Bilietus į koncertus galima užsisakyti internetu

Langas

Bilietus į koncertus galima užsisakyti internetu

Klasikinės muzikos gerbėjai bilietus į dirigento Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro (LVSO) rengiamus koncertus gali užsisakyti arba įsigyti internetu (www.bilietai.lt). Tai pirmasis orkestras Lietuvoje, savo klausytojams siūlantis šią naujovę. Iki šiol bilietus į LVSO koncertus buvo galima įsigyti tik Vilniaus kongresų rūmų kasoje bei užsisakyti LVSO interneto svetainėje.

„Bilieto pirkimas internetu – patogi paslauga. Koncertų lankytojams nebereikia stovėti eilėse prie kasos, taikytis prie jos darbo laiko. Manome, kad didžioji dalis bilietų į svarbiausius renginius bus išpirkti dar prieš koncertų sezono pradžią“, – sakė LVSO informacijos ir reklamos skyriaus vadovė Auksuolė Petrauskaitė, primindama, jog Kongresų rūmai kartu su LVSO naująjį koncertų sezoną pradeda rugsėjo 24-ąją.

Tinklalapyje www.bilietai.lt skelbiama ne tik LVSO koncertų sezono programa, bet ir pateikiamas Vilniaus kongresų rūmų, kur vyks koncertai, salės planas. Pagal pageidaujamą kainą vieta pirkėjui parenkama automatiškai.

Vartotojai sumokėti už bilietus galės naudodamiesi elektroninėmis bankininkystės sistemomis “Hanza.net” ir “VB internetas”. Taip atsiskaitęs asmuo gaus specialų kodą, su kuriuo atėjęs į “Bilietai.lt” platinimo vietą galės atsiimti pirktą bilietą. Norintiems, kad įsigyti bilietai būtų atvežti į namus ar kitą nurodytą vietą, nuo rugsėjo mėnesio bus suteikta galimybė naudotis Lietuvos pašto kurjerių sistema.

Vakarų šalyse bilietų užsakymo bei pirkimo internetu paslauga yra įprasta. A. Petrauskaitės teigimu, Lietuvoje pirmieji ir vieninteliai tokią paslaugą pasiūlė interneto svetainės www.bilietai.lt kūrėjai.

„Ateityje galimybės rezervuoti, apmokėti ir atsiimti bilietus klientui patogioje vietoje plėsis, – netrukus juos bus galima įsigyti specialiuose bilietų pardavimo terminaluose, įsikūrusiuose prekybos centruose “Maxima” ir “Hyper Maxima” Vilniuje, Kaune bei Klaipėdoje. Nuo rugsėjo planuojame atidaryti daugiau bilietų pardavimo terminalų ir kituose Lietuvos miestuose“, – teigė „Bilietai.lt“ vadovas Vladas Motieka.

„Klaipėdos“ inf.

Kruizinių laivų terminalas: nauja kultūrinė erdvė ar turistų rojus?

Galimybės

Kruizinių laivų terminalas: nauja kultūrinė erdvė ar turistų rojus?

Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ

Egzotiški Kruizinių laivų terminalo, piliavietės ir anksčiau paprastiems mirtingiesiems neprieinamos Laivų remonto įmonės peizažai jau kuris laikas atviri visiems. Šias keistas, praeities nostalgija dvelkiančias erdves daugelis net Klaipėdos gyventojų išvydo tik šių metų Jūros šventės dienomis ėmus plazdėti tarptautinio modernaus meno festivalio SEAS vėliavoms.

Atėję pasižiūrėti spektaklio ar tiesiog teritorijoje „išbarstytų“ vietinių ir užsienio menininkų kūrybinių idėjų, instaliacijų buvo sužavėti šia ypatinga vieta. Niekur neišvykę iš savo miesto žmonės bene pirmą kartą pajuto malonumą vaikščioti ir atradinėti uždraustą žemę, kurioje net apgriuvę pastatai ar sovietmečiu dvelkiantys reliktai įsikomponavę natūralioje, laiko šiek tiek pakoreguotoje scenografijoje.

„Apšildė“ teritoriją

Tačiau festivalis baigėsi. Menininkai, tarsi kolumbai atradę „nežinomą žemę“, sušildę ją savo kūryba, liko nuošalyje. Regis, net ir neatlikę nieko ypatinga, verslo pasaulio pasąmonėje jie padėjo paukščiuką: čia galima gyventi.

Terminalas – šalies vizitinė kortelė, vartai į Klaipėdą ir Lietuvą. Žengus pro juos, atsiveria visa, ką turime, ką galėtume pasiūlyti įspūdžių, tolimų šalių egzotikos persisotinusiems turistams. Kol kas čia – tik pusiau plyni betonuoti laukai su senų pastatų griuvenomis, Laivų remonto įmonės kranais ir aprūdijusiais laivų skeletais. Nerasime net mūsų pasididžiavimo – cepelinų su „Švyturio“ alumi.

Tačiau yra brangi žemė ir neribotos galimybės. Kuo užsėsime šį lauką ir kas jame sudygs?

Piliavietė – patraukli

Istorine ir komercine prasme brangi Laivų remonto įmonės, piliavietės ir Kruizinių laivų terminalo teritorija ne vieną dešimtmetį buvo kovos objektas. Šiandien istorinė miesto širdis – pilis su joje įsikūrusiu muziejumi – jau prieinama visiems. Čia galima patekti pro 100 metų senumo pasukamą tiltelį arba pro Laivų remonto įmonės vartus. Tiesa, pasukamas tiltelis – nepatikima susisiekimo priemonė. Nors jis turėtų būti atsuktas tuomet, kada atplaukia kruiziniai laivai (yra net grafikas iškabintas), iš tikrųjų taip yra ne visada.

Po truputį iš po žemių kyla ir kitos piliavietės dalys. Artimiausiu metu ketinama stogu uždengti ir sujungti jau atkastas bei restauruotas teritorijas. Pasak Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus Jono Genio, kelių šimtų kvadratinių metrų plote, kurį vėliau ketinama grįsti plytelėmis, bus galimybė organizuoti kultūrinius renginius.

Piliavietė jau tapo patrauklia vieta. Čia jau antrą kartą įvyko kultūros magistrų žiedų įteikimo ceremonija, yra bandymų rengti kamerinės muzikos vakarus. Tačiau Pilies muziejaus erdvė per maža didesniems susibūrimams. Todėl lauke atsirasianti savotiška scena neabejotinai pritrauks meninių ir kultūrinių projektų rengėjus.

Tik menai – prabanga

Anot statistikos, 15-20 proc. jūrų turistų – nuolatiniai kruizinių laivų keleiviai, jau išmaišę Karibų ir Viduržemio jūras, todėl juos ypač vilioja nežinoma Baltija. Ekspertų nuomone, Baltijos jūros uostų laukia puiki ateitis, jie turi ruoštis artimiausiais metais čia plūstelėsiantiems turistų srautams.

Klaipėdos turizmo ir kultūros informacijos centro direktorės Romenos Savickienės nuomone, Kruizinių laivų terminalo ir piliavietės teritorijoje yra pakankamai vietos tiek menams, tiek turizmo infrastruktūrai – barams, kavinėms, viešbučiams, pramogų centrams – vystyti. Šią vietą atiduoti tik menams – per didelė prabanga. Užsienio šalių patirtis rodo, jog uostai daugiausiai orientuoti į turizmą. Tačiau, R.Savickienės teigimu, ne visi turistai išlipa iš laivų ir eina apžiūrėti miesto. Dalis jų lieka laive, kartais išeina pasivaikščioti į krantinę. Todėl būtina turėti, ką jiems pasiūlyti. Pavyzdžiui, Ispanijos Bilbao uostas panašioje teritorijoje turi pastatą šedevrą, kuriame įsikūrę ne tik pramogų centrai, bet ir meno galerijos, muziejai.

Reikia pramogų

R.Savickienė pasakojo, kad turistų poreikius diktuoja ir jų tautybė, ir amžius. Amerikiečiams labiau reikia apčiuopiamų, materialių dalykų, o vokiečiams ir skandinavams – kur akis paganyti. Jaunesnio amžiaus turistus traukia pramogos, kazino, o vyresnius – ramūs pasisėdėjimai malonioje aplinkoje. Garbaus amžiaus „memelenderiai“ Klaipėdoje ieško praeities relikvijų. Kitais metais krantinėje ketinama įsteigti mini Turizmo ir informacijos centrą, kuriame turistai galėtų rasti įvairios informacijos – nuo alaus iki kultūrinių pramogų.

„Aš ne prieš modernų meną, tačiau turistus toks menas nelabai domina. Tuo teko įsitikinti ir Jūros šventės metu, kai vyko SEAS festivalis, kai mes siūlėme jį aplankyti. Tačiau koks nors vienas angaras, skirtas menams, šioje teritorijoje galėtų būti“, – sakė R.Savickienė.

Nori „sukultūrinti“

AB „Klaipėdos laivų remontas“ – oficialus Kruizinių laivų terminalo operatorius. Įmonės direktorius Alvydas Butkus mano, kad Jūros šventė ir jos metu vykęs SEAS festivalis parodė, jog ši teritorija – reikalinga miestui.

Pasak A.Butkaus, tai, kas įeinant pro teritorijos vartus yra dešinėje, priklauso miestui, o kas – kairėje, – įmonei. Taip pat įmonei priklauso ir dalis teritorijos pačiame terminale (ten per SEAS stovėjo didžiulė scena). Visi teritorijoje esantys statiniai – įmonės nuosavybė. Ilgainiui senoviniai pastatai bus rekonstruojami, ten įsikurs kavinės, barai. Keletas šiuolaikinių pastatų turėtų atsirasti ten, kur šventės metu buvo pastatyta scena.

A.Butkus neslėpė, jog įmonės vadovybė suinteresuota terminalo teritorijos kaita ir jos „sukultūrinimu“. Turi būti išvystyta įvairiapusiška infrastruktūra: kompanijų biurai, parduotuvėlės, kavinės, barai.

Direktorius pripažino, jog iki šiolei neišspręsta pakeliamojo tiltelio problema. Per festivalį buvo ypač padidėjęs žmonių srautas, vyko labai intensyvus darbas, teko specialiai samdyti žmonių. Šventės metu teko apsitverti teritorijos ribas, kad į ją nepatektų žmonės be leidimų. Pasieniečiai ir muitinė to pageidavo. Mero prašymu, įmonė kol kas prižiūrės ir miestui priklausančią teritoriją, nes ten daug kas nepabaigta tvarkyti. „Ateityje mes neprieštarausime ir net skatinsime įvairių renginių organizavimą šioje teritorijoje, nes tai patraukia besilankančių žmonių dėmesį, vilioja turistus“, – sakė A.Butkus.

Simbolinė komercija

Pasak vieno SEAS festivalio organizatorių, meno vadybininko Dariaus Vaičekausko, Kruizinių laivų terminalo ir piliavietės teritorijoje rasti vietos menininkams tiesiog būtina. Miestui reikalinga atvira erdvė įvairiems renginiams ir projektams. Tai ir patogu, nes piliavietė jau šiek tiek „sukultūrinta“, joje šis bei tas vyksta. Kodėl ko nors panašaus negalėtų būti Kruizinių laivų terminalo teritorijoje? Tai ir atvira, ir kartu uždara vieta. Per SEAS festivalį paaiškėjo, kad meniniai dalykai čia visiškai realūs, jie pasiteisina. Čia išlaipinami turistai, čia – autentiška aplinka.

Anot meno vadybininko, mūsų mieste susiformavo šiek tiek kritikuotinas požiūris, jog meniniai renginiai turi būti nemokami. Jeigu verslininkai pamatys, jog menas atsiperka, jie taip pat norės investuoti. Turi būti mene nors simbolinė komercija. Užsienyje menininkai pasitelkiami verslo galimybėms plėsti. Jie kuria tam tikrą unikalią aplinką. Tačiau menas neturi tapti balaganu, kuris atbaido. Įžvalgūs verslininkai suvokia, jog investicijos atsiperka per 5-10 metų. Todėl į piliavietę ir Kruizinių laivų terminalą integravus meną, skyrus jam lėšų, tai irgi neatsipirks per metus.

Nemato galimybių

Klaipėdos savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja, viena SEAS festivalio iniciatorių Nijolė Laužikienė į Kruizinių laivų terminalo atidavimą menams žvelgė šiek tiek skeptiškai. Anot jos, kultūrai, menui reikia laisvos erdvės. Tačiau tos pačios erdvės reikia ir turizmui. Jeigu Kruizinių laivų terminalo teritorijoje bus pradėta vystyti turizmo infrastruktūra (o tai ir yra numatyta), autentiškos erdvės bus natūraliai prarastos.

Kitas klausimas, kiek tie, kurie sprendžia strateginių erdvių likimą, paiso kultūros žmonių nuomonės? Su jais niekas nediskutuoja. Kiekvienas sprendimas pateikiamas kaip neginčijamas. Ir architektai, ir net valdžios atstovai mano, kad jie viską žino geriau.

Žinoma, Kruizinių laivų terminalo teritorija gali būti užstatyta, tačiau klausimas – kiek? „Būkime atviri, turistams nereikia meno. Jiems reikia kičo, pigių atrakcijų, lengvų žanrų. Šiandien šioje vietoje aš nematau galimybių kultūrai ir menui. Ši teritorija per daug brangi. Galbūt galima diskutuoti apie kurią nors dalį šios teritorijos, skiriamą menams. Apskritai daugelyje uostų tokios teritorijos yra pusiau uždaros“, – kalbėjo N.Laužikienė.

Trūksta renginių

Klaipėdietė šiuo metu Vilniuje gyvenanti ir kurianti dizainerė bei scenografė Jolanta Rimkutė įsitikusi, jog mūsų mieste išties trūksta alternatyvių erdvių. Buvęs tabako fabrikas ir Kruizinių laivų terminalas – vienintelės tokio tipo erdvės. Pastaroji – ypač dėkinga, čia jau viskas yra, nieko nereikia išgalvoti. Pasak J.Rimkutės, jeigu čia įsikurs menai, originalūs nebūsime – tokių sėkmingų bandymų Vakaruose apstu. Tačiau menas be komercijos negali gyvuoti. Pašnekovė mano, kad konceptualusis menas, dominantis nedidelį žmonių ratą, gal čia ir nelabai tiktų dėl vietos specifikos, tačiau įvairūs „vorkšopai“, galerijos, džiazo klubas, įvairūs teatro žanrai – kodėl gi ne? Turistams reikia pramogų, tačiau ir menininkai gali jas sukurti. „Klaipėda turi visas galimybes tapti vasaros kultūros sostine. Tačiau kol kas tiek uostamiestyje, tiek aplink jį trūksta ne tik renginių, bet ir informacijos apie juos“, – teigė J.Rimkutė.

Turėtų veržtis patys

Šiuo metu Kruizinis laivų terminalas ir piliavietė – savotiškoje kryžkelėje. Kas joje vyks, kuria kryptimi ji vystysis, priklausys nuo daugelio interesų ir norų. Po sėkmingo SEAS projekto šią teritoriją tarsi virvę į savo pusę „tempia“ tiek turizmo verslo, tiek meno atstovai. Pastarieji – gal pernelyg nedrąsiai. Kol kas Klaipėdoje nėra šiuolaikinių menų centro, nėra progresyvias modernaus meno idėjas transliuojančių ir atkakliai tikslo siekiančių menininkų grupės. Neretai tarp menininkų kylantis nepasitenkinimas, kad Klaipėdoje prasidėjo vilniečių invazija, iš dalies yra mūsų pačių bejėgiškumo išraiška.

Kuluaruose kalbama, jog niekas SEAS nebūtų įsileidęs į “Laivų remonto” įmonės teritoriją, jeigu projekto šauklys nebūtų tarptautinė organizacija „Intercult“ su Krisu Toršu priešakyje: užsieniečiais, deja, pasitikime labiau negu saviškiais. Ir dabar niekas, raudoną kilimą patiesęs, menininkų nemels ateiti į Kruizinių laivų terminalą ar piliavietę „daryti meno“. Į vis dar atvirą idėjoms erdvę jie turi veržtis patys ir įrodyti, kad yra reikalingi.

Rudens sezonas tabako fabrike – alternatyva be utopijų

TARPDURYJE

Rudens sezonas tabako fabrike – alternatyva be utopijų

Ovidijus PETKEVIČIUS

Tampa įprastu reiškiniu, kad rudenį Klaipėdoje suaktyvėja vis dar netradicinėmis vadinamų erdvių panaudojimo procesas. Šiemet rugsėjį ir spalį senąjį tabako fabriką vėl „užkurs“ menininkai. Antrasis „Rudens sezonas tabako fabrike“ jau greitai bus atidarytas!

Manevrai prasideda!

Praėjusį rudenį pirmąsyk įvyko daug vilčių suteikęs “Rudens sezonas tabako fabrike”. Net į “prarają” prasmegus žiūrovams (kiekvienas “fabrikų” mėgėjas šioje vietoje turėtų tris kartus pabelsti…), renginį neabejotinai galima laikyti vykusiu ir įdomiu. Pasibaigus akcijai, dar ilgai neblėso kalbos apie naujos kūrybinės erdvės – senojo tabako fabriko – atsiradimą.

Kol uostamiesčio politikai svarsto ir niekaip negali apsispręsti, atiduoti menininkams senąjį tabako fabriką ar ne, panašu, kad tų pačių menininkų ir jiems prijaučiančiųjų dėka gausūs netradicinių meno erdvių gerbėjai nebus nuvilti ir šį rudenį.

Už ar prieš?

Ar iš tiesų pavyko Klaipėdoje sukurti reguliariai veikiančią, alternatyvią, atvirą ir demokratišką erdvę tarpdisciplininio meno renginiams, atsakyti vis dar nėra lengva. Propaguoti visų krypčių šiuolaikinius scenos (ir ne tik scenos – aut. past.) menus, suteikti galimybę nepriklausomoms menininkų grupėms repetuoti, rengti seminarus, festivalius, parodas, o svarbiausia – vykdyti ilgalaikius kultūrinius projektus ir transformuoti buvusį Klaipėdos tabako fabriką į šiuolaikinį meno bei turizmo centrą – nemaži tikslai. Jiems įgyvendinti reikia ne tik entuziastų, bet ir lėšų, laiko bei visuomenės paramos.

Be abejo, susidūrus su panašios erdvės kūrimu vien progresyvių Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyriaus idėjų nepakanka ir nepakaks. Kaip pasakytų bet kuris bet kurio fabriko “sargas”, norint kažką transformuoti ar “iššluoti”, reikia turėti raktą nuo TŲ durų. O jo, atrodo, dar nėra ir vargu ar kada nors bus! Nors galimus kūrybinių-kultūrinių fabrikų modelius patvirtina gausi Europos patirtis, Klaipėdoje senąjį tabako monstrą paversti moderniu kultūros fabriku – kol kas tebėra utopiškas planas.

Pro rakto skylutę

Tačiau spynos, matyt, tam ir egzistuoja, kad kuriantis žmogus pavirtęs džinu (ar kaljano dūmu) jas įveiktų. Tai įrodyti žada antroji “Rudens sezono tabako fabrike” akcija. Kaip ir pirmosios, pagrindinis jos iniciatorius – Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyrius, o pernai prie šio vyksmo aktyviai prisidėjusią vilniečių “Menų spaustuvę” keičia Klaipėdos dramos teatrui atstovaujanti nepriklausoma menininkų ir kultūrininkų grupuotė.

Šiemetinės akcijos rengėjai rugsėjo ir spalio mėnesiais senajame Klaipėdos tabako fabrike žada pristatyti ne tik teatro projektus, kaip buvo pernai. Jų tikslas – kiek įmanoma plačiau atskleisti plačią šiuolaikinių originalių įvairaus meno sričių panoramą.

Vietoj cigarečių rūks kaljanas

Neoficialiu antrosios akcijos simboliu taps kaljanas (vandens pypkė), kuris, priešingai nei tarp šių sienų gamintas tabakas, neturės “organizmui žalingo” nikotino, bet kartu (saikingai vartojant) gali sužadinti giliausius individo kūrybiškumo pradus. Kaljanas, akcijos rengėjų manymu, simbolizuoja savotišką multikultūrinį svetimkūnį, kuris veikia mūsų lietuviškąjį identitetą. Belieka tikėtis, kad ši “Rudens sezono tabako fabrike” akcija turėtų “užvežti” jau paties pirmojo renginio – spaudos konferencijos – dalyvius ir svečius. Suprantama, kol kas rengėjai, neatskleisdami konkrečių pirmosios šiame sezone akcijos-atrakcijos detalių, pasilieka teisę intriguojančiam nutylėjimui.

Kurs instaliacijas, demonstruos madas

Pagrindinis akcijos rengėjų siekis išlieka tas pats – pristatyti originalius, nematytus darbus, garsiausius šiuolaikinio meno propaguotojus. Be dažniausiai dominuojančių teatrinių projektų, šįkart bus pristatytos ir vaizdo instaliacijos bei performensai, kuriuos senojo tabako fabriko teritorijoje surengs Lietuvos dailės akademijos Skulptūros katedros studentai. Atskirą erdvinę instaliaciją sukurs scenografas Artūras Šimonis, netradiciškai savo kolekciją pristatys gerai žinomos dizainerės Jolanta Rimkutė ir Ieva Ševekovaitė. Nemažai netikėtumų žada ir uostamiesčio menininkai.

Be teatrinių bei vizualinių projektų, akcijos naujove turėtų tapti elitinės klubinės kultūros vakaras, kurio centre – gotų tradicijos ir jų įtaka ar atgarsis tradicinėje klubinėje kultūroje.

Naują teatrinę akciją-instaliaciją “TO’bakas” pristatys akcijų-atrakcijų magas Benas Šarka.

Parodys „Žiurkiagalvius“

Pati tabako fabriko erdvė sufleruoja kiek kitokią “normaliosios” visuomenės, kartu ir menuomenės sampratą. Tam išties puikiai gali tikti dar viena šios akcijos premjera – šiuolaikinės prancūzų dramaturgės Natašos de Pontcharos “Žiurkiagalviai”. Pjesė pasakoja apsigimusių brolių dvynių su žiurkių galvomis istoriją, kaip nesėkmingai jie bando “integruotis” į “normaliąją” visuomenę.

Jaunosios kartos režisierius Agnius Jankevičius pjesei surado idealią “kitoniškumo”, negalios ir “normaliojo” pasaulio priešpriešą. Ši slidi, pavojinga, žiniasklaidos, politinio korektiškumo ir šiaip jau sentimentaliosios sąmonės gerokai nutrinta tema spektaklyje atskleidžiama itin taikliai, emocingai, komiškai deformuojant pasakojimą ir kartu išvengiant atviru teatriniu tekstu reiškiamo dramatizmo.

“Žiurkiagalvių” skaitymai (šiuo metu gan populiari pjesės pateikimo forma) įvyko pavasarį Vilniuje, Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro rengiamoje “Naujosios dramos akcijoje – 2004”. “Rudens sezone tabako fabrike” žiūrovai turės progos išvysti pilnakrauję, ryškiu teatriniu įvykiu tapusio spektaklio premjerą.

„Cezario grupės“ premjera

Klaipėdos teatromanams Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras rengiasi pristatyti “Cezario grupės” premjerą – Rolando Šimelpfenigio “Už geresnį gyvenimą” (spektaklio premjera – Vilniuje 2004 m. spalio mėnesį).

Prieš žiūrovų akis atsivers tikras nerealumo kosmosas, kuriame veikia nežinia kiek personažų, sugebančių matyti save iš vidaus ir iš išorės, kuriame dialogai tėra mažyčiai inkliuzai sudėtingos struktūros monologuose arba neaišku kieno trūkinėjančiame, šuoliais lekiančiame pasakojime. Spektaklio režisierius – Cezaris Graužinis, kurio garsiąją “Arabišką naktį” turėjo progą pamatyti pirmojo „Rudens sezono tabako fabrike“ žiūrovai.

Atvažiuos J. Griškovecas

Tarptautinį atspalvį “Rudens sezonui tabako fabrike” suteiks puikiai žinomas Jevgenijus Griškovecas (Rusija), žadantis pačiam autoriui labai įdomioje erdvėje parodyti pasaulinę premjerą – ką tik parašytą ir pastatytą pjesę “Ok/eanas”.

Teatro projektus akcijoje papildys šiuolaikinio šokio darbai, kuriuos pristatys Lietuvos šokio informacijos centras.

Visi besidomintys nauja “Rudens sezono tabako fabrike” akcija turėtų nepamiršti pasidomėti tuoj pasirodysiančia projektų programa. “Kaljano dūmas” žada laisvus nuo bet kokių tabu įspūdžius, reginius ir mintis.

Šeštąsyk „Tinklai“ bus užmesti kaip niekad plačiai

KINO FESTIVALIS

Šeštąsyk „Tinklai“ bus užmesti kaip niekad plačiai

Rita BOČIULYTĖ

Rugsėjo 3-25 dienomis Klaipėdoje, Ventės rage, Vilniuje ir Trakuose vyks šeštasis tarptautinis mažųjų kino formų festivalis “Tinklai”.

Festivalio metu bus demonstruojamos naujausių trumpametražių filmų programos iš Vokietijos, Švedijos, Danijos, Norvegijos, Latvijos, Estijos, Rusijos, Lietuvos, Prancūzijos, Lenkijos ir kitų pasaulio šalių. Iš viso bus parodyta per šimtą trumpo metražo kino filmų, vyks susitikimai su jų režisieriais. Šių metų „Tinklų“ garbės svečias Peteris Sempelis (Vokietija) Ventės rage pristatys savo trumpametražių filmų retrospektyvą, o Klaipėdoje – filmą „Jonas prie vandenyno“.

„Tinklų“ festivalio direktorius kino režisierius Arturas JEVDOKIMOVAS tikina, kad per penkerius gyvavimo metus festivalis anaiptol neišsikvėpė, šiemet su nauja jėga mažų formų kinas ruošiasi užkariauti naujas erdves, renginys plečia savo geografiją ir turėtų patenkinti pačios rafinuočiausios publikos skonį.

– Kino seansai netradicinėse kino demonstravimo vietose – vienas ir šiemetinio festivalio ypatumų?

– Šiemet Klaipėdoje visi festivalio renginiai vyks buvusio tabako fabriko teritorijoje, pramoniniame angare. Ventės rago paukščių žiedavimo stotyje, gigantiškų tinklų, kurie yra vieni didžiausių Europoje, apsuptyje tradiciškai įvyks lauko kino seansas: rugsėjo 11-ąją 20.30 val. vienintelį kartą ir tik čia bus parodyta šiemetinio festivalio garbės svečio P. Sempelio filmų retrospektyva. Dvi specialiosios programos bus pademonstruotos Vilniaus Rotušės aikštėje, kurią irgi bandysime prisijaukinti. Paskutinis festivalio akordas įvyks apleistame Trakų kino teatre, palaikant „Jono Meko kino centro“ įkūrimo jame idėją.

– Ar brangūs bus bilietai į „Tinklų“ kino seansus?

– Bilietų nebus, įėjimas – laisvas, išskyrus kino vakarus Vilniaus kino teatre „Lietuva“, kur mums per brangi kino salės nuoma. Bet ir ten jie į „Tinklų“ kiną tekainuos 6 litus.

– Koks festivalio biudžetas ir kas jo mecenatai?

– Festivalis kainuos maždaug 60 tūkstančių litų. Pagrindiniai mūsų finansiniai rėmėjai – Kultūros ir sporto rėmimo fondas bei Klaipėdos miesto savivaldybė.

Filmų programos sudarytos bendradarbiaujant su festivalio partneriais: Latvijos nacionaliniu kino centru, Estijos kino fondu, Švedijos, Norvegijos ir Danijos kino institutais, Lenkijos filmų platinimo agentūra, Hamburgo trumpametražių filmų agentūra, VGIK (Rusija), Aukštaisiais režisūros kursais (Rusija), „Cinecites“ (Prancūzija).

– Kokias šių metų festivalio kino programas išskirtumėte ir kodėl? Ką rekomenduotumėte būtinai pažiūrėti?

– Pirmiausia – specialiąją kino programą „Trumpi OSKARAI“, kurią sudarė vokiečiai, turintys tų filmų rodymo teises. Reta galimybė pamatyti trumpo metražo filmus, nominuotus arba laimėjusius JAV kino akademijos „Oskaro“ apdovanojimą. Bus parodyti aštuoni danų, vokiečių, amerikiečių, olandų, lenkų, austrų ir britų filmai, sukurti 1996-2001 metais.

Be to, turėsime ypatingą svečią – vokiečių kino panką Peterį Sempelį, kurio filmai ir asmenybė turėtų itin savitai nuspalvinti šių metų „Tinklus“. Nepraleiskite progos su juo susitikti ir pažiūrėti geriausius jo filmus.

– Kuo Peteris Sempelis toks svarbus „Tinklams“?

– Jis nėra režisierius, žvaigždė tradicine prasme. Tai kino pankas, pradėjęs kurti filmus tik todėl, kad susidraugavo su įdomiais žmonėmis. P. Sempelis gimė Hamburge, augo Australijos užkampyje be elektros, be vandentiekio vandens, tačiau su radijo imtuvu. Neturėjo motociklo ir savo kieme nelaikė tingios kengūros, tačiau turėjo nuosavą žirgą. Dažnai buvo pravardžiuojamas nacių kiaule – už tai nuplėšė ausį bendramoksliui ir sudegino medinį mokyklos pastatą… 1968-aisiais grįžo į Hamburgą, išlaikė abitūros egzaminus. Studijavo amerikiečių literatūrą (E.A. Poe, Malamud) ir kūno kultūrą Hamburgo universitete. Išmėgino 56 skirtingus darbus. Kurti filmus pradėjo dėl savo aistros muzikai, ypač vertina „Einstürzende Neubauten”, Nicą Keivą ir klasikinius kūrinius. Neretai tą patį vakarą apsilanko keliose vietose – operoje, balete ir pankroko koncerte, vykstančiuose Hamburge ir Berlyne.

Devintojo dešimtmečio pradžioje Peteris Sempelis pradėjo filmuoti Europos pankroko muzikantus ir jų aplinkoje besiburiančius menininkus, poetus bei filmų kūrėjus. Jo dokumentiniuose ir vaidybiniuose filmuose matome tokius menininkus, kaip Niką Keivą, Bliksą Bargeldą, Niną Hagen, Joną Meką ir Kazuo Ono. Savo filmus jis vežioja po visą pasaulį, rodo juos festivaliuose, uždaruose renginiuose, diskotekose ir kitose netikėčiausiose vietose. „Aš nekuriu dokumentikos. Žmonėmis tik naudojuosi, perteikdamas savąjį pasaulio matymą. Žmogus turi daugybę skirtingų aspektų”, – tvirtina Peteris Sempelis. Jo filmai pasakoja, kas yra tie Vakarų ir Rytų avangardo inteligentai. Jis tyrinėja tam tikrą asmenybės tipą, gyvenantį tarp pasaulių arba anapus pasaulių. Šioms asmenybėms kalba, geografija ir kultūra yra bereikšmės sąvokos, o vienintelė realybė – žmogaus dvasia. Štai toks jis – Peteris Sempelis.

– Intriguojanti asmenybė… Ar su kino kūrėjais šiemet bus daugiau susitikimų, kurių taip pasigenda Klaipėdos kino mėgėjai?

– Be festivalio garbės svečio P.Sempelio, kurį iš Vilniaus oro uosto atvešime tiesiai į festivalio Klaipėdoje uždarymą, o kitądien jis bus ir Ventės rage, laukiame atvykstant kino režisierių Karlo Funko iš Estijos, Astridos Kiul iš Vokietijos ir kitų.

Be abejo, į Klaipėdą atvažiuos lietuviai kino režisieriai. Žadėjo „Tinkluose“ pasirodyti Inesa Kurklietytė, kurios filmas „Lengvas raganavimas“ jau spėjo pabuvoti keliuose Europos kino festivaliuose, nors sukurtas tik šiemet.

– Šiemet „Tinklus“ užmetate ir Trakuose, vis plečiate „žvejybos zoną“. Kur kitąmet? Ar festivalis keisis?

– Kur jau plačiau?! Užteks ir tiek, kad tik apglėbtume. Kitąmet norėtume paskelbti trumpo metražo filmų konkursą, į kurį žmonės galėtų siųsti savo filmus ir laimėti mūsų festivalio premijas.

– Ar į Klaipėdą sugrįšite?

– Būtinai! Juk tai mūsų festivalio lopšys. Čia – pati geriausia „Tinklų“ publika. Ji labiausiai patinka ir mums, organizatoriams, ir festivalio svečiams. Todėl, kad ji nuoširdesnė, atviresnė, žymiai natūraliau priima mūsų rodomus filmus. Vilniaus publika šaltesnė, filmus vertina su snobišku išankstiniu nusiteikimu – neva, mes čia viską žinom… O klaipėdiečiai tiesiog žiūri kiną ir moka juo džiaugtis. Tas santykis – filmo ir žiūrovo – skiriasi. Klaipėdoje jis tikras, natūralus. Apie tokį svajoja visi kino kūrėjai.

– Dėkui už gerus žodžius. Sėkmės, išbandant mūsų senojo tabako fabriko erdves, ir geros publikos „Tinklų“ kinui naujose „žvejybos zonose“!

P.S.: Šeštojo „Tinklų“ festivalio renginiai šiemet vyks rugsėjo 3-10 dienomis Klaipėdoje, buvusio tabako fabriko teritorijoje (Bangų g. 7). Festivalio atidarymas ir pirmasis kino seansas – šį penktadienį 19 val., rugsėjo 4-9 dienomis bus rodoma po dvi kino programas – 18 ir 20 val. Festivalio Klaipėdoje finišas – rugsėjo 10 d.: „Trumpi Oskarai“- 18.30 val., P. Sempelio filmas „Jonas prie vandenyno“ – 21 val. Rugsėjo 11 d. 20.30 val. Ventės rago paukščių žiedavimo stotyje – P. Sempelio trumpametražių filmų retrospektyva. Rugsėjo 12-16 dienomis festivalis persikels į Vilnių, kino teatrą „Lietuva“, rugsėjo 14 ir 15 dienomis „Tinklų“ kino programos bus rodomos Vilniaus Rotušės aikštėje, o rugsėjo 24 ir 25 dienomis – Trakuose, senajame kino teatre.

Šiuolaikinio meno formos: nuo kino iki instaliacijos

ATSPINDŽIAI

Šiuolaikinio meno formos: nuo kino iki instaliacijos

Goda GIEDRAITYTĖ

Pastarąsias tris savaites Klaipėdos dailės parodų rūmuose siaučia eksperimentinio, netradicinio meno vėjai, ir čia užsuka kaip reta daug jaunimo. Nespėjus praūžti lietuviško trumpo metražo kino festivalio viesului, ėmė siausti graffiti meno audros. O praėjusią savaitę šiuolaikinio meno gurmanus čia sukvietė visiškai naujas japonų menininkės Yoko Inoue projektas “Liquidation”…

Kritiškas žvilgsnis pro rožinį objektyvą

Rugpjūčio 13-15 dienomis Dailės parodų rūmuose startavo jaunųjų Lietuvos kino kūrėjų festivalis “Rožinis kinas” (festivalio organizatorius Darius Vaičekauskas, kuratorė Ramunė Čekuolytė). Tris dienas trukusio festivalio metu buvo pristatyti naujausi pastarųjų metų jaunojo Lietuvos kino darbai, sukurti 2001-2003 metais.

Iš viso buvo parodyta trylika trumpo metražo kino juostų. Tarp jų filmai, kino kritikų vertinami kaip “Lietuvos kino atgimimas”. Tereikia paminėti Igno Miškinio “Lengvai ir saldžiai” (2003 m.), Igno Jonyno “Sekmadienis toks, koks yra” (2003 m.) ar Ramūno Greičiaus “Baltos dėmės mėlyname” (2004 m.), kuris netrukus bus pristatytas 61-ajame Venecijos kino festivalyje.

Kurdami programą, festivalio organizatoriai stengėsi filmus sugrupuoti pagal tam tikrą charakterį ar žanro specifiką. Pirmasis vakaras pasižymėjo humoristine gaidele. K. Gudavičiaus, D. Survilaitės ir I. Miškinio filmai apie gyvenimą pasakojo pasitelkdami ironijos ir kontrastingų sugretinimų paraleles, neretai suvokiamas tik Lietuvos žiūrovui. Tačiau būtent tai ir sužavėjo jaunatvišką festivalio publiką. Galimybė atpažinti savo kaimyną ar kasdienę situaciją leido kiekvienam pasijusti “savo košėje” ir lengvai susigyventi su filmo herojais.

Antrojo vakaro filmai išsiskyrė socialinio gyvenimo aktualijomis. Trumpametražinėse M. Verbiejaus, G. Beinoriūtės, I. Jonyno juostose buvo narstomi klausimai, susiję su žmonių, atsidūrusių ne vietoje ir ne laiku, situacija: jų pasirinkimas, likimai, tiesos ir vertybių paieškos tapo režisierių atspirties taškais.

Literatūrinio kūrinio kinematografinėms siužeto interpretacijoms buvo paskirtas trečiasis vakaras. Jo metu žiūrovai galėjo išvysti Vilniaus Muzikos ir Dailės akademijų studentų ir absolventų filmus, sukurtus pagal V. Mykolaičio-Putino, A. Škėmos, V. Žilinskaitės ir kitų mūsų rašytojų kūrinius.

Po pagrindinės vakaro programos ištvermingiausiems buvo rodomi tarptautinės vasaros stovyklos “Video summer studio”, vykusios Juodkrantėje 2001-2003 metais, studentų darbai. Pastarieji pasižymėjo trumpa siužetinės idėjos interpretacija, dažniausiai formuluota vadovaujantis komedijos žanro principais. Įdomu buvo pastebėti, jog skirtingų šalių autoriai skirtingai žvelgia į filmą: juntama šalies kultūros ir mentaliteto, geografinės platumos įtaka.

Daugelis filmų liudija susiformavus naują kinematografų kartą, kuri nedvejodama pasitelkia naujas išraiškos priemones, ieško novatoriškų siužetų, intriguojančių temų, apeliuojančių į savo kartos žiūrovą. Svarbu ir tai, jog užaugo nauja profesionalių aktorių karta: B. Arsobaitė, P. Čižinauskas, D. Šimukauskas, R. Cicėnas, E. Bakas, V. Grabštaitė, V. Raubaitė ir kiti. Neretai filmų herojais tampa ir režisieriai (pvz. I. Miškinio vaidmuo D. Vaišnoro juostoje “Horizontas”).

“Rožinis kinas” – tai pirmasis tokio pobūdžio ir apimties lietuviško kino pristatymas Klaipėdos mieste. Tikimasi, jog ne paskutinis. Juolab kad gausus žiūrovų, ypač jaunimo būrys liudija susidomėjimą lietuvišku kinu ir siekį jį iš naujo pažinti bei atrasti.

Gatvės menai ateina į naujas erdves

Jaunimo susidomėjimo sulaukė ir dar vienas visiškai naujas projektas “Graffiti’04: Klaipėda”. Dar prieš metus subrandinta idėja buvo realizuota pasikvietus Klaipėdos graffiti meno kūrėjus – devynias komandas (“crew”), kurios per vieną savaitę sukūrė daugiau nei 20 kompozicijų ant sienų bei kartono plokščių.

Lietuvos parodų erdvės skiria mažai dėmesio menininkų eksploatuojamoms netradicinėms meninės raiškos formoms, viena kurių – graffiti menas, iki šiol suvokiamas ir traktuojamas kaip antireprezentatyvus gatvės meno fenomenas. Tačiau, anot projekto organizatoriaus Dariaus Vaičekausko, graffiti reikia traktuoti kaip šiuolaikinę freską, kurios ištakos siekia dar Antikos laikus. Todėl projekto tikslas buvo plačiajai visuomenei pristatyti Klaipėdos grafitti meno atstovus bei šios meninės saviraiškos ypatumus, specifiką, išryškinant profesionaliąsias jos puses.

Ekspozicijoje galima susipažinti su įvairiais graffiti meno stiliais, kryptimis ir technikomis: “bombingu” – labai greitai rašomos ryškių spalvų šrifto kompozicijos, neretai burbulinės, apvalios raidės; “wildstyle” (“laukinis stilius”) – dar viena šrifto atmaina, kuriai būdingos aštrios raidžių briaunos, beveik neįskaitoma kaligrafija; “character” – realistiniai portretiniai atvaizdai; “3D” – trimatės kompozicijos ir t.t. Didelio formato kūrinius parodoje lydi “Klaipėdos” dienraščio fotografo Nerijaus Jankausko fotografijos, fiksuojančios graffiti meno darbus Klaipėdos mieste. Vėliau pastarosios bus panaudotos graffiti meno katalogui, kurį ruošiamasi išleisti po projekto pristatymo.

Graffiti įterpimas į netradicinę jam erdvę – parodų rūmus – savaime skatina intrigą, daugialypes interpretacijas ir originalią profesionalaus bei gatvės meno interakciją. Tai – pirmasis tokio pobūdžio projektas Lietuvoje, kai graffiti meno kūriniai atlikti tiesiog ant parodų salių sienų. Tikimasi, jog ilgainiui projektas išaugs į kasmetinį graffiti meno pristatymą Klaipėdoje, kartu pristatant ir kitų Lietuvos miestų bei užsienio šalių graffiti meno atstovus. Žingsnis po žingsnio galbūt ir mūsų mieste

Daiktų skaidrumas

ATSPINDŽIAI

Daiktų skaidrumas

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Kaip reta gražią šios permainingos vasaros dieną klaipėdietė tapytoja Angelina Banytė sukvietė draugus į dailės saloną “Paletė” ir pateikė dvi “karštas naujienas”: natiurmortų parodą ir ką tik iš spaustuvės atkeliavusią knygą apie savo kūrybą. Nors pati dailininkė vis kartojo, kad paroda yra tik priedas prie reprodukcijų albumo “Angelina Banytė” pristatymo, tikri draugai gerai žino, kad ir paveikslai, ir knyga išliks ilgam.

Suteikia dvasią

Pastaruoju metu tapyti natiurmortus ypač pamėgusi dailininkė pasiekia šioje srityje vis didesnio meistriškumo. Daiktai, kuriuos ji renkasi taip pat rūpestingai, kaip ir draugus, tampa jai labai artimais ir keliauja iš vieno natiurmorto į kitą. Tapytoja sugeba šiems seniems, ypatingiems daiktams suteikti kaskart kitokią dvasią. Didele dalimi tai lemia ir tapymo būdas, ir autorės santykis su kuriamu vaizdu.

Jos paveikslų objektai, nutapyti labai tikroviškai, konstruktyviai, balansuoja ant materialumo ribos. Naujausiuose natiurmortuose daiktai yra įgavę ypatingo skaidrumo, savotiškos nesvarumo būsenos. Į juos žiūrėdamas, prisimeni ir klasikinius pavyzdžius: senovės romėnų sieninę tapybą, tobulai nutapytus skaidrius stiklo bei metalo indus ir barokinių kompozicijų spalvų skambumą.

Tačiau pirmiausia A. Banytės natiurmortuose, be abejonės, atpažįstame didžiulę freskų tapybos patirtį. Tiesiog smagu stebėti, kaip nuosekliai jos tapyboje plėtojamos kelios temos ir kiek naujų raiškos bei prasmės galimybių autorė atranda kiekviename savo kūrybos etape.

Pralaužė ledus

Atidarymo metu visų susirinkusiųjų akys krypo į reprodukcijų albumą. A. Banytė, vaizdžiai kalbant, pralaužė ledus, – ji pirmoji iš mūsų miesto dailininkų, padedama geranoriškų rėmėjų, išleido gražų leidinį apie savo kūrybą.

Leidinyje išsamiai pristatomos visos A. Banytės kūrybos sritys – monumentalioji ir molbertinė tapyba, piešiniai, reprodukuoti rinktiniai kūriniai. Ne mažiau svarbi ir dokumentinė leidinio dalis – nuotraukos, pilnas sukurtų freskų sąvadas, gyvenimo ir kūrybos datos, individualių parodų sąrašas bei rinktinė bibliografija.

Nors pati dailininkė pristatymo metu jautėsi truputį nejaukiai, tai visai suprantama, žinant jos asmenį, įvykis iš tikro reikšmingas. Tokie reprezentaciniai leidiniai visų pirma fiksuoja kūrinius, kurie iš dailininkų dirbtuvių pasklinda į pasaulį. Juo labiau ne kiekvienas gali nuvažiuoti ir pasižiūrėti kitų vietovių pastatų interjeruose esančias freskas. Pastaruoju metu anksčiau sukurtiems monumentaliosios tapybos kūriniams iškyla pavojus būti sunaikintiems naujų pastatų savininkų. Kadangi mieste turime jau ne vieną tokį atvejį, dar svarbesnis tampa laiku atliktas kūrybos dokumentavimas.

Grožėkimės patys, dovanokime draugams – leidinys apie A.Banytės kūrybą yra tiesiog labai graži knyga, kurią vartydami patirsime daug puikių akimirkų. Taip būna visada, susidūrus su talentingo dailininko kūryba. Galbūt leidinys apie A. Banytės kūrybą paskatins ir kitus kūrėjus surinkti ir pateikti meno gerbėjams savo kūrybos apžvalgas.

Maži, tačiau… Arba miniatiūra – kaip konceptas

Maži, tačiau… Arba miniatiūra – kaip konceptas

Ignas KAZAKEVIČIUS

“Klaipėdos menininkų namai – kuo ne konceptuali miniatiūra?..” – toptelėjo mintis, kai šiose erdvėse įkurdinome Bochumo muziejaus ir Vakarų Vokietijos dailininkų sąjungos (WKB) šiuolaikinio meno projektą “Mažas, tačiau… Miniatiūra kaip konceptas”. O kodėl gi ne? Kodėl gi Klaipėdos menininkų namai negali asocijuotis su konceptualia miniatiūra?! Palanki „geografinė“ padėtis, galerine prasme nestandartinė vidaus erdvė, kurioje detalė gali kalbėti “už” ir atstoti visumą, leidžia eksperimentuoti su idėja, kūriniu, ekspozicija, žiūrovu. Be to, tai menininkų namų ekspozicinės erdvės strategija. Šiuo atveju konceptualių miniatiūrų paroda tarsi paverčia miniatiūra pačius menininkų namus, pakeičia juos.

Kodėl? Kur? Koks menas?

Klaipėdos menininkų namų rengiamos parodos-projektai dabar ir ateityje koncentruosis ties tyrimu, kas yra menininko aplinka, kaip kūrinys tampa aplinka ir pradeda ją valdyti, kaip menininkas sugeba pakeisti erdvę ir į ją įtraukti stebėtoją. Tokiu būdu Menininkų namų salė taps laboratorija, kurioje meno kūrinys deklaruos aplinkos pokyčius, kintantį mūsų požiūrį į meno formas, meno tradicijas.

Čia bus pristatinėjami kameriniai projektai, atskleidžiantys kūrybinį koncentratą – intymią susikaupimo būseną, isterišką sprogimą tyloje, nervine krize krebždantį eskizą, objekte kondensuotą starto potenciją, menininko dirbtuvių misteriją. Pristatydami aktualiausius dabarties meno tendencijų fragmentus, Menininkų namai pateiks meno proceso raidą, taip pat pristatys patį meno procesą kaip kūrinį, kai ekspozicija taps “gyva būtybe”, reaguojančia į mūsų buvimą šalia.

Juk menas visada yra aplink mus, jis persmelkia kiekvieną kubinį aplinkos milimetrą (tik ar visada mes jį pastebime?), o Menininkų namuose visuomet turi būti jaučiamas menininko kvėpavimas. Todėl neatsitiktinai šį kartą…

“Minko” idėjas

…Menininkų namai kviečia įsitikinti, jog miniatiūra nėra tai, apie ką galvojame, išgirdę šį žodį. Tai ne Kalėdomis kvepiantis atvirukas, ne iliustracija… Ne tradicinės technikos kūrinio didelio formato sumažinimas iki miniatiūros. Tai darbas su medžiaga ir idėja, šiuodvi „minkant“ nuo pat minties užgimimo.

Bochumo muziejaus ir Vakarų Vokietijos dailininkų sąjungos projektas „Mažas, tačiau… Miniatūra kaip konceptas“ tai didelės parodos fragmentas Klaipėdoje, miniatiūra miniatiūroje. Pasaulio ir pasaulėjautos atžvilgiu. Tai analizė – kiek gali pasakyti tylus mažas foto-tapybos-grafikos-skulptūros-neono-video-kūrinys. Tai menininko požiūris į mastelį, kūrinių kiekybę ir kokybę. Tai atsakymų ieškojimas medžiagos, netikėtų daiktų, jų detalių sugretinimuose. Autoriai verčia žiūrovą įveikti didelį nuotolį iki miniatiūrinio kūrinio. Kūrinio, kurio turinys nepasakoja istorijų, fantazija čia apribojama pastebėjimais, trumpais stabtelėjimais. Stebėtojas per paveikslą patiria keliautojo smalsumą.

Prasiskverbia visur kaip virusas

Meniškas kūrinys mažame formate – tai noras patirti vaizdą be jokių išankstinių potvarkių, ypač kai tikrovės suvokimas yra pačiame dėmesio centre.

Mažas bet ko elementas – tarsi virusas prasiskverbia visur: tarp estetikos ir purvo, tarp tradicijos ir postmodernios visumos traktuotės, tarp motyvo ir objekto.

Čia menas įgyja kasdienį formatą kasdieniame gyvenime. Velniškai patogu!

Mažos, kondensuotos erdvės yra pasauliai patys sau. Jos atsiskyrusios nuo realybės, išsilaisvinusios ir nuo savų įstatymų.

Netikėtos sąsajos, atrodo, beprasmiai veiksmai vis dėlto yra įdomesni už išbaigtus kūrinius. Tačiau pastaruosius turi lydėti paaiškinimai. Antai iš pažiūros vaikiškus pakraigaliavimus primenantis piešinys pasirodo esąs autoriaus kelionių iš simbolinio A į B žymeklis. O raizgalynė atsirado kišenėje laikant užrašų bloknotą ir pieštuką, flomasterį bei šiems „linguojant“ eisenos ritmu.

Arba iš plaukų nupinti krepšeliai „numaudytiems, nupraustiems“ muilo kąsneliams. Sutikite, gana šlykštu matyti plaukais apkibusį muilą, bet šiuo atveju kitame kontekste tokie „tiesioginiai“ sugretinimai paverčia kompoziciją paveikiausiu darbu.

Ironizuoja, gąsdina, kelia šleikštulį…

Visi eksponuojami kūriniai čia – konkretūs, jie atsikleidžia tik kurią nors vieną suvokimo briauną, išsako vieną būdvardį: artima, tolima, asimetriška, niuansuota, spalvota arba ne. Tiesiog – taip arba ne. Toks tad atsakymas į – patinka, nepatinka, gražu, negražu…

Čia eksponuojami kūriniai, kurie dėl tikrovės fragmentų sumažinimo arba dėl pasirinktos medžiagos ypatybių specialiai kuriami labai koncentruotai (visomis prasmėmis) ir todėl tampa itin įtaigūs.

Čia kūriniai aktyvūs, konceptualūs, ironizuojantys, gąsdinantys ar keliantys šleikštulį, tačiau paveikūs. Paveikūs bet kokioje įsivaizduojamoje medžiagoje.