Kamerinis orkestras ir jo vadovė konkurencijos nebijo

Kultūros teoremos

Kamerinis orkestras ir jo vadovė konkurencijos nebijo

Arnoldas REMEIKA

Menkai finansuojamos kultūros sferos įkaitais tapę Klaipėdos kamerinio orkestro muzikantai pastaruoju metu gyvena baimėje. Uostamiesčio valdžia sprendžia orkestro likimą ir spėlioja, ar nevertėtų jam užleisti vietą garsiojo Vilhelmo Čepinskio planuojamam kurti jaunųjų atlikėjų kameriniam orkestrui? Dėl lėšų stygiaus kenčiančio klaipėdiečių kolektyvo meno vadovė Liuda KURAITIENĖ neslėpė, kad konkurencijos ji nebijo ir užsiėmimą tikrai susiras. „Man už nugaros stovi aštuoniolika muzikantų, kuriems reikia maitinti vaikus. Dėl jų baisu“, – guodėsi prieš dvylika metų orkestrą subūrusi moteris. Po Liūto ženklu gimusi L. Kuraitienė tikino, kad nemoka sėdėti rankas sudėjusi, tačiau šioje situacijoje jos rankos – surištos. „Kai šeimoje gimsta antras vaikas, pirmojo iš namų niekas nemeta“, – taip niūrią orkestro likvidavimo galimybę komentavo lėšų savo kolektyvui pas rėmėjus nuolat „išmušinėti“ priversta vadovė.

Šelpia rėmėjai

Kilus ambicijų audrai dėl garsaus muziko Vilhelmo Čepinskio idėjos Klaipėdoje įkurti dar vieną kamerinį orkestrą, dabartinio kolektyvo meno vadovė L. Kuraitienė bando išgelbėti savo kolegų darbo vietas ir apginti, anot jos, „uostamiesčiui naudingo“ orkestro reputaciją.

1992-aisiais orkestrą įkūrusi moteris „Klaipėdai“ aiškino, kad per tą laiką buvo pasiektas išties nemenkas veiklos rezultatas. Kamerinis orkestras gali pasigirti 259 koncertais: 10 jų vyko užsienyje, 11 – su solistais iš Izraelio, Japonijos, Šveicarijos bei Vokietijos. Kolektyvas dalyvavo 45 festivaliuose.

„Nors V. Čepinskis tvirtino, kad sostinėje jis mūsų negirdėjęs, Vilniuje esame surengę aštuonis koncertus. Daugiau išvykų tiesiog negalime sau leisti. Kur išveši kolektyvą už penkis aštuonis tūkstančius litų, programoms skirtų per metus? Už tokią sumą galim surengti nebent du gerus koncertus. O kas vėliau?“ – retoriškai klausė L. Kuraitienė.

Vadovė pasakojo, kad, taupydama savivaldybės skirtus pinigus, stengiasi koncertus „įsprausti“ į kokio nors festivalio ar renginio rėmus. „Turiu šiokių tokių ryšių, todėl iš užsienio solistai ir už dyką atvažiuoja. Turbūt jie už savo pinigus pas mus atvyksta ne todėl, kad orkestras toks jau blogas. Be to, palaikome ir vietinius solistus, nes kitaip tai būtų ne kultūra, o žvaigždžių švystelėjimas. Patys solistai aukoja lėšų, kad tik galėtumėme daugiau gastroliuoti“, – sakė L. Kuraitienė. Anot jos, neišnykti padeda ir rėmėjai, apmokantys kolektyvo keliones, aukojantys pinigų naujiems sceniniams drabužiams įsigyti.

Kėdė – prabanga

Anot vadovės, opozicija V. Čepinskiui kilusi tik dėl finansavimo, o jaunųjų atlikėjų ansamblį steigti planuojantis muzikas Klaipėdos kameriniam orkestrui – ne konkurentas. „Jeigu Klaipėdoje bus dar vienas panašaus profilio kolektyvas – valio! Svarbiausia – pinigai. Tik dėl jų prie mūsų orkestro pradėjo „kabinėtis“, – aiškino L. Kuraitienė.

Kėdės kontrabosininkui įsigyti neišgalinčio orkestro vadovė supranta, kad dviem kolektyvams pinigų neužteks. L.Kuraitienė tikino V.Čepinskio konkurencijos nebijanti, – pagrindine problema ji įvardijo galimą uostamiesčio lėšų nutekėjimą kartu su garsiojo muziko planuojamu įkurti orkestru.

„Jeigu V. Čepinskis išsiveš pusę milijono litų, gyvens Kaune ar Vilniuje, o koncertuos užsienyje, kokia iš to nauda Klaipėdai? Kodėl jaunųjų orkestras turėtų vadintis „Klaipėdos“, o ne „Vilniaus“ ar „Kėdainių“ – ten bent jau rėmėjas geras būtų“, – bandė ironizuoti nesaugiai besijaučiančių Klaipėdos kamerinio orkestro muzikantų vadovė.

Po V. Čepinskio sukelto “žemės drebėjimo” orkestro vadovė nebežada pasyviai laukti, kol kas nors kitas nuspręs jos vadovaujamo kolektyvo likimą. „Dirbsime su E. Balsio menų gimnazijos vaikais. Tarp jų – daug konkursų laureatų, vadiname juos mažaisiais genijais. Labai norėčiau organizuoti kokį nors festivalį. Nemažai grojame „popso“. Gal reikėtų eiti šia linkme? Vėlgi reikės papildomų išlaidų apšvietimui, įgarsinimui…“, – samprotavo moteris. Pasak jos, kiekvienais metais rašo projektus Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyriui, tikisi orkestro veiklai miesto finansinės paramos, tačiau niekada negavo prašomos sumos.

Kad sutvirtintų orkestrą, vadovė galėtų atlikėjus rinkti ir pagal konkursą, bet nemano, kad būtų prasminga jį skelbti. „Esu pedagogė ir matau, kuris vaikas yra perspektyvus ir tinka kolektyvui. Ir šiuo metu esu kelis numačiusi. Aš bet ko nenoriu“, – aiškino orkestro vadovė.

Iš bado nemirs

Klaipėdos kamerinis orkestras priklauso Klaipėdos miesto savivaldybės Muzikos centrui. Pastarojo vadybininkas turi rūpintis net keliais po centro sparnu priglaustais kolektyvais, tad faktiškai jis – tik administratorius. „Muzikos centre nėra literatūrinės dalies redaktoriaus, kuris galėtų renginius tinkamai pareklamuoti, aprašyti. Visi užmegzti kontaktai – mano“, – guodėsi L. Kuraitienė. Kad bergždžiai neleistų pinigų, vadovė net natas teigia pati perrašinėjanti.

Jeigu būtų nuspręsta, kad orkestro lemtis – likvidavimas, moteris tvirtino iš bado nemirsianti. „Turiu paslapčių, nenoriu jų išduoti, bet iškart griebsiuos darbo“, – tikino ji.

1973-iaisiais į uostamiestį atvažiavusi L. Kuraitienė nė minutės nesėdėjo rankas sudėjusi – grojo altu Liaudies operoje, Kameriniame orkestre, organizavo trio, vėliau – kvartetą. „Visada ką nors veikiau. Esu gimusi po Liūto ženklu. Turiu sugebėjimų ir idėjų“, – pasakojo Muzikos akademiją baigusi muzikantė, nuo pat pirmo studijų kurso griežusi Nacionalinės filharmonijos simfoniniame orkestre. Šiuo metu J. Karoso muzikos mokykloje ir S. Šimkaus konservatorijoje dėstanti muzikė tikino, kad nė vienas jos auklėtinis nenuėjo klystkeliais. „Beveik visi jie jau užsitikrino gerą reputaciją. Tai malonu, nes mokytis groti altu stoja tik vienas kitas“, – džiaugėsi L. Kuraitienė.

Orkestro vadovė sako sugebėsianti savimi pasirūpinti. Tačiau už nugaros – aštuoniolika muzikantų, nors jiems darbas šiame kolektyve ir nėra vienintelis pajamų šaltinis. „Kodėl Lietuvoje visi stengiasi gauti net kelis darbus? Manote, labai nori dirbti? Pragyventi nori. Nejaugi už 700 litų įmanoma pragyventi su šeima ir vaikais?“ – klausė vadovė.

Dirba ir naktį

Nors L. Kuraitienė ir nenorėjo girtis, anot jos, apie Klaipėdos kamerinio orkestro meninį lygį byloja faktai. „Jeigu toks dirigentas kaip Robertas Šervenikas neturi pretenzijų mūsų kolektyvui ir visada mielai priima pasiūlymus su mumis koncertuoti, nebelieka ką ir komentuoti“, – sakė orkestro vadovė.

Kelis darbus efektyviai atlikti L. Kuraitienė prasitarė galinti ir todėl, kad turi puikų vyrą. „Mūsų šeimoje niekas niekam netarnauja. Valgyti daro tas, kuris tuo metu laisvesnis“, – šypteli moteris.

L. Kuraitienė tvirtina, kad jai reikia labai nedaug miego, mat ji propaguoja ypatingą gyvenimo būdą – meditacijas, sveiką mitybą. „Naktį padarau tai, ko dieną nespėju. Esu iš tų žmonių, kuriems dvidešimt keturių valandų per parą – mažai“, – sakė L. Kuraitienė.

Ji vis dar tikisi, kad Klaipėdos kamerinis orkestras gyvuos ir toliau, tačiau su liūdesiu balse pripažino, kad viskas priklauso tik nuo „Liepų gatvėje esančiame gražiai suremontuotame pastate sėdinčių žmonių“.

Patvirtinta nauja miesto Kultūros ir meno taryba

KULTŪROS POLITIKA

Patvirtinta nauja miesto Kultūros ir meno taryba

Suformuota ir patvirtinta naujoji miesto Kultūros ir meno taryba, kuri visuomeninio eksperto bei patarėjo teisėmis dvejus metus talkins Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyriui uostamiesčio kultūros ir meno klausimais.

Klaipėdos miesto taryba birželio 23-iosios posėdyje patvirtino naujos Kultūros ir meno tarybos sudėtį. Atstovavimo joje principai nustatyti Kultūros ir meno tarybos nuostatais, – į ją savo atstovus delegavo miesto kūrybinės organizacijos bei kultūros įstaigos, tris narius pasiūlė miesto tarybos Socialinių reikalų komitetas bei savivaldybės Kultūros skyrius. Kultūros ir meno tarybos nuostatai papildyti dar vienu punktu, – jos nariais nuo šiol nebegalės būti deleguojami tie patys asmenys dvi kadencijas iš eilės, teks bent vieną praleisti. Trečiosios kadencijos miesto Kultūros ir meno taryboje dvejus artimiausius metus dirbs Klaipėdos universiteto profesoriai Daiva Kšanienė ir Vytautas Tetenskas, Klaipėdos dramos teatro aktorius Valentinas Klimas, rašytojas Sigitas Poškus, menotyrininkės Kristina Jokubavičienė ir Goda Giedraitytė, istorijos daktaras Jonas Genys, savivaldybės Viešosios bibliotekos direktorė Bronė Lauciuvienė, „Klaipėdos“ dienraščio kultūros žurnalistė Rita Bočiulytė, Klaipėdos muzikinio teatro vadovo pavaduotoja, choreografė Danutė Žičkuvienė ir miesto tarybos narys Vytautas Grubliauskas.

Rytoj naujos sudėties miesto Kultūros ir meno taryba rinksis į pirmąjį savo posėdį, kuriame išsirinks pirmininką bei pradės svarstyti klaipėdiečių pasiūlytas kandidatūras į Klaipėdos miesto kultūros magistrų ložę.

Siūloma suteikti Klaipėdos kultūros magistrų vardus

Siūloma suteikti Klaipėdos kultūros magistrų vardus

Klaipėdos kultūros magistrų vardus suteikti ir aukso žiedais su deimantais apdovanoti šiemet siūloma penkis klaipėdiečius. Už ypatingus nuopelnus uostamiesčio kultūrai ir menui apdovanojimui pristatyti Muzikinio teatro vadovas ir vyriausiasis dirigentas Stasys Domarkas, Dramos teatro meno vadovas režisierius Povilas Gaidys, rašytojas Gintaras Grajauskas, Klaipėdos universiteto profesorė muzikologė Daiva Kšanienė bei architektas Petras Lapė.

Šis prieš metus Klaipėdos miesto savivaldybės įsteigtas apdovanojimas labiausiai miestui nusipelniusiems menininkams ir kultūros žmonėms pernai buvo įteiktas pirmiesiems trims klaipėdiečiams – istorikui dr. Jonui Geniui, dailininkui Algiui Kliševičiui ir aktoriui Vytautui Paukštei. Jie tapo pirmaisiais Klaipėdos kultūros magistrais ir buvo apdovanoti žiedais, pagamintais Pilies muziejuje saugomo renesansinio žiedo pavyzdžiu.

Į apdovanojimą ir Klaipėdos kultūros magistrų ložę šiemet oficialiai pretenduoja dar penki klaipėdiečiai, kurių kandidatūras savivaldybei pristatė uostamiesčio kūrybinės sąjungos, kultūros institucijos, nevyriausybinės organizacijos bei pavieniai asmenys. Kandidatus slaptu balsavimu vertins trylikos žmonių komisija, kurią sudarys visi vienuolika miesto Kultūros ir meno tarybos narių, miesto meras bei Kultūros skyriaus atstovas.

Apdovanojimo nuostatuose numatyta, jog kasmet gali būti teikiama ne daugiau kaip trys tokie žiedai – pagaminti iš aukso ir inkrustuoti deimantais, kiekvienas kainuojantis beveik penkis tūkstančius litų.

Klaipėdos miesto apdovanojimas už meninius pasiekimus ir ypatingus nuopelnus uostamiesčio kultūrai šiemet, kaip ir pernai, bus įteiktas per Klaipėdos gimtadienį – rugpjūčio 1-ąją iškilmingos ceremonijos metu. Ją ketinama surengti ten pat, kur vyko pirmoji, – Klaipėdos piliavietėje. Jau paskelbtas šios ceremonijos organizatoriaus konkursas.

„Klaipėdos“ inf.

Džiazo festivalyje skambėjo pasaulio muzika

Šventės aidas

Džiazo festivalyje skambėjo pasaulio muzika

Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ

Birželio pradžioje Klaipėdoje praūžęs XI pilies džiazo festivalis paliko neišdildomų įspūdžių ir renginio organizatoriams, ir žiūrovams, kurie vėl turėjo nepakartojamą galimybę tris dienas nemokamai klausytis pačios įvairiausios muzikos – nuo regio, Lotynų Amerikos ritmų iki originalių džiazo projektų.

Regis, jau niekas net nebeklausia, ar bus dvyliktasis? Nors festivalio prodiuseris Vytautas Kongas Grubliauskas ne kartą svarstė – gal nebeverta? Gal derėtų pailsėti? Tačiau festivalio mašina paleista, žmonės džiazo ilgisi ištisus metus ir kantriai laukia – kokį siurprizą šįkart dovanos entuziazmo nestokojantys organizatoriai. Galiausiai Pilies džiazo festivalis tapo neatskiriama mūsų miesto dalimi, be jo sunkiai įsivaizduojama vasaros pradžia.

Mintimis vis grįždamas į praėjusią džiazo fiestą, nejučia pagalvoji – o kas toliau?

Šio visoje Lietuvoje ir užsienyje žinomo renginio sumanytojas V.Grubliauskas stabiliai laikosi dviejų pagrindinių principų: festivalis vyksta atviroje erdvėje ir yra nemokamas. Keičiasi atlikėjų veidai, stilių įvairovę kiekvienais metais paspalvina koks nors netikėtas, uždegantis projektas – šiemet buvo „Chico ant the Gypsies“ bei „The Jive Aces“. Vis dėlto ilgainiui festivalio struktūra neišvengiamai šiek tiek kinta. Tai lemia pinigai, ryšiai, žmonės, sutartys – daugybė į koncertus susirenkančiai ir jais besidžiaugiančiai publikai nežinomų veiksnių.

Daug kas su nostalgija mena Laikrodžių muziejaus kiemelyje vykusius festivalius. Kamerinė erdvė, regis, itin tiko tokiai specifinei muzikai kaip džiazas. Taigi pirmasis rimtas išbandymas organizatoriams buvo išsikraustymas iš festivalio gimimo lopšio į kur kas atviresnę, diktuojančią kitokias žaidimo taisykles erdvę. Galbūt ji lėmė vis stipresnį ne grynojo džiazo, o, anot V.Grubliausko, pasaulio muzikos (world music) festivalio poreikį. Teatro aikštėje susirenka kur kas daugiau skirtingo amžiaus, įvairesnių poreikių žmonių. Kai kurie ne visada nusiteikę klausytis rimtų, tegul ir džiazo žvaigždžių atliekamų projektų. Subtilus laviravimas tarp įvairios publikos skonio iki šiolei Pilies festivaliui nepakenkė – atvirkščiai! Juolab kad greitai įvyko ir antrasis rimtas pokytis, privertęs renginio organizatorius dar labiau pasitempti. IX festivalyje į Teatro aikštės sceną pirmą kartą renginio istorijoje pakilo ir publiką sužavėjo itin ryški džiazo pasaulio žvaigždė – lūpinės armonikėlės virtuozas Tutsas Tylemansas. X festivalyje klausėmės jau dviejų džiazo legendų – trimitininko Meinardo Fergiusono ir būgnininko Bilo Kobhemo. Šiemet džiazo žvaigždžių flangui atstovavo grupė „Jazzmania“, kurioje turui po Europą susibūrė net trys pasaulyje gerai žinomi muzikantai: vibrafonininkas Maikas Mainieris, fortepijono muzikos meistras Džimas Berdas ir „džiazuojančia siela“ tituluotas bosistas Viktoras Beilis.

Festivalio kuluaruose nebe pirmą kartą girdisi pasvarstymų – galbūt atėjo metas kai ką keisti? Vieniems kliūva, kad festivalis nemokamas, – nuogąstaujama, kad jis taps masine alaus gėrimo švente ir neišmokys vertinti tikrai brangiai kainuojančių atlikėjų muzikavimo. Galbūt iš dalies tai ir konkurentų paburnojimai: juk Pilies džiazo festivalis – vienintelis tokio pobūdžio nemokamas renginys Lietuvoje. Teigiama, kad ir Europoje tokių nėra daug. Pasigirsta kalbų, kad rimtiems džiazo projektams ne itin tinkama ir atvira erdvė. Tačiau, anot šiemet Teatro aikštėje grojusio vibrafonininko M.Mainierio, atviroje vietoje vykstantis džiazo festivalis – Europoje gana įprastas reiškinys.

Gal ir galėtų atsirasti kelios mokamų suolų eilutės, kur to pageidaujantys galėtų muzikos klausytis komfortiškai įsitaisę, o ne kelias valandas trypčioti šalia ne visada rimtai nusiteikusio jaunimo? Arba būtų galimybė kai kuriuos grynojo džiazo projektus perkelti į uždaresnes erdves? Festivaliui tai nepadarytų didelės žalos, o tiems, kurie nusiteikę į džiazą nerti giliau, suteiktų daugiau jaukumo. Tačiau tai tik pasvarstymai, o ar jie verti dėmesio, turėtų parodyti laikas ir galbūt visų trokštančių, kad miestas turėtų puikų renginį, klaipėdiečių diskusija.

Pra-regėjimai aštuntąją dieną, kurios nėra

PARODŲ ATSPINDŽIAI

Pra-regėjimai aštuntąją dieną, kurios nėra

Ignas Kazakevičius

Klaipėdiečio grafiko Algio Kliševičiaus paroda „Paletėje“ pavadinta „Aštuntoji diena“. Iš kur ši diena atsiranda? Tarkim, jog tai laikmena, kurioje kondensuojasi darbinio septyndienio fragmentai ir nuobiros.

Aštuntą – susikurk!

Sekmą dieną švęsk. Aštuntą – susikurk! Skamba kaip tezė iš šiuolaikinio menininko biblijos. Duotu atveju susikurti kūrybos zoną galima nuosekliai perkopus septynių dienų laiptelius. Daug dirbančio menininko aplinkoje tiesiog turi, privalo rastis traukos zona, meno orbiton užgriebianti mintis, minteles, kaligrafinių tekstų molekules. Zona, kurioje nusėda visa tai, kas nespėjama įvaldyti, išgryninti per savaitę.

Menas betgi prasideda ten, kur susilygina amato ir technikos, mokėjimo ir žinojimo greičiai. Ten, kur yra būtinas pagreitis, leisiantis toms dalelėms nugalėti septyndienio trauką ir sugulti. Sukristi į tuos pačius dirvonus, tik kita kryptimi, su paauzėmis ir išimtimis. Taisyklingai – be taisyklių arba su paklaidos galimybe.

Virtualioje erdvėje

Algis Kliševičius turi aštuonias dienas. A.Kliševičius turi kompiuterį. Kuris padeda iš tos kalendoriškai metaforiškos makulatūros minkyti naujo popieriaus lakštus.

Aštuntosios dienos kūryba esti įdomi, gyva dėl to, jog nespėjama tikslingai perdirbti, nudirbti, pakeisti tų nuotrupų, išgryninti nuo priemaišų. Taigi parodoje aiškiausiai matome tuos „septynis“ laiptelius, kuriais kantriai ir kruopščiai žengia meistras į savo trobelę. Žengia, idant skaitmeninius karolius suvertų.

Pirmas laiptelis ar paskutinis, ar vidurinis – koks gi skirtumas. Vis viena aštuntadienis pasiekiamas virtualioje erdvėje. Ar dėl to grafika nustoja gyvumo? A. Kliševičius žinomas savo pomėgiu technikai. Regis, grafiką Algis traktuoja kaip priemonę įprastoje grafikoje panaudoti įdomius techninius sprendimus, naujoves. Su klasikine grafikos samprata, pavadinkime ją tradicine grafika, A. Kliševičių sieja literatūriška literatūriškai nuosekli ištikimybė tekstui ir ženklui.

Atima, bet ir duoda

O štai kompiuterinė grafika leidžia sklęsti kūrinio paviršiumi, ATMETANT vieną iš kūrinio gelmės faktorių – paviršiaus faktūros ir popieriaus, kuriamo vaizdinio santykį. Atima malonumą liesti akimis. Betgi turi kažką ir duoti. Autorius duoda spalvą, ritmingą tos pačios frazės vinguriavimą, ritmingą fragmento, detalės pasikartojimą ir juos dengiančių šluotražiškų – fachverkinių skaidulų – štrichų kuokštus. ASIMETRIŠKUS, dinamiškus. Bet. Tai linijinis atsikartojimas. Paveiksluose pastebiu ir kitą – veidrodinį. Kai viršutinė paveikslo dalis tarsi prasislenka pro – per – už apatinės, kaip kad debesys teka vandenyje, savo atspindžiais raibuliuodami. Ir jokios mistikos, tik technika. O mistikos tik kvapas.

Grafikas – dizaineris. Dailininkas (už)rašytojas. Jam svarbu frazės kartojimas(is), kolei iš tiesų patiki užrašytu tekstu. Juk užrašyta. Ir užantspauduota kongrevu.

Dvasinga kalba

Dabartinės parodos kūriniuose sumažėjo detalių. Autorius tarsi ištempia vaizdą it gumą ar sapno malonumą. Ištempia, tačiau nepratęsia. Regis, norima paveiksle sutalpinti daugiau frazės laiptelių. Visa A. Kliševičiuas grafika laiptuota. Vertikaliai ir horizontaliai. Laiptuota dvigubu – trigubu (su šešėliais) šriftu. Laiptuota tarsi namų horizontalės su ant vienas kito lipančiais pastatų moduliais.

Taigi turime karkasą, kurį pavadinčiau gana savitiksliu. Save reprodukuojančiu, tačiau ne mechaniškai. Mechaniškas tik kartojimo procesas, pati tokio modeliavimo idėja pastarajam nepaklūsta. Čia A. Kliševičius vėl sutinka tradicinius grafikos parametrus. Ar jie negali, taip ir neišnyks, ar neišnyks iš menininko lakštų?

A. Kliševičiaus grafika galėtų būti geras tradicijos keitimo sintetine kalba pavyzdys. Ne kokios nors sintezės, tačiau pačių vidurių arba „laikančiosios“ konstrukcijos pakeitimo. Todėl iš A. Kliševičiaus paveikslų į mus (ir mums) vis dar kalba pažįstamas vaizdas, t.y. jaukus, lyriškas, mąslus, fragmentiškai pažįstamas – šiek tiek dangaus, saulės, medžio žievės, tonų pelerinomis paryškintų geometrinių formų trupinėlių. Iliustratyvu. Bet…

žodžių prasmingų

nestinga

paveikslams dvasingiems.

Gera dovana geram draugui

PARODŲ ATSPINDŽIAI

Gera dovana geram draugui

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Klaipėdos dailės parodų rūmuose veikia Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyriaus Taikomosios dailės sekcijos organizuota paroda “Dovana draugui”, kurioje pristatomi naujausi pastarųjų metų kūriniai. Nuo pirmosios taikomosios dailės parodos praėjo dvidešimt metų, ir šis nedidelis jubiliejus skatina prisiminti taikomosios dailės situaciją mieste.

Mena pakilimą

Pirmoji taikomosios dailės paroda Klaipėdoje surengta 1984 metais ką tik atidarytuose Dailės parodų rūmuose. Tuo metu uostamiestyje gyveno jau beveik visų taikomosios dailės sričių atstovai. Po parodos dailininkai susibūrė į taikomųjų menų sekciją, kuriai daug metų vadovavo V. Juzėnas.

Devintajame dešimtmetyje taikomoji dailė išgyveno ypatingą pakilimo laikotarpį, jos poreikis mieste buvo didžiulis. Standartinius ir nejaukius septintojo, aštuntojo dešimtmečių visuomeninius interjerus ypač “sušildydavo” gobelenai, keraminiai pano, medžio ar kalinėto metalo dekoratyvinės kompozicijos. Tačiau ypač greitai kintanti interjerų estetikos samprata, patalpų privatizacija ar paskirties keitimas daugeliui iš jų vėliau buvo nepalankūs. Kai kurie devintajame dešimtmetyje Klaipėdos interjerams dailininkų sukurti kūriniai šiandien yra prarasti, ir tai verčia susirūpinti dar išlikusiais.

Aktyvių – tik pusė

Antroji taikomosios dailės paroda buvo surengta po keturiolikos metų pertraukos. Parodą “Molio, medžio, metalo, odos, siūlų menas” organizavo nuo 1997 metų ir iki šių dienų Taikomųjų menų sekcijai vadovaujanti keramikė D. Ložytė. Kitas parodas buvo stengiamasi rengti kas dveji metai. Vienos iš jų, trečiosios, atidarymas 2000 metais sutapo su LDS Klaipėdos skyriaus leidinio “Klaipėdos dailė. Taikomoji dailė” pristatymu.

O kaip atrodo Klaipėdos taikomoji dailė 2004 metų birželio viduryje ir kokios šios dailės srities problemos bei perspektyvos?

Nors šiandien LDS Klaipėdos skyriaus Taikomosios dailės sekcija jungia 35 narius, iš jų gal tik pusė yra aktyviai kuriantys, dalis dailininkų perėjo į kitas veiklos sritis. Pastaraisiais metais į miestą neatvyko nė vienas jaunas dailininkas, o sekcijos narių amžiaus vidurkis artėja prie jubiliejinio penkiasdešimtmečio. Tai visai nereiškia, kad mūsų dailininkai per seni – metai kūrybai netrukdo, ir tai įrodo daugybė pavyzdžių iš dailės istorijos. Tačiau nusistovėjęs dailininkų ratas lemia kūrybos tradicionalizmą.

Atrodo tradiciška

Jei jūs ieškote drąsių eksperimentų ir tikitės šokiruojančio naujumo, to, žinoma, nei parodoje, nei Klaipėdos taikomųjų menų atstovų kūryboje nerasite. Taikomoji dailė, orientuodamasi į konservatyvų galimo vartotojo skonį, atrodo atsargiai tradiciška, vengianti eksperimentų ir akcentuojanti įprastas medžiagiškumo ir estetiškumo kategorijas.

Tačiau yra ir kita problemos pusė. Šiandien retas taikomosios dailės kūrėjas pragyvena vien tik iš kūrybos, be to, šiai sričiai ypač reikalinga gera techninė bazė. Neprofesionalų siūloma suvenyrinė produkcija – ir pigesnė, ir mielesnė vartotojui, kuris renkasi išraitytą vazą, “sakykim, rokokas”, o ne menišką dailininko keramiko kūrinį.

Taikomųjų menų srities dailininkų pasiryžimas nuosekliai rengti apžvalgines parodas yra sveikintinas ir labai reikalingas. Parodos, kuriose galima pamatyti visų sričių taikomosios dailės kūrinius, vis retesnės, – ir šiuo požiūriu išlaikoma tam tikra tradicija, o visuomenė gali susipažinti su kūrinių visuma.

Koncepcijos link

Penktoji paroda pristato naujausius Klaipėdos dailininkų kūrinius ir patvirtina, kad turime gražų brandžių kūrėjų būrį. Ji primena, kad unikalūs taikomosios dailės kūriniai gali ne tik praturtinti, puošti mūsų aplinką. Šiandien juose, kaip ir vaizduojamosios dailės kūriniuose, plėtojamos ir originalia forma išreiškiamos aktualios, bendražmogiškos idėjos.

Taikomosios ir vaizduojamosios dailės raiškos vienodėjimas, ribų tarp meno rūšių nykimas yra būdingas laikmečiui.

Pats terminas “taikomoji dailė” dažnai skamba kontroversiškai, matant, kaip kūriniuose pritaikomumas užleidžia vietą dekoratyvumui. Jau dešimtąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį akivaizdžiai pradėjo kisti taikomosios dailės kūrinių formatas ir jų stilistika. Suirus dešimtmečiais egzistavusiai užsakymų interjerams sistemai, įsivyravo parodų erdvėms pritaikyti kūriniai, vis daugiau buvo kuriama parodinės arba vadinamosios konceptualios keramikos, metalo plastikos, tekstilės.

Lietuvos mastu taikomojoje dailėje tradiciškai pirmauja keramika ir tekstilė, o Klaipėdoje visada stipriausi buvo keramikos ir metalo plastikos specialistai. Dėmesys amato meistrystei, lengvai nuspėjama funkcija visada buvo būdingi miesto taikomųjų dailininkų kūrybai. Išlaikant pusiausvyrą tarp tradicinio taikomosios dailės kūrinio funkcionalumo ir šiuolaikiškos formos, yra akcentuojamas medžiagiškumas, dažniausiai pasirenkamas žaidybinis formos ir minties reiškimo būdas, akivaizdžiai pirmenybė suteikiama estetiškumo kategorijai.

Tarsi dvi dalys

Visus šiuos požymius matome ir penktojoje parodoje, pavadintoje “Dovana draugui”. Ar tas pavadinimas atskleidžia pasąmoninį dailininkų pojūtį, kad jie yra likę sau ir tik sau įdomūs, dovanomis tarpusavyje besikeičiantys?

O dovanos labai kasdieniškos ir, žinoma, reikalingos: lova, vonia, stalas, tiesa, su hanibalizmo likučiais, aliumininiai ir vienas kitas geresnis šaukštai, metalo laužo likučiai, raudonais žybsniais pulsuojančios širdys… Prie jų prilimpa ir paveikslinio principo medžio reljefai bei emalės kompozicijos. Tai dalis parodos eksponatų, kuriuose vyrauja dekoratyvus vizualusis pradas. Jie geriau ar blogiau įkūnija ir išreiškia idėjas, nuo seno pripažintas grynojo meno sričiai, ir patys į tą sritį pretenduoja.

Kitą parodos dalį sudaro kūriniai, tradiciškai išlaikantys pritaikomumo funkciją – keramikinės vazos, juvelyrika, batika ir mini gobelenai, meninės kalvystės dirbiniai. Abiejų krypčių kūriniai draugiškai dera parodos erdvėje, o kartais ir vieno autoriaus kūryboje (D. Drulio “Žvakidės” ir “Šauksmas”), kurdami elegantiškai menišką visumą.

Įspūdingi kontrastai

D. Ložytė eksponuoja kelias jos braižui neįprastai dideles vazas. Trys šviesios, paneigiančios molio sunkumą vazos “Jos” (2003) plastiška forma ir pastelinėmis dekoro spalvomis primena secesijos keramikos lengvumą. Švelnios matinio ir blizgančio paviršiaus dermės, banguojančios moterų ir paukščių siluetų linijos tą įspūdį dar labiau sustiprina. “Geišos” šalia jų atrodo sunkiai konkrečios.

S. Bertulio šviestuvuose labai įdomi stiklo ir smulkių, kruopščiai apgalvotų metalo detalių jungtis. Skirtingos prigimties medžiagų panaudojimo dėka sukuriamas įspūdingas kontrastas, šviestuvai papuoštų bet kokį interjerą.

Technikos subtilybės

Iš tekstilės darbų išsiskiria A. Adomavičienės batikos darbai, liudijantys apie puikiai įvaldytą techniką. Lengvuose batikos šilkuose vyrauja figūriniai motyvai, audinio plokštuma traktuojama paveiksliniu principu, pasirenkant subtilų spalvinį sprendimą. Šiuo požiūriu artima V. Juzėno reljefinė kompozicija iš beržo žievės gabaliukų, kurioje puikiai dera faktūriniai, tekstūriniai ir spalviniai momentai, o žievėje likusios kažkieno įrėžtos vos įskaitomos raidės suteikia kompozicijai netikėtą prasmę.

Aptakią ir jaukią, “gyvą” formą suteikia V. Giniotytė “Dėžei” (2004). “Klaipėdos galerijoje“ kaip tik veikia V. Giniotytės individuali paroda, kurioje paradoksaliai žaismingas formas ir funkcijas įgauna ne tik medis, bet ir oda.

S. Petreikienė “Improvizacijoje” (2003) komponuoja tradicinio gobeleno technika atliktus nedidelius fragmentus, o Ž. Kriukaitė renkasi mini tekstilės formatą (“Dygis”, 2004).

Juvelyrikos dirbinius pristato du autoriai: N. Žoludevas eksponuoja masyvius papuošalus, kuriuose jungiamas gintaras, reljefiškai dekoruotas kaulas ir sidabras, P. Balčiaus smulkiuose vėriniuose metalas derinamas su įvairiais akmenimis.

Naujai ir netikėtai

Vanduo nebanguoja R.Inčirausko “Negyvojoje jūroje” (2004). Autorius panaudoja seną vonią, kurioje metalo vandenyje “plaukioja” metaliniai popierinius vaikiškus lankstinius primenantys ir mintį apie suaugusių žmonių žaidimus inspiruojantys laiveliai. Tai vienas iš efektingiausių parodos objektų.

V. Karčiauskas ir V. Mockaitis savo darbuose panaudoja aliuminio šaukštus. Jų atsiradimas šalia tikrų medžiagų ir vieno, ir kito autoriaus atveju kelia mintis apie laikinumą, išreikštą masinės gamybos produktu, ir senų, tikrų medžiagų bei amato vertę. Kartu susimąstai apie tai, kaip amžinos medžiagos dailininko rankose kiekvieną kartą atsiskleidžia naujai ir netikėtai.

“Lūžtanti šviesa” iš šiuolaikinės Vengrijos

FOTOGRAFIJA

“Lūžtanti šviesa” iš šiuolaikinės Vengrijos

Goda Giedraitytė

Klaipėdos dailės parodų rūmuose atidaryta šiuolaikinės Vengrijos fotografijos paroda “Lūžtanti šviesa”. Tai – vienas pirmųjų platesnio masto Vengrijos fotografijos meno pristatymų Lietuvoje, kurio pagrindinis tikslas, anot organizatorių – Vengrijos Respublikos ambasados Vilniuje ir parodos kuratoriaus Gaboro S. Silagi (Gábor Sz. Szilágyi), – yra parodyti žiūrovams pačias naujausias Vengrijos fotografijos meno kryptis bei atskirų autorių saviraiškos formas.

Tarp dviejų polių

Simboliškas parodos pavadinimas taikliai apibrėžia ekspozicijos esatį. “Lūžtanti šviesa” determinuoja ne tik fotografijos, kaip technikos, specifiką (turint omeny paties regimo vaizdo fiksavimą fotoaparatu), bet ir eksponuojamiems darbams būdingą juos vienijančią vidujinę fotografijos santvarką.

Dominuojanti monochrominė juoda ir balta (sidabrinė) fotografija grakščiai balansuoja tarp šviesos ir jos lūžio, t.y. sąlyčio su tamsa, kurio metu gimstantys šešėliai niveliuoja kontrastingą lūžio ribą. Šis dviejų priešingų polių žaismas vengrų fotografijoje ypač pabrėžiamas. Tuo būdu paviršiumi slystantis šviesos srautas ir fotografijos meno “jautrumas” aplinkos kaitai, įgalinantis greitai ir tiksliai atspindėti daugelį permainų, tampa gairėmis, apibrėžiančiomis parodos koncepciją.

Fotografų septyniukė

Fotografija yra tradiciškai stipri ir tarptautiniu mastu labai vertinama Vengrijos meno rūšis. Menininkams, pristatomiems šioje parodoje, didelę įtaką daro tiek tarptautinį pripažinimą pelnę vengrų kilmės fotografai Andre Kertešas ir Laslo Moholy-Nagy, tiek įvairios tarptautinės kryptys ar atlikimo technikos, tokios kaip fotodokumentika, fotoetiudai ar “konstruojamoji” fotografija. Todėl septynių autorių – Imrės Benkio, Andrašo Boso, Imrės Dregeli, Antal Jokes, Siuzanos Kemenesi, Lenke Silagi, Balašo Teleko – darbai yra labai skirtingo pobūdžio ir tematikos.

Ties egzistencijos riba

Fiksuodamas tikroviškas kasdienines situacijas, I. Benkio atskirais vaizdais konstruoja Budapešto gyvenimo scenarijų. Lengvai iškreipta (“ištempta”) fotografijų kompozicija čia tampa specifine priemone, įgalinančia tarsi pratęsti istorijas laike ir erdvėje.

Sostinės kasdienybė atsiveria ir didingose, iš atskirų fragmentų sudėliotose B. Teleko panoramose. iš pirmo žvilgsnio žaismingas šio autoriaus ciklas “Pupee automat” iš tiesų vaizduoja prikaltas prie sienos lėles bei metaforiškai kvestionuoja socialinės egzistencijos klausimus.

Dar skaudesnę socialinę be-protybę savo konceptualiuose darbuose įkūnija A. Boso. Pasak meno istoriko Laslo Beke, jo portretiniai benamių “atvirukai” pateikia aštrią dabarties kritiką praeičiai ir kartu griežtą nuosprendį dabarties visuomenei: pasiekus tam tikrą egzistencijos ribą, skurdas virsta dar viena, tik save pristatančia preke.

Nuasmeninti žmonės

Portreto subtilybes narsto ir L. Silagi. Stambiu planu fiksuojami veidai leidžia autorei pasiekti norimos įtaigos bei išryškinti portretuojamojo charakterį.

Kita vertus, fotografė atsisako psichologinio žiūrovo ir vaizduojamo asmens kontakto. Pastarojo žvilgsnis čia tampa nukreipiančiuoju į vidujinį portretuojamojo pasaulį, o ne priemone komunikuoti su išorine aplinka. Tuo būdu portretas tampa savarankiškai egzistuojančia esatimi.

Nuasmenintus žmones regime ir A. Jokes prieš 25-erius metus darytose ir šiandien naujam gyvenimui vėl prikeltose fotografijose. Kompiuterinės spalvos, dideli formatai ir šmaikštūs darbų pavadinimai suteikia šiems absurdiškiems robotams gyvybę.

Manipuliuoja daiktais

I. Dregeli ir S. Kemenesi darbuose juntami klasikinio neoavangardizmo atgarsiai. Lengva darbų plastika ir aiški kompozicija įgalina I. Dregeli “suteikti daiktams siurrealistinę savastį (pvz., burtų dėžutėje slypintis vandentiekio vamzdis ar nuotolinio valdymo mašina)” (L. Beke).

Daiktų prigimtimi manipuliuoja ir S. Kemenesi, kurios fotografijose kasdieniniai objektai virsta paslaptingų siužetų herojais.

Vizuali estetika

Apibendrinant telieka pastebėti, jog, palyginti su šiandieniniu Lietuvos fotografijos kontekstu, eksponuojama Vengrijos fotografija, orientuodamasi į išviršinį formos įtaigumą, elegantišką juodos ir baltos spalvų santykį, tektonišką kompozicijos traktuotę, pasižymi estetiškojo prado paieškomis.

Net socialiai skaudžius vaizdinius vengrai perteikia vizualiai patraukliai.

Priešingai Lietuvos fotomenininkų darbams, konstruojamiems iš gelminės, vidujinės kūrinio suvokimo (percepcijos) ašies.

P.S. Oficialus vengrų fotografijos parodos puslapis: www.breakingthelight.com

Klaipėdietis tapo Floridoje

LANGAS

Klaipėdietis tapo Floridoje

Balzeko muziejuje Čikagoje (JAV) birželio 5-ąją atidaryta klaipėdiečio tapytojo Ernesto Žvaigždino paveikslų paroda. Joje eksponuojama daugiau nei trisdešimt paveikslų, kuriuos šį pavasarį E. Žvaigždinas nutapė Floridoje.

Jau nebe pirmi metai klaipėdietis tapytojas keliems mėnesiams žiemą ar pavasariop išvyksta padirbėti į JAV. Ne indų plauti ir ne gatvių šluoti. Apsigyvena Floridoje ir toliau sau tapo. Rengia ten tapybos parodas, iš kurių jo paveikslus nuperka. Menininkas juokiasi, kad triguba nauda – pailgina sau vasarą, pasikrauna kūrybinio azarto ir dar iš jo užsidirba pragyvenimui.

Paklaustas, ką naujo jo paveikslai „sugėrė“ Floridoje, E. Žvaigždinas „Klaipėdai“ atrašė: „Čia, kaip ir Klaipėdoje, taip pat – vanduo, smėlis, vėjas… Žinoma, ir pamišusi saulė, ir apelsinai auga po langais, visur žydi gėlės, žmonės šypsosi ir sveikinasi nuo ryto iki vakaro… Tokie mano įspūdžiai, kuriuos bandau perteikti savo paveiksluose.“ Į savo naujausias tapybines improvizacijas jis sudėjo kelių žiemų Floridoje potyrius. Anot tapytojo, būsimos parodos paveiksluose natūraliai daugiau kaitrių spalvų ir ekspresijos, tai inspiruoja nauja aplinka, kitokia erdvė, atvykėliui iš Lietuvos neįprastai šiltas klimatas.

„Klaipėdos“ inf.

Džiazuojanti tapyba tiško spalvų vaivorykštėmis

MENO AKCIJA

Džiazuojanti tapyba tiško spalvų vaivorykštėmis

Goda Giedraitytė

Vienuoliktojo Pilies džiazo festivalio metu birželio 5-ąją Klaipėdos jaunųjų menininkų grupė “Žuvies akis” Menininkų namų kiemelyje pristatė intriguojančią meno akciją “Džiazuojanti tapyba”. Pirmą kartą Pilies džiazo festivalio istorijoje Klaipėdos menininkų namų kiemelio erdvėje ne tik aidėjo džiazo muzikos garsai, bet ir taškėsi spalvų vaivorykštės.

Skambant dusliam Jono Mikaliūno mušamų jambe būgnelių ritmui ir Sigito Jokubaičio bei Dariaus Vaičekausko perkusinių instrumentų improvizacijoms, septyni akcijos dalyviai (Jurgis Malinauskas, Viktorija Gordina, Dovilė Kvekšaitė, Saulė Želnytė, Darius Vaičekauskas, Gintarė Žindžiūtė ir Goda Giedraitytė) įvairiausiais teptukais, pagaliukais bei rankomis “skambino” skardos lakštais. Kabėdami erdvėje ir veikiami fizinio sąlyčio su tapymo priemonėmis, t.y. klojant, tepant, taškant dažų sluoksnius, lakštai skleidė specifinius garsus, kartu su būgnų ritmais susiliejančius į vientisą džiazo improvizaciją.

Per pusantros valandos 2×1 m formato skardos lakštai virto įvairiaspalvėmis kompozicijomis. Daugelis jų dėl specifinio garsinio ir plastinio atlikimo neišsiliejo į figūratyvinius ar kitaip siužetiškai apibrėžtus paveikslus. Kita vertus, to nesiekė ir organizatoriai, kurių tikslas buvo akcijos metu apjungti dviejų skirtingų meno šakų – muzikos ir dailės – prezentaciją bei pristatyti patį kūrybos – meno kūrinio gimimo – procesą. Taip dėka kiekvieno autoriaus asmenybės bei savitos spalvinės pajautos skardos lakštai virto originaliomis abstrakcijomis, reflektuojančiomis pointilizmo ar kubizmo motyvus.

Paralelinės džiazo ir tapybos progresijos buvo teigiamai įvertintos žiūrovų, kurie po akcijos dar ilgai nesiskirstė, apžiūrinėjo darbus ir entuziastingai aptarinėjo projektą.

Parodų afiša

PARODŲ AFIŠA

Rytis MARTINIONIS. Comedia de l’Arte. 2004 m. Aliejus, drobė, 78×60 cm. Nerijaus JANKAUSKO fotoreprodukcija

Klaipėdos dailės parodų rūmai (Aukštoji g. 3)

„Dovana draugui“: Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus Taikomosios dailės sekcijos narių projektas.

Kęstutis Šapoka (Vilnius), Benigna Kasparavičiūtė (Vilnius), Marius Valančius (Nida) – tapyba.

„Lūžtanti šviesa“: šiuolaikinis Vengrijos fotografijos menas.

07 14 – 08 15 Andrius Petkus (Klaipėda) – skulptūra.

07 15 – 08 22 „Įvykdytas projektas“: jubiliejinė Anatolijaus Klemencovo (Klaipėda) kūrinių paroda.

07 16 – 08 15 „Gyvenu, kai tapau“: Algimantas Jusionis (Klaipėda, 1954-2003) – tapyba, piešiniai.

Darbo laikas: 11-19 val., ne darbo dienos – pirmadienis ir antradienis.

Klaipėdos paveikslų galerija ir P.Domšaičio  kultūros centras (Liepų g. 33)

“Šiuolaikinė lietuvių taikomoji dailė”: iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių – tekstilė, keramika, porcelianas, stiklas, juvelyrika, metalo kalimas, oda.

“Australijos ir Okeanijos tautų meno kūriniai”: dievybės ir apeigų atributai – menų mecenatės Genovaitės Kazokienės (Australija) dovanota kolekcija.

Prano Domšaičio (1880-1965) tapybos ekspozicija.

Nikolajaus ir Sviatoslavo Rerichų tapybos paroda iš Latvijos valstybinio dailės muziejaus fondų.

„Miestas ir žmonės“: Kurtas Beutsleris (Vokietija) – tapyba, piešiniai.

Meno pažinimo centre:

„Atviras žvilgsnis“: bendras Klaipėdos vaikų dailės mokyklos ir Paveikslų galerijos projektas.

Darbo laikas: 12-18 val., sekmadienį – 12-17 val., ne darbo diena – pirmadienis.

Baroti galerija (Aukštoji g. 3 / 3a)

Arūnas Žilys (Vilnius) – tapyba, Romas Kvintas (Vilnius) – skulptūra.

07 02-22 „Vilkėnų malūnas 2004“: 4-ojo galerijos dailininkų plenero Vilkėnų malūne paroda. Atidarymas – penktadienį 18 val.

07 23 – 08 12 Algis Griškevičius (Vilnius) – tapyba.

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija (III a.).

Darbo laikas: 11-18 val., šeštadienį – 11-17 val., ne darbo diena – sekmadienis.

“Klaipėdos galerija” (Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10)

„Šis tas iš odos“: Virginija Giniotytė (Klaipėda) – objektai.

07 08-22 Violeta Gaidamavičiūtė-Kiselienė (Vilnius) – grafika.

07 23 – 08 16 „Iš močiutės skrynios“: taikomojo meno projektas.

07 23 – 08 16 „Mėlyna – balta“: įvairių dailės sričių bei žanrų projektas.

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija.

Darbo laikas: 11-18 val., šeštadienį – 11-16 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Klaipėdos menininkų namai (Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10) II aukšte

“Tiltai, barjerai ir vaizdai: Rytų Europos regionai”: tarptautinė plakatų paroda.

Darbo laikas: 11-17 val., ne darbo dienos – šeštadienis ir sekmadienis.

“Raina galerija” (Kepėjų g. 17)

„Dryžiai“: Jūratė Rekevičiūtė (Kaunas) – spalvota grafika.

07 01-19 „Pagalvėlės“: Kauno tekstilininkų gildijos meno projektas. Pristatymas – rytoj 17 val.

07 20 – 08 15 Ilona Gansovskaja (Rusija, Maskva) – tapyba.

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija.

Darbo laikas: 10.30-19 val., šeštadienį – 11-16 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Fotografijos galerija (Tomo g. 7)

07 01-14 „Vizijos“: Tomas Karkalas (Klaipėda) – kompiuterinė tapyba, tekstai. Atidarymas – rytoj 17 val.

07 15-29 Ričardas Kvekšas (Molėtai) – fotografija.

Darbo laikas: 11-17 val., ne darbo dienos – sekmadienis ir pirmadienis.

Vyto Karaciejaus fotografijos studija-galerija (Šaulių g. 3)

Nuolat veikia vis atnaujinama Vyto Karaciejaus fotografijų ekspozicija.

Darbo laikas: 11-19 val., šeštadienį – 12-18 val., ne darbo dienos – sekmadienis ir pirmadienis.

Dailės salonas “Paletė” (Taikos pr. 18)

„Aštuntoji diena“: Algis Kliševičius (Klaipėda) – kompiuterinė grafika.

07 06 – 08 04 Vytautas Poškus (Vilnius) – tapyba.

Darbo laikas: 9.30-18.30 val., šeštadienį – 9.30-15.30 val., ne darbo diena – sekmadienis.

“Parko galerija” (Turgaus g. 9)

07 30-26 Vytautas Tamoliūnas (Kaunas) – tapyba.

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija.

Darbo laikas: 10-18 val., šeštadienį – 10-15 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Tautodailės salonas “Marginiai” (Sukilėlių g. 4)

07 09-22 Saulius Gustas (Kaunas) – keramika.

Nuolat veikia vis atnaujinama tautodailininkų kūrybos ekspozicija.

Darbo laikas: 10-18 val., pirmadienį – 10-15 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Antano Mončio namai-muziejus (S. Daukanto g. 16, Palanga)

Nuolat veikia Antano Mončio (1921-1993) kūrybos ekspozicija: skulptūros, piešiniai, koliažai, kaukės, švilpiai.

„Lietuvos spaudos fotografijos – 2004“ paroda.

07 09 – 08 08 Antano Gudaičio piešinių paroda, skirta mūsų tapybos klasiko 100-osioms gimimo metinėms.

Darbo laikas: trečiadienį – sekmadienį – 14-21 val., antradienį – 12-17 val., ne darbo diena – pirmadienis.

Juodkrantės parodų namai (Liudo Rėzos g. 8, Juodkrantė)

Šarūnas Leonavičius (Vilnius) – grafika.

„Ženklai“: Gintautas Survila (Klaipėda) – fotografija.

Algirdas Dovydėnas (Vilnius) – vitražai, stiklo kompozicijos.

07 01-21 Andrius Giedrimas (Vilnius) – tapyba. Atidarymas – rytoj 18 val.

07 01-21 Vaidotas Žukas (Vilnius) – keraminiai reljefai, juvelyrika, tapyba, piešiniai. Atidarymas – rytoj 18 val.

07 22 – 08 10 Jovita Laurušaitė (Vilnius) – keramika, piešiniai.

07 22 – 08 06 Vladas Urbonavičius (Vilnius) – skulptūra.

Darbo laikas: 10-18 val., ne darbo dienos – sekmadienis ir pirmadienis.