LANGAS

Lietuvių poezija Šveicarijoje…

Spalio 15-17 dienomis kartu su poetėmis Birute Marcinkevičiūte ir Dovile Zelčiūte klaipėdietis poetas Gintaras Grajauskas dalyvavo kultūrinių mainų programoje Šveicarijoje. Jos metu vyko poezijos skaitymai trijuose Šveicarijos miestuose – Aarau, Bazelyje ir Liucernoje. G. Grajauskas skaitė savo eilėraščius, išverstus vokiečių poetų Uvės Kolbės bei Ulrikės Dresner. Skaitymus vedė vertėjas iš Austrijos Kornelijus Helas.

Be visų kultūrinių programų, lietuvių poetai pasivaikščiojo tais pačiais Šveicarijos takeliais, kuriais kažkada vaikščiojo Maironis.

…ir festivalyje Švedijoje

Spalio 23-iąją poetas G. Grajauskas su savo muzikine grupe „Rokfeleriai“ – Viliumi Ančeriu (gitara) ir Kęstu Bubliu (mušamieji) buvo išvykę į Švediją, 24-ąjį Geteborgo tarptautinį poezijos festivalį.

Praeito šeštadienio vakarą garsiojoje „Rioda stan“ scenoje klaipėdiečiai atliko beveik valandos poetinių skaitymų programą, lydimą muzikinių improvizacijų. Pasirodymas baigėsi ovacijomis ir susižavėjimo šūksniais.

Geteborgo poezijos festivalis yra bene seniausias visoje Skandinavijoje. Per ketvirtį amžiaus jame pasirodė daugybė poezijos bei muzikos įžymybių. Tarp jų – tokios pavardės kaip Nikas Keivas ar Diamanda Galas.

Rašto meno kelionės

Šiaulių „Laiptų“ galerijoje tris pirmąsias spalio savaites buvo eksponuojama Klaipėdoje gegužės mėnesį gimusi ir pirmąsyk pristatyta trečioji Lietuvos šrifto ir kaligrafijos paroda „Rašto menas“. Ji surengta ir po Lietuvą keliauja minint lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo 100-metį.

Anot parodos kuratoriaus klaipėdiečio grafiko Algio Kliševičiaus, „Laiptų“ galerija negalėjo sutalpinti visos „Rašto meno“ ekspozicijos, kurioje dalyvavo 28 dailininkai kaligrafai iš visos Lietuvos, pateikę po kelis savo darbus. „Šiauliuose parodėme maždaug trečdalį, bet parodos akcentai išliko“, – sakė A. Kliševičius „Klaipėdai“.

Visa trečioji „Rašto meno“ paroda lapkričio 16-ąją bus pristatyta Vilniuje, „Arkos“ galerijos salėse, kur per tris savaites ją turės galimybę apžiūrėti vilniečiai ir sostinės svečiai. O 2005-ųjų liepą dar papildyta Lietuvos kaligrafijos paroda iškeliaus į 750 metų jubiliejų švęsiantį Kaliningradą. Ta proga planuojama išleisti knygos „Lietuviškos spaudos aušra“ faksimilinį leidinį rusų kalba ir suvenyrinį kaligrafų leidinį „Universum“. Kaip sakė A. Kliševičius, į pastarąjį bus sudėtos kaligrafiškai parašytos žymių žmonių mintys įvairiomis pasaulio kalbomis. Šią idėją iki vasaros ruošiasi įgyvendinti Klaipėdos universiteto leidykla, uostamiesčio istorikai ir kaligrafai.

Surengė parodas Rokiškyje

Rokiškio 505 metų sukakties proga rugsėjo 25-ąją Rokiškio krašto muziejuje atidarytos iš ten kilusių, Klaipėdoje gyvenančių dailininko Dano Andriulionio ir Dramos teatro aktoriaus Broniaus Gražio tapybos parodos. B. Gražys gimtajame Rokiškyje surengė ir savo eilėraščių knygų pristatymą. Per vernisažą abu menininkai Rokiškiui padovanojo po savo paveikslą, kurie papildė Krašto muziejuje kaupiamą tenykščių dailininkų kūrinių kolekciją. Joje nuo šiol yra jau du D. Andriulionio kūriniai.

Rokiškyje gerai žinoma ir ten gimusios dailininkės keramikės Giedrės Masiulytės-Burbienės kūryba. Jau daug metų gyvendama ir kurdama Klaipėdoje, keramikė su savo darbų parodomis nuolat aplanko gimtinę. Rokiškio 505-ajam gimtadieniui ji Rokiškio krašto muziejuje taip pat surengė savo keramikos parodą. Drauge, beje, irgi nebe pirmąsyk eksponuojama ir Augustino Virgilijaus Burbos grafika.

Visų keturių Klaipėdos menininkų kūrinių parodos Rokiškyje viešės iki lapkričio pradžios.

„Klaipėdos“ inf.

SVEČIŲ KAMBARYS

Režisierė Dalia Tamulevičiūtė: „Gyventi reikia dabar!“

Rita BOČIULYTĖ

Rytoj Klaipėdos dramos teatre – pirmoji šio sezono premjera. Žymi Lietuvos teatro režisierė iš Vilniaus Dalia TAMULEVIČIŪTĖ į sceną išleidžia šiuolaikinio kroatų dramaturgo Miro Gavrano pjesę „Viskas apie moteris“. Pastatymo scenografas – Artūras Šimonis, kostiumų dailininkė – Jolanta Rimkutė, muzikos autoriai – Antanas Jasenka ir Saulius Šiaučiulis. Spektaklyje vaidins aktorės Valentina Leonavičiūtė, Nelė Savičenko ir Regina Šaltenytė.

MENO MARŠRUTAIS

Naujoji grafikos banga 13-ojoje Talino trienalėje

Ignas KAZAKEVIČIUS

Tryliktoji Talino (Estija) grafikos trienalė. Trukmė: 2004-ųjų rugsėjo 10-oji – spalio 31-oji. Oficialiajam konkursui medžiagą pateikė 429 autoriai iš 48 šalių. Po atrankos į parodą pateko 44 autoriai iš 18 šalių. Dalyvio mokestis kandidatui ne iš ES šalių – 30 eurų, iš ES šalių – 20 eurų. Menininkų komandas – po 10 autorių iš Estijos, Latvijos, Lietuvos – pristatė kuratoriai. Šioms šalims dalyvio mokestis nebuvo taikomas.

Prizai: vienas didysis – 2000 eurų, trys lygiaverčiai – po 1000 eurų, penki diplomai, taip pat specialūs Estijos nacionalinio banko, Talino savivaldybės bei Talino meno muziejaus prizai.

Dalyviai iš Lietuvos (kuratorius Redas Diržys): Eglė Kuckaitė (štampavimas ant sienos), Jonas Valatkevičius (linoraižinys), Rokas Dovydėnas (animacija), Naglis Rytis Baltušnikas (metalas, emalė), Eimantas Ludavičius (fotografija), G-Lab – Laura Garbštienė ir Arturas Bumšteinas (audio- ir video-instaliacija), Kęstutis Grigaliūnas (šilkografija), Audrius V. Plioplys (skaitmeninė spauda ant drobės), Martinas Zetas (tekstilė), Saulius Valius (instaliacija).

Žaidžia viena šaške

Tryliktoji Talino grafikos trienalė priminė šaškių lentą, kurioje tebuvo viena šaškė, virtusi “damke”. Ir ji viena tegalėjo ja tapti, jei trienalės organizatoriai grafiką suprato kaip konceptualų grafikos eksperimetą. Tai ir įrodo pagrindinis Eglei Kuckaitei skirtas prizas. O dauguma kitų „šaškių“ tebuvo virtualios, ir joms skirti prizą, o tiksliau – išskirti vieną iš daugumos, būtų buvę sunku. Ir kaip įrodyti, kas yra stipresnis, t.y. konceptualesnis už kitą?! Juk ir darbai buvo panašūs, ir pateikti su koncepcijomis, ir jos buvo išmoningai parašytos. Taigi ir tai nebūtų padėję. O jei prizas būtų skirtas už grafiką, artimesnę tradicinei, tai irgi nieko doro nebūtų buvę. Mat ji nebuvo originali, įdomi. Patikėkite, kataloge vaizdas žymiai stabilesnis, vientisesnis, erdviniai kūriniai ir stop kadrai, plokštuminiai formatai atrodo lygiaverčiai. Taigi, kaip jau minėjau, sunku būtų, oi, sunku įvertinti. Nebent pabrėžti tai, jog šioje parodoje dominuoja foto-videoart’as, ir tai, jog būtent E. Kuckaitei skirtas prizas verčia manyti, jog buvo norėta matyti g r a f i k o s trienalę.

Apie tai, kas verčia mastyti priešingai, kiek vėliau. O 13-osios Talino grafikos trienalės tema „Egzilis“ su žodinių abstrakcijų pagraudenimais labiau priminė socialinį projektą. Pasigedau bent mažiausios formalios nuorodos į ieškojimus grafikos srityje. Į atrankos kriterijus. Bent užuominos, į ką menininkas turėtų orientuotis.

Kuruoja savo draugus

Atrankos kriterijus lėmė kuratoriaus pozicija: „tinka – netinka“. Tačiau didysis konkursas realiai vyko tik tarp kitų užsienio svečių. Estijos, Latvijos ir Lietuvos ekspozicijas formuoti buvo patikėta estų organizacinio komiteto parinktiems tų šalių kuratoriams. Sena tradicija pristatyti Lietuvą, Latviją, Estiją, jų grafiką, kaip ir menininkų skaičiaus kvotos, neteko prasmės. Tiesa, ši tradicija logiškai atgyveno, mat dailininkų sąjunga ar kita stambi oficiali organizacija jau nepajėgi ir nenori orientuotis į naujas tendencijas. O kuratoriai ne itin trokšta bendradarbiauti su sustabarėjusiomis, nelanksčiomis „kanonizuotomis“ struktūromis.

Talino grafikos trienalė yra gana laisva (vis dėlto naudojasi Estijos dailininkų sąjungos ir Estijos šiuolaikinio meno centro informacine bei ryšių baze) nevyriausybinė organizacija. Taigi nepriklausoma nuo trienalę „išperėjusios“ dailininkų sąjungos, gali nesilaikyti daugumos, klasikinės grafikos autoritetų (vis dar?) nuomonės, presingo ir kt. Beje, to paties linkėčiau ir Lietuvai.

Deja, kuratorių koordinavimai šioje trienalėje pateikė ir nemalonių siurprizų bei etinių nesusipratimų. Tai perša mintį, kad demokratija nieko gera nežada, jei kuratorius tampa diktatoriumi ir suformuoja laisvesnį meninės išraiškos prasme, tačiau taip pat uždarą cechą.

Apie uždarą nekonkursinę atranką paskelbta nebuvo, R. Diržys taip pat neskelbė atskiro konkurso Lietuvoje. Tačiau tai kuratoriaus požiūris, kurį jis pateisino maždaug taip: “Tai mano draugų būrys ir man patinkančių kūrinių rinkinys”. Paklaustas apie grafikos koncepciją tame būryje, R. Diržys atsakė, jog „tai esąs menas, ir nesvarbu, kokia forma išreikštas“. Na, taip tai taip, tačiau skaidrumo dėlei buvo galima apie tokią parodų struktūrą pranešti iš anksto.

Uždaros ložės reikalai

Minėtas požiūris lemia žaidimus uždaroje ložėje, ir pokyčiai neretai įdomūs bei suprantami tik jos nariams. Ypač tiems autoriams (pvz., menotyrininkui Jonui Valatkevičiui), kurie neatstovauja Lietuvos grafikai platesne, juolab konceptualesne (eksperimentine, analitine) prasme, t.y. negvildena proceso, fiziškai nėra jame, nors darbai apkarstyti koncepcijomis. Beje, tarp lietuvaičių J. Valatkevičiaus koncepciją geriausiai pagrindžia tai, ką jis pateikė. Taigi pateikė (ir nuolat pateikia), tačiau ne nuolat dirba ta (ties ta, prie tos ir t.t.) kryptimi. Jo kūriniai nebyloja apie ieškojimų genezę. O ši savo ruožtu galėtų būti dalyvio statuso komandoje kriterijus (racionalus kokybės garantas). Tačiau galima jį apeiti, vis dėlto svarbiau gerai atskleisti projekto temą. Taip pat nėra svarbu, kokios krypties cecho menininkas tu esi. Vėlgi svarbiau rimuotis su renginio koncepcija. Bet…

Į trienalę R. Diržys pasikvietė čeką Martiną Zetą, kurio lietuvišką tapatybę motyvavo diržišku (šiuokart galima pasakyti ir kvailai absurdišku, neva fliuksišku) juokeliu. Silpniausius kūrinius lietuvių komandoje pateikęs amerikietis Audrius V. Plioplys galėjo dalyvauti atvirame konkurse su užsieniečiais, vis dėlto jis gyvena JAV. O jeigu kalbama apie “gerą meną”, norint buvo galima rasti labiau vertą kandidatą Lietuvoje. Tačiau jei komandą reikia papildyti surogatiniais lietuviais, turbūt Redas daugiau bendraminčių Lietuvoje nesurado. Taip prisistatant 13-ojoje Talino grafikos trienalėje, etikos sumetimais organizatoriams kataloge vertėjo rašyti: “R. Diržio kuruojama lietuvių autorių paroda”, bet ne „Lietuvos ekspozicija“ (brolius latvius ir estus palikime ramybėje, nors problemos ten panašios).

Viskas suprantama – kosmopolitizmas, menas svarbus pats savaime ir kiti svarūs argumentai. Tačiau, sutikite, minėtasis M. Zeto (juk gali būti, kad ir jį R.Diržys sugalvojo ir pats kuria kaip čekų menininkas, registruotas Alytuje, bet gyvenantis Niujorke) atvejis absurdiškas. Reikėtų laikytis bent jau padoraus žaidimo taisyklių. Atstovavimas atstovavimui nelygu. Atstovavimą šaliai svetur gyvenant suvokiu kaip dalyvavimą šalies meno procese (trienalė yra proceso pristatymas), o dalyvavimas R. Diržio projektuose dar nėra atstovavimas šaliai. Atstovavimas priešokiais, susijęs su kuratoriaus įgeidžiu, prilygsta bet kurio užsieniečio apiforminimui kaip lietuvio. Ir dvasinis ar praktinis egzilis čia niekuo dėtas. Tokiu atveju, sutikite, lietuviui nesunkiai galima identifikuotis vengru vien todėl, jog Lietuvą valdė Steponas Batoras, o motyvuojant dinastiniais ryšiais – tuo pačiu čeku ar švedu. Tik, savaime suprantama, be kuratoriaus intencijų tokio mikso įteisinti oficialiai nepavyks.

Liko tik kvapas…

Pagrindinė trienalės paroda „Egzilyje“, Rotermano druskos saugyklų meno centre, bei Estijos šiuolaikinio meno centro kuratoriaus paroda „Kita tėvynė“ Talino parodų rūmuose ir jos tęsinys rūmų galerijoje, 13-osios trienalės laureato paroda Talino galerijoje, – kur benueitum, kur bepasuktum, vis kamavo tas pat klausimas: ar tai grafikos trienalė?

Stebint pastarąsias keturias trienales, matyti aiški ir kryptinga jų orientacija grafiką pateikti kaip vieną iš daugelio medijos formų.

Negalėčiau pasakyti, jog grafikos neliko nė kvapo. Liko. Bet tik kvapas. Ir kokie 90 proc. video-, fotografijos kūrinių plokštuminiame formate, instaliacijose. Spauda? Daugiausia skaitmeninė. Atskirai paėmus, kai kurie kūriniai buvo tikrai itin paveikūs. Tačiau tai ne grafika. Tai tiesiog geras videomenas. Jei kalbėsime apie formą. Nes forma čia kovėsi už gyvybinę erdvę. Ir tikroji grafika pasitraukė. „Išsiegzilino“. Galima būtų pagalvoti, kad „negerieji“ konceptualistai klasikus supjaustė gabalais ir subetonavo šimte John Smith’o (Marko Maetamm and Kaido Ole) čemodanų, stovinčių įvairiose miesto vietose ir tapusių trienalės vizitine kortele. Štai čia tai būtų egzilis!..

Priminsiu, jog tradiciškai nuo 7-ojo dešimtmečio pabaigos Lietuvoje rengiama tapybos trienalė, Estijoje – grafikos, o Latvijoje – skulptūros kvadrienalė. Beje, šiais metais jos sutapo.

Regis, sąvoka grapho Taline buvo suprasta labai plačiai ir visomis prasmėmis: svarbiausia, kad liktų ženklas, bet koks įrašas, bet kokia įmanoma forma. Nors pirmenybė trienalėje atiduota videodarbams ir fotografijai, o skirtas pagrindinis prizas tarsi sako, jog iš tiesų norėta surengti grafikos trienalę, blogiausiu atveju toji grafika glūdi vertinimo komisijos pasąmonėje. E. Kuckaitė išties verta prizo. Kūrinyje „Radiacinis fonas nepakitęs“ štampais ant sienos kontūriškai nužymėta elniukų šeimyna atstovauja eksperimentinei grafikai tikrąja to žodžio prasme, o poveikiu nenusileidžia judantiems, mirksintiems, garsus leidžiantiems videokūriniams.

Taigi šis faktas tarsi byloja, jog tai yra grafikos trienalė. Tačiau daug svarbiau, ar kalbėdami apie grafiką ir vartodami šį terminą galvojame apie tą patį? Tiesa, jog daugumą trienalės kūrinių būtų galima drąsiai eksponuoti bet kokioje grafikos, tapybos, tekstilės, fotografijos parodoje ar šiaip meno projekte. Kokia ateitis laukia tradicija tapusių minėtų tarptautinių Baltijos šalių (sovietmečiu – Pabaltijo) parodų ir ne tik jų? Įžvelgiu pavojų visur būsiant eksponuojamą jokiai meno formai nepriklausantį meną. Meną, net asociatyviai atitrūkusį nuo jį maitinusio tradicinio pagrindo.

P.S. Matydami šią problemą, Klaipėdos menininkų namai inicijavo tarptautinį Lietuvos, Latvijos ir Estijos menininkų projektą „Džiazuojantis estampas“, kuris Klaipėdoje bus pristatytas 2005-aisiais. Šiame eksperimentinės grafikos projekte estampas privalės likti kūrinio pagrindu, kitos technikos (iš jų ir fotografija, skaitmenine spauda, video-) galės būti naudojamos tik kaip papildas. Trumpai tariant, džiazavimo esmę sudarys estampo praturtinimas kitomis technikomis, medžiagomis, taip pat eksponavimo metu atsirandančiais efektais.

Naujos erdvės

Tabako fabrike užriaumojo dinozauras (II)

Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ

„Stepių karalius Lyras“ – paskutinis visą mėnesį trukusio projekto „Rudens sezonas tabako fabrike“ renginys, po kurio liūdnai užsivėrė girgždantys senojo tabako fabriko vartai. Už jų liko nemažas būrys žmonių, kurie tabako fabriko angare jautėsi saugūs. Ne tik todėl, kad jame nuolat budėjo saugos tarnybos darbuotojai ir gaisrininkai. Keistos erdvės traukia keistus. Pasibaigus „Rudens sezonui tabako fabrike“ jie vėl liko benamiai. Galbūt – metams, galbūt – visam laikui…

Taikosi prie vietos

Žvelgiant į mieste vykstančių savaitgalinių kultūrinių susibūrimų kontekstą, „Rudens sezonas tabako fabrike“ – kiek netipiškas renginys. Visų pirma dėl pačios idėjos – brautis į neapšildomas, seniai žmonių nemačiusias patalpas, rodyti jose ne visai tradicinius dalykus. Menininkus čia traukia ne tik vietos egzotika, dar nesunaikintos industrinės praeities pėdsakai. Vieta tampa bene svarbiausiu joje vykstančio renginio akcentu, suteikiančiu atitinkamų spalvų ir galimybių transformuotis tiems, kurie sugeba ją prisijaukinti. Atlikėjai (aktoriai) taikosi prie erdvės, o ne atvirkščiai. Juk paprastai teatro ar koncertų salė dekoruojama, keičiama pagal tų, kurie į ją ateina, skonį ir poreikius.

Puoselėja tradicijas

Nors ir labai gaila, tačiau „Rudens sezonas tabako fabrike“, be vasaros pabaigoje Giruliuose vadinamuosiuose „dzotuose“ vykstančio poetų sambūrio „Placdarmas“, – vienintelis šiokias tokias tradicijas turintis tokio pobūdžio renginys Klaipėdoje. Jame daug erdvės eksperimentams ir laisvam, stereotipų nesukaustytam mąstymui. Tačiau baugu taisyklių ir biurokratinių suvaržymų besi-laikantiems funkcionieriams bei saugiose dramos teatrų dėžutėse nuo permainų vėjų užsidariusiems vadinamiesiems profesionalams. Beje, „Rudens sezoną“ jie akivaizdžiai ignoravo. Spektakliuose nepasirodė ir oficialusis renginių tabako fabrike kuratorius – Klaipėdos dramos teatro direktorius Gediminas Pranckūnas, prieš tai spaudos konferencijoje išliaupsinęs naujų erdvių reikšmę lavinant miestelėnų teatrinę savimonę…

Reikalauja atvirumo

Tabako fabriko angaras, kuriame įvyko trys akcijų pobūdžio renginiai („Visa tai, kas gražu, – žiauriai gražu!“, kultinės klubinės kultūros antologija „Faniera-Stroikė-Prieplauka-Indigo-Dada“ ir konceptualaus karaokė vakarėlis su Daniumi Kesminu (Australija) ir trys spektakliai, nėra labai patogus. Dėl išgaubtumo ir industriniams pastatams būdingų specifinių dalykų čia ypatinga akustika. Ir pernai, ir šiemet tai patvirtino angare vaidinę aktoriai. Didžiulėje erdvėje lengva pasimesti ir gana sunku rasti kontaktą su žiūrovu. Erdvės energetika iš aktorių reikalauja ypatingo atvirumo, čia neįmanoma „prisidengti“ tradiciniais aktoriniais triukais ar vaidyba „puse kojos“. Kiekvienas disonansas pernelyg žeidžia. Tačiau užsimezgęs dvasinis ryšys su žiūrovais pažeria tikrų teatrinio meno perlų, sukuria orą virpinančią atmosferą.

Egzaminą išlaikė

Taip nutiko Rimo Tumino režisuotame spektaklyje B.Srbljanovič „Šeimyninės istorijos“, kuriame vaidino keturios jaunos šio režisieriaus kurso aktorės. Spektaklis sukrėtė, nors jame nebuvo žiaurumą deklaruojančių natūralistinių scenų. Jaunos aktorės vaikiškus žaidimus žaidė karo nuojauta persmelktos realybės fone, kuriame žaidimas ir tikrovė – vienas šalia kito.

Sužavėtas tabako fabriko erdve, „Šeimyninių istorijų“ režisierius R.Tuminas neslėpė, kad nesugebėjo angaro visiškai „apgyvendinti“ spektakliu. Kelias valandas intensyviai repetavęs, kai kurias scenas jis pritaikė būtent tabako fabriko erdvei. Išnaudojo vartus, grotas, kadaise krautuvams privažiuoti skirtą pakylą ir kita. Režisierius pripažino, kad šis spektaklis tabako fabrike „Šeimyninių istorijų“ aktorėms buvo labai rimtas egzaminas, kurį jos išlaikė puikiai.

Žaidė teatrą

Tačiau tabako fabriko dvasia ne kiekvieną spektaklį linkusi priimti išskėstomis rankomis. Galbūt teisus R.Tuminas, teigęs, kad tokiose netradicinėse teatrinėse vietose turi būtinai suveikti atviram teatrui būdingi principai: intymus kontaktas su žiūrovu, žvelgimas tiesiai į vienas kito gelmes, draudimas atsukti nugarą ir tiesiogine, ir perkeltine prasmėmis.

Agniaus Jankevičiaus režisuotas spektaklis „Žiurkiagalviai“ gal būtų labiau tikęs tradicinei scenos dėžutei, nors, keista, buvo kurtas būtent kitokiai erdvei, Vilniaus „Menų spaustuvei“. Žinoma, pjesė apie kitoniškumą – intriguojanti. Asociacijomis žaižaruojantys dialogai galėtų jaudinti, tačiau šiame spektaklyje jie kažkodėl nuskamba deklaratyviai. Žmones su žiurkių galvomis vaidinantys aktoriai – statiški ir gana nespalvingi, be perstojo transliuojantys žiūrovui literatūrinį tekstą. Žiūrovai juokiasi, tačiau ryšys nesimezga. Visi žaidžia teatrą. Taip ir norėtųsi diagnozuoti: teatro nėra. Tik vienpusis primetimas, kurį žiūrovai priima, nes neturi kitos išeities.

Pavertė instaliacija

Paskutinysis spektaklis „Stepių karalius Lyras“ – taip pat jauno režisieriaus A. Jankevičiaus projektas. Galbūt teatromanai bus ir kitos nuomonės, tačiau jis labiau artimas tabako fabriko angaro dvasiai. Man regis, netradicinei erdvei labai svarbu, kad spektaklio žanras nėra tiksliai apibrėžtas. „Stepių karalius Lyras“ – tai dramos, plastikos ir šokio teatro sintezė. Jame daug dinamikos, kuri netradicinėje erdvėje žiūrovą veikia kur kas labiau negu tegul ir giliausios filosofijos prikimšta literatūra.

Nors lietuvių kilmės australo D.Kesmino pasirodymą kai kurie klaipėdiečiai jau turėjo progos stebėti prieš mėnesį Klaipėdos dailės parodų rūmuose (tiesa, tuomet šis menininkas pasirodė su savo grupe „The Histrionics“), kita, ne tokia sterili erdvė šiek tiek pakoregavo ir šį projektą. Tabu nesuvaržyta D.Kesmino asmenybė bendraujant su angaro publika tiesiog išsiskleidė. Tai buvo ne šiaip dainavimas (Danius savo koncertus vadina paskaitomis), o familiarus, bičiuliškas pokalbis, kurio visaverčiu dalyviu galėjo tapti bet kas. Net ir daugeliui kultūros renginių lankytojų alergiją keliantis keistuolis Gena…

Galima būtų be gėdos sugiedoti odę klaipėdiečiui Benui Šarkai, be kurio aktyvaus dalyvavimo ir subtilių korekcijų „Rudens sezonas tabako fabrike“ tikrai nebūtų toks spalvingas. „Tekstai nedega“,- sušuko garsusis atrakcionistas ir talkindamas ironiškai idėjų vagimi save vadinančiam Daniui skaidrėse švytinčius dainų tekstus pavertė instaliacija…

Bandymas pažinti

Ar pakanka mėnesio ištyrinėti nežinomai žemei? Fragmentiškai dirstelėti – taip. Dėl finansinių, biurokratinių, laiko, ugniagesių apribojimų šiandien mūsų mieste neįmanoma atspindėti realios šiuolaikinių menų panoramos. „Rudens sezonas tabako fabrike“ – tik bandymas tai padaryti. Pažinti tai, kas šalia: seną fabriką su jo tabaku kvepiančia istorija, keistus mūsų miesto piliečius, kasdieną vaikščiojančius tomis pačiomis gatvėmis (su jais „tabako dienomis“ nejučia užsimezgė slaptas giminystės ryšys); meno reiškinius, kuriuos sunku įsprausti į visiems patogius rėmelius. Bet menas ir neturi būti patogus, antraip rizikuoja tapti fasadiniu, pudruojančiu kasdienybės skaudulius, raminančiu ir verčiančiu susitaikyti. Kaip koks snaudžiantis dinozauras jis turi teisę staiga pabusti pačiu nepatogiausiu laiku ir netikėtai užriaumoti brangiausioje miesto žemėje…

KRITIKOS KRITIKA

Kuris veidas tikras?

Šių metų liepos 21 dieną Palangoje buvo atidaryta Antano Gudaičio 100 metų gimimo metinėms skirta tapybos paroda. Joje dalyvavo jo buvę mokiniai, artimiau bendravę su dailininku. A. Gudaitis Palangoje praleisdavo vasaras, čia stovi jo namas, nedidelė dirbtuvė, kurioje buvo nutapyta daug vertingų paveikslų. Palangoje A. Gudaitis šventė savo 70-ies ir 80-ies metų jubiliejus, gausiai dalyvavo menininkai. Palangoje ir buvo atidaryta jo šimtmečiui skirta paroda. Ji – pagerbimas didelio menininko, turėjusio įtakos visai Lietuvos dailei. Paroda negausi dalyvių, nepretenduojanti į didelius meninius ieškojimus ir atradimus.

Parodos pristatymą (anotaciją) parašė menotyrininkas Ignas Kazakevičius. Štai ką jis rašė: “Parodos ekspozicijoje – dabartiniai Lietuvos klasikai, autoriai, kurių drobėse dominuoja, labiau atsiskleidžia kuris nors A. Gudaičio tapybinės raiškos elementas: ryški koloristika, aštri kompozicija, grubi forma, jos abstrahavimas, raiški linija, silueto kontūras etc. Pagrindinis parodos dalyvius vienijantis momentas – ekspresionistinė linija. (…) Šia paroda jos kuratoriai Aloyzas Stasiulevičius, Leonardas Tuleikis, Violeta Jusionienė stengėsi išreikšti “gudaitišką skalę”, požiūrį į lietuviškojo ekspresionizmo kūrinio prasmę ir reikšmę. T.y. ką kūrinys stimuliuoja ir ką teigia ateičiai, kokią dabartį išreiškia. Ši paroda – pokalbis apie vyresniosios kartos estetinį idealą, įkūnijamą kintančioje formos sampratoje, apie dvasinius ieškojimus, apie kanono reliatyvumą, struktūrą, kurioje galima atsekti prieš tai buvusią struktūrą, motyvus, temos variacijas – t.y. tradiciją, kurios ieškome, kuri mums reikalinga.”

Parodą iš Palangos perkėlus į Lietuvos dailininkų sąjungos “Klaipėdos galeriją”, spaudoje pasirodė to paties I. Kazakevičiaus visai priešinga nuomonė. Rugsėjo 29-osios “Klaipėdos” laikraščio meno leidinyje “Durys” paskelbtoje šios parodos recenzijoje “Vystančios spalvos elitinės tapybos puokštėje” menotyrininkas teigia: “Ekspresionizmas nėra gilus menas, tai vislab emocijos, formų, spalvadėmių laužtėse tūnančios, mūsų nihilizmą, skepsį, katarsį iš nevilties gimusį, mūsų kenčiančios sielos giesmę gaudžiančios.” Ir toliau “…Ir nieko juose, kas tęstų didįjį kaulais barškančio karšinčiaus ekspresionizmo žygį per Lietuvą. Nei energijos, nei originalumo…”

Ir taip rašo tas pats I. Kazakevičius, visai neseniai tos pačios parodos anotacijoje džiūgavęs: “Tapyba. Ir tik ji. Svarbi kaip išraiškos forma. Kaip gyvenimo samprata. Kaip asmeninės laisvės ir vertės suvokimas. Tokia tapyba buvo svarbi Antanui Gudaičiui. Tokia ji tebėra aktuali jo mokiniams. Per keturiasdešimt penkerius pedagoginės veiklos metus išauklėjęs ne vieną šiandien aktyviai meno scenoje veikiantį Lietuvos tapytoją, juose A. Gudaitis paliko šakotą ir spalvingą “genealoginį medį”.

Palyginus parodos pristatymą ir recenziją, kyla klausimas: viename autoriuje sutelpa dvi nuomonės, du vertinimai, du veidai? Kuris veidas tikras?

Ekspresionizmas – kūrybingas ir gyvas šiandien ne vien Lietuvos mene. Daugelyje Europos šalių, ypač Vokietijoje, kur jis užgimė, tai viena populiariausių dabarties tapytojų naudojama meninė stilistika. Rašančiajam apie dailę tai privalu žinoti. I. Kazakevičiaus pareiškimas, kad ekspresionizmas nėra gilus menas, kad tai tik emocijos, yra diletantiškas ir nerimtas.

Apskritai abiejuose I. Kazakevičiaus tekstuose daug pretenzingų žodžių, skambių posakių, noro pasirodyti originaliu, daug saviraiškos.

Menotyrininko paskirtis visuomet buvo švietėjiška. Pretenzijos iš naujo pervertinti meninius procesus niekuomet neturėjo įtakos tų procesų eigai. Kūrėjo įtaiga ir talentas lėmė kūrybinio gyvenimo kryptį.

Ne taip seniai Vilniuje, naujame savivaldybės pastate I. Kazakevičius organizavo parodą “www.madona.st”, skirtą Dievo Motinos Marijos garbei. Parodoje šalia rimtų meno kūrinių eksponavo kičinius rankdarbius – gintarines mozaikas, surinktas iš gatvės prekeivių. Menotyrininkas, atrodo, nesiorientuoja meninių vertybių sistemoje.

Šiemet I. Kazakevičius buvo tarptautinės Vilniaus tapybos trienalės kuratorius. Iš jos matyti, kad kuratorius nesusivokia dabartinėje Lietuvos dailės panoramoje, – trienalėje buvo eksponuota nemažai žemo meninio lygio kūrinių.

Savo straipsnyje “Vystančios spalvos elitinės tapybos puokštėje” menotyrininkas negatyviai, įžeidžiančiai vertina tapytojo Leonardo Tuleikio kūrybą. Neseniai šis menininkas Radvilų rūmuose surengė didžiulę – daugiau nei 100 drobių – parodą. Tai jo 15 metų kūrybinio darbo pristatymas. Paroda tapo svarbiu meniniu įvykiu visame Lietuvos kūrybiniame gyvenime. L. Tuleikio menas šiemet pristatytas Nacionalinei premijai.

Tame pačiame I. Kazakevičiaus straipsnyje minimas neseniai miręs tapytojas Algimantas Jusionis. Kaip labai konservatyvus kūrėjas. Šio talentingo menininko paveikslai neseniai buvo eksponuoti Vilniuje, “Arkos” galerijoje. Parodos atidarymo metu pasisakė ir parodą vertino daug menininkų. Visi su didžiule širdgėla kalbėjo apie šio kūrėjo netektį, visi pripažino, kad jo paveikslai turi išliekamąją vertę.

Straipsnyje neigiamai vertinama daugelio parodoje “Antanas Gudaitis ir jo mokiniai” dalyvavusių dailininkų kūryba. Menotyrininkas turi teisę vertinti, iš naujo įvertinti bet kurį eksponuojamą paveikslą. Tačiau savo vertinimus jis turėtų pagrįsti konteksto žinojimu. Šito I. Kazakevičiaus straipsnyje pasigedome. Be to, taip ir nesupratome, kuris I. Kazakevičius tekstas yra tikrasis – parodos anotacija ar jos recenzija. O kaip įvertinti menotyrininką, kuris kaip vėtrungė keičia nuomonę? Kas tai – dualizmas, cinizmas ar paprastas mažaraštiškumas?

DOVANA

Pinigai tapo įrėminta relikvija

Jolanta Juškevičienė

Lietuviai visai Europai demonstruoja, kad meną galima kurti ne dėl pinigų, bet iš pinigų. Tuo įsitikinti gali kiekvienas apsilankęs Briuselyje. Europos Parlamento Altiero Spinelli pastato trečiojo aukšto vestibiulį jau mėnesį puošia lietuvio skulptoriaus Leono Pivoriūno pano „Eurovista“. Iš stiklo ir susmulkintos Europos Sąjungos valstybių narių nacionalinės valiutos pagamintas meno kūrinys yra mūsų šalies Seimo dovana Europos Parlamentui.

Vaizduoja Europą

Lietuvos dovana, puikiai pritapusi prie modernaus Europarlamento interjero, labiau išreiškia ne mūsų šalies individualumo, o priešingai visų ES šalių vienybės ir vientisumo idėją.

Apie pusę tonos sveriantis beveik trijų metrų pločio ir dviejų metrų aukščio stiklinis pano yra padalintas į 42 kvadratus, kurie pripildyti susmulkintų skirtingų spalvų bei faktūrų pinigų. Tarp jų yra ir lietuviškų litų.

Piniginiai ženklai, kaip ir himnas, herbas bei vėliava, šimtmečius buvo valstybių simboliai. Kadaise filosofai piniginius ženklus pavadino žmonių svajonių įkūnytojais. Dabar jie sunaikinti ir sudėti į stiklines talpyklas – relikvijorius, susilieja į vientisą audinį – iš paukščio skrydžio regimą Europos kraštovaizdį.

Panaudojo litus

Vilniečiui skulptoriui L. Pivoriūnui mintis sukurti meno kūrinį iš pinigų kilo žiūrint naujienų laidą, kurioje rodė, kaip smulkinami iš apyvartos išimami litai. Suspausti į tvarkingus kūgelius jie viliojo savo spalvų ir faktūrų įvairove.

Pirmąjį kūrinį iš susmulkintų lietuviškų pinigų menininkas sukūrė prieš ketverius metus. Erdvinė instaliacija “Svajonių relikvijoriai” buvo eksponuota Austrijoje ir sulaukė pasisekimo.

Stebint, kaip Europos Sąjungos šalys atsisako savo valiutos – vieno iš pagrindinių valstybingumo simbolių, L. Pivoriūnui gimė dar viena idėja – iš susmulkintų šių valstybių pinigų sukurti pakitusios Europos vaizdą. Menininkas nutarė surinkti susmulkintas kupiūras tų dvylikos valstybių, kurios jau atsisakė nacionalinės valiutos ir kuriose įvestas euras.

Padėjo diplomatai

Šis menininko noras pildėsi labai palengva ir ne visada sklandžiai. Norėdamas gauti Vokietijos markių, Prancūzijos frankų, Italijos lirų, Suomijos markių, Ispanijos pesetų, Portugalijos eskudų, Belgijos frankų, Graikijos drachmų, Airijos svarų, Liuksemburgo frankų, Nyderlandų guldenų, Austrijos šilingų, L.Pivoriūnas neapsiėjo be diplomatų pagalbos.

Skulptorius rašte išaiškino, kam jam reikia šių pinigų, ir su juo kreipėsi į minėtų šalių ambasadas Vilniuje. Identiški raštai buvo išsiuntinėti ir į Lietuvos ambasadas tose valstybėse. Diplomatų tarpininkavimu, menininkui pavyko gauti pinigų iš visų dvylikos šalių. Tačiau tai užtruko daugiau nei aštuonis mėnesius.

Siūlė maišais

Menininkui Europos Sąjungos valstybės atidavė po maždaug vieną kubinį metrą sunaikintos valiutos. „Eurovistos“ autorių meno kūrinio žaliava pasiekė maišuose, dėžėse. L. Pivoriūnas sakė negalįs išskirti, kuri susmulkinta valiuta jam atrodė gražiausia, tačiau prisimena, kad gražiausiai savo pinigus supakavo italai. Kiekvienas smulkintų pinigų briketas buvo įdėtas į maišelį, o šis – į dėžutę. Olandai smulkintos valiutos pasiūlė maišais. Italai atsiuntė ir daugiausiai – penkių šešių atspalvių smulkintų kupiūrų. Kitų valstybių smulkintos nacionalinės valiutos pavyko gauti tik vieno dviejų atspalvių.

Izoliuoja pastatus

Pasak „Eurovistos“ autoriaus, į jo prašymą gauti susmulkintos nacionalinės valiutos pirmieji atsiliepė austrai. Jie entuziastingai sveikino originalią menininko idėją. L. Pivoriūnas pats Austrijoje apsilankė įmonėje, kuri susmulkintus šilingus perdirbo ir naudojo pastatų izoliacijai. Pirmiausiai menininko dėmesį patraukė ryškūs mėlyni pinigų likučiai. Bet paaiškėjo, kad tai ne šilingai, o jau susmulkinti eurai. Nors jie ir viliojo savo spalva, tačiau visiškai netiko menininko idėjai.

Teko atsisakyti

L. Pivoriūno teigimu, kiekvieno reikšmingo istorijos įvykio įamžinimui statomi paminklai. Todėl euro įvedimo bei Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą proga jis irgi buvo sukūręs net kelis stiklinių paminklų modelius. Vienas jų buvo „Eurovartai“ – stiklo siena su vartais centre. Aštuonių metrų aukščio ir keturių metrų pločio sieną turėjo sudaryti lentynėlės su smulkintomis Europos valiutomis, kurios galiojo iki euro įvedimo. Kitas projektas – „Euroarka“. Šis paminklas turėjo vidinę erdvę su išėjimu ir įėjimu. Trečiasis buvo „Eurokelias“. Tai grindyse montuojama instaliacija, primenanti archeologinius kasinėjimus. Šių sumanymų menininkas įgyvendinti negalėjo dėl nepakankamai didelių vidinių Europos Parlamento pastato erdvių. Norint paminklą statyti lauke, būtų reikėję gauti Briuselio architektų leidimą. Tada buvo sukurta „Eurovista“.

Žada sukurti dar

Pusę tonos sveriančią „Eurovistą“ autofurgonu nugabenus į Briuselį, paaiškėjo, kad vidinės Europarlamento būstinės sienos iš gipso plokščių tokio svorio neatlaikys. Pastato inžinieriai nuramino menininką ir per dieną sutvirtino sieną.

„Eurovistą“ rugsėjo 28-ąją Briuselyje iškilmingai atidengė Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas Artūras Paulauskas.

Lietuva kol kas pirmoji ir vienintelė iš 10 naujų narių įteikė dovaną Europarlametui įstojimo į Europos Sąjungą proga. Likusios dar tik ruošiasi tai padaryti.

Europos Parlamento pastate Briuselyje galima pamatyti ne vieną paveikslą, skulptūrą, stiklinėje vitrinoje sudėtus unikalius keramikos dirbinius. Visa tai čia paliko ne tik ES šalys narės, bet ir Europarlamento svečiai.

L. Pivoriūnas mano, kad naujai statomuose Europos Parlamento pastatuose po kelerių metų galėtų atsirasti ir daugiau jo kūrinių, kuriuose jau būtų įamžina visų 25 dabartinės Europos Sąjungos valstybių nacionalinė valiuta.

FESTIVALIS

Dvyliktieji „Marių klavyrai“ praskynė kelius naujai muzikai

Daiva KŠANIENĖ

Klaipėdos naujos muzikos festivalis “Marių klavyrai- 2004”, surengtas jau dvyliktą kartą šiemet spalio 15-21 dienomis, tęsė susiformavusias šio tarptautinio muzikos forumo tradicijas bei pažėrė nemaža naujovių. Šių metų festivalis – nepaprastas reikšmingomis sukaktimis: Lietuvos kompozitorių sąjungos Klaipėdos skyrius pažymėjo savo veiklos 25-metį, kompozitoriai docentai Jonas Domarkas ir Jonas Paulikas šventė garbingus jubiliejus, surengdami autorinius kūrybinius vakarus.

“Marių klavyrų-2004” programoje buvo numatyti penki koncertai, tačiau vienas jų – Švedijos trio (vargonai/fortepijonas, fleitos, perkusiniai/marimba) “Tribukaitpetterssonberg” nukeltas į lapkričio mėnesio 17 d., nes vienas iš švedų atlikėjų dėl labai svarbios ir skaudžios priežasties turėjo grįžti namo.

Festivalyje tradiciškai surengti Klaipėdos kompozitorių autoriniai vakarai. Šiemet jų buvo net du – J. Domarko ir J. Pauliko. Jie gyvena ir kuria Klaipėdoje jau daugiau kaip 30 metų, tad šių menininkų muzika bei pedagoginė, organizacinė veikla svariai praturtina Klaipėdos krašto muzikinę kultūrą.

Jubiliatas pateikė staigmeną

Festivalis prasidėjo J. Domarko jubiliejiniu autoriniu koncertu. Įvairių žanrų muziką kuriantis kompozitorius pateikė klausytojams malonią staigmeną: programą sudarė vien iš simfoninių kūrinių, kuriuos atliko Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, diriguojamas Stasio Domarko. Bendradarbiavimas tarp Klaipėdos kompozitorių ir šio orkestro užsimezgė jau seniai. Kolektyvas yra atlikęs ne vieną klaipėdiečių kūrėjų muzikos veikalą, o šiame festivalyje surengtas ištisas simfoninis koncertas nuteikia labai džiugiai bei teikia vilčių, kad ir toliau bus rengiami bendri projektai.

Sausakimšoje Klaipėdos universiteto Koncertų salėje (visi festivalio koncertai vyko joje) festivalio atidarymo ir J. Domarko autorinio koncerto metu orkestras atliko šešis kompozitoriaus simfoninius kūrinius: “Žemaitišką rapsodiją”, “Divertismentą”, Variacijas M. K. Čiurlionio Preliudo op. 7 Nr. 4 tema, “Badinerę” birbynei ir orkestrui, “Tris tango” ir “Capriccio”. Visos šios savo struktūra, idėjomis, nuotaikomis skirtingos kompozicijos atskleidė būdingiausius J. Domarko stiliaus bruožus, kurie ryškiausiai pasireiškia būtent labiausiai kompozitoriaus mėgstamuose instrumentiniuose žanruose. Jam paklūsta ir sudėtingas simfoninio orkestro “instrumentarijus”, nes autorius jaučiasi kaip žuvis vandenyje derindamas tembrus, atrasdamas netikėčiausius, originalius jų skambesius, kolorito žaismę, puikiai suvokdamas simfoninės muzikos dramaturgijos reikalavimus. Didesnė dalis koncerte skambėjusių J. Domarko kūrinių klausytojus patraukė vitališku jaunatvišku polėkiu, optimizmu, gyvenimo džiaugsmo teigimu. Kaip ir kitų žanrų veikaluose, juose vyravo aktyvi ritminė pulsacija, aiški, logiškai plėtojama tematika, sodrių harmonijų šuorai.

Įtaigiausiai skambėjo daugiau nei prieš 25 metus sukurtas “Capriccio”, kupinas ekspresijos, melodinio raiškumo, netikėčiausio metro-ritmo žaismo, taiklių tembrinių spalvų. Panašų įspūdį paliko ir gyvybingo, energingo “Divertismento” I ir III dalys bei “Žemaitiška rapsodija”, kurioje su humoru, išradingai ir savitai išplėtotos lietuvių liaudies dainų “Einu per kiemelį”, “Mamumėl, pjausim gaidį” ir “Lek gervė” melodijos (atlikta pirmą kartą).

Variacijoje M. K. Čiurlionio Preliudo Nr. 7 op. 4 tema (sukurta 1995 m., minint M. K. Čiurlionio 120-ąsias gimimo metines) J. Domarkas atsivėrė kaip santūrios, sukauptos lyrikos meistras, meistriškai moduliuojantis sugestyvias emocines, vidines būsenas. Partitūra čia daug paprastesnė, atliepianti ramybės, susikaupimo siekį.

Vietoje skelbtų 2004 metais sukurtų “Trijų tango” orkestras atliko tik du (pirmasis atlikimas). Ši naujausia kompozicija dar kartą įtvirtino J. Domarkui būdingą stilistiką bei polinkį aktyviems, šokio žanrams.

Neseniai parašyta “Badinerė” birbynei ir simfoniniam orkestrui savitai atgaivino barokinės siuitos vienos iš dalių tradiciją. Tik klaipėdietiškoji J. Domarko “Badinerė” yra šiuolaikiškai išraiškinga, įvairi dermėmis, savita savo nepastovia, dažnai sinkopuota ritmika. Solo birbynės partiją meistriškai ir įtaigiai atliko prof. Vytautas Tetenskas.

Klaipėdos Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras ne tik parodė gerą valią ir dėmesį J. Domarko kūrybai. Jis pagirtinai sklandžiai atliko visus kūrinius, dėmesingai “perskaitė” jų partitūras. Dirigentas S. Domarkas interpretavo jas tiksliai, o kartu kūrybiškai ir individualiai.

Vėrėsi kūrybos retrospektyva

Sėkmė lydėjo ir kompozitoriaus J. Pauliko jubiliejinį autorinį koncertą. Jo programa buvo sudaryta daugiausia iš anksčiau sukurtų kamerinių kūrinių, tad klausytojams tarsi retrospektyvinis kaleidoskopas vėrėsi šio kūrėjo muzikos meniniai vaizdai.

J. Pauliką, kaip ir kolegą J. Domarką, labiausiai traukia instrumentiniai žanrai. Muzikinė visuomenė jį pažįsta kaip šiuolaikinių neoklasicistinių tradicijų šalininką ir tęsėją. Todėl natūralu, kad dominuojantys J. Pauliko muzikos bruožai siejasi su šiuo stiliumi: polinkis į polifoniškumą, atonalumą, serialumą, racionalią, apgalvotą muzikos elementų organizaciją, kuriai nestokoja nei emocionalumo, nei dvasingumo.

Didžiausią smalsumą kėlė naujausias, šiais metais sukurtas kompozitoriaus kūrinys “Muzika styginiams” (atliktas pirmą kartą). Dviejų dalių kūrinys priminė dar jaunystėje J. Pauliko pamėgtą polifoninei muzikai būdingą preliudo ir fugos žanrą, tačiau jo muzikinė raiška pasirodė besanti visiškai nauja ir originali. Lėta pirmoji dalis žavėjo emocijų tikrumu, ar net apibendrintų filosofinių idėjų koncentracija. Antroji greita dalis (sukomponuota fugos būdu) atliepė aktyvias būsenas. “Muzikoje styginiams” kompozitorius, naudodamas ir natūraliai jungdamas įvairiausias technikas, pasiekė įtaigų savosios idėjos tikslą. Svarbus vaidmuo čia teko derminiam bei metroritminiam modifikavimui, tembriniam koloritui. Klaipėdos muzikos centro kamerinis orkestras (meno vadovė Liuda Kuraitienė), diriguojamas Tomo Ambrozaičio, “Muziką styginiams” atliko priimtinai, nors akivaizdu, kad pritrūko repeticijų detalesniam šio nelengvo kūrinio įsisavinimui.

Prieš 23 metus sukurtame “Antrajame kvintete mediniams pučiamiesiems ir valtornai” įgyvendinti būdingiausi ir įdomiausi tada jau brandaus kompozitoriaus J. Pauliko stiliaus bruožai: subtilus formos pojūtis, laisva serinė technika, sėkmingai jungiant ją su polifoniniu vystymu, lanksti ritmika ir pan. Lakoniškame trijų dalių ir Introdukcijos kūrinyje autorius įdomiai panaudojo visų ansamblyje dalyvaujančių instrumentų – fleitos, altinės fleitos, obojaus, anglų rago, klarneto, basklarneto, fagoto ir valtornos – tembrines, štrichines galimybes. Visų instrumentinių linijų sąveikos – organiškos ir natūralios. Kvinteto struktūra glausta, kompaktiška, iš esmės pagrįsta kontrasto principu, nors viduje dalys nekonfliktiškos. J. Pauliko Kvintetą atliko aukšto meninio meistriškumo instrumentininkų ansamblis iš Vilniaus: V. Višinskas, R. Staškus, A. Žiūra, A. Ančerevičius ir P. Lukauskas. Penki atlikėjai ypač jautriai ir išraiškingai interpretavo lakonišką, iki detalių išieškotą kompozitoriaus kūrinį ir suteikė jam nepakartojamo patrauklumo.

Savo instrumentų virtuozai R. Staškus (obojus), A. Žiūra (klarnetas) ir A. Ančerevičius (fagotas) gyvai ir išraiškingai pagrojo bevei prieš 20 metų kritikos pripažinimo ir klausytojų simpatijų sulaukusią žaismingą trijų dalių kompoziciją “Iš Mikės Pūkuotuko istorijų” obojui, klarnetui ir fagotui pagal A. Milno vaikišką knygelę. Išlaikęs laiko patikrinimą bei išbandymus, ir šiandien šis kūrinys nepaseno. Jis žavi gaivumu, reiškiamų nuotaikų betarpiškumu, humoru. Nepaprastai originalios išraiškos kompozitorius pasiekė savitai naudodamas daugelį muzikos elementų: išradingus, neįprastus ritmus, artikuliaciją, štrichus, o ypač adekvačią struktūrą.

Kūriniai lietuvių liaudies instrumentams buvo ta sritis, kurioje J. Paulikas pasireiškė ypač naujai ir talentingai. Autoriniame koncerte skambėjusioje “Siuitoje kanklėms” bei “Trijose legendose” birbynei ir fortepijonui (kanklėms) dar kartą įsitikinome, jog kompozitorius sugeba surasti šiuolaikinės muzikos kalbos ir tautiškojo emocionaliojo prado sąsajas. Jis atsargiai, su meile, jautriai ir subtiliai panyra į liaudiškos pasaulėjautos gelmes ir, pasitelkdamas modernią muzikos kalbą, prabyla visiškai naujai, įtaigiai. “Siuitą kanklėms” santūriai (norėjosi subtiliau bei įtaigiau) atliko Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijos kanklių trio (L. Murauskaitė, E. Jasčėnskaitė ir R. Pudžmytė, vadovė V. Zelenienė). “Tris legendas” birbynei ir fortepijonui virtuoziškai, ekspresyviai, “neperspausdami” grojo prof. V. Tetenskas ir Jelena Kutuzova (fortepijonas).

J. Pauliko autorinį koncertą užbaigė kūriniai kameriniam orkestrui: “Baladė koncertas fleitai ir kameriniam orkestrui” ir jau minėta “Muzika styginiams” (šias kompozicijas skiria 32 metai -1972 ir 2004 m.). “Baladė” – pirmasis savarankiškas J. Pauliko darbas, parašytas tik jam baigus Muzikos akademiją, jau be profesorių “priežiūros” ir nurodymų. Tačiau jame jau akivaizdžiai jaučiamas dar jauno kompozitoriaus stiliaus, artimo neoklasicistinėms tendencijoms, savitumas. Čia galima įžvelgti J. Pauliko polinkį į kruopščią, detalizuotą muzikos elementų atranką, kai nė viena nata nėra nereikalinga, viskas iki smulkmenų apgalvota ir tikslu; suderinta virtuozinė fleitos partija ir koloristiškas orkestro skambėjimas; dramaturgiškai pateisinta kontrastingų padalų kaita, primenanti sonatiškumą.

Baladėje autorius rėmėsi nuosekliai modernia muzikos kalba, nesivaikydamas dirbtinio jos modernizavimo. Nors vyrauja serinė komponavimo technika, tačiau juntamas organiškas ryšys ir su tonalia muzika. Nelengvą fleitos solo partiją nepriekaištingai muzikaliai ir tiksliai atliko R. Giedraitis, geriausias šio instrumento atlikėjas Klaipėdoje (dirigavo T. Ambrozaitis).

Trijų šalies miestų skambesys

Daugelis nekantraudami laukė neelinio festivalio koncerto – Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių kompozitorių vakaro. Buvo labai įdomu ir smalsu patirti, kuo skiriasi skirtinguose miestuose gyvenančių kūrėjų muzika.

Pats sumanymas surengti jungtinį trijų didžiųjų Lietuvos miestų kompozitorių kūrinių koncertą yra džiugus ir sveikintinas reiškinys. Juk šiuose miestuose iš daugiau kaip 100 Lietuvos kompozitorių gyvena tik šiek tiek daugiau nei dešimt, Šiauliuose – vos vienas. Taigi buvo tiesiog būtina jiems susiburti ir pradėti rengti bendrus renginius, nes tai skatina kūrybą, padeda susiorientuoti tendencijose, atveria kūrybinio bendradarbiavimo galimybes. Vilniuje gyvenanti didžioji dalis Lietuvos kompozitorių turi savo terpę, reguliariai rengia net kelis prestižinius šiuolaikinės muzikos festivalius (pvz., “Gaidą”), tačiau kitų miestų kūrėjams (išskyrus vieną kitą autorių) į juos patekti beveik neįmanoma. Visi jungtiniame koncerte skambėję kūriniai parodė, kad dauguma kompozitorių savyje turi gaivių kūrybinių jėgų, puikių sumanymų bei netikėtų jų sprendimų.

Pirmą kartą Klaipėdoje skambėjo du šiauliečio Algirdo Bružo naujuoju romantizmu dvelkiantys kameriniai kūriniai: “Ant žydinčių vandens lelijų” (fleitai, altui ir klasikinei gitarai, atliktas pirmą kartą) bei “Laiko erdvės” (smuikui, altui ir violončelei, atliktas pirmą kartą). Gaivios, skaidrios faktūros, melodingų intonacijų prisodrintos kompozicijos liudijo glaudų kompozitoriaus ryšį su gamta, atskleidė polinkį pastoralinei lyrikai; šiek tiek subtilumo pritrūko gitaros skambesyje, galbūt nereikėjo jos įgarsinti. Kūrinius stilingai atliko Klaipėdos atlikėjai R. Giedraitis (fleita), E. Kaziukaitis (altas), D. Kontrimas (klasikinė gitara), R. Vizgaudienė (smuikas), ir J. Karbauskas (violončelė).

Klaipėdietis Remigijus Šileika klausytojams pateikė naujausią, 2004-aisiais parašytą kompoziciją klarnetui solo ir fonogramai “Rudens prãnã”. Prãnã – indų kalbos žodis, reiškiantis orą, gyvybinę energiją, vitališkumą… Tai vientisas vienos dalies kūrinys, liudijantis apie R. Šileikos sugebėjimą vis atsinaujinti, rasti naujų, netikėtų idėjų, savitai jas realizuoti. Žinodamas beveik neribotus klaipėdiečio klarnetininko P. Narušio virtuozinius bei interpretacinius sugebėjimus, kompozitorius parašė šviežią ir įspūdingą muziką, prisodrintą ekspresijos ir švelniausios lyrikos, išradingų sonoristinių efektų, išieškotų klarneto tembrinių galimybių. P. Narušis “Rudens prãnã” grojo jaudinančiai ir subtiliai, ypač puikūs lėtieji epizodai – tęsiamos natos – tarsi ilgi, gilūs atodūsiai. Ginčytinas skaitovo intarpas kūrinio pabaigoje. Tai klausytojų skonio ir muzikos suvokimo klausimas: vieniems gali atrodyti, kad filosofinės eilės apie gyvenimo prasmę papildė kūrinį ir natūraliai įsikomponavo į finalinę padalą, kitiems – kad tai nereikalingas muzikos “palengvinimas”.

Naujas Loretos Narvilaitės kūrinys – “Labirintas” fortepijonui keturioms rankoms dar kartą sustiprino nuomonę, kad nuosekliai ir produktyviai kurianti kompozitorė vis ryškiau teigia savo meninį individualumą, pasireiškiantį racionalios kūrinio struktūros ir emocionalios raiškos sąveika. Pianistai Sonata ir Rokas Zubovai “Labirintą” paskambino virtuoziškai, nepriekaištingai pajutę jo ir išorinę (krištolinių pasažų virtinės, energingi džiazinį ritmą primenantys epizodai ir pan.), ir vidinę, psichologinę (minčių kaita, netikėti jų posūkiai, “aklavietės”, išsiveržimas ir t.t.), esmę.

Klaipėdiečiams kompozitoriams skirtoje koncerto dalyje skambėjo prieš keletą metų amžinybėn išėjusio Zigmo Virkšo “Paskutinis rudens divertismentas” dviem fortepijonams. Šį kompozicinės technikos požiūriu minimalistinį, bet nuotaikos atžvilgiu ekspresyvų, kūrinį yra skambinęs ne vienas fortepijoninis duetas. S. ir R. Zubovai jį interpretavo jautriai ir savitai, daugiau išryškindami dvasinių būsenų niuansus.

Visa antroji koncerto dalis buvo skirta Kauno kompozitorių kūrybai. Jie pažėrė ištisą kaleidoskopą įdomių ir jaudinančių kūrinių. Lietuvos nacionalinės premijos laureato, kompozitoriaus Vidmanto Bartulio kūryba Klaipėdoje gerai žinoma: prieš keletą metų “Marių klavyrų” kontekste buvo surengtas jo muzikos autorinis vakaras, šiemet prieš keletą savaičių vėl klausėmės V. Bartulio kūrinių autoriniame, kompozitoriaus 50-mečiui skirtame koncerte. Tačiau, kiek besiklausytum, V. Bartulio muzikos niekada nebūna per daug. Vakaro vedėjas J. Kuzinas taikliai pasakė, kad V. Bartuliui niekaip nepavyksta parašyti nevykusio kūrinio. Koncerte skambėjusi jo kompozicija styginių kvartetui “Tyliai Naujalis kalbina Vištelį” (Vištelis – lietuvių poetas) dar kartą leido gėrėtis ypatingu V. Bartulio muzikos subtilumu, dvasiniu tyrumu. Ji taip “pagauna” klausytoją, kad nebesvarbu, kokiu būdu, kokiomis kompozicinėmis priemonėmis tai padaryta, paprasčiausiai pasineri į ją ir “pasiduodi” gaivios muzikos tėkmei, dažnų prasmingų pauzių mąslumui, muzikinės tylos žavesiui.

Lietuvių muzikos patriarcho, XIX a. pab. – XX. a. pr. Kaune gyvenusio pirmojo lietuvių kompozitoriaus Juozo Naujalio iškili asmenybė įdomi ne tik muzikos istorijai ar muzikos atlikėjams. Pagarbiai prie jos “liečiasi” ir muzikos kūrėjai – kauniečiai. Kaip ir V. Bartulis, J. Naujalį “prakalbino” kompozitorius Giedrius Kuprevičius. Koncerte skambėjo jo kūrinys styginių kvartetui “Vasaros naktis su Naujaliu”. Tai irgi “labai pagarbus prisilietimas” prie Naujalio, tačiau jau kitokiu, artimesniu neoklasicizmui, stiliumi. Kompozicijos muzika paprasta, melodinga, lyrinius epizodus keičia judrūs, žvalūs.

Algimantas Kubiliūnas – vienas produktyviausių Kauno kompozitorių, įvairių muzikos žanrų autorius, koncerte pateikė Trečiąjį styginių kvartetą. Dviejų dalių kūrinys sulaukė didelio publikos palankumo, nes jo muzika labai įtaigi ir pagavi. Kvartete juntama tikro meistro ranka: tobulai įvaldyta kompozicinė technika, puikus formos sprendimas, racionalumo ir autentiškų dvasinių išgyvenimų sintezė, tematikos originalumas. Gausūs kontrastai, lyrikos ir audringų proveržių momentai liudija romantišką kūrinio prigimtį.

Dalia Kairaitytė prisistatė su labai netikėta kompozicija styginių kvartetui “Balto žmogaus sapnas”. Jau pats pavadinimas kelia tam tikrų minčių ir aliuzijų į romantizmą. Klausantis tuo dar labiau įsitikini. Kūrinyje dominuoja lyrinės nuotaikos, švelnios intonacijos, daininga melodika, dažnai šokinė ritmika, tačiau kartais prasiveržia drastiški štrichai, aštrūs skambesiai. Muzikos kalba primena neoklasicistinę manierą, ji paprasta, bet nauja ir savita. J. Kuzino žodžiais tariant, kompozitorės D. Kairaitytės šios “pjesės herojus – lyrinis personažas, kuris tarp kitų jaučiasi esantis balta varna”.

Jauniausiai Kauno kompozitorei Zitai Bružaitei koncerte atstovavo kūrinys styginių kvartetui “Mozaikos”. Keturios skirtingų nuotaikų mozaikos susipynė į vientisą, bet kontrasto principu paremtą kompoziciją. Autorė atrado įdomią, savitą šiuolaikinę muzikos kalbą (sonoristika, poliritmika, polidermiškumas), perteikusią trapias būties akimirkas, nuotaikų, minties ir emocijų kaitą bei nuoseklumą.

Visus šiuos Kauno kompozitorių kūrinius grojo Kauno styginių kvartetas: K. Beinarytė (I smuikas), D. Terminaitė (II smuikas), D. Sauspreikšaitytė (altas) ir S. Bartulis (violončelė), nustebinęs labai aukštu atlikimo meistriškumu, puikiu ansambliu, intonaciniu tikslumu. Vienas subtiliausių kamerinių ansamblių žanrų – styginis kvartetas šį kartą iš tiesų pateisino savo prigimtį. Keturi puikūs savo instrumentų virtuozai “susiliejo” į nuostabų ansamblį, griežė puikiai, nepriekaištingai jausdami kiekvieno kompozitoriaus kūrinio stilistikos savitumus, įtikinamai interpretavo. Ne veltui Kauno kompozitoriai labai dažnai šiam kolektyvui dedikuoja savo kūrinius. Neretai ir pats kvartetas inspiruoja ar net užsako kompozicijas savo miesto muzikos kūrėjams.

Koncerte skambėjo ir vyriausio Kauno kompozitoriaus Vlado Švedo Sonata smuikui solo, grojama G. Žiliukaitės, kuriai šis kūrinys ir dedikuotas (atliktas pirmą kartą). Vienos dalies kompozicija atskleidė V. Švedo stiliui būdingas savybes: polinkį į muzikos dramatizmą, monumentalumą, patetiką, formos padalų kontrastus. Muzikos kalba Sonatoje saikingai moderni, aiški. Smuikininkė G. Žaliukaitė kūrinį atliko temperamentingai, tiksliai ir muzikaliai.

Išklausius ilgą 3 valandų trukmės trijų miestų kompozitorių kūrinių koncertą tapo aišku, kad visi autoriai yra meistriškai įvaldę kompozicinę techniką, turi puikių sumanymų ir profesionalių gebėjimų juos realizuoti.

Šaunus jaunųjų paradas

Įžvalgiai toliaregiškai vieną “Marių klavyrų” koncertą festivalio rengėjai skyrė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kompozicijos klasės studentų kūrybai. Nėra abejonių, kad tarp jų – ne vienas, netrukus tapsiantis puikiu, žymiu profesionaliu kompozitoriumi. Girdėjome net vienuolika dešim-ties jaunųjų autorių kompozicijų, kurias atliko taip pat studentai. Daugiausia pasirodė prof. Osvaldo Balakausko klasės studentų: skambėjo A. Navicko “Ikebana” violončelei (atl. R. Jaraminaitė), U. Giedraitytės Daina sopranui ir fortepijonui (atl. V. Stanelytė ir autorė), J. Janulytės “Žydinčių obelų muzika” dviem fortepijonams (atl. U. Giedraitytė ir A. Navickas), T. Žukausko “Seeing Red” fleitai, smuikui, klarnetui ir violončelei (atl. R. Vebeliūnaitė, I. Paukštytė, A. Daukšys ir T. Ramančiūnas), A. Bumšteino “Be pavadinimo” smuikui, altui ir elektronikai (atl. L. Lapelytė ir K. Pleika).

Kūrinių pateikė ir kitų kompozicijos pedagogų studentai. Klausėmės prof. Vytauto Laurušo studentės G. Gaižauskaitės dviejų kompozicijų – “”Misija neįmanoma” fleitai ir fortepijonui (atl. G. Gelgotas ir K. Nekrošiūtė) bei vokalinio ciklo “Aklas birželis” sopranui, smuikui ir fortepijonui (atl. A. Miknytė, I. Paukštytė ir K. Nekrošiūtė). Koncerte nuskambėjo prof. Vytauto Barkausko parengtos studentės R. Vitkauskaitės “Paramazgynas dueto skambėjime” fleitai ir preparuotam fortepijonui (atl. G. Gelgotas ir K. Nekrošiūtė) ir studento J. Jurkūno “The Dancer” fortepijonui ir elektronikai (atl. A. Railaitė). Taip pat buvo atlikta dėstytojo Ryčio Mažulio studentės E. Medekšaitės “Non-such” fortepijonui ir elektronikai (atl. U. Giedraitytė), docento Rimanto Janeliausko studentės V. Rimėnaitės “Fregata Nr. 5” smuikui, altui ir violončelei (atl. L. Lapelytė, K. Pleita ir J. Poškutė).

Nėra galimybių viename straipsnyje aptarti tokią kūrinių ir jų atlikėjų gausą. Tačiau viena aišku, kad ateinanti Lietuvos muzikos kūrėjų karta – labai talentinga ir daug žadanti. Dauguma jaunųjų kūrėjų nustebino savo vaizduote, kūrybinių idėjų naujumu, neįprastumu, ypač muzikinės raiškos individualumu, siekiu išmokti įvairių kompozicinių technikų. Malonu buvo patirti, kad jaunieji nėra eksperimentų muzikoje vergai, jau dabar pasisako muzikoje gyvai, natūraliai, įdomiai.

Festivalio koncertus vedė R. Šileika, J. Kuzinas, V. Mockutė ir D. Kšanienė.

„Marių klavyrų-2004“ rengėjas Lietuvos kompozitorių sąjungos Klaipėdos skyrius, ypač jo vadovas kompozitorius R. Šileika, surengė išties įdomų, savitą, labai reikalingą 12-ąjį “Marių klavyrų` 04” festivalį. Prie jo organizavimo prisidėjo Klaipėdos universiteto Menų fakultetas. Festivalis nebūtų įvykęs be rėmėjų ir globėjų dėmesio. Tad ir dalyviai, ir klausytojai jiems visiems nuoširdžiai dėkingi.

“Marių klavyrų” festivalio reikšmės Klaipėdos muzikinei kultūrai neįmanoma pervertinti. Tai vienintelis, deja, tik kas antri metai vykstantis Vakarų Lietuvos šiuolaikinės, elitinės muzikos renginys, atveriantis kelius naujosios muzikos skambėjimui šiame krašte.

FESTIVALIO PĖDOMIS

SEAS kulminacija Gdanske, arba Pirmas blynas buvo geriau iškeptas

Goda GIEDRAITYTĖ

Vos prieš kelis mėnesius Klaipėdoje nuvilnijęs tarptautinis meno festivalis SEAS spalio 22-26 dienomis savo sparnus išskleidė virš Lenkijos uostamiesčio. Nedidelė grupelė klaipėdiečių festivalio partnerių buvome nuvykę į Gdanską. Mat labai rūpėjo, kaip vystoma festivalio idėja ar pagrindiniai SEAS organizatoriai švedai pasimokė iš klaidų, ar mes, jų naujieji partneriai, turime iš ko pasimokyti.

Dėmesiu nelepino

Keliaudami į šį Lenkijos uostamiestį iš tiesų tikėjomės pamatyti SEAS festivalio kulminaciją. Juk į Lenkiją projektas atkeliavo po to, kai, be Klaipėdos, dar aplankė Kaliningradą ir Liepoją. Vadinasi, patirties pasisemta. Bent jau lyginant su “pirmu blynu”, kuris buvo “iškeptas” Klaipėdoje. (Iš dalies tai liudijo išaugęs festivalio techninių darbuotojų skaičius.)

Deja, teko nusivilti. Užtrukęs Gdanske penkias dienas, švedų prodiusuotas festivalis nesulaukė tokio vietinių organizatorių, publikos ir žiniasklaidos dėmesio, kokiu lepinosi Lietuvos uostamiestyje. Ir nors žvilgčioti į užkulisius nėra labai deramas dalykas, vis dėlto kaip suinteresuoti asmenys praskleiskime uždangą ir paanalizuokime teigiamas ir neigiamas festivalio Gdanske puses (be abejo, nepamiršdami Klaipėdos konteksto).

Stigo informacijos

Pradėkime nuo pirminės SEAS idėjos – jūrų uosto, kuris privalėjo tapti ne tik lokalizacija, bet ir koncepcija. Tačiau milžiniška Gdansko uosto teritorija greičiau tapo dezintegruojančia ir klaidinančia, nei atskirus festivalio projektus į vieną erdvę sujungiančia vieta. Bebaigiančios nugriūti pastatų virtinės, žolėmis užžėlę takeliai ir jokio apšvietimo tamsiu paros metu teikė uostui savotiško sovietinio šarmo, tačiau jokiu būdu nepriminė tarptautiniam festivaliui paruoštos aplinkos. Vos kelios vėliavėlės su festivalio atributika ir atsitiktinai pamėtyti plakatai visiškai neatliko informuojančios ar kryptį nurodančios funkcijos.

Dar prasčiau su informacija būta mieste. Nepasakytum, jog nebūta plakatų ar reklaminių tentų, tačiau juose apibendrintai nurodytos renginių vietos (nesąmoningai ar konceptualiai nenurodant adreso) Gdanske negyvenančiam žiūrovui visiškai nieko nesakė.

Kita vertus, lenkų organizatoriai pasistengė išleisti nepriekaištingą festivalio katalogą, kuriame pastebėjome tik vieną “trūkumą”: ant viršelio, menamai turinčio reprezentuoti Gdansko uostamiestį, puikuojasi Klaipėdos Šiaurinio rago panorama.

Atmosfera neišliko

Spektakliai ir šokio projektai, kaip ir Klaipėdoje, buvo pristatomi cechuose, viename kurių glaudėsi ir garsioji Kristoferio kavinė. Deja, čia ji visai nepriminė Klaipėdos analogo: nei kėdžių, nei stalų, nei šiltos lankytojų šypsenos… O ir pats kavinės prižiūrėtojas nė iš tolo nepanašus į tą vasaros linksmuolį. Kaip ir visa likusi organizacinė komanda…

Festivalio tempas ir jį nuolat lydinčios stresinės situacijos neabejotinai išvargino “Intercult” atstovus, o dalyviams leido konstatuoti, jog ta atmosfera, kuri buvo sukurta Klaipėdoje, niekur kitur nepasikartojo. Galbūt todėl taip nuoširdžiai šiltai buvome sutikti visų Klaipėdoje viešėjusių festivalio dalyvių.

Akivaizdu, kad skambiai deklaruotas komunikacijos ir vietinių bei užsienio menininkų bendradarbiavimo siekis vėlgi buvo pamirštas. Tai liudijo ir vieną dieną visų SEAS organizatorių bei dalyvių surengta diskusija apie festivalio perspektyvas ir ateitį. Joje vienbalsiai akcentuota Klaipėdos menininkų dalyvavimo projekte svarba ir unikali festivalio atidarymo šventė Lietuvos uostamiestyje.

Atšalo ne tik oras

Galbūt artimesnio kontakto užmezgimui pritrūko ir jau minėtos festivalio kavinės? Ją turėjo atstoti uoste egzistuojantis klubas, tačiau pastarasis funkcionavo labiau kaip valgykla nei festivalio dalyvių susibūrimų vieta.

Komunikacijos trūko ir su žiūrovu. Į spektaklius susirinkdavo vos kelios dešimtys kultūros mėgėjų, kurių didesnę dalį sudarė tie patys SEAS dalyviai ir organizatoriai. Turint omeny, jog Gdanskas turi beveik dvigubai daugiau gyventojų nei Klaipėda, tokie skaičiai iš tiesų stebina.

Festivaliui Gdanske koją pakišo ir metų laikas. Nors visas dienas švietė saulė, tačiau vakarais iki minuso atšąlantis oras, suprantama, nebuvo festivalio sąjungininkas. Kita vertus, čia nebūta tokių kliūčių, kaip Priešgaisrinės departamento draudimai ir reikalavimai.

Nepaisant visų gal pernelyg neigiamų mano pastebėjimų (kuriuos, be abejonės, lydi “Intercult” vadovo Chriso Torcho nepagarbaus ir nepateisinamo interviu, prieš išvykstant iš Lietuvos duoto vienam didžiųjų mūsų šalies dienraščių, šleifas), Gdanske dar kartą galėjome pasidžiaugti visų spektaklių ir projektų pristatymais.

Velkasi šleifas

Fantastiškų “Hotel Pro Forma”, “BADco”, G. Varno, D. Grasi ir M. Lundbergo bei kitų autorių ir grupių darbų gretas Lenkijoje papildė keli Klaipėdoje nerodyti kūriniai: jungtinis lenkų teatro bei šokio projektas “Odys-SEAS” ir italų grupės “Impasto” choreografinis projektas “Mice”. Abu projektai – šiuolaikinio pasaulio ir gyvenimo interpretacijos, tik vienu atveju pasitelkiama antikinė Odisėjo tema, o kitu – į žmogų pažvelgiama per pelių išlikimo istoriją.

Festivalis SEAS Gdanske baigėsi. Ir jokių “Flota” grupės pretenzijų dėl atviros scenos Baltijos jūros fone, jokių problemų dėl “BADco” spektaklio “Deleted messages” iškėlimo iš uosto teritorijos į mieste esantį pastatą… Jokių žiūrovų nusiskundimų dėl metalinių kontrukcijų sėdėjimui ar kavinės inventoriaus trūkumo (jau nekalbant apie pačios kavinės nebuvimą)… Jokių priekaištų dėl maisto asortimento ar penkių žvaigždučių viešbučio… Taip ir likom nesupratę, kuo čia, Klaipėdoje, taip neįtikome gerbiamiems švedų prodiuseriams ir kodėl nusipelnėm tokių skaudžių mūsų adresu šalies spaudoje išsakytų žodžių.

Kita vertus, juk svarbiausia – dalyvių ir žiūrovų nuomonė, anot kurios, nors Klaipėdoje būta pasaulinės SEAS premjeros, pirmasis blynas pasirodė besąs geriausiai iškeptas.