Jaunieji narsto tradiciją ir jos reliktus

PARODŲ ATSPINDŽIAI

Jaunieji narsto tradiciją ir jos reliktus

Goda GIEDRAITYTĖ

Dvi Klaipėdos dailės parodų rūmuose pristatomos jaunųjų menininkų parodos – grupės NIPY projektas bei Juliaus Rakevičiaus skulptūros iš akmens masės – narsto tradiciją ir jos reliktus. Skirtingi žanrai, plastika, idėja ir netgi ekspozicijų nuotaika vis dėlto yra inspiruojami vieno atspirties taško – kultūrinio praeities klodo.

Archaikos atgarsiai

Keramiko J. Rakevičiaus paroda skirta visiems, pasiilgusiems kažko šilto, švelnaus ir kartu mistiško, paslaptingo, originalaus ir netikėto. Ekspozicijoje pristatomi kūriniai iš šamotinės akmens masės išsiskiria originalia formos ir turinio derme. Žmogaus figūra menininko rankose virsta zoomorfine būtybe su driežo ar paukščio uodega, sparnais ar sraigės kiautu bei kitomis gyvūnų ląstelėmis. Tokia archaiška “žmoggyvių” (žmogaus ir gyvūno jungties) plastika reflektuoja gausų mitologijos palikimą, neretai ataidintį lietuvių liaudies, Skandinavijos ir net Egipto ar Šumerų kultūrų artefaktais (įtakomis). Raudono molio glazūros žaidimas ant akmens masės, kuriantis vizualų bronzos įspūdį, J. Rakevičiaus darbus dar labiau priartina prie istorijos, praeities laikmečio atgarsių.

Varijuoja mutacijomis

Kita vertus, varijuojama ir šiuolaikinės kultūros mutacijomis: šešios kojos, Siamo dvynių jungtys ir/ar ufonautų galvos transformuoja tradicinės keramikos sampratą į šiuolaikinio meno aplinką. Tačiau pastaroji anaiptol nekvepia brutalaus ar agresyvaus meno reliktais.

Ypač patrauklios akiai formos, kurios uodegos ir galvos lanksto dėka neretai susibėga į apskritimą. Toji paprasta plastika, neperkrauta detalėmis ar perdėtu įmantrumu, išryškina originalią vizualumo ir dekoratyvumo sąsają, alsuojančią intymia ekspresija. (Tuo J. Rakevičiaus kūriniai neretai susišaukia su skulptorės Ksenijos Jaroševaitės plastine pajauta, kūrybinėmis paieškomis.) Ir nors neretai jaukios, nedidelės žmogystų skulptūrėlės tarpusavyje esti gana panašios, kiekviena jų deklaruoja autentišką gyvastį, seka savo istoriją.

Būdinga epochai

Visiškai kitaip tradiciją ir šiuolaikinio žmogaus santykį su ja interpretuoja trys jauni menininkai iš Vilniaus: Aurimas Akšys (Akshys), Tomas Martišauskas ir Agnė Biskytė (atstovaujantys NIPY projektams). Ekspozicinę erdvę suskaidę į kelias simbolines grupes (religija, gyvybė-dauginimasis, heroizmas, kasdienybė), parodos autoriai kuria šiuolaikinės Vakarų civilizacijos epochos paveikslą, kuriame tradicinės vertybės užleidžia vietą naujiems gyvenimo standartams: bedieviškumui, kūno ir dvasios silpnumui, abejingumui, tuštumui, cinizmui.

Konceptualaus meno principai atsiskleidžia visuose menininkų darbuose: erdviniuose objektuose, skulptūrose, šviesos instaliacijose, piešiniuose.

Konceptualiai gretina

Simboliškai mėlyna moters-dievo figūra gretinama su kičiniu knygos (aliuzija į Bibliją) stovu. Teksto neperskaitomumas bei lazerio spindulių apšviesta dangiškoji būtybė, reflektuojanti klubinę ir šou verslo kultūrą, apeliuoja į šiandieninį religinį pasyvumą.

Dvi trikotažinės vyro ir moters figūros su perlais išsiuvinėtomis erogeninėmis zonomis atskleidžia dekoratyvinę seksualumo pusę, dauginimosi perspektyvas paliekant greta eksponuojamiems lėlių klonams.

Kasdienybės beprasmiškumo, dvasinio tuštumo bei žmonių nutolimo nuo gamtos paveikslą įprasmina švieslentė “Sniego rūra”, vaizduojanti sniego luitą šaldytuvo gelmėje, bei 27 nikeliuotos bulvės ant lentynėlių, simboliškai įkūnijančios lietuviškosios abėcėlės seką.

Pabėgti nėra kur

Kompozicija su sovietine lėle, lazeriu naikinančia plastmasinį made in China superherojų, perfrazuoja antikinio mito apie Odisėją ir Kiklopą idėją. Graikų didvyrio drąsa ir narsa šiandien įsikūnija vos į kelių centimetrų ūgio figūrėlę.

Konteksto svarba atsiskleidžia ir žvelgiant į įrėmintas evakuacinio plano schemas, kurios atsidūrusios netinkamoje erdvėje praranda savo funkcionaliąją prasmę ir lieka tiesiog grafiniais piešinėliais. Evakuacija į niekur – uždaras mūsų epochos ratas. Šiandieniniam žmogui pabėgti nėra kur: jis – varžtelis, veikiantis ir funkcionuojantis pagal šiuolaikinės aplinkos brėžiamas diagramas.

Kupina netikėtumo

Kūrinių visuma autorius įgalina atskleisti šiuolaikinei epochai būdingą meno įvairialypiškumą, funkcijos ir konteksto nepaisymą, vaizdo sintetiškumą. Apeliuodami į konceptualųjį meno kūrinio pradą, menininkai akcentuoja vizualiosios plastikos, malonios akiai ir širdžiai, estetikos svarbą. Specifinis ekspozicijos erdvės apipavidalinimas žiūrovą nardina dar giliau į individualių interpretacijų lauką. Ir nors jaunieji menininkai savo kūriniais kalba apie globalius reiškinius ir žmogiškojo gyvenimo ironijas, paroda kupina ekspresyvaus, žaidybiško netikėtumo, originalaus, jaunatviško prieskonio.

,,Provincialnyje tancy” užhipnotizavo publiką

ŠOKIS

,,Provincialnyje tancy” užhipnotizavo publiką

Violeta MILVYDIENĖ
Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros lektorė

Jau trečiąjį kartą uostamiestyje viešėjo 8-ajame tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje ,,Naujasis Baltijos šokis” dalyvavusi trupė ,,Provincialnyje tancy” iš Jekaterinburgo (Rusija). Didžiojoje Žvejų rūmų salėje gegužės 6-ąją ji pristatė savo premjerinį spektaklį ,,Lazy Susan” (Tingioji Siuzana) – naują trupės vadovės, dar aktyviai šokančios choreografės Tatjanos Baganovos darbą, sukurtą JAV Amerikos šokio festivalio (ADF) užsakymu ,,Tarptautinių choreografų programai”.

Intrigavo teatrališkumu

Pasirodymo dieną pravedusi trumpą metodišką seminarą Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros studentams, T. Baganova prisipažino susižavėjusi mūsų publika, jos imlumu ir aukštu intelektu. Deja, žiūrovų tą vakarą susirinko labai nedaug. Matyt, atėjo tikri šiuolaikinio šokio fanai…

,,Tingioji Siuzana” – toks spektaklio pavadinimas intrigavo vien savo mintimi, išreikšta festivalio buklete: ,,ar pavadinimas įtakoja siužetą, ar siužetas – pavadinimą, turi spręsti žiūrovas”.

Trumpai spektaklį vertinčiau kaip itin teatrališką ir fantasmagorinį reginį. Veiksmas rutuliojasi ,,tarytum kitoje planetoje ar stebuklų šalyje, palikdamas kelionės erdvėje ir laike įspūdį”. Jei toliau šią moderniąją ,,Alisos” interpretaciją lyginčiau su pernykščiu ,,Skrydžiu arbatėlės metu”, kur daugelyje epizodų dominavo abstraktus šokis, tektų konstatuoti, kad šiame kūrinyje… šokio apskritai nedaug.

Efektingi kontrastai

Iš bendro konteksto visiškai nesunku išskirti duetus – gana išraiškingus, subtiliai erotiškus, savotiškai žaismingus. Ir nors kartojasi jų stilistika, kūno plastika bei šuolių, originalių permetimų lengvumas tiesiog hipnotizuoja. Ypatingos žaismės parteriniam šokiui dviese suteikia aukštakulniai bateliai, pūstų merginų sijonų judėjimas, dalijimasis obuoliu.

Kontrasto principu sudėlioti bei įmantriai išreikšti ir kiti spektaklio epizodai – Siuzanos ,,kova” su juodąja jėga (o gal antrąja savo puse?), įspūdingi vaikinų ,,skraidymai” ant biuro kėdžių, chaotiškas vaikščiojimas avanscena ir kiti. Tačiau viskas perdėm susmulkinta, eklektiška ir, manau, gana pretenzingai pateikiama.

Toliau veiksmas kiek užtęsiamas, kol netikėtai pasiekiama vaidybinė kulminacija, demonstruojant artistiškus fokusus su obuoliais, gimnastinius triukus.

Netradiciškai apjungta styginių instrumentų kvarteto ir elektroninė muzika, ryški apšvietimo ir scenografijos įtaka, ekstravagantiški kostiumai su dominuojančia žalia spalva – svarbūs akcentai, suteikiantys spektakliui ypatingos pulsacijos.

Magnetinis laukas

Dar imponuoja efektingai ir gyvai panaudotos išraiškos priemonės – balionai-rutuliai, kėdės ant ratukų etc. Visa tai nenauja ir matyta, tačiau įdomu, kadangi savitai pritaikyta.

Dvigubą funkciją atlieka scenos gilumoje pastatytas stalas – batutas, ant kurio šokinėjant dar kartą sukuriama žaidimo iliuzija. O veikėjams sustojus aplink jį pusračiu ir energingai judant, atminty iškyla analogiška scena iš žymaus vokiečių choreografo K. Joso pastatymo ,,Žaliasis stalas” (tiesa, matyto vaizdajuostėje, mat jis sukurtas dar 1932 metais). Skirtumas tik tame, jog šio ,,Provincialnyje tancy” epizodo pabaigoje sakomas tekstas – pavieniui tariami žodžiai rusų kalba (čia reikėtų pažymėti gana raiškią šokėjų dikciją).

Apibendrinant norėtųsi išskirti du pagrindinius ir, manyčiau, pozityvius šio spektaklio aspektus: plastišką bei technišką šokėjų kūno kalbą ir savotišką magnetizmą – lyg tiltą, nutiestą iš scenos į publiką.

Ir jei žiūrovai, tarkim, nieko nesuprato, patys to nenujausdami jie vis tiek gavo mažesnę ar didesnę energetinio užtaiso dozę. Galbūt kai kurie paniro į snaudulį ar pajuto kažkokią ekstazę, kiek vėliau nuoširdžiai nusikvatojo ar kitaip sureagavo, – drįsčiau manyti, taip ir buvo pasiektas naujojo trupės pasirodymo tikslas.

Langas

LANGAS

„Šaltas vaikas“ triumfavo sostinėje

Rita BOČIULYTĖ

Klaipėdos dramos teatras savo naujausią spektaklį – režisieriaus Oskaro Koršunovo šį pavasarį uostamiestyje pastatytą Mariaus von Mayenburgo „Šaltą vaiką“ – gegužės 18 ir 19 dienomis su didžiuliu pasisekimu parodė Vilniuje, Nacionaliniame dramos teatre. Jau planuojamos „Šalto vaiko“ gastrolės Prancūzijoje – Marselyje ir kituose miestuose. Šiuo metu vyksta derybos dėl spektaklio parodymo Švedijoje – Karališkajame teatre Stokholme.

Į sostinę vyko abi spektaklio vaidmenų atlikėjų sudėtys, taigi vilniečiai turėjo galimybę per du vakarus pamatyti visus jame vaidinančius aktorius. Pirmą vakarą vaidino visi trys šiemetiniai Lietuvos „Auksinių scenos kryžių“ laureatai – Eglė Barauskaitė, Igoris Reklaitis ir Nelė Savičenko. Bet ir pastaruosius du kitą vakarą scenoje pakeitusiems aktoriams Kazimierui Žvinkliui bei Reginai Šaltenytei sekėsi taip pat neprastai.

Bilietai į abu „Šalto vaiko“ spektaklius buvo išpirkti vos paskelbus apie juos afišose. Abu vakarus publikos buvo tirštai, net stovėti nebuvo kur. Tenykščiai teatralai stebėjosi, kad toks anšlagas per patį „bulvių sodinimo sezoną“, kai teatrai ištuštėja. O šiuosyk publika buvo rinktinė – pradedant Vyriausybės ir Seimo nariais, baigiant teatriniu elitu bei studentija.

Lygindami Klaipėdos ir Vilniaus publiką, čia ir ten „Šaltą vaiką“ žiūrėjusieji klaipėdiečiai pastebėjo, kad vilniečiai ypač tiksliai ir gyvai reagavo į kiekvieną spektaklio mizansceną, iškart sugebėjo pagauti niuansus, nesivaržydami plojo. Buvo ir žavių tylos, susimąstymo momentų… Sostinės publika puikiai „skaitė“ tai, ką norėjo pasakyti režisierius ir aktoriai. Ji ošė ir avacijomis dėkojo kone po kiekvieno monologo ar dialogo – aktoriams V. Paukštei ir V. Leonavičiūtei, E. Barauskaitei ir D. Meškauskui, I. Reklaičiui, N. Savičenko, E. Jackaitei ir kitiems. Aplodismentų kliuvo ir tikram keptam paršeliui, kurio pasmaguriauti po spektaklio veržėsi ne vienas iš salės…

Vilnietę režisierę Dalią Tamulevičiūtę, kuri šį rudenį ruošiasi statyti spektaklį Klaipėdos dramos teatre, pakerėjo „Šalto vaiko“ aktorių ansambliškumas. Šia prasme tokio aukšto lygio, pasak jos, Vilniuje jau seniai nebėra.

Aktorė Violeta Padolskaitė lygino dvi O. Koršunovo pastatytas M. von Mayenburgo pjeses – „Ugnies veidą“ ir „Šaltą vaiką“. Jos nuomone, „Šaltas vaikas“ – ir pjesė geresnė, ir spektaklis labiau pavykęs, o naujų aktorių atėjimas į O. Koršunovo spektaklius jam pačiam davė kitokį raktą ir kitokį požiūrį į medžiagą.

Vilniečiai jaunieji aktoriai, nuolat vaidinantys O. Koršunovo spektakliuose savo įspūdžiais dalinosi sunkiai slėpdami nuoskaudą, – jie buvo nustebinti ir netgi mažumėlę įsižeidę, kad O. Koršunovas gali kuo puikiausiai susikalbėti ir su jam nežinomais aktoriais, kurie yra kitos kartos, kitokio mąstymo. Jie buvo įsitikinę, jog šis režisierius turi savo mylimų aktorių grupę – savojo teatro branduolį, – tik su jais gali dirbti ir pasiekti trokštamą rezultatą. Šiuosyk O. Koršunovas ir jiems parodė, kad ne tik jų padedamas gali pelnytis laurus…

Kai kurie Vilniaus teatrų vadovai bei vyresnės kartos aktoriai taip pat nesugebėjo paslėpti pavydo, kad toks geras spektaklis gimė ne Vilniuje, o kažkur Klaipėdoje…

Po spektaklių publika ilgai nepaleido iš scenos aktorių. Šie ėjo lenktis kelis kartus, o žiūrovai vis tiek neskubėjo skirstytis iš teatro, būriavosi prie durų, laukdami klaipėdiečių aktorių, kad pabendrautų, pasidalintų per kraštus besiliejančiais įspūdžiais.

Dvi dienas Vilniuje tikrąja to žodžio prasme – triumfavo! – Klaipėda ir jos Dramos teatras. Baruose, net bažnyčiose – visur apie tai buvo kalbama, „Šalto vaiko“ aktorius žmonės gatvėje stvarstė už skvernų – dėkojo, sakė komplimentus.

„Naujosios dramos akcijoje“ – Gintaro Grajausko „Rezervatas“

Rita BOČIULYTĖ

Vilniuje prasidėjęs 6-asis tarptautinis naujosios dramaturgijos ir teatro festivalis “Naujosios dramos akcija” šiemet bando atskleisti mūsų kasdienybės utopijų atsiradimo ir iš jų kylančių grėsmių šių dienų nesaugiame pasaulyje temą. Gegužės 21 – birželio 5 dienomis sostinėje vyksiančiame festivalyje pristatomi nauji teatro bei kino projektai, jau įsibėgėjo susitikimai ir diskusijos su NDA dalyviais tema „Mūsų dienų utopijos“. „Naujojoje dramos akcijoje“ šiemet debiutuoja klaipėdietis rašytojas Gintaras Grajauskas su pjese “Rezervatas”. Vakar Vilniaus Menų spaustuvėje vyko šios pjesės skaitymas ir susitikimas su jos autoriumi bei režisieriumi Aidu Giniočiu.

Poetą vilioja teatras

Rašytojas G. Grajauskas, Kultūros ministerijos pernai apdovanotas už geriausią dramaturgijos debiutą lietuvių teatre. Šiuos laurus jam pelnė „Komiksas, arba Žmogus su geležiniu dančiu“. Spektaklį režisierius A. Vizgirda pastatytė Klaipėdos pilies teatre. Šiemet į sceną žengia naujas kūrinys – pjesė „Rezervatas“, kurią G. Grajauskas sukūrė kūrybinėje stažuotėje JAV ir dedikavo Klaipėdos dramos teatro aktoriui Dariui Meškauskui (beje, atlikusiam pagrindinį vaidmenį jo „Komikse…“). Pjesėje pasakojama apie indėnų rezervatą, kažkuo primenantį šiandieninę Lietuvą. „Rezervatą“ su uostamiesčio Dramos teatro aktoriais jau pradėjo statyti vilnietis režisierius Aidas Giniotis.

Režisierius O. Koršunovas taip pat susidomėjo šia pjese. Prancūzijoje O. Koršunovas su prancūzų aktoriais liepos 17-ąją surengs „Rezervato“ „vorkšopą“, kuris įtrauktas į visame pasaulyje garsaus Avinjono tarptautinio teatrų festivalio programą.

Beje, ką tik pasirodė ir į 40-ąjį „Poezijos pavasarį“ suspėjo penktoji G. Grajausko poezijos knyga „Naujausių laikų istorija: vadovėlis pradedantiesiems“, kurią išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla ir kurią autorius jau spėjo pristatyti Vilniuje.

Praėjus vos kelioms dienoms, poetas vėl pakviestas į sostinę. Vakar G. Grajauskas jau kitame – dramaturgo amplua – įsijungė į „Naujosios dramos akcijos“ dalyvių būrį.

Ne tik eskizai

Festivalio renginiai vyksta Jaunimo teatro salėse, Vilniaus mažajame teatre, Menų spaustuvėje, „Skalvijos“ kino centre ir “Lietuvos” kino teatre.

Kultūros ministerija ir Kultūros ir sporto rėmimo fondas “Naujosios dramos akcijai” šiemet skyrė 80 tūkst. Lt. Renginį taip pat remia Britų taryba, Prancūzų kultūros centras, Gėtės institutas Vilniuje, kiti partneriai.

Pasak NDA rengiančio Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro direktoriaus Audronio Liugos, nuo 1999 metų vykstančiu šiuo festivaliu siekiama keisti teatro gyvenimą iš vidaus, ne tik tai deklaruojant, bet ir iš tikrųjų. “Festivalis atsisako vienkartinių renginių, jo tikslas – užbaigti visus festivaliui pristatomus projektus, teatro pjeses ne tik vieną kartą perskaityti ar parodyti spektaklių eskizus, bet ir realizuoti teatrų scenose“, – pabrėžė A. Liuga.

NDA jau parodytos režisieriaus R. Tumino Vilniaus mažajame teatre pastatytos B. Srbljanovic „Šeimyninės istorijos“ ir šiuo metu statomos M. Ivaškevičiaus pjesės „Madagaskaras“ antrosios dalies eskizai. Sekmadienį specialusis festivalio svečias – pirmą kartą Baltijos šalyse pristatomas teatras iš Belgijos “Needcompany” – parodė originalų šiuolaikinio teatro, šokio, gyvos muzikos ir performanso spektaklį „Afekto vaizdai“.

Režisierius C. Graužinis rytoj pristatys Rolando Šimelpfenigo “Už geresnį pasaulį” spektaklio eskizą. NDA dienomis taip pat bus rodomi ankstesni spektakliai – Jaunimo teatre C. Graužinio pastatyta “Arabiška naktis” ir I. Jonyno režisuotas “Kaligula”, taip pat J. Vaitkaus “Gagarino gatvė”.

Rodys Jūros šventėje

Šių metų pjesių skaitymų programai buvo atrinktos dvi jaunų prancūzų dramaturgų – Natašos de Pončaros ir Timotės de Fombelė pjeses “Žiurkiagalviai” ir “Švyturys”. Pirmosios skaitymą režisavo A. Jankevičius, ir ji jau pristatyta praėjusį pirmadienį. O antroji, režisuota A. Vidžiūno, bus skaitoma lietuviškai ir prancūziškai birželio 2-ąją. Originalo kalba “Švyturį” skaitys į Vilnių atvykstantis garsus prancūzų teatro ir kino aktorius Denisas Lavanas. Skaitymų programoje bus pristatyta ir britų autorės Keril Čerčil pjesė “Skaičius”, kurią režisavo J. Vaitkus.

Festivalį užbaigs didžiausias jo projektas – Kauno akademinio dramos teatro meno vadovo, režisieriaus Gintaro Varno spektaklis “Nusiaubta šalis” pagal vokiečių dramaturgo Tankredo Dorsto milžinišką dramaturginę misteriją, vaizduojančią utopijos atsiradimą ir žlugimą. Tai pirmasis tokio masto bandymas Lietuvoje teatro priemonėmis panaudoti netradicines teatrui erdves. Po pristatymo “Naujosios dramos akcijoje” šis spektaklis, dalyvaujantis tarptautiniame teatro projekte “Seas”, bus rodomas Kaune, Jūros šventės metu – Klaipėdoje, kiek vėliau – Gdansko laivų statykloje.

Dvyliktoji Vilniaus trienalė: tapybos tiesos dar gyvos

Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre iki birželio 13-osios karaliauja „Septynios tapybos tiesos“. Taip pasivadinusi 12-oji Vilniaus tapybos trienalė, kurioje dalyvauja 49 tapytojai – iš JAV, Prancūzijos, Islandijos, Norvegijos, Švedijos, Suomijos, Graikijos, Vokietijos, Serbijos, Danijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos (24 autoriai, deja, nė vieno – iš Lietuvos pajūrio…).

Parodą tradiciškai organizavo Lietuvos dailininkų sąjunga, o jos kuratoriumi tapo konkurse dalyvavęs ir jį laimėjęs klaipėdietis menotyrininkas Ignas Kazakevičius. Anot jo, į parodą pateko tie, kurie nori ir sugeba keistis, net jei jie – pripažinti klasikai. Be to, šiemet nebuvo kviesti dalyvauti tie, kurie savo darbus eksponavo paskutinėse dviejose trienalėse.

Paprašytas apibendrinti trienalę, lietuviškos tapybos vietą joje bei pasireiškusias naujas šiuolaikinės tapybos tendencijas, jos kuratorius I. Kazakevičius „Klaipėdai“ sakė:

– Lietuvių ir užsieniečių idėjos – labai panašios. Mūsiškiai ir užsienio tapytojai varijuoja technika – su aliejiniais dažais maišo dirvožemį, klijus ir kitas natūralias medžiagas, daugelis žaidžia faktūromis – nuo sintetinių, dažytų betono gabalų iki išraiškingų aliejinių faktūrų. Kartojasi gyvūnijos motyvai… Mes, rengėjai, šmaikštaudami šią trienalę apibūdinom kaip „gyvūnų, portretų ir faktūrų parodą“.

Tendencijos?.. Jaunosios kartos debiutas (A. Juška, Ž. Augustinas) rodo, kad tradicinė tapyba nemiršta. Tačiau viduriniosios kartos eksperimentai (A. Obcarskas, A. Vaitkūnienė, E. Markūnas) liudija, kad tapyba kinta, priartėdama iki dekoratyvios plokštumos, iki sintetinių medžiagų panaudojimo ant netradicinio tapybai paviršiaus – skardos, lentų, agroplėvelės etc. Vietoj dažų – dervos, vielos, smėlis… Savo formomis ji žengia link objekto, instaliacijos, vienu žodžiu, – ritualo. Ir tai ima daryti ekspresionizmo klasikai! Įprasta tapybos išraiška jų nebepatenkina, ieško naujos. Tai ypač patinka jaunajai tapytojų kartai. Bet ir vyresniajai kyla pavojus, kad gali susidurti su kažkuo, kas jau padaryta…

Visą parodos laiką žiūrovai galės rinkti jiems labiausiai patikusį trienalės tapytoją. O jos rengėjai jau išrinko ir premijomis apdovanojo trienalės laureatus. Dvi lygiavertės premijos „už ekspresionizmo tradicijos tąsą šiuolaikiniame kontekste“ skirtos lietuvių tapytojai A. Vaitkūnienei ir norvegui P. Vagneriui. Geriausiu trienalės debiutantu tituluotas Ž. Augustinas.

„Klaipėdos“ inf.

Parodų afiša

PARODŲ AFIŠA

Andrius MIEŽIS. Meteoritų lietus. Kiemsargis budi. 2004 m. Akrilas, drobė, 60×100 cm. Nerijaus JANKAUSKO fotoreprodukcija

Klaipėdos dailės parodų rūmai

(Aukštoji g. 3)

„Rašto menas“: 3-ioji Lietuvos šrifto ir kaligrafijos paroda.

„e-POCHOJ“: Vilniaus jaunųjų menininkų grupės NIPY narių Aurimo Akšio, Tomo Martišausko ir Agnės Biskytės vaizduojamojo meno projektas.

Julius Rakevičius (Kaunas) – akmens masės skulptūros.

05 31 – 06 13 Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedros studentų kursinių ir diplominių darbų pristatymas.

06 17 – 07 18 „Dovana draugui“: Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus Taikomosios dailės sekcijos narių projektas.

06 17 – 07 18 Kęstutis Šapoka (Vilnius), Benigna Kasperavičiūtė (Vilnius), Marius Valančius (Nida) – tapyba.

06 18 – 07 11 „Lūžtanti šviesa“: šiuolaikinis Vengrijos fotografijos menas.

Darbo laikas: 11-19 val., ne darbo dienos – pirmadienis ir antradienis.

Klaipėdos paveikslų galerija ir P.Domšaičio kultūros centras

(Liepų g. 33)

“Šiuolaikinė lietuvių taikomoji dailė”: iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių – tekstilė, keramika, porcelianas, stiklas, juvelyrika, metalo kalimas, oda.

“Australijos ir Okeanijos tautų meno kūriniai”: dievybės ir apeigų atributai – menų mecenatės Genovaitės Kazokienės (Australija) dovanota kolekcija.

Prano Domšaičio (1880-1965) tapybos ekspozicija.

Nikolajaus ir Sviatoslavo Rerichų tapybos paroda iš Latvijos valstybinio dailės muziejaus fondų.

Galerijos Meno pažinimo centre:

„Atviras žvilgsnis“: bendras Klaipėdos vaikų dailės mokyklos ir Paveikslų galerijos projektas.

Darbo laikas: 12-18 val., sekmadienį – 12-17 val., ne darbo diena – pirmadienis.

Baroti galerija

(Aukštoji g. 3 / 3a)

Rytis Martinionis (Klaipėda) – tapyba, Vytautas Balsys (Klaipėda) – skulptūra.

06 11 – 07 02 Arūnas Žilys (Vilnius) – tapyba, Romas Kvintas (Vilnius) – skulptūra.

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija (III a.).

Darbo laikas: 11-18 val., šeštadienį – 11-17 val., ne darbo diena – sekmadienis.

“Klaipėdos galerija”

(Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10)

„Mėlynas krantas“: Rytas Jurgelis (Palanga) – tapyba.

05 28 – 06 16 „Kelyje“: Vidas Pinkevičius (Klaipėda) – tapyba. Atidarymas – penktadienį 17.30 val.

06 17 – 07 08 Virginija Giniotytė (Klaipėda) – odos menas.

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija.

Darbo laikas: 11-18 val., šeštadienį – 11-16 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Klaipėdos menininkų namai

(Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10)

II aukšte

05 31 – 06 16 E. Balsio menų gimnazijos moksleivių baigiamųjų darbų paroda.

06 17 – 07 09 “Tiltai, barjerai, paveikslai: Rytų Europos regionai” tarptautinė paroda. Seminaras šia tema – birželio 18 d. 17 val.

Darbo laikas: 11-17 val., ne darbo dienos – šeštadienis ir sekmadienis.

“Raina galerija”

(Kepėjų g. 17)

05 28 – 06 13 „Dryžiai“: Jūratė Rekevičiūtė (Kaunas) grafika. Atidarymas – penktadienį 18 val.

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija.

Darbo laikas: 10.30-19 val., šeštadienį – 11-16 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Fotografijos galerija

(Tomo g. 7)

„Už maniežo“: Sigitas Kancevyčius (Tauragė) – fotografija.

Darbo laikas: 12-17 val., ne darbo dienos – sekmadienis ir pirmadienis.

Vyto Karaciejaus fotografijos studija-galerija

(Šaulių g. 3)

Nuolat veikia vis atnaujinama Vyto Karaciejaus fotografijų ekspozicija.

Darbo laikas: 11-19 val., šeštadienį – 12-18 val., ne darbo dienos – sekmadienis ir pirmadienis.

Dailės salonas “Paletė”

(Taikos pr. 18)

„Tarp baltos ir juodos“: Gražina Oškinytė-Eimanavičienė (Palanga) – grafika.

06 01 – 07 05 „Aštuntoji diena“: Algis Kliševičius (Klaipėda) – kompiuterinė grafika. Atidarymas – antradienį 18 val.

Darbo laikas: 9.30-18.30 val., šeštadienį – 9.30-15.30 val., ne darbo diena – sekmadienis.

“Parko galerija”

(Turgaus g. 9)

„Visa tiesa apie tiesą, slypinčią kažkur anapus paveikslų“: Andrius Miežis (Kretinga) – tapyba.

06 17 – 07 09 Vytautas Tamoliūnas (Kaunas) – tapyba.

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija.

Darbo laikas: 10-18 val., šeštadienį – 10-15 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Galerija “Pėda”

(Turgaus g. 10)

„Sidabrinė linija“: Daiva Kairevičiūtė (Vilnius) – tapyba ant šilko.

Darbo laikas: kasdien 10-19 val., išskyrus sekmadienį.

Tautodailės salonas “Marginiai”

(Sukilėlių g. 4)

„Dvi tautybės – dvi asmenybės“: Michailas Andyk (1930-2002, Baltarusija), Vaclovas Rimkus (1933-2000, Klaipėda) – tapyba.

Nuolat veikia vis atnaujinama tautodailininkų kūrybos ekspozicija.

Darbo laikas: 10-18 val., pirmadienį – 10-15 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Antano Mončio namai-muziejus

(S. Daukanto g. 16, Palanga)

Nuolat veikia Antano Mončio (1921-1993) kūrybos ekspozicija: skulptūros, piešiniai, koliažai, kaukės, švilpiai.

„Miesto ilgesys“: Arūnas Baltėnas (Vilnius) – fotografija.

06 05 – 07 01 Lietuvos spaudos fotografija.

Darbo laikas: ketvirtadienį, penktadienį, šeštadienį, sekmadienį – 12-17 val., ne darbo dienos – pirmadienis, antradienis, trečiadienis.

Juodkrantės parodų namai

(Liudo Rėzos g. 8, Juodkrantė)

Gintaras Palemonas Janonis (Vilnius) – tapyba.

Daiva Ložytė (Klaipėda) – keramika.

06 01-22 Ksenija Jeroševaitė (Vilnius) – skulptūra.

06 03 – 07 01 Šarūnas Leonavičius (Vilnius) – grafika.

06 03 – 07 01 Gintautas Survila (Klaipėda) – fotografija.

06 23 – 07 21 Algirdas Dovydėnas (Vilnius) – vitražai, stiklo kompozicijos.

Darbo laikas: 10-18 val., šeštadienį – 10-16 val., ne darbo dienos – sekmadienis ir pirmadienis.

Sakralumo ir banalybių dialogas

TARPDURYJE

Sakralumo ir banalybių dialogas

Pamąstymai iš dailininko Romo Klimavičiaus jubiliejinės kūrybos parodos

Arvydas PIEPALIUS
Filosofas

Kretingos Apreiškimo vienuolyno kiemelyje rado prieglobstį klaipėdiečio dailininko Romo Klimavičiaus metalo plastikos objektai, sukėlę didelį lankytojų susidomėjimą bei klausimų srautą, tarp kurių svarbiausias: ,,Ką veikia postmodernusis menas tarp senųjų vienuolyno sienų?“. Penkiasdešimtmečio proga netradicinėje erdvėje įkurdinęs trylika pastarojo dešimtmečio savo kūrinių, juos autorius gegužės 22-ąją pristatė publikai skambant autentiškai Tibeto vienuolių muzikai. Ir ją, ir savo darbus dailininkas pa-rinko atsižvelgęs į mūsų brolių pranciškonų nuomonę.

Glūdi „už“ šventumo

Provokatyvia kūryba Lietuvoje žinomas grafikas R. Klimavičius, švęsdamas jubiliejų, nutarė atsisakyti įprastos tokiais atvejais „parodos-ataskaitos“ ir pakvietė žiūrovus pamąstyti, pasiginčyti, pareikšti savo nuomonę apie jam rūpimus dalykus, pateikdamas mums savo kūrybos projektą ,,Sakralumas ir banalybės“.

,,Be jokios abejonės, kas susiję su sakralumu, yra patrauklu ir amžinai vertinga, bet kartu, sakralumas žmogų slepiančiam nerūpestingam ir bedieviškam pasauliui, atrodo nepaprastai grėsmingai ir kausto jo sielą,“ – rašė Žoržas Batalis ,,Religijos teorijoje“ (1947).

Parodos pavadinimas akivaizdžiai pažymi dailininko pažintį su žymaus XX a. prancūzų religiotyrininko M. Eliadės idėjomis. (Jo knyga ,,Šventybė ir pasaulietiškumas“ 1997 m. buvo P. Račiaus išversta ir G. Beresnevičiaus pristatyta Lietuvos skaitytojui. Šis autorius, tiesą sakant, siauram filosofų ratui tapo žinomas Klaipėdos universiteto docento dr. L. Zasimausko dėka dar 80-ųjų pradžioje).

Dar XX a. pradžioje sakralumo sąvoką teorinio svarstymo objektu pavertė vokietis R. Oto ir prancūzas M. Mausas. Sakralumas – šventybės esmė , glūdinti ,,už“ šventumo (vok. – Das Heilige, pranc. – le sacre, gr. – hieros, angl. – sacred/holy thing).

Vis dėlto, kas yra sakralumas, nėra aišku. Praktikuojantis katalikas, turintis religinių potyrių, atpažins juos ir kitos religijos erdvėje, krikščionio religinis jaudulys padės suprasti kitos kultūros žmogaus religinius potyrius. Tokie potyriai – labai specifiniai, bet tai ne vien meilė, atsidavimas, nuolankumas ir pan. (G.Beresnevičius, 1997). Religinio potyrio esmėje slypi mysterium tremendum, siaubą keliantis slėpinys . Jo pažinimas priverčia sielą virpėti. Tai ekstazės, religinio apsvaigimo priežastis. Sakralumas gali turėti labai įvairialypes, net šiurkščias ir laukines formas, bet gali išsivystyti iki tobulos ir šviesios išraiškos.

Pasmerktas blaškytis

Žmogus yra pasmerktas blaškytis tarp dviejų savo būties polių: sakralumo ir profaniškosios kasdienybės, šventenybės ir banalybės. Religingas žmogus, tame tarpe ir menininkas, siekia gyventi realybėje, kuri plėtojasi tarp dviejų dimensijų: vertikaliosios – sakraliosios koordinatės, kuri gali būti įvairiai įvardinta (Dievas, šventenybė, absoliutas, absoliutinė idėja, Protas, Matrica ir pan.) ir kurios netektis produkuoja vienmatį žmogų, bei horizontaliosios – banaliosios, mūsų profaniškąją kasdienybę nusakančios koordinatės.

Turintis šią sakraliąją šerdį žmogus, visada Istorijos žmogus, gyvenantis Pasaulio centre, globojamas Bažnyčios, jis – to ,,Pasaulio ašis“. Tik apie kokį centrą ir kokią ašį galime kalbėti, jei pats mūsų gyvenimas netenka sakralumo ir nėra daugiau ,,miestų be šešėlių“ (taip buvo vadinama Jeruzalė), kur saulė šviečia tiesiai virš galvos, ir nėra šventųjų kalnų, jungiančių dangų ir žemę. Duotas žmogui toks įvairus, pasaulis vis labiau supanašėja, darosi vis banalesnis.

Sakralioji žmogaus egzistencijos plotmė negali būti homogeniška, joje visada atsiveria erdvės, slepiančios Šventąjį Gralį, Longino ietį ir panašius dalykus. Profaniškoji, banalioji erdvė – visada homogeniška ir neutrali, pasiduodanti kalkuliacijai ir aprašoma žiniasklaidos bei interneto sukurtomis sąvokomis. Šiuolaikinis pasaulis vis labiau banalėja, profanizuojasi jau vien todėl, kad didėja jo greitis, todėl erdvė tampa nuobodžiai pilka ir dingsta iš viso. Spalvotas monitoriaus ekranas, išplepėdamas visas paslaptis, taip nieko ir nepasako. Todėl sakralumas – daugelio šiandienos problemų raktas, ir net agnostikai, ir netgi ateistai vis dažniau nukreipia savo akis sakralumo link.

Nustumtas į pašalį

Rusų filosofas N. Berdiajevas jau antrame XX a. dešimtmetyje kalbėjo, kad pasaulyje, pasirinkusiame savižudybės kelią, vis dažniau pasireiškia jėgos, pasišventusios naujo kosmoso, ,,naujųjų Viduramžių” kūrybai. Mašinos, technika, valdžia sukuria fantomų, atrodančių labai realiais, pasaulį. XXI a. nueina dar toliau, pakeisdamas vulgarią bei banalią realybę vadinamąja hiperrealybe, kurioje šio pasaulio ekstremistinis objektyvumas ir antipoetiškumas atrodo pernelyg ritualizuotas.

Sakralumas neišnyksta, jis greičiau yra atstumtas, nustumtas į pašalį, paslėptas. Demitologizuojant pasaulį, buvo sukurti kiti mitai, pasaulio racionalizavimas neišvengiamai tapo iracionaliu procesu (T. Adorno). Ir šiandien kaip tik patys ,,nešvenčiausi“ dalykai staiga tapo aprašomi religijos kalba. Ko vertas vien TV nuvalkiotas predikatas ,,kultinis”, naudojamas kokios nors lietuvių popgrupės arba holivudinio filmo atžvilgiu?!.

Dar prieš gerus tris dešimtmečius parašytose ,,Mitologijose” prancūzų struktūralistas R. Bartas pažymėjo, kad kasdienis gyvenimas kupinas paslaptingų ženklų ir simbolių, stebuklingų inkarnacijų, sakrališkumų bei pasikartojimų, kur tikroji pasaulio paslaptis slypi ne tiek pasaulio medžiagoje, bet jos klostėse.

Sakralumas, numinosum (M. Eliade) neišnyko iš pasaulio. Populiarus dabarties filosofas J. Bodrilaras rašo apie ,,objektų liturgiją”, šventinę supermarketų fejeriją, liturginę-sintetinę architektūrinių stiklainių-dangoraižių funkciją – kaip žemės ir dangaus, žmogaus ir dievo sintezę. Netgi pornografiją jis įvardija kaip ,,transparencijos ritualą”.

Stipru ir… trapu

Yra dar viena priežastis pažvelgti į sakralumą rimtai ir atsakingai. Žmogus pavargo nuo pasaulio, kuriame viskas tapo imanentiška (išvidiška), todėl nerealu. Sakysite – paradoksas. Visai ne. Tikrovė visada pasirodo kaip Ne-Aš, kaip kažkas svetima ir sąlygojama transcendencijos, nėra tik išvidinio pasaulio. Kada Švietimo suvedžiota Naujųjų Amžių sąmonė pamėgino atsisakyti sakralumo, jo vietą greit užėmė Svetimumas, Mirtis, Prievarta, Pamišimas. Sakralumas – tai kažkas nepaprastai stipru, bet kartu ir labai trapu. Trapu todėl, kad sunkiai apčiuopiama, neobjektyvuojama, stipru – todėl, kad sakralumas įpareigoja žmogų absoliučiai atsakomybei. Religinė dalyko prasmė visas kitas prasmes padaro nereikalingomis, nuprasmina.

Krikščionybėje Kristaus Nukryžiavimas ir Prisikėlimas sudaro du ekstremalius sakralumo taškus. Ir nėra europinės kultūros istorijoje dar aukštesnių, stipresnių, nors ir sunkiausiai apčiuopiamų prasmių nei šios. Sakralumas padeda įveikti mieguistą šiuolaikinės civilizacijos išvidiškumą ir tampa aktualus šiandien, padėdamas apibrėžti ribas europinėje filosofijoje bei mene, viešpataujantiems subjektui ir racionalizmui ištrūkti iš subjektyviosios vienatvės.

Šiandien dekartiškoji panieka viskam, kas nepaiso ,,cogito ergo sum“ įstatymo, atrodo juokinga. Nemaža gamtinio ir jausminio pasaulio dalis nepasidavė dekartiškajai dresūrai, įrodydama, kad nėra mašinos ar mechanizmo detalės, pasirinkdama greičiau mirtį, nei racionalistinio ,,rojaus“ malonumus. Nors ir atgrasu demokratiškai ausiai, bet sakralumas reikalauja hierarchijos principo atgaivinimo. Šventybė negali būti suvokta ,,horizontaliais“, kiekybiniais, banaliais apibrėžimais bei kasdienybės sąvokomis.

Prieinamas mene

Minervos pelėda išskrenda prietemoje iki filosofų ginčo, todėl sakralumas atsiskleidžia, tampa prieinamas visų pirma mene ir menininkui, žmogiškajam Tvėrėjo prototipui. Menas, vienu atžvilgiu, įveikdamas esamą žmogiškąją patirtį, kitu – ją įkūnija.

Meninio turinio beribiškumas ir meno kūrinio sugebėjimas savo pavidalais generuoti naujas prasmių apimtis meno plėtotės raidoje buvo pažymėti ne kartą. Ir būtent meninės tikrovės analizės galimybės leidžia teigti, kad žmogus nėra programuojamas padaras, jis laisvas rinktis savo vystymosi variantus bei galimybes, atviras naujoms transformacijoms.

Vidinė žmogaus prigimtis tampa nepalyginamai stipresnė ir turtingesnė, jeigu jis sugeba drąsiai peržengti kasdienybės ribas, pakelti žvilgsnį į paslaptį, išplėsti savo horizontą, nebijodamas patirti konfliktą ar nukentėti. Menas visokeriopai kultivuoja šią didžiąją gyvenimo aistrą siekti savo ribų, nesunaikinamą žmogaus potraukį kopti aukštyn, smelktis gilyn. Skirtingai nei mokslas, vis labiau virstantis savo paties funkcionalumo auka bei įrankiu, menas – tai veikla, savo tikslu turinti pati save. Todėl menas, o ne, tarkim, psichologija ar medicina, tapo ,,Žmogaus atradimo“ jo mentalinėje istorijoje instrumentu.

Teikia vilties

Džiugu konstatuoti, kad dabarties Menininkui galų gale įgriso tas amžinas, pateikiamas kaip menas (meno – žaidybinė prigimtis), vaipymasis, turinio nebuvimas, krizenimas bei ironija. Jo atsigręžimas į sakralumą, kultūros dar nepadalintą į gėrį ir blogį, liudija, kad menininkas daugiau nebepasitiki tuo, kas ,,žmogiška, pernelyg žmogiška“.

Sugrižęs domėjimasis sakralumu dabarties mene teikia vilties ir yra ,,naujųjų Viduramžių“ atgimimo simptomas. Visų pirma, tai paslapties, religingumo, transcendencijos sugrįžimas.

Bet dar anksti kalbėti apie krikščioniškojo sakralumo, to Dievo, kuris tik ,,vienas yra šventas“, atėjimą . Dabarties menas atranda nediferencijuotą sakralinį pasaulį, mėgaujasi jo iki-moraliniu ambivalentiškumu, dviprasmybe, jo struktūrų bei draudimų žaidimu, dažnai jame nerasdamas paties savęs. Menininkas stebi šį pasaulį iš šalies, supančiotas magiškų persipynimų tinklo, ir retai tesugeba savo objektų-prekių, kad ir meninių, ,,liturgiją“ paversti gyva bažnytine misterija.

R. Klimavičius, pateikdamas savuosius metalo plastikos objektus apibrėžtoje, istoriškai ir neatsitiktinai susiklosčiusioje vienuolyno architektūrinėje erdvėje, matyt, žino tuos takelius, kuriais galima nuo banalios egzistencijos žengti į sakralumo pažymėtą buvimą. Džiugina autoriaus drąsa ir noras atkreipti žiūrovo dėmesį į tuos dalykus, kurie begalinėje kasdienybės rūpesčių mozaikoje dažnai užsimiršta, betgi niekur neišnyksta.

Mimas – savas tarp mokytojų ir vienuolių

Pašnekesiai

Mimas – savas tarp mokytojų ir vienuolių

Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ

Keista Alekso Mažono populiarumo aureolė – su juo labinasi ir verslininkai, ir menininkai. Savas jis tarp mokytojų ir vienuolių pranciškonų. Balto grimo retušuotus A.Mažono bruožus gali išvysti žymios firmos gimtadienyje ar miesto šventėje. Atmintyje iškyla Aleksas – apšiuręs angelas pakirptais sparnais, besiblaškantis tūkstantinės į Jūros šventę suplūdusios minios akivaizdoje. Jau visai kitoks – išprotėjęs Gi de Mopasanas akis svilinančio baltumo kostiumu – išnyra naujausiame Klaipėdos muzikinio teatro spektaklyje „O, mielas drauge“.

Kažin, ar rasčiau Klaipėdoje kitą žmogų, prie savo pavardės turintį teisę prirašyti – mimas? Šiuo titulu galėtų didžiuotis nebent Alekso mokytojas Edgaras Savickis, į kurio pantomimos trupę prieš dvi dešimtis metų netikėtai, tačiau lemtingai pakliuvo A. Mažonas. Per tą laiką – tiek įvairiausių ieškojimų ir praradimų, privertusių nerti į pačias žmogiškosios esybės gelmes.

Nedažnai tarp bežadžių, gatves šlifuojančių miesto praeivių šmėkšteli Alekso veidas. Kai netikėtai išnyra prie išrikiuotų automobilių eilės ir išsprūsta tas nelemtas „kaip gyveni, Aleksai?“, neantspauduoja tavęs savo patirtimi. Tačiau iš vis ilgėjančių pauzių, tylos tarp ištariamų sakinių, vis labiau rimstančio žvilgsnio suvoki: šiame mimo skraiste prisidengusio žmogaus viduje nuolat kažkas vyksta. Kunkuliuoja, putoja, bręsta.

– Visada sunkiausia sužinoti, ko nori. Šiuo metu mano gyvenimas labai išbarstytas. Kai visko atsiranda daug, svarstai – kaip tai suvaldyti? Dabar – naujas etapas, nauja kokybė. Kai žmogus bręsta, prisiima atsakomybę už savo veiksmus. Bet jis greitai sugriūva, prisiėmęs per daug atsakomybės. Trokštu suprasti, kiek ir ko turiu prisiimti. Kad su tuo susitvarkyčiau,- ima palengva pasakoti.

– Tai ką dabar veiki?

– Ar klausi apie asmeninį gyvenimą?

– Nenorėčiau pažeidinėti intymių erdvių. Klausiu apie kūrybą, kuri galbūt kinta priklausomai nuo vidinių pokyčių.

– Išorė ir vidus susiję. Galima gyventi tik išorinį gyvenimą, bėgant nuo savo vidaus (ilgai tyli). Mokausi.

– Klysdamas? Išbandydamas nauja?

– Mokausi tiesiogine prasme. Klaipėdos universitete, pedagogikos ir katechetikos. Prieš dvylika metų kažkas manęs paklausė, gal jau laikas perduoti sukauptas žinias? Tuomet tvirtai pareiškiau: aš ne pedagogas. Praėjo laikas – mano žodžiai grįžo bumerangu. Taigi dabar gilinu savo supratimą apie Dievą. Neplanuoju dirbti tikybos mokytoju. Man katechetika įdomi plačiąja prasme. Tą savo suvokimą bandau perduoti visiems, kam įdomu. Darbas? Gilinu savo suvokimą apie judesį. KU Menų fakulteto Režisūros katedroje dirbau su užsienio kursu, norvegais. Jau antrą kartą. Pakvietė dirbti ir kitais metais. Kūrybinis darbas su studentais – tai prisilietimas prie tiek man, tiek jiems įdomių dalykų. Analizavome žodžio išraišką judesyje. Pavyzdys – akmuo. Kai moteris nusidėdavo svetimaudama, žydai ją užmėtydavo akmenimis. Akmuo – įrankis, kuriuo galima užmušti. Žodis gali tapti akmeniu ir filosofine prasme. Gali gydyti, gali žeisti. Kai studentai darė etiudą ir lenkdavosi paimti akmens, kilo mintis: o kam lenktis? Juk žmogaus širdis suakmenėjusi. Gali imti ir mesti iš širdies.

– Tavo pasirodymas didžiojoje scenoje – pirmas? Turiu galvoje spektaklį „O, mielas drauge“ Muzikiniame teatre.

– Buvo bandymų ir anksčiau. Tačiau su tokiu dideliu kolektyvu dirbau pirmą kartą. Manau, jog pagal savo galimybes buvau per mažai atskleistas. To priežastis – laikas, kurio buvo labai mažai. Šiame spektaklyje siekiau suprasti, ko iš manęs nori režisierius. Norėjau savimi ne sugadinti bendrą vaizdą, bet jį papildyti. Žinoma, galėjau labiau „iššokti“. Tačiau man buvo svarbus bendras darbas.

– Ar pirmą kartą buvai molis? Iki šiolei daugiau dirbdavai vienas – ir vaidindavai, ir režisuodavai.

– O pas Edgarą Savickį pantomimos trupėje? Praėjau tą mokyklą, kai pasitiki kitu žmogumi ir leidi iš savęs lipdyti tai, ko reikia spektakliui. Bandai suprasti, ko iš tavęs nori, ir įsilieti į visumą. Dirbau su Benu Šarka. Lyderis buvo Benas, o aš bandydavau perprasti jo sumanymus. Su Sergejumi Paciuku statėme „Miego brolius“. Režisieriai kažkodėl pasitiki manimi, palikdami labai daug erdvės. Gal todėl, kad tai susiję su judesiu?

– Ar tau, asmenybei, nesunku leistis būti valdomam kitų – režisieriaus ar didelio kolektyvo?

– Ne. Tačiau man vis dažniau ima kirstis kai kurie moraliniai dalykai. Turiu matyti erotinių scenų, seksualumo prasmę – į ką viskas vedama? Mes esame tarsi kovos laukas. Per mus eina tiek gerosios, tiek blogosios jėgos. Esame jų kryžkelė. Tik nuo mūsų priklauso, ką paskleisime. Ne viską, ką anksčiau dariau, galėčiau dabar pakartoti. Yra tokių dalykų, kurie žeidžia ne tik mus pačius, bet ir kitus žmones.

– Tu – vienas iš nedaugelio, kuris žinias įgijo per patirtį. Daug kalbama apie profesionalumo ir mėgėjiškumo sąvokas mene. Daug kam profesionalumo įrodymas yra diplomas…

– Diplomas įrodo žmogaus kryptingumą. Bet, pasirinkdamas profesiją, žmogus gali ir suklysti. Kitas dalykas – kai tai, ką darai, įrašyta širdyje. Kai yra talentas ir juo tarnaujama žmonėms. Gražiausia, kai žmoguje susijungia abu dalykai. Gal nebūtina skirstyti – į mėgėjus ir profesionalus… Koks gali būti mėgėjas, jeigu iš pašaukimo yra dainininkas, jeigu dainuoja ir žavi žmones?

– Ar teko susidurti su skeptišku požiūriu savo atžvilgiu? Na, kad neturi diplomo?

– Svarbi ne kitų nuomonė, o kirtis per mano kišenę. Dažnai kai kurie žmonės tik vėliau sužinodavo, kad aš „nieko nebaigęs“. Tačiau nelaikau savęs nieko nebaigusiu. Gavau puikius judesio pagrindus pas Edgarą Savickį – esu dėkingas jam. Normalu, kad žmonėms svarbus diplomas.

– Ar universitete pedagogiką studijuoti pradėjai dėl diplomo?

– Būtų kvaila sakyti, kad tai nebuvo svarbu. Tačiau kur kas svarbiau, kad aš pats to noriu. Jeigu nenorėčiau – būtų klaiku. Dabar svarstau, kaip susitvarkyti su viskuo. Laiko tiek mažai, o aš tiek darbų turiu. Tiek projektų. Ir dar turiu mokytis.

– Kokie tie projektai?

– Vis dar dirbu su savo pantomimos grupe Žvejų rūmuose – ieškome, turiu sumanymų. Rudenį su Muzikos centro darbuotoja Vita Petrauskiene parengėme projektą su vaikais. Ketiname jį pakartoti. Kartą per savaitę važiuoju į Plungę – dirbu su evangelikų liuteronų bendruomenės vaikais. Tęsiu projektą Menų fakultete su užsieniečiais studentais. Dėstau judesį KU Humanitarinio fakulteto Vytauto Anužio kurso studentams. Šiek tiek talkinu pranciškonų vienuoliams. Jie rengs turą po Žemaitiją – svarstau, kuo galėčiau prisidėti.

– Kiek šie darbai susiję su finansiniais dalykais, ir kiek – daromi tiesiog iš širdies?

– Darbai Plungėje, Kretingoje – tik iš širdies. Retkarčiais netikėtai jie padovanoja šiek tiek pinigų ar apmoka už kurą. Tikrai negalvoju apie atlygį. Pagrindinis darbas, kuris mane išlaiko, – Muzikos centre. O su studentais – vienkartiniai projektai, už kuriuos taip pat šiek tiek užmoka. Pinigai – tai medžiaga, kuri man suteikia galimybę laisvai judėti, aprūpinti šeimą. Tačiau, kai mano širdis tuo džiaugiasi, ir pinigai kitos vertės. Galima prarasti gyvenimą, kai save nuolat verti kažką daryti, nes reikia. Šventame Rašte pasakyta: „Patepk mane, Viešpatie“. Tas patepimas ne su sausumu susijęs, o, kai atradęs Dievą, pradedi viską daryti su džiaugsmu. Su džiaugsmu eini pas verslo partnerį, su džiaugsmu priimi sunkumus ir ieškai išeities.

– Ar junti, jog po truputį tampi mokytoju?

– Esu tik indas, per kurį teka Dievo žinios, ir aš jomis dalinuosi.

Barokiškai efektingas ir visko tirštas miuziklas

PREMJEROS ĮSPŪDIS

Barokiškai efektingas ir visko tirštas miuziklas

Rita BOČIULYTĖ

Klaipėdos muzikinis teatras šį sezoną užbaigė intriguojančiai – publikos teismui pateikdamas bendrą projektą su „Klaipėdos“ dienraščiu. Todėl būtent Spaudos dieną rampų šviesą pirmąkart Lietuvoje išvydo V. Lebedevo miuziklas „O, mielas drauge“ pagal skandalingąjį Gi de Mopasano romaną. Neatsitiktinai spektaklis pažymėtas ženklu „S“…

Spektaklį su Klaipėdos muzikinio teatro artistais sukūrė režisierius Ramūnas Kaubrys, dirigentas ir chormeisteris Vladimiras Konstantinovas, choreografas Aurelijus Liškauskas, kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė ir scenografas Artūras Šimonis.

Pirmąkart šio teatro istorijoje miuziklas pastatytas pagal paskutinį garso technikos žodį – visi dainavo su radijo mikrofonais. Bet ši naujovė nebuvo tokia efektinga, kaip norėtųsi. Trokštamo orkestro bei scenos balanso ir vėl nebuvo, aštrokas orkestro skambėjimas dažnai gožė solistų Virgio Pupšio (Žoržas Diurua), Danguolės Žibkutės (Rašelė) ir kitų balsus. Sovietmečio rusų kino filmus primenanti muzika irgi ne kiekvienam žiūrovui atrodė suprantama, pakankamai šiuolaikiška ir artima. Kita vertus, miuzikle yra tokių melodijų, kurias niūniavo po premjeros skirstydamasi publika. Joje išties buvo galima rasti nostalgiško melodingumo ir grožio.

Gražus, nepaprastai puošnus ir visas spektaklis. Gal net per daug puošnus ir „tirštas“. „O, mielas drauge“ žiūrovą užgriūva kaip lavina. Jis nespėja susivokti, į ką kaip reaguoti. Pasimeta, greitai pavargsta… Topteli mintis, kad gal spektaklis ištęstas, per ilgas? Gal ir ne per ilgas, bet įspūdis – toks. Galbūt čia kaltas jo tempas ar akcentai…

Tų kelių akcentų, tos generalinės linijos miuziklui, ko gero, ir trūksta. Jame tiesiog per daug visko. Kaip tame barokiniame paveiksle…

Pirmiausia užkliūna pagrindinio herojaus – Žoržo Diurua (V. Pupšys) linija. Ji nuo pradžios iki galo lieka tokia pat, charakterio brandos, vaidmens kūrimo aspektu visai nekinta. Vis dėlto spektaklio pradžioje ir pabaigoje kokybine prasme tai turėtų būti du skirtingi žmonės. O scenoje matome vis tą patį Paryžiaus lovelasą.

Spektaklio pretenzijos į seksualumą ir erotiškumą ryškiai išreikštos, bet toji išraiška gana formali. Kai kuriose scenose – ir gana tiesmukiška, netgi mažumėlę vulgaroka. Ta erotika spektaklyje publika nuolat „baksnojama“, bet ji neišplaukia natūraliai ir gal todėl nepasiekia gelmės. Aktoriai ant tos seksualumo ir erotikos ribos balansuoja kažkaip nelanksčiai… Kyla klausimas kodėl. Manyčiau, tai priklauso pirmiausia nuo režisieriaus, jo brėžiamos pastatymo linijos. Jis, matyt, aiškiai kiekvienam artistui neišdėstė motyvų, kam to reikia. O gal toji erotika – kaip barokinė puošyba – todėl, kad dabar visi dėl to pamišę?..

Įsižiūrėjus daug daugiau erotikos slypi nepaprastai stilinguose artistų drabužiuose, originaliame spektaklio scenovaizdyje, netgi apšvietime. Bet jie taip ir lieka nuostabia dekoracija. Nei režisierius, nei artistai jos galimybių toli gražu neišsemia. Seksualumo tema, kurią itin pabrėžia režisierius, spektaklyje iki galo nepagrįsta. Vis dėlto tai turi turėti prasmę. O čia gali būti, bet gali ir nebūti, – nuo to spektaklio kokybė nepasikeis.

Spėju, ji gerokai pasikeistų, jei spektaklyje atsirastų daugiau lengvumo. To tarsi reikalauja ir pats miuziklo žanras. Tačiau šis – specifinis, netradicinis. Ir mes tarsi priversti su tuo taikstytis. Betgi kodėl?! Todėl, kad čia kaip kokiame kokteilyje suplakami skirtingi žanrai – komedija, šou, drama, dar viskas atmiešiama egzistencialistika… Miuzikle „O, mielas drauge“ kaktomuša suvedamos pačios įvairiausios temos (kaip gyvenime, betgi čia – teatras), kurios savo emociniais krūviais pjaunasi tarpusavyje. Ar nepakaktų išgryninti vieną dvi ir „neprifarširuoti“ tiek visko, kad įspūdis nebūtų toks eklektiškas?..

Tai rašau ne todėl, kad spektaklis nuvylė. Palyginti su daugeliu kitų, jis tikrai geras. O galėtų būti puikus. Vizualus jo audinys – labai patrauklus, tiesiog glosto akį ir širdį. Žavi laki režisieriaus fantazija, ypač tik matomi arba tik girdimi jo prigalvojimai – balsas už scenos, į ją atvesti nauji Autoriaus (Aleksas Mažonas), Sekretorės (Inga Briazkalovaitė), Diurua įpėdinio Žano le Dolio (Karolis Makauskas) personažai. Penkios fatališkosios miuziklo moterys – Madlena Forestjė (Aurelija Dovydaitienė), Viržini Valter (Jadvyga Grikšienė), Klotilda de Marel (Rita Konstantinovienė), jaunoji Siuzana Valter (Rasa Ulteravičiūtė) ir Rašelė (Danguolė Žibkutė) – viena už kitą žavesnės. Šioje draugijoje ir vokalu, ir įkvėpta vaidyba ypač išsiskiria A. Dovydaitienė ir J. Grikšienė.

„O, mielas drauge“ jau sunku būtų įsivaizduoti be plastiškų choro įsiliejimų į salę, be choreografiškai išmoningų, veržlių ir temperamentingų baleto trupės šokių, vizualiai itin efektingų scenų redakcijoje, scenovaizdžio viražų su Gi de Mopasano knygos tekstu… Bet tai dažniausiai – tik efektai. Miuziklui būtini. Tačiau vien jų maža.

Atsiveria intelektuali ekspresija

PARODŲ ATSPINDŽIAI

Atsiveria intelektuali ekspresija

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Parodų rūmuose startavo trečioji Lietuvos šrifto ir kaligrafijos paroda “Rašto menas”, kuri birželį keliaus į Vilnių – „Arkos“ galeriją. Kadangi tai jau trečioji paroda, matyt, galima kalbėti apie rašto meno parodų tradiciją, kuri neišvengiamai yra ir, tikėkimės, bus susieta su Klaipėda. Kodėl? Matyt, reikia šiek tiek atsigręžti į praeitį.

Klojo pamatus

Lietuvos kaligrafijos pagrindus po Antrojo pasaulinio karo padėjo grafikas Antanas Kučas, kuris garsėjo kaip puikus knygos maketo ir tobulo šrifto meistras. Nuo 1944 metų profesorius A. Kučas dėstė grafiką Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, vėliau – Valstybiniame dailės institute Vilniuje, išleido kelias kartas dailininkų grafikų. Pats būdamas meninio šrifto meistras, A. Kučas ir savo mokinių darbuose reikalavo aukštos šrifto kultūros. Daugelis jų, paskatinti mokytojo, plėtojo meninio šrifto tradicijas. Tarp jų – profesorius Albertas Gurskas, ilgametis VDA Grafikos katedros vedėjas, pats prasmingai dirbantis kaligrafijos srityje ir daugelį savo studentų paskatinęs ją pamėgti. A. Gurskas dalyvavo visose “Rašto meno” parodose, o trečiojoje pristato ne tik savo išplėstinę ekspoziciją, bet ir lietuvišką šriftą “Palemonas”, kurio formomis, pasak jo, siekiama kuo autentiškiau perteikti regionui būdingą tartį.

A. Kučo ir A. Gursko dėka kaligrafija Lietuvoje sėkmingai vystėsi, patraukdama naujas dailininkų kartas. Tradicijų perimamumas labai ryškus tarp Lietuvos kaligrafų.

Perduoda mokiniams

Algis Kliševičius grafikos ir šrifto mokėsi pas Albertą Gurską, jo diplominiam darbui vadovavo A. Kučas. Nuo 1980 metų A. Kliševičius perduoda patyrimą bei žinias VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedros studentams, dėsto taikomąją ir kompiuterinę grafiką. Kaligrafijos “bacila” jis užkrėtė savo mokinius, šiuo metu jau garsius dailininkus kaligrafus – Mindaugą Petrulį, kuris perėmė iš mokytojo šrifto dėstymą, Lidiją Skačkauskaitę-Kuklienę ir kitus. Istorija tęsiasi – šį kartą kaligrafijos ir šrifto parodoje pamatėme kelių būsimųjų dizainerių, VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedros studentų, kūrinius. Andrius Balvočius, Simona Kaušaitė, Ieva Kavaliauskaitė, Eglė Krištopaitytė – ir A.Kliševičiaus, ir M.Petrulio mokiniai.

Pirmosios kregždės

1990 metais trys klaipėdiečiai grafikai, šrifto entuziastai – A. Kliševičius, M. Petrulis ir L. Skačkauskaitė-Kuklienė – surengė kaligrafijos parodą Vilniaus parodų rūmuose. Tai buvo pirmoji tikra kaligrafijos paroda, efektingai eksponuota, rimta paraiška apie naują kaligrafijos dailininkų kartą, atėjusią į meninį gyvenimą.

Parodos sėkmė, geri mokytojų ir kolegų atsiliepimai subrandino idėją rengti apžvalginę Lietuvos kaligrafijos parodą.

1992 metų balandį ji buvo atidaryta Klaipėdos dailės parodų rūmuose. Pirmojoje Lietuvos šrifto ir kaligrafijos parodoje dalyvavo aštuoniolika autorių iš Vilniaus, Klaipėdos ir kitų šalies miestų. Tai buvo didelė ir rimta paroda, sulaukusi plačiosios visuomenės dėmesio.

Atėjo nauja karta

Nauja lietuvių kaligrafijos dailininkų karta labai aktyviai pareiškė apie savo atėjimą į meninį gyvenimą. Geriausiai kaligrafijos meną propagavo parodos, o aktyviausias kaligrafijos parodų organizatorius visą pastarąjį dešimtmetį yra grafikas Algis Kliševičius. Pats jis dalyvavo visuose kaligrafijos pristatymuose Klaipėdoje, Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, rengė individualias grafikos ir šrifto parodas uostamiestyje, Palangoje, Šiauliuose, Vilniuje.

Nors kitos šalies kaligrafijos parodos teko laukti septynerius metus, ji nenuvylė nei dalyvių skaičiumi, nei kūrinių lygiu. Antrojoje Lietuvos šrifto ir kaligrafijos parodoje “Rašto menas”, surengtoje 1999 metais Klaipėdoje, dalyvavo jau trisdešimt trys dailininkai iš visos šalies. Parodos metu vyko seminaras “Tradicija ir šiuolaikiškumas”, kuris apibendrino kaligrafijos situaciją Lietuvoje, akcentavo pasikeitimus požiūryje į šią sritį ir problemas.

Kaligrafijos sostinė

Vilnietis grafikas Rimvydas Kepežinskas, šioje parodoje eksponuojantis labai emocionalius ir spalvingiausius kaligrafijos darbus, yra pasakęs: “Klaipėdą aš vadinu Lietuvos kaligrafijos sostine. Čia ir aplinkui gyvena bene daugiausia rašto meno entuziastų; ne kur kitur, o būtent uostamiestyje įvyko jau dvi Lietuvos šiuolaikinės kaligrafijos meno parodos. Taigi šis miestas turi specifinių meninių bruožų, kurie man atrodo išskirtini ir labai patrauklūs”.

Trečioji “Rašto meno” paroda surengta po ketverių metų. Jei tarpai tarp parodų trumpėja, ar galima tikėtis, kad jos taps kasmetinėmis? Tai abejotina, nors trečiojoje parodoje dalyvių skaičius išliko panašus, kaip ir antrojoje – dvidešimt aštuoni, o didžioji jų dalis – kaligrafai iš Vakarų Lietuvos.

Skaityti nebūtina

Pastarųjų metų rašto meno ekspozicijos atskleidžia kelis esminius šiuolaikinės kaligrafijos aspektus, tarpusavyje glaudžiai susijusius: naujos technologijos išplėtė kaligrafijos naudojamus įrankius ir medžiagas; jai vis labiau būdinga emocijų, o ne informacijos perteikimas; kaligrafijos kūrinys praranda taikomąją paskirtį, tapdamas grynojo meno objektu.

Ekspresyvi, emocionali raiška – būdingiausias lietuviškos kaligrafijos bruožas. Linijų ritmika, linijos ir dėmės dermės, simetrija, bet dar dažniau asimetrija, ypatingas santykis tarp teksto (tiksliau – ženklų) masės ir plokštumos, tuštumos, kaip lygiavertės kompozicijos komponentės traktavimas, dydžių kitimas, priešpastatymas… Tai tik labai nedidelė dalis meninės raiškos priemonių, naudojamų kaligrafų darbuose. Banalus, bet labai tikslus senas kaligrafijos palyginimas su muzika. Pastarosios klausoma, šiuolaikinė kaligrafija visų pirma – žiūrima. Teksto skaitomumas dažnai yra tik antrinis faktorius, teikiantis papildomą informaciją, bet nebūtinas. Tai būdinga daugumai klaipėdiečių – A. Kliševičiaus, L. Skačkauskaitės- Kuklienės, M. Petrulio, A. Klemencovo, Z. Maziliauskaitės ir jauniausiųjų kaligrafų kūriniams.

Siekia būti menu

Iš pirmo žvilgsnio paroda atrodo santūri, iš arčiau atsiveria ypatingas ekspresyvumas. Kaligrafija iš esmės negali būti neekspresyvi. Ji visada susieta su kalba (net kai fonetiniai ženklai neįskaitomi), kuri pati savaime yra muzikali, vaizdinga, poetiška. Jei žodį “kaligrafija” versime tik kaip “gražus raštas”, nepaaiškinsime šiuolaikinės kaligrafijos siekio – būti menu, savarankišku ir transcendentiniu.

Algis Kliševičius, “Rašto meno” parodų kuratorius, kalbėdamas apie kaligrafijos ateitį, yra nusiteikęs pakankamai optimistiškai. O ką mano kiti? Filosofas Vilemas Fluseris skelbia, kad rašymo menas neturi jokios ateities. Daugiau vilties teikia Klingsporo muziejaus (Vokietija) direktoriaus Kristiano Šeflerio išsakyta mintis: “Kaligrafija šiandien daugeliui yra gražus ir prasmingas hobis, o treniruotai rankai – amatas; kaligrafija gali būti ir menas, tačiau tai yra labai sunku”.

Alsuoja Himalajų dvasia

PARODŲ ATSPINDŽIAI

Alsuoja Himalajų dvasia

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Nikolajaus ir Sviatoslavo Rerichų tapybos paroda Klaipėdoje – nepaprastas įvykis, truksiantis visą vasarą. Paroda atvežta iš Rygos, Latvijos valstybinio dailės muziejaus, kuriame saugoma dar prieš Antrąjį pasaulinį karą paties N. Rericho suformuota kolekcija. Tai didžiausias tėvo ir sūnaus Rerichų tapybos rinkinys Baltijos šalyse.

Rerichų fenomenas

Rerichų kūryba iš muziejaus Rygoje išvežama labai retai. Įdomi vilniečių reakcija – kodėl paroda vyks tik Klaipėdoje? Manau, klaipėdiečiams tai atrodo visiškai natūralu, – juk vasaros metu mes sulaukiame daug svečių. Jei vasara bus vėsi ir lietinga, turėsime kuo svečius užimti ir patys pasižiūrėti, – kodėl gi nenuėjus į Rerichų parodą Paveikslų galerijoje?..

Įvairiai bandoma paaiškinti Nikolajaus Rericho kūrybos fenomeną. Kokie paaiškinimai bebūtų, akivaizdu viena – Rerichų kūryba visada sulaukia ypatingo publikos dėmesio (net reprodukcijų parodos, o tai visiškai neįtikėtina, kalbant apie tapybą).

Inspiravo Rytai

Nuo kūrybinės veiklos pradžios N. Rerichas rūpinosi senojo Rusijos kultūros paveldo apsauga, suprato jo vertę. Nuo vaikystės jis jautė ir ypatingą potraukį Rytams, kuris vėliau peraugo į tvirtą įsitikinimą, kad Rytuose reikia ieškoti slavų protėvynės ir rusų kultūros ištakų. Apie dvidešimtuosius praėjusio amžiaus metus Rerichas pradėjo ruoštis kelionei į Indiją. Londone jis bendravo su Rabindranatu Tagore, gilinosi į teosofinį mąstymą. Pagaliau 1923-iaisiais Rerichų šeima atvyko į Indiją. Ši kelionė inspiravo keletą garsių jo tapybos serijų: “Himalajai”, “Šventyklos ir tvirtovės”, “Rytų mokytojai”.

Gyveno kalnuose

Po ekspedicijos Rerichų šeima apsigyveno Kulu slėnyje prie Himalajų. Parodoje eksponuojami Nikolajaus Rericho ir jo jauniausiojo sūnaus Sviatoslavo kūriniai – kaip tik iš šio Himalajų laikotarpio. Indijoje Rerichas praleido paskutiniuosius dvidešimt savo gyvenimo metų, ten sulaukė ypatingo pripažinimo. Tuo metu jo sukurti paveikslai pasižymi jėga, grožiu ir poveikiu.

Svarbiausia Rericho kūrybos tema, gyvenant Kulu slėnyje yra kalnai, vieta, kur atsiskleidžia natūros dvasia, o žmogaus mintys tampa švarios ir grynos. Kalnų atmosferą N.Rerichas sugebėjo perteikti kaip niekas kitas. Išretėjęs viršukalnių oras, ypatinga skaidruma atrodo persikelia į jo paveikslus.

Stebina spalvos

Sudėtinga tapymo technika, paremta Europos viduramžių ir Rytų tapybinės patirties studijavumu, atskleidžia netikėtas temperos tapybos ypatybes. N.Rericho paveiksluose tapybiniai sluoksniai labai ploni, spalvų mirgesys skverbiasi iš apatinių sluoksnių ir sukuria ypatingą tonų švytėjimą arba gilumą. Tapybinis paviršius paprastai lygus, tačiau šviesiausiose vietose dažnai atsiranda faktūriški potėpiai. Netikėtų spalvinių derinių drąsa, lengvumas, su kuriuo dailininkas perkelia natūros vaizdus ant drobės, tikrai stebina.

Tačiau labiausiai N. Rericho tapyboje patraukia gyvai juntamas menininko harmoningo pasaulėvaizdžio atspindys, suteikiantis jo kūriniams aiškumo, pastovumo, idealios būsenos pojūtį. Iki rugsėjo pradžios turime puikią progą tuo įsitikinti, gyvai pamatyti Rerichų tapybą, pajusti ir pasigėrėti didinga Himalajų dvasia.