Autoriaus gimimas

Teorija

Autoriaus gimimas

Ričardo ŠILEIKOS nuotrauka

 

Guntis Berelis

- Ką gali žodis pasakyti apie žodį?

- Nieko. Tik tai, kad žodis yra žodis.

Nesunku pastebėti, kad šios esė pavadinimas (“Autoriaus gimimas”) yra priešprieša Rolano Barto esė “Autoriaus mirtis”, kuri publikuota 1968 metais ir jau tapusi vienu iš XX amžiaus kultūros atramos taškų. Esė “Autoriaus mirtis” Bartas abejoja, tiksliau – nepripažįsta Autoriaus kaip kūrybinės asmenybės pastangų ir sugebėjimų. Tuo metu struktūralizmas jau buvo apiformintas ir, jei mes šią esmę priimam įprasta definicija (bet kuris tekstas – abstrakčių nepasaulietinių struktūrų realizacija), tampa aišku, kad Autoriaus mirties paskelbimas buvo dėsningas žingsnis, tam tikru atžvilgiu – rekviem struktūralizmui (nes: jei Autorius yra miręs, tad ką bekalbėti apie pačių struktūralistų tekstus, taip pat ir esė “Autoriaus mirtis” bei apie jos autorių?). Po trumpo ekskurso į literatūros istoriją konstatuojama, kad Autoriaus figūra yra kilusi iš racionalizmo ir pozityvizmo ir kad Autoriaus mirties pradžią paskelbė jau Malarmė, sakydamas, kad kalba ne Autorius, o pati kalba. Bartas teigia: šiuolaikinis Autorius yra tik perrašinėtojas (raštininkas), aklas užrašytojas, instrumentas, kurio pagalba tekstus produkuoja literatūros istorija; Autorius “… gali tiktai mėgdžioti tai, kas jau yra parašyta ir galbūt ne pirmą kartą, jis gali tiktai sumaišyti įvairias rašymo formas, priešpastatyti jas viena kitai, kurios visiškai neparemia viena kitos, kad vidinė “esmė”, kurią jis norėtų “išreikšti”, yra niekas kitas kaip sudarytas žodynas, kuriame vienus žodžius aiškina kiti žodžiai, ir taip – iki begalybės”. Ir: “tekstas sudarytas iš daugybės skirtingų rašymo stilių, kurie rodo įvairias kultūras, kurios yra suradusios dialogą, viena kitą parodijuoja ir ginčijasi”.

Tačiau Barto esė, kaip ir kiekvienas polemikai atviras tekstas, sukelia ištisą klausimų virtinę (dar kartą primenu, kad Bartas siekia panaikinti ne kokį abstraktų “Autorių apskritai”, tačiau tą tradicinę, kartais gana melodramatišką autoriaus figūrą, kokią yra sukūrusi akademinė kritika, biografiniai romanai, sukurtosios psichologinės koncepcijos – vienu žodžiu, metodai, kurie pretenduoja į literatūros analizę, kalba apie visai ką kita, tik ne apie literatūrą). Tikriausiai neatsakytas liks klausimas, ką reiškia pirmojoje citatoje įtraukta frazė “ir taip iki begalybės” (panašiame kontekste ji pakartota tik kitoje vietoje): kurią citavo, pavyzdžiui, Homeras? T.y. kada – kurioje kultūroje, kuriuo laikmečiu Autorius mirė? Kiek Autoriaus mirties koncepcijų galima priskirti laikmečiams, kada vyko literatūrinių paradigmų pasikeitimai (kada į literatūrą atėjo iki tol neregėtos struktūros ar bent jau senųjų radikalūs pasikeitimai)? Ir t.t. – nors iki begalybės. Tačiau svarbiausia yra kas kita. Barto esė pagrindinė mintis: Autorius su savo tekstu nesusiduria jokiu kitu būdu kaip rašydamas; tekstas kaip vienovė (vieningas visetas) realizuojasi tik per skaitytoją. (“Autoriaus mirtis” baigiasi tokiais žodžiais: “skaitytojo gimimas ateis su Autoriaus mirtimi (atlygins Autoriaus mirtį)”). Rodos, neesminis sąvokos praleidimas, mažas nenuoseklumas, ir Autoriaus mirties paskelbimas būtų gan problemiškas. Autorius anaiptol nėra, sakykim, Homo literaris, kuris įsivaizduoja – esą vertėtų kažką parašyti – prisėsiąs prie rašomosios mašinėlės ir greitai parašysiąs romaną. Tekstas ne “atsiranda” – staiga ir netikėtai, “nežinia iš kur”, bet pamažu “tampa”, “formuojasi”, “auga” – ir šiame procese užsirašo visai ne Autorius: Autorius yra rašytojas ir skaitytojas tuo pačiu metu. Jis visąlaik formuoja dialogiškus santykius su literatūros istorija ir pačiu tekstu: Autorius yra pirmasis skaitytojas, kuris suvokia tekstą kaip vienovę, realizuotą dar prieš jo paskelbimą. Taigi: kur toji atomazga, kada rašytojas-skaitytojas pavirsta Autoriumi? Ar Autorius jau gimsta negyvas (miręs)? Kaip susiformuoja šie santykiai tarp rašytojo-skaitytojo ir teksto?

* * *

Literatūroje yra motyvas, kuris nuolat pasikartoja ir varijuoja jau du šimtmečius. Antrininkai: personažas ir jo veidrodinis atvaizdas (kartais ir portretas), kuris turi savybę kartais “materializuotis” iš miglotos metaforos, įsikišti į siužetą ir perskelti (pereiti) jį varomąja jėga. Matyt, istorijos sukurti antrininkai gan artimi visuotinei literatūros istorijai – jie turi be galo daug rašytojų, kurie įvairiais būdais yra pasinaudoję šiuo motyvu. Jis pradėtas romantizmo laikotarpiu nuo Hofmano “Velnio eliksyro” ir Matjūrino “Melmoto Keliautojo”, sužaidžia keleriopus variantus Poe (“Viljamas Vilsonas”), Stivensono (“Daktaras Džekilas ir misteris Haidas”), Dostojevskio (“Antrininkas”), Vaildo (“Doriano Grėjaus portretas”) kūriniuose; gerokai rafinuoti tapo Gustavo Marinko romanai “Golemas” ir “Vakarinio lango angelas” ir Hesės “Stepių vilkas”; vėliau išvystytas Nabokovo, Boreso ir Kortasaro kūryboje – ir pagaliau nė vienas save gerbiantis postmodernistas neišsiverčia be veidrodinių žaidimų ir antrininkų.

Galėtų kilti klausimas: kodėl reikia atkreipti dėmesį į šią iš esmės visai elementarią, romantinę sąmonę, tipišką literatūriniam metodui? Todėl, kad Autorius dažniausiai tiesiog intuityviai suvokia savo asmenybės dvilypumą. Bendrus santykius (bendrą lygmenį) galima suvokti kaip Autorių, kuris iš vienos pusės yra visiškai kasdieniškas, galbūt net per daug kasdieniškas žmogus, tačiau iš kitos pusės – jis priverčia įsikūnyti į Autoriaus personažą, į tą patetišką ir melodramatišką autoriaus figūrą (Autorius-tribūnas, Autorius-bohemos atstovas, Autorius-asketas), kurią siekė sunaikinti Bartas, t.y. rašytojas-skaitytojas sąmoningai jį verčia vaidinti svetimą vaidmenį, kad savo gyvenimą pritaikytų potencialiai biografinei interpretacijai, kuri parašoma po jo mirties.

Tačiau tai veikiau yra bendrabūvio problema, lovys, iš kurio vėliau priauga svorio biografijos. Tam tikru mastu jas galima redukuoti ir į “socialinio vaidmens” koncepciją: jeigu kartą visuomenė pareikalauja iš Autoriaus kokio vizualinio įsikūnijimo, tai tam tikram Autoriui nėra sunku užsidėti reikiamą kaukę. Vis dėlto susidvejinimas vyksta ir pačiame kūrybiniame procese, ir čia Autoriaus – kaip realaus žmogaus – visai nėra: jei Autorius būtų žmogus, tai mes jau seniai būtume paskendę begalybėje grafomanijų ir absoliučiai nesuprantamų tekstų antplūdžiuose; kiek autorių – tiek būtų literatūros žanrų. Autorius yra išgalvota būtybė; kūrimo esmė yra ne rašymo ir teksto šlifavimo procese, bet Autoriaus išgalvotame fakte: Autorius yra tas taškas, kuriame žmogus susitinka su literatūros istorija, kad paklustų diktuojamoms žaidimo taisyklėms.

Rašyti “iš širdies” ar, kaip ironizavo Bartas, “išreiškiant save”, neįmanoma, nes tokiu atveju būtų tik amorfinių žodžių masė, kuri, nors ir gramatiškai tikslinga, su literatūra neturėtų jokio ryšio. Geriausias pavyzdys čia yra įvairūs asmeniniai užrašai – dienoraščiai, laiškai, kurie rašomi sau ar kokiam konkrečiam adresatui: jei jie publikuojami, paprastai nurodoma, kad tas autorius, jei jis ir nėra profesionalus literatas, visuomet kaip orientyras iš pasirinktos kokios literatūrinės struktūros. Kartu su tuo autoriumi paprastai susidaro kaip kompromisas tarp žmogaus troškimų, idėjų, ambicijų ir tarp tradicijos ir kas tikrovėje yra tik literatūros taisyklių kodeksas. Dar kartą pabrėšiu: literatūroje yra svarbiausia išgalvoti – ar galbūt atrasti, ar išrinkti – Autorių; toliau jau viskas priklauso nuo savikritikos ir profesionalumo.

Autoriaus išgalvojimo faktas tuo pačiu metu yra ir Autoriaus bėgimas nuo mirties: nes Autorių kuria ne vien literatūra; žmogus, “Autoriaus Autorius”, bando išsivaduoti – kad ir dėl garbės – iš uždaro rato, iš begalinio proceso, kuriame literatūra produkuoja Autorių, o Autorius savo ruožtu – literatūrą. Žmogus siekia sugalvoti tokį Autorių, kuris galėtų pakeisti literatūros istoriją – ar bent jau būtų pastebėtas tekstų sraute. Prasmė – pamatyti save kaip Autorių, pamatyti paties sukurto Autoriaus išskirtinumą – tai yra viena iš literatūros varomųjų jėgų. Tam tikru mastu šio žmogaus ir Autoriaus santykiai galėtų formuotis kaip tiesė, kurios viename gale stovi žmogus, kuris siekia “išreikšti save”, t.y. grafomanas, antram – mirusysis Autorius, aklas klišių reprodukuotojas (dar vienas modelis: sujungus abu tiesės galus, suvienijus grafomaną su mirusiuoju Autorium, gausim ką nors iš fantastinės produktyvios trivialiosios literatūros gaminių). Savo ruožtu rašymo procese toji šizofreniška asmenybė trokšta atgauti vienybę – žmogus bando suartėti su dabar jau gerokai svetimu Autoriumi, atgauti jį jėga, tačiau Autorius pasislepia už žmogaus nuo mirties nagų. Galbūt (ko gero) visą literatūros istoriją, ypač XX amžių galima interpretuoti kaip nepaliaujamą Autoriaus bėgimą nuo Autorių kapinyno žmogaus kryptimi – tačiau rašymas visada lieka tik rašymu, kuriam itin žmogiškas troškimas “išreikšti save” yra nepasiekiamas tikslas. Autorių kapinynas greitai plečiasi: bet kuris kūrinys kito autoriaus rankose tampa savižudybės įrankiu.

Vienas pavyzdys. Nežinia, ar tos permainos, kurias XX amžiaus prozoje sukėlė Lorencas ir Henris Mileris, susijusios su “moralės krize”, “seksualine revoliucija” ar, kita vertus, su modernizmui būdingu iššūkiu ir provokacine poetika. Veikiau tai yra vienas iš įrodymų Autoriaus ir žmogaus suartėjimo mėginimų. Žmogus paprastai save suvokia kaip seksualią būtybę, tačiau Autorius to išsigina literatūrinio žaidimo taisyklėmis, vadinamomis “etika” ir “moralės normomis”. Suvokdamas save literatūros pagalba, Autorius praranda esmę: žmogaus veidrodinis atvaizdas besąs su defektais. Maždaug taip: žmogus žvelgia į veidrodį ir staiga pastebi, kad jo antrininkui, Autoriui, trūksta kai kurių intymių detalių – ir todėl jis bijo susilieti su savo atvaizdu; kadaise paties sukurtas Autorius jam atrodo įtartinas, nors ne nenormalus: jis nežino, kokia pabaisa iš šio susiliejimo susiformuos, kuris ims viršų – itin žmogiškas žmogus ar su gerokais nuostoliais Autorius. Dėl to jam priklauso peržengti literatūros įstatymų kodeksą ir sukurti naują Autorių, kuris, bent jau iš pirmo žvilgsnio, būtų be fizinių trūkumų.

* * *

Tačiau grįžkime prie teksto kūrimo proceso – prie Autoriaus, kuris kartu yra ir rašytojas, ir skaitytojas. Servanteso “Don Kichote” yra toks nuostabus epizodas, kurio, paradoksalu, tačiau, rodos, nėra pastebėjęs nė vienas komentatorius: Don Kichotas, apie kurį autorius tiesiogine prasme kiekviename puslapyje neužmiršta priminti, kad jis yra pamišęs, žinodamas, kad klajojantieji riteriai dėl meilės paprastai praranda protą, nutaria sekti jo pavyzdžiu taip pat šioje sferoje, t.y. pamišęs Don Kichoto personažas išprotėjo. Nežinau, kaip tai atrodo medicininiu požiūriu – ar pamišęs iš tiesų gali suvaidinti – ir dar suvokti – sumišusį protą, tačiau šį Don Kichoto savitą elgesį galima suvokti kaip kūrybinio proceso metaforą. Don Kichotas yra tas mirusysis Autorius: riterių romanai jau yra parašyti, visos įmanomos variacijos išplėtotos – belieka tik jas pakartoti (“cituoti”) dar nebūtose kombinacijose. Tai, ką mes vadiname tikrove, Don Kichoto supratimu yra pasaulio metaforiškos pastabos (beveik tiesiogine prasme: Don Kichotui atrodo, kad jam kelią pastoja koks burtininkas, kuris riterių pasaulio realijas pakeičia kasdieninio pasaulio realijomis) apie riterių romanų temą. Tačiau ir Don Kichoto sąmonė yra mirusi – jis yra tiktai riterių įstatymo kodekso sekėjas – jis išgyvena šį metaforų pasaulį; bet kuriam jo vyksmas (žodinė veikla) vienokiu ar kitokiu būdu paveikia jį patį. Be to, tos problemos, kurias Autorius paprastai išgyvena protiškai ar dvasiškai, Don Kichotą verčia išgyventi fiziškai; jis neapgauna savo personažų, bet jie apgauna jį; jis jaučiasi sumuštas ne dėl savo bejėgiškumo palenkti paties sukurtą pasaulį, bet pasaulis sunaikina jį tiesiogiai – sumuša ar apmėto akmenimis. Pasaulis-tekstas priešinasi Don Kichoto vienareikšmiškai interpretacijai; pasaulis yra visai kas kita, negu tai, ką mano esant Don Kichotas. Pavaizduodamas sumišusį protą, Don Kichotas visiškai paklūsta tradicijai – jis yra šio žaidimo mirusysis Autorius, tačiau pasaulis yra labai įvairus (tekstas yra daugiareikšmis per Autoriaus planą) – pasaulis pradeda kitą žaidimą, tik tariamai paklusęs Don Kichoto idėjai (pirmosios dalies pabaigoje ir visoje antroje dalyje personažai ironiškai su nuolankumu žaidžia drauge su Don Kichotu). Pasaulis reaguoja į kiekvieną Don Kichoto veiksmą – ir daro įtaką jo tolimesniam elgesiui tiesiogiai arba tuo, kad pasaulio reakcija visiškai skiriasi nuo tos, kurios tikisi Don Kichotas. Don Kichotas netgi siekia būti mirusiuoju Autoriumi – bet pasaulis jį nuolat verčia atgimt iš naujo.

Kafkos dienorašty yra įrašas, kuriame jis pasakoja apie naktinį rašymą – kaip naktį gimstąs kūrinys – jis pasižiūri aplink ir staiga pasirodo, kad kambarys tapęs “svetimas” ir “keistas”. Žinoma, juk ne kambarys pasikeičia – rašymo įkvėpimo metu pasikeitęs yra pats Autorius; rašytojas-skaitytojas įgyja nepaprastą pasaulio matymą – gimsta Autorius. Tokio gimimo esmė – abipusis ir nepaliaujamas procesas: Autorius kuria tekstą, o tekstas kuria Autorių. Vos tik spėjama išreikšti žodį, rašytojas-skaitytojas jau yra kitas, pasikeitęs ką tik parašyto-perskaityto žodžio įspūdyje. Prasmė viso to, kad Autorius nuolat yra gimstantis. Autorius, kuris yra kompromisas tarp žmogaus ir literatūros istorijos, visą laiką kuria ir perkuria ne tik tekstą, bet ir save. Galbūt jis dažnai jaučiasi priblokštas to, ką parašęs. Jei nebūtų šio netikėtumo, nenutrūkstamo gimimo jausmo, kūrimas virstų mechanišku reprodukavimu.

Gan banalus yra pasisakymas apie Autorių, kuris “rašo, nes negali nerašyti” (manoma, kad dauguma literatų nesutinka su tuo, jog susilaikyti nuo rašymo galima bet kada). Šią metaforą paprastai mėgsta interpretuoti gana romantiškai ir net kurioziškai: Autorius, jautri ir egzaltuota būtybė, ištisas dienas “tokių būtybių kančiose” blaškosi rudeninėmis gatvėmis ar užsnigtu mišku, prieš vidurnaktį staiga ir tikriausiai dieviško įkvėpimo apimtas, ima į rankas plunksną, ir nuo jos srovėmis “iš paties savęs” liejasi genialios eilutės – Autoriui belieka tik jas užrašyti. Tačiau iš tikrųjų Autorius gimsta tik tada, kai rašytojas-skaitytojas trokšta priversti rašyti; tiksliau, kai asmenybės susidvejinimas pasiekia kulminaciją, ir skaitytojas priverčia rašytoją dirbti (be abejonės, jį gali priversti rašyti taip pat ir be galo daug trivialių dalykų – kad ir rankraščio perdavimo terminas arba tuščia kišenė, kuriai mes galim būti dėkingi už keletą Dostojevskio romanų – bent jau už “Lošėją”; deja, šios tariamai antrarūšės paskatos nė vienas nėra ištyręs, nors ir jos Autoriaus gimimo procese turi ne mažiau reikšmės kaip ir labai retos įkvėpimo minutės); t.y. jį priverčia rašyti, kas jau yra parašyta, – vis tiek, ar tai būtų teksto pirmoji frazė, užklupusi “mintis” ar tik netikėtai į galvą šovusi atsitiktinė žodžių kombinacija. Tekstas reikalauja, kad jį tęstum. Tekstas nesitaiksto su “vienkartiniu” Autoriaus gimimu – ir šiam poreikiui rašytojas-skaitytojas nepajėgia priešintis; jis iš tikrųjų “negali nerašyti” (panašiai kaip Don Kichotas, įvykdęs pasaulio-teksto reikalavimą, suvaidina pamišėlį).

Autorius yra tas taškas, kuriame rašytojas-skaitytojas susiduria su būtimi: jis rašo, nes yra rašantis. Dekarto formulė “cogito ergo sum” paprastai verčiama kaip “mąstau, vadinasi, esu”, tačiau ją galima interpretuoti ir kaip “esu, nes save pažįstu”. Rodos, ne kiekvienam žmogui duoti gabumai ne tik pažinti “kažin ką” ir pažinti save kaip “kažką”, tačiau pažinti ir savo būtį kaip nepaliaujamą savęs pažinimo procesą – tam reikalingas Autoriaus gimimo suvokimas, rašytojo-skaitytojo tarpusavio santykiai, dialogas su tekstu, kuris kartu yra dialogas su savimi: kad ir apie kokią aukštą ar žemą sferą rašytų Autorius, jis visada ją pažįsta taip, kaip ir save. Rašymas-skaitymas yra metaforiška veikla, kuri pažymi (kartais ir pakeičia) gyvenimą. Galbūt dėl to tiek daug žmonių rašo dienoraščius. Dienoraštis yra ne pageidavimas fiksuoti “atmintį” ar palikti “prisiminimus” – tokiu atveju dienoraštis būtų tik sausų faktų sąrašai ar iliustracijos istorinei knygai. Svarbus yra Autoriaus gimimo suvokimas, būtinybė pažinti save ne tik kaip “kažką”, kuris lygiavertis kitiems “kažkam”, tačiau ir kaip formavimosi ir savęs kūrimo procesą.

Kodėl Kafka neužbaigė savo romanų (“Rūmai” ir “Amerika”)? Kodėl Muzilio “Žmogus be ypatybių” pasirodo, kaip išsireiškė vienas kritikas, “be galo rašomas romanas”? Kodėl kyla ginčai dėl Sterno “Tristano Šendžio” užbaigtumo? Kodėl kritikai, sutrikę dėl “Karo ir taikos” neaiškios pabaigos ir kelių savarankiškų skirtingų teksto variantų, atkakliai kuria koncepcijas apie “vidinį užbaigtumą”? Ir, kita vertus, kodėl gi Servantesas, parašęs trumpą novelę, visiškai užbaigtą kūrinį, kuris nukreiptas prieš to meto trivialią literatūrą ir itin gerai tinkantis “Pamokomųjų novelių” ciklui, besitęsiančiam eilių eilėmis (tiesiogine prasme: “Don Kichotas” kelis kartus “grasina” užsibaigti, tačiau autorius visada suranda kokį siužeto posūkį, naują veiksmo ratą, kurio pagalba išvysto tekstą) išaugęs iki turiningo romano – tačiau ar tai tik sutapimas, kad tik po bemaž dešimties metų prie pirmosios dalies prijungta tiek pat turininga pabaiga, “Don Kichoto” antroji dalis?

Šiuo atveju Autoriaus atgimimas (t.y. “vienkartinis” gimimas: Autorius iškelia idėją, kuri priverčia jį parašyti knygą) įgyvendintas kaip Autoriaus gimimo idealusis variantas – kaip nepertraukiamas ir begalinis tarpusavio kūrimo procesas: Autorius nepajėgia užbaigti teksto, nes jis niekuomet nepažįsta savęs “galutinai”; jis nepajėgia padėti taško – nes tuomet jis atsidurtų prie Autorių kapinyno. Autorius, priešinantis tradicijai, išvengia mirties – jis nori, kad sukūrimo-gimimo procesas tęstųsi be galo. Kartu formuojasi ir tekstas kaip šios begalybės projekcija. Šioje vietoje būtų galima priminti aforizmą, kad kiekvienas autorius visą gyvenimą rašo vieną vienintelę knygą: nereikšminga tik tai, kad tinkamos autoriaus rašymo ypatybės praktiškai netinkamos išlieka visoje jo kūryboje – jis iš tiesų su mielu noru rašytų vieną vienintelę knygą, tačiau to neleidžia literatūrinio žaidimo taisyklės, ir jam tenka šią “gyvenimo knygą” suskaidyti į keletą mažų tomų. Balzakas turėjo utopinį sumanymą dvidešimt metų dirbti prie “Žmogiškosios komedijos”, užbaigti ją ir tada visą paskelbti iš karto, tačiau tuščios kišenės įdiegė savas korekcijas. Gerokai vėliau panašią idėją iš dalies pavyko realizuoti Prustui, kuris, pabaigęs “Prarasto laiko beieškant” pirmąją redakciją, pradėjo tomas po tomo leisti antrąją redakciją. Tačiau iki galo neišsipildė ir Prusto utopija, nes jis buvo užsimojęs išleisti visą ciklą viename didžiuliame tome (dar daugiau – pirmajam tomui nepavykus surasti leidėjo, Prustui teko jį išleisti savo sąskaita). Šiose nenutrūkstamose utopijose įsikiša vienas pagrindinių kultūros simbolių – knyga: knyga yra toji riba, ant kurios spaudžiasi Autorius; knyga reiškia užbaigtumą, “brandą” – joje Autoriaus dvasinio gimimo procesas yra materializavęsis kaip “vienkartinis” fizinis užgimimas (čia dar reikia pridurti tiesiog socialinius faktorius – jau minėtą Autoriaus vaidmenį, kurį tenka vaidinti rašytojui: knyga yra jo “ataskaita” visuomenei, viešas parodymas apie jo naudingumą ir socialinę svarbą). Be to, dėl visiškai suprantamos priežasties ne kiekvienas autorius yra pajėgus rašyti “amžiną” knygą – simbolinėje riboje juntama pernelyg stipri perskaityto dalyko vilionė. Tačiau knygos publikacija – ji yra Autoriaus gimimo savanoriškas ar priverstinis sprogimas: Autorius miršta savo knygoje. Vėliau, jei Autoriui pasiseks įveikti simbolinę ribą – jo gimimo tęsinį, – galbūt su kita (būsima) knyga jis visiškai paneigs ankstesnes; jei ne – seks nesibaigiančiomis to paties motyvo variacijomis: Autorius tartum trypia prie ribos, nedrįsdamas jos peržengti.

Tekstas niekada nepaklūsta Autoriui; tekstas paprastai išreiškia kažką kita ar kažką daugiau negu Autoriaus idėja (dar kartą prisiminkime Don Kichotą: pasaulis visada buvo jo iliuzija). Jau nuo senosios Romos laikų visi pasaulio teisininkai atkakliai stengėsi įvykdyti absoliučiai vienareikšmius įstatymus – kad jie turėtų tik vieną vienintelę interpretaciją ir kad jos jokiu atveju nebūtų galima klaidingai suprasti. Tačiau nesėkmingai – net įstatymų tekstai, kuriuose neįmanoma surasti literatūriškumo ženklų, išreiškia žymiai daugiau negu jų kūrėjai pageidauja. Taigi teisėjai patenka įstatymų vergijon – jie priversti sukurti be galo daug patikslinimų ir papildymų. Žinoma, literatūroje ši ypatybė pasireiškia daug dažniau. “Su kiekvienu užbaigtumu sukūrimo akimirka nutolsta nuo meistro – erdvėje neišmatuojamu atstumu. (…) Tą pačią akimirką, kai jai visiškai reikėtų pereiti Autoriaus nuosavybėn, ji yra reikšmingesnė negu jis pats, kūrėjas. (…) Menininkas priklauso savo kūriniui, o kūrinys nepriklauso menininkui”,- rašė Novalis. Tekstas siekia įgyti nepriklausomybę nuo Autoriaus – padaryti Autorių savo vergu, priversti, kad Autorius priimtų teksto diktuojamas žaidimo taisykles, teksto logiką – tačiau Autorius savo ruožtu mėgina priversti tekstą tarnauti jam, tačiau dažniausiai nesėkmingai.

Tekstas išnyra iš neaiškumų, iš variacijų debesų – iš po Autoriaus minčių, “kaip vienintelis galimas” – išnyra neapčiuopiamą akimirką, kai Autoriui priklauso ją nutverti ir užfiksuoti. Poezijos esmė slepiasi ne šiame konkrečiame ir iš pirmo žvilgsnio “aiškiame” žodžių rinkinyje, tačiau ir pačioje migloje, iš kurios jis išnyra. Kitame akimirksnyje tekstas vėl plūsta; jis vėl pakeičia interpretaciją debesyse – pastarasis sugrįžęs Autoriuje jį klaidina ir kvailina. Autorius nebesupranta, kas yra tai, ką jis užrašęs, – ar tai yra “gerai”, ar “blogai”, tačiau ir paties svarbiausio jis nesupranta: ar kūrinys yra toks, kokį jis norėjo parašyti? Galbūt jis gali minutėlei apsiprasti skaitytojo kailyje ir kritiškai įvertinti tekstą – tačiau jis negali “perskaityti savęs”: fiksuoti tuos pasikeitimus, kuriuos tekstas sukėlė jame, Autoriuje.

Iš latvių k. išvertė
Ramutė Dragenytė

“Varpai” rašomi “ne rašmenimis, o krauju”

Leidiniai

“Varpai” rašomi “ne rašmenimis, o krauju”

Dainius SOBECKIS

Jau kelintus metus iš eilės malonu paimti almanachą “Varpai” į rankas. Jis atspindi ne tik Šiaulių miesto ar krašto literatūrines tendencijas, bet visos Lietuvos, taip pat ir išeivijos. Labai gerai, kad “Varpai” neapsiriboja vien savo krašto literatais. Taip šis almanachas išliekamosios vertės hierarchijoje pakyla aukščiau kitų regioninių almanachų.

Almanachą įvadiniu aktualiu straipsniu pradeda filosofas Arvydas Juozaitis. Nors straipsnio pavadinimas “Rūpintojėlis ir Vytis” iš anksto nenurodo apie ką bus kalbama, tačiau jau perskaičius pirmąją pastraipą viskas tampa aišku: “Prabilęs apie kultūrą, dažniausiai pasijunti išsižiojęs ne vietoje ir ne laiku. Bet trauktis nesirengi ir todėl esi pasirengęs atsiprašyti net už pasaulio nuodėmes – kad tik tave išklausytų. Deja, ne tik okupacijų, bet ir laisvės sąlygomis kalba apie kultūrą visuomet skamba kaip ne laiku ir ne vietoje padarytas akibrokštas” (p. 4).

Poetas Algimantas Baltakis pristato eilėraščių ciklą “Galupio elegijos”, skirtą žuvusio sūnaus Sauliaus atminimui: “Dabar naktis. Lape rikiuoju / Žalius eilėraščio žodžius, / Kurie pražus po Krono kojom / Greičiau nei rašalas išdžius” (p. 17).

Mindaugo Peleckio straipsnyje “Sunkus Jono Meko grįžimas į Lietuvą (1)” jau iš paties pavadinimo tikimasi pirmojo pokalbio su pačiu J. Meku. Tačiau tenka nusivilti. Bet neilgam, nes savo prisiminimais dalijasi Antanas Naujokaitis. Na, o paties Jono Meko minčių gali tekti palūkėti net iki kitų metų, jei ne ilgiau, nes straipsnio autorius nenurodo su kuo bendraus kitame almanacho numeryje.

Almanache spausdinami du Jono Mikelinsko apsakymai: “Fašistės, arba liūdnas valsas” ir “Musmušytė”.

Literatūros istorikas ir tyrinėtojas Leonas Peleckis-Kaktavičius kalbina poetą ir vertėją Vytautą P. Bložę. Pokalbis reikalingas Lietuvos literatūros istoriniam palikimui. Jame atsiskleidžia tai, ką Vytautas P. Bložė veikia šalia eilėraščių rašymo: “Gamta, pasivaikščiojimai ir pabėgiojimai, maudynės kasdien ir plaukiojimas vasarą, muzikavimas sintezatoriumi ar šiaip klavišiniais, kuklus, menkas, vegetariškas maistas, alkoholio ir nikotino nevartojimas, maldos ir Reiki; o kūno ir dvasios pratybos beveik kasdien mažiausiai dvidešimt minučių, daugiausiai – iki keleto valandų, Harė Krišna mantra nuolat, jei tik įmanoma, su džapa ar be jos. Viskas viskas svarbu. Ir niekas, ačiū Dievui, nesvarbu. Viskas – tarsi savaime. Tarsi be mano valios” (p. 44).

Iškart po pokalbio seka nauja Vytauto P. Bložės poema “Hon Sha Ze Sho Nen”, kurioje pasitaiko šiuolaikinio slengo žodžių: “tipo”, “karoče” (p. 52).

Šiame almanacho “Varpai” numeryje svečiuojasi prozininkas, dramaturgas, poetas bei vertėjas Grigorijus Kanovičius. Publikuojamas jo apsakymas “Kamanų žvangesys saulėlydyje”. Taip pat kalbinamas poetas, prozininkas ir vertėjas Rimantas Vanagas. Spausdinama jo dokumentinė apysaka iš anykštėnų šeimos gyvenimo “Nu, Rapoliuk, einam!” Neužmirštama pakalbinti ir poetės, publicistės bei memuaristės Marijos Macijauskienės. Publikuojami jos eilėraščiai. Šiuos rašytojus kalbina L. Peleckis-Kaktavičius.

Savo vietą almanache atranda ir poetas Sigitas Geda: “… kaip gražiai kopūstėliai lingavo, pūtė / vėjas, birželis, o dievo karvelės žygiavo taip gražiai / pagiedodamos: / -Haleliuja jau, haleliuja, bėkit rankelės tekinos, / su jumis bėgs Juozulis, Jėzulis!” (p. 85).

Silvijos Peleckienės noveletėse galima rasti kančios, nuoširdumo, paslapties. Noveletėje “Erezija” paslaptis įvilkta į knygos rūbą: “Gavau naują knygą. Imu ją su nepasitikėjimu. Vartau. Žiūrinėju. Pratinuosi prie jos. Peržiūriu lapus, skyrius, skaitau. Padedu. Tegul sušyla. Paskui vėl paimu. Perverčiu. Ir vėl padedu. Dar ne jos laikas. Palauksiu” (p. 143).

Publikuojamas Juozo Jaro literatūrinis palikimas: pluoštas eilėraščių. Jie dvelkia paprastumu, tačiau tuo ir žavi: “kai vakare / į lovą / pasiguldžiau dieną / jinai man / priminė / nebūk pasiutęs / uždaryk duris / kodėl / paklausiau / o tam / kad jau pro / durų tarpą / matosi / rytojus – / mes skirsimės” (p. 149).

O Vytautui Stulpinui “Šešėlio šešėlis lyg angelas” (p. 153). Ne tik. Ką gi jis sako apie bičių žadinimą, beje, taip vadinasi ir pats eilėraštis: “Tik pamanykit: snieguose / Segioti skalbinius / Ir palikti juos plaikstytis, / Kol suskambės” (p. 157).

Taip pat reikėtų paminėti ir tris almanacho debiutantus: Daiva Molytė-Lukauskienė: “Nuleidus žaliuzes / Uždengiami langai / Susitikimas lieka ten / Už stiklo / Aistros nėra / Sutramdytų šilkų / Šlamėjimas / Tik fotografijos / Skirtinguose albumuose” (p. 160); Dalia Tamošauskaitė: “pirštai apsitrauks sausa žieve” (p. 167); ir Clandestinus: “aš mirksniui buvau numestas būtent tenai, / kur mano vardas / buvo tik tik įrašytas į Knygą… / Ir mes buvome trise… / kaip Dievas trivienis” (p. 175). Visi šio numerio debiutantai, kad ir kaip būtų keista, o gal ir visai nekeista, iš Vakarų Lietuvos: Nidos, Skuodo ir Klaipėdos.

Iš likusių publikacijų išskirtinio dėmesio verta Rimvydo Šilbajorio “Vaikystė tarp mirties ir pasakos”, kurioje aptariama Leonardo Gutausko knyga vaikams “Kam katinui ūsai?” Pradėję šią knygą skaityti “greit suprantam, kad prieš mus sukurtas pasaulis, kuris randasi savitoj emocinėj erdvėj, svajonėj, fantazijoj, pasaulio-pasakos pajutime” (p. 184). Perskaičius šią R. Šilbajorio knygos įžvalgą, kyla noras tiesiog čiupti L. Gutausko knygą, nežiūrint į tai, kad ji parašyta vaikams, ir perskaityti.

Pabaigai labai tinka Arvydo Juozaičio žodžiai iš straipsnio “Rūpintojėlis ir Vytis”, adresuoti almanachui “Varpai”:

“Varpai” – vienas iš lietuviškų kultūrinio intelekto želmenų, kurie palaiko tradicinį ir gyvybingą požiūrį į bendruomenę. Kartu su kitais retais žurnalais bei almanachais jie yra Lietuvos tapatybės balsai. Tokių leidinių istorija rašoma ne rašmenimis, o krauju. Raudonieji kraujo kūneliai liudija kokybę, ir tai – leidėjų aistra” (p. 9).

Entuziazmo kultas

Esė

Entuziazmo kultas

Arūnas Spraunius

Ironikai nūnai – nebe madoje. Griežtas, rimtas darbdavys, ieškantis ir randantis sąjungininkų tarp savo firmos samdinių ir įvedantis tvarką. Nepatenkintiems ar besišaipantiems – paprastas “lauk.” Už durų laukia nesulaukia šimtai norinčių. Be to, žiniasklaida pilna pranešimų, “įsisavinsime” ar “neįsisavinsime” SAPARD’o, Sanglaudos, kitokių rimtų struktūrinių fondų pinigus. Kad “įsisavintume”, turime laiku pateikti rimtus projektus. O čia dar – rinkimai, mesijų paradas, pasirinkimas tarp išdavystės ir padorumo be jokių tarpinių variantų, ir – jokios žaismės ar šmaikštavimo. Net internautai informacinių terminalų komentarų puslapiuose pliekia nepatinkančius visuomenės veikėjus ir vieni kitus be jokio gailesčio. Juokai menki – kaip fronte.

Pilnas entuziazmo, klusniai, drausmingai sekantis paskui geriausius, sėkmingiausius pavyzdžius žmogus nenori ir neturi laiko žodžių žaidimams. Turtėjant nėra laiko dairytis į šalis, nes laimę nuneš kiti. Pageidaujate linksmybių? Prašom, yra party ir tūsai su gatavu pramogų, pokštų rinkiniu. Juk žaidimai – taip pat verslas, ir jokios ironiškos saviveiklos čia būti negali. Be to, taip patogiau vartotojui, išvargusiam nuo pinigų darymo ar mokymosi, kaip juos daryti.

Analizuodamas šiuolaikinę Vakarų visuomenę, sociologas Ralfas Dahrendorfas viename savo esė užsiminė apie Europoje beišauštančius naujuosius viduramžius, kuomet visagalis verslas diktuos ne tik savo paties, bet, galima sakyti, visas viešojo gyvenimo taisykles. Galbūt net taps tam tikru moraliniu sargu, nepakenčiančiu jokių nukrypimų ne tik nuo kompanijos vidaus taisyklių, bet ir nepakančiu bet kokiam jo požiūriu nepriimtinam elgesiui visais viešojo gyvenimo atvejais.

Tiesa, to Vakarų kapitalisto ne viena karta spėjo pagyventi pilietinės laisvės sąlygomis, kai padorumas, garbė, sąžiningumas spėjo būti tų laisvių išbandymo patikrinti ir užgrūdinti. Paprastai tariant, Vakaruose jau seniai susiformavę tam tikri demokratinio, pilietinio elgesio įgūdžiai, gal net instinktai, visiems priimtini ir neginčijami. Vakarai jau turi laiko naujiems iššūkiams, kurie mums atrodo gal net nelabai suvokiami (Gotlando salos sostinėje Visbyje teko matyti, kaip miesto gyventojai ant ką tik nupjauto senutėlio medžio kelmo dėjo gėlių puokštes – tokias laidojimo apeigas, dievaži, pas mus turbūt daug kas rašytų kabutėse).

Nes mums būtina greitai praturtėti. To agresyviai reikalauja dauguma, matydama jau praturtėjusią mažumą ir versdama niekais visas bet kokių rinkimų prognozes. Mažuma jau lyg ir turi laiko padorumui, gal net mėgina jo reikalauti, tačiau daugumai padorumas nerūpi. Mikliai susodinkit kaltus ir perdalinkit iš naujo, teisingai, – sako ji. – Kitaip rasim, kas susodins ir perdalins, – priduria, įvarydama mažumai gerokai baimės. Gal dėl to tokios klampios, begalinės diskusijos, pavyzdžiui, dėl “Mažeikių naftos”, su kaltinimais ištisoms nacijoms (“Mažeikių naftos” atveju – amerikiečiams)? Aišku, kaltinimų iniciatoriai vargu ar į savo teiginius rimtai žiūri (vienas aktyviųjų staiga pritilo, kai gavo porą laiškų iš “Williams” ir Kazicko), tačiau “tam tikri tikslai”, pavyzdžiui, galimybė valdyti tarsi džiną iš butelio paleidžia mūsų jausmus, kaitina kraują, eskaluodami perdalijimo patosą. Kai visuomenė tokia nuožmi, šurmulį joje sukelti ne taip jau sudėtinga, reikia tik pakankamai investuoti ir būti gudriam, turėti nuovokos. O negudrūs ir nenuovokūs milijonų neturi, taigi, viskas tvarkoj.

Tarp siekiančiųjų greitai ir bet kuria kaina praturtėti ir dar susodinti nepatinkančius “priimtinas daugumai” (yra ir toks įvertinimas – “savas”) multimilijonierius nesunkiai pelnys tos daugumos simpatijas ne idėjomis, o stiliumi, fasonu, mat siekiantys praturtėti yra suirzę ir neturi laiko galvojimui. Tiesą sakant, kam tą galvą ir sukti, “priimtinas daugumai” multimilijonierius gal net yra tinkamas vedlys visais klausimais, net galintis nurodyti visos valstybės vystymosi kryptį. R.Dahrendorfui neramu dėl tradiciją turinčių pilietinių laisvių devalvacijos ir išsigimimo, gi mūsų, pakraštinių Europoje, bėda ta, kad tos laisvės ir pilietiškumas, pats būdamas žalias, įmestas į “jauno” kapitalizmo žaizdrą, patiria kai kada neįtikėtinas perturbacijas.

Kita vertus, galai nematė tų sociologinių spėjimų, futurologijų, ateities modeliavimų, jie nebūtinai išsipildo. Bet tik vienas sakinys – taip pat ir apie kantrybę, tarkime, ko nors siekiant. “Ne jausmų, gilumas, o jų trukmė sukuria kilnesnį žmogų”, – prieš kokius pusantro šimtmečio parašė Frydrichas Nyčė. Sutinkant, kad tikrovė yra negailestinga, kai kada žiauri, galbūt vertėtų padaryti išlygą, jog tą tikrovę ilgai, kantriai turėtume formuoti. O jei esame linkę aiškintis, kas ir kodėl “kaltas”, galbūt esame linkę gyventi (ar likti) praeityje.

Piliakalnis

Proza

Piliakalnis

Iš ciklo „Vasara su klasiku“

Juozas Šikšnelis

Kai pažvelgiau iš apačios į viršų, pasirodė beprotybė ropštis aplūžusiais laipteliais į viršų. Širdis gali iššokti pro burną. Nors jau kadais mečiau rūkyti, bet plaučių tūris nepadidėjo, širdis nesustiprėjo, juk ne veltui sakoma, kad, metus gerti ir rūkyti, gyvenimas nepailgėja. Beje, tai liečia ir meilę. Bet tiek to, nes stovime ties dar leisgyviu tautos istorijos liudytoju ir spoksome į jo viršūnę, kuri yra kokių septyniasdešimt metrų aukštyje. Gal mažiau, bet važiuodamas čionai nesirausiau po enciklopedijas, todėl tikslaus aukščio nežinau. Galop, ką tai duotų?

Kiekvienas kalnas atrodo įspūdingai, o jei dar jį apvynioji žaliais šilkais, anot poetės? Kitaip sakant, legendomis. Kiek čia kaulelių padžiauta! Priešų ir savų. Bet sudūlėjo, pavirto plėnimis, vėjai išnešiojo. Kraują sugėrė žemė. Liko tik kalva upių santakoje. Numindžioti, nutrypti, nudrengti keliai į ją. Žvilgsniais nuglostyti šlaitai. Ir daug legendų. Laikui bėgant jos keičiasi: savi drąsėja, priešai įžūlėja, nekaltų aukų daugėja. Ir dar: piliakalnis kone perpus sumažėjęs. Istoriniuose šaltiniuose, kad ir kaip stengtumeisi, nerastum fiksuoto aukščio, mat tais laikais nebuvo mados fiksuoti rekordus, nebuvo net tokios agentūros, „Factum“ berods vadinasi. Taigi pirminis kalvos aukštis nėra žinomas. Objektyviai sveriant, per amžius lietus, oras, lankytojų kojos kalvą turėjo gerokai nudrengti, tad, jei prikeltume iš kapų senelį, anot kito poeto, jis tik žvilgtelėtų į sumažėjusį piliakalnį ir, žodžio netaręs, atgultų atgalios. Be amo.

Ponios dūsavo, Jeronimas tarytum jaunas kumeliukas kanopomis paspardė žemės grumstus ir pirmas pasileido į viršų. Dievaži, galima buvo pagalvoti, kad šis kalnas tai pjedestalas jo paminklui, užlips ir sustings bronzoje lyg Petras Cvirka savo skverelyje. Gal gyvasis klasikas to negalvojo, sunkiai pūtuodamas ropštėsi į viršų ir tiek. Man kopimas priminė Golgotą, atrodė viršūnę pasieksiu, bet kas toliau? Atgal nenusileisiu. Aiman! Nesidarysiu charakirio, nepavirsiu protėvių vėle ar baltasparniu paukštuku, nenusirisiu lyg rąstigalis stačiu šlaitu, bet liksiu ten visam laikui pridėjęs į kelnes, nes užeina aukščio baimės priepuoliai. Hipsofobija. Nieko negaliu sau padaryti. Bet niekur nepasidėsi.

Lipant į viršų, visai neatrodė taip baisu, jeigu būtų sutvarkyti laiptai, bet norinčių prisiliesti prie gyvos, pardon, leisgyvės istorijos liudininko buvo daugybė, todėl prižiūrėtojai nespėdavo keisti sulūžusių pakopų. Nes kiekvienas einantis pasidairyti nuo piliakalnio ant padų nusineša po dalelę medinių pakopų. Fiziškai sąveikauja su tautos istorija. Tikriausiai po to jaučiasi tarytum mintinai išmokę Šapoką ar kitą nūnais madingą istoriką.

Dunksi smilkiniai, gniaužia krūtinę, dar knieti pažvelgti atgalios, kur kitoje upelio pusėje, aikštelėje raudonuoja mūsų automobilis. Ne naujas, bet neseniai pirktas, todėl toks brangus. Ar kas neatsitrenkė ar nenušvilpė. Rodos, tik vienas toks pasaulyje ir viso pasaulio gaivalai tik ir aštrina nagus jį nušvilpti. Nors jis žmonos vardu, ji ir vairuoja, bet rūpi kažkodėl tik man, o ji lyg niekur nieko palengva kyla į viršų ir neužsičiaupdama kažką mala klasikienei. Gal geriau Jeronimo pačiai. Tegul nelieka dviprasmybių.

Nuo viršaus leidžiasi du jaunuoliai. Nežinau dabartinio žargono, tai apibūdinsiu išorę: kelnės tarsi maišai su daugybe kišenių, galvos kaltūnu nuėję, ant pečių kuprinės. Turistai su dviračiais. Tikriausiai iš Lenkijos. Ten populiaru, pas mus dar tik ateina mada. Mes atsiliekam nuo Europos kokį dvidešimtmetį. Pasitraukiu jiems iš kelio, tad niekas negali kaltinti, kad kažkam užstojau saulę. Stabtelėjęs atgaunu kvapą, normalizuoju širdies ritmą. O iš šalies atrodė, kad esu mandagus.

Pagaliau viršūnėje. Nėra velnias toks baisus kaip atrodė iš apačios. Bet vietos mažoka. Tokio dydžio aikštelėje gali pastatyti nebent tualetą, ne pilį, bet čia tikriausiai nuslinko dalis kalno. Užtat dar dviejų gyvų klasikų sodybos matosi. Tiksliau, visi žinom, kad turi nuo piliakalnio matytis, tik nežinom kurios. Net Jeronimas, nors tiedu yra ne tik jo amžininkai, bet ir kolegos. Tad badom pirštais ir spėliojam: šita? O gal ana? Tuo tarpu virš kaip ant delno ištiestos upių santakos plevena juodasis gandras. Dievaži, prisiekiu viskuo, kas man brangiausia, nors dabar ne itin turiu kuo pasigirti, bet prisiekiu, tai paukštis iš Raudonosios knygos. Itin retas Lietuvoje. Kelbendriams tai ne motais, ponios dar ieško dviejų klasikų sodybų, o Jeronimas lakdina savo mintis pavėjui. Žinia, iš tokių aukštybių jos toli gali nukakti. Tuo tarpu mano dėmesį patraukia porelė, kurią užtikome viršūnėje. Jaunuolis iki skausmo kažkur matytas, o mergelė tarsi be veido ir figūros, noriu pasakyti, niekuo neįsimintina. Užtenka kam nors patraukti žvilgsnį ir jis tarsi prilimpa. Bet dar ir vaizduotę prilipina, todėl užuot gėrėjęsis lyg ant delno padėtomis lygumomis, upių santaka, užuot akimis naršęs krūmynus, ieškodamas dviejų klasikų sodybų, sekioju akimis jaunuolį, nes ūmai jame atpažįstu žudiką – maniaką – kanibalą, kuris Vokietijoje nužudė ir suvalgė žmogų. Į detales nesigilinau, bet kelias savaites per visus kanalus rodytas veidas įsmigo sąmonėn neištrinamai. Tik atsitokėjęs klausiu savęs: kaip gali būti, kad jis nuteistas Vokietijoje, atsidūrė Lietuvos provincijoje ir dar su belyte drauge? Išties. Juk neišteisino, nuteisė. Puikiai prisimenu. Gal panašumas pasiutiškas? Bandau atkreipti Jeronimo dėmesį. Bet kur tau! Jis tarsi senovės karžygys planuoja karo žygius. Maniškė, žinanti visus žudikus maniakus, gaujų vadus ir vadeivas pavardėmis ir „kličkomis“, irgi nekreipia dėmesio į mano ženklus. O juk rėkti ant visų apylinkių negaliu: piliakalnio aikštele didumo kaip geras kambarys, kur mes šešiese, jei maniakas ir kanibalas supras esąs atpažintas, amen, nei du klasikai, įsikūrę piliakalnio papėdėje, nepadės. Atvirkščiai, supratę, kad ten, viršūnėje, dorojamas vienas iš jų brolių, Jeronimas dar paplos. Bet čia perdedu.

Kelbendriai nekreipia dėmesio į šalimais besisukiojančią grėsmę, o aš nenuleidžiu akių, tiksliau, vienos akies. Juokas juokais, bet ausies krašteliu išgirstu svetimą šneką. Paslaptinga porelė nekalbi, persimeta vienu kitu žodžiu, bet pavyksta pagauti kelis garsus ir duodu galvą nukirsti, kad tai ne lietuviškas žodis. Gal ne vokiškas, bet ir ne lietuviškas. Laimei, neilgai pasisukioję jie ropščiasi žemyn. Atlėgsta. Dažnai taip būna: užtenka tuo šeštuoju jutimu užuosti grėsmę ir manyje tarytum kažkas prisuka tamprią savisaugos, aiman! Saugumo spyruoklę. Saugumo pačia bendriausia prasme, kitaip sakant, ne nuosavas kailis, bet jūsų visų minkštos vietos rūpi. Kaip ir dabar: pamačiau maniaką kanibalą ar jo brolį, manot dėl savo kailio sudrebėjau? Anaiptol! Dėl tos belytės mergelės, kuri labiau panaši į dvaselę nei į gyvą padarėlį, baugu. Juk pakeliui užknekcins ir suvalgys. Su ar be kauliukų. Paskui imsis kitų. Tavęs, manęs. Iš pažiūros jis neprimena lietuviškųjų kanibalų, kurie naudojasi primityviais žudymo įrankiais: kirviu, peiliu, kuolu. Vokietis aukas viliojo internetu ir puotą pradėjo nuo lyties organo. Gurmanas. Dievaži, jau traukiau telefoną skambinti policijai, kai pati pakvietė užkąsti. Priėjau. Pakišo panosėn dešrą. Lyg tyčia. Vos nesusivėmiau. Bet prieš protėvius kritusius, o gal ir sudūlėjusius čia buvo nepatogu. O tuo tarpu tariamas maniakas kanibalas su savo šešėline palydove sėdo į naujutelaitę “Tojota Yaris” su kaunietiškais numeriais ir nuvažiavo.

Gintaro lašai

Eilėraščiai

Dainius Gintalas

Nusibaigimo formos

Nusibaigimo formos

“Po trupinį tau surinkau

pačias tyriausias savo glamones.

Girdi, kaip užknarkė kelias

Girdi, riktelėjo rytas. Greičiau!” C. Vallejo

tiesiog tik priemiesčiuos bruzdėjau

o dalgiuos degė akys

ir vis žibėjau klykavau rausiau

žaizdas kliedėjau

kaip tampomos už papilvių plaštakės

varsna. tamponai. pergamentas. brizas

uždusęs kaminas. trikojis šuo.

skenduolis. indas

ir vis klaikus kutenimas kliedėjosi

ir šiugždančios burnos drėgmėj

plaštakės

nubusti. svilintis. kankintis. šieptis.

nubukti. stverti. suktis. dusti.

nusukti. smigti. trintis. trenkti.

jei vienas kliedesys tai kitas tunelis

o trečias svečias

užmigęs kibiras prigėrusios plaštakės

surytas. užmuštas. pakartas.

nukankintas.

suvalgyti. nusnūduriuoti. sukapoti.

suknežintos. subjaurintos. prisirpusios

o ji maža maža

dygi dygi

tiktai per žingsnį per varstotą

per akmenį per kilometrą mylią

ji pamatoma

per leukocitą dūmą iešmą

žagsulį akių dūmimą pamaitinama

sunki delčia

apdujęs stiklas ir tabakas

kaip krūvos sumaltų nakties plaštakių

rūgštynės. bruknės. spanguolės.

medūzos. kaspinuočiai

ar dar kt. sparnuočiai

ar sapnuočiai

geltonos mišios vočiai močiai

morčiai

ir išvalytas pilvas

šliaužioja po pievas žarnos

pritrėkšti balandžiai

sklandžiai

žaizdriai. bjauriai. greitai.

smarkiai. žiauriai.

skrandžiai kepenys

ir obuoliai ir vikšrai

ir aštuonkojo žvilgsnis

priartėjimai šviesos ir blogio

blõga. šilta. šãlta. káršta.

mėlyna. raudona kregždė

aš šuo šuva teliukas ūsas

katorgos bartukas vailokas tapyras

amfisbenos sparnas šerno dūkas

prietemų pasiutligė

dirglus barsukas

dryžiais. kryžiais. ryžiais.

staigiai. greitai. smarkiai.

sapnuodamas. tupėdamas. kratydamas.

riaumodamas. draskydamas.

klausydamas.

jau springsta kelias

ašakos jau ašaros jau rėklės

jau paukštis

povas kovas gaidmetys

balandis jau vasaris

bet jau. dar ne. o gal. jau vis dėlto.

tačiau. sudie. ir ačiū. baigsiu

braidydamas po tulžį nusibaigsiu

švintant

tarp didelių tarsi banginiai

tavo plaučių

godumo formos

ir šiepias žodžiai,

virtę skolopendrom.

ir krato elektra manosios

giminės šiušeliai.

bet man jau barbekiu.

barzda. kefyras. papirosas

Serena Grande sukrovus krūtis

Holofernui ant galvos.

štai taip, atėjęs užkariaut šalies

panoro užkariaut tik moterį.

švytėjimas tai laužo salamandros

šliaužiančios arterijom į skrandį

ir virstančios jame žarijom

nekvėpuoti. uosti. nevidonų pietūs

Karakumų skruzdėlės. mankurtai.

Abisinija. Rimbaud. arklių skerdikai

nuspręsti viską reiks pačiam

nes žmonos žirklėm karpo duoną

stabdis. pertrūkiai kalbos ir garso

ar tyla saldesnė negu paukštis?

paukščiai ir pagalvės turi daug

bendrybių, bendratys suvienija

net skirtingas lytis, o prisiliesti

reikalingos stotys, hipodromai

reikalingi vėjams ir kentaurams

kriokt. vartoti ašakas nelyg

delikatesą. pasiklysti sąžinės

dvibriauniam kambary. ieškok

savy programos kurioje

ligos kojelės amputuojamos

bet kankinys kastratas tebespjaudo

sėkla, kad nepavargdamas

vis brėžtumei ir brėžtumei ratus

tarsi maitėda laukdamas

pakol nudvės beždžionė

plutonas

“plumbum, ferrum, et omnia

nigra e fetida”

kolboj rašau aš ant medžio ausies

kurioj nebeliko jau kaulo pėdsako jokio

darbuojuosi dalgiais baltais kirminais

jie landžioja tuneliuos balsių jie raitos

ir kalbą iš jos vidurių

pamažėlei čiaumoja

giedojimų pusbalsiuos slepiasi mylimos

laižosi kojas pėdų pirščiukus

ant sužeisto gyvulio kloja

ir pieno liūtis – jos pasiutusios varlės –

prieigas vyrams šernams ir šunims

kvatodama naktį užstoja

ką pieno lašeliuos girdžiu tai pėdsakais

lyja šiltos būtybės labinas glaustos

šnekina gundo tačiau nesižioja

ir “camelos nigros, porcos,

simias, ursos,

canes et gatos” supa mane

ir ratu susigūžusį visą apstoja

ir kliurksinčios akys išminkytos irklais

vaginos plečiasi sėlina lūpomis karvių

neva atsargiai paliečia koją

dabar tai nueisiu toli jau sultys

paduotos

pėda jau sūri tiktai ar paims

gumbais apsikrovus kanoja

el pájaro kvykia tamsos raumenims

gauruotos jos rankos į gerklę nusvyra

ir skiemenio kilpa pamoja

dar spardytis bando dugnuos

gemaliukai liesi

bet juokias ir ryja išalkęs drakonas

francesco de goya

autistas

išpampęs anginos gumulas

ant tavęs užsiritęs

liežuvi

ir žodžiai

tie dirglūs klijai

velias aplink –

iš burnos

neišstumiu niekaip

ir trindamies

taip įkaitina seiles

kad belieka

tik spjaut

žmonės – liga

tykančios irzlios

vėžio ląstelės

kurmiai

pririję

aklųjų žarnų

nejau šios

negali nubust

ir smaugti pradėt

dvylikapirštei

kutenant

tarsi guodėjai

išsišovusios gyslos

lanku

mano šypsosi

kaklas

išskaptuotom

žaizdelėm

juokiasi

pirštai

ar sekat

kas murkdosi

už kataraktos?

ar tik ne baimėje jūs

kad nubusiu?

holofernas: matyti pasaulį

tik neregėdamas

būčiau viską suuodęs

- – – – – – – – – – – – – – – – -

o tada pasielgęs su tavim

kaip su kokia

liucija ar agota –

nupjovęs tas prakeiktas

kraują paralyžiuojančias

vynuogių kekes

ir tik po pergalės

šventai pasigėręs

nuo jau spėjusio prinokti

saldžiausiojo vyno

- JUDITA -

- – – – – – – – – – – – – – – -

tik neregys galėjo

nuvest visus į šlovę

nes akys pasmerkė mane

didžiausiai gėdai

kurią išsinešė maiše pas žydus

taip iš prabangaus šilko

ir neišplukdyta

gražuolė pabaisa

surijusi mano sielą

su ja ir budrumą

dabar suprantu

budrumas

tik neregiui skirtas

betulijos aikštėj

nuo spyrių spjūvių

visas susiplakiau į košę

išskydo ir manoji armija

pamačius palapinėj

mane begalvį

ir ne jahvės išsigandus

pasileido paskui savo riksmą

o mirtingosios žydės

kuri dviem kardo kirčiais

išvaikė dešimtis tūkstančių

asirų

ir šitaip prajuokino istoriją

kad ji

savo karšta čiurkšle

išsvilino

mūsų valstybę

kanonizacija

egonas schiele

nuolatos besivartantis

kaktusas mano krūtinėj

švilpiantis

moterų

apatinėmis

lūpomis

jų aliejus

į spindintį

kieliką

varva

viaukčioju

išpažindamas

bjaurastį savo

savo drąsą atrydamas

glamonėju save

ir šviečiu

sau pačiam

pasiskelbęs

šventuoju

***

Herakleitas

kaip dešrą

peiliu supjaustė

upę

ir pats

subyrėjo

į gabalus

Gintaro lašai

Eilėraščiai

Dalia Tamošauskaitė

***

Šuolis per kalnus

Perplėšia vardą.

Priešpilny šalnos

Išlygas verda:

Kirsti ar kąsti?

Vienas signalas!..

Tik išsigąsti –

Žodis. Bet galas

Apveja kaklą –

Timpteli kilpą…

Lyžteli smakrą…

Mintys sutilpo!..

Šluosto alyvos

Kubilą kraujo.

Stiklas negyvas

Sprogt nepaliauja

Lapais lyg pirštais –

Rausta palangė.

Ir nepamiršti,

Ko vis dar vengi,

Kryžium sukaltos

Svirtys neleidžia.

Priegaidės baltos…

Juodos… Bet geidžia

Neištylėtą skausmą

Po kojų

Berti lyg bausmę –

Dygų rytojų.

Tiktai neleisti

keikti… Gedėti…

Keršyti… Keisti…

Darsyk pradėti.

***

Šiepias sausra tartum rėtis –

Kiauras ir dugnas… Ir šonai.

Baigiant blakstienoms byrėti

Po ievų aitriais kapišonais.

Šnervės tarytum sulimpa.

Pirštai – į dūzgiančius plaukus…

Širdį nutaiko kaip timpą

Saulės sukruvintas laukas.

Garsas – lyg nagas nulūžęs…

Žvilgsnis sutrupina kaulą.

Skystas dorybės drabužis

Tarsi ramentas apgaulei.

Šienligė purto žodyną –

Pilnos rieškučios pelėsių.

Kai, neužslinkus ledynui,

Vabalus guolin pasėsi.

Tik nepajudinsi kaklo,

Įbesto rojaus smėlynuos…

Kai ant kaklaskarės aklos

Vėlės vis sirps kaip mėlynės.

Impulsas

Gaisras prieš gramatiką bejėgis.

Praradimai jau sueižėt baigia.

Saulės čiulpais aptaškytais bėgiais –

Tatuiruota vynuoginė sraigė.

Iš po miško dangčio – milijonai

Plunksnų kažkurios bevaikės deivės.

Jau drungni akiduobių žetonai…

Nors ant lūpų – saldžios keršto gleivės.

Nuo vėsos ištirpęs visas spiečius

Sumazgytų šuntakių. Ir krūmų.

Tik patrakęs nerimas vis kviečia

Susižert į sterblę netikrumą.

Norų gausmą gervuogės užgožė:

Dar nebus užuovėjos – vien aidas!..

Iš šventais neperdažytų ložės

Ant tirpių vitražų nusileidęs.

Intuicija

Kranksi vyriai palšo rūko kerpe:

Tik tada išeisime, kai grįšim!..

Uokse pelkei drungną rūką verpiant –

Lyg virkštelę – alinantį ryšį.

Tįs toks pat chamizmas iš palėpės –

Kirvarpų jau sklidinas ąsotis.

Tarp dantų tik žvyras… Bet ne liepos

Verčia idiotiškai šypsotis.

Ar net porą sykių lyžtelt kraujo

Kietasprandžio vabzdžio nuo vitrinos…

Kai gašlus pavasaris paliauja,

Kryptį iš tarpuakio ištrynęs,

Net žadėt. Bet žodžiai dar nesūrūs:

Apie ašį – nei šaknų, nei stiebo.

Tik užgydyti bebaigiančios jūros

Iš panosės žarą pasigriebia

Ir bemat pritrupina į plaukus…

Kai per daug tiesmukiška išlyti.

Visa, ko pasigesta perplaukus,

Už savęs jau akinančiai plyti.

***

Restauravę prigimtį ametisto dulkėmis,

Kruvinai pratrinsim ir pirštus… Ir kelią.

Ne liepsnoj – šešėliuose

įsisupę gulkimės!..

Iš sparnų išlydę demonišką galią.

Keliais po asmenvardžius –

lyg daržus ravėdami…

Neprilesę rypaus abuojumo kirai.

Dar paršliaušim, prieblanda

per aukštai avėdami!..

Nors gašliai, bet švelniai…

Ar per daug įkyriai.

Vis plazdės išžaginta

tvirtagalė priegaidė.

Ašaros sentencijos vinimis į riešus…

Nors ruletė suinkštė, atpirkėjas nežaidė.

Ir, pažėrę pulsą, dar nevirto priešu.

Mat nebuvo prieveiksmio per lubas

ropojantiems.

Ne vorams, bet lapams nušienautų

viržių!..

Pienės ūkė skersvėjais, spalvą

pakartojant jiems…

Nors plaštakėm žėlė jų kaklai sudiržę.

Ligi kaulų smelkėsi nemeluotai artimą

Virtualią rolę režisavęs failas.

Ir tik šnervės krūpteli, kad nedavęs

atėmė

Pirmapradę jungtį be kaltės, bet kvailas

Tas naivus klegėjimas ant lininės

staltiesės.

Šitiek žvilgsnio kandžių!…

Vakarop… Per naktį…

Šitiek bėgių juodalksniai

kapiliarais nutiesė!..

Ar tik šios stotelės tragiška netekti?!.

„Apsakymas“

Proza

„Apsakymas“

Mindaugas Valiukas

A., 20 – 22 metų vyrukas, apie 23 valandą autobusu važiavo į vieną miegamųjų rajonų namo. Buvo ir laisvų vietų, todėl A., pavargęs po ilgos treniruotės, atsisėdo autobuso priekinėje dalyje vairuotojo pusėje nugara į šoninį stiklą po raudonu komposteriu, bet sėsdamasis kažkaip nerangiai apsisuko ir ranka visai netyčia užkabino pagyvenusio paprastai apsirengusio pliktelėjusio vyriškio su bambuko imitacijos lazda kairėje rankoje skruostą. A. jau buvo beatsiprašąs, tačiau vyriškis jį aplenkė – tvojo alkūne jam į veidą ir sumurmėjo kažką neaiškiai, lyg dabar žinosi, ar kažką labai panašiai.

Keleiviai, pastebėję šį incidentą, nekantriai laukė A. atsako. Jie savo sielų gelmėse tikėjosi, kad gal dabar kas nors neišvengiamai bus… Tačiau A., užkluptas netikėtai, pasimetė. Jis matė klaustukus keleivių akyse, bet kažkaip nesumojo, kaip čia pasielgus. Kraujas, aišku, visa gerkle šaukė smogti atgal: paleisti ne vieną ir ne du smūgius kumščiais, sutrankyti šitą senį iki kraujų – juk gėda prieš tokią publiką pasirodyti tokiu skystuoliu, tačiau A. suvokė, kad jėgos, aišku, nelygios. Jis – aukštas pasitreniravęs vaikinas, o jo oponentas – senatvės negalios jau pažymėtas pilietis su bambuko imitacijos lazdike kairėje rankoje, pliktelėjęs. Ir smūgis jo nebuvo tyčinis, apgalvotas – greičiau nevalingas refleksas, padiktuotas savisaugos instinkto. O akys smūgio metu? Ryžtu ir narsa nedegė nekibirkščiavo. Atvirkščiai. Žodžiai dabar žinosi, ar panašiai, tebuvo skirti sau padrąsinti, o gal ir išvis pasigirdo. A. garbės kodeksas neleido jam skriausti akivaizdžiai už save silpnesnių, todėl jis sprangiai, bet prarijęs gėdos gniužulą nusprendė apsimesti, kad nieko neįvyko – sėdėjo sau lyg niekur nieko, lyg nemuštas, o pabučiuotas, ir lyg seniai, trankantys snukį alkūnėmis viešajame transporte ar kitose daugiau ar mažiau viešose vietose ar įstaigose, yra nuobodi kasdienybė, į kurią ir dėmesio kreipti neverta. A. taip būtų išsėdėjęs ir iki galinės stotelės, o jeigu prireiktų gal ir ilgiau, bet keleiviai… Keleiviai žiūrėjo į jį, netikėdami savo akimis.

Autobusas sunkiai lipo į kalną. Po minutės jis išleis keleivius stotelėje. O jie žiūri, taip žiūri… Pusė minutės iki stotelės. Ketvirtadalis minutės iki stotelės. A. jaučia, ką visi galvoja. Ir mintis! Apsimesti, kad nori išlipti, atsistoti, gerai nusitaikyti ir iš visų jėgų smogti seniui koja į galvą, stengiantis kuo labiau sužaloti – sulaužyti žandikaulį, išmušti dantis ar sutraiškyti nosį, kad jis paplūstų kraujais ir ilgam atsimintų savo neatsakingą poelgį, – ir, durims su šnypštimu atsidarius, iššokti lauk. A. kūnas įsitempė lyg gruobuonies prieš lemiamą šuolį, keliai jau tuoj tuoj išsities, kumščiai susigniaužė net krumpliai pabalo. Ne kumščiai, o plytos… Stabdžių žviegesys, turėjęs suveikti kaip starto signalas, suardė visą planą. Stabdžiai įsijungę ir A. viduje. Durys sušnypštė atsidarydamos, išlipo keletas keleivių, keletas įlipo, durys sušnypštė užsidarydamos, o A. taip ir liko sėdėti. Senis sėdėjo taip pat. Jie beveik lietėsi šlaunimis. A. akies krašteliu į jį pažvelgė – tas visą laiką žiūrėjo į priešingą pusę. A. pasibaisėjo tuo, ką buvo parengęs vargšui senukui ir apsidžiaugė, kad nieko nesiėmė. Keleivių, jo gėdos liudininkų, sumažėjo, ir kiekvieną stotelę vis mažės ir mažės, kol liks tik keletas, o gal ir neliks visai, todėl A. nusiramino, nors kažkur prie skrandžio dar tvinkčiojo apmaudo auglys. A. dar kartą atsargiai žvilgtelėjo į senį. Jis atrodė normaliai, netgi ramiai, pliktelėjęs. Įdomu, ką jis dabar galvoja? Turbūt didžiuojasi savimi, davęs tokį drąsų atkirtį. Jaučiasi nugalėtojas. Triumfuoja. Švenčia pergalę. Taškosi šampano purslais. Dalina autografus… Nejaugi jis nesupranta, kad sėdi čia sveikas tik todėl, kad A. nesvetimas kilnumas ir tolerancija, mielaširdingumas ir… Gal senis mano, kad išgąsdino jį?! Įbaugino? Ką jis čia nusišneka!!! Ne! šito taip palikti negalima! Reikia palaukti, kol senis išlips, pasivyti kokioj tamsioj gatvelėj ir… pasikalbėti.

- Tu ką, manai, kad dabar taip ėjei ir nueisi? Trankydamas snukius autobusuose toli nenuvažiuosi. Išlipai paskutinėje stotelėje, tikėjaisi, kad aš išlipsiu anksčiau? Kad tik ta stotelė netaptų tavo PASKUTINE STOTELE! Ir nepradėk čia dabar atsiprašinėti ir keliaklupsčiauti! Seniai jau tą turėjai padaryti, kai dar buvo laikas. Tada dar būčiau pagalvojęs. Tai eini namo? Turbūt po darbo? Visą gyvenimą sąžiningai dirbai, padėjai nusipirkti dukrai butą, net žiguliuką sūnui palaidūnui. Negeri, nerūkai, nevartoji daug druskos, neturi žalingų įpročių, esi geras žmogus… Galvoji taip gražiai ir nugyvensi? Bet nereikėjo tau taip. Suklupai. Padarei klaidą. Už viską reikia mokėti. Slėpk tuos savo pinigus! Tai sakai eini namo?.. Tada tu gyveni kapinėse! – A. repetavo mintyse savo kalbą, iš anksto džiaugdamasis savo auksaburniškumu, įsivaizduodamas sutrikusią ir išsigandusią senio fizionomiją. Smogs jam tiesų kaire, dešine kabliu, staigiais judesiais išvengs atsako, jeigu toks bus. Talžys jį iš lėto smūgis po smūgio, kol senis parkris. Kai parkris – spardys kojomis…

Tokių minčių užplūstas, jis net nepastebėjo, kad autobusas sustojo stotelėje. Senio jau nebuvo. Kaip jis nepastebėjo! Autobusą apleido paskutiniai keleiviai. A. nusipurtė lyg po košmaro. Na nieko sau mintys! Bet nėra senio, nėra ir problemos. Per kelias akimirkas susivokė erdvėje – turėjo išlipti prieš kelias stoteles. Dabar reikės kėblinti pėsčiomis.

A. išlipo. Mikrorajonas tuščias, tik negausūs jo bendrakeleiviai sunkius savo nešulius velka į butus. Atsigers arbatos, gal įsijungs televizorius ir užmigs po sunkiom lyg žemė antklodėm iki ryto, kuris nė vienam iš jų neatneš jokių permainų. Ir senis laimingai grįš namo. Gal papasakos savo negaluojančiai žmonai, kas įvyko. Ji išsigąs, bet pagirs už drąsą ir paparašys kitą kartą būti atsargesniam…

Viskas teisinga! Viskas taip ir turėjo būti. Sėkmės tau, seni!

A. sparčiu žinsniu patraukė namo. Pirma, ką padarys grįžęs, – nusišlapins net neuždaręs tualeto durų dejuodamas iš malonumo, nes šlapimo pūslėje grėsmingai kilo slėgis.

Staiga už nugaros išgirdo žingsnius, bet, nespėjęs atsigręžti ir patenkinti savo smalsumo, pajuto skausmą galvoje. Gavo kietu daiktu. Smūgių būta ir daugiau, tačiau A. jų neskaičiavo – adrenalino pamėtėtas į orą puolė bėgti, bet kojos susipynė ir jis parkrito. Nespėjęs atsistoti vėl gavo smūgių. Taikyta į galvą. A. dengėsi rankomis, net nebandė stotis, nes šis veiksmas atvertų daug spragų. Per gynybai sunertas rankas jis stengėsi įžiūrėti užpuoliką, bet akis užliejo šiluma. Tai kraujas. Kurį laiką sąmonė aptemo, kūnas aptingo. A. juto, kad jį vis dar muša, bet skausmo nebejuto. Pagaliau smūgiai liovėsi. Silpna ranka nusišluostė nuo veido kraują. Gulėjo prie to paties senio iš autobuso kojų. Tas užsimojo savo bambuko imitacija, dabar žinosi pasakė ir lazda pamažu, lyg sulėtintam filme, ėmė leistis. Ji leidosi kankinančiai ilgai, kol, pasiekusi A. veidą, pavirto pratisu spengimu ausyse.

A. sukaupė visas jėgas, tačiau daugiau ištverti nebegalėjo. Jis pasidavė. Ir pajuto didžiulį palengvėjimą, tiesiog dievišką palaimą: A. apsišlapino gulėdamas nuosavo kraujo klane.

Gintaro lašai

Eilėraščiai

Liudas Pranciškus

Amžinas valkata

Nakty užgęsta žiburiai,

melsva žvakidė

seni langai, neoninės vitrinos

sakyk gi, valkata,

ką tu sapnuos regi

kada tamsa tave vinim vėl

prikala prie šalčio kryžiaus

kada tavi draugai užmigę

priemiesčio rūsiuos

sušalę klausosi nuo žiurkių

lūpų byrančių eilėraščių

seilėtų regėdami sapne

savąsias motinas

jas besimeldžiančias dar

neprinokusiuos rugiuos…

iš ten ir žalias kraujas srūvantis

ir mūsų gyslose, ir atminty

sidabro strėlės sminga

su pūga į mūs dėvėtas širdis

(sapnuojam sapną klaikų)

naujasis rytas – amžinos

kelionės skirsnis neskaitytas

į maro ir konteinerių, į geto šalį,

į kasdienybės tvaiką…

diena senu sietynu

be žvaigždžių vėl krentanti

į žemę

gyvenam ir gyvenkime

šiek tiek tyliau

rūsy senasis valkata

žalius rugius sapnuoja

ilga naktis trumpos dienos

mirtim alsuoja

ir šalto prakaito ryto rūke –

seni vergai vergijon skuba

savo noru…

* * *

Ąžuoluose, kurie seniai

prarado atminties pradžią

ilsisi supuvę inkilai,

o juose išmirusių

šeimininkų sielos

savo viršūnėmis atsirėmę

į vasaros lubų begalybę

jie šypsosi žmonėms sėdintiems

užstalėje jų pavėsy

savo atmintim jie mena

jų vestuves, šermenis,

rugiapjūtes, žudynes,

šiandien jie aplankę

giminių kapinaites ir

ten besiilsinčius

dabar garsiai prisimena

tai, ką seniai prarijo

godžios laiko dulkės

… po pamaldų mirusio

kaimo bažnytėlėje

palaiminti jauno klebono

gurkšnodami alų švenčia

savo praeities šimtmečius

ir linksminasi

būdami visiškai nelaimingi

jie vis tiek nepakelia

akių į viršų

į išpuvusius inkilus

su jų protėvių sielomis…

* * *

Senas parkas pritvinkęs

nerimo, žodžių vėjo

seno tvenkinio saloje tyli senas akmuo

senuose alėjose grafai, grafienės vaikštinėja

ir viskas kas taip sena, dienos altoriuje atrodo neseniai

senukai medžiai šypsosi lyg šimtmečių nebūtų buvę

seni atodūsiai žmonių liepų šešėliuose jaunėja

išniekintas senukas laikrodis, fleitos melodija praeivius užgaulioja –

drugiai su gėlėmis nuspalvina senas alėjas ir jų fėjas…

postmodernizmo formulė

prasigėręs poetas atbukusiu

kirviu kerta seną rožyną

juoda katė užmūryta sandeliuke

šaukiasi savo vaikų

sliekai šaldytuve laukia

rytdienos pasimatymo

su žuvimis

senas tėvas keikia prostatą

ir vis tiek su ja kalbasi…

Paukščio gimtadienis ir tiltas

kovo jūra groja violetine

armonikėle skandinavišką

motyvą –

aš visas telpu šioje akimirkoje

egzistencijos melodijai

pritaria ir pats Palangos tiltas

niūniuoja ją lengvai visas

apspjaudytas pavasario sniego

groja atminties vaizdais

su liūdesiu žvelgdamas

į senus polius

lyg į iškirmijusius savo dantis

įnoringai groja, pats pavirtęs lūpine armonikėle

ramiai prigulusia prie ūkanoto jūros horizonto lupų

ramių bangų pagalba pūsdamas

savo atminties dumples

nardindamas save į spalvotus

ir nespalvotus praeities koliažus

mirusio laiko hepiningas

su alkanais kirais

su sušalusiais ir

apgirtusiais žvejais,

su draugo dovana –

neišdžiūvusiu paveikslu

po pažastim

pavasario teptuką lengva ranka

vedžioja ilgėjančios dienos…

Degantys miesto sodai

šiąnakt liepsnoja miesto sodai

dega mėlyna mirties ugnimi…

išdavystė, bepročių paguoda

nors ir meldžias senieji varpai

širdžių dūžtimi…

dega tai, ką sodino kurie

dar gyvi po žeme

dega miško vargonai ir senas

altorius aukštai virš dangaus

aikščių laikrodžiai dega ir

degančių knygų šikšnosparniai

grindiniu skrieja

dega rėkiantys vagys ir

valkatos, kekšių vaikai

atšvaistuos švento

pragaro laikas sudegina

miegančią obelį seną

supranti…čia jau nieks neužges,

nors tirštai horizontą nusėja

aušros angelai

ir užlieja praeivius nakties

jų trimitų garsai

šiąnakt išdegė tylintys

sodai-gyvybės daigai

iš vaikystės sapnų, ten

žmogaus ir dangaus pasodinti

naktį šią, tie senieji

benamiai, tie iš tavo

ir mano širdies…

viduržiemio sekmadienis

baltu rytu einu per lieptą baltą

balta diena, malūnai vėjų

malantys melodiją baltai

ir sieloj irstantys namai

pilni pavydo, šalčio balto

bekojai paukščiai ilsis

ant tvorų snapais lediniais,

išbalę nuo žiemos

pakilti bandantys baltais

sparnais aukštai, aukštai…

pro baltus dūmus kaminų

pūkuotus

į baltą dangų kylantys

baltieji aitvarai

į debesis – namus,

į amžinybės puotą

kur šaltis ir erdvė mus

sielas dažo jau nebe baltai…

* * *

pavasario mediniai akmenys

meldžiasi bitės zvimbesiu

melodingai stenantis traukinys

girgždančios sūpuoklės –

verkiantys lopšiai

paguodos balsas

mobiliam telefone

prikelia vieversį, o šis

vidurdienio teatrinę uždangą…

žydi žmogaus žemės šaka

natomis kylanti į dangų…

Rugpjūčio pabaiga

Ant mano molėto

rugpjūčio kelio išbarstyti

nesudygę grūdai

plaukiantys debesys,

plaukiantys žmonės,

nebegalintys plaukti

sudegę namai

ant mano saulėto rugpjūčio

delno negali ramiai numirti

paukštis ir prisikelti negali

su angelo šypsena,

su šiluma žalčio,

su ąžuolo gile snape

ir vėjo sparnais…

ant mano iškrypusio

vienkiemio stalo, mamos

palaidinė ir žvakidė gėlių

po margąjį kiemo kilimą

šmirinėja trys pelės,

atminties albume gyvenu

iš laiko garsų atklysta

išplaukę žemės laivai

be jūrininkų, jų žmonos,

namai virtę varpais

lyg tuščios taurės

nuo žemės pakyla miestai tėvų

su jų laikais, erdvės

vandenynais ir upėmis…

žvaigždės nušlaksto tuos

kurie dar kada nors bus

kurie dar tik ateis, kurie

negimę užmiršti gyvena

mumyse…

molėtam rugpjūčio kely

išbarstyti mūsų sielų

nesudygę grūdai…

Sapnai

Linksmųjų ksilofagų klubas

Sapnai

Dmitrijus Prigovas

Pirmas sapnas

Jau kokią savaitę Lenka gyvena su Mitia. Tėvai kažkur pradingo. Kaimynai retkarčiais atneša valgio, kurį Mitia dalina per pusę, po lygiai, nors jis pats ir didesnis, jam daugiau reikia. Lenka verkšlena: – Noriu dar! – Mitia atkerta: – Ką aš tau, prišiksiu tos duonos?

Išeina pasivaikščioti.

Randa lagaminėlį su pistoletu, ieško tykios vietelės pašaudyti. Pasirodo, pistoletas tuščias. Lenka verkšlena, Mitia jai atrėžia: – Ką, ką aš tau, prišiksiu lagaminą šovinių?

Nors žiema, tačiau nešalta.

Antras sapnas

Kompanija susiruošė pasivaikščioti. Susirinko ir eina. Sutinka kitą kompaniją ir ima svaidytis iššaukiamais žodžiais. Vienai merginai susuka pilvą, ir ji nubėga už kampo. Kita kompanija džiūgauja: – Apsišiko! – Apsišiko! – štai lyg ir priežastis, tačiau kažkaip nepatogu, juk tiesą kalba.

Kompanija sulaukia merginos ir traukia kitur.

Trečias sapnas

Kirilo Petrovičiaus motina tūno gretimame kambaryje. Ji keista. Į visus jos šūkavimus sūnus atsako: – Einu!

Jam iš tiesų reikia išeiti kažkokiais savo reikalais. Užsimauna kelnes ir šūkteli: – Mama, aš minutėlei! Tuoj išgirsta atsakymą: – Apsišikėlis! – Susirūpinęs stabteli, paskui išeina.

Iš paskos vėl atsklinda: – Apsišikėlis!

Ketvirtas sapnas

Dviese brenda per gilų sniegą. Jie taip toli, kad smulkmenų įžvelgti neįmanoma.

– Vasilijau! – kreipiasi vienas į kitą. – Ar kas nors tau spaudžia širdį? – Lyg ir nieko.

Brenda toliau.

– Vasilijau! – vėl ne Vasilijus kalbina draugą. – Kas tau širdį spaudžia? – Mėšlas kažkoks!

Toliau sunku ką suprasti.

Penktas sapnas

Olga ir Andrejus kažkokiame prašmatniame priėmime. Andrejus nusileidžia laiptais prie ilgo stalo, nukrauto visokiais valgiais. Olga stebi jį iš viršaus. Andrejus ragauja viską iš eilės.

– Na, kaip? – klausia Olia. – Šūdas! – atsako Andrejus. – Na, bent kas nors? – Viskas šūdas! – Na, atnešk ko nors! – apsidairo ir paprašo ji. – Gerai, paimsiu štai šito, bet tai irgi šūdas!

Šeštas sapnas

Vladimiras, pavarde Pugelis, sėdi kambaryje prie lango. Iš įpratimo rašo. Įeina kažkokia išstypusi mergina ir prisėda šalia. Vladimiras pasiuostinėja ir ištaria: – Šūdukais trenkia! – Mergina trumpai pasėdi ir pranyksta tolumoje. Vladimiras vėl uosto: – Vis tiek šūdukais trenkia, vadinasi, ne nuo tavęs.

Septintas sapnas

Baltu chalatu jis stovi apačioje, į viršų, į laboratoriją veda sraigtiniai laiptai. Stovi, žiūri pro langą, o iš viršaus rėkia: – Pakilkit! Pakilkit! Nuostabus atradimas! – Šikau! – gergždžiančiu balsu ištaria jis – vedėjas. Iš viršaus nusileidžia būrys jaunuolių ir vienas per kitą ima pasakoti apie kažką nuostabaus – pasirodo, atrasta pasaulio pabaigos priežastis. – Šikau! – atsako jis.

Visi išsibėgioja. Už lango blyški šviesa.

Aštuntas sapnas

Aspirantas Aleksandras Jurjevičius skaito paskaitą studentams. Jis stovi už jų nugarų ir negali prisiminti, apie ką turi kalbėti. Vaikšto pirmyn atgal, o prisiminti niekaip nesugeba. Studentai jo neskubina. Pagaliau dėstytojas apsisprendžia ir sako: – Tai ką dabar man, apsišikti aukštielninkam? – ir tvirtu žingsniu patraukia į katedrą.

Devintas sapnas

Du liesi jaunuoliai rausiasi daiktuose. Neaišku, svetimuose ar savuose. Jie žemai nulenkę galvas, ilgi nukarę plaukai slepia turbūt nemalonius jų veidus.

– Nors apsišik ligi ausų! – ištaria kažkuris ilgaplaukis.

Iš daiktų krūvos purpteli paukščiai. Pirma mažyčiai, po to vis didesni ir didesni. Besirausiantieji mostaguoja rankomis.

– Nors apsišik ligi ausų! – pakartoja tas pats jaunuolis.

Dešimtas sapnas

Girdisi tik balsai. Sąžiningasis ir atsakingasis taria: – Tu neturėsi šito, šito ir šito! – Šūduko ant pagaliuko! – atsako kitas, lengvabūdis. – Bet tu juk neturėsi to, to ir to! – Šūduko ant pagaliuko! – pakartoja antrasis. Matosi tolstantys siluetai, žodžių jau nebesigirdi.

Vertė Darius Pocevičius