jo miestas Šilutė saugo daug Vydūno asmenybės ir veiklos ženklų bei pėdsakų. Pastatymo režisieriaus Sergejaus Paciuko žodžiais, jubiliejiniais Vydūno metais norėta atsigręžti į kraštiečio kūrybą, pasitelkus kūrybingą jaunimą, nupūsti nuo jos laiko dulkes.

Vydūnas apie tai svajojo…

Pernai Lietuva minėjo Vydūno 135-ąsias gimimo metines. Tačiau turbūt nė vienas miestas taip nepagerbė šio įžymaus lietuvių mąstytojo, dramaturgo, muziko, kaip Šilutė. R. Šileikos veikalas pagal Vydūno draminę trilogiją “Amžina ugnis” – tai tarsi iškiliojo lietuvininko siekių ir svajonių įgyvendinimas. Juk Vydūnas jaunystėje ilgai brandino mintį sukurti lietuvišką operą, kurios Lietuva tuomet dar neturėjo.

Su broliu profesionaliu muziku Albertu Storosta jie pačioje XX a. pradžioje bandė kurti operą. Tačiau ši idėja nebuvo realizuota, nes A. Storosta labai anksti (1905 m.) mirė. Vydūnas, nors ir labai trokšdamas kurti sceninį muzikinį veikalą, neturėjo tam tinkamo muzikinio pasirengimo bei kompozicinių žinių. Po brolio mirties Vydūnas ragino žinomą kompozitorių Česlovą Sasnauską imtis operos kūrimo, netgi siūlė jam savo libretą. Tačiau liko neišgirstas.

Pirmas bandymas

Vydūno dramos iki Antrojo pasaulinio karo dažnai buvo vaidinamos Mažosios Lietuvos lietuvių draugijų vaidintojų įvairiose krašto vietovėse. Jos buvo labai mėgstamos ir vertinamos. Pats Vydūnas visas jas buvo pastatęs su savo Tilžės lietuvių giedotojų draugijos nariais. Jose skambėdavo ir muzika: atskiri Vydūno ar jo brolio sukurti numeriai. Tačiau Vydūno noras įkūnyti savo veikalus muzikinio teatro scenoje taip ir liko neįgyvendinta svajone.

R. Šileikos miuziklas “Grožvyda” yra pirmasis bandymas perkelti Vydūno idėjas, jo žmogiškojo gyvenimo, pasiaukojimo, meilės Tėvynei sampratą į muzikinę sceną.

Įprasmino žodį

Tai labai sudėtingas uždavinys, nes Vydūno mąstysena, išreikšta ne tik jo filosofiniuose, kultūrologiniuose, bet ir meniniuose veikaluose, – labai savita. Jį galima pavadinti mistiku, savais būdais ieškojusiu atsakymo į amžinuosius žmogaus būties klausimus. Svarbiausia Vydūnui – gyvenimas, kaip jam atrodo, kupinas slėpinių, tarp kurių pagrindiniai – žmogus, gyvybė, tiesa, dorybė, taurumas, tautiškumas. Šias idėja Vydūnas kėlė ir dramoje “Amžina ugnis”.

Roko misterijos libretą, pritaikant veikalą muzikinei scenai, sukūrė pats kompozitorius R. Šileika. Jis išsaugojo pagrindinius ir esminius Vydūno dramos minties bei veiksmo momentus, muzikos raiška įprasmindamas žodį. Dramos – roko misterijos vyksmas, personažų išgyvenimai, jų poelgiai betarpiškai susiję su sakraline veiksmo vieta ir jos akcentais – Romuva, aukuru, amžinąja ugnimi.

Drama – vizija

Dar nuo senovės graikų laikų dramaturgija prašėsi sceninio įkūnijimo. Drama, kaip žanras, visada yra neatsiejama nuo sceninės išraiškos. Vydūno dramos – ne išimtis. Nors jose žodis labai svarbus, bet jį būtina papildyti vaidyba, muzika, scenografija, choreografija. Šio tikslo ir siekė R. Šileika.

Bet netradicines Vydūno dramas perteikti scenine bei muzikine kalba yra labai sudėtinga. Pirmiausia todėl, kad jų sceninei išraiškai lyg ir mažoka dramatiškų konfliktų, dialogų, raiškių personažų charakterių. Tai nėra priekaištas ar minusas, o tik liudija netradicinę, visai kitokią, nei šiandien esame įpratę, dramos sampratą.

“Amžina ugnis” – tai drama-vizija, kurioje tautos pasirinkimas, jos kelias, kančia, pasitelkiant pagrindinius personažus, įprasminamas sudėtingoje psichologinėje, istorinėje ir religinėje plotmėje.

Modernus sprendimas

Sukurti muziką filosofinių prasmių kupinai dramai, muzikos priemonėmis charakterizuoti gana statiškus personažus, surasti genetiškai artimą muzikinės dramaturgijos ir muzikos kalbos atitikmenį vydūniškosioms mintims ir tekstui – sudėtinga užduotis šiuolaikiniam kompozitoriui, siekiančiam priartinti dramą prie mūsų laikmečio žmogaus mąstysenos bei meninio skonio. Šio nelengvo, net rizikingo kūrybinio darbo ėmėsi jau nemažą kompozicinio darbo patirtį turintis, daugelio įvairių muzikos žanrų (simfonijos, kamerinės-instrumentinės, chorinės muzikos, vokalinių ciklų, dainų, “Requiem” ir kt.) kūrėjas R. Šileika. Jis pasirinko šiuolaikinės roko žanro muzikos stilių.

Kūrinys daugeliu požiūrių atitinka klasikinio miuziklo normas ir reikalavimus. Jo muzikinė dramaturgija grindžiama atskirų numerių gretinimu bei kontrasto principu. Soliniai numeriai (arijos, monologai, ansambliai), chorai, orkestriniai intarpai persipina su kalbamaisiais dialogais bei vizualiais sceninės plastikos momentais. Muzikos kalboje glaudžiai siejasi liaudies muzikos, džiazo intonacijos, roko ritmai. Muzikoje daug ekspresijos. Ji pasiekiama išraiškingos melodikos, aktyvių, dažnai sinkopuotų ritmų, tembriškai spalvingos instrumentuotės ir kitų priemonių dėka.

Pritrūko lėšų

Galima ginčytis, ar toks sprendimas – vydūniškos mistikos ir roko muzikos derinys – yra pats geriausias bei optimaliausias. Tačiau tai yra apmąstytas kompozitoriaus pasirinkimas, siekiant prie dabartinės visuomenės priartinti, priminti (pirmiausia jaunimui) vis labiau iš mūsų sąmonės ir suvokimo nykstantį Vydūno fenomeną.

R. Šileikos roko misterijoje “Grožvyda” vaidmenis atliko ir spektaklyje “gyvai” dainavo solistai – Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Džiazo, Dainavimo ir Chorvedyvos katedrų absolventai ir studentai bei Šilutės teatro aktoriai.

Choro partiją įrašė Klaipėdos mišrus choras “Aukuras”. Instrumentinės muzikos partijas, pasitelkęs kompiuterinę techniką, įrašė pats autorius. Muzikos fonogramą parengė Audrius Janonis. Be abejo, orkestro ir choro partijų skambėjimas iš įrašų yra ne kompozitoriaus sumanymo sprendimas ar noras, o lėšų pastatymui trūkumo padarinys. Juk daug kartų įspūdingiau atrodytų veikalas su “gyvai” scenoje dalyvaujančiu ir dainuojančiu choru (tauta) bei natūraliai skambančiu orkestru.

“Tautos balsas”

Vydūno dramose (kaip ir graikų tragedijose) labai svarbus choro vaidmuo. Kompozitorius į tai atsižvelgė. Kulminaciniais, “pereinamaisiais”, “jungiamaisias” dramaturginio vystymo momentais visada pasitelkiamas choras, išreiškiantis svarbiausias mintis, tezes, įvedantis į kiekvieną naują dramos epizodą. Todėl roko misterijos dramaturgijos “atramos taškai” yra būtent chorai. Jie atlieka svarbiausią vaidmenį. Tarsi graikų dramose chorai komentuoja veiksmą, reaguoja į veikėjų poelgius, įvykius, apibendrina veiksmo situaciją, išreiškia pagrindinių herojų psichologines būsenas.

Toks choro vaidmens suvokimas atitinka Vydūno dramų koncepciją. Čia puikiai dera archaiškas senovės alsavimas su šiuolaikinės muzikos raiškos būdais: lietuvių liaudies muzikos intonacijos, kanklių garsai, įnešantys senovės dvelksmą, polifoniška chorinė faktūra, kur liaudiškas melodingumas pinasi su naujosios (džiazo) muzikos ritmų deriniais. Kulminacinėse vietose choras panaudojamas įvairiausiais būdais. Dažnai jis, siekiant ryškesnio iliustratyvumo, yra rečitatyvinio pobūdžio. Čia dramaturginė įtampa pasiekiama pasitelkiant chorinę rečitaciją, praturtinant ją kitomis, išraiškingomis muzikos priemonėmis – aktyviu akompanuojančiu ritmu, kylančia dinamika, instrumentiniais tembrais ir kt.

Chorai, identiški Vydūno dramos-vizijos sumanymui, įrėmina spektaklį, suteikdami jam prakilnumo bei “tautos balso” reikšmingumo. Jie ryškiausiai įprasmina dramos herojų ir tautos kančias ne tik istorinėje, bet ir sakralinėje religinėje plotmėje. Juk Romuvos aukuro sugriovimas turi ir ritualinę prasmę.

Žemiškesnė Grožvyda

R. Šileika kiekvienam dramos herojui surado savitą, originalią muzikinę charakteristiką. Vydūno Grožvyda – išaukštinta, dvasiškai “pakylėta” vaidilutė. Supratusi, kad Romuvoje neatras trokštamos ramybės, ji grįžta prie namų aukuro ir miršta, iškeliaudama į amžinąją Romuvą, perdavusi žmonėms negęstančią ugnį, nes suvokia, kad “egzistuoja neužgesinama ugnis, kad ją, o ne Romuvą ir jos aukure liepsnojančią liepsną reikia išsaugoti” (A. Martišiūtė. Vydūno dramaturgija, p. 95).

R. Šileikos Grožvyda, nors iš esmės išsaugo vydūniškąjį sakralumą, kur kas žemiškesnė. (Beje, tamsiaplaukė.) Jai artimi prieštaringi žmogiški jausmai, meilė Tairai, pasiaukojimas vardan mylimojo, ištikimybė pareigai. Grožvydos vokalinė partija, nors labai melodinga, pagavi, savitai paprasta, bet vis dėlto sudėtinga. Jai būdingi neįprasti, sinkopuoti, šiuolaikiški ritmai, netikėti (plačių intervalinių šuolių) melodikos vingiai, dinaminiai pokyčiai ir pan. Ypač jaudina Grožvydos scena, kai dievams aukojamas jos mylimasis Taira, o ji ne tik turi paklusti, bet ir su tuo susitaikyti.

Nelengvą solinę Grožvydos partiją sklandžiai ir tiksliai atliko bei jos vaidmenį įtikinamai sceniškai įkūnijo Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Džiazo katedros absolventė, pastaruoju metu daug koncertuojanti džiazo dainininkė Aušra Smičiūtė.

Įkvėpė gyvybės

Tairos (tenoras), “jauno lietuvių dykūno (27 metų), šviesplaukio, šviesveidžio, dėvinčio žibančius šarvus su baltais kailiais, turinčio šalmą su ragais, skydą” (libretas, p. 1), vaidmenį sukūrė Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dainavimo katedros studentas Remigijus Motiejauskas. Ne mažiau sudėtingą vokalinę partiją jis taip pat padainavo sėkmingai, gerai jausdamas viso kūrinio stilistiką bei savo lyrinio herojaus vietą dramoje. Mylintis Grožvydą jaunuolis kenčia dėl jos pasirinkimo būti vaidilute, o pasmerktas sudegti ant švento aukuro, išdidžiai pasitinka likimą.

Dainininko balsas labai tinka herojiniam Tairos vaidmeniui. Šiam, vienam statiškiausių roko misterijos personažų, gražaus tembro tenorą turintis R. Motiejauskas “gyvybės įkvėpė” būtent puikiu vokaliniu atlikimu, nuoširdžia, tauria vaidyba.

Įsiminė Vytautas

Veiksmą kūrinio pabaigoje pagyvina įspūdingas Vytauto pasirodymas. Vytauto Didžiojo (bosas/bas-baritonas), “Lietuvos karaliaus, apsivilkusio tų laikų kunigaikščių drobėmis” (libretas, p. 1), partiją atliko Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Chorvedybos katedros magistrantas Valdas Kazlauskas. Solistas, turįs puikaus tembro stiprų balsą, sukūrė įsimintiną Vytauto vaidmenį. Kilni laikysena, išdidus žvilgsnis, orus kreipimasis į žmones: “Sveiki, žemaičiai ir mylimi lietuviai! Esmi sūnus Birutės, ką tarnavo šventykloj šišion, būdama mergaitė!” (libretas, p. 30) iš karto patraukia ir sudomina žiūrovą. Vienintelį solinį Vytauto numerį “Kas tiktai ant žemės būna” galima pavadinti arija: išvystyta, graži melodika, ypatingai svarbus tembriškai ir ritmiškai išraiškingo orkestro dramaturginis vaidmuo, solinio numerio peraugimas į tercetą.

“Pragaro” personažas

Visiška priešingybė teigiamiems kūrinio personažams yra Kraurys (baritonas), “dykas lietuvis (30 metų), juodplaukis, išbalęs, dėvi šarvus su juodais kailiais, turi šalmą su ragais, skydą ir kardą” (libretas, p. 1). Kraurys – tikras “pragaro” personažas (A. Martišiūtė. Vydūno dramaturgija, p. 111), kuris bet kokiais būdais, nesiskaitydamas su priemonėmis, siekia Grožvydos meilės. Jis vienas iš tų vydūniškų personažų, kurie, “praradę šventumo jausmą, įkūnija chaosą” (ten pat, p. 109): “Man šventa, ko geidžiu ir ką galiu! Kurgi dievai? (…) Patsai aš Dievas!” (ten pat, p. 109).

Kaip dažnai pasitaiko muzikiniuose sceniniuose veikaluose, neigiami personažai būna sceniškai išraiškingesni bei įdomesni. Tą patį galima pasakyti ir apie Kraurį, kurio vaidmenį sukūrė Šilutės teatro aktorius Vygantas Paldauskas. Kraurys – pats judriausias, aktyviausias ir prieštaringiausias roko misterijos personažas. Jo vokalinė partija dar daugiau nei kitos ritmiškai aktyvizuota, nerami, melodiškai “kampuotesnė”. V. Paldauskas sukūrė spalvingą, išties įtikinamą savo personažo charakterį. Sceniškumu ir gražaus, kiek specifinio vokalo derme dėmesį patraukė jau pirmasis jo solinis numeris.

Būdinga miuziklui

Dar du svarbūs dramos-miuziklo herojai – Krivė, “vyriausiasis žynys”, ir Aitra, “žynių vyresnysis, baltai apsitaisęs, neturi nieko ant galvos, bet ant pečių auksinius sagčius” (libretas, p. 1) – vokalinių partijų neturi. Jų vaidmenys deklamaciniai. Prakilnų Aitros vaidmenį sėkmingai sukūrė puikios sceninės išvaizdos, sodraus balso tembro aktorius Mintaras Smelevičius.

Beje, ir visų minėtų pagrindinių pesonažų partijose vokaliniai numeriai persipina su kalbiniais epizodais ar melodeklamacinėmis rečitacijomis (tai būdinga miuziklo žanrui).

Ypač svarbus šiame veikale yra orkestras, kuriam dažnai tenka pagrindinis dramaturginis krūvis. Išskirtinės dramos – roko misterijos – veiksmo vietos – pajūrio Romuvos – išryškinimui kompozitorius naudojo daug iliustratyvių momentų (ir natūralių, ir išgaunamų instrumentais): jūros šniokštimas, paukščių čiulbėjimas, žuvėdrų klyksmas, minios triukšmas, kanopų dundesys, karietos ratų bildesys, kurtų lojimas, griaustinio dundėjimas ir kt.

Sceniškai įkūnyti veikėjų charakterius, jų poelgius, visą literatūrinę ir muzikinę medžiagą sujungti į vientisą visumą, sukurti įdomias, veiksmą įprasminančias mizanscenas padėjo gabus ir patyręs Šilutės teatro režisierius S. Paciukas, taip pat pajutęs Vydūno apeiginės, netgi ritualinės dramos dvasią (Romuvos apeigos). Režisierius kūrė ir spektaklio scenografiją bei kostiumus.

Librete nurodyti pagrindinių herojų vydūniški apibūdinimai, jų išvaizda, apranga nusako tik dramos veikėjų pirmapradį įvaizdį, padedantį statytojams, pasitelkus vaizduotę, geriau susiorientuoti dramos istoriniame, kultūriniame kontekste. Tokie, kaip aprašyta, jie jokiu būdu netiktų šiame kūrinyje ir drastiškai kontrastuotų su muzikiniu sprendimu. Šiuolaikiškos, roko raiškos elementais pagrįstos muzikos kalbos stilių kur kas tikroviškiau roko misterijoje atspindėjo šių dienų jaunimo stiliaus drabužiai.

Pirmąsyk – muzikoje

Lakoniškai, bet išmintingai (neturint lėšų) sukurta scenografija. Ji asketiška, santūri, deranti prie vydūniško dramos kilnumo, didingumo. Pagrindinis akcentas ir simbolis (tiek dvasinis, tiek materialus – ugnies, kryžiaus) aktorių rankose – formas ir spalvas bekeičiantis milžiniškas audeklas.

Roko misterijos finalas – prasminis, dorovinis apibendrinimas. Grožvydos, choro ir orkestro scena įspūdingai užbaigia spektaklį, simboliškai perteikdama amžinos ugnies ir kryžiaus paralelę. “Šis ženklas – taipojau jis šventas. Šis ženklas reiškia, kad dievas pats už mus ant kryžiaus mirė!” (libretas, p. 36). Todėl visiškai natūraliai ir prasmingai suskamba paskutinė scena, kurioje kompozitorius panaudoja (Grožvydos ir choro partijose) iškilniosios evangeliškos liuteroniškos giesmės “Taigi imk mano ranką ir vesk mane” melodiją, lyg sakančią “Vis žvelkite – nuo kryžiaus – į šviesybę” (libretas, p. 36).

R. Šileikos roko misterija “Grožvyda”, kurios premjera parodyta šių metų išvakarėse, yra pirmasis stambus kūrybinis darbas, muzikoje įkūnijantis didžio Mažosios Lietuvos kultūros ir meno žmogaus Vydūno draminį veikalą. Jis reikšmingai ir svariai praturtina vis dar negausią šių dienų vydūnistiką.

KULTŪROS POLITIKA

Vyriausybė pritarė Teatrų ir koncertinių organizacijų įstatymo projektui

Kovo 10-ąją Vyriausybė pritarė Lietuvos teatrų ir koncertinių organizacijų įstatymo projektui. Tai yra pirmasis įstatymas, reglamentuojantis Lietuvos teatrų ir koncertinių įstaigų profesionalaus scenos meno veiklą, jų teisinę formą, klasifikaciją, veiklos, finansavimo, valdymo, kūrybinių darbuotojų socialinių garantijų ir kitus ypatumus.

Šį įstatymą Kultūros ministerija rengė atsižvelgdama į tai, jog teatrų ir koncertinių įstaigų veikla yra specifinio pobūdžio – ji susideda iš individualios ir kolektyvinės  kūrybos, kuri  yra intelektinės veiklos sritis. Šios veiklos formavimas bei vykdymo formos išskiria teatrus ir koncertines įstaigas iš kitų įstaigų. Todėl, kaip teigiama Kultūros ministerijos pranešime, įstatymo projektas buvo rengiamas remiantis teatro bei muzikos sektorių poreikiais bei pasiūlymais. Savo pastabas dėl įstatymo projekto teikė valstybiniai ir nevalstybiniai  Lietuvos teatrai bei koncertinės įstaigos, Lietuvos teatro sąjunga, Valstybės teatrų asociacija, Scenos meno kūrėjų asociacija bei kitos organizacijos.

Teatrai ir koncertinės įstaigos skirstomi į nacionalinius, valstybės, savivaldybės ir kitus. Įstatymo projektas numato, kad valstybės ir savivaldybės teatrai bei koncertinės įstaigos gali būti steigiamos kaip biudžetinės arba viešosios įstaigos. Sprendimą dėl įstaigos teisinės formos turės priimti steigėjas.

Įstatymo projektas numato, jog nacionalinių, valstybinių ir savivaldybės teatrų bei koncertinių organizacijų veiklos finansavimas bus skiriamas atsižvelgiant į steigėjų kasmet tvirtinamas sezonines kūrybinės veiklos programas. Kiti teatrai ir koncertinės įstaigos galės dalyvauti Kultūros ministerijos ar savivaldybių skelbiamuose konkursuose veiklos programoms vykdyti.

Teatrų ir koncertinių įstaigų kūrybinių darbuotojų (aktorių, dainininkų, muzikantų, šokėjų, režisierių, dailininkų, kitų atlikėjų bei meno kūrėjų) darbo, susijusio su kūrybinės veiklos specifika, santykių reglamentavimui nepakanka bendrųjų Lietuvos Respublikos darbo kodekse nustatytų normų. Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo projekte siūlomi nauji šių kūrybinių darbuotojų  darbo santykių reguliavimo ypatumai.

Kaip teigia projekto rengėjai, šiuo metu teatruose ir koncertinėse įstaigose susiklosčiusi ydinga praktika, kai su kūrybiniais darbuotojais sudaromos autorinės sutartys. Įstatymo projekte jie siūlo įvesti naujo pobūdžio kūrybinę darbo sutartį, kuri leistų atsižvelgti į kūrybinių darbuotojų darbo specifiką. Taip siekiama sudaryti sąlygas kūrybinių darbuotojų darbo santykių teisėtam reguliavimui, socialinėms garantijoms ir sveikatos draudimui.

Sudarant kolektyvines sutartis, kūrybinių darbuotojų kolektyvams paliekama teisė patiems apsispręsti dėl kūrybinių darbuotojų terminuoto darbo. Tačiau kūrybiniams darbuotojams, kurių darbas bus nuolatinio pobūdžio, siūloma numatyti atestaciją, vykdomą kas treji metai.

Įstatymo projekte nustatoma, kad valstybiniuose bei savivaldybės teatruose ir koncertinėse organizacijose bus sukurtos patariamojo balso teisę turinčios Meno tarybos. Prie Kultūros ministerijos bus sudaryta Teatrų ir koncertinių įstaigų taryba, kurios pagrindiniai tikslai būtų nagrinėti bei teikti pasiūlymus dėl Lietuvos teatrų ir koncertinių įstaigų politikos formavimo bei įgyvendinimo, rekomenduoti pripažinti juridinį asmenį profesionaliu scenos meno teatru ar koncertine įstaiga.

Priėmus šį įstatymą, baleto artistams, šokėjams, choro artistams, pučiamaisiais instrumentais grojantiems muzikantams  bei solistams vokalistams kompensacinės išmokos (rentos) bus mokamos iki pensijos nepriklausomai nuo to, kada buvo įgytas reikiamas darbo stažas.

“Klaipėdos” inf.

MENO MARŠRUTAIS

Prano Domšaičio paveikslai eksponuojami Diuseldorfe

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Diuseldorfe, fondo „Gerhart-Hauptmann-Haus“ parodų salėse kovo 1-ąją buvo atidaryta tapytojo Prano Domšaičio (1880-1965) paveikslų paroda, ten nukeliavusi iš Klaipėdos paveikslų galerijos ir prieš dvejus metus čia įsteigto P. Domšaičio kultūros centro. Diuseldorfo meno publika iki balandžio 18 dienos turi galimybę susipažinti su dailininko, kuris iki Antrojo pasaulinio karo buvo garsus ir pripažintas Vokietijoje, kūryba.

Fondo kvietimu

2001 metais Lietuvių fondas (JAV) padovanojo Lietuvai didžiulę P. Domšaičio kūrinių kolekciją ir Klaipėdoje buvo atidaryta nuolat veikianti jo tapybos ekspozicija. P. Domšaičio kūryba sulaukia vis platesnio dėmesio. Tai liudija ir Diuseldorfo fondo iniciatyva surengti dailininko parodą Vokietijoje. Parodos projektą ženkliai parėmė Lietuvių fondas.

Į parodos atidarymą susirinko gausus meno visuomenės būrys, kultūros institucijų atstovai. Atidarymo metu skambėjo F.Listo ir F.Šuberto kūriniai. Fondo „Gerhart-Hauptmann-Haus“ direktorius dr. Valteris Engelis pabrėžė kultūrinio bendradarbiavimo tarp Vokietijos ir Lietuvos svarbą, pasidžiaugė, kad Lietuvoje rūpinamasi dailės paveldu.

Kur buvo garsus

Atidarymo svečiai įdėmiai išklausė mano pranešimą apie Prano Domšaičio kūrybą, jo galeriją Klaipėdoje, kultūros centro veiklą. Visiems didelį įspūdį padarė priminti faktai apie P. Domšaičio populiarumą 3-4 dešimtmečius Vokietijoje. Labai malonu svečių būryje buvo sutikti ponią Mają Elehrmann-Mollenhauer, specialiai į atidarymą atvykusią iš Mainco, esančio už kelių šimtų kilometrų. Po oficialiosios dalies sulaukiau daug klausimų apie dailininką, Klaipėdą ir Lietuvą.

Parodoje Diuseldorfe eksponuojamas trisdešimt vienas Prano Domšaičio paveikslas, o jos visuma nuosekliai atspindi šio dailininko kūrybos raidą. Fondo „Gerhart-Hauptmann-Haus“ parodų salės moderniai įrengtos, kameriškos ir puikiai tinka P. Domšaičio paveikslams. Su šia paroda P. Domšaičio kūryba simboliškai sugrįžo į Vokietijos meninę erdvę, iš kurios jis, verčiamas istorinių aplinkybių, buvo priverstas pasitraukti pokariu.

Keisis parodomis

Tikimės, kad dar 2001 metais Klaipėdos paveikslų galerijoje surengta Ernsto Mollenhauerio paroda prasidėjęs bendradarbiavimas su fondu „Gerhart-Hauptmann-Haus“ nesibaigs šiuo projektu. Aptarti tolesnio keitimosi parodomis planai.

Diuseldorfe saugoma vieno iš nedaugelio Klaipėdoje gimusių dailininkų – H. Gutmano kūrinių kolekcija. H. Gutmanas studijavo Karaliaučiaus meno akademijoje. 2007 metais bus švenčiamos 100-osios jo gimimo metinės – puiki proga parodyti dailininko kūrinius Klaipėdoje.

PARODŲ ATSPINDŽIAI

Apie gėles, lėles, karą ir naujų įžvalgų erdves

Goda GIEDRAITYTĖ

Klaipėdos dailės parodų rūmuose ką tik atidaryta vilnietės grafikės Eglės Vertelkaitės paroda “Gėlės, lėlės ir karas” ir pirmajame rūmų aukšte visuomenei pristatyta nauja ekspozicinė erdvė su projektu “Catarcta”.

Kitoks regėjimas

Simo Dūdos (Vilnius) projektas “Cataracta” pristato naujai pritaikytą ekspozicinę parodų rūmų erdvę, skirtą jaunųjų menininkų parodoms, debiutams bei netradiciniams meno projektams.

S. Dūdos paroda naujos erdvės prezentacijai pasirinkta neatsitiktinai: iš siūlų suvyti erdviniai objektai it voratinkliai apraizgo pirmojo aukšto salės sienas ir lubas, skatindami žiūrovą pasiklysti meno apgaulės, iliuzijos, netikėtos tikrovės konstrukte. Pastarasis (kaip ir projekto pavadinimas) primena labai išdidintą akies obuolio kraujagyslių raizginį, kuriuo menininkas apeliuoja ne tik į visiems priimtiną tiesioginį matymą, vizualinį pasaulio pažinimą, bet ir į regos nukrypimus, vaizdo lūžius, drumsčius, naujas įžvalgas – visa tai, kas konstruoja kitokį – meninį – regėjimą.

Kaip pyragėlis su įdaru

Eglė Vertelkaitė savo paroda seka pasaką ne pasaką apie “Gėles, lėles ir karą”. Grafikės kūryba – tarsi koks pyragėlis su įdaru, kurio skonio subtilybės atsiveria tik prarijus pirmąjį kąsnį. Išviršinis saldumas, maloniai nuteikiantis gomurį, pasirodo, tėra apgaulė rūgščiam geluoniui įkąsti.

Techniniu požiūriu E. Vertelkaitės darbai nuo tradicinės grafikos priemonių nenutolsta, tačiau, kurdama spalvotus medžio raižinius, ofortus, ji modeliuoja savitą pasaulį, valdomą tiek vidinių impulsų, tiek išorinių įtakų bei “įsiurbimų” į save gausos.

Kita vertus, menininkė nesižavi idėjų klonavimu. Nors darbuose ir pasikartoja tie patys motyvai bei elementai, tačiau, kildami iš vieno branduolio, jie išlaiko skirtingas savastines būtis.

Slapčia duria į širdį

E. Vertelkaitės darbai nesislepia idealizuoto pasaulio horizontuose ar utopiškų vizijų bei nerealių svajonių pogrindžiuose. Jie gyvena: yra žemiški, profaniški ir “purvini” (šiandieninės būties kontekste). Gal dėl to dalis jų neįkyriai, bet akivaizdžiai alsuoja “pop-art”-iniais komiksų plaučiais.

Savo darbuose autorė plėtoja šiuolaikinei kultūrai bei menui itin imponuojančias kūno, kelionės ir mirties temas. Čia vienu metu, pamiršdami laiko ir erdvės paraleles, skraido lėktuvai, keliauja zuikiai, plasnoja angelai. Dažnas yra pistoleto, kraujo vaizdinys, o ir pačių darbų temai neretai pasirenkamas žudymo leitmotyvas. Tokia ir yra E. Vertelkaitės paroda: atvirai demonstruojanti savo žaismą ir gyvastį, o iš tiesų slapčia durianti į intymiausias ir pažeidžiamiausias žmogaus vietas.

PARODŲ ATSPINDŽIAI

Metale įspaustos grafikos karūnos

Ignas KAZAKEVIČIUS

“Klaipėdos galerijoje” vykstančioje kaunietės grafikės Danguolės Dauknytės (pasirašinėjančios KAROS slapyvardžiu) parodoje eksponuojami du ciklai “Sausis – Vasaris”, “Dabar ir Tada”.

Raštai čia žalčio ar raštai Vorūnos?

Apie tautinių elementų vartojimą D. Dauknytės kūryboje lyg ir nederėtų kalbėti. Ne todėl, jog archajinė jos lakštų išklotinė kartais primena seną skrynią, siuvinį ar namudinio audinio skiautę, kruopsčiai slepiamą (?) po modernistiniais štrichais. Paprasčiausiai – dailininkės kalba universalesnė. Norint įskelti gyvasties kibirkštį gerokai nualintoje (jau ir najosios bangos) grafikos dirvoje, jai nereikia seno ir naujo supriešinimo, literatūriško nostalgijos atvaizdavimo ar hiperbolizuoto dėmesio simboliui, kuris neretai tampa tik dekoratyviai akcentuojama dėme. Menininkė nenusiteikusi pasiduoti grafikos klišėms ir stereotipiniam vertinimui.

Naujosios klasikos tapsmo virpulys

Įsidėmėtina ir tai, jog Danguolė stačia galva nepuola į jos kartos grafikių tarpe madingą popieriaus plastikos sūkurį, kantriai grynina savo raišką, balansuojančią tarp abstrakčios spalvinės ekspresijos, pakankamai kieto ir konstruktyvaus formos karkaso. Autorė lieka ištikima linoraižiniui, kurio prigimtinį grubumą, kontūro šiurkštumą panaudoja junginiuose su metalo folija. Spauda ant pastarosios grafiką praturtina faktūromis, minimalistine ritmika, monumentalumu.

Netgi oforte D.Dauknytė lieka ištikima linoraižinio faktūrai. Ofortinė fono erozija, ne visada nuspėjamos išgraužos ir dėmės, atsvara linoraižinio vagotoms kreivėms, kampuotai trūkčiojančiai rievei, kuri suteikia virpesio. Virpesio, – šiuo atveju priešpastatomo vienatoniam ofortiniam mirgesiui.

Kam tada autorei giliaspaudė, kuria ji naudojasi ne pagal „taisykles“ ir derina su paviršiaus energingais dryžiais? Regis, linoraižinys – ekspresionistų daržas? Atsakymas paprastas: kad turtėtų personalinė raiška.

Tarsi šaltiniai iš po logikos uolų Jei pastebėsite, – D.Dauknytės grafikoje nėra akcentuojamas štrichas. Tiesa, mažo kalibro daikteliai, portretukai, ornamentai randa savo vietą daugiapakopiame vaizde (taip, autorės paveikslus galima žiūrinėti nuo apačios į viršų, skverbiantis po kvadratėlį, po stačiakampį plotelį). Nesupraskite šios mažybinės vartosenos kaip lyrikos ar sentimentalumo. Danguolės kūriniuose jo nėra, o pastarieji fragmenčiukai padeda išlaikyti pusiausvyrą tarp abstrakčių spalvinių bei faktūrinių žaidimų ir konkretesnės detalės – turinio.

Kaip jau minėjau, autorės kūriniai nekalba literatūrine kalba. Konkretybės čia suvokiamos veikiau kaip štampai, senovinės mums nepažįstamų (todėl neapeliuoja į jautrumą) vaizdų graviūros. Pavadinimai – abstrakcijos tik papildo paviršiaus tėkmę, it krentančio vandenin lapo raštai – jo paviršiaus raibulius. Kryžiuojasi linijų takeliai, atspaudo ant folijos ir oforto dėmės. Ir viskas taisyklinga, griežtai suderinta. Laisvę, regis, galima sutalpinti ir griežtos formos rėmuose. Tik, šiukštu, jie turi būti kinivarpų išėsti, kad Danguolės grafinio siuvinio dygsniai – tarsi šaltiniai iš po logikos uolų – kiton erdvėn prasimuštų.

Kita estampo samprata

Kokia gi ta erdvė? Ką nauja kalba šioji paroda ir ką įdomaus čia gali pamatyti Klaipėdos menininkai?

D. Dauknytė teigia naują grafikos erdvę, kitą estampo sampratą. Estampas čia nebėra tik grafikos atspaudas, perteikiantis vienos ar kelių klišių vaizdinį. Menininkė kuria atspaudą įvairiomis priemonėmis, dažniausiai kūrinį formuoja individualiai, todėl tiražuoti galima tik tas dalis, kurios tiesiogiai “priklausomos” nuo klišės.

Tai logiškas pasaulis, į kurį beldžiasi lyrika ir subtili užuomina į jaukiusbuitiniusmažmožius, tačiau ne visuomet jai atidaromos durys. Betgi šiuo atveju pačios durys puikiausiai perteikia minėtas autorės idėjas. Sykiu kūriniai išlieka šilti, estetiški ir prabangūs.

Todėl ir sakau sau: “O kara mia, kūriniuosna jūsų žvaigždėmis dangus nulijo…”

LANGAS

Švedams pristatė lietuvių literatūrą

Švedijos žiniasklaidai, knygų leidėjams bei jų skaitytojams kovo 9-10 dienomis buvo pristatyta Lietuvos, kitąmet pagrindinės viešnios teisėmis dalyvausiančios tarptautinėje Geteborgo knygų mugėje, šiuolaikinė literatūra bei autoriai. Jiems atstovavo ir du klaipėdiečiai – poetas Gintaras Grajauskas bei literatūrologas Marijus Šidlauskas.

Dviejų dienų forumas

Literatūros forumas “Lietuva – Geteborgo mugės dėmesio centre“ prasidėjo Švedijos rašytojų sąjungos namuose Stokholme ir kitądien tęsėsi jo tarptautinėje bibliotekoje, kur mūsų literatūros atstovai susitiko su Švedijos skaitytojais.

Šiuo literatūros forumu buvo siekiama sudominti Švedijos skaitytojus, o šios šalies leidėjus paskatinti leisti kuo daugiau lietuvių autorių knygų švedų kalba. Leidėjams buvo paruošta išsami informacinė medžiaga apie lietuvių literatūros autorius bei kūrinius. Forumo dalyviams taip pat pateiktos šių kūrinių ištraukos švedų kalba.

Literatūros kritikas Laimantas Jonušys švedams pristatė šiuolaikinę lietuvių prozą, literatūrologas Marijus Šidlauskas – poeziją.

Forumo metu vykusiuose literatūriniuose skaitymuose dalyvavo poetas Gintaras Grajauskas, skaitęs eilėraščius iš Švedijoje pernai išėjusios savo rinktinės, ir prozininkas bei dramaturgas Marius Ivaškevičius, supažindinęs švedus su savo kontroversiškuoju romanu “Žali”.

Susilaukė dėmesio

Forume dalyvavo tarptautinės Geteborgo mugės generalinė direktorė Anna Falck bei mugės programų direktorė Gunilla Sandin, Lietuvos kultūros ministerijos sekretorius, Lietuvos programos pristatymo tarptautinėje Geteborgo knygų mugėje komisijos pirmininkas Rolandas Kvietkauskas, viešosios įstaigos ”Lietuviškos knygos” direktorė Aušrinė Jonikaitė.

Lietuviškos literatūros pristatymas susilaukė didelio Švedijos dienraščių bei nacionalinio radijo dėmesio, į jį susirinko literatūrinių žurnalų redaktoriai ir žurnalistai, pagrindinių Švedijos  leidyklų vadovai, Švedijos nacionalinės kultūros tarybos, Švedijos instituto, Baltijos šalių rašytojų ir vertėjų centro Visbyje, paramos fondų bei kitų institucijų atstovai.

“Leidėjų buvo neįtikėtinai daug. Švedai lyg ir sunkiai priima svetimas literatūras, bet susidomėjimas buvo stebėtinai didžiulis, – dalinosi įspūdžiais grįžęs iš Švedijos poetas G. Grajauskas. – Stokholmo tarptautinėje bibliotekoje susirinko daugiausia Švedijoje gyvenantys lietuviai. Mes savo kūrybą skaitėme lietuviškai, vertėjai – paraleliai švedų kalba.”

Ruošiasi jau dabar

Pernai Lietuva pagrindinės viešnios teisėmis buvo pakviesta dalyvauti didžiausioje Šiaurės šalių knygų mugėje 2005 metais (šiemet mugės viešnia yra Didžioji Britanija). Šiam įvykiui Lietuva intensyviai ruošiasi jau dabar. Praėjusių metų  lapkričio mėnesį buvo patvirtinta Lietuvos pristatymo tarptautinėje Geteborgo knygų mugėje 2005 metais komisija, kuri ėmėsi rengti jo koncepcijos projektą. Šiais metais vasario mėnesį Švedijos leidėjai buvo pakviesti į Vilniaus knygų mugę, kurioje jie susipažino su šiuolaikine lietuvių literatūra ir šalies leidybos situacija.

Tarptautinėje Geteborgo knygų mugėje savo leidyklas pristato apie tūkstantis leidėjų iš įvairių šalių. Mugėje rengiamos ir tarptautinės seminarų programos, kuriose dalyvauja daug garsių pasaulio rašytojų, tarp jų – ir Nobelio premijos laureatai, pristatoma įvairių šalių rašytojų kūryba, vyksta diskusijos aktualiomis literatūros, kultūros ir politikos temomis.

“Klaipėdos” inf.