Kažkoks jaukus tas rezervatas mūsų

TEATRAS. PREMJEROS ĮSPŪDIS

Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ

Šeštadienis. Kažkur Lietuvoje. Gal – jos centre, o gal – pakraštyje. Sėdi du Dramos teatro aktoriai – Darius Meškauskas ir Edvardas Brazys. Rūko cigaretes. O apsimeta, kad žolę. Abu tos pačios genties – artistai. Kas žino, kuris jų turtingesnis. O ir koks skirtumas? Nes aplinkui, kiek akys užmato, – neišmatuojami rezervatai.

Ratai. Serialai. Barai. Ekstazis. Realybės šou. Seksas. Rinkimai. Reklama. Alus. Palengvinantys gyvenimą ir šiek tiek kvaišinantys.

Nieko nepasakysi, gražus tas mūsų kalėjimas. Ir mes tampame gražesni, kai į save nežiūrime. Tik sielojamės dėl skaisčių, skaivų, chuanų antonijų, madonų, linučių ir maiklų džeksonų, lindime jų išgalvotuose vigvamuose ir vis pliurpiame, pliurpiame… Apie kitus.

Bet tai juk ne „Rezervatas“. Bet tai juk ne apie mus J

Tačiau iš pradžių buvo žodis. Gintaro Grajausko, poeto, vėliau nėrusio ir į dramaturgijos gelmes. „Komiksas, arba Žmogus su geležiniu dančiu“. Ir štai – „Rezervatas“ (parašytas Ajovoje, pristatytas Avin…).

Nesugadinti to, kas jau pasakyta, – menas. Gal net reikalaujantis daugiau, negu bandymas pridėti tai, ko niekada nebuvo. Išlaikyti tas ironiškas subtilybes, nespekuliuoti cilindrais ir stūmokliais – idant priartėtų prie masių. Aktoriaus lūpose taikli dramaturgo (poeto?) įžvalga gali persikreipti nelyginant koks vypsnis veide – nei iš šio, nei iš to pasijusi nejaukiai.

Bent jau premjerinis šeštadienio „Rezervatas“ buvo subtilus ir jaukus. Be pretenzijų į atradimus. O juk kiekvienas menininkas spiriamas atrasti pažadėtąją žemę, kuri tampa šių dienų mitu. Kiekvienas rezervato sraigtelis priverstas suktis energingai ir originaliai (būk originalus – arba mirk!), kasdieną išspjauti po stulbinančią idėją, kuri esą privalo nustebinti, pritrenkti, apsvaiginti. Ir, greičiausiai, sukurti dar vieną būdą kažkam pabėgti nuo realybės į surogatinį pasaulį.

O toks ramus, broliškas pasikalbėjimas tegul ir prie sintetinės ugnelės?.. Tiems indėnams tą vakarą kažkas pavyko. Kažkas užsimezgė. Be jokių garantijų, kad tai pavyks rytoj. Ryšio su žmogumi užmezgimo istorijoje nėra nei grafikų, nei žemėlapių. Nepadeda ir algalapiai, kuriuose pliusuojami pažangūs bendravimo su publika rodikliai.

“Keistuolio“ Aido Giniočio prisilietimas – vos įžvelgiamas. Už tai Darius Meškauskas – dviejuose asmenyse. Kajuga ir Režisierius (keista padermė, regis, irgi išgalvota, literatūrinė, kaip ir juodakojai). Ar jam pavyko susidvejinimo ritualas (regis, režisūrinis debiutas)? Turbūt ne šiaip (neoficialiai) G.Grajauskas šią pjesę dedikavo D.Meškauskui. Jautė, blyn: tas daikto nepagadins.

Nepagadino. Nei Kika (E.Brazys), nei labai klastingas grizlis, ginkluotas Ženevos konvencija (vėliau – tiesiog Storas žmogus, V.Jočys). Tik Baltoji moteris (E.Barauskaitė) – gal kiek per dramatiška, tarsi prislėgta „šalto vaiko“. Sunkiai įtikina jos women vulgaris įvaizdis.

Tačiau įtikina vigvamo gilumoje įgrūstas televizorius. Visą spektaklį transliavo labiausiai nuo darbo pavargusių vyrų pamėgtą programą – Animal Planet. Kur laigo visokie zuikiai, meškos ropinėja, ereliai skraido (regis, ne jų, o Rolando iš Kauno zoologijos sodo plunksnomis, dailininkė Ramunė Skrebūnaitė padabino lietuviškųjų indėnų galvas). Televizoriaus ekrano atspindys skaidrių pavidalu švytėjo ant dembliais nuklotos scenos – švelniakailiai ir aštriadančiai gyvūnėliai, tragiški indėnų istorijos puslapiai, jų krašto reljefai, panoramos ir kitas pasaulio grožis.

Kaip ir gyvenime, „Rezervate“ taip pat pasitaikė smegduobių. Kai klausaisi teksto, ir jis kažkur dingsta, – nebegirdi prasmės. Toks sąmonės šuoras į niekur. Gal ir spektaklio statytojai kažin ką bus praleidę – juk tas žiūrovas ne vien žodžiais sotus. Kaip tikras XXI amžiaus indėnas, jis geidžia žaidimo. Kad jaustų nuolatinį visatos judėjimą, veiksmą, be kurio joks bojavikas neapsieina. Be to, žiūrovas nutuokia, kad gyvenimas ir teatras – ne visai tas pats. Pastarajame daugtaškiai turi šauti – kaip tas Čechovo šautuvas. O ne nubyrėti finale – lyg kokie iš sterblės išsprūdę žirniai…

Apskritai? Man „Rezervate“ buvo jauku. Tarsi kokioje vaikystės smėlio dėžėje.

O dabar – aš būsiu Vinetu. Tu – būsi Čingačgukas…

Vienoje ekspozicijoje – trijų dešimtmečių pėdsakai

PARODŲ ATSPINDŽIAI

Vienoje ekspozicijoje – trijų dešimtmečių pėdsakai

Goda GIEDRAITYTĖ

Šį rudenį Klaipėdoje nuvilnijo nepaprastos parodos atidarymo trimitų garsai: Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje pristatytas ilgametis projektas “Trys Klaipėdos dailės dešimtmečiai”, jo kuratorės menotyrininkės Kristinos Jokubavičienės dėka savo būtį deklaruosiantis iki 2008-ųjų.

Ambicingas muziejaus mostas

Ambicingas LDM P. Domšaičio galerijos projektas – pristatyti visuomenei pastarųjų trijų dešimtmečių Klaipėdos menininkų darbus – neseniai tapo realybe, gyvastingai įsikūnijusia ne tik per du galerijos aukštus išsiliejusioje ekspozicijoje, bet ir leidinyje. Nedidukas, tačiau informatyvus parodos katalogas tapo reprezentaciniu ir archyviniu dokumentu, fiksuojančiu visų parodoje dalyvaujančių menininkų kūrybinį pėdsaką.

Trys dešimtmečiai – ilgas laiko tarpas, ypač kai kalbame apie parodą, siekiančią pristatyti žymiausius Klaipėdos dailininkus, atstovaujančius visoms dailės šakoms. Todėl ir parodos charakteris – nevienalytis, daugiaplanis, po savo sparnais stipriai gaubiantis tapybą, grafiką, skulptūrą, taikomąją dailę.

Autorių pavardės visiems gerai pažįstamos, per tris dešimtmečius giliai įleidusios savo šaknis į kultūrinę Klaipėdos žemę. Daugeliu atvejų net etiketažo parodoje nereikėtų: savitas stilius, braižas, meninė kalba jau iš tolo byloja apie kūrinio autorystę.

Demonstruoja visas tendencijas

Gausiausiai savo žanrui parodoje atstovauja tapytojai, paveikslais nukloję P. Domšaičio galerijos antrojo aukšto salės sienas. Anot parodos kuratorės K. Jokubavičienės, Klaipėdos tapytojai demonstruoja visas šiuolaikines lietuvių tapybos tendencijas: tradicinę emocionaliąją liniją, ekspresyvią deformaciją, artėjančią prie abstrakcijos, realaus ir abstraktaus vaizdo derinius, ironišką aplinkos ir savęs vertinimą, siurrealistinį pasaulio traktavimą ir nuoširdų jo apdainavimą lyriškomis intonacijomis.

“Seniausių” darbų flangui parodoje atstovauja lietuviškosios tapybos mokyklos auklėtiniai, jau tapę Klaipėdos dailės klasikais, – A. Taurinskas, R. Tunaitis, A. Gabrielaitis, akvarelistė R. Lūšis. Čia ir maestro E. Malinauskas su Baltijos “portretais”, ir simboliški bei pointilistiški J. Vosyliaus portretai, ir monumentalieji A. Banytės natiurmortai, kuriems priešpastatomos iš tamsos išnyrančios abstrakčios L. Natalevičiaus pietos. Ekspresionistiniai L. J. Jankaus bei A. Jusionio peizažai ir emocionalūs V. Pinkevičiaus religiniai motyvai diskutuoja su spalvinėmis R. Martinionio plokštumomis bei subtilia A. Karvelio darbų gelme. Greta šliejasi kiek futuristinis V. Bogatyriovas, architektūrinė J. Vitkutė, skaidri ir trapi O. Paliukienė bei šiandien aktualią istorijos perfrazavimo liniją brėžiantis A. Mėčius. Tuo tarpu raudona varvančių V. Viningo “Pakabų” dryžė ataidi mistinėje A. Ramanausko drobėje ir visiškai pranyksta svajinguose V. Pumpučio peizažuose.

Skleidžiasi grafikos įvairovė

Tendencijų, krypčių, technikų bei medžiagų įvairovė skleidžiasi ir grafikų sekcijoje, pristatančioje septyniolika autorių. A. Kliševičius, M. Petrulis ir L. Skačkauskaitė-Kuklienė mėgaujasi kaligrafijos raštais. Tuo tarpu D. Žalnieriūtė, O. Šimaitytė-Račkauskienė. G. Oškinytė-Eimanavičienė, E. Poškutė-Pumputienė, A. Kliševičienė, I. Kačenauskaitė, L. Gedvilaitė-Sakalauskienė, V. Jakštys ir A. V. Burba eksploatuoja tradicinę techniką (ofortą, akvatintą, lino ir/ar kartono raižinį, cinkografiją, sausą adatą, litografiją). Be to, A. V. Burba ir G. Oškinytė-Eimanavičienė kartu su B. Andriekute, V. Bizausku, F. Kačenauskaite, V. Kalniniu, A. Klemencovu drąsiai eksperimentuoja ir spalva (pastele, akvarele, spalvotu estampu, guašu).

Jautri kompozicijos pajauta, linijos estetika, spalvinė dėmė, įvaldyta technika, tradicijos tęstinumas ir eksperimentinės dvasios proveržis, originalios plastinės kalbos paieškos – tai kategorijos, apibrėžiančios Klaipėdos grafikų kūrybą, kurių pagrindinės temos: “mūsų aplinka, gamta ir žmogus, jo santykis su realybe” (K. Jokubavičienė).

Formuoja ne tik tūrį

Ekspozicijos tūrį formuoja tapybos ir grafikos labirintuose išsimėtę skulptūros bei taikomosios dailės kūriniai. Skirtingų mastelių, medžiagų, formų ir funkcijų bei skambiai deklaruojantys savo erdvinę būtį, pastarieji reprezentuoja įvairių mokyklų ir tradicijų koegzistenciją.

A. Anusas, V. Balsys, A. Bosas, S. Bertulis stengiasi atskleisti bronzos, aliuminio ir geležies prigimtį. Tam pasitelkia ekspresyvią kompoziciją, simboliką, žaidimą masteliais ir/ar medalio plastiką.

Tuo tarpu A. Sakalauskas, V. Karčiauskas, S. Plotnikovas bei G. Jonkus kalbina akmenį, įkūnydami animalistines bei abstrakčias kompozicijas, portretus. Savitas K. Pūdymas išsiskiria mitologizuota medžio percepcija, o Klaipėdos skulptūros klasikais įvardijami D. Jefremovas ir V. Skirgailaitė pristato šamotine technika atliktus kūrinius.

Šamotinį molį eksploatuoja ir keramikai I. Barotis, D. Ložytė, G. Masiulytė-Burbienė. Tik jei moterys lipdo mažosios plastikos kūrinius, tai I. Baročio darbai priartėja prie skulptūrinių apimčių. Minimalios griaučius ir neštuvus reflektuojančios “Paskutinės kelionės” dalys byloja apie gyvenimo ir būties trapumą.

Tekstilinės A. Adomavičienės ir R. Terlecko bei medinės V. Giniotytės ir V. Juzėno variacijos liudija, jog Klaipėdos taikomoji dailė laviruoja tarp tradicionalizmo ir eksperimentalizmo, tarp funkcionaliosios ir estetinės meno kūrinio paskirties suvokimo.

Trūksta intrigos prieskonio

Parodos tikslai ir mastas neabejotinai žavi, tačiau kartu atskleidžia ir tam tikrus trūkumus. Šiandieninės valstybės kultūros politikos spragos, lėšų dailės archyvavimui trūkumas lemia naują muziejinę praktiką: paroda sudaryta iš kolekcionierių rinkinių bei pačių autorių suneštų, t. y. paskolintų, kūrinių. Tokiu principu surinktos ekspozicijos vertė, deja, nukenčia: neįmanoma parodyti pačių vertingiausių, laikmečio bei žanro ypatybes visapusiškai reprezentuojančių dailės kūrinių.

Greičiausiai ši ypatybė nulėmė ir projekto nuoseklesnės sklaidos laike nebuvimą. Norėtųsi ekspozicijoje labiau pajusti tą trijų dešimtmečių pulsavimą, atskirų kūrybinių laikotarpių sankirtą, dialogą. Gaila, kad paroda neatskleidžia visų autorių ir dailės šakų spektro. Pasigedau fotografijos, instaliacijų, konceptualaus meno pristatymo.

Be abejonės, šie pastebėjimai susiję ir su Klaipėdos dailės situacija apskritai. Jaunųjų menininkų uostamiestyje trūksta. Taigi nėra kartų bei mokyklų konflikto, kaip ir tam tikro kultūrinio diskurso. Tai lemia “pasrovinį” meno kūrėjų egzistavimą, išsižadantį skandalų, ekskursų į kitų meno šakų paribius, barbariškos nesuderinamų dalykų jungties, kūno, žemės, objekto meno ir visų kitų postmodernistinių kataklizmų.

Kitaip tariant, parodoje juntamas tam tikro “kabliuko”, intrigos, prieskonio trūkumas. Galbūt tiesiog pritrūko išieškoto architetūrinio ekspozicijos sprendimo?..

Nutiesė tiltą į Klaipėdos dailę

Ir vis dėlto, nepaisant kelių neigiamų remarkų, projektas “Trys Klaipėdos dailės dešimtmečiai” realizuotas pačiu laiku. Jis aktualus ne tik Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos meno archyvavimui bei plėtotei. Ypač šiandien, kuomet Lietuvos kultūros erdvė vis dar negali pasigirti visuomenei viešai pristatoma šiuolaikinio Lietuvos meno kolekcija.

Projekto svarba pasireiškia ir laiko atžvilgiu: ilgametis ekspozicijos pobūdis sudarys galimybę miesto gyventojams ir daugeliui jo svečių susipažinti su žymiausiais Klaipėdos meno kūrėjais bei pastarųjų trijų dešimtmečių dailės gyvenimu uostamiestyje. Galbūt ši ekspozicija netgi taps tiltu nuolat veikiančios Klaipėdos dailės galerijos įkūrimui.

Atskleidžia tapybos esmę

PARODŲ ATSPINDŽIAI

Atskleidžia tapybos esmę

Goda GIEDRAITYTĖ

Ar jau seniai nebuvote prisilietęs prie pačios tapybos esmės? Ar seniai nejutote jus slegiančio dažų svorio ir tiršto potėpio syvai neraizgė jūsų sąmonės? Tuomet būtinai apsilankykite vilniečio tapytojo Ramūno Čeponio parodoje, pristatomoje Klaipėdos Baroti galerijoje.

Virpa pasaulis

Spalva ir potėpis R. Čeponio darbuose įgyja jėgos kategorijas ir atskleidžia pamatinę tapybos prasmę. Ant drobės paviršiaus intensyviai klodamas spalvų plokštumas, tapytojas mėgaujasi pačia spalvos esatimi, jos santykiu su kitomis spalvomis, sąveika su paveikslo plokštuma. Gaivalingas potėpio šuoras tampa ir turiniu, ir forma, ir ekspresija. Čia atmetama visa, kas trukdo ar gali sutrukdyti atskleisti pačią tapybos prigimtį.

Tuo R. Čeponio darbų stilistika reflektuoja abstraktaus ekspresionizmo charakterį, ir ypatingai spalvinio lauko krypčiai atstovaujančių Marko Rothko, Ado Reinhardto ir Barneto Njumano tapybinius eksperimentus. Tačiau priešingai pastariesiems R. Čeponio darbuose nėra asketizmo, jie ne minimalūs. Spalvinėse plokštumose virpa, verda, gestikuliuoja pasaulis.

Ataidi simbolika

R. Čeponio paveikslo paviršius – tik instrumentas žvelgiant paveikslo gelmėn. Auksiniame boluoja pilkšvas, o užu sodriai raudono prasimuša suodžių juoduma – kiekvienas tapybinis gestas savyje sukaupia simbolinį pradą. Per spalvą, faktūrinį potėpį, daugiasluoksnį, suaižėjusį paveikslo paviršių kalbama apie pasaulio bei žmogaus būtį, kančią ir ramybę.

Darbų formatai taipogi ataidi simbolika: vertikalūs – altorinių paveikslų dvasingumu, kvadratiniai – tobulos visatos konstanta. Pasak menotyrininko prof. A. Andrijausko, R. Čeponio kūrybai būdinga filosofinė potekstė, prislopintas temperamentas, vidinė rimtis, tyli sprogstamoji galia. R. Čeponio darbai – tai emocionalios įkrovos nešėjai, subrandinti kodai, kuriuos kiekvienam reikia pačiam atrasti ir perskaityti.

Dviejų realybių briaunomis

Ignas KAZAKEVIČIUS

Klaipėdos menininkų namų ir Lietuvos dailininkų sąjungos „Klaipėdos galerijos“ erdvėse pristatomi du labai skirtingi projektai, iš esmės bylojantys apie tą patį daiktą, apie tą patį žanrą, apie tas pačias vertybes. Tačiau labai skirtingai bylojantys…

Prologas.

Stalelio dekoras

Pristatydama projektą “Dekoruotas stalelis”, “Klaipėdos galerija” ir projekto dalyviai dailininkai (A. Banytė, J. Rekevičiūtė, M. Kosinskaitė, L. Kuklienė, N. Šaltenytė, A. Miežis, A. Mėčius, S. Bertulis, K. Grigaliūnas, G. Oškinytė, V. Mockaitis, V. Ajauskas, D. Drulys, A. Firinauskas) samprotauja apie kitokį požiūrį į taikomąjį meną. Jie atsako į klausimus, kas nuspalvina mūsų buitį, kas ir kaip pastūmėja žmones dialogui, kviečia pokalbio apie visiems rūpimus dalykus, galiausiai apie tai, kas daro mūsų namus tokiais jaukius ir žavingus. Čia akcentuojama mums įprastos buities detalės virsmas – fantazija. Baldas, staliukas – kas jis? Kam jis skirtas ir kam galima jį pritaikyti?

Pasvarstykime, kas yra stalelis. Kuo jis skiriasi nuo stalo. Nuo įprasto derybų, pietų, darbo stalo? Pastarasis stalas vadintinas griežtą funkciją turinčiu kambario baldu. O kambarinis stalelis atveria šeimininko vidų, tarsi į paviršių ištraukia tai, kas dažnai “slepiasi” po didžiuoju stalu.

Įkalino paviršiuje

Ekspozicijoje galime įsitikinti, jog tai, ką paprastai dedame ant kambarinio stalelio, jau gali būti amžiams įkalinta jo paviršiuje; tai, ką kasdien stebime aplinkoje, jau gali būti jame įamžinta. Arba įamžinta tai, ko mums trūksta, tarsi iš tiesų trūksta autoriams. Antai L. Kuklienė, regis, išsiilgusi romantikos, stalelį išmargina rožių žiedlapiais… Ir staiga, tarsi susizgribusi, jog nerimtai pasielgė, ji ima kitą, juodos ir baltos spalvų derinį apipina kaligrafiniais raštais. A. Banytė šaltai ištikima šaltam “elektriniam” koloritui ir vijoklinių augalų motyvams. N. Šaltenytė ant stalo viršaus “paberia” konservuotų herbarinių boružėlių saują. G. Oškinytės svaja nuvingiuoja švelniai erzinančiu optiniu zebru. Tai sterblinis stalelis su staleliu vaikeliu vidinėje lentynoje. Minėtų autorių braižas į stalo paviršių prasimuša labai asociatyviai.

O štai A. Mėčius ir A. Miežis stalo paviršių traktuoja lyg drobę ir išlieja ant jo savo tapybą, išlieja tuos tirščius, tuos fantazijos samčius. Ir švyti šių autorių kūriniai ryškia sodruma ir siurrealistiniais fragmentais iš tolo. Atpažįstami jie taip pat kaip ir švyti – raiškiai ir greitai. Žinoma, autorių braižo atsispindėjimas eksperimentiniame kūrinyje ir visomis prasmėmis laisvame projekte nėra svarbiausias faktorius ar juolab vertybė. Nes svarbiausia čia – kaip tą braižą turintis sugeba improvizuoti.

Svajonių lėktuvėliai

Kitaip (ir įdomiau, ir pagrįsčiau projekto atžvilgiu) baldo/meno kūrinio santykius su aplinka sprendžia, į kitokius objekto/idėjos sprendimus orientuojasi tik trys autoriai: J. Rekevičiūtė, K. Grigaliūnas, V. Mockaitis. Jie tai daro radikaliau ir griežčiau, nors pakankamai literatūriškai, konceptualiau, nors žaismingai. Jų kūriniuose paviršinio dekoravimo sprendimai “permetami” meno objekto link.

K. Grigaliūnas vėl intriguoja spalvos dekoratyvumo, savo grafinei manierai būdingos vaikiškos konstrukcijos samprata. Jo stalelis – vežimėlis-lėktuvėlis su ratukais ir propeleriukais – pateikiamas it koks staliukiškai funkcionalus žaislas. Taip iš pažiūros negalėtum pasakyti apie V. Mockaičio aprūdijusio metalo ir organinio stiklo objektą su inkliuzu – drugeliu pievų augalų pūkuose. Parodose kaip objektas jau eksponuotas kūrinys šįsyk tapo staleliu. Tai mažiausiai į stalelį panaši šios parodos versija, kurią pasistengus vis dėlto galima naudoti ir kaip stalą.

Skaito Šopenhauerį

O “Jūratė Rekevičiūtė skaito Šopenhauerį”. Taip pavadintas kūrinys turi tris dalis.

Taigi skaito ji jį ant mistinių filosofinių draperijų (pirmoji dalis – rausvomis rožėmis dekoruota juoda didelė, juodai didelė staltiesė) išsitiesusi. J. Rekevičiūtė vykusiai derina du besibučiuojančių žuvų formos žemus staliukus (antroji dalis – jau įvardinta) ir ant porceliano širdies, taurės (trečioji dalis – aksesuarai) pabertas Šopenhauerio mintis apie tikrą draugystę, tikras iliuzijas ir tikrus pinigus.

Toks gūdžiai patraukliai dekoratyvus kompozicinis ir idėjinis sprendimas byloja autorę kuriant ne konkretų daiktą, bet aplinkos ir buvimo joje stilių. Štai taip stalelis tampa žaislu, daiktiškąja menininko identifikacija, meno objektu, kursai pajungia sau kitas interjero detales ar netgi siūlo keisti pastarojo formavimo principus.

Epilogas.

Suaugusiųjų grafitai

Dailininkai gretina estetines ir funkcines baldo paskirtis. Ekspozicijoje pateiktos drąsios dekoro variacijos, įdomios puošybinės idėjos ir įvairūs nestandartiniai jų įgyvendinimo būdai. Susipina menas – kaip dizainas, dizainas – kaip menas, objektas ir jo turinys.

Trapi realybė.

Nauja pradžia

Projektas – “Trapi realybė”. Menininkų iš Kauno grupė – “4.9”. Autoriai: Agnė Danelevičiūtė, Justina Samalionytė, Asta Vilminskaitė, Audrius Vaišnys. Projekto trukmė: 2004 10 29 – 12 08.

Jei „Klaipėdos galerijoje“ su mažomis išlygomis matėme paviršiaus meną, tai Klaipėdos menininkų namai pristato struktūrinius ir technologinius ieškojimus.

Menininkų namų salė išties pavirto keturių jaunų VDA Kauno dailės fakulteto studentų ir jau neseniai meninio stiklo specialybę baigusiųjų kūrybos namais, o teisingiau – jų kūrinio aplinka. Nes pastarasis ir buvo specialiai šiai vietai sukurtas. Tai keturių mėnesių darbas, pjaustant ir laužant storą 2-10 mm stiklą, surenkant didelės kompozicijos mažus fragmentus.

Stiklo misterija

Urbanistinis romantizmas – toji jaunųjų menininkų dėlionė iš plokščių permatomo stiklo gabaliukų. Autoriai realybės formas paverčia stiklo skulptūromis. Pastarosios padarytos iš bespalvio, neapdirbto langinio (nuo 2 mm iki 10 mm storio) stiklo. Spalvos nebuvimas sustiprina norimą išgauti efektą – labiau išryškinti formą.

Autoriai kviečia į stiklo misteriją, kurioje realybės trapumą visomis prasmėmis atspindi šventinei vakarienei padengtas stiklo stalas, stiklo kėdės, stiklo įrankiai ypatingiems stiklo patiekalams…

Personaliai anonimiškas

Įdomus autorių ramaus-tradicinio ir aštraus-novatoriško derinys, netgi harmonija. Realybės perkūrimo objektu pasirinkę stalą interjerinėje aplinkoje ir natiurmorto žanrą (tradicija), išraiškos forma jie renkasi aštrų minimalizmą, agresyviai spindinčias nešlifuotas briaunas.

Anonimiškumas – išraiškoje ir kūrėjų santykyje. Mes nežinome kiekvieno jų indėlio į šį kūrinį. Tas grupės kūrinys – personaliai anonimiškas. Grupė teigia madingą (bent jau šiuo metu) tendenciją – perkurti daiktus, perkurti juos iš kitų, įprastame klimate jiems nebūdingų medžiagų.

Pats parodos objektas nebylus. Jis nebyloja apie daiktiškumą, jo asociacijas. Šaltai, be aistros ir spalvos, be išlankstymų jaukių traktuojama medžiaga, pasirinktos formos, konstravimo principas taip pat palieka mus už jaukios naminės ir buitinės ribos. Kad stiklas gali būti spalvingas, žinome. Kad jis gali būti plastiškas pačia plastiškiausia šio žodžio prasme, – taip pat. Stiklo menas daugeliui (prisipažinkime) asocijuojasi su vazomis, šviestuvais, buitiniais vitražiukais. Šiuo atveju menininkai plastiką sieja su optika, judesys atrandamas briaunų paviršiuje, slysta jomis atšvaitai jaukiai mielai atšiaurūs, nors formos čia stačiakampės. Taigi iš pažiūros daiktas atšiaurus, tačiau agresiją gesina jau minėtas jaukus sprendimas.

Jei “Dekoruoto stalelio” idėja – siekis buitiniam formos ir turinio santykiui suteikti konceptualumo, surasti tinkamą dekorą, tai “Trapioje realybėje” išgrynintas stiklo formatas kuriamas pasitelkiant minimalizmo, techno- ir aštrių briaunų meno estetiką, specialius apšvietimo efektus.

Jei rastų mane pas Vilhelmo kanalą…

ATSAKYMAS Į KRITIKĄ

Jei rastų mane pas Vilhelmo kanalą…

Ignas KAZAKEVIČIUS

Ponai tapytojai Linai Julijonai Jankau ir Aloyzai Stasiulevičiau!

Savo rašinyje meno leidinio „Durys“ 113-ajame numeryje („Klaipėda“, 2004 spalio 27 d.) retoriškais tekstiniais gestais vis klausinėjote, kuris gi mano veidas tikras. Kitaip tariant, jus domino aiški pozicija Antano Gudaičio ir jo mokinių šios vasaros parodų Klaipėdos galerijoje ir jos filiale Palangoje atžvilgiu. Esą vieną paro-dą anotacijoje pelnytai išgyriau, o kitą išdrįsau nepelnytai suniekinti. Kitaip tariant, esą keičiu aš balsus per minutę septynis krantus, tarsi bangos dūžtų į krantus prie Klaipėdos molo.

Visų pirma – nei aš įžeidinėjau, spyriau, anei aš gyriau. Anotacija, kuri visiems tiko ir patiko, buvo paprasta ir aiški, nes joje išdėsčiau bendrus, stereotipinius „gudaitininkų“ bruožus, paminėjau platų mokinių bei pasekėjų tinklą bei priminiau, kad A. Gudaičio, per A. Gudaitį ateinanti įtaka buvo ir tebėra didelė. Trumpai tariant, kad A. Gudaitis ir ekspresionizmas, kaip mes jį suprantame čia, bei tradicija yra vienas ir tas pats.

Anotacija – tai toks žanras, kuris visuomet visiems patinka, nes čia suminimi faktai ir dar kas nors gražaus, nes tai skirta parodos pristatymui, atidarymui ir apskritai nėra čia ko tuomet žmones erzinti.

Recenzija gali būti analitinė, gvildenanti kurią nors problemą, ar apžvalginė, konkrečiau pristatanti anotacijos faktus.

Gerbiamų ponų recenzija ar kritika įvardintas manasis rašinys nebuvo nei tas, nei anas. Ir apskritai… Ne tuo mane kaltinate, ne tuo. Negaliu išsižadėti tradicijos, man į kraują įaugusios. Nesgi tyriausi mano vaikystės metai prabėgo kontempliuojant ant sienos kabančius nedidelius, koks ir buvo tuomet manasai pasaulėlis, J. Švažo ir A. Galdiko kūrinius. O kokie didžiuliai jie tuomet atrodė!.. Didūs ir tebėra.

Bet ne apie tai. Jums paprasčiausiai nepatiko rašinio forma. O ji pasirinkta specialiai – tarsi po galerijas šmirinėjančio smalsaujančio interesanto, kuriam žemės drebėjimas tolygus meno pasaulio (galimam) drebėjimui, ir apmąstymams apie tradicijos pamatų tvirtumą. Tradicija mums reikalinga, kaip ir minėjau, ir savo žodžių nesiginu. Tačiau ji mums reikalinga tik kaip atspirties taškas, kurį galime ir nuspirti, ir praplėsti horizontą, tačiau kuris visada išliks. Kaip ir jūsų, L. Tuleikio, R. Z. Bičiūno ir kitų paveikslai, beje, kurie yra Lietuvos tapybos istorija. Ir niekas šito neneigia. Bėda, apie kurią aš, šaržuodamas buitine kalba šnekantį statistinį parodų lankytoją (kuriam tikrai įdomiau, kiek vazų ir vazonų, atsiprašau, stiklo ir keramikos kūrinių sudužo žemės drebėjimo metu), norėjau užsiminti – per didelis įsikibimas į ekspresionizmą ir A. Gudaičio skvernus, kurie jau užstoja akiratį. Tas pastebima ir jaunųjų tapytojų darbuose. Štai apie tai galėtume ir padiskutuoti laikraščio puslapiuose. O žinant, kad judu abu, ponai tapytojai, šiuo metu Klaipėdos universitete kuriate Tapybos fakulteto tapybinę struktūrą, diskusija taptų išties prasminga.

O dėl išraiškos formos, tai renkuosi tokią, kuri man atrodo tinkamiausia. Kaip ir jūs kuriate jums priimtiniausia.

Taip sakant, neprivalau rašyti gražiai vien todėl, jog parodoje esama nacionalinės premijos laureatų ir panašiai, ar todėl, kad rašyti gražiai apie parodas jau tapo mažne nekvestionuojama norma. Meninės recenzijos žanras dabarties yra stipriai devalvuotas. Todėl grynoji recenzija manęs paprasčiausiai nebedomina. Labiau orientuojuosi į tarptekstinius ieškojimus, žaidimus stereotipinėmis katalogų, almanachų recenzijų, parodų aptarimų metu skambančių frazių klišėmis, perkratau spaudos tekstų tendencijas, kuriose reikalaujama, kad tekstas būtų suprantamas visiems. Analogiškas tendencijas perkeliu į savo kuruojamus projektus.

Antai projektu “www.madona.st” siekiau inspiruoti diskusiją apie profesionalaus meno ir kičinės produkcijos, gatvinės kultūros (kuria užverstos ne tik gatvės, pigių parduotuvių prekystaliai, bet ir daugumos žmonių sielos) santykį. Ieškojau santykio tarp žinomo menininko originalaus kūrinio ir reprodukcijos, kuri betgi kartais (kokiai atokaus kaimo močiutei) gali tapti vertesnė nei tikrasis kūrinys. Todėl šalia tikrų kūrinių projekte vietą atrado ir žinomų menininkų (ne gatvės prekeivių, oi, ne) Solveigos ir Alfredo Krivičių interpretacijos gintarinio kičo tema.

Dėl XII tapybos trienalės, be abejo, sutinku – joje buvo ir ne paties aukščiausio lygio kūrinių. Bet, gerbiamas Aloyzai Stasiulevičiau, Linai Julijonai Jankau, toks kaltinimas skamba naiviai ir neprofesionaliai, – kuo didesnė apžvalginė paroda, tuo didesnė konkurencija jos viduje. Tad vieni kūriniai iššoka aukštėliau nei yra verti, kiti smukteli. Trienalė, kuri reprezentavo ir turėtų reprezentuoti Lietuvos tapybą, – atskira ir plati tema. Galėtume ir ja padiskutuoti. Man būtų malonu išgirsti jūsų nuomonę apie tokio tipo ir mastelio renginius Lietuvoje bei konkrečiai šios trienalės perspektyvas.

Betgi grįžkime prie rimtų dalykų. Po anojo dviejų tapytojų straipsnio supratau, jog žuvies į Dreverną prasmuksiu sunkiai ir, jei rastų mane pas Vilhelmo kanalą sukniubusį, pilna burna dumblo, su tarpumentėj styrančiu porėmio kryžiumi, kieno tai darbas, jums sakyti turbūt nereikės?..

O juk būsiu važiavęs tenajos ne tik žuvies išgirtosios, bet ir iš perspektyvos pažiūrėti į Nidą, mūsų ekspresionizmo dvasinę peryklą ir užuovėją… Būsiu važiavęs pagalvoti apie ten plenerines maldas bubenantį rūpintojėlį Saulių Kruopį ir tiltų tiltus. Ar ne puiki tema kitai mūsų diskusijai apie tai, jog ir „tiltas turi galą“?

Taigi, kokios lietuviškojo ekspresionizmo perspektyvos? Tos pačios, apie kurias mintydamas teigiau, kad ekspresionizmas nėra gilus menas. Taip ir dabar sakau, nes jis minta emocijomis, kuriomis menininkas bando paliesti globalinius, gilius dalykus. Tačiau pati šio stiliaus išraiška orientuota į paviršių, kuris (visų pirma jis!) turėtų paveikti žiūrovą, idant vėliau jis sutiktų užsiversti minėtą globalinę naštą sau ant pečių.

Laikraščiui leidus, kviečiu padiskutuoti apie meną. Atmeskime asmeniškumus, nes turime bendrą tikslą – profesionalaus meno sklaidą. Būtų smagu, jei į mūsų diskusiją įsijungtų ir kiti dailininkai, kitų menų kūrėjai, menotyrininkai, šiaip meno mėgėjai bei kritikai.