Erezija

Proza

Erezija

(Ištraukos iš romano)

Alio Balbieriaus nuotrauka

Gintaras Grajauskas

***

Nežinai, kuo būsi užaugęs, sūnau?.. Na, galvok. Laiko dar yra. Svarbu, kad būtum geras žmogus – ne toks, kaip aš, o visa kita susiklostys savaime. Ką veikia geras žmogus? Na, kaip kada. Nežinau net. Dažniausiai tai nieko neveikia – kad netyčia nepadarytų ko nors blogo. O kai veikia? Hm… Kai veikia, tai padeda kitiems – tiems, kuriems mažiau pasisekė gyvenime. Nes jam patinka padėti. Geras žmogus yra beveik šventas.

Padėti pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems – štai kur mintis! Aišku, padėti jiems mieliausia tada, kai pats esi aukščiau. Arba bent jau pasijunti esąs aukščiau. Tiesą sakant, labai gerokai, labai smagiai aukščiau. Tiek aukščiau, kad tau jau neberūpi, kaip uždirbti duonai, kaip išlaikyti savo paties amžinai alkanus vaikus – tu jau Pačiame Viršuje! Dabar jau gali dovanoti Nuostabias Dovanas ašarojantiems našlaičiams – kaip antai namų kino teatrų sistemas, DVD grotuvus, Michaelio Jacksono pačiūžas, Magico Jordano sportbačius ar kitus be galo naudingus daiktus. Gražu! Gražu ir fotogeniška. Dar gražiau būtų, jei imtum ir įsisūnytum tą snargliuotą keturiolikmetį, kuris per labdaringą apsilankymą mįslingai įsispoksojo į tavo žmonos papus ir pareiškė, jog jam irgi žūt-būt reikia mamytės. Net ir tai nesunkiai padaroma: nusamdytum jam kokią papingą auklę, kad toliau nuo pagundos, ir tavo sąžinė sąžinėlė turėtų apsiraminti. Svarbiausia, kad nepamirštum sau ir visiems nuolat kartoti: aš esu geras žmogus – gal net pats geriausias!

Betgi jei nori patapti tikru, legitimuotu šiuolaikiniu šventuoju, tuomet privalai būti ne kokiu niekingu kapitalistu ar banaliu religiniu fanatiku, o tikru politiku. Pageidautina kairiuoju – jie visada bus madingi. Nes visada eina už teisybę ir darbo žmogų. Gali ir paprastuoju gatviniu maištininku, bet daug protingiau tapti kairiuoju teoretiku. Tokiu naujuoju Marksu, kovojančiu su Sistema. Čia maždaug kaip iš Matricos, jei tau dar neaišku.

O štai kaip tik čia, sūnau, tavo silpnoji vieta. Nes, žinai, sūnau, – jei nori tapti Marksu, Neo ar net kokiu paprastu eiliniu maoistu, tai turi būti nuo mažens nepaprastai, tiesiog neįtikėtinai gabus ir darbštus. Kaip koks Leninas. Nežinai, kas yra Leninas? Byl takoj genialnyj malčik Vladimir Iljič Lenin, rodom s gnilovo Simbirska. Vožd‘ proletariata. O tu net ir gimei visai kitame klimate, beveik Europoje. Švelnioje provincijoje, į kurią tuometinė imperijos aukštuomenė vykdavo atsigavėti mineraliniu vandeniu, šiaurietiškom blondinėm bei vakarietiškais papročiais. Taigi, kaip sakoma, tikro vargo nematęs. Gabumų tau pakaks, bet dėl darbštumo… Tavo tėvai, tiesą sakant, taip pat buvo gerokai prie tinginio. Ir, deja, nepasižymėjo tobula kilme – nei aristokratiška, nei proletariška. Atsiprašome.

Bet svarbiausia – nepamiršk – talentas ir darbštumas. Tikrajai kairiųjų šventenybei anaiptol negana vien geros kilmės. Tėvo mažažemio. Motinos plieno liejikės. Nepakanka net broliuko artileristo. Ar artimos kovų draugės – juodaodės komisarės, vardu Beliberda (meile mano! Kritau nuo tavo šūvių). Bet tiek to, sūnau, apie gražuolę Beliberda aš tau papasakosiu kada nors kitąkart.

Tai va. Turbūt jau supratai, kad jei nori būti toks, kaip genosse Marksas, išties turi būti neįtikėtinai gabus. Ir darbštus. Taip taip. Turi apsiginti disertaciją iš senosios graikų filosofijos. Paskui dar mažumėlę pramokti profesionaliai pasimaivyti. Suvaidinti naująjį masoną. Ir, žinoma, kuo skubiau vesti – aukštakilmę beigi turtingą merginą, tokią klasikinę jūrų karvę. Ir ją nuo-nuo-nuo-širdžiausiai my-my-mylėti, kad galėtum ir toliau sau ramiai rašyti kokį ten „Kapitalą“, „Komunistų partijos manifestą“ ar kitokius blėnius. Ką tik norėsi, sūnau, ką tik norėsi. Ir dar, beje: privalai turėti tokį mielą, iškart atpažįstamą, tokį visus, tiek moteris, tiek ir vyrus, seksualiai provokuojantį snukutį. Kitaip jokia bajoraitė – netgi jokia padori žydė už tavęs netekės. Na, tikėkimės, būsi į mamą. O dabar jau miegok, tėtukas pavargo.

Beliberda, mano juodoji komisare. Ką tu manai apie vaikų auklėjimą? Kaip visada – visai nieko nemanai?..

Tu teisi, mano magic black women. Žinoma, tai ne tavo sferos. Tiesą sakant, ir ne mano.

Aš irgi nieko nemanau. Bet aš žinau keletą kvailų principų. Jie tau patiktų. Tu ilgai juoktumeis – labiau iš manęs, tokio principingo ir su tokia neprincipinga balta varpa, nei iš mano vaikiškų taisyklių.

Nori išgirsti? Iš manęs, baltaveidžio vyro, kalbančio visomis tau nežinomomis kalbomis ir nei viena žinoma?

Ką tu nori išgirsti. Verčiau pašok man. Nuoga. Niekas net neįsivaizduoja, kokia tu nuoga. Aš vienas žinau. Ne vienas? Na gerai, jei ne vienas, tai kokie du. Gal trys, ne daugiau. Pati sau skaičiuokis, jei nori. Man tai kas.

Nenori skaičiuoti? Vis dar nori išgirsti keletą kvailų mano principų? Ne, nesakysiu. Tu juoksies, ir tada man beliks senu vikingų papročiu išrėžti tau nugaroje ugninį erelį: atkirsti nuo stuburo šonkaulius ir išplėšti plaučius. Mat vikingai irgi negalėdavo pakęsti, kai jų moterys iš jų juokdavosi.

Tu nesijuoki?

Ką gi. Labai teisingai darai, kad nesijuoki.

***

Seniausias lituanų dievas yra vardu Prakūrimas. Jisaigi sutvėręs žemę iš purvo gurvuolėlių, kurie atsiradę jam trinant delnus, o patsai žmogus užgimęs iš Prakūrimo spjaudalo ir stojęs jam prieš akis visame gražume. Prakūrimas tuomet paklausęs: “kas tu?”. “O ką aš žinau”, atsakęs tasai. Ir tik vėliau Prakūrimas pastebėjęs, jog ten, kur jis praeidamas nusispjauna, atsiranda žmogus. Tuomet Prakūrimas supyko ir liovėsi spjaudytis, tik sėdėjo sau ir gliaudė dangiškus riešutus, ir mąstė apie tai, ką čia pridaręs, daugiau jokiam darbui nebeturėdamas nė menkiausio ūpo. Tada nuo jo galvojimo atsirado du milžinai – Vandė ir Vėjas, kurie dvidešimt dienų ir devyniolika naktų purtė žemę, už kraštų suėmę, ir kilo didžiulis tvanas. Beveik visi gyvi padarai nuskendo, liko tik keli žvėrys, pulkelis paukščių ir vienintelė žmonių pora – senelis ir senutė, jau visai iškaršę. Būt ir anie nuskendę, bet gyveno ant aukšto kalno, tai vanduo jų nepaskandino. Pamačius tuos senukus, Prakūrimą suėmė gailestis – mat ir pats dėl savo senumo kitų, jaunesnių dievų, buvo dviprasmiškai vadinamas Drebkuliu. Numetė Prakūrimas senukams riešuto kevalą, ir taip tie žmonės ir žvėrys beigi paukščiai į tą kevalą sulipo ir išsigelbėjo. Tvanas pasibaigė, tačiau tiedu žmonės nebegalėjo veistis ir daugintis, nes buvo tam pernelyg seni. Tada Prakūrimas pasigailėjo žmonių dar kartą ir nusiuntė jiems jauną ir gražią deivę, vardu Linksmynė, kuri pamokė senukus šokinėti per žemės kaulus. Kiek kartų senelis šoko, tiek atsirado jaunų vyrų; kiek kartų senutė šoko, tiek atsirado merginų. Bet kadangi abu buvo jau labai seni, daug neprišokinėsi, tai valiojo peršokti tik devynis kartus. Iš tų devynių porų atsirado devynios senosios žmonių giminės, kurios buvusios neskaitlingos ir apskritai niekam tikusios, nes visi tie žmonės buvo nei geri, nei blogi, o visai jokie. Ir taip atsitiko todėl, kad atsirado jie ne iš dievo spjaudalų ar vyro su moterim sueities, kaip yra įprasta, bet iš nukaršusių senukų šokinėjimo per žemės kaulus. Tuomet ištvirkėlės deivės Luobageldės, baisiai su tokiais netikusiais vyrais nuobodžiaudamos, sumanė pagerinti žmonių veislę ir nusiuntė jiems iš dangaus riešuto kevale dievo Perkūno sėklos, ir sukvietė visas merginas, ir atrakino Motiną Žemę, atvėrė Versmę ir išleido į laisvę gėrį ir blogį. Ir kaip mat pradėjo rastis žmonių didžiausia daugybė ant svieto.

Dar kitur rašoma, jog Prakūrimas sutvėręs pasaulį ne iš purvo gurvuolėlių, bet iš Okapirmo – Pirmojo Ūko, būtybės, neturėjusios jokios formos ir jokio dydžio. Okapirmą jis iš pradžių įkvėpė į save, o paskui, vieną šnervę pirštu užspaudęs, visą išpūtė. Taip ir atsirado viskas, kas tik atsirado.

Patys lituanai Prakūrimui aukų neaukoja. Sako, jog po to, kai Prakūrimas sutvėrė pasaulį ir žmones, jis daugiau nieko doro nebeveikia, tik gliaudo tuos savo dangiškuosius riešutus, ir aukok neaukojęs, jam visai vis vien.

***

Taip ir yra, jūs teisingai pagalvojote: ne iš balos tas mano noras viską užrašinėti. Kadaise, ankstyvoje jaunystėje, maniausi esąs rašytojas. Matyt, buvau nemenkas sukčius – charizmatiška asmenybė, kaip dabar pasakytų – kadangi turėjau šiokį tokį būrelį manosios kūrybos gerbėjų. Visokiausių jaunų ir senų autsaiderių, niekaip nedrįstančių pasirinkti ką nors radikalesnio už šiuolaikinės poezijos skaitymą. Buvau tapęs vos ne dvasiniu jų vedliu – tik, žinoma, nė velnio nežinojau, nei kur juos vesti, nei kuria linkme nešdintis pačiam. Taip ir sukome begalinius ratus – iš kavinės į kavinę, iš kvartirniko į oficialų autorinį vakarą su gyvu klasiku, ir viskas, savaime suprantama, pasibaigdavo girtais ginčais ir privemtomis voniomis. Kažkuriam to pragaro rate pakliuvau net į paties Poezijos pavasario renginį – kaip debiutuojantis perspektyvus poetas, papildysiantis alkoholio nuolat retinamą senųjų meistrų legioną. Tiesa, renginys vyko ne Sostinėje – būtų per daug garbės padaiguotam jaunikliui.

Mane dar su dešimčia kita likimo brolių, debiutuojančių ar nurašytų rašeivų, susodino į autobusą ir išvežė į patį tolimiausią Lietuvos užkampį (kažkuris dar ne visai nudilusiu liežuviu veteranas leptelėjo: ištremia kaip kurvas per Maskvos olimpiadą). Po pusdienio išlipom visa gauja kažikokiam bažnytkaimy, labai pradžiuginę porelę mechanizatorių, prie krautuvės besidalinančių spirituoto vyno buteliu. Didelis įvykis! Taip ir pasakė kolūkio pirmininkas, mokyklos aktų salėje išrėžęs sutikimo kalbą. Po kalbos visa literatų gvardija, po vieną pristatoma vietinės lituanistės (visų gyvųjų klasikų pykčiui kas antrame sakinyje vis pamininčios Marcinkevičių), ėmėsi skaityti savo genialiąją kūrybą. Ir aš perskaičiau – kiek pamenu, kažką apie skaidrų liūdesį ir cigaretės dūmų sruogelę. Susirinkusieji pagarbiai paplojo, mokinukės įteikė kiekvienam po raudonų gvazdikų puokštę. Visi lengviau atsiduso – o veteranai pastebimai sujudo, ėmė nervingai trinti rankas, laižyti džiūstančias lūpas… Ir visai netrukus supratau kodėl: gretimame kambaryje mūsų laukė didžiulis stalas, apkrautas visokiausiomis gėrybėmis, o jo viduryje puikavosi net pats Keptas Paršiukas! Gagendami ir šmaikštaudami apie dvasinį ir kūniškąjį peną, visi sugužėjo vidun. Po geros valandos visi buvo girti, sotūs ir laimingi: pirmininkas grojo akordeonu, o poetų veteranų seniausiasis čiupinėjo šauniąją lituanistę – kuri, tiesa, ir toliau užsispyrusiai žegnojosi Marcinkevičiumi. Dar po valandos pusė literatūros žiedo snaudė, gražiai sudėlioję baltąsias galveles tiesiai ant stalo – pramaišiui su įrudusiais žemdirbių sprandais, tiesiog šachmatų lenta, o šauniajai lituanistei būtinai prireikė mano paslaugų: atnešti kažkokią ypatingą knygą (berods, to paties Marcinkevičiaus) iš jos kabineto. Mat ji ten esanti „aukštaaai aukštaaai spyyntoje“, ir tik aš ją galįs pasiekti. Ką gi, išėjom ieškoti tos paslaptingos knygos, tos biblijų biblijos, raritetų rariteto. Kabinetą šiaip taip radom, raktą – labai jau šiaip taip; spintą, tiesa, kiek lengviau. Pasistiebiau kiek įstengiu prie tos viršutinės lentynos, ir staiga – surprise! – pajuntu šauniosios lituanistės ranką tiesiai po savo marškinaičiais, švelniai, bet reikliai (nebūt pedagogė) besi-braunančią žemyn ir stulbinamai mitriai besitvarkančią su mano džinsų aksesuarais. Viešpatėliau. Kaip toj vaikiškoj dainelėj: rankas aukštyn, kelnes žemyn; šita moteris, pasirodo, puikiai išmano ne tik klasiką, bet ir miestiškojo folkloro subtilybes, visai ne laiku dingtelėjo man, ir aš kvailai sukrizenau ir tuoj pat susizgribau, kad tokiu iškilmingu momentu šaipytis lyg ir nederėtų: manęs, literatūrinio jauniklio, geidžia tikra lietuviškosios klasikos žinovė bei mokovė. Tai reikštų – ima mane; ima į oficialiąją klasikų kohortą, inauguruoja ir legitimuoja. Tiesiog metafizinės vestuvės! Taigi nieko kita man nebeliko, kaip laikytis ritualo – ir aš pasistačiau ją veidu į sieną, ir paėmiau ją taipogi, įsitvėrusią stendo su nosinių raidžių rašyba esamajame laike. Tegyvuoja modernumo ir klasikos vienovė, kartų perimamumas! „Aaaach!“ – staiga sukliko ji nesavu balsu; pamaniau, kad bene bus įsidūrusi į stende užsilikusį smeigtuką. – „Oooh! O, Hans – tiefer, tiefer!“ – jau visai nebežmogiškai sustūgo, net nebe lietuviškai, tačiau man šiek tiek girdėta kalba – mažumėlę iš mokyklos laikų, mažumėlę iš kaip tik tuo metu tarp tautinių disidentų pradėjusių kursuoti pogrindinių vaizdajuosčių su vokiškomis pornokomedijomis. Taigi aš pastėrau iš netikėtumo, viena ausimi besiklausydamas, ar į tą džiunglių klyksmą neatbėga žemdirbiai su šakėmis; pastėrau, o mano erekcija, deja, visiškai atvirkščiai. Bet, dėkui dangui, ir nebeprireikė, nes panelė mokytoja iš lėto ištiesė nugarą, pasitursino sijoną ir nė žodžio nesakiusi, tik giliai atsidususi ištipeno lauk, palikdama mane vieną su mokykliniais suo-lais, metodiniais stendais ir Salomėjos portretu, drėgnu žvilgsniu stebinčiu mane nuo galinės sienos. Velnias. Nors pažymį būtų parašius, ar ką… Besisegiodamas džinsus, sprendžiau mįslę: koks čia dar, po galais, Hansas, ir iš kur? Po netrumpų svarstymų ir keleto versijų, atmestų kaip visiškai neįtikėtinų (panelė mokytoja – slapta Stasi agentė Lietuvoje ir pan.) liko trys daugmaž įmanomi variantai: a) mįslingasis Hansas yra ne kas kitas, o tų pačių vokiškų pornokomedijų herojus; b) panelės mokytojos balsu staiga ėmė byloti kažkoks slaptas nuo kryžiuočių karų lietuvių sąmonėje slopinamas archetipas; c) Hansas – vienas iš daugelio VDR piliečių, perkėlos Klaipėda – Mukranas statytojų, anuomet gausiai užplūdusių Lietuvos pajūrį.

Kai pagalvoji, gal ir būčiau tapęs tuo rašytoju – esu regėjęs daug didesnių mulkių už mane, rašytojais tituluojamų; bet nuo šito pikantiško nutikimo tebeturiu neišgydomą traumą. Mano vargšėj galvoj iki šiol užsiliko toks nejaukiai krebždantis įtarimas: vis vaimėjasi, kad visus tuos dvasingus beigi gelmingus, tuos uolius ir taurius tradicijų puoselėtojus gerai pašankinus, išgirstum vieną ir tą patį – „o, Hans, tiefer, tiefer!“

***

Lituanų kalba yra labai sena ir primityvi – ją nesunku bet kuriam nuovokesniam svetimšaliui per trumpą laiką išmokti. Lituanai apskritai yra mažakalbiai, o kai jau kalba, tai dažniausiai apsieina vienskiemeniais žodžiais. Pavyzdžiui, sakinys „gerai, aš sutinku tau duoti žirgą su visu balnu ir kamanomis mainais į šį svetimšališką kalaviją“ lietuviškai išvertus skamba šitaip: „taip“. O sakinys „nešdinkis pas Pykuolį su savo šlubu žirgu, o savo vogtu balnu pats pasibalnok, avine“ lietuviškai yra „ne“. Panašiai ir kitais kartais. Kai nustemba, lituanai sako „ba!“, o kai džiaugiasi, šoka, kartodami „oba! oba!“ Pasiuntiniai pasakoja, jog kartą, lituanams užpuolus ir nuteriojus kryžeivių pilį, vienas toks vienuolis pasislėpė nuo jų bažnyčioje – tiesiog už altoriaus. O vienas lituanas su visu savo žirgu įjojo bažnyčion, prijojo prie altoriaus, už kurio slėpėsi vienuolis, o prijojęs baisiu balsu pasakė: „bu!“, nuo ko tam vienuoliui apsivertė žarnos, ir po kelių dienų didžiausių kentėjimų anas šventas vyras iškeliavo į dangų.

Taigi visiškai aišku, jog lituanų kalba, nors ir labai primityvi, yra labai veiksminga ir turi savyje išlaikiusi senųjų burtų galias, kuo jaunų tautų kalbos nebegali pasigirti. Negana to, lituanai turi ir savo dainius, kuriančius eiles, niekuo nenusileidžiančias kitų tautų poezijai, o gal net ją lenkiančias. Štai jų eilės, kurias jie patys vadina „daj na“:

oi daj na

oi nu daj

daj daj nu

le lio la daj

le liu maj

ko lia daj

vo

Tai sena meilės istorija, kur bernelis, vardu Dobilėlis, prašo mergelės, vardu Lelijėlė, atlikti su juo meilės veiksmą. Bet Lelijėlė atsisako, senu papročiu išsidegina dešinę krūtį ir išjoja į karą priešo kirsti. Dobilėlis lieka laukti ir ašarų lieti. Šis pasakojimas liūdnas, bet lituanai turi ir linksmesnių. Kad skaitantysis pralinksmėtų, štai dar kitos jų eilės:

hei tu ba tu ba tu ba

aikš gi čia gi ba tu ba

tu ba bo ba tu ba blia

o ba bo ba o ba na!

hei tu ba tu ba tu ba

aik jau aik tu ba tu ba

tum ba tum ba tum ba laj

tum ba o ba tum ba na!

Tai linksmos vestuvinės eilės. Pirmajame katrene aukštinamas nuotakos grožis, o antrajame – jaunikio lytinis pajėgumas. Kadangi lituanai, kalbėdami apie lyties reikalus, yra labai drovūs, tuo tikslu jie naudoja nesuskaičiuojamą gausybę savo pačių susikurtų metaforų. Nuotaka pirmąją naktį ne šiaip defloruojama, o „praranda vainikėlį“, jaunasis gi „verčia vagą“. Tiesą sakant, nepaisant eufemizmų, eilės ne visai padorios, bet labai nuotaikingos.

***

Taigi veiskitės ir vyskite, ir numirkite nemarinti. Ko daugiau? Mūsų gyvenimas jau seniai pasibaigė. Dar neprasidėjęs. Visos mūsų pastangos niekų vertos. Visi savęs tobulinimai idiotiški. Visokie ten „pažink save“ tėra tokie pat beprasmiai pasiūturiavimai kaip ir „arbūzų dieta“, „stebuklinga penkių grūdų košė“ ar urinoterapija. Irgi mat panacėjos. O jau tos mūsų meditacijos! Tos proto mankštos! Askezės! Mūsų svingerių klubai! Mūsų hermeneutika! Mūsų prancūzų virtuvė! Mūsų amžina meilė! Televizijos serialai! Pablas Pikasas! Aerobika! Karlas Marksas! Peliukas Mikis! Tie mūsų laikraščiai! USA Today! Auksinė varpa! Die Zeit! Mūsų revoliucijos! Kartų konfliktai! Mūsų seksas! Mūsų reformos! Mūsų „kieno eilė išnešti šiukšles“! Mūsų „amžinai liks gyvųjų atmintyje“! Mūsų nuo aštuntos iki septynioliktos su pietų pertrauka! Mūsų „skaitytojų kūryba“ ir mūsų „rašytojų kūryba“! Mūsų nepralenkiamas komizmas! Mūsų teminiai vakarėliai! Ir vėl televizijos serialai, bet dabar jau kiti, daug įdomesni už buvusius! Mūsų karnavalai! Mūsų „kaip aš pavargau nuo visko“! Mūsų varvantis klozeto bakelis! Mūsų „kad ir kas, reikia gyventi“! Mūsų sėkmės paslaptis! Mūsų nekilnojamas turtas! Mūsų seksualinė orientacija! Mūsų vienišystės! Mūsų mistiniai potyriai su mūsų šlepetiniais angelais ir mūsų frotiniais chalatais apsisiautusiais demonais! Mūsų privatus Kjerkegoras! Mūsų prijaukintas Gombrovičius! Mūsų pasivogtas Žanas Ženė! Mūsų katinas Džoisas! Mūsų „pulkim ant kelių“, mūsų „om mani padme hum“, mūsų hare krišna.

Niekas ne mūsų.

Ir nors esame be galo juokingi (tas mūsų nepralenkiamas komizmas!), tačiau Viešpats šypsosi ne mums, o anava tam priekvailiui, kuris slampinėja gatve, prisirinkęs pilnas kišenes tamsraudžių akmenukų, svaidosi ir švilpauja. Švilpauja tiesiai Dievui į ausį. Negi Tau tai gali patikti, Dieve? Kuo mano auka blogesnė?

Jei Tu taip, Viešpatie, tuomet aš būsiu piktas – piktas ir blogas, ir Tu mane pastebėsi. Būsiu ženklas, akivaizdus įrodymas, jog ne viskas Tavo sutvertame pasaulyje yra gera.

Ir Tavo septintoji diena pasibaigs. Aš sutrukdysiu tavo užsitęsusį poilsį, ir Tu prabusi.

Prabusi vidury nakties, šnypščiant nieko neberodančiam televizoriui, gūžtelsi pečiais ir perjungsi kanalą.

Ir galų gale išauš pirmadienis.

Kelionė su karvėmis

Vertimai

Kelionė su karvėmis

Italo Kalvino

Miesto triukšmas, vasaros naktimis pro atvirus langus besiveržiantis į kambarius tų, kurie dėl karščio negali miegoti, tikras naktinio miesto triukšmas, girdimas tada, kai tam tikru laiku motorų gausmas retėja ir nutyla, ir tyloje kaukši santūrūs, aiškūs, tolygūs naktibaldos žingsniai, tarška naktinių sargų dviračiai, sklinda prislopintas šurmulys ir knarkimas iš viršutinių aukštų, ligonio dejonės ir mušančio valandas švytuoklinio laikrodžio skambėjimas. Ir jis girdimas tol, kol auštant darbininkų namuose nepradeda skambėti žadintuvų orkestras, o bėgiais bildėti tramvajus.

Taip vieną naktį Markovaldo užsimerkęs gulėjo tarp miegančių prakaituojančių vaikų ir žmonos ir klausėsi tų silpnų garsų, kurie, atsimušdami nuo grindinio, pro žemą langą patekdavo į jo pusrūsį. Jis girdėjo smagius ir greitus kažkur vėluojančios moters žingsnius, nutylantį ir vėl pasigirstantį atliekų surinkėjo nunešiotų batų šliurinimą, kažkokio vienišiaus švilpavimą ir kartkartėmis dviejų draugų neaiškų pokalbį, iš kurio buvo galima tik spėti, ar jie kalba apie sopraną, ar apie pinigus. Karštą naktį tas triukšmas prarado aiškumą, jis tarsi ištirpo tvankume, užtvindžiusiame gatvių tuštumas, bet atrodė, kad jis vis dėlto nori įsiviešpatauti šioje apleistoje karalystėje. Pasigirdus kokio nors žmogaus žingsniams Markovaldo nuliūdęs pagalvodavo, kad tai nelaimės brolis, taip pat kaip ir jis šiuo atostogų metu pririštas prie tos cementinės ir dulkinos peklos skolomis, šeimos našta ir menka alga.

Jam atrodė, kad jis sapnuoja esąs atostogose. Pasigirdo tolumoje skambantys varpai, šuns lojimas ir netgi galvijų maurojimas. Bet jo akys buvo atmerktos, jis nemiegojo. Ištempęs ausis Markovaldo stengėsi dar kartą išgirsti taip geidžiamus garsus arba įsitikinti, kad jų nėra. Jis vėl išgirdo daugybės lėtų, netvarkingų, prislopintų žingsnių garsą, kuris artėdamas užgoždavo visus kitus garsus, išskyrus tą duslų varpų skambesį.

Markovaldo atsikėlė, apsivilko marškinius, apsimovė kelnes.

- Kur eini? – paklausė žmona, kuri miegojo užmerkusi tik vieną akį.

- Gatvėje galvijų banda. Einu pažiūrėti.

- Ir aš! Ir aš! – rėkė vaikai, kurie žinojo, kada reikia pabusti.

Tai buvo karvių banda, vasaros pradžioje varoma naktį per miestą į kalnų ganyklas. Dar visiškai neprabudę iš miegų vaikai išlėkė į gatvę ir pamatė pilkų ir dėmėtų nugarų laviną, užtvindžiusią šaligatvį, kuri slinko pro plakatais apklijuotas sienas, nuleistas žaliuzes, stovėti draudžiamų ženklų stulpus, benzino kolonėles. Karvės, sankryžose nulipdamos nuo šaligatvių, atsargiai statydavo kanopas, slinko snukius įbedusios į priekyje einančių pasturgalius, skleidė šiaudų, laukų gėlių bei pieno kvapą ir tilindžiavo varpais. Miestas, atrodė, jų nedomino, jos buvo pasinėrusios į savo drėgnų pievų, kalbų debesų ir upių brastų pasaulį.

Pasirodė piemenys, neramūs, suirzę nuo buvimo mieste, uždusę nuo trumpų ir bergždžių bėgiojimų šalia bandos, mojuodami lazdomis ir šūkčiodami. Šunys, kuriems viskas kas žmoniška buvo svetima, tarsi demonstruodami atsipalaidavimą bėgo pakėlę snukius, vis dėlto stropiai atlikdami savo darbą. Buvo aišku, kad ir jie nerimavo, nes kitaip būtų atsilikę ir turėtų pradėti uostinėti kampus, žibintų stulpus, dėmes ant grindinio, kaip tai daro kiekvienas miesto šuo.

- Tėti, – prabilo vaikai, – karvės kaip tramvajai? Jos stoja stotelėse? O kur karvių linijos žiedas?

- Jos neturi nieko bendro su tramvajais, – paaiškino Markovaldo. – Jos eina į kalnus.

- Ar jos užsimauna slides? – paklausė mažasis Pietro.

- Jos eina į ganyklą ėsti žolę.

- O už pievų gadinimą ar iš jų neima baudos?

Tik mažasis Mikelė nieko neklausinėjo, nes buvo už kitus vyresnis ir jau turėjo supratimą apie karves. Dabar jis stengėsi pats viskuo įsitikinti, apžiūrėti ragus, nugaras ir margus pagurklius. Taip jis ir sekė karvių bandą bėgdamas šalia ristele kaip aviganiai šunys.

Kai banda praėjo, Markovaldo paėmė už rankų vaikus ir ruošėsi grįžti miegoti, tik niekur nesimatė mažojo Mikelės. Nusileido į pusrūsį ir paklausė žmonos:

- Ar Mikelino grįžo?

- Mikelino? Ar jis nebuvo su tavimi?

“Jis nusekė paskui bandą ir, kas žino, kur nuėjo”, – pamanė Markovaldo ir išbėgo į gatvę. Aikštėje karvių jau nesimatė ir reikėjo surasti kelią, kuriuo jos nuėjo, bet pasirodė, kad tą naktį daug karvių bandų buvo varoma per miestą ir kiekviena kitu keliu, kiekviena į savo ganyklą. Markovaldo susekė ir pasivijo vieną bandą, bet pastebėjo, kad tai buvo ne ta. Viename skersgatvyje pamatė lygiagrečiai einant kitą karvių bandą ir nubėgo ten. Piemenys jam pasakė, kad buvo sutikę kitą einančią priešinga kryptimi bandą. Ir, kol nenutilo paskutinio varpo skambėjimas, Markovaldo beprasmiškai lakstė po miestą.

Komisaras, į kurį jis kreipėsi su pareiškimu dėl vaiko dingimo tarė:

- Paskui karvių bandą? Bus nuėjęs į kalnus… vasaroti. Jam pasisekė. Pamatysi, grįš rubuilis, įdegęs.

Komisaro nuomonę patvirtino po kelių dienų grįžęs iš atostogų vienas įstaigos, kur dirbo Markovaldo, bendradarbis. Keliaudamas po kalnus jis sutiko ganantį karves berniuką, kuris prašė perduoti linkėjimus tėvui ir sakė, kad jam viskas gerai.

Markovaldo, kęsdamas dulkino miesto karštį, pagalvojo, koks laimingas dabar jo sūnus, šiuo metu tikriausiai gulintis eglės šešėlyje, švilpaujantis įsikišęs žolę į burną, stebintis besiganančias pievoje karves ir besiklausantis slėnio šaltinių čiurlenimo.

Tuo tarpu mama laukė nesulaukė, kada grįš sūnus:

- Ar jis grįš traukiniu? Ar jis grįš reisiniu autobusu? Jau praėjo savaitė… Jau visas mėnuo… Ims lyti… – negalėjo nurimti ji nekreipdama dėmesio į tai, kad prie stalo viena burna mažiau – jau palengvėjimas šeimai.

- Jam pasisekė. Jis dabar gryname ore ir kemša sūrį su sviestu, – taip kalbėjo Markovaldo ir kiekvieną kartą, kai gatvės pabaigoje pasimatydavo apgaubtas karščio baltai pilkų kalnų vaizdas, jis pasijusdavo tarsi šulinyje, kurio viršuje mirgėdavo klevų ir kaštonų lapai ir zvimbdavo laukinės bitės, o Mikelino ten viršuje, tarp gyvatvorių, apaugusių uogomis, aptingęs laimingas kaip inkstas taukuose.

Bet ir jis kas vakarą laukė sugrįžtant sūnaus. Tik negalvojo kaip motina apie traukinių ar reisinių autobusų tvarkaraštį: kiekvieną naktį įsiklausydavo į žingsnius gatvėje, o kambario langas jam buvo tarsi anga kriauklės, kurią priglaudus prie ausies buvo galima išgirsti garsus, sklindančius nuo kalnų.

Staiga vieną naktį pašokęs lovoje jis išgirdo, ir tai nebuvo iliuzija, tą su niekuo kitu nesupainiojamą kanopų brūžavimą ir varpų skambėjimą.

Jis ir visa šeima išbėgo į gatvę. Karvės sunkiai ir lėtai ėjo iš kalnų ganyklų namo. Vidury bandos ant vienos karvės, įsikibęs į antkaklį, apsnūdęs ir linguodamas galvą, jojo mažasis Mikelė.

Jis buvo nukeltas žemėn, apkabintas ir išbučiuotas. Atrodė lyg pritrenktas.

- Kaip jautiesi! Ar buvo gera?

- O… taip…

- Ar norėjai grįžti namo?

- Taip…

- Ar kalnai gražūs?

Stovėjo prieš suraukęs antakius. Jo žvilgsnis buvo griežtas.

- Dirbau kaip mulas, – tarė jis ir nusispjovė norėdamas pasirodyti esąs vyras. – Kas vakarą tampyti kibirus melžėjams nuo vienos karvės prie kitos, nuo vienos karvės prie kitos… Paskui ištuštinti juos į bidonus, greitai ir visą laiką vis greičiau, iki pat vėlumos… O anksti ryte ridenti bidonus prie sunkvežimių, kurie juos gabendavo į miestą… Ir skaičiuoti, visą laiką skaičiuoti: gyvulius, bidonus ir vargas tau, jeigu suklysi…

- Ar vaikščiojai pievomis? Kai karvės ganydavosi?..

- Niekada nebūdavo laiko. Visada reikėdavo ką nors daryti. Pienas, pakratai gyvuliams, mėšlas… Ir kam visa tai? Dėl to, kad nebuvau sudaręs darbo sutarties, kiek man mokėjo? Menkniekį. Bet jeigu dabar manote, kad tuos pinigus atiduosiu jums, klystate. Na, eime miegoti, nes esu mirtinai pavargęs.

Jis gūžtelėjo pečiais, šniurkštelėjo nosimi ir įėjo į namus.

Karvių banda tolo gatve kartu nusinešdama apgaulingus ir nykstančius šieno kvapus ir varpų skambėjimą.

Iš italų kalbos išvertė Arnoldas Stackevičius

Pamoka, arba “Aš – runkelis; tu – runkelis; jis, ji – runkelis…”

Esė

Pamoka, arba “Aš – runkelis; tu – runkelis; jis, ji – runkelis…”

Arūnas Spraunius

Gali būti, tai – tik asmeniškumai. Tačiau vis dėlto. Prieš kurį laiką teko keliauti į susitikimą su skaitytojais Tauragės ir Pagėgių kraštuose. Buvusi kurso draugė nutarė pasinaudoti mano atvykimu ir organizavo literatūros pamoką su “gyvu” rašytoju. Ji dirba dešimtmetėje mokykloje, kurioje – kiek daugiau nei šešiasdešimt mokinių. Pati mokykla – nedideliame miestelyje šalia Pagėgių ir Tauragės savivaldybių ribos.

Į tą pamoką susirinko turbūt pusė mokyklos vaikų ir dalis mokytojų. Be abejo, mokiniai turėjo užduotį susirinkti medžiagą (daugiausia – atvykėlio gyvenimo faktus) būsimam rašiniui – gali būti, tokiu būdu renginio organizatorė, šiaip jau patyrusi ir, kaip pati sakė, mokyklos vaikams vis ką nors “atvežanti”, norėjo paskatinti dialogą, mat jo galimybe abejojo. Atrodo, abejojo ne tik dėl rašytojo tekstų, kurie tos mokyklos vaikams galėjo pasirodyti nelabai suprantami (daugeliu atvejų iš tiesų taip ir buvo), tačiau ne mažiau ir dėl priežasties, kurią tiktų įvardyti žodžiais “išankstinis, kategoriškas nusiteikimas”.

Tą nusiteikimą galima buvo pajusti iškart, tik įėjus į klasę, pakako pamatyti daugumos vaikų žvilgsnius. Jie, tie žvilgsniai, bylojo apie aiškų ir stiprų nepasitikėjimą atvykėliu, “svetimu”, ir viskuo, ką šis ruošiasi pasakyti. Dar – varžymąsi, susikaustymą, savotiškai persipynusį su panieka “kitokiam” (ironija šiuo atveju būtų labai gerai). Nesunku nuspėti, kad pasirodęs to miestelio gatvėje, tarkime, kokį šeštadienio vakarą būčiau nužvelgtas gerokai “stipriau”, ir ne tik nužvelgtas. Iškart supratau, jog per daug tų jaunų žmonių savo tekstais nevarginsiu.

Nežinau, ar jiems, vaikams ir mokytojams, tas susitikimas buvo įvykis. Buvau įtikinėjamas, jog “padariau įspūdį, manęs klausėsi, kitais kartais būna dar ne taip” (tiesą sakant, nelabai supratau, “kaip”, nes tąkart nieko erzinančio ar žeidžiančio nepatyriau; nebent provokuojančiai kai kada elgiausi pats). Bet tai gali būti paprastas jaudinimasis, kad “svečias” ginkdie neįsižeistų.

Be abejo, galima atlaidžiai, eksperto tonu tarti, kad tie vaikai “daugiau nieko nematę, nežino; nieko nepadarysi” ir t.t. Kad tie vaikai užguiti buities, tėvų nevilties, girtavimo, turėtų būti aišku ir ne “ekspertams”. Buvo toje pamokoje toks, sakyčiau, simptomiškas momentukas, kai atvykėlis pabrėžtinai, pasitikėdamas savimi pasakė, jog tik išsilavinimas gali suteikti geresnio gyvenimo viltį. Nuo auditorijos dvelktelėjo šaltuku, sugrįžome į pradines pozicijas, atsargiai ręstas pokalbio statinys akimirksniu sugriuvo – negelbėjo nė mokytojų kiek desperatiški raginimai “klausykit, vaikai”.

Taigi vaikai toje mokykloje jau yra kategoriški ir įpratę gintis net ir tais atvejais, kai jų niekas nepuola, o tokie dalykai kaip kitoniškumas, laisva laikysena jiems jau (!) kelia siutą. Kažin ar labai suklysčiau taręs, kad tokių mokyklų tolimesniuose miesteliuose, vargingesniuose priemiesčiuose yra ne taip jau mažai. Gali būti, jog toks ir yra nevilties veidas. Pridėkime, ankstyvos nevilties. Tą neviltį mes, prakutusieji, vadiname “runkeliais”. Kadangi gyvenimo kokybė, taisyklės mūsų sėkmės entuziastų visuomenėje nustatomos pagal prakutusiųjų galimybes ir papročius, atokių miestelių, skurdesnių priemiesčių publikai jie paprasčiausiai primetami. O kadangi terliotis nėra laiko (reikia “daryti karjerą, pinigus…”), ta lietuvių dalis paprasčiausiai lieka “už borto”. Jų galimybės, kasdienis gyvenimas, bėdos paprasčiausiai niekam nerūpi ir yra nežinomos net tiems, kurie nustato taisykles. Tie žmonės toli, jų santykiškai nedaug, tad jiems laiko atsiranda “vėliausiai” arba neatsiranda visai.

Kad nežinoma, patvirtino vienas man pačiam stulbinantis atradimas. Juk prieš 15-17 metų aš pats buvau mokytojas atokioje šiaurės Lietuvos mokykloje, ir tada tokie pat neprielankūs, nepasitikintys žvilgsniai manęs nestebino, netrikdė ir buvo visai suprantami. Pasirodo, jog tą penkių metų laikotarpį aš paprasčiausiai “pamiršau”. Teko sutrikti, kad prisiminčiau. Bet juk akivaizdu – daugybei žmonių tai tiesiog nerūpi ar net juos erzina, ir santykis nusakomas elementariai ir paniekinančiai: “runkeliai”. Įdomu, kur čia “visuomenės solidarumas”?

Maksimo ir Fiodoro laiškai

Linksmųjų ksilofagų klubas

Maksimo ir Fiodoro laiškai

Vladimiras Šinkariovas

Sveikas, brangusis Maksimai!

Į kaimą atvykau gerai. Brolis labai džiaugiasi, jis labai geras ir doras. Siūlau tau: neišmesk mano laiškų, bet dėk juos į spintą, o aš neišmesiu tavo. Tada turėsiu ne tik „Užrašų knygelę”, bet ir „Draugų laiškus”, po to dar užvesiu ir „Rašytojo dienoraštį”.

Daugiau neturiu apie ką rašyti.

Iki pasimatymo. Fiodoras.

***

Sveikas, brangusis Maksimai!

Užmiršau tau štai ką parašyti: atvažiavęs kitą dieną pasiūliau broliui – einam į parduotuvę. O šis pareiškė: nėra parduotuvės jų kaime, ir kitame nėra, yra tiktai Ožogino Voločioke; o naminės nėra niekur. Aš paklausiau: kaipgi jūs čia gyvenate? Jis man atsakė, jog visi vyrai susirenka ir ištisą dieną keliauja į Ožogino Voločioką, o jeigu ten nieko nėra, tai iki išnaktų kartu su vyrais iš kitų kaimų eina toliau. Aš tada ir sakau: eime. Užsimetę per petį maišus, kuriuos čia turi visi vyrai, išėjome mes į Ožogino Voločioką.

Daugiau neturiu apie ką rašyti.

Iki pasimatymo. Fiodoras.

***

Sveikas, Fiodorai.

Ė… eik šikt.

***

Sveikas, brangusis Maksimai!

Aš vis stebiuosi nevienareikšmiu faktu, jog mūsų kaime nėra parduotuvės. Dėl to daugelis vyrų rytais miršta arba žudosi. Todėl kad negali toli eiti. Ir ant kapo užrašyta: mirė nuo pagirių. Už tokių įvykių slypi ir faktas, kad čia nėra blaivyklos. Todėl gatve gali eiti tiek, kiek nori.

Gavau tavo laišką. Parašyk dar.

Daugiau neturiu apie ką rašyti. Labai tavęs pasiilgau: lenkiuosi tau triskart iki pat žemės motinėlės.

Iki pasimatymo. Fiodoras.

***

Sveikas, Fiodorai.

Negaliu rašyti, baisios pagirios.

Pataisiau sveikatą, jau geriau.

***

Sveikas, brangusis Maksimai!

Visi čia mane pamėgo už tai, kad aš iš miesto. Daugeliui vyrų parašiau atminimo eilėraštį „Draugo mirčiai”. Jei tu jo neprisimeni, priminsiu:

O DRAUGO MiRTis

Sunkvežimis važiavo.

Ek! Neliko Nikolajaus.

Vyrai čia visi geri, dori. Skaičiau jiems tavo laiškus, patiko. „Žiūrėk, sako, žinom tas pagirias… O jei pasitaisė, tai ir gerai jam, tam Maksimui!” Tačiau mano laiškai, sako, sklandesni.

Aš juos išmokiau elgtis taip: nereikia grįžti atgal iš Ožogino Voločioko, o išgerti viską tiesiog tenai. Naktimis čia kūrenam laužus, mokau juos dzenbudizmo, dainuojam dainas. O ryte, prašom, į parduotuvę!

Daugiau neturiu apie ką rašyti. Puolu po tavo kojom.

Iki pasimatymo. Fiodoras.

***

Sveikas, Fiodorai!

Man dabar sunku rašyti, už mane parašys Vasilijus.

Sveikas, Fiodorai!

Susidomėjęs perskaičiau tavo laiškus, prisiminiau Andrejų Belyj:

„Jis vakar užsuko kabakan,

Mėnesio algą pragėrė tenai,

Dabar jis į gimtąjį kaimą

Žengia prislėgtas nūnai…”

Toliau:

„Tik šaltis ir badas – baisinga!,

Kelias jo veda mirtin,

Stiprioji degtine klastinga,

Krūtinėje groki ugnim!”

Betgi, Dieve, dabar dar blogiau! Ir, pasirodo, visur! Juk visa šalis – ką ten šalis, nėra jokios šalies – visi žmonės tuoj tuoj pradės išsigimti. Girtos ašaros užliejo visus tiesius kelius, jie tuoj užpelkės. „Ruoškit Viešpačiui kelius, tiesinkit juos!” – kurgi! „Visi vėmaluose ir visiems sunku, skambinkit visais varpais – niekas ir galvos nepakels…” – rašė klasikas.

Argi ne blogiau? Visi vėmaluose ir visiems GERA, visi pamaloninti girta viltimi, virš pragaro pakabintame dirbtiniame danguje švyti vaivorykštė.

Na gerai… iki pasimatymo. Vasilijus.

***

Sveikas, brangusis Maksimai!

Gavau tavo ir Vasilijaus laišką. Vasilijau, rašyk dažniau.

Aš gyvenu gerai. Miške netoli Ožogino Voločioko išsikasėme žeminę. Šitoj žeminėje kartu su mumis draugiškai gyvena ir keletas vyrų iš Ožogino Voločioko.

Parašiau eilėraštį, kurį jie skaito visoms moterims, ateinančioms pas mus. Štai šis eilėraštis:

ePAŽįstAMAI moTeRIAi

Išeik!

Atgal eik!

Antrasis variantas:

ePAŽįstAMAI moTeRIAi

Išeik!

Šiknon eik!

Tačiau antrojo varianto niekam iš vyrų nerodžiau, nes kažkaip nepatogu.

Daugiau neturiu apie ką rašyti.

Iki pasimatymo. Fiodoras.

***

Sveikas, brangusis Maksimai!

Kaip tu laiške patarsi, taip ir bus, nes aš nebežinau, ką daryti. Papasakosiu tau viską, kaip buvo.

Vieną rytą ateinam su vyrais į parduotuvę, vienas iš mūsų, Nikolajus (geras, doras vyras), sako: „Teta Maša! Duok mums dešimt buteliukų degtinaitės”.

Staiga pardavėja sako: „Užteks! Vakar buvo atėjęs pirmininkas, pasakė: šienapjūtė prasidėjo. Neduok jiems daugiau nieko! Kol šienapjūtė nesibaigs, nieko daugiau ir nebeatveš”.

Nikolajus sako: „Šienapjūtė šienapjūte, bet degtinaitės tai duok”.

O ji jam: „Užteks!”

Tada Nikolajus savo nuomonę išreiškė tokiais žodžiais: „Geriau jau tau, sterva, pirmininkas būtų pasakęs: sušaudyk juos visus, nes šienapjūtė prasidėjo!”

O jinai jam: „Dink iš čia, Nikolajau, Dievo tu nebijai!”

Tada visi vyrai ėmė mane kumščiuoti – sakyk ką nors, girdi, tu iš miesto. Aš jau susiruošiau jai išdėstyti savo apmąstymus, bet ji tarė: „Negaliu net žiūrėti į jūsų miestietį. Tai jis jus sukurstė, tai per jį jūs žeminėje gyventi pradėjot!”

Maksimai, Maksimai! Man pasidarė taip bloga ir gėda, kad net veidą rankomis užsidengiau, išėjau iš parduotuvės ir atsisėdau ant laiptų.

Tada visi vyrai irgi išėjo, ir mes nuėjome, kur akys veda.

Parašyk man telegramą, Maksimai.

Daugiau neturiu apie ką rašyti. Tris kartus puolu po tavo kojomis.

Iki pasimatymo. Fiodoras.

***

Fiodorai, užteks tau ten dulkintis, grįžk atgal! Maksimas.

***

Sveikas, brangusis Maksimai!

Gavau tavo telegramą, ačiū.

Žinai, Maksimai, aš pagalvojau, kad negaliu juk kartu su savimi pasiimti visų vyrų, nes gyventi mūsų kambaryje mes visi turbūt netilpsime (o gal kaip nors ir tilptume?); o jei išsikastume mūsų kieme žeminę, tai ten žiemą būtų šalta.

Todėl dabar atvažiuoti negaliu, aš pasilieku ir galvosiu, ką daryti toliau.

Iki pasimatymo. Fiodoras.

Iš rusų k. išvertė Darius Pocevičius

Mitki – neformalus menininkų judėjimas, prasidėjęs 1984 m., kurio branduolį sudarė 13 dailininkų iš anuometinio Leningrado. Mitki išpopuliarėjo ne tiek savo tapyba, literatūra ar kita kūrybine veikla, kiek savito gyvenimo būdo propagavimu.

O kad jų gyvenimo būdas ganėtinai savitas, įsitikinsite perskaitę vieno iš mitkų – Vladimiro Šinkariovo – opusą.

Vertėjas