PARODŲ AFIŠA

Klaipėdos dailės parodų rūmai (Aukštoji g. 3)

Vita Pelešinaitė-Lemežienė (Vilnius) – skulptūra, piešiniai.

09 29 – 10 31 Liudviko Natalevičiaus (Klaipėda) jubiliejinė tapybos paroda. Atidarymas – šiandien 18 val.

10 01 – 31 Vaclovas Straukas (Klaipėda) – fotografija. Atidarymas ir autoriaus kūrybinis vakaras – poryt, penktadienį, 17 val.

10 01 – 31 “Peizažas šiuolaikinėje Lietuvos tapyboje”: šalies vaizduojamoji dailė. (Bendras projektas su Baroti galerija.) Pristatymas – poryt, penktadienį, 18 val.

10 06 – 11 07 “Nuo ženklo iki knygos”: edukacinės programos projektas.

Darbo laikas: 11-19 val., ne darbo dienos – pirmadienis ir antradienis.

Klaipėdos paveikslų galerija ir P. Domšaičio kultūros centras (Liepų g. 33)

“Šiuolaikinė lietuvių taikomoji dailė”: iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių – tekstilė, keramika, porcelianas, stiklas, juvelyrika, metalo kalimas, oda.

“Australijos ir Okeanijos tautų meno kūriniai”: dievybės ir apeigų atributai – menų mecenatės Genovaitės Kazokienės (Australija) dovanota kolekcija.

Prano Domšaičio (1880-1965) tapybos ekspozicija.

10 26 „Trys Klaipėdos dailės dešimtmečiai“: ilgalaikė tapybos, skulptūros, grafikos, taikomosios dailės paroda.

Galerijos Meno pažinimo centre:

10 02-23 „Saulės sistemos tyrinėjimai“: keliaujanti mokslinė edukacinė paroda, surengta Britų tarybos.

Darbo laikas: 12-18 val., sekmadienį – 12-17 val., ne darbo diena – pirmadienis.

Baroti galerija (Aukštoji g. 3 / 3a)

Klaudijus Petrulis (Vilnius) – tapyba, Alius Berdenkovas (Vilnius) – skulptūra.

10 01 – 11 04 “Peizažas šiuolaikinėje Lietuvos tapyboje”: šalies vaizduojamoji dailė. (Bendras projektas su Klaipėdos dailės parodų rūmais.) Pristatymas – poryt, penktadienį, 18 val.

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija (III a.).

Darbo laikas: 11-18 val., šeštadienį – 11-17 val., ne darbo diena – sekmadienis.

“Klaipėdos galerija” (Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10)

„Antanas Gudaitis ir jo mokiniai“: J. Švažas, A. Stasiulevičius, S. Džiaukštas, S. Jusionis, R. Bičiūnas, A. Savickas, A. Šaltenis – tapyba.

10 06-28 „Terra borealis, arba Skandinavijos gamtovaizdžiai“: Endis Horneris (Andy Horner, Suomija, Didžioji Britanija) – fotografija. (Bendras projektas su LDS „Klaipėdos galerija“.)

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija.

Darbo laikas: 11-18 val., šeštadienį – 11-16 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Klaipėdos menininkų namai (Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10)

II aukšte

Osnabriuko (Vokietija) ir Šiaulių universitetų Dailės fakultetų dėstytojų bei jų studentų grafika.

10 06-28 „Terra borealis, arba Skandinavijos gamtovaizdžiai“: Endis Horneris (Andy Horner, Suomija, Didžioji Britanija) – fotografija. (Bendras projektas su Klaipėdos menininkų namais.)

Darbo laikas: 11-17 val., ne darbo dienos – šeštadienis ir sekmadienis.

“Raina galerija” (Kepėjų g. 17)

„bronislavos sapnas, broniaus šampanai ir aš“: Darius Vaičekauskas (Klaipėda) – fotografika.

10 08-31 Danas Andriulionis (Klaipėda) – tapyba.

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija.

Darbo laikas: 10.30-19 val., šeštadienį – 11-16 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Galerija „Pėda“ (Turgaus g. 10 / Vežėjų g.)

„Baltijos šalių juvelyrika“: Lietuvos, Latvijos, Estijos juvelyrų darbai.

„Šiuolaikinis Lietuvos vitražas“: šalies dailininkų vitražistų parodiniai kūriniai.

Darbo laikas: kasdien 10-19 val., išskyrus sekmadienį.

Vyto Karaciejaus fotografijos studija-galerija (Šaulių g. 3)

Nuolat veikia vis atnaujinama Vyto Karaciejaus fotografijų ekspozicija.

Darbo laikas: 11-19 val., šeštadienį – 12-18 val., ne darbo dienos – sekmadienis ir pirmadienis.

Dailės salonas “Paletė” (Taikos pr. 18)

„Vasaros žiedai“: Lina Jonušaitė (Klaipėda) – akvarelės.

10 05 – 11 01 „Būsenos momentai“: Ona Šimaitytė-Račkauskienė (Klaipėda) – grafika.

Darbo laikas: 9.30-18.30 val., šeštadienį – 9.30-15.30 val., ne darbo diena – sekmadienis.

“Parko galerija” (Turgaus g. 9)

Jonas Daniliauskas (Vilnius) – tapyba, Egidijus Rudinskas (Kaunas), Marius Liugaila (Vilnius) – grafika, Nora Blaževičiūtė (Kaunas) – keramika, Živilė Bardzilauskaitė (Vilnius) – porcelianas.

Darbo laikas: 10-18 val., šeštadienį – 10-15 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Tautodailės salonas “Marginiai” (Sukilėlių g. 4)

Nuolat veikia vis atnaujinama tautodailininkų kūrybos ekspozicija.

Darbo laikas: 10-18 val., pirmadienį – 10-15 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Antano Mončio namai-muziejus (S. Daukanto g. 16, Palanga)

Nuolat veikia Antano Mončio (1921-1993) kūrybos ekspozicija: skulptūros, piešiniai, koliažai, kaukės, švilpiai.

Antano Mončio dienos / 2004-ųjų rugsėjis, spalis:

„Gintaras“: Antano Mončio sukurti papuošalai iš privačios kolekcijos ir muziejaus fondų.

„Gintarasnelabai“: Robertas Grigaravičius (Vilnius) – juvelyrika.

„Pestasites and more…“: Mindaugas Navakas (Vilnius) – skulptūra.

Darbo laikas: ketvirtadienį – sekmadienį – 12-17 val., ne darbo dienos – pirmadienis, antradienis, trečiadienis.

Juodkrantės parodų namai (Liudo Rėzos g. 8, Juodkrantė)

Nuolat veikia Juodkrantės istorijos ekspozicija.

Vaclovas Hraba (Čekija) – grafika.

Juodkrantės Liudviko Rėzos mokyklos vaikų keramikos darbelių paroda.

10 09 – 11 07 Kauno dailininkų akvarelistų sekcijos narių kūriniai.

Darbo laikas: 10-18 val., ne darbo dienos – sekmadienis ir pirmadienis.

Naujos erdvės

Tabako fabrike užriaumojo dinozauras (1)

Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ

Praėjusiais metais pirmą kartą surengtas „Rudens sezonas tabako fabrike“ Klaipėdai nukrito tarsi iš dangaus. Funkcionierių kabinetuose, akademinėse salėse, prestižiniuose klubuose užrakinta uostamiesčio kultūra jau buvo ištroškusi alternatyvios injekcijos, kuri šiek tiek sudrumstų stovintį vandenį. Šį rudenį tabako fabrikas vėl atgijo.

Rengia klaipėdiečiai

Tuomet pirmą žingsnį į senąjį tabako fabriką žengę vilniečiai gal kiek užgavo čiabuvių kultūrininkų ambicijas. Sveikai. Mat po pirmojo „Rudens sezono tabako fabrike“, net ir neatgimus senajai „Prieplaukai“, „Gliuknamiui“ ir kitoms kadaise uostamiestyje populiarioms alternatyvioms erdvėms, kuriose kadaise virė tikrai intensyvus meninis gyvenimas, kai kas pasikeitė. Jau vasarą į Laivų remonto įmonės teritoriją „atsikraustė“ modernaus meno festivalis SEAS, pasigirdo kalbų, kad apleistuose miesto pastatuose vyksta neformalūs renginiai. Taigi užaugo nauja alternatyviosios kultūros karta, nors ir senieji vilkai dar kupini nerealizuotų idėjų ir neuždusinti visuotinio “popsėjimo”.

Šiemet „Rudens sezono tabako fabrike“ organizatoriai – Klaipėdos savivaldybės Kultūros skyrius ir Dramos teatras. Programą kuruoti ėmėsi žinomas uostamiesčio meno ir kultūros vadybininkas Ovidijus Petkevičius. Pirmieji sezono renginiai jau įvyko rugsėjo 17 ir 18 dienomis. Tai buvo tarsi savotiškas įvadas į kitus pasirodymus ir kartu prisiminimas tų „žiauriai gražių“ laikų, kai niekam per daug nerūpėjo, kad griūvantis pastatas stovi brangioje senamiesčio žemėje. Šiandien situacija paradoksali: „Rudens sezonas tabako fabrike“ vyksta žinant, kad kitais metais jo gali nebūti. Puota mirštančioje erdvėje.

Žvilgsnis į praeitį

Pirmasis – atidarymo vakaras „Visa tai, kas gražu, – žiauriai gražu!“ – nostalgiškas žvilgsnis į praeitį su ženklu „būti“. Šiandien vis sunkiau suvokti, kaip galima gyventi be intensyvaus vyksmo, tik ramiai esant gražioje negyvenamoje erdvėje, kur vieninteliai gyvybės ženklai – tyliai praslenkantis apsaugininkas ir ant žemės krintančių, niekieno nerenkamų obuolių bumpsėjimas…

KU MF Režisūros katedros pirmojo kurso studentų (vadovas doc. Gediminas Šimkus) projektas „Procesai. Fobijos“ privertė pamatyti tabako fabriko kieme stovinčius bežadžius, pilkus objektus, už kurių akys šiaip neužkliūva. Skambant grėsmingai muzikai, dezinfekcijos kostiumais apsirengę būsimieji režisieriai vaikštinėjo po seniai nepjautą žolę tarsi ko ieškodami, tarsi ką naikindami. Pasirodymas vyko natūralioje scenografijoje, į jį netikėtai buvo įtraukti ir būreliais stoviniuojantys žiūrovai.

Rado lobį

Benas Šarka negali bet kaip. Net ir, regis, jau pakankamai ištyrinėtoje erdvėje jis sugeba rasti lobį. Šįkart tai buvo pridusęs, dar nuo sovietmečio dvasios neišsivadėjęs bunkeris, kuriame žvakėmis, veidrodžiu, Gintaro Grajausko eilėmis ir savais ritualais sukūrė intymią, kažką viduje suvirpinančią atmosferą. Bunkerio paslaptį – jo kvadratinę ramybę – galėjo įminti tik nuolat tokiose vietose ką nors veikiantis žmogus. Benas žino, kas ir kur suskamba. Jis žino ir kita: kalbėdamas tikrus, išjaustus dalykus, net ir dusdamas, prarydamas žodžius, priversti juos išgirsti. Tokia tyla, tarsi gertume „arbatą“ iš briaunuotos stiklinės ne už Džimį Hendriksą, Džoną Lenoną, o ką tik mirusį labai artimą žmogų. Tas gyvybės siūlas – smilkstantis ir akyse užgęstantis kažkur palubėje – priverčia susimąstyti apie šio buvimo trapumą. Ir kas geriau – lėtas ramus smilkimas ar audringas, bet trumpas ugnies (gyvybės) šuolis nuo žemės iki palubės?

Grojant grupei iš Vilniaus „Ir visa, kas gražu, yra gražu“, kažkas džiugiai sukliko: prisikėlė dinozauras! Tas grįžimas atgal labai malonus, nors ir sudega akimirksniu kaip siūlas Beno „bunkeryje“…

Muzika iš po žemės

Dar vienas grįžimas – šįkart jau į tikslų laiką, 1980 metus, laukė kitą dieną, rugsėjo 18-ąją, renginyje „Fanierkė-Stroikė-Prieplauka-Indigo-Dada“. Kultinės klubinės kultūros antologija, su įvairių kartų didžėjais.

Pasak šio renginio sumanytojo Henriko Žižio, būtent 1980 m. vadinamoje „fanierkėje“, kur tuomet vedė diskotekas H.Žižys – DJ Chenra, Algis Didžiulis – DJ Komissaras, vėliau – „stroikėje“, kur dirbo Arūnas Urbonavičius – DJ Hansas ir užgimė „didžėjinis andergraundas“. Ten buvo grojama tikra muzika iš po žemės. Nors, kaip ir dabar, anuomet taip pat netrūko visokio “popso”.

Tačiau „fanierkės“ didžėjai labiau vertino netradicinę muziką su visokiausiais teatralizuotais pasirodymais. Anot H.Žižio, anuomet diskotekose buvo daugiau įvairovės. Dabar diskoteka – tai didžėjas su kompaktinėmis plokštelėmis.

Nuspalvino projektą

Buvo labai populiaru perdirbti popdainas. Pavyzdžiui, populiarios „Anties“ dainos tekstą „užvilkdavo“ ant visai kitos muzikos. Arba žinomai „Gazebo“ dainai „I like Shopen“ buvo parašytas labai ironiškas tekstas. Šiuos du kultinius „gabalus“, atliekamus A. Didžiulio, buvo galima išgirsti antrajame „Rudens sezono tabako fabrike“ renginyje.

H.Žižys ne tik smagiai „nuspalvino“ tabako fabriko angaro erdvę, bet ir sukūrė kitų papildomų efektų – kad šokėjai nenuobodžiautų. Viename ekrane buvo rodomos žymių uostamiesčio fotografų – Algio Darongausko, jau mirusių Raimundo Urbono ir Valdo Bagdonavičiaus – nuotraukos iš „fanierkėje“ vykusių koncertų, diskotekų. Kitame ekrane buvo galima išvysti anų laikų dokumentinius videokadrus ir pirmuosius klipus.

Kitas „Rudens sezono tabako fabrike“ renginys – spalio 2 dieną 18 val. B.Srbljanovič „Šeimyninės istorijos“. Režisierius Rimas Tuminas (Vilniaus valstybinis mažasis teatras).

FESTIVALIS

“Oskaras” šeštiesiems “Tinklams”

Ovidijus PETKEVIČIUS

Retas prieštaraus, kad vienu ryškiausių rudens pradžios kultūriniu įvykių galima pavadinti šeštąjį tarptautinį mažųjų kino formų festivalį “Tinklai”, uostamiestyje vykusį rugsėjo 3-10 dienomis. Šįkart išties prasidėjęs ten, kur 1998-aisiais ir užgimė, – būtent Klaipėdoje, ir čia sukoncentravęs pagrindinę savo programą, festivalis paneigė jau pasigirstančias skeptikų abejones dėl savo ateities. Publikos gausa patvirtino ne tik tai, jog kino meno žanras – vienas demokratiškiausių, bet ir tai, kad Klaipėdoje iš tiesų egzistuoja “atvira akimi” nepastebima sinefilų bendruomenė. Jos gausą, manyčiau, lėmė ne vien ta aplinkybė, kad visi renginiai į “Tinklus” buvo nemokami.

Migravo į angarą

Prasidėję senajame „Kapitolijuje“, kur dabar jau naujas prekybos centras (velniai žino kam pasisavinęs buvusio kino teatro pavadinimą), “Tinklai”, ko gero, kaip nė vienas kitas festivalis per šešerius metus aktyviai migravo ir keitė savo formą. Tiesa, mažoji kino forma išduota nebuvo nė karto. Berods spaudos konferencijoje festivalio direktorius Arturas Jevdokimovas teigė, jog “Tinklų” festivalis, pernai tapęs Europos kino demonstruotojų atvirame ore asociacijos nariu, vienu pagrindinių festivalio bruožų išskyrė kino seansus netradicinėse erdvėse. Prisiminus pernykštį “Memelio” restorano sienos variantą, tuo stebėtis, atrodo, netenka. Tačiau akivaizdu, kad industrinis senasis tabako fabrikas – kaip niekad idealiai pasirinkta erdvė užmesti “Tinklus”.

Metalinis tabako fabriko angaras, kaip ir atgimusi akcija Ventės rage, mažųjų kino formų festivaliui sugrąžino pirminį vaizdą. Vėlgi prisiminkime „Kapitolijų“ ir Ventės ragą su čia triumfavusiu egzaltuoto kanibalizmo, perversiškų fobijų ir rafinuoto “barokinio aksomo” genijumi Piteriu Grynevėjumi (Peter Greenaway).

Vietoj kanibalo – pankas

Šįkart P. Grynevėjaus beišnykstantį buvimo kažkada čia, Klaipėdoje, šešėlį, pakeitė garsusis vokiečių režisierius Piteris Sempelis. Net jeigu jaunajai “Tinklų” publikos daliai pati pavardė mažai ką teigė, jo titulavimas vokiečių (o ir apskritai) kino panku ir jo darbuose „preparuojamos“ tokios legendinės asmenybės kaip Nikas Keivas ar Nina Hagen, savaime bylojo apie galimą “ratų” dozę. Prisiekusius “sinefilus”, be abejo, intrigavo ir sąsajos su mūsų tėvynainiu, drįsčiau teigti, taip pat ryškiu kino panku Jonu Meku. Akivaizdu, kad P. Sempeliui dokumentikos žanras pats savaime nėra įdomus ar reikšmingas. Jis jos paprasčiausiai nekuria, o garsenybėmis naudojasi atskleisdamas savo pasaulėvaizdį, savo individualumą. Gal būtent todėl nuo jo “Jono prie vandenyno”, kaip ir, manyčiau, nuo kitų filmų galima kaifuoti ne tik tabako fabriko angare, ar “vipinėje” “Žemaitijos” kino teatro salėje, bet ir bet kuriame “a la dada” klube.

Rafinuotas skonis

Geru “Tinklų” skonio ženklu laikyti galima ir tai, jog jų programoje dominuoja naujausių kino filmų programos. Per visą šeštojo festivalio laiką senajame tabako fabrike buvo pristatyta berods apie 100 naujausių trumpo metražo kino filmų iš, drįsčiau teigti, vertingiausių Lenkijos, Vokietijos, Švedijos, Danijos, Norvegijos, Rusijos, žinoma, ir Latvijos bei Estijos, kitų šalių sudarytų rinkinių.

Vokiškasis kinematografas su Vilhelmo Murnau, Fritzo Lango ir pagaliau Rainerio Vernerio Fasbinderio savo ciniška ir kartu romantiška dvasia visados jaudino. Nesužalojo skonio ir trupametražiai Vokietijos kino filmai, atpažįstami kaip tuo pačiu prieskoniu gardinami gurmaniški patiekalai. Lenkų kino mokykla, ilgai buvusi arčiausiai Vakarų, ir toliau, be abejo, neužleidžia savo pozicijų. Latvių ir estų trumpametražį, o kartu ir pastarųjų animacinį kiną pamėgti “privertė” būtent pirmieji “Tinklai”; ši meilė neišblėso ir šiemetinių seansų metu.

Išvengė “arklio rūke”

Vardindamas šalis, sąmoningai nepaminėjau savo tėvynainių, nes anksčiau netgi nebūdavo įdomu apie juos kalbėti. Nors daugelis jų – ne vieno prestižinio tarptautinio konkurso nugalėtojai, ne kiekvienam “sinefilui” užtenka kantrybės užsiimti savihipnoze nesibaigiančiame “arklio rūke” (čia nekalbama apie vaidybinius V. Žalakevičiaus ir jo bendraamžių kino šedevrus – aut. past.).

Šįkart, dėkui A. Jevdokimovui, kaip ir daugelis žiūrovų buvau maloniai nustebintas lietuvių filmų pristatymu. Jaunosios kartos lietuvių kino režisieriai (jei jaunąja karta galima laikyti ir peržengusias 30-metį asmenybes) galbūt tapo kosmopolitiškesni, išmoko ar bent jau siekia trumpai, įdomiai ir neretai žaismingai susikoncentruoti į pasakojamą įvykį. Kartu jie neprarado ir lietuvių dokumentalistikos poetikos. Tačiau be saiko ja nesimėgauja.

Už “Oskarus”

Dar viena pastarojo festivalio vertybė – į akivaizdžiai pastebimą kulminaciją kylanti jo programa. Šeštąjį mažųjų kino formų festivalį “Tinklai” vainikavo specialioji programa “Trumpi OSKARAI”, sudaryta vokiečių kino prodiuserių. 1996-2001 sukurti vokiečių, amerikiečių, olandų, lenkų, austrų, britų bei danų filmai dar sykį patvirtino festivalio rengėjų erudiciją ir rafinuotą skonį.

Belieka pridurti, kad „Tinklų“ geriausių filmų “rinkimų naktis” (aliuzija į festivalio „Trumpų OSKARŲ“ programoje matytą filmą – aut. past.) tik prasideda.

Vietoje epilogo

Nežinia kokios aplinkybės lėmė, kad “Tinklai” netapo ypatingu šalies kultūrą analizuojančios žiniasklaidos dėmesio centru. Norisi tikėtis, kad ne todėl, jog ir vėl pirmiausia buvo užmesti ne kur nors sostinėje (nors ten vėliau ir vyko rengininiai), o Klaipėdoje, “kažkokiame” tabako fabrike…

Nepasiekė ir išsamios žinios, kaip nuskambėjo festivalio baigiamasis akordas apleistame Trakų kino teatre, paremiant Jono Meko kino centro jame įkūrimo idėją. Galbūt kaip tik pats laikas (ar dar laikas), žinant, kad tam nesuranda būdų Vilniaus kultūros funkcionieriai, šio unikalaus centro įkūrimo idėją perkelti į Klaipėdą?

Vokietis kino pankas lietuviams parodė Joną Meką

Karina JUODELYTĖ

Rugsėjo 3-25 dienomis Klaipėdoje, Ventės rage, Vilniuje ir Trakuose vyko tarptautinis mažųjų kino formų festivalis “Tinklai”. Šeštąjį kartą Klaipėdoje startavęs ir savo kelionę po Lietuvą pradėjęs šis kino festivalis mūsų pajūrio kino žiūrovus džiugino ne tik filmų gausa, bet ir ekstravagantiškuoju svečiu kino panku Piteriu Sempeliu (Peter Sempel).

Tiesiai iš oro uosto

Pradėjęs filmuoti Europos pankroko muzikantus, P. Sempelis jau daugiau nei dvidešimt metų kuria filmus apie garsius žmones – poetus, kino kūrėjus, kitus menininkus. Klaipėdoje festivalio žiūrovai galėjo pamatyti filmą apie išeivį lietuvių menininką Joną Meką „Jonas prie vandenyno“, o Ventės rage rugsėjo 11-ąją buvo parodyti keli trumpametražiai P. Sempelio filmai bei jiems dar nepanaudota filmuota medžiaga.

Į savo filmo peržiūrą Klaipėdoje P. Sempelis atvyko tiesiai iš Vilniaus oro uosto. Nors ir keliavęs dvylika valandų, kol pasiekė uostamiestį, jis atrodė gana žvalus ir po seanso mielai bendravo su filmo „Jonas prie vandenyno“ žiūrovais. P. Sempelis teigė, kad, žiūrėdamas savo filmus skirtingose vietose, pamato juose vis ką nors nauja. Tai priklauso nuo aplinkos bei publikos.

Pašėlusi vaikystė

Gimęs Hamburge, bet savo vaikystę praleidęs Australijoje, laikyti abitūros egzaminų P. Sempelis vėl grįžo į Hamburgą ir ten gyvena iki šiol. Jau vaikystėje jis buvo maištingas vaikas. Klasiokui nuplėšė ausį už tai, kad šis jį pravardžiavo nacių kiaule, taip pat sudegino pusę mokyklos pastato. Jis buvo ne toks, kaip kiti Australijos vaikai: savo kieme neaugino kengūros ir nelakstė motociklu. Vietoj to P. Sempelis laiką leido prie radijo imtuvo bei jodinėjo nuosavu žirgu.

Grįžęs į Hamburgą įstojo į Hamburgo universitetą ir studijavo amerikiečių literatūrą bei kūno kultūrą. Dar būdamas studentas išbandė 56 skirtingus darbus, kol galiausiai suvokė, ką nori veikti. Tačiau, anot P. Sempelio, literatūra ir poezija paliko žymę jo pasaulėvokoje ir turėjo nemažą įtaką jo filmams.

Nufilmavo garsenybes

P. Sempelis teigia, kad jei nebūtų pradėjęs kurti filmų, dirbtų anglų kalbos dėstytoju. Tačiau jį žavėjo muzika ir būtent dėl to į rankas paėmė filmavimo kamerą. Pirmieji jo filmai buvo apie pankroko muzikantus. Filmų autorius juokiasi, kad žino būdą, kaip atsikratyti tų žiūrovų, kuriems iš tiesų neįdomūs jo filmai. „Užtenka parodyti vieną iš mano pirmųjų filmų, ir jau po kelių minučių nuo seanso pradžios nemaža dalis kėdžių lieka tuščios. Pasilieka tik tie, kuriems tikrai įdomu,“ – apie savo metodą pasakoja P. Sempelis.

Pamažu jis susipažino su daugeliu žymių menininkų, rašytojų, filmų kūrėjų. Per dvidešimt metų P. Sempelis sukūrė apie penkiasdešimt trumpametražių bei pilnametražių filmų. Jo filmuose galima pamatyti tokius garsius žmones kaip Nikas Keivas (Nick Cave), Bliksas Bargeldas (Blix Bargeld), Jonas Mekas, Kazuo Ono ar Yoko Ono. Tačiau, pasak paties autoriaus, jo filmai nėra tik dokumentika. Tai ir psichologiniai filmai, kuriuose stengiamasi pažvelgti į žmogų iš įvairių perspektyvų. „Mano filmuose nesvarbu ir tai, ką herojus kalba. Kur kas svarbiau, kas ir kaip tai pasako, žmogaus energija ir, be abejo, muzika,“ – teigia autorius.

Dykuma, vandenynas, džiunglės

„Jonas prie vandenyno“ – antrasis trilogijos filmas. Pirmąjį filmą apie Joną Meką „Jonas dykumoje“ P. Sempelis sukūrė 1994 metais. Trečiasis filmas „Jonas džiunglėse“ vis dar kuriamas ir turėtų pasirodyti po penkerių ar šešerių metų.

Su J. Meku vokietis filmų kūrėjas susipažino 1988-aisiais, kai ieškojo, kur galėtų parodyti savo sukurtą filmą „Dandy“ apie Niką Keivą. J. Mekas buvo vienintelis žmogus, sutikęs jį parodyti. Filmas buvo rodomas dažnai, tad P. Sempeliui tekdavo kelis kartus per metus vykti į Niujorką.

Piteris Sempelis maloniai sutiko pasišnekučiuoti apie tai ir atsakyti į „Klaipėdos“ dienraščio klausimus:

– Kaip nusprendėte sukurti trilogiją apie J. Meką?

– Man daug kas sakė, kad Jonas Mekas jau išsisėmusi tema, tačiau tema mane pasirenka pati. Be to, Jonas – nuostabi asmenybė. Jis jau penkiasdešimt metų įsikūręs didžiausioje kapitalizmo valstybėje, bet vis dar gyvena savo idėjomis ir jas realizuoja.

Iš pradžių neplanavau kurti trilogijos. Tiesiog filmavau įvairią medžiagą filmui „Jonas dykumoje“. Bet tai buvo taip įdomu, kad net baigęs filmą nesilioviau filmuoti Jono. Surinkau daug medžiagos ir nusprendžiau sudėti ją į dar du filmus. Filmuoti jį smagu, nes jis – idealizmo centras.

– Kodėl nutarėte nukelti Joną Meką į tokias egzotiškas vietas, kaip dykuma, vandenynas bei džiunglės?

– Tai tiesiog kodai. Iš tiesų dykuma gali būti Niujorke, vandenyną radome filmuodami Klaipėdoje bei jos apylinkėse, o ir džiunglės gali būti vidury miesto. Tai nėra taip svarbu. Šie filmai – kaip koliažas. Jie parodo žmogų įvairiose aplinkybėse, tyrinėja tam tikrą asmenybės tipą. Svarbiausia šiuose filmuose – žmogaus dvasia.

Įdės užstalės dainų

– Kokiam žanrui priskirtumėte savo filmus?

– Man tai muzikiniai filmai. Muzika itin svarbu. Tiesą sakant, žiūrėdamas filmą Lietuvoje supratau, kad antrajam filmui ne visai tiksliai pasirinkau muziką. Dažniausiai filmams parenku muziką, kuri patinka man pačiam. Pavyzdžiui, visuose mano filmuose galima rasti Blikso Bargeldo dainų. Tačiau žiūrėdamas filmą Klaipėdoje sugalvojau, kad trečiajame filme apie Joną įdėsiu daugiau lietuvių liaudies dainų. Tiksliau, ne šiaip liaudies, o daugiau užstalės dainų. Manau, kad kai kurias turėtų dainuoti pats Jonas.

– Jonas Mekas pats kuria filmus. Ar jis darė įtaką jūsų filmo kūrimo procesui?

– Tiesioginės įtakos – ne, tačiau filme „Jonas prie vandenyno“ mano filmavimo stilius kiek panašus į Jono. Jam patinka tai, ką darau. Jono nuomone, geriausias mano filmas – „Lemmy“, apie „Motorhead“ grupės lyderį.

Gera, kad galiu filmuoti Joną ilgai, nevaržomas laiko. Taip atskleidžiami vis kitokie jo aspektai. Man svarbu, kad žmonės bent kažkiek priartėtų prie filmo esmės. Didžiausio komplimento sulaukiau iš Jono žmonos. Filmuojant pirmąjį filmą, daug laiko sukinėjausi jų virtuvėje ir vis trukdžiau jai. Tai jai ne itin patiko, tačiau pamačiusi filmą ji susižavėjo.

– Ką manote apie Jono Meko vietą Lietuvos kultūroje?

– Labai džiaugiuosi, kad galiu Lietuvoje parodyti filmą apie Joną. Manau, kad tai svarbu ne tik man, bet ir jam. Taip pat manau, kad Lietuva turėtų visokeriopai palaikyti Joną, nors jis jau seniai negyvena šioje šalyje. Nepaisant to, Jonas Mekas vis dar garsina Lietuvos vardą.

Avangardas maitina Holivudą

P. Sempelis – nepriklausomas kino kūrėjas. Jis pats sprendžia, ką ir kada jam daryti. Tiesa, kartais jo idealizmas atsimuša į realybę. „Norėjau kurti filmą apie Tibeto vienuolius Pietų Indijoje, tačiau neradau finansavimo šatinių. Buvau nufilmavęs tikrai nuostabių scenų ir tikiuosi, kad kada nors vėliau vis dėlto pavyks realizuoti šį projektą,“ – apie savo patirtį pasakoja P. Sempelis.

Jis mano, kad Holivudas turėtų labiau palaikyti avangardinį kiną, nes būtent iš šios kino šakos Holivudas semiasi idėjų. „Visus tuos specialiuosius efektus bei triukus kažkada galėjome pamatyti avangardiniame kine ir tik po to juos perėmė Holivudas,“ – teigia P. Sempelis.

Tiesa, filme „Jonas dykumoje“ filmavosi garsusis Holivudo aktorius Alas Pačinas, nors jo agentas ir manė, kad to nevertėtų daryti. O ir režisierius Martinas Skorcezė atiduoda savo duoklę avangardiniam kinui. Tačiau, pasak P. Sempelio, to nepakanka.

„Dabar filmais protestuoti nebėra naudos. Dabar svarbiausia – tikėjimas tuo, ką darai. Jonui buvo septyniasdešimt devyneri, kai jis sukūrė savo šedevrą. Aš dar turiu truputį laiko,“ – mąsto P. Sempelis. Jį stebina, kad „žmonės tiek daug kalba apie oro bei gamtos užterštumą, tačiau nekalba apie minties bei širdies teršimą.“

PARODŲ ATSPINDŽIAI

Geometrinių vaizdo lygiagrečių esatys

Goda GIEDRAITYTĖ

Žiūrėjimas į kieno nors ar kokį nors atvaizdą jau savaime įvelia žiūros paklaidą. Ją kiekvienas nesąmoningai esame linkę ignoruoti, tačiau dvimatėje plokštumoje, virstančioje trimačiu meno kūriniu, iliuzija yra bene vienas svarbiausių komponentų, įgalinančių kūrinį pulsuoti gyvybės syvais.

Štai taip ant nedidelės “Rainos galerijos“ sienų – tyliai, tačiau kartu aiškiai ir deklaratyviai – pulsuoja Dariaus Vaičekausko fotomozaikos. Jos kiek paslaptingos, misteriškos, valiūkiškai nerūpestingos. Tačiau kartu labai konstruktyvios ir schematiškos. Atvirai pasakojančios balažin kieno gyvenimo nuotrupas. Tuo pat metu akivaizdžiai iliuzoriškos, it kaleidoskopas “miksuojančios” vaizdinius į vis naujas lygiagrečių esatis. Ne veltui ir parodos pavadinimui parinkta visiems smalsumą žadinanti frazė: “bronislavos sapnas, broniaus šampanai ir aš”.

Intriguoja fotomozaikos rebusai

Tačiau grįžkime prie fotomozaikos. Kas tai? „Man tai yra mozaika, padaryta iš fotografijų. Paprasta. Bet ne viskas taip paprasta, kaip gali atrodyt! O rodosi man dažnai, tik va, ne visuomet bespėju persižegnoti. Ką darysi – gyvenimas bėga, lekia, skrieja kosminiu greičiu – “mobiliakai”, internetai, “photoshop’ai”, DVD, MP3, mini diskai ir visokios kitokios velniavos… Tai ir sėdi, žmogau, užsidaręs tamsioj kamarėlėj, darai fotografijas, po to (keista) jas pjaustai, o supjaustęs pasigaili, ką pridirbęs, ir pradedi jas klijuot“, – porina D. Vaičekauskas.

Taip iš padrikų ex-fotografijų segmentų tarsi inžinerinis brėžinys, schema projektuojamas (konstruojamas) naujas visuminis vaizdas. Viskas atliekama labai aiškiai ir preciziškai. Čia negali būti nė menkiausios paklaidos, kadangi kūrinio gimimas susijęs ne tik su idėjos išlaisvinimu, bet ir su tobula atlikimo technika. Tačiau daug laiko ir kruopštaus darbo reikalaujantis procesas vis dėlto vilioja… „Fotomozaiką pasirinkau todėl, jog, kai mintys kvadratinės, tai ir kūrybinis rezultatas niekaip neapvalėja – tampa keistai, tvarkingai, schematiškai kvadratiškas,“ – šypsosi autorius. Galbūt intriga slypi skirtingų meno šakų sugretinime? Juk išėjimas už vienos meno šakos ribų suteikia daugiau laisvės improvizacijai, kūrybai. „Darant karpinius iš popieriaus, galima pasakyt tiek pat, kiek ir kuriant didžiulę, galingą instaliaciją, – teigia Darius. – Nemanau, kad tarpdisciplininis menas įgalina pasiekti naują idėjų raiškos kokybę. Tai yra tik priemonė. O prastas virėjas net iš pačių geriausių kiaušinių (pageidautina stručių ar bent jau krokodilų) vis tiek iškeps prastą kiaušinienę…“

Nerealus realybės miksas

Nors parodoje pristatomi vos keli darbai, kiekvienas jų skleidžiasi savosios būties paralelėmis. Jungtis – schematiškas kvadratėlių tinklelis, atskirtis – tema, siužetas. Keliaudamas nuo vieno darbo prie kito, patenki į savotišką užburtą labirintą, kuriame maišomi tie patys gyvenimo elementai: deformuoti žmogaus kūno, gamtos, kasdieninės buities vaizdiniai. „Visuose darbuose vaizduoju ir kuriu gyvenimą, realybę(-es), šiapusines ir anapusines esatis (tas, kurios labai dažnai rodosi…), jausmus, grožius, bjaurastis visokias, gėles, dangų, žmones, paukštelius bei kitus vaizdinius, neabejotinai prisotintus poezijos, gal kartais šiek tiek prozos. Absoliučiai negaliu pakęsti peizažo ir natiurmorto, žodžiu, – gyvųjų ir negyvųjų vaizdavimo. Kas belieka? – galite paklausti. Ogi – absoliučiai švarios formos bei išraiškos anapusybės realizmas,“- sako menininkas.

Klaidžios fotomozaikų deformacijos dažniausiai styro monochrominėje paletėje, kurioje aiškiau ir konstruktyviau atskleidžiamos vaizdinių esatys, koncentruojantis ne į spalvotyros, bet į kompozicijos, plokštumos įvaldymo, idėjos sklaidos autoritetus.

„Kai mus supanti įnoringa realybė įkyriai tvyksi į akis visomis vaivorykščių spalvomis, taip ir norisi pabėgt į juodai-baltai-pilkai švytinčio televizoriaus ekrano pasaulį (gaila, kad tokių televizorių nebegamina), kur tik baltieji ir juodieji, net raudonųjų nėra. Priešingai redukuotam spalvų pasauliui, kompoziciją sąlygoja daugelis reiškinių: vizijos, vaizdiniai, nušvitimai, sapnai ir pranašystės, pagirios, proto skaidrumas, oro sąlygos, temperatūrų svyravimai, nuotaikų kaita, įsimylėjimai, graužatys bei panašios velniavos…“ – „svinguoja“ fotomozaikų autorius.

Žaidžia dvigubą žaidimą

Fotografijos deformacija = vaizdo perfrazavimas = žiūrovo apgaulė? Vaizdinio “konstruktą”, karkasą užgožia vidujinis-gelminis kūrinio galvosūkis. Pasijunti vis stipriau ir giliau įsukamas į autoriaus tau primetamo žaidimo taisykles. Imi naršyti, stebeilytis, analizuoti kiekvieną visumos segmentą ir nė nepajunti, kaip žvilgsnio fiksuotą pirminę fotografijos “tikrovę” keičia pamažu atskleidžiama atvaizdo iliuzija. „Tai nėra fotografijos deformacija, – patikslina menininkas. – Pradžioje yra visiškas fotografijos sunaikinimas arba dekonstrukcija, po to vėlgi – ne vaizdo perfrazavimas, bet naujos (tiksliau, egzistuojančios kitur) realybės ar kokybės konstravimas. Pastarasis tikrai nėra atsitiktinis: formos atžvilgiu – griežtai schematiškas, turinio – padiktuotas gilių įžvalgų, žinojimo, matymo. Tai tiksli anapusinės realybės dvimatė projekcija aiškioje kvadratėlių simfonijoje.“

Kiekvieną darbą palydi išsamus pavadinimas, suponuojantis tam tikras įžvalgas, skatinantis žiūrovo kontempliaciją, įsigilinimą į kūrinį, neretai išardantis anksčiau susidarytą įspūdį. Tuo būdu D. Vaičekauskas su žiūrovu žaidžia dvigubą vizualinį ir verbalinį žaidimą. „Tačiau situacija su žiūrovu yra gana dviprasmiška, – patikslina jis. – Man įdomi žiūrovo nuomonė, reakcija, abejingumas, antipatija bei/ar susižavėjimas.“ Kita vertus, kaip teigia Darius, jam žiūrovas ne visada svarbus ir tikrai nėra pagrindinis jo kūrybos variklis. „Visų pirma – tai turi būti įdomu man, – sako jis. – Kūryba (taip pat ir jos rezultatas) – absoliučiai hedonistinis, asmeninį egoizmo alkį sotinantis procesas. Kita vertus, tai – kaip priebėga ar užuovėja nuo be galo įdomios kasdienybės, nerutiniškos realybės. Nors kartu tai yra juodas, sekinantis, dinamiškas darbas, teikiantis fizinį bei kažkokį kitokį pasitenkinimą.“

Parodoje, regis, nėra laiko atsikvėpti. Kiekvienas kūrinys įtraukia, savotiškai įsisiurbia į pasąmonės ir jutimų lauką, kviesdamas atsiverti, įsigilinti, atrasti savitą kūrėjo pasaulio suvokimą, pasiduoti intrigai, tapti pažeidžiamu ar net šokiruotu. O gal tiesiog pasinerti į nepažįstamosios bronislavos sapną… Juk iš tiesų taip ir negali, žmogau, atsakyti, ko kiekvienas tame mene ieškome.

SUSITIKIMAI

Viena valanda prie įžymiojo dėdės paveikslų

Kristina Jokubavičienė

Šią vasarą Prano Domšaičio galerijoje pirmą kartą apsilankė vienas iš dviejų likusių artimiausių dailininko giminaičių – sūnėnas Hansas Domscheitas. Jo vizitas buvo labai trumpas. Hansas Domscheitas turėjo tik vieną valandą garsiojo dėdės tapytojo Prano Domšaičio galerijai apžiūrėti. Bet tai buvo ypatinga valanda.

Surasti nežinomi paveikslai

Apie Vokietijoje gyvenančius du dailininko sūnėnus sužinojome prieš metus. Kadangi asmenų, gyvai pažinojusių patį dailininką, šiuo metu yra likę vos keli, susitikimai su giminėmis buvo labai svarbūs. Turėjau galimybę aplankyti abu sūnėnus jų namuose Vokietijoje: Giunterį – Kaselyje ir Hansą – Kelne. Pamačiau ir jų saugomus dėdės kūrinius. Taip penkiolika niekur nedokumentuotų Domšaičio paveikslų buvo įtraukti į bendrą jo kūrybos sąvadą. Pastarasis sėkmingai vis pasipildo. Austrijoje jau yra surasti 26 nežinomi kūriniai, dar dviejų paveikslų savininkas visai neseniai atsiliepė iš Berlyno.

Giminės istorijos pėdomis

Dailininkas Pranas Domšaitis buvo Karlo ir Teresės Domscheitų šeimos pirmagimis, jis turėjo tris jaunesnius brolius. Sesutė, paskutinis vaikas, mirė dar kūdikystėje. Vyriausiam sūnui tėvas buvo numatęs palikti ūkį Kropynose (dabar Gajevo km., Kaliningrado sr.), tačiau Pranas Domšaitis atkakliai siekė meno mokslų ir visai nesižavėjo ūkininko ir svečių namų savininko likimu. Dviem metais jaunesnis brolis Ernstas vertėsi nekilnojamojo turto prekyba Karaliaučiaus apskrityje ir patyrė tragišką krašto gyventojų dalią – po karo, 1946 metais, buvo laikomas sovietiniame lageryje Krante (Kranz, dabar Zelenogradskas, Kaliningrado sr.) ir mirė nepakėlęs nežmoniškų sąlygų.

Ūkis ir klestintys svečių namai po tėvo mirties atiteko trečiajam sūnui Oto, kuris gyveno Kropynose iki pat 1944 metų ir spėjo pasitraukti į Vokietiją kelios dienos iki sovietinės armijos atėjimo. Po karo jis gyveno Hamburge, buvo bevaikis, tad po mirties Oto turėti Domšaičio paveikslai buvo perduoti jauniausiam broliui Fricui. Fricas Domscheitas gana anksti išvyko iš Kropynų ir, apsigyvenęs Berlyne, vertėsi prekyba. Jis turėjo du sūnus – Giunterį ir Hansą, kurie po Vokietijoje gyvenusių dėdžių mirties paveldėjo jų nuosavybėje buvusius Domšaičio paveikslus. Kelis savo vyro darbus giminaičiams dovanojo Adelheidė Armhold-Domšaitienė. Tokia giminės ir kūrinių istorija.

Domėjosi savo kilme

Ir Giunteris, ir Hansas visada domėjosi dėdės kūryba. Šiandien jie ypač vertina jo paveikslus. Abu gerai prisimena apsilankymus Prano Domšaičio dirbtuvėje prieškariniame Berlyne, susitikimus gimtosiose Kropynose ir galėjo papasakoti daug nežinomų faktų bei detalių.

Giunteris susirašinėjo su Pranu Domšaičiu tuo metu, kai pastarasis 1943-1949 metais glaudėsi Austrijoje, nuošaliuose Zulco ir Rėtis kaimeliuose Alpių pašlaitėse. Dėka Giunterio turime išlikusius labai vertingus dailininko laiškus, kuriuose jis aiškina jaunam sūnėnui apie Domšaičių pavardės ir giminės kilmę, protėvius, prisimindamas ir savo mamos tėvą, kurio pavardę Putinas siejo su lietuvių rašytoju Vincu Mykolaičiu-Putinu. Tokios laiško mintys įrodo, kad dailininkas ne tik gyvai domėjosi savo kilme ir ieškojo lietuviškų šaknų. Jis nemažai žinojo apie prieškario Lietuvos kultūrą. Tai paskatino ir Giunterį ieškoti Vokietijoje saugomuose Rytprūsių archyvuose dokumentų apie protėvius, jų gyvenamąsias vietas Sembos pusiasalio šiaurinėje dalyje (dabar Kaliningrado sr.), domėtis Mažosios ir Didžiosios Lietuvos kultūra. Mūsų susitikimo Kaselyje metu Giunteris Domcheitas rodė savo biblioteką, kurioje surinktos knygos apie M. K. Čiurlionį. Labiausiai Domscheitas vertina Hermano Zudermano raštų tomą, kuriame sudėtos lietuviškos istorijos – “Kelionė į Tilžę”, “Jonas ir Erdmė” ir kt.

Nusimano apie meną

Rengdama dailininko parodą Diuseldorfe, susitikau su kitu Domšaičio sūnėnu Hansu, gyvenančiu Kelne. Skubančioje minioje greitai pamačiau nedidelio ūgio malonų senuką, labai panašų į brolį Giunterį. 84 metų Hansas Domscheitas žvitriai sėdo prie naujo BMW vairo ir, smagiai plepėdamas, iš Kelno centro pasuko savo namų link, pakeliui komentuodamas svarbiausius senosios miesto dalies statinius.

Namuose mūsų laukė tik ištikima Hanso Domscheito draugė – smalsi taksiukė Triksi. Prieš metus jis neteko žmonos, kurią, sergančią Alzheimerio liga, slaugė ilgą laiką. Vienintelė duktė gyvena už kelių šimtų kilometrų.

Iki išeidamas į pensiją, Hansas Domscheitas buvo kariškis. Teko patirti, kad tai labai šiltas, malonus ir gyvai viskuo besidomintis žmogus, puikiai nusimanantis apie vokiečių ekspresionistų kūrybą. Tuo metu Kelno Ludvigo muziejuje veikė iš Miuncheno atvežta ir labai gausiai (prie muziejaus visą laiką stovėjo žmonių eilė) lankoma paroda “Mėlynasis raitelis Kelne”, pristatanti žymiausių vokiečių ekspresionistų kūrybą. Hansas Domscheitas pakvietė apžiūrėti parodą ir gana profesionaliai ją komentavo.

Susitikimo Kelne metu Domscheitas jau kalbėjo apie kelionę su turistine grupe į Kaliningrado sritį ir Klaipėdą, planuodamas pamatyti du svarbius objektus – tėvo ir dėdės gimtinę Kropynose ir Domšaičio galeriją. Paskutinį kartą Kropynose jis buvo 1937 metais. Tada su dviračiu apvažiavo didžiąją Karaliaučiaus apskrities dalį.

Prisimena su širdgėla

Senąsias Kropynas Domscheitas prisimena kaip sutvarkytą, klestintį kaimą, kuriame daugelis namų turėjo kanalizaciją (ji dar išlikusi buvusio burmistro sodybos tvarte), veikė pašto skyrius, degalinė, atrakcionai vaikams. 1939 metų duomenimis, Kropynose ir kaimui priklausančiose apylinkėse gyveno 539 gyventojai, šiuo metu Vokietijoje gyvena 292 jų palikuonys. Klausiamas apie įspūdžius iš Kropynų, Hansas Domscheitas tik liūdnai atsiduso ir palingavo galvą. Iš visų sodybų likusios tik septynios, kai kurie namai visiškai nugyventi, kiek geriau išsilaikiusi tik didelė minėto Kropynų burmistro sodyba. Joje esančius ūkinius pastatus Pranas Domšaitis yra ne kartą tapęs. Iš didelio Domšaičių namo, kuriame buvo įrengta ir nedidelė užeiga su nakvyne, šiandien yra likęs tik trečdalis, jame gyvena gausi armėnų šeima.

Galerija padarė įspūdį

Kaip sakė Hansas Domscheitas, perkirtus Lietuvos sieną, jo nuotaika pasitaisė. Klaipėda taip pat labai patiko, bet visus įspūdžius užgožė jausmai, užplūdę sūnėną Prano Domšaičio galerijoje.

Jis vaikščiojo tylėdamas, giliai susijaudinęs. “Lietuva padarė didžiulį darbą, saugodama Domšaičio kūrinius”, – galų gale santūriai ištarė Hansas Domscheitas. Jo akyse žvilgėjo ašaros. Atsisveikinome sutarę, kad jis turi dar kartą atvykti į Klaipėdą ir ramiai pabūti tarp puikių dėdės paveikslų.

PARODŲ ATSPINDŽIAI

Vystančios spalvos elitinės tapybos puokštėje

Ignas Kazakevičius

Mąsčiau andai apie tradicijos reikšmę kultūroje. Mene, be abejo, ir tapyboje – taip pat. Mąsčiau apie klasikus mūsų tapybos, ekspresionizmą, apie asmenybės reikšmę atskirai paimtoje meno šakoje ir jos įtaką už pastarosios ribų.

Viso labo emocijos

Paroda yra skirta lietuviškojo ekspresionizmo tėvo A. Gudaičio ir jo genealoginio medžio šimtmečiui. Taip sakyt, švyturiams ir švyturėliams, nes gi rašte aiškiai yra pasakyta, jog ne tas švyturys yra galingas, kursai daugel apšviečia, tačiau tasai, kur žmonių širdis švyturiais paverčia. Tataigi. Mene tai ypač svarbu, nes jei paveiksle regime tik formą, bet jos sukūrimo prasmės neįžvelgiame, nesujaudins ir neuždegs minčių mūsų toks menas. Jei su Dievu nuolat polemizuojame ir antausius jam loginius skaldome už tą patį formų sukūrimą žemėje, todėl nesijaudinkite atsistoję prieš klasikų (atseit … na, patys žinote, su kuo norėjau palyginti, tik be reikalo tarti nenoriu) kūrinius. Ekspresionizmas nėra gilus menas, tai vislab emocijos, formų, spalvadėmių laužtėse tūnančios, mūsų nihilizmą, skepsį, katarsį iš nevilties gimusį, mūsų kenčiančios sielos giesmę gaudančios.

Taigi stoviu sau galerijoje, pas lango atidarymą, balkio įsikibęs, nežinai juk, gal cunamis koks kils ar praraja atsivers, viliuosi blogiausiu, o gal ir ne tik tokiu atveju, atras meno kritiką, paveikslais užvirtusį, sakys, nešė kryžių idėjos, menų kantriai ir visa kita, narys taigi sąjungos esu – vainikas priklauso, beje, spalvingo norėčiau – kaip R. Z. Bičiūno tapyba, kurią betgi patys menininkai kaltina saldžiu dekoratyvumu ir ekspresio nizmo devalvacija, tuštumu, ir yra šiuose žodžiuose tiesos, ir kuomet „varai“ tą patį per tą patį, tame pačiame formate, tą pačią kompoziciją to pačio numerio teptuku…

Užsiciklino mūsų klasikai, savyje vartus užvėrė. Svarbiausia čia vis dėlto pristatomos kolekcijos klausimas. T.y. tokioje kultinėje parodoje vertėjo parinkti „auksinio periodo“ kūrinius, ir Stasiulevičiaus taipogi, ypač tuos, kur folijas auksines klijuodavo ir Vilnius išties gausdavo barokine erozija, t.y. idant matytume, kuo kiekvienas tarp savęs skiriasi ir kiek to gudaitizmo kiekviename išliko.

Zulinta, nuzulinta…

Tokioje parodoje turėtų kaboti svarbiausiųjų tapybos raidai Lietuvoje dariusių įtaką kartų atstovų paveikslai, kūriniai, atspindintys tos kartos idėjas, t.y. dėlei pabrėžimo, kodėl karta vadinama karta. Iš labiausiai katalogizuotų ir tituluotų, vadinamųjų kultinių kūrinių, minėtinas Arvydo Šaltenio „Kareiviai“. A. Šaltenio darbai gudaitininkų gretose, kurioms priskirti galima būtų beveik visus Lietuvos tapytojus, nes jei ir nesimokė tūlas pas A. Gudaitį, tai bent jau pas jo mokinį ar sėmėsi įkvėpimo iš paties maestro kūrinių, taigi A. Šaltenio darbai skiriasi nuo tradiciškai suvokiamos vyresnės kartos tapybos.

A. Šaltenio vertintini: murzinas akvareliškumas, atviras, nuoširdus neužbaigtumas, keli brūkštelėjimai, agresyvūs šuorai – tarsi priešprieša faktūrai, riebiems potėpiams, neįmantriam siužetui, tokiai pat, tačiau suabstraktintai ir deformuotai figūrinei kompozicijai. Antai V. Ciplijausko kūrinys išsiskiria aristokratiškumu, potėpio ir figūrų proporcijų elegancija, kuo niekada nepasižymėjo mužikiškos, čia reik suprast teigiamai, A. Gudaičio drobės. Kitokios K. Dereškevičiaus geometrinės plokštumos. Jos galėtų sudominti prie jo stereotipinių lietuviškai adaptuotų ekspres-popart‘inių versijų pripratusius ir su jomis K. Dereškevičių siejančius.

A. Beinaravičius, A. Kliauga galėtų atstovauti bet kuriam panašiam kolegų sambūriui, žanrui ar temai. Ir nieko juose, kas tęstų didįjį kaulais barškančio karšinčiaus ekspresionizmo žygį per Lietuvą. Nei energijos, nei originalumo. Ir jei taip žiūrėt, tai neaišku, kas dar blogiau – J. Daniliauskas su savo zulintais, nuzulintais, prazulintais langais į kaimą, avytėm, plaukiančiom dangumi, ir sodybėlės fragmentu deeply mėlyname fone, tom užkankintom pasakėlėm apie artojaus arkadiją ar amžinai besiblaškąs tarp hiper, siurr ir kitokių realizmo atmainų G. Kazimierėnas, violetiniame purpuriniame kolorite mezgąs autofilinius alcheminius pasakojimus užmigusio miesto ar įmantrių griuvėsių fone.

Kita vertus, L. Tuleikis „vartėsi“ mažiau, bet vėlek arba potėpiai/faktūros/formos iš dešinės į kairę, arba atvirkščiai, bet plokštumoje į medžio, krūmo formas išlietos lokalinės spalvos tvirtos lyg asfaltas, solidžiai monumentalios, nelyg šalies kategorijos kelias, kuriuo vis dar bandome važiuoti. Veikiau kelias liko, o juo važinėtis norinčiųjų vis mažiau ir mažiau.

Ant sienos galinės turime ir du klaipėdiečius – Liną J. Jankų, kuris beveik „nesivartė“, ir taipogi gana konservatyvų Algimantą Jusionį. Čia eksponuojami jų darbai, kurie nieko nekeičia šioje parodoje, tačiau primena, jog A1 autostrada baigiasi Klaipėdoje.

Žemė tai dreba, o kas gi ir kaip sudrebins mūsų meno pasaulėlį? – peršasi retorinis klausimas, stebint brandžiai apvytusią šios parodos puokštę.

Laiškas Dariui Vaičekauskui

Sakau sau anądien, jei jau dreba ta realybė, kaip kad dariaus vaičekausko fotkoliažuose, tai vansi yra kas tai juose. Rašau mažosiomis, nes kvietime toks dizainas buvo, manierą tokią stengiuosi išlaikyti ir marginalinio kalbėjimo – taip pat. Sutinku godą giedraitytę, kuri man šiaip labai patinka ir kaip menininkė, ir kaip moteris, ir sakau: parašom dviese apie tuos šampanus, bronių ir vaičekauską, nes dvi kiečiausių Klaipėdos, ir ne tik (mėgstama vieno menininko frazė), menotyrininkų recenzijos jam vienam – per didelė prabanga, o šiaip gal neblogas miksas būtų. Ta prasme, goda nežino, ką aš rašau, o aš nesiderinu prie jos.

Taigi, nors mes tą darių pažįstam, gerbiam ir kita, tai sudėjus du pusiau tendencingus straipsnius, nes vis tiek susiję esam tarpusavy, konjunktūra, nieko nepadarysi, vartotojiška visuomenė, tai koks keturiasdešimt proc. teisybės bus. Ir dar reikia atsižvelgti į tai, jog ir menininkai yra melagiai – t.y. arba itin sąmoningai lenda publikai į subinę, arba esą išradinėja tokį stilių, kuris tikrai „pramuš“ ir kt. Užtat ir rašau, dariau, jeigu ką, tai neliūdėk vansi, viskas atsiskleidžia laiko perspektyvoje, tuomet ne tik chemiškai pasikeis atskiras fotomozaikos lopinėlis, pasikeis fotomeno ir apskritai meno kontekstas koncepcine prasme, ir taps aišku, pataikyta ar ne (ne, ne subinėn, o į didį tikslą).

Na, gerai, grįžkime į dabartį, kurioje dariaus vaičekausko stilių galima būtų pavadinti tautiniu baroku. Kaip ir šito rašinio, beje, kur aliuzija į tautiškumą yra susapnuota iš M. Katiliškio, J. Baltušio, J. Erlicko romanų, egzilio ir egzodo parodijų, o pseudoskraistės nuaustos iš a la liaudiškos kalbos niuansų ir žodelyčių. Ir įžvelgiu aš dariaus kūriniuose purslus tų kasdienybių, nuotykių, chebros, pagirių ir šikimo ant pasaulio krašto, mąstant apie didžias filosofijos pergales. Tačiau normaliame formate, dokumentiškai pateiktame reportaže tatai būtų nuobodu. Taigi, kai mes savigraužiškai preparuojame egzitencinę nykumą, pasišaipydami pjaustome ir narstome skaniausius kąsnelius ir pridengiame, kas nepatinka, romantiniais laiko vijokliais ar tiesiog išmetame, ištriname iš atminties, tai vaičekauskas surenka ir su graužikišku užsispyrimu vėlek viską sulipdo. Na, ir kultūringas anarchistas, nugalėjo jame potraukis estetikai bendrine prasme. Tačiau jo kūriniai tai nebe fotografijos. Tai fotosumažinimai, puzliai, susiejantys kelias APLINKAS, KELIS BŪTUOSIUS LAIKUS, KELIAS realybes į vieną, kurios vis tiek nėra. Kaip nėra jo darbuose pakankamai realaus vaizdo, ką visi pripratome matyti meninėje fotografijoje, ar bent žaidimų su objektu, šviesa, erdve ir t.t.

darius eksperimentuoja su aplinkos koncepcija. Nemanau, kad jo foto’se reikėtų ieškoti atpažįstamų detalių. Galima žiūrėti kaip į laišką, parašytą iš iškirptų laikraščio raidžių, – taigi anoniminio stebėtojo išpažintį. Ir jeigu tai būtų dokumentika, darius būtų priverstas ieškoti, pabrėžtinai ieškoti netgi savitumo, savos manieros pateisinimo pasakojime, literatūriniame vystymesi. Čia gi viskas „pastatyta ant manieros“, kurios keliamų asociacijų vingiuose tupi apsiskaitęs marginalinių kultūros paribių tyrinėtojas su pornožurnalu kišenėje ir kikena iš tokių gana štai rimtų išvedžiojimų. Pvz: „Naikinimas Dariaus Vaičekausko kūryboje dera su precizika, naujos aplinkos simuliacija, su noru dokumentuoti bent jau kai kurias detales. Fotografijos vertybių – siužeto, reportažo, psichologizmo, momento žavesio, taipogi ir tradicinio formato sunaikinimą autorius traktuoja kaip naujos technikos gimimą“.

Parodos pristatymas „Rainoje galerijoje“ atitinka ir galerijos pavadinimą, o pastarasis – autoriaus koncepciją: margas, savas, pažįstamas pasaulis, suskaldytas į daugybę veidrodėlių iš daugybės mažų pasaulėlių, kur gyvena bronislava, bronius, ir klijuok neklijavęs, vieno veidrodžio nebus, nes jo ir nebuvo. Visa, ką jame regime, – fikcija, o šia mes patikime gal netgi labiau, nes menininkai įtikinamiau šneka nei paprastas pilietis, o čia, žiūrėk, dar kiti apie tai parašo, permąsto etc. Ir tiki, nes tikėti norisi, ir kurti veidrodžius, tikėjimą atspindinčius. O pamačius, ką sukūrei, doram menininkui turi kilti noras viską sudaužyti ir sunaikinti. darius naudojasi skalpeliu. Achtung. Pavojingas menininkas. Atkreipkite į jį dėmėsį.

Best regards
ignas KAZAKEVIČIUS

NE TIK KINAS

Keliauja po Lietuvą tikėdamasis sukurti filmą

Karina JUODELYTĖ

Klaipėdos dailės parodų rūmai įvairiais projektais bando pritraukti publiką bei sudominti uostamiesčio gyventojus netradiciniu požiūriu į meną. Rugsėjo 23-iąją čia savo kelionę po Lietuvą pradėjo Deividas Elisas (David Ellis) – nepriklausomas filmų kuratorius bei rašytojas iš Didžiosios Britanijos. Jis uostamiesčio “sinefilams” pristatė filmų ištraukų rinkinį, kuris turėjo paaiškinti kelio filmo žanrą.

Sąvoka inspiravo žanrą

Lietuvoje, kur yra tik viena autostrada ir ta pati ne itin ilga, kelio sąvoka skiriasi nuo to kelio, kurį galimą pamatyti didesnėse valstybėse. Galbūt todėl lietuviai itin neeksploatuoja kelio filmo žanro, kurį šešiasdešimtaisiais ir septyniasdešimtaisiais metais buvo taip pamėgę amerikiečiai bei vokiečiai. D. Elisas Lietuvos žiūrovams parinko tokius filmus, kurie, jo nuomone, gali geriausiai reprezentuoti kelio filmo mitologiją bei idėjas.

Programos metu Klaipėdoje žiūrovai galėjo išvysti Keneto Angerio filmą „Skorpiono vairuotojas“ („Scorpion Driver“), ištraukas iš Vimo Venderso „Kelio karaliai“ („In im Laug der Zeit“), Deniso Hoperio „Nerūpestingas keliautojas“ („Easy Rider“). Tai vieni garsiausių kelio žanro filmų, padarę didelę įtaką kitiems šio žanro filmams bei jų kūrėjams.

Netoleruoja ribotumo

D. Elisas Lietuvą „atrado“ prieš dešimtmetį, kai pirmą kartą čia atvyko kaip šokio bei teatro praktikas. Per pastaruosius dešimt metų jis vis atskrisdavo į Lietuvą ir organizuodavo įvairius projektus bei skaitydavo paskaitas apie meną. „Per šiuos dešimt metų supratau, kad ne tik nebegaliu apibrėžti savo veiklos ribų, bet ir netoleruoju tokio ribotumo. Aš laisvai judu tarp meno formų“, – teigia kino kuratorius.

Šio jo apsilankymo Lietuvoje tikslas – pristatyti kelio filmo žanrą. Tačiau D. Elisas tuo neapsiriboja. Vis daugiau nei savaitės trukmės kelionės po Lietuvą metu jis planavo aplankyti ne tik Klaipėdą, bet ir Šiaulius, Panevėžį, Obelius, Alytų, Ukmergę, Kauną bei Vilnių. „Stengiuosi paprieštarauti tam, ką Lietuvoje girdėjau iš įvairių kultūros institucijų bei iš British Council. Man buvo sakoma, kad nėra reikalo išeiti už Vilniaus ribų, nes viskas, kas svarbu, vyksta būtent ten. Noriu įrodyti, kad tai netiesa“, – sakė D. Elisas. Kelionės metu jis ieškojo įrodymų, kad Lietuvoje egzistuoja kinas, kad jis turi savo žiūrovų ratą bei kad žiūrima ne tik Holivudo produkcija.

Apie einančius į kiną

Šios kelionės po Lietuvą metu D. Elisas su kartu atvykusiais draugais filmuos savą kelio filmo žanro versiją ir pateiks ją Vilniuje kaip ataskaitą apie kino būklę Lietuvoje. „Nežinau, ar tai bus sėkminga kelionė. Man įdomiau procesas. Kelionės pabaigoje turėsime filmuotą medžiagą, daug nuotraukų. Kai atvyksime į Vilnių, tikrai turėsime ką pristatyti“, – teigė kino kuratorius.

D. Elisas Šiame Lietuvos kelio filme tikisi užfiksuoti žmones, kurie eina į kiną dabar ir kuriems teko lankytis kino salėse 1960-aisiais. Jis taip pat nori pabendrauti su kino mechanikais, kurie tiesiogiai prisiliečia prie kino ir suteikia galimybę jį pamatyti.

Svarbu – judėjimo pojūtis

– Kaip manote, kokie elementai būtini, kad filmas patektų į kelio filmų žanro kategoriją? – pasiteiravau D. Eliso.

– Rodydamas filmus kaskart žvelgiu iš naujos perspektyvos. Daug kam pirmasis kelio filmas asocijuojasi su „Ozo šalies burtininku“. Manau, kad svarbu savęs atradimas.

Kelionė reiškia, kad yra išvykimo vieta, ir galbūt kiek atidėta atvykimo vieta. Manau, jog kai kuriems filmams būdinga tai, kad veikėjai taip ir neatvyksta į numatytą vietą. Man įdomu, kad įmanomos visokios galimybės. Veikėjai, ne kaip žiūrovai, nežino, kad atvyks į numatytą vietą. Jie gyvena savo gyvenimus. Gal jie kokioje nors transporto priemonėje. Tačiau svarbiausia – judėjimo pojūtis.

– Koks Jūsų požiūris į kelią, kelionę?

– Dešimt dienų, kurias praleisiu Lietuvoje, man – ilga kelionė. Atostogauti į kitas šalis nevykstu, nes manau, kad tai nesąmonė. Man patinka keliauti, norint pasilikti namie. Yra žmonių, kurie nemėgsta keliauti, ir aš tame neįžvelgiu nieko blogo. Indijoje darbo reikalais teko praleisti tris savaites. Kai išvykau, pažįstami man sakė, kad turėjau ten likti bent šešis mėnesius ir atrasti save. Tačiau aš netikiu, kad save atrasti galima tik svečioje šalyje. Manau, kad tai galima padaryti ir namie.

Sugrįžta dešimt metų

– Jau dešimt metų atvykstate į Lietuvą. Koks jūsų kelias į šią šalį?

– Pirmą kartą Lietuva susidomėjau pamatęs straipsnį, o netrukus išgirdau Koulą Porterį (Cole Porter) dainuojantį dainą, kurios priedainis skambėjo taip: „Įsimyli paukščiai, įsimyli bitės, įsimyli netgi latviai ir lietuviai…“ Po to pamačiau filmą, kuriame keistai besielgiančio veikėjo klausė, ar jis ne lietuvis. Mane tai labai suintrigavo. Tada nuėjau į Didžiosios Britanijos meno institutą, pasiūliau savo idėją ir jie man skyrė 200 svarų kelionės išlaidoms. Taigi nuvažiavau išsiaiškinti, kuo tie lietuviai tokie ypatingi.

Kai atvykau į Lietuvą 1993-iaisiais, neįsivaizdavau, kad dar sugrįšiu. Tačiau netikėtai supratau, kad kelionės į Lietuvą tapo svarbia mano gyvenimo dalimi. Tiesą sakant, planuoju šias keliones likus gerokai laiko iki jų pradžios. Mano sugrįžimas tapo neišvengiamas.

Susirūpino Orvydų sodyba

– Ką nuveikėte per šiuos 10 metų kelionių į Lietuvą?

– Pirma buvau labai susirūpinęs Orvydų sodybos likimu. Man kėlė pasipiktinimą kultūrinis neigimas, ar kaip pasakytų Jonas Mekas, kultūrinis genocidas. Dirbau su Jonu per atstumą. Organizavom savotišką kampaniją, kad būtų daroma viskas, kad ta sodyba išliktų. Bandėme su Jonu atkreipti Jungtinių Tautų dėmesį. Kartais svarbu, kad kas nors ne iš tos kultūros pastebėtų, paakintų, jog toje šalyje vyksta kažkas svarbaus. Įvairūs architektai bei kiti žmonės niekaip negalėjo suprasti, ką vertingo įžvelgiu šioje sodyboje.

Vėliau pradėjau dirbti kaip nepriklausomas filmų kuratorius. Kai nusprendžiau Vilniaus Ozo kino salėje rodyti eksperimentinius filmus iš Londono, man sakė, kad į šią vietą niekas nevažiuos. Tačiau susirinko daugiau nei du šimtai žmonių.

Ties sankryža

– Ką Jums reiškia ši kelionė po Lietuvą?

– Ši kelionė – tai tarsi „Ozo šalies burtininko“ kelionės tęsinys. Tik šįkart yra tikras kelias. Tai tikra kelionė su motociklais ir keliaujančiais žmonėmis. Iš tiesų pirmą kartą per tuos dešimt metų ištrūksiu iš Vilniaus bei Kauno ir leisiuosi keliauti po Lietuvą.

Atrodo, kad ši programa tarsi pabaigia mano darbus čia. Atvykstu čia nuo Lietuvos nepriklausomybės pradžios. Daug mano darbo buvo susiję su sienų kirtimu. Tačiau tais laikais dar buvo metaforiškos sienos. Dabar, Lietuvai įstojus į ES, tų sienų nebėra. Sunkumai keliaujant ir sulaukiant žmonių iš Lietuvos buvo mano gyvenimo dalis. Mano darbas buvo užmegzti santykius tarp Lietuvos ir Londono. Jaučiu, kad tai jau atlikta. Dabar turėčiau judėti kitur. Gal vyksiu į Kiniją, kur kaip tik dabar kuriama nauja infrastruktūra. Norėčiau ten būti veiksmo įkarštyje. O gal labiau pradėsiu rūpintis savo šalies kultūra.

PAŠNEKESIAI

Aktorius Darius Meškauskas: „Teatras yra žiūrovui, o ne sau“

Rita BOČIULYTĖ

Aktorius Darius MEŠKAUSKAS rugsėjo 26-ąją šventė savo keturiasdešimtąjį gimtadienį. Ta proga šnekučiavomės apie laiką, aktoriaus profesiją, provincialumą ir teatrą, kuriam jis atnašauja nei daug, nei mažai – šešiolika metų. Baigęs Lietuvos valstybinę konservatoriją, profesorės Irenos Vaišytės kursą, 1988-aisiais gavo paskyrimą į Marijampolės dramos teatrą, kuriame praleido dvejus metus. Pasak aktoriaus, tikrasis jo sceninis gyvenimas prasidėjo po to – Klaipėdoje, kai 1990-ųjų rugpjūtį pradėjo savo karjerą uostamiesčio Dramos teatre. Iki šiol vaidina dažniausiai jo spektakliuose, čia sukūrė daugiau nei tris dešimtis vaidmenų. Dabar D. Meškauskas – laisvai samdomas aktorius. Gerbiamas, vertinamas, liaupsinamas… Ir ne be pagrindo. Bet tai nereiškia, kad dirba kur nori ir kada nori…

– Ką laikas keičia Tavo, kaip aktoriaus, gyvenime?

– Yra dalykų, kurie nesikeičia, kitus – laikas apsunkina arba priešingai – palengvina. Senas aktorius sako: „Jeigu būčiau jaunas, dabar tai suvaidinčiau, ką turėjau jaunas vaidint. Bet nebėra sveikatos. Užtat yra patirtis.“ Turbūt kaip ir visur – ateina patirtis, o mažėja sveikatos. Na, man dėl sveikatos dar nekyla problemų. Bet su patirtimi ateina tam tikri žinojimai. Iš vienos pusės jie padeda, o iš kitos – stabdo. Ko gero, tiesa, kad kūryba gimsta iš ten, iš tamsiosios tavo pusės, kurios tu nežinai. Iš intuicijos, iš ten. Tai, kas atsiranda tau pačiam netikėto, kas tave patį nustebina, tai ir yra kūryba. Nustebimas ir yra kūrybinis aktas. O kuo daugiau žinai, tuo mažiau stebiesi.

– Ar yra dalykų, kurių laikas nepalietė?

– Tai amato, profesiniai dalykai. Būtent tie, fundamentalūs. Tam tikros bazinės sąvokos. Kurti gali ir ne profesionalas. Ir mėgėjiškame teatre žmonės kuria, ir tai yra teatras, gyvas ir tikras. Bet tu paprašyk to žmogaus pakartoti arba kitokį vaidmenį suvaidinti… Profesionalas nuo neprofesionalo ir skiriasi tuo, kad profesionalas priverstas iš to duoną valgyti ir keistis. Būti vis kitoks. Kiekvieną vakarą iš naujo ir kiekvieną vakarą gyvai. Ir čia turi būti kuo mažiau atsitiktinumų – pavyko, nepavyko. Tas profesionalesnis, kuris sugeba taip susikoncentruoti, kad jam dažnai pavyksta. Nustebinti save, žiūrovą. Be amato, be tų fundamentalių dalykų kažin ar tai įmanoma.

O kiti dalykai – moraliniai, etiniai – keičiasi kartu su visuomene. Vis dėlto daugiausia gyvenimiškos patirties iš teatro ir gaunu, nes jame daugiausia laiko praleidžiu. Ir daug ko išmokstu iš pačios dramaturgijos, – kaip reikia gyventi, kaip nereikia gyventi. Šia prasme savotišku atskaitos tašku man tapo V. Sarojano „Geriausias gyvenimo laikas“, kur per visą pjesę raudona gija eina mintis – nekenk. Ir būk tolerantiškas.

– Beje, ar tas spektaklis dar bus repertuare?

– Manyčiau, kad turėtų. Nors jam – jau dešimt metų. Neseniai jis buvo atnaujintas, bet vaidinamas labai retai. Suprantama, kai teatras vaidina keturis spektaklius per savaitę, seniesiems vis sunkiau atrasti „langą“, nes yra naujesnių ir visai dar naujų. Kita vertus, kai tu jį labai retai vaidini, kaip mes, aktoriai, sakom, tada prasideda prisiminimų vakaras. Argi gali būti tikras, gyvas spektaklis, jeigu tu daugiau laiko ir energijos atiduoti tam, kad prisimintum žodžius, mizanscenas?.. Vis esi įsitempęs, baiminiesi, kad kažką pamirši. O juk tavo personažas visai ne apie tai turi galvoti…

– Ar yra geriau, kai tą patį spektaklį vaidini dažnai?

– Yra pavojų. Tiesiog tai nusibosta, „užsimozolina“… Yra toks K. Stanislavskio išsireiškimas – „manki“, lietuviškai gal reikėtų versti – kabliukas. Viduje kiekvienas aktorius turi kažkokius savo „užkabinimus“. Vaidindamas Jasoną S. Šaltenio pjesėje „Jasonas“ pastebėjau, kad spektaklis pagreitėjo. Pasižiūrėjau spektaklio videoįrašą ir pamačiau, kad kai kurias mizanscenas atlieku greičiau nei anksčiau. Nes aš jau prie jų įpratęs, man jos kaip ir savaime suprantamos tapo, aš jau ieškau kitų „kabliukų“, kitų dirgiklių. Man tai gal ir gerai, betgi žiūrovas prie spektaklio neįpratęs taip, kaip aš, kitas galbūt atėjo pirmą kartą, jis nebesuspėja viską suvokti. Štai čia susiduriame su esminiu dalyku, kad vis dėlto teatras yra žiūrovui, o ne sau. Mes turime jį „įvesti“ į spektaklį, kad tam tikru momentu jis reikiamai sureaguotų.

– Bet Tavo gyvenime juk buvo toks momentas, kai teatras buvo sau? Kad ir tuomet, kai rinkaisi aktoriaus profesiją. Turbūt režisieriaus Boriso Dauguviečio provaikaičiui teatras nuo mažens nebuvo svetimas?

– Man nebuvo sunku apsispręsti. Gimiau, gyvenau Vilniuje, besi-mokydamas mokykloje lankiau dramos būrelį… Kažkaip nieko kito ir nenorėjau. Galvojau, kad ne šiais metais, tai kitais vis tiek į aktorinį įstosiu. Įstojau iš pirmo karto. Viskas susiklostė savaime. Be jokių kančių, be jokių galvojimų, kuo aš norėčiau būti. Tokių klausimų man nekilo. Ir labai gerai. Manau, kad žmogus tik tada gali būti laimingas, kai atranda save, tą darbą, kurio nori. Tebūnie suklysta, galbūt jam pasirodė, kad jis nori. Bet jis tuo metu buvo laimingas. Visada reikia gyventi dabar. Ne kada nors, ne praeitim, o dabar.

– Ar nebuvo skaudu išvažiuoti iš Vilniaus anuomet?

– Norėjosi būti su kurso draugais, visiems kartu. Tuomet buvo visokių baimių, kad tave tame profesionaliame teatre „suvalgys“… Tie dveji metai Marijampolėje buvo savotiška prastova, – statom spektaklius, bet jie nepasirodo. Blaškėmės, nervinomės. O jaunam aktoriui reikia dirbti ir dirbti. Klaipėdoje jaunų aktorių tuomet nebuvo, – savaime suprantama, kad bus darbo, tuščia rinka. Taip ir buvo. Iš pradžių per sezoną turėdavau po tris vaidmenis. Vilniuje tada aš tiek tikrai nebūčiau gavęs. Be to, sostinėje tuo metu jau prasidėjo tas pereinamasis laikotarpis, papūtė Atgimimo vėjai, teatro išvis pradėjo nebereikėti. Žurnalistika tapo madingesnė negu teatras. Keitėsi visa ekonominė formacija.

– O kokia teatro situacija tuomet buvo Klaipėdoje?

– Čia atsidarė nauji teatro rūmai. Visi ėjo pažiūrėti, kaip čia kas. Savotiškas pakilimas. Pilna salė publikos. Sunkumai teatre prasidėjo kiek vėliau. Viskas susiję su ekonomika.

Bet provincialiu Klaipėdos teatro tikrai nepavadinčiau. Ir čia atvažiavę visi režisieriai taip sako. Gal patys klaipėdiečiai labiau linkę jį ir drauge save taip įvardinti. Man tai juokinga. Kaip ne klaipėdiečiui, man pašvilpt – vadinkit kaip norit. Suvažiuoja žmonės iš visų pakraščių į Vilnių, dantimis įsikabinę laikosi jo ir nori būt neprovincialūs. Tai yra pirmas provincialumo požymis – bijoti būti provincialiu.

– Ar nenorėtum sugrįžti į Vilnių? Vis dėlto pačiam jis – gimtasis miestas…

– O kokia prasmė grįžti į Vilnių tam, kad ten būti ir laukti, kai čia tu turi? Ir ten palauktum, pasikankintum, atsirastų to darbo, aš manau. Bet ar yra prasmė? Kitas dalykas, kai režisierius tave pasikviečia, kai yra konkretus darbas. Po to galbūt kitas… Juk visiškai nesvarbu, kur tu miegi. Dabar tos geografinės ribos pamažu išsitrina. Lyg ir vaidinsiu naujame Kauno muzikinio teatro spektaklyje, – stato įžymųjį „Kabaretą“. Prisimenate Bobo Foso filmą su Laiza Mineli? Jis sukurtas pagal pjesę. Kauniečiai dabar statys ją su labai įdomia kviestine komanda ir kviečia mane konferansjė vaidmeniui.

– Tai nebus sunku suderinti su darbu Klaipėdos dramos teatre?

– Čia gryna technologija. Prieš mėnesį derinamas repertuaras. Juolab kad nesu etatinis Klaipėdos dramos teatro aktorius, jau kelinti metai dirbu pagal sutartis. Todėl „sutartiniu“ ir tapau, kad būčiau laisvas. Pojūčio prasme. Man taip geriau psichologiškai. Ta prasme, kad mažiau vergo manyje, mažiau tarnautojo. Ypač dabar, kai teatrai prilyginti biudžetinėms organizacijoms. Tie valdžios žmonės nesupranta, kad aktoriai dirba nenormuotas darbo valandas. Kai reikia, mes teatre dirbam nuo ryto iki ryto, o paskui savaitę galim čia nieko nedaryt. Bet jei aš nesėdžiu teatre, tai nereiškia, kad nedirbu. Tuo metu gal aš skaitau knygas, kurias man reikia dėl to spektaklio perskaityti, arba mokausi tekstą, galų gale galvoju apie tai. O man gi nebūtina sėdėti šitoje patalpoje. Tuo tarpu biudžetinėje teatro organizacijoje reikia „atsėdėti“ darbo valandas. Kažkoks marazmas, kuris, laimė, manęs dabar neliečia.

– O televizija Tave traukia? Buvo giliau įtraukusi?

– Labai nedaug. Su televizija buvo keli projektai. Vaidinau „Aukso dugne“, turėjau po epizodą serialuose „Prokurorai“ ir „Gedimino 11“. Gyvenčiau Vilniuje, juose galbūt turėčiau po vaidmenį, o ne epizodą. Taip, čia yra problema. Nes Klaipėda yra kažkokioje informacinėje duobėje. Jai reikia televizijos, transliuojančios visai Lietuvai. Sakykim, „Balticum“ taptų televizija, kurią mato visa Lietuva, iškart viskas pasikeistų. Nes tą provincialumą, apie kurį dažnai kalbam, sąlygoja būtent informacijos badas. Šiandien viską lemia jos turėjimas arba neturėjimas.

– Tau teko vaidinti ir kine?

– Turėjau gal šešis vaidmenis. Tiktai. Tai kad nėra pinigų tam kinui, niekas jo nefilmuoja.

– Kine aktorius turbūt jaučiasi kitaip nei teatre?

– Kine reikia „galva vaidinti“. Daugiau, intensyviau mąstyti ir mažiau galvoti apie savo veidą, mimiką, plastiką. Vidinio mąstymo intensyvumas – štai kas svarbiausia. Visa tai galima „perskaityti“ stambiu planu. Kine yra daugybė įvairiausių priemonių – stambus planas, detalė, dublis, gali pakartoti, jei nepavyko. Tas pačias mintis gali išreikšti daugybe kitų priemonių. Išvis kinas yra daugiau režisieriaus, o ne aktoriaus kūryba. Kūrybinė laisvė įmanoma tik teatre. Bet kinas savotiškai paįvairina teatro aktoriaus patirtį, be to, suteikia galimybę sutikti įvairių žmonių. Žinote, kai dirbi dešimt ir daugiau metų tame pačiame teatre, labai retai, kai partneris tave nustebina.

– To nustebimo visi pasiilgstam. Ką jis duoda aktoriui?

– Nustebimas – brangus dalykas. Nuo jo kūryba prasideda. Vyksmas prasideda nustebimu. Nuo tos akimirkos, kai viskas pakimba ore. Tai ir yra kūryba. Nežinojimas, nustebimas, pasimetimas, kažkoks įvykis. Ir kada tai įvyksta, iškyla klausimas „būti ar nebūti?“. Kiekvienoje situacijoje scenoje turi būti tas apsisprendimo momentėlis – būti ar nebūti? Kai personažas nusprendžia. Tas momentas yra kiekvienoje pjesėje, bet kurioje situacijoje. Tik repetuojant tu turi surasti, kokią dilemą toje situacijoje sprendžia personažas. Tas jo nusprendimo momentas ir „laiko“ žiūrovą. Iš ten gimsta įtampa.

– Ką manai apie teatro siekį provokuoti žiūrovą bet kokia kaina, net beveik neatpažįstamai perdirbant dramaturginę medžiagą?

– Vis tiek tai yra apie tai. Teatre yra tam tikra provokacijų grandinė: dramaturgas provokuoja režisieriaus, aktorių asociacijas ir mintis, jie suranda kažkokius vizualinius, teatrinius sprendimus, sukuria spektaklį ir juo provokuoja jau žiūrovų mintis. Nes tikslas to, kas vyksta scenoje, – veikti salėje sėdintį žiūrovą. Kad jis jaudintųsi, verktų, susimąstytų, kažką sau išsiaiškintų. Kad suprastų, kažko nesuprastų. Bet tam reikia jį veikti. Todėl tai, kas vyksta scenoje, yra provokacija. Kad tas, sėdintis salėje, pradėtų galvoti.

– Tau dažniausiai tenka keisti ir gyvybiškai svarbūs spektakliui vaidmenys… Nebūtinai pagrindiniai. Tai sutapimas?

– Dažnam spektaklyje aš esu jungiančioji grandis. Ko gero, mano toks amplua. Savotiški personažai, kuriems skirta „surišti“ spektaklio siužetą, – pasakotojas, rašytojas. Tai yra tie, kurie reguliuoja spektaklio ritmą, – impresarijus „Ožyje“, Haris „Geriausiame gyvenimo laike“. Beje, pastarasis personažas spektaklyje sukuria tam tikrą kontekstą, sujungia viso spektaklio prasmines linijas. Jis toks „džiazovas“. Bet džiaze irgi pernelyg ilgai improvizuot, perlenkt negalima. Čia pojūtiniai dalykai. Turi girdėti visus, ansamblį, jausti spektaklio ritmą, kvėpavimą, spustelėti, kur reikia… Tarp kitko, Heningas „Šaltame vaike“ bent jau spektaklio pradžioje irgi yra savotiška ašis, tas kriterijus, kurio kontekste viskas vertinama. Pasirodo, tas prietranka ekshibicionistas iš visų spektaklio veikėjų yra pats normaliausias. Nes jis suvokia savo problemą. O visi kiti „Šalto vaiko“ personažai juk nepripažįsta, kad jie ligoniai, kad visi turi labai rimtų problemų…

Pagrindinis, ne pagrindinis vaidmuo – ne tai svarbiausia. Aš turbūt esu ansamblio aktorius, niekuomet nesistengiau antklodę į save tempti. Man visuomet įdomiau buvo pasuotės. Pavyzdžiui, koks nors personažas pasako frazę ir gauna publikos reakciją, sakykim, ji juokiasi. Būtina tam aktoriui suvokti, kad žiūrovas toje vietoje juokėsi ne todėl kad jis tą frazę pasakė, o todėl, kad iki tol buvo suvaidinta tokia situacija, toks sukurtas kontekstas, kurio dėka po jo frazės visi juokėsi. Kad jie toje vietoje juoktųsi, dirbo gal 5-6 aktoriai. Publika to nežino, bet tas aktorius turėtų žinoti. Gal teoriškai žino. O kartais nežino. Nuo to žinojimo priklauso, ar yra ansamblis, ar jo nėra. Pasuotis, gaudyti yra labai sunku. Bet tai įdomiau ir svarbiau.

– Ką pasakytum apie širdžiai brangiausius vaidmenis?

– Brangiausi vaidmenys tie, kurie pavykusiuose spektakliuose. Tuomet vertingi ir personažai. Kas iš to – spektaklis blogas, bet tas ir anas vaidino gerai…

Man labai patiko Tofolą vaidinti K. Goldonio „Kjodžos kivirčuose“. Ten aš kažką sau atradau. Lančelotas Gobas V. Šekspyro „Venecijos pirklyje“ man buvo tik Tofolo variacijos.

Leonardas F. Garsijos Lorkos „Kruvinose vestuvėse“ – prie svardesniųjų. Rašytojas T. Viljamso „Senajame kvartale“ – bazinis vaidmuo, iš kurio daug ką supratau apie profesiją. Pirmas stipriausias sukrėtimas man buvo Jasonas, po to Ruprechtas H. von Kleisto „Sukultame ąsotyje“, Haris V. Sarojano „Geriausiame gyvenimo laike“ – tie keli sezonai buvo tokie, kad man labai pasisekė. Labai skirtingi vaidmenys, ir nebuvo pavojaus kartotis. Po to – režisieriaus R. Atkočiūno epopėja… Su juo turbūt įdomiausia buvo F. Diurenmato „Penktajame Heraklio žygdarbyje ir Augėjo tvartuose“. Man patiko ir jo pastatytas P. Ustinovo „Fotofinišas“, kuriame vaidinau Redžinaldą, aktoriaus V. Paukštės personažo tėvą. Tuo spektakliu, sakyčiau, buvo „užmintas“ kažkoks įdomus žanras. Ir gražu buvo… Matis B. Brechto pjesėje „Ponas Puntila ir jo tarnas Matis“ ir impresarijus „Ožyje“ – už abu tuos vaidmenis gavau „Kristoforo“ apdovanojimą. Matis – man, kaip aktoriui, buvo savotiškas Miksas: truputis to, truputis ano ir dar truputis šito – štai jums ir Matis. Bet čia jau prasideda, kai pradeda patirtis trukdyti. Kai neatsiranda kažkas naujo, pagalvoji, kad panaudosiu šią spalvą, tą ir dar trečią… Juolab kai psichologinis personažo portretas siejasi su kitu, jau buvusiu personažo portretu, ir tuomet sunku pabėgt. S. Parulskio „Frank Kruk“ man patinka, bet nemanau, kad ten mano laimėjimas didelis. Aš vėlgi buvau nominuotas šalies teatro apdovanojimui už šiame spektaklyje sukurtus protagonisto ir Vaito vaidmenis. Bet manau, jog tai nominacijai labiau padėjo vaidmuo Klaipėdos pilies teatre, G. Grajausko pjesėje „Komiksas, arba Žmogus su geležiniu dančiu“. Ten man buvo nauja patirtis – ir erdvė kita, ir personažas, kokio anksčiau neteko vaidint. „“Šaltame vaike“ aš pats sau ne itin patinku, nors spektaklis man patinka. Heningo personažas svarbus spektaklyje, bet medžiagos pasireikšti aktoriui – jame ne per daugiausia. Ten turi laiku sužaist. Tačiau patirtis įdomi kita – režisieriaus, stiliaus, kitokios dramaturgijos prasme.

– Tavo personažai – patys įvairiausi. Kaip sugebi visus juos nešiotis savyje? O gal neįsileidi? Ar ne lengviau būtų gyventi su nusistovėjusiu amplua?

– Gink Dieve. Man įdomu keistis. Kitaip visuose spektakliuose tarsi turėčiau vaidinti vis tą patį vaidmenį. Kai kurie kolegos nenori su manimi sutikti, kad teatras yra savotiškas melas, apsimetimas. Jų argumentas, – kad kiti aktoriai scenoje išsenka, kiekvieną vaidmenį išgyvena, patiria nervinius sukrėtimus. Aš irgi taip darau, bet tik tam tikro žanro spektakliuose, kur to natūralizmo reikia. Išvis man atrodo, svarbiausia, ar tai, ką tu darai scenoje, įtikina žiūrovą, ar neįtikina. O visa kita priklauso nuo žanro. Vis tiek ant scenos – netikras gyvenimas. Jis sukurtas. Tai iliuzija. Tai yra teatras.

Jeigu aš vaidinu comedia de l’arte žanro spektaklį, tai mano technologija šiek tiek kitokia. Bet aš vis tiek pagal tas taisykles turiu įtikinti ir „pajungti“ žiūrovą. Tačiau tai nereiškia, kad aš savo personažų neįsileidžiu į save. Visąlaik įsileidžiu. Visąlaik savimi dirbu. Vis dėlto juk mano mėsa ir kaulai ten vaikšto ir mano galva dirba.

– O koks čia vaidmuo tenka režisieriui?

– Jis koreguoja. Tai toji akis iš šalies, kuri turi sudėti taškus, patarti, suvesti viską į ansamblį. Štai dabar mes statom G. Grajausko „Rezervatą“. Aš – režisierius, o režisierius statytojas – Aidas Giniotis. Šiuo atveju mano, kaip režisieriaus, užduotis – tas aktorinis „išminkymas“, analizė, linijų išvedimas, išsiaiškinimas, kodėl čia tas personažas taip, o anas kitaip kalba… Bet paskutiniame etape man irgi būtina tokio žmogaus nuomonė, kurio skoniu aš pasitikiu, su kuriuo aš susikalbu. Tam yra režisierius statytojas. Juolab šiuo atveju, kai spektaklyje aš irgi vaidinu ir būdamas scenoje negaliu matyti, kaip viskas atrodo iš salės.

– Vis dėlto kaip aktorius pasitikrina, kaip žino, pavyko spektaklis ar ne? Ar visuomet publika yra tas paskutinis lakmuso popierėlis?

– Visuomet tai loterija. Tai ne video. Tai vyksta šiandien, dabar, šią akimirką ir su manimi scenoje. Vadinasi, visko gali būti. Ir kiekvieną kartą iš naujo. Kartais manęs klausia: „Ką tu dabar kuri?“ (Turbūt turima omeny, ar aš ką nors nauja repetuoju.) Aš kiekvieną vakarą kuriu. Kad ir tą patį vaidmenį, bet iš naujo. Jis nėra sukurtas galutinai. Galutinai jis tik tam vakarui sukurtas, kai baigiasi spektaklis.

Vaidindamas klausausi publikos, su ja kontaktuoju. Spektaklis yra toks arba kitoks ne tik aktorių, bet ir publikos dėka. Ji vienaip ar kitaip jame dalyvauja.

– Juk būna, kad tikitės vienokios publikos reakcijos, o ji – kitokia? Kažkas nesuveikė?

– Būna. Bet ir žiūrovas į teatrą turi ateiti pasiruošęs žiūrėti spektaklį. Nesuprantu tokio žiūrovo, kuris į teatrą ateina su skepsiu: „Na, ką jie čia man parodys?..“ arba: „Linksminkite mane!“. Vadinasi, atėjo nenusiteikęs gauti kažkokį malonumą arba kažkokią patirtį. Nesuprantu tuomet, kodėl jis mokėjo pinigus?..

– Aktoriaus gyvenimas sunkus?

– Sunkiausias yra popremjerinis laikotarpis. Tada apninka popremjerinė depresija. Galvoji – dabar ilsėsiuos, o veikti nėra ką. Pradėti skaityti dar negali, kažką kita veikti irgi dar negali…

– Berods Tau teko dėstyti teatro dalykus Klaipėdos universiteto studentams?

– Teko. Ir man tai patiko. Visai kita patirtis. Man ji buvo svarbi ir kaip aktoriui. Nes reikėjo kitiems paaiškinti, papasakoti apie savo virtuvę. Tai priverčia susimąstyti, suformuluoti. Be to, jauni žmonės savo tikėjimu, entuziazmu tau suteikia energijos.

– Kaip Tu ilsiesi, atsipalaiduoji nuo darbo, reikalų?

– Stengiuosi pakeisti užsiėmimo objektą, erdvę. Nuvažiuoji kur nors kad ir penkioms dienoms, ir tada įvyksta atostogos. Jeigu tu to nepadarei, atostogos neįvyko, nors tu ir nedirbai nieko. Vadinasi, tos atostogos yra mūsų smegeninėje. Ir kalėjimas – ten, ir laisvė, ir provincialumas. Kas tas „aš“ – irgi yra smegeninėje. Čia mano ranka, koja, bet tai ne aš. Nes man ranką gali nukirsti, prisiūti kitą. Ir vis tiek aš būsiu aš, tik su kita ranka. Turbūt visą gyvenimą ir aiškinamės, kas tas „aš“. Vyksta harmonijos paieška. Vyksta kelionė. Visi žinom, kad gimėm, visi žinom, kad mirsim, tik nežinom, kaip nugyvensim. Kas bus po mirties? Tas pats kaip prieš gimimą.

Ką dirbu, apie tai ir kalbu. Tas rezervatas yra galvoje. Ir visa esmė susiveda į sugebėjimą patikėti. Savimi, bet kuo. G. Grajausko „Rezervate“ lietuviai žaidžia indėnus. Todėl kad jiems nežaisti indėnus blogai. Vadinasi, tai yra jų kažkoks virtualus pasaulis, jų išgalvotas. Ir kodėl tie žmonės gyvena tame išgalvotame pasaulyje? Nuo ko jie bėga? Ar tas išgalvotas neatsisuka prieš juos ir netampa jų rezervatu?.. Taigi viskas reliatyvu. Kiekvienas turim savo rezervatą, savo ribas, kurias įveikti mums trukdo tikėjimo stoka.

– O Tavo tikėjimas visuomet su Tavimi?

– Būna visaip. Tos akimirkos, kai būnu laimingas, tada ir būna tikėjimas. Visa kita – tik stiebimasis į tai. O dažnai jūs būnat laimingi? Turbūt ne. Tai tiktai akimirkos.

– Ačiū už pokalbį ir daug, daug Tau tų laimės akimirkų, kad būtų tikėjimas.