Parodų afiša

PARODŲ AFIŠA

Danas ANDRIULIONIS. Perpetum Mobile (MM IV. VIII). 2004 m. Aliejus, akrilas, drobė, 80×150 cm.

Klaipėdos dailės parodų rūmai
(Aukštoji g. 3)

„Cataracta“: Simas Dūda (Vilnius) – instaliacija.

„Gėlės, lėlės ir karas“: Eglė Vertelkaitė (Vilnius) – grafika.

„ Mindaugas Tendziagolskis (Vilnius) pristato: skulptūra, objektai“.

„Ratas“: suomių šiuolaikinio meno projektas – tapyba, fotografija, skulptūra, objektai, instaliacijos, koliažai, videomenas.

04 29 – 05 30 „Epochoj“: Vilniaus jaunųjų menininkų vaizduojamojo meno projektas. Pristatymas – rytoj 18 val.

05 05-30 „Rašto menas“: 3-ioji Lietuvos šrifto meno ir kaligrafijos paroda.

05 07-30 Julius Rakevičius (Kaunas) – akmens masės skulptūros.

Darbo laikas: 11-19 val., ne darbo dienos – pirmadienis ir antradienis.

Klaipėdos paveikslų galerija ir P.Domšaičio kultūros centras
(Liepų g. 33)

“Šiuolaikinė lietuvių taikomoji dailė”: iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių – tekstilė, keramika, porcelianas, stiklas, juvelyrika, metalo kalimas, oda.

“Australijos ir Okeanijos tautų meno kūriniai”: dievybės ir apeigų atributai – menų mecenatės Genovaitės Kazokienės (Australija) dovanota kolekcija.

Prano Domšaičio (1880-1965) tapybos ekspozicija.

„Elektroninės džiunglės“: Uvė Šreiberis (Vokietija) – instaliacija.

Galerijos Meno pažinimo centre:

Klaipėdos miesto moksleivių kūryba.

Darbo laikas: 12-18 val., sekmadienį – 12-17 val., ne darbo diena – pirmadienis.

Baroti galerija
(Aukštoji g. 3 / 3a)

„21 diena Berlyne“: Remigijus Treigys (Klaipėda) – fotografija.

05 07-20 „Skraidantis kilimas“: tarptautinė grafikos miniatiūrų paroda.

05 21 – 06 10 Rytis Martinionis (Klaipėda) – tapyba.

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija (III a.).

Darbo laikas: 11-18 val., šeštadienį – 11-17 val., ne darbo diena – sekmadienis.

“Klaipėdos galerija”
(Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10)

„Šalta. Karšta. Islandija“: Aurelija Čepulinskaitė (Klaipėda) – fotografija.

05 06-25 „Mėlynas krantas“: Rytas Jurgelis (Palanga) – tapyba.

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija.

Darbo laikas: 11-18 val., šeštadienį – 11-16 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Klaipėdos menininkų namai
(Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10)

II aukšte

„Rūko paukščiai“: Kęstutis Čepėnas (Panevėžys) – fotografija.

Darbo laikas: 11-17 val., ne darbo dienos – šeštadienis ir sekmadienis.

“Raina galerija”
(Kepėjų g. 17)

„Siuvinėti margučiai“: Irena Janiškienė (Kaunas).

„Angelai tarp mūsų“: Rimantė Butkuvė (Prienai) – medžio skulptūra.

Gegužės mėnesį planuojama Danguolės Dauknytės (Kaunas) grafikos paroda.

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija.

Darbo laikas: 10.30-19 val., šeštadienį – 11-16 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Vyto Karaciejaus fotografijos studija-galerija
(Šaulių g. 3)

Nuolat veikia vis atnaujinama Vyto Karaciejaus fotografijų ekspozicija.

Darbo laikas: 11-19 val., šeštadienį – 12-18 val., ne darbo dienos – sekmadienis ir pirmadienis.

Dailės salonas “Paletė”
(Taikos pr. 18)

„Būsenos“: Rima Baukaitė (Klaipėda) – grafika.

05 04-31 „Tarp baltos ir juodos“: Gražina Oškinytė-Eimanavičienė (Palanga) – grafika. Atidarymas – antradienį 18 val.

Darbo laikas: 9.30-18.30 val., šeštadienį – 9.30-15.30 val., ne darbo diena – sekmadienis.

“Parko galerija”
(Turgaus g. 9)

„Viskas apie keramiką…“: Daina Daukšienė (Kaunas), Daina Vanagaitė-Belžakienė (Kaunas), Eglė Česonytė (Kaunas), Jūratė Strielskauskytė-Neimantienė (Vilnius) – keramika.

05 13 – 06 13 „Visa tiesa apie tiesą, slypinčią kažkur anapus paveikslų“: Andrius Miežis (Kretinga) – tapyba.

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija.

Darbo laikas: 10-18 val., šeštadienį – 10-15 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Galerija-kavinė „Pėda“
(Turgaus g. 10)

I ir II aukšte

Vytautas Karčiauskas (Klaipėda) – juvelyrika, skulptūra.

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija.

Darbo laikas: I a. kavinė – kasdien 10-23 val., I ir II a. galerija – kasdien 10-19 val., išskyrus sekmadienį.

Tautodailės salonas “Marginiai”
(Sukilėlių g. 4)

04 30 – 05 23 „Siūtos lėlės“: Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus zoninė paroda, skirta Motinos dienai. Atidarymas – penktadienį 15 val.

Nuolat veikia vis atnaujinama tautodailininkų kūrybos ekspozicija.

Darbo laikas: 10-18 val., pirmadienį – 10-15 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Antano Mončio namai-muziejus
(S. Daukanto g. 16, Palanga)

Nuolat veikia Antano Mončio (1921-1993) kūrybos ekspozicija: skulptūros, piešiniai, koliažai, kaukės, švilpiai.

„Miesto ilgesys“: Arūnas Baltėnas (Vilnius) – fotografija.

Darbo laikas: ketvirtadienį, penktadienį, šeštadienį, sekmadienį – 12-17 val., ne darbo dienos – pirmadienis, antradienis, trečiadienis.

Juodkrantės parodų namai
(Liudo Rėzos g. 8, Juodkrantė)

Viktorija Daniliauskaitė (Vilnius) – grafika.

„Gimtasis kraštas“: Edvardas Malinauskas (Klaipėda) – tapyba.

04 30 – 06 03 Gintaras Palemonas Janonis (Vilnius) – tapyba.

05 07 – 06 03 Daiva Ložytė (Klaipėda) – keramika.

Darbo laikas: 10-18 val., šeštadienį – 10-16 val., ne darbo dienos – sekmadienis ir pirmadienis.

 

Europinis startas

Nidoje

Europinis startas

Balandžio 29 – gegužės 11 dienomis Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą datai paminėti Nidoje vyks tarptautinis tapybos pleneras “Gyvasis Nidos ekspresionistų kelias”.

Plenero dalyviai – 11  autorių – 5 Lietuvos ir 6 užsienio dailininkai iš Estijos, Latvijos ir Lenkijos jau rytoj susirinks Nidoje, kur bus atidaryta plenero dalyvių dailės paroda, kuriai kiekvienas autorius atsiveš po 2 savo kūrinius.

Kuršių nerijos žmonės bei kraštovaizdis, pušynai, aukštos kopos, iš abiejų nerijos pusių sklindanti ypatinga vandenų šviesa nuo seno buvo dailininkų įkvėpimo šaltinis, puoselėjo romantinę vokiečių dailės tradiciją, įrašė atskirą puslapį į jų, kartu ir į Lietuvos dailės istoriją. Pagerbiant šias tradicijas, beveik dvi savaites truksiančio plenero metu bus tapoma organizatorių nurodytose ir turistų labiausiai lankomose vietose. Tai Nidos švyturys, Parnidžio kopa, Tylos slėnis, Nidos senamiestis, Evangelikų liuteronų bažnyčia, etnografinės kapinės, Tomo Mano namelis, pamario pėsčiųjų takas. Kitas vietas dailininkai pasirinks patys. Prieš pradėdamas tapyti bei tapydamas kiekvienas dailininkas laisva forma trumpai aprašys savo kūrybinę situaciją: kodėl paveikslui pasirinko vieną ar kitą gamtos, kultūros paveldo objektą, kokius jausmus išgyveno kūrybinio proceso metu. Vėliau dailininko pasirinkta vieta profesionalių fotomenininkų bus nufotografuota taip, kad iš padarytos nuotraukos galima būtų suprasti, kur ji yra. Visa minėta medžiaga bus naudojama antrajame etape, kitąmet rengiant plenero parodą ir bukletą.

Dailininkų darbai, nuotraukos bei tekstai bus eksponuojami Nidos bendruomenės namų Savicko paveikslų galerijos parodų salėje. Oficialus dailininkų parodos atidarymas bei “Gyvojo ekspresionistų kelio” katalogo pristatymas Neringoje vyks 2005 metų gegužės 1-ąją, minint Lietuvos stojimo į ES vienerių metų sukaktį. Pagal analogišką modelį projektą ketinama tęsti ir ateityje. Per keletą metų tikimasi sukaupti nemažą dailės darbų fondą, įdomia forma jį pristatyti Lietuvos bei užsienio žiūrovui.

Projektą parėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Neringos miesto savivaldybė. Projekto organizatorius – Savicko paveikslų galerija, veikianti Vilniuje ir turinti filialą Nidoje. Jai talkina Neringos savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyrius.

Mušamųjų garsai prikėlė ir pagarbino pavasarį

Muzika

Mušamųjų garsai prikėlė ir pagarbino pavasarį

Loreta Narvilaitė

Šių metų balandžio 12–26 dienomis uostamiestyje vyko XXIX “Klaipėdos muzikos pavasaris”.

Jau antrus metus festivalį organizuoja Klaipėdos miesto savivaldybės Muzikos centras. Šiemet renginio meno vadovas Alfonsas Vildžiūnas subūrė ir meno tarybą, su kuria kartu sprendė, kokie koncertai būtų įdomūs, reikalingi klaipėdiečiams. Buvo sulaukta nemažai pasiūlymų, ypač iš vilniečių atlikėjų, kompozitorių, kurie pageidavo atvykti čia koncertuoti. Tai suteikė galimybę rinktis, atsižvelgiant į miesto koncertinio gyvenimo specifiką.

Festivalis ir toliau išliko tradiciškai demokratiškas ir aprėpė platų akademinės muzikos žanrų spektrą. Jame skambėjo pati įvairiausia muzika, pradedant barokine, klasicistine, romantine ir baigiant XX bei XXI amžiaus kūryba. Festivalyje pasirodė pasaulinio ryškumo žvaigždė ir nemažas lietuviškas žvaigždynas, jis taip pat suteikė sceną saviems, vietiniams, atlikėjams.

Verti partnerių

XXIX “Klaipėdos muzikos pavasario” programą sudarė septyni koncertai. Dviejų kamerinių orkesrų pasirodymai žymėjo festivalio pradžią ir pabaigą. Su Klaipėdos kameriniu orkestru, diriguojamu Roberto Šerveniko, atidarymo koncerte grojo saksofonininkas Petras Vyšniauskas ir altininkas Ilanas Šneideris (Liuksemburgas). Daugelį intrigavo, kaip garsusis lietuvių saksofonininkas, improvizacijų ir spontaniškai gimstančios muzikos meistras interpretuoja tiksliai užrašytus barokinius Tomaso Albinonio ir Benedeto Marcelo kūrinius. P. Vyšniauskas jų muziką atliko jautriai, atsargiai, jo saksofonas išties kartais skambėjo tarsi obojus, – instrumentas, kuriam šie kūriniai ir buvo parašyti. Tačiau visa savo jėga ir grožiu jis pragydo atliekant Felikso Bajoro kūrinį „Vakaro godos“ – saksofonininko prašymu specialiai kompozitoriaus aranžuotą estradinę dainą. Vis dėlto P.Vyšniauskui artimesnė yra naujoji muzika, teikianti daugiau interpretacinės laisvės.

Altininkas I. Šneideris Nikolos Paganinio ir Paulo Hindemito kūrinius griežė labai įsijautęs, tačiau sugebėdamas tuo pat metu ir bendrauti su publika, ją stebėti ir netgi šypsotis. Klaipėdos kamerinis orkestras šiame koncerte pademonstravo brandų grojimą, tikslią intonaciją ir tikrai buvo vertas garbingų solistų partnerystės.

Entuziazmo netrūko

Net du festivalio renginiai buvo skirti pučiamųjų muzikai, mūsų mieste turinčiai ypač senas ir aukšto lygio atlikimo bei dėstymo tradicijas. „Vilniaus fagotyno“ – vienintelio keturių fagotų ansamblio Lietuvoje, koncerto programą sudarė baroko epochos muzika ir šiuolaikinių autorių kūriniai. Juos ansamblis, vadovaujamas Šarūno Kačiono, parengė profesionaliai ir grojo su dideliu entuziazmu.

Entuziazmo netrūko ir tūbininkui Sergejui Kirsenkai, pristačiusiam projektą “Tūba solo +”. Publika klausėsi ne įprasto koncerto, bet regėjo vieno atlikėjo teatrą, kur garsai ir reginiai (videoprojekcijos autorė – Goda Skėrytė) kūrė savitą pasaulį. Jo centre, žinoma, buvo tūba – žemiausio diapazono pučiamasis instrumentas. Ar jis gali būti patrauklus? Gali, bet tik S. Kirsenkos fanatizmo ir meilės savo instrumentui dėka. Grodamas vien tik šiuolaikinius švedų, danų, vengrų, amerikiečių bei lietuvių autorių kūrinius tūbai solo arba su fonograma, atlikėjas išties demonstravo virtuoziškumą. Jis meistriškai valdė įvairiausią grojimo techniką, išgaudamas net dvigubus garsus, taip pat dainavo, kalbėjo, improvizavo ir netgi šoko kartu su tūba. Tai buvo pirmas tokio pobūdžio solinis tūbos koncertas Lietuvoje, ir Sergejus, manau, yra patenkintas, kad jis įvyko mieste, kuriame tūbininkas pradėjo savo profesinį kelią į didžiąją sceną, studijuodamas Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje (kurią, beje, yra baigęs ir P. Vyšniauskas).

Kareivio istorija

Festivaliui įpusėjus Klaipėdos muzikos centro choras “Aukuras” kartu su Plungės kultūros centro kameriniu choru (abiem kolektyvams vadovauja Alfonsas Vildžiūnas, kuris ir dirigavo koncerte) Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje dainavo Šarlio Guno „Messe solennelle“. Solo partijas atliko Rita Urniežienė, Mindaugas Zimkus ir Giedrius Prunskus, vargonavo Bernardas Vasiliauskas. Koncertas vyko pavasarišką Atvelykio sekmadienį, ir klausytojai jautėsi pakylėti, savo sielas pripildę gražios, romantiškos muzikos.

Net dviejuose “Klaipėdos muzikos pavasario” koncertuose skambėjo XX a. klasika – Igorio Stravinskio kūryba. Klaipėdos žvejų rūmų Teatro salėje vilniečių atlikėjų ansamblis, vadovaujamas dirigento R. Šerveniko, stilingai ir šmaikščiai pasakojo I. Stravinskio “Kareivio istoriją”. Sužavėjo renginio režisierės Birutės Marcinkevičiūtės atliktas Skaitovo vaidmuo, perteiktas senąja rusų kalba, pripildytas vitališkos energijos, kuri pulsavo ir šokėjų – Kareivio bei Velnio (Gytis Ivanauskas ir Aurelijus Liškauskas) judesiuose. Choreografiją pastatymui sukūrė Birutė Banevičiūtė. Susilaukęs itin gerų atsiliepimų Maskvoje, šis spektaklis naujais aspektais praplėtė grynosios muzikos koncertais prisodrintą klaipėdiečių festivalio paletę, palikdamas šiltus, geltonus prisiminimus apie daugybę linksmai žydinčių saulėgrąžų ir panašių meninių išgyvenimų ilgesį būsimuosiuose renginiuose.

Keturiomis rankomis

Pavasarišką programą festivaliui paruošė pianistai Sonata ir Rokas Zubovai. Savo koncertą jie pradėjo Klodo Debiusi pjese “Pavasaris”, o baigė skandalingojo I. Stravinskio baleto “Šventasis pavasaris” atlikimu fortepijonu keturiomis rankomis.

Klaipėdiečių publika gausiai aplodismentais įvertino šį milžinišką pianistų darbą. Nors tenka pripažinti, kad ausyse nuolat skambėjo originalioji – simfoninė baleto versija, kuri savo spalvomis ir gyvybingumu daro žymiai didesnį poveikį, nei kūrinio atlikimas fortepijonu.

Beje, “Šventojo pavasario” atlikimą Zubovai paskyrė neseniai iš gyvenimo pasitraukusio muzikologo Adeodato Tauragio, kuris ne vienai muzikų kartai dėstė apie I. Stravinskį ir kitą šiuolaikinę muziką Lietuvos muzikos akademijoje, atminimui.

Trys premjeros

“Klaipėdos muzikos pavasario” metu įvyko trijų lietuvių autorių – Vidmanto Bartulio, Žibuoklės Martinaitytės ir Loretos Narvilaitės – kūrinių premjeros. V.Bartulio kūrinį „Vakarykštei dienai“ atliko ansamblis „Vilniaus fagotynas“. Autoriaus teigimu, šiame kūrinyje „viskas labai laisva ir tradiciška. Emocionali muzika, ir tiek.“

Ž. Martinaitytės opusą „AB INITIO“ tūbai su fonograma grojo tūbininkas S.Kirsenko. Kompozitorė kūrinyje naudoja paukščių balsus, skambančius tiek fonogramoje, tiek pačios tūbos partijoje.

L.Narvilaitės kompozicija „Labirintas“ buvo sukurta specialiai pianistų S. ir R. Zubovų koncertui „Klaipėdos muzikos pavasaryje“. Kūrinyje vyrauja painios gamų linijos, žyminčios vingiuotą kelią gyvenimo (taip pat ir kūrybos) labirintu.

Nepaprasta viešnia

Festivalio uždarymo koncerte su Lietuvos kameriniu orkestru, vadovaujamu ir diriguojamu prof. Sauliaus Sondeckio, muzikavo perkusijos virtuozė iš Didžiosios Britanijos Evelina Gleni. Prieš šešerius metus Stokholme klausiausi solinio šios atlikėjos koncerto, kuris tada man padarė didžiulį įspūdį, neišblėsusį iki šiol. E. Gleni pasirodymas Klaipėdoje pranoko visus lūkesčius. Tūkstantinė klausytojų auditorija jos klausėsi sulaikiusi kvėpavimą. Atlikėjos muzikalumas ir artistiškumas tiesiog pavergė visus. Ir orkestrantai, ir publika sėdėjo tarsi užhipnotizuoti, skambant bisui – solinei pačios E. Gleni kompozicijai “A Little Prayer” (”Mažasis maldininkas”). Magiškai veikė ne tik muzika, perkusininkės rankų judesiai. Įspūdinga buvo net tyla, kuri bene minutę skyrė paskutiniuosius marimbos garsus ir aplodismentų audrą. Klausiausi jos ir mąsčiau, kad tokioje tyloje nuolat gyvena pati Evelina, fantastiškai sugebanti milijonams žmonių atverti nuostabių garsų pasaulį. Labai džiugu, kad Klaipėdos festivalio klausytojai jį išgirdo. Visai nesentimentalių vyrų ir moterų akyse blizgėjo ašaros, kiti net negalėjo rasti žodžių patirtai būsenai įvardinti. O pasaulinio lygio žvaigždė paprastai ir nuoširdžiai kalbėjosi su visais gerbėjais, ją sveikinusiais po koncerto vykusio priėmimo metu.

Kartu su Lietuvos kameriniu orkestru E.Gleni grojo barokinę Antonijo Vivaldžio bei šiuolaikinio brazilų kompozitoriaus Nėjaus Rosauro muziką, kurią perkusistė atliko vibrafonu bei marimba. Orkestras dar grojo Henrį Perselį, Jozefą Haidną ir Benjaminą Briteną. Kaip visada, grojo nepriekaištingai, tačiau nelinksmuose orkestrantų veiduose buvo matyti pastarųjų dienų konflikto su vadovu S.Sondeckiu žymės.

Šis koncertas turėjo ir svarbų politinį aspektą, nes juo prasidėjo tarptautinis projektas “Idėjų kryžkelė”, kurį įgyvendina Didžiosios Britanijos ambasada Lietuvoje ir Britų taryba Lietuvos narystės Europos Sąjungoje proga. Klaipėdiečius pasveikino Jo Didenybė Didžiosios Britanijos Ambasadorius Lietuvos Respublikoje ponas Kolinas Robertsas, tą pačią dieną atidaręs naująjį savo valstybės konsulatą mūsų mieste.

Pranoko ankstesnius

Štai toks spalvingas, mušamųjų instrumentų garsais prikeltas ir pagarbintas buvo šiemetinis “Klaipėdos muzikos pavasario” festivalis. Jame vyravo tradiciškai akademinė kryptis, daugumoje renginių orientuota į klasikines koncertų formas įprastose erdvėse. Tik gaila, kad gera muzika, skambėjusi KU Menų fakulteto koncertų salėje, kurią atliko Klaipėdos kamerinis orkestras, “Vilniaus fagotynas”, tūbininkas S. Kirsenko, S. ir R. Zubovų fortepijoninis duetas, sulaukė vis dėlto mažokai klausytojų. Tačiau festivaliui naujoje erdvėje – Žvejų rūmuose surengtas I. Stravinskio “Kareivio istorijos” atlikimas ir Lietuvos kamerinio orkestro pasirodymas su E. Gleni suintrigavo daugiau žmonių. Ypač finalinis koncertas pakėlė festivalį į naują kokybinį lygį, kurio bus tikimasi ateinančiais metais jubiliejiniame XXX “Klaipėdos muzikos pavasaryje”. Minėtas koncertas, mano nuomone, neabejotinai tapo sėkmingiausiu ne tik šio festivalio, bet ir visų iki šiol vykusių pavasarių renginiu, palikęs pačius maloniausius įspūdžius ir melomanams, ir muzikos profesionalams.

I. Kazakevičius: „Idėjoms sienų nėra!“

PAŠNEKESIAI

I. Kazakevičius: „Idėjoms sienų nėra!“

Rita BOČIULYTĖ

Klaipėdos menininkų namams šį pavasarį pradėjo vadovauti naujas direktorius. Juo miesto savivaldybė patvirtino menotyrininką Igną KAZAKEVIČIŲ. Prieš ketverius metus iš Kauno atvykęs gyventi ir dirbti į uostamiestį, jis įsijungė į Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus veiklą, inspiravo daugelį plačiai nuskambėjusių šiuolaikinio meno projektų, užsirekomendavo kaip iniciatyvus ir veiklus žmogus. Tačiau, anot I. Kazakevičiaus, kad idėjos, kurių jam netrūksta, taptų kūnu, vien kūrybinio nerimo nepakanka. Anot naujojo direktoriaus, daugel metų merdėję Klaipėdos menininkų namai, kuriuos jis ėmėsi reanimuoti, turėtų tapti ir jo paties kūrybinių svajonių išsipildymo placdarmu, ir viso uostamiesčio meno informacijos bei komunikacijos centru. Juolab kad Klaipėdos, kaip teigia I. Kazakevičius, laukia perspektyvaus kultūros eksporto ir importo uosto ateitis.

- Kodėl Kauną iškeitei į uostamiestį – vis dėlto mažesnį miestą už laikinąją sostinę?..

- Atsakymas veikiausiai būtų – laisvė veikti ir erdvė šiai veiklai. Vieta šiuo atveju nėra labai svarbu. Tiesa, laikinoji sostinė didesnė nei Klaipėda, tačiau Klaipėda greičiau evoliucionuoja visomis prasmėmis, kultūrine – taip pat. Čia greičiau apmiršta ir atsiranda tradicijų užuomazgos, kultūrinė akvatorija čia atvira visų šalių laivams.

Be to, viliojo jūros ir kranto riba. Ir nepasakyčiau, jog vien kurortine prasme. Jau septyneri metai neatostogauju. Jūra man – tarsi nesąmoningas savęs stūmimas į tokią vietą, iš kurios matyti horizontas. O kad jį pasiektum, telieka išmokti vaikščioti vandeniu, kitaip tariant – nutiesti sau kelią. Tas horizontas – tarsi koks masalas prieš akis – kad greičiau bėgtum, nors žinai, kad tai tik iliuzija, horizontas gi neartėja, tačiau įdomūs toliai atsiveria. Dėl jų gi ir gyveni. Ir kuri.

- Ar Klaipėda menui ir menininkams – specifinė erdvė? O gal vis dėlto ne? Juk Kaunas, Vilnius ir visa nedidukė Lietuva – po ta pačia saule?..

- Idėjai realizuoti reikia to, ko būtent jai ir reikia. Gal kitu atveju Šilutės durpynas prasmingesnis už visas Vilniaus galerijas sykiu paėmus. Kaip žinia, provincialumą nulemia ne tiesioginis nuotolis nuo centro. Na, o nuolatiniam kūrybos procesui labai svarbu aplinka ir… nepasiduoti jai. Svarbu asmenybė ir jos išraiška mene. Kūrybai svarbu susikaupti. Čia turi įtakos kūrybingi kolegos, dirbtuvės, informacijos srautas, darbas su kultūros įstaigomis, kuratoriais, fondais. Aišku, kad visa tai sukoncentruota Vilniuje. Įmestas į tokią aplinką, menininkas priverstas greičiau suktis, nes bus nustumtas. Kituose miestuose tempas lėtesnis. Tačiau tik išoriškai, nes minėto proceso greitis nekrenta į akis. Todėl ilgainiui menininkas adaptuojasi periferijoje ir, bandydamas vėliau prasimušti sostinės rinkoje, eina tarsi prieš eismą (blogąja prasme) arba atsisėda greitkelyje, kitaip tariant, neadekvačiai, per lėtai reaguoja į procesą. Iš čia kyla įsižeidimai – et, vilniečiai, kauniečiai pasipūtėliai ir t.t. Be abejo, egzistuoja užkulisinė kova, tačiau, kai susiduri su tuo kasdien, paprasčiau reaguoji, tampi labiau užsigrūdinęs ir sykiu tolerantiškesnis kolegoms.

- Bet čia esanti jūra, uostas, gal kokie kiti specifiniai dalykai meniniam procesui turi reikšmės, suteikia ypatingo „prieskonio“?..

- Klaipėda, jūra veikia gerai. Romantiškai. Čia pat Nida, Palanga, plenerai, skulptūrų simpoziumai. Klaipėda atviresnė, internacionalinė, kosmopolitinė, be gilių meninių tradicijų. Tai nėra blogai. Ir dabartiniai menininkai Klaipėdoje tradicijos nesukūrė, kaip, pvz., Kauno tapytojų „lūžio karta“. Klaipėdiečiai tiesiog tobulino savo nišą. Jaunosios kartos nėra, ir ji nespės atsirasti iki vyresniajai kartai galutinai „paliekant postą“. Evoliucija diktuoja savo realijas. Klaipėda taps perspektyviu meno, kultūros eksporto ir importo uostu. Ir tai išeis į naudą visai Lietuvai. Klaipėda, nebandydama išsaugoti to, ko čia nėra, taps reprezentaciniu Lietuvos kultūros flagmanu, lygiaverčiu sostinei. Kitaip tariant, rezonuos su naujausių tendencijų pulsu, geriausiai jai tinkančiu dažniu.

- Ne paslaptis, Klaipėdos menininkų namų direktoriaus pareigų nesikratei, nereikėjo Tavęs ilgai įkalbinėti į tą kėdę sėsti. Manai, kad nusistovėjusį vandenį galima priversti tekėti? Gal esi naujasis idealistas ar…

- …karjeristas? Nemanau. Šias pareigas kaip laikinasis direktorius einu nuo vasario 2-osios, o kaip tikrasis – nuo kovo pabaigos. Bendradarbiaudamas su „Klaipėdos galerija“ nuolat stebėjau Menininkų namus, jų veiklą. Kaimynai visgi… Buvo įdomu, kam skirta ši įstaiga? Juolab kad, kai gyvenau Kaune, tenykščiuose menininkų namuose aktyviausiai meninis gyvenimas virė ankstyvojo ir brandžiojo atgimimo laikotarpiu, maždaug iki 1994 metų. Jie buvo tiesos ruporas, idėjų švyturys ir savotiškas menininkų kūrybinės pradžios placdarmas. Vėliau nuslopo euforinis menininkų entuziazmas, didėjo privataus sektoriaus konkurencija, ir menininkų namai ėmėsi dubliuoti kitų kultūros įstaigų funkcijas. Klaipėdos menininkų namai jau kuris laikas taip pat buvo įdomūs tik sau. O juk čia palanki infrastruktūra koncentruoto meninio proceso kūrimui, kuris galėtų tapti Klaipėdos meno pulsu. O mano idealizmas čia tik padėtų kantriau iškęsti „tranšėjų kasimo“ laikotarpį, t.y. investavimo (ypač laiko prasme) tarpsnį, kol suformuosime šios biudžetinės miesto kultūros įstaigos kūrybinės veiklos stuburą.

- Ar domitės pačių uostamiesčio menininkų nuomone, kokie turėtų būti, ką veikti Klaipėdos menininkų namai?

- Suprantama, labai svarbi Klaipėdos menininkų nuomonė. Juk jiems visų pirma tie namai ir skirti. Netrukus, sutvarkę administracinius reikalus ir savame kolektyve išsiaiškinę, ką artimiausiu metu galime realizuoti iš nustatytų prioritetų, ruošiamės sukviesti aktyviausius menininkus, kūrybinių sąjungų, organizacijų vadovus bei atstovus diskusijai, išklausyti jų pageidavimus, sužinoti ir aptarti poreikius.

Derindami ilgalaikius strateginius planus ir kasdienę veiklą, tikimės artimiausiu metu apsibrėžti veiklos zonas, kitaip tariant, surasti savo veiklos nišą, kad nedubliuotume kolegų.

- Ką, Tavo galva, reikėtų Menininkų namuose keisti pirmiausia ir kodėl?

- Tualeto spyną. Čia buvo užsitrenkęs ne vienas užsienio svečias. Pakvipę buvo tarptautiniu skandalu… O jei rimtai, reikia keisti veiklos kryptis, tiksliau įvardyti darbuotojų pareigybes – t.y. kas už ką atsakingas, paskirstyti darbo funkcijas ir kiekį, idant nebūtų dubliavimo, pakeisti pasenusius įstatus, kad juose įvardytos funkcijos atitiktų būsimas veiklos sferas.

- Gal jau turi veiklos planą?

- Kadangi pernai nebuvo suformuluotas šių metų renginių planas, tenka jį kurti dabar.

- Kokia finansinė Menininkų namų būklė? Teko girdėti, kad ir papildomomis lėšomis savivaldybė šiemet parems jūsų idėjas?

- Šiuo metu Menininkų namų finansinė būklė nėra džiuginanti. Renginiams ir kultūrinei veiklai mums skirta viso labo dešimt tūkstančių litų. Nėra ko stebėtis, mat miestas iš ankstesnės vadovybės nesulaukė konkrečių pasiūlymų dėl įdomesnių, ilgalaikių veiklos formų, projektų etc.

Džiaugiuosi, kad savivaldybė palaiko naujas idėjas, skatina veikti. Bet nesiruošiame „joti“ tik ant savivaldybės sprando, kiekvienai veiklos sričiai – akcijai, parodai, tarptautiniam projektui – ieškome konkrečių rėmėjų.

- Kuo Menininkų namų veikla bus specifinė, skirsis nuo kitų biudžetinių miesto kultūros įstaigų? Gal atsiras naujų krypčių?

- Pradinė idėja šiek tiek keisis… Menininkų namus įsivaizduoju kaip vienalytį kolektyvą, smegenų centrą, kuriantį įvairaus tipo socialinius bei kultūrinius projektus, mūsų įtakos erdvėje vykstančiam meniniam veiksmui suteikiantį naują formą. Akcentuočiau pateikimo svarbą, aktualumą, šiuolaikinio meno tendencijas ir estetinį patrauklumą, nes kiekviena mintis privalo „kabinti“ vizualiai.

Todėl Menininkų namai ilgainiui taps pilnaverčiu informacijos bei komunikacijos centru. Juk socialiniai, edukaciniai, meniniai, kultūrologiniai aspektai dažnai meniniame procese eina greta. Taip mąstyti verčia siekis, kad Menininkų namai būtų prestižinė vieta, kuri atliktų savo funkciją – skatintų ir padėtų uostamiesčio meno kultūros reiškiniams tapti integruotu, sintezuotu meno procesu. Nepamiršime ir pačių menininkų, siūlydami jiems ieškoti originalių savęs pateikimo būdų, tarpininkausime įvairiais klausimais, susijusiais su jų kūryba, padėsime rasti juos dominančią informaciją, padėsime ieškoti menininkų veiklai papildomų erdvių, o Menininkų namų erdvėse pristatysime tik išskirtinius, joms pritaikytus renginius. Mat parodinė veikla nėra mūsų prioritetas, ir patalpas kiekvienai parodai, akcijai ar kitai veiklai reikia paruošti, sukurti scenografiją. Tai, žinoma, skatina idėjas, tačiau atima begalę laiko. Todėl šioje sferoje orientuosimės į vadinamąjį ekskliuzyvą – tai, ką iš tiesų verta rodyti dėl istorinės ar kontekstinės vertės, kas atvertų naujas erdves pamąstymams. O pagrindinis mūsų tikslas – daugiamečiai projektai, pristatantys miesto meninį potencialą kaip procesą, neišskiriant kurios nors meno šakos.

- Gal patikslintumei prioritetus?

- Pirmiausia – tarptautiniai projektai, kontaktuojant su užsienio fondais, kuriuose dalyvaus vietos ir užsienio menininkai. Juos realizuoti padės kultūrinių mainų programa. Informacinis centras, savaime suprantama, ir tikslingas vienų informavimas apie kitų kūrybą. Be to, kuriame informacijos centrą, kuris pristatys naujausią Klaipėdos kūrėjų ir užsienio menininkų medžiagą, vienus informuos apie kitus, užsiims leidiniais, katalogais, naujų meno adresų paieškomis. Manau, Menininkų namai turi atitikti jų pavadinimą. Būti atviri naujoms idėjoms, tapti jas stiprinančiu veiksniu.

Menininkų namams, jų veiklai reikia gyvybingos erdvės. Todėl projektų inicijavimas, kultūros mainai neturėtų apsiriboti tik uostamiesčiu. Juk projektui ne visada tinka ir prasmingos erdvės, kurios yra po ranka. Ir „šviežias kraujas“ nuolat reikalingas. Kodėl gi klaipėdiečiams nepristačius savo projektų ne tik užsienyje, bet ir Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Palangoje ar Nidoje? Ir kodėl gi nekurti jų drauge su kitų miestų menininkais? Kitaip tariant, manau, kad šios savivaldybės įstaigos įtaka neturėtų baigtis administracinio savivaldybės žemėlapio ribose. Juk idėjoms sienų nėra!

- Ar beturėsi laiko profesijai – meno tyrinėjimui, rašymui apie jį, savo paties tapybai? O gal tai niekur nepabėgs, atidėsi arba suderinsi?

- Kuo didesnės perspektyvos realizacijai atsiveria, tuo daugiau darbų įmanoma sugrupuoti ir toje erdvėje patalpinti. Juolab kad jie nėra stichiški, natūraliai plėtojasi į paralelines sferas, forma gimdo vaizdą, šis – veiksmą, per jį mes keičiamės informacija, mus pasiekia nauji žmonės – menininkai ir partneriai.

Į Menininkų namus atsinešiau ir savo kraitelį – pradėtus projektus, kontaktus ir kontraktus. Štai projektą „www.madona.st“ ruošiamės „mesti“ į tarptautinį lygį. Jau sukurtas filmas, kurį klaipėdiečiai išvys per Klaipėdos menininkų namų organizuojamą „Europos kino savaitę“. Ji vyks gegužės 2 – 8 dienomis „Jūratės ir Kastyčio“ kino teatre. Taip pat esu pagrindinis tarptautinės XII Vilniaus tapybos trienalės kuratorius – šis projektas bus pristatytas Vilniaus ŠMC gegužės 14 dieną. Dar įpusėtas monografinis leidinys apie fotografą Raimundą Urboną. Na, o rudenį sykiu su Remigijumi Treigiu Klaipėdos dailės parodų rūmuose ir Menininkų namuose pristatysime tarptautinį fotografijos projektą „Erozija“. Ir tai – tik keli stambiausi projektai …

Na, o rašymas man tapo daugiau nei recenzija. Mat meno procesas – parodų ciklai, performensai, socialinis jų poveikis, tarptautiniai dialogai ir kita – tai ne tik personalijos. Tapo svarbiau jas atskleisti proceso kontekste. Be to, dabar mane labiau domina tekstas, jo tobulumas ir netobulumas, žargonas kaip menas ir mene, ribinė situacija tekste, kuomet polemika su menu perauga į polemiką su teksto kultūros klodais, suprantama, jei nagrinėjama problema šito reikalauja. Taigi viskas susiję, kas per daug, savaime nubyra…

- Dėkui už pokalbį. Kuo geriausios kloties spėjant viską!

Kas papildys Klaipėdos kultūros magistrų ložę?

MIESTO APDOVANOJIMAS

Kas papildys Klaipėdos kultūros magistrų ložę?

Klaipėdos miesto savivaldybė ragina klaipėdiečius siūlyti kandidatūras 2004 metų Klaipėdos kultūros magistrų nominacijai.

Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyrius 2003 metais įsteigė apdovanojimą labiausiai miestui nusipelniusiems menininkams ir kultūros žmonėms. Pernai pirmaisiais Klaipėdos kultūros magistrais tapo trys klaipėdiečiai – istorikas Jonas Genys, dailininkas Algis Kliševičius ir aktorius Vytautas Paukštė. Jie buvo apdovanoti žiedais, pagamintais Pilies muziejuje saugomo renesansinio žiedo pavyzdžiu.

Klaipėdos miesto apdovanojimas už meninius pasiekimus ir ypatingus nuopelnus uostamiesčio kultūrai šiemet, kaip ir pernai, bus įteiktas per Klaipėdos gimtadienį specialios ceremonijos metu. Apdovanojimo nuostatuose numatyta, jog kasmet gali būti teikiama ne daugiau kaip trys tokie žiedai – pagaminti iš aukso ir inkrustuoti deimantais.

Siūlykite 2004 metų Klaipėdos kultūros magistrų kandidatūras! Miesto savivaldybė laukia Klaipėdos kūrybinių sąjungų, kultūros institucijų, nevyriausybinių organizacijų bei pavienių asmenų pasiūlymų.

Siūlant kandidatūrą reikia pateikti šią medžiagą: vieną puslapį spausdinto teksto, laisva forma argumentuojant išskirtinius kultūros veikėjo nuopelnus ar menininko kūrybos reikšmę Klaipėdos miesto kultūros ir meno plėtrai. Prie to pridėkite dokumentinę medžiagą (recenzijų, straipsnių, atsiliepimų kopijas, fotografijas ir kita), papildančią argumentus. Taip pat būtinas kandidato gyvenimo aprašymas.

Kandidatus slaptu balsavimu vertins miesto Kultūros ir meno tarybos bei savivaldybės atstovai, atsižvelgdami į šiuos kriterijus: kūrybos meniškumas, originalumas bei išskirtiniai nuopelnai Klaipėdos kultūros ir meno plėtrai.

Pasiūlymai priimami ir registruojami iki šių metų gegužės 24 d. 17 val. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriuje, 512 kab., Liepų g. 11. Išsamesnė informacija teikiama tel. 39 61 74, 39 61 75, 39 61 72.

Tai bent juvelyrika!

O TEN, SOSTINĖJE…

Tai bent juvelyrika!

Vilniuje, “Vašingtono aikštės galerijoje” balandžio 2-ąją du dailininkai – klaipėdietė Jurga Karčiauskaitė-Lago ir vilnietis Vaidotas Žukas – pristatė drauge sukurtą juvelyrikos kolekciją “Mano mielas laukinis…”. Papuošalus demonstravo profesionalios stilistės ir TV žvaigždės.

J. Karčiauskaitės ir V. Žuko kaklo ir krūtinės papuošalai – spalvingai glazūruoti šamotiniai reljefai, inkrustuoti perlų, aukso ir sidabro spurgais, aprėminti tauriaisiais metalais. Paklausta, kokie šio menininkų dueto kūrybos privalumai ir trūkumai, J. Karčiauskaitė-Lago sakė: “Privalumas – visada ko nors išmoksti! O trūkumas – reikia prisiderinti (o gal tai visai ne trūkumas?..). Vaidoto glazūros – dominuojančios, labai ryškios, tad tauriųjų metalų funkcija šiuo atveju yra tik dar labiau paryškinti šamotą”. V. Žukas pridūrė: “Tai panašu į „džemseišeną“, kai scenoje susitinka mokantys savo amatą, bet iki tol kartu negroję muzikantai. Mano misija buvo nulipdyti ir, kelis kartus nuglazūravus, parengti ruošinį. O Jurga turėjo jam įkvėpti gyvybės, be to, suteikti užtikrintą funkcionalumą”.

Pirmą kartą parodyta Lietuvos sotinėje, kolekcija “Mano mielas laukinis…” šiąvasar bus pristatyta uostamiestyje “Pėdos” galerijoje, vėliau – Ispanijoje ir Švedijoje.

Tapybinės instrukcijos

Tapybinės instrukcijos

Klaipėdietis tapytojas Danas Andriulionis balandžio 8-ąją Vilniaus „Rotundos“ galerijoje atidarė savo tapybos parodą „Instrukcion“, kuri sostinėje veiks iki gegužės pradžios.

Pavadinimą parodai dailininkas sako parinkęs pagal vieną savo baltiškųjų runų tapybos ciklą. Bet šios parodos paveikslai gerokai skiriasi nuo ankstesnių autoriaus darbų. Dešimtmetį dirbęs autorine technika, prieš metus D. Andriulionis ėmė tapyti akrilu ir aliejiniais dažais. „Linksta ranka prie drobės, – prisipažino tapytojas. – Nors ji laisvės suteikia mažiau, bet smagumo – daugiau“. Parodoje – 10 įvairaus formato paveikslų, kuriuose ataidi iš anksčiau pažįstami D. Andriulionio kūrybos motyvai – mandalos, baltų mitologijos simboliai. Nors dailininko mąstysena ryškiai nepasikeitė, vis dėlto tai naujas jo kūrybos etapas, kuriame daugiau pastelinių spalvų, polėkio, naujų ieškojimų ir atsinaujinimo džiaugsmo.

Fotografė atvežė Islandiją

Parodų atspindžiai

Fotografė atvežė Islandiją

Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ

Numalšinti Islandijos ilgesį klaipėdiečiai galės ir nenukakę į šią paslaptimi dvelkiančią, daugelį masinančią šalį. Pakaks užsukti į „Klaipėdos galerijoje“ atidarytą klaipėdietės fotožurnalistės ir fotomenininkės Aurelijos Čepulinskaitės atšiaurios šalies kampelių magija dvelkiančią parodą „Šalta. Karšta. Islandija“, kurioje eksponuojama pusšimtis per tris viešnagės dienas sukurtų spalvotų peizažų.

Pasveikino žuvėdra

Praėjusių metų birželio mėnesį per tris dienas išsinuomotu automobiliu Aurelija įveikė beveik 2 tūkstančius kilometrų ir išfotografavo kelias dešimtis juostelių. Fotografės kelionę finansavo Šiaurės ministrų tarybos biuras Vilniuje, pirmą kartą Lietuvai pristatantis visų Šiaurės salų – Islandijos, Grenlandijos ir Farerų salyno – kultūrą. A. Čepulinskaitės paroda – vienas festivalio „Ultima Thule“ renginių. Kovo mėnesį paroda buvo atidaryta Vilniuje, į Klaipėdą atkako iš Kauno. Ją turėtų išvysti ir Šiaulių, Panevėžio, Palangos fotografijos gerbėjai.

Savo kelionę fotografė pradėjo Reikjavike. Tačiau artimesnė pažintis su šia šalimi prasidėjo… paukščio kirčiu į kaktą. Trumpam stabtelėjusi užkąsti lietuviško sumuštinio, mirtinos tylos fone fotografė išgirdo čaižų klyksmą. „Mažas žvitrus paukštelis milžinišku greičiu skėlė man į galvą“,- pasakoja A.Čepulinskaitė. Tik vėliau sužinojo, kad ją išgąsdino, privertė pulti į automobilį ir susitrenkti galvą arktinė žuvėdra.

Patyrė nuotykių

Taip intriguojančiai pradėjusi savo kelionę, A.Čepulinskaitė apkeliavo ir juostose fiksavo visas Islandijos gamtos įžymybes: garsiąją geizerių kalvą, fiordus, krioklius, putojančius upelius, kalnus, ledynus ir net važiavo neasfaltuotais lavos dykumos keliukais. Kelionėje netrūko ir nuotykių – baigėsi benzinas, teko pasiklysti ir net rizikuoti.

Fotografijose neatsispindi A. Čepulinskaitės kelionės nuotykiai. Tačiau išliko magiškas Islandijos dvelksmas, kuris nejučia užburia šioje šalyje nebuvusį žmogų. Ne dokumentiškai tikslus tikrovės fiksavimas, o žvilgsnį prikaustantis subtilus ledo ir ugnies šalies atmosferos perteikimas, Islandijos kontrastai, paspalvinti trims dienoms užklydusio prašalaičio emocijomis.

Tortas Aurelijai

Tuo pat metu tik kitoje – Menininkų namų salėje Islandijos ledo vėsą ir geizerių karštį buvo galima pajusti niekada šioje šalyje nebuvusių Menininkų namų direktoriaus Igno Kazakevičiaus ir kaunietės menininkės Jūratės Rekevičiūtės instaliacijoje. Jie Islandiją pavaizdavo kaip ledo, žemės ir ugnies stichiją. I.Kazakevičius pasakojo, jog, norėdamas sukurti niekada neregėtos šalies atmosferą, kelias dienas meditavo.

Į užsukusius pažiūrėti „kambarinės Islandijos“ dvelktelėjo vėsa: visi Menininkų namų salės langai buvo aklinai uždangstyti, tik kur ne kur skverbėsi šviesos ruožai. Ant medinių pastolių suposi tikro ledo luitas. Tirpstančio vandens lašai tiško ant dirbtinio, iš šaldyto anglies dvideginio pagaminto ledo.

- 70 laipsnių Celsijaus iš Jonavos „Azoto“ atgabentas ledo pakaitalas masino žiūrovus. Norintieji jį paliesti buvo perspėti, kad už smalsumą gali sumokėti skausmu. J. Rekevičiūtė ir I.Kazakevičius parodos „Šalta. Karšta. Islandija“ autorei padovanojo ir savotišką „tortą“ – ugnikalnio imitaciją. Jo „viršūnėje“ I. Kazakevičius uždegė amonio bichromatą, kuris smilkdamas ir rūkdamas sukėlė veikiančio ir lavą spjaudančio ugnikalnio įspūdį.

Pūvantys obuoliai ir šiuolaikinio meno žaidimai

PARODŲ ATSPINDŽIAI

Pūvantys obuoliai ir šiuolaikinio meno žaidimai

Goda Giedraitytė

Pūvantys obuoliai niekam nekelia estetinio pasigėrėjimo. Bet jeigu likimui ironiškai praviepus savo bedantę burną, ima koks vienas toks “mirtininkas” ir atrieda į parodų salę, garsiai deklaruodamas savo kaip meno kūrinio autonomiją, argi garsiais plojimais nepritarsime pūliuojančiai vaisiaus didybei? Neabejotinai rizikuosime tapti garbių klasikų, anot kurių, menas privalo skelbti grožį ir teikti estetinį malonumą, linčo teismo aukomis, bet ar yra riba tarp meno ir gyvenimo? Šiuolaikinio meno kontekste galime drąsiai paskelbti: “NE”. Menininkai vaizduoja gyvenimą ir kuo toliau, tuo labiau jį narsto bei analizuoja. O gyvenimas vis labiau tampa panašus į be pertraukos vykstantį performensą – pagal griežtą scenarijų surežisuotą, bet visuomet nenuspėjamą, “ekspromtinį” veiksmą.

Suomių aštuonetukas

Būtent performensu Klaipėdos dailės parodų rūmuose ir buvo atidaryta jaunųjų Suomijos menininkų šiuolaikinio meno projektas “Ratas” paroda. Styvo Pederseno kūrinys tiksliai kartojo pastarajam meno žanrui keliamus reikalavimus: pagrindine išraiškos priemone pasitelkęs savo paties kūną, menininkas jį “apdorojo” kiaušiniais, miltais, vynu ir žirklėmis. Tradicinė (nors Klaipėdos publiką šokiravusi) performenso “Lėlės viduje” išorė persipynė su mitologizuota veiksmo koncepcija. Simbolinių elementų ir ritualinių apeigų dėka pasakojimas apie tarpusavyje susijusius transformacijos stebuklus – gimimą, gyvenimą ir mirtį – siekė provokuoti publiką, sužadinti jos transcendentinę aktyvaciją. Kad tai pavyko, galime spręsti iš kantriai performenso pabaigos laukusio gausaus būrio žiūrovų ir aplodismentų salvės.

Į kasdieninio gyvenimo realijas, šiandieninę žmonijos situaciją apeliuoja ir kitų septynių parodoje dalyvaujančių menininkų darbai, deklaruojantys, jog visi ir viskas yra žemiški (-a). Savo kūrybinei patirčiai įkūnyti autoriai pasitelkia siurrealistinius efektus, mišrias technikas, pigias ar perdirbtas (“recycled”) medžiagas. Tuo būdu stengiamasi, jog darbai būtų atviri visoms įmanomoms interpretacijoms, vizijoms ir percepcijai.

Tarp fotografijos ir tapybos

Viena įdomiausių parodos autorių Susana Kekonen fotografijų serijoje “Prasitęsiantys peizažai” rekonstruoja kiek nuobodoką gamtovaizdžio žanrą. Pasitelkusi ilgą išlaikymą, menininkė realistinio peizažo atvaizdus jungia su tikrovėje neegzistuojančiais linijiniais šviesos piešiniais. Tuo būdu fotografė stengiasi suvokti laiką ir jo poveikį gamtos paveikslui, sukurti siurrealistinę atvaizdo atmosferą. Panaši nuotaika užplūsta ir žvelgiant į socialines Merja Hanikainen fotografijas. Spalvota kūrinių nuotaika tik po kelių akimirkų įgalina suvokti, jog darbuose užfiksuotos visai nelinksmos neįgalių vaikų kasdienio gyvenimo akimirkos.

Spalvomis su žiūrovais kalba ir vyriškas tapytojų trejetukas. Akrilu ar aliejiniais dažais ant drobės bei kartono atlikti kūriniai išsiskiria ekspresyvia raiška, emocionalia spalvos duotimi. Abstraktūs Visa Knutila paveikslai sklidini dinamiško potėpio tėkmės ir sodraus gyvenimo pulso, kai šalia eksponuojami Temu Takatalo darbai pirmenybę teikia spalvinei plokštumai. Menininkas tyrinėja mirtį, jos fizinę būtį ir aplinką, todėl greta autoportretinių aktų pristatomi gigantiški širdies “portretai”. Plokštuminius kūrinius suomis papildo savotiškais atributais (skėčiu, lazda), – taip jo tapyba “išeina” iš savo dvimatės plastikos ribų ir priartėja prie erdvinės instaliacijos formos.

Netradicinius tapybos eksponavimo būdus pasitelkia ir Sebastianas Boulteras. Tačiau nors mozaikinis iš atskirų kvadratėlių konstruojamas kūrinys ir intriguoja savo išorine forma, plastinės brandos trūkumo nekompensuoja. Paslysta menininkas ir pretenduodamas į filosofinę savo kūrinių gelmę, kadangi tiek tapybinės abstrakcijos, tiek ir skulptūrinės kompozicijos pristinga interpretacijos galimybių.

Instaliacijų žaismas

Fotografijų ir tapybos sklaidą vainikuoja “in situ” sukurtos Jere-Ensio Sepaneno bei Railos Knutilos instaliacijos. Pastaroji menininkė pristato dvi tarpusavyje glaudžiai susijusias erdvines kompozicijas: “Po sudeginimo” ir “Po paviršiumi”. Pasitelkdama specifinę fachverkinės salės erdvę bei universalius praėjusio laiko simbolius (pelenus, nudžiūvusio medžio šaką ar jaučio kaukolę), menininkė kvestionuoja susidūrimo su praeitimi temą, kuri vieniems tampa atspirties tašku naujai pradžiai, o kitiems – kliūtimi, kurią sunku įveikti.

Visiškai priešingas nuotaikas regime J. E. Sepaneno instaliacijoje. Naudodamas pigias medžiagas bei įvairius švenčių atributus (vienkartines stiklines, blizgučius, gėles, saldumynus, alaus butelius, kt.), menininkas kuria žaismingą, vaikiškai naivią aplinką, kurios padedamas analizuoja, kaip įkurdinti jiems nebūdingoje erdvėje ar susieti netikėtais santykiais kasdieniniai objektai praranda savo pirminę reikšmę ir transformuojasi į kažką naujo ir paslaptingo.

Mobilių skulptūrų išdaigos

Erdviniai objektai bei jų kontekstai yra ir kitoje parodų rūmų salėje eksponuojamo jauno skulptoriaus iš Vilniaus mobilių skulptūrų projekto holivudišku pavadinimu “Mindaugas Tendziagolskis pristato” pagrindas. Šis meno projektas tai – kompleksinis kūrinys, susidedantis iš septynių savarankiškų skulptūrų, kurių ištakos – autentiški mūsų krašto žaidimai. Kiekviena jų dinamiška, pritaikyta žaisti tiek vaikams, tiek ir suaugusiems. Tuo būdu vizualinę ir estetinę meno kūrinio paskirtį menininkas praplečia veiksmo, akcijos funkcija, t.y. kiekvienam žiūrovui suteikiant galimybę ne tik stebėti, bet ir savo kūnu pajusti meno kūrinį.

Veiksmo ir žaidimo integracija į tradiciškai stabilų, monumentalų skulptūros žanrą atliepia šiuolaikinio meno koncepciją. Pats meno kūrinys nebėra savarankiškas ir autonomiškas: savo paskirtį ir prasmę jis įgyja bei išbaigtu objektu tampa tik akcijos, proceso dėka, t.y. kai vienas žmogus juo naudojasi (važiuoja arba sukasi), o kitas ar kiti – stebi. Kita vertus, tokio mobilaus tūrio patalpinimas parodinėje erdvėje formuoja specifinį kūrinio kontekstą, kuriame jis realizuojamas kaip meno forma, estetinis objektas, o ne šiaip sportinis žaislas, nors ir turintis taikomąją, funkcionaliąją paskirtį. Šis kontekstualumas diktuoja ir kūrinio konceptualumą, pabrėžiamą priklausomybe nuo žiūrovo aktyvumo, laiko ir vietos – paties gyvenimo pasireiškimo.

Raizgosi erdvėje

Erdvės, objekto ir koncepcijos santykis domina ir skulptorių Simą Dūdą. Iš siūlų suvyti erdviniai vilniečio objektai it voratinkliai raizgo pirmojo parodų rūmų aukšto salės sienas ir lubas, intriguodami bei skatindami žiūrovą pasiklysti meno apgaulės, iliuzijos, netikėtos tikrovės konstrukte.

Tekstilės minimalumas (neretai balsvas siūlas veik išnyksta ar paskęsta jį supančios erdvės balkšvume) priešpastatomas maksimaliam “raizgalynės” formatui. Molekulinė objektų sistema išsineria į erdvę, auga, vystosi, transformuojasi naujoje erdvėje, primindama hyperišdidintą akies obuolio kraujagyslių raizginį, žvejo tinklą, cheminę elementų grandinę ar voratinklį. Tokia gausybė semantinių įžvalgų, neabejotinai dirgina žiūrovo vaizduotę, tačiau menininkas nežaidžia ready-made’o estetika, o kuria visiškai naują meninę būtį.

Tuo būdu S. Dūdos projektas “Cataracta” apeliuoja ne į visiems priimtiną tiesioginį matymą, vizualinį pasaulio pažinimą, bet į regos nukrypimus, vaizdo lūžius, drumsčius, naujas įžvalgas – visa tai, kas konstruoja kitokį – meninį – regėjimą.

Post scriptum

Pabaigoje telieka konstatuoti, jog jaunieji Lietuvos menininkai nenusileidžia kolegoms iš Suomijos ir netgi pastaruosius “praauga” idėjų ir formos realizavimo atžvilgiais. Kita vertus, abiejų šalių menininkai iš naujo atsigręžia į vaizduojamosios dailės plastiką, todėl ekspozicijose svarbi vieta tenka tapybai, fotografijai, erdviniams objektams. Tradicines medžiagas, technikas bei išraiškos priemones įvilkdami į naujus kontekstus, jie ieško šiuolaikiniam menui būdingo konceptualumo ir aktualumo. Pastarasis pasireiškia per akcionizmą (M. Tendziagolskio skulptūros-žaislai, S. Pederseno performensas), socialinio žandro eksploatavimą (M. Hanikainen fotografijos, S. Boultero skulptūros, suomių videofilmai), kūrinių laikinumą (S. Dūdos tekstilinės pynės, J. Sepaneno bei R. Knutilos instaliacijos), žaidybinio elemento, humoro integravimą (M. Tendziagolskio skulptūros, J. Sepaneno instaliacija).

Kita vertus, konceptualumas pasireiškia ir kvestionuojant dailės interpretacijos stereotipus, meno suvokimą visuomenėje bei ekspozicinės erdvės ir kūrinio komunikacijos santykį. Įprasta šiuolaikinę dailę matyti netradicinėse erdvėse ar ŠMC patalpose, tačiau jos susidūrimas su tradiciškai klasikų kartai atstovavusia “šventove” tampa ypač aktualus. “Atjaunėjęs” parodų autorių kontingentas į parodų sales sutraukia vis daugiau jaunosios kartos žiūrovų. Taip ne tik senoji karta (tiek menininkų, tiek ir žiūrovų lygmenimis) ima komunikuoti su jaunąja bei atvirkščiai, bet ir pati erdvė – su laikmečio poreikius tenkinančiu menu. Telieka tikėtis, jog intriguojantis diskursas peraugs į kultūrinį ir kultūringą kartų susikalbėjimą. O kol kas performenso metu aktyviai savo meninę esatį deklaravę obuoliai tyliai miega stikliniame vitrinos karste…

Klaipėdiečiai šoko Rygos stotyje

Langas

Klaipėdiečiai šoko Rygos stotyje

Ovidijus PETKEVIČIUS

Rygoje balandžio 19-ąją prasidėjo IX tarptautinis Baltijos šalių baleto festivalis “Nuo klasikos iki avangardo”, ne tik Latvijos sostinėje, bet ir kituose kaimyninės šalies miestuose vykstantis iki gegužės 3-iosios. Bene netikėčiausioje erdvėje įvyko pats festivalio atidarymas. Į jį pakviesti Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupės artistai savo spektaklį rodė… Rygos geležinkelio stotyje.

Tarp lagaminais nešinų keleivių klaipėdiečiai šoko vieno veiksmo baletą “Čaplino sugrįžimas” pagal Klaipėdos muzikinio teatro repertuare esančią “Baletinę Čaplino ir Dolskio kortą”. Gyvybe pulsuojanti Rygos stoties erdvė kaip reta tiko Čaplino “sugrįžimui” ir mūsų valstybėms prieš pat tampant Europos Sąjungos narėmis dar sykį originaliai patvirtino, jog vis labiau įsiliejame į migruojančią vieningą šeimą.

Beje, V. Mnacakanovo baletinė siuita, pagal kurią ir yra sukurtas spektaklis, net ir dinamiškoje geležinkelio stotyje buvo atliekama „gyvai“. Litos Beiris Klaipėdoje sukurto spektaklio artistams akompanavo Liepojos simfoninis orkestras, diriguojamas Imanto Resnio. Tiesa, daugelį “švarios” simfoninės muzikos gerbėjų gerokai šokiravo traukinių dundesys, nuolatinis žmonių bruzdesys ir iš stoties garsiakalbių aidintys informaciniai pranešimai. Spalvingu fonu būtų galima laikyti ir “stabilią” dekoraciją – čia pat esančius “Loreal” firmos kioską, WC, kitus ne mažiau svarbius kasdienių paslaugų taškus. Tiesą sakant, šokėjams buvo nelengva „nugalėti“ neįprastą jiems erdvę, bet tai išties buvo netikėtas ir drąsus projektas.

Tarp kitų kolektyvų bei atlikėjų, atstovaujančių Lietuvai IX Baltijos šalių baleto festivalyje, – Andželikos Cholinos šokio teatras su “Bernardos Albos namais” bei LNOBT primabalerina Eglė Špokaitė, atlikusi Karmen vaidmenį to paties pavadinimo Ž.Bizė ir R.Ščedrino spektaklyje, pastatytame Latvijos nacionalinėje operoje.

Festivalyje, kuriam vadovauja baletmeisterė Lita Beiris, šiemet dalyvauja klasikinį baletą ir šiuolaikinį šokį propaguojančios trupės iš Latvijos, Lietuvos, Danijos, Nyderlandų bei kitų šalių. Festivalis išties pateisina savo pavadinimą: čia drąsiai žaidžiama pačiomis įvairiausiomis erdvėmis, ne tik šokio, bet ir jaunųjų dizainerių, fotomenininkų bei kino projektais.

“Sleipnir” remia jaunus menininkus

Ramunė PLETKAUSKAITĖ

Šiaurės Ministrų Tarybos informacijos biuras kviečia dalyvauti programoje “Sleipnir”, pagal kurią remiamos jaunų (iki 36 metų) profesionalių menininkų kelionės į Šiaurės šalis. Programoje taip pat gali dalyvauti meno kuratoriai, menotyrininkai, meno ir kultūros sričių kritikai bei žurnalistai.

Programos “Sleipnir” tikslas – skatinti jaunus Lietuvos menininkus semtis naujų idėjų Šiaurės šalyse ir remti jų bendradarbiavimą su kolegomis šiose šalyse. Programa taip pat suteikia galimybę pažinti Šiaurės šalis bei jų kultūrinį gyvenimą. Šiame kontekste Šiaurės šalimis vadinamos Danija, Islandija, Norvegija, Suomija ir Švedija, taip pat trys autonominiai regionai – Alandų ir Farerų salos bei Grenlandija.

Pagal programą “Sleipnir” remiamos kelionės į Šiaurės šalyse vykstančias festivalius, konferencijas, seminarus, parodas, kūrybinius susibūrimus ir kitus renginius, tiesiogiai susijusius su menininko kūrybine veikla.

Programoje gali dalyvauti visoms meno sritims – teatrui, šokiui, muzikai, literatūrai, kinui, architektūrai, vaizduojamajam menui, dizainui – atstovaujantys menininkai. “Sleipnir” yra individuali rėmimo programa, todėl joje negali dalyvauti organizacijos ir institucijos.

Artimiausias terminas paraiškoms pateikti – 2004 m. gegužės 1 d. Kreiptis: Šiaurės Ministrų Tarybos informacijos biuras, Didžioji g. 5, 01128 Vilnius, tel. (5) 212 22 11, el. paštas: info@nmr.lt, www.nmr.lt