„Melodijas dažnai sapnuoju, bet jų niekada neužrašau“

Atminimas

„Melodijas dažnai sapnuoju, bet jų niekada neužrašau“

Dalia Balsytė:

– Sąmoningai manęs į muziką nekreipė, tačiau manė, kad pabandyti verta. Matė, kad gabumų muzikai turiu. Kai man buvo penkeri, pakvietė studentę iš konservatorijos, kad pamokytų muzikos. Tai, kad namuose nuolat skambėjo muzika, taip pat darė savo. Mokiausi noriai, nes buvo įdomu.

Man pasisekė, kad muzikos nemečiau, kai tapau paaugle, nes perėjau mokytis pas nuostabią pedagogę prof. Šteinbergaitę. Tai buvo tarsi antroji meilės muzikai banga. Pas tą pačią pedagogę mokiausi ir konservatorijoje, dabartinėje Muzikos akademijoje. Studijavau Maskvoje aspirantūroje. Dar besimokydama pradėjau dirbti koncertmeistere. Vėliau ėmiau dėstyti.

Dirbu tai, kas man labai patinka. Negalvojau būti atlikėja. Matyt, jutau įgimtus pedagoginius pradus. Man labai patiko dirbti su vaikais. Jaučiau, kad seksis. Tai patvirtina ir mano studentai.

Muzikos kurti taip pat nenorėjau. Pamenu vieną atsitikimą. Tėvelis dažnai melodijas susapnuodavo. Jis labai brangindavo šeimos ramybę ir mūsų miegą.Kartą atsibudau, išgirdusi vidury nakties grojant. Nuėjau pažiūrėti. „Vaikai, nepykit, susapnavau tokią gražią melodiją, kad turėjau ją užrašyti“,- teisinosi tėvas.

Esu ir aš susapnavusi ne vieną melodiją, tačiau nejaučiu ypatingo poreikio tų melodijų užrašinėti. Man kur kas svarbiau bendrauti su žmonėmis, perduoti savo patirtį.

Kol tėvas buvo gyvas, skaudindavo požiūrių į mane kraštutinumai. Jeigu pasisekdavo, sakydavo: jai padėjo. Nors artimi žmonės gali paliudyti, kad tėvas principingai nesikišdavo. Kad niekas negalėtų prikišti. Taip, jis atvedė pirmąją mokytoją, o toliau – daryk kaip nori. Jeigu nepasisekdavo, sakydavo: štai, yra ir pagalba, o nesugeba.

Kartais žmonės įžvelgdavo tai, ko nėra. Ir iš visos minios mokinių išskirdavo. Labai žeisdavo mokytojų pasakymai: „Jeigu esi Balsytė, dar nereiškia, kad sau šitai gali leisti“. Nors šalia esantys vaikai būdavo padarę lygiai tą patį. Tą įpareigojimą jausdavau ne iš tėvų, bet iš aplinkinių žmonių.

Visą laiką jausdavausi lyginama. Kitus pristatydavo kaip savarankiškus žmones, o mane – kaip Balsio dukterį. Bet juk ir aš esu aš! Paskui buvo periodas, kai norėjosi su tėvu susirungti. Kai mokiausi Maskvoje, mano tėvo niekas nepažinojo ir mane priėmė kaip mane. Tuomet supratau, kad galiu kažką pasiekti ir pati. Tai įkvėpė jėgų. Kai grįžus namo vėl mane ėmė statyti į „Balsio dukters“ rėmus, pabudo maišto dvasia. Stengiausi įrodinėti, akcentuoti, pakeisti pavardę – norėjau atsiriboti.

O po to atėjo branda. Tai sutapo su tuo, kad tėvelio nebėra. Ir supratau, kaip man brangu, kad esu jo dukra. Kad dabar mano pareiga išsaugoti jo atminimą. Pradėjau tai daryti ir suvokiau: man patinka. Ir tik tada jį pradėjau pažinti, kai prapuolė toji nedidelė vidinė konfrontacija. Supratau, kad būti Balsio dukra ne gėda, o garbė. Supratau, kad jis kartelę pakėlė taip aukštai, kad reikia turėti proto suvokti ir susitaikyti – jos neįmanoma perlipti. Reikia tai priimti ir tuo džiaugtis.

Improvizacija fotografijos ribomis “Erozijos” tyruose

PROJEKTAI

Improvizacija fotografijos ribomis “Erozijos” tyruose

Prie E.Markūno „Identifikacijos I“ ir A. Klemencovo „Sava Japonija.Exite“.

Goda Giedraitytė

Klaipėdos dailės parodų rūmuose ir Kultūrų komunikacijų centre (buvę Menininkų namai) pristatomas fotografijos projektas “Erozija” (kuratoriai – menotyrininkas Ignas Kazakevičius ir fotografas Remigijus Treigys) apeliuoja į tarptautinio reiškinio vardą, nors užsienio šalims čia atstovauja vos trys autoriai iš trylikos. Projekte, be lietuvių, dalyvauja du Suomijos ir vienas Lenkijos fotomenininkas. Vis dėlto dalyvauja. Todėl plačiau į šią diskusiją nelįsime. Svarbiau turbūt yra kita – įvairovė, kuri parodoje skleidžiasi šiuolaikinės fotografijos tendencijų gausa, skirtingų kontekstų manipuliavimu, technologijų bei išraiškos žaidimu.

Ne nykimas, o suvokimas

Berods pagrindinis projekto tikslas – atsekti fotografijos ribų nykimo (irimo) tendenciją šiuolaikiniame fotokūrinyje, o koncepcija, anot I. Kazakevičiaus, įgalina atskleisti laipsnišką eigos procesą, kuris pasireiškia tradicinių fotografijos vertybių – reportažo, vaizdo psichologizmo – virsmu į metaforą, simbolį, asociatyvią vaizdų seką, tūrinį objektą, instaliaciją. Tad erozijos diapazonas čia plečiasi tiek turinio, tiek formos prasme. Tačiau projektas anaiptol nebyloja apie nykimą. Jis apeliuoja į suvokimą.

Kuratorių koncepcijos primetimas menininkui arba atvirkščiai – menininkų įsispraudimas į siūlomą koncepciją – nelyg žaidimas “katė ir pelė”, ieško savų improvizacijos lauko galimybių. Analogijos ir interpretacijos sąšaukos, naujas plastinis, technologinis konstruktas ar senosios formos imitavimas – visa funkcionuoja kaip galimybė. Renkasi autoriai ir kuratoriai. Atrankos kriterijus – kiekvienas menininkas prisistato su vienu ar keliais kūriniais, sukurtais per pastaruosius penkerius metus. Ar pasirinkimas teisingas? Žvelgiant į siūlomą kandidatų sąrašą, būtina pabraidyti po ekspozicinio lauko pievas.

Integruoja naujus žiūros taškus

Visų pirma į akis krinta platus galimybių pasirinkimo diapazonas: autoriai siekia analizuoti realybės formų, fotografinės struktūros ir turinio ryšį, vaizdo dekonstrukciją bei fotografijos atgimimo naujoje plastinėje kalboje pasireiškimą. Juntama fotografijos slinktis nuo jau užsitarnautos šviesos ir regimo vaizdinio fiksacijos titulo link pačios fotografijos kaip vaizduojamosios meno šakos imitacijos. Kvestionuojama pati fotografija, jos funkcija šiuolaikiniame meno pasaulyje. Taip ji virsta savotišku kamufliažu – priemone pažvelgti į naują fiksuojamo vaizdinio realybę, perfrazuojant istoriją ar turimą patirtį, o gal tiesiog integruojant naujus žiūros taškus ir/ar ariant dar neartus technologinio lauko dirvonus.

Specifinė erozijos sklaida juntama vos tik įėjus į ekspozicines sales. Vienu atveju į žmogaus judesius reaguojantys sensoriai fotografijas tai apšviečia, tai panardina tamsoje, kitu – žiūrovas intriguojamas raudonos spalvos gelme. Visi architektūriniai ekspozicijos sprendimai – tamsa, raudona šviesa, blyksėjimas – atliepia technologinį fotografijos gimimo procesą. Tuo būdu, trindami ribas tarp regos, jutimo ir įprastinių nuostatų, su kuriomis žiūrovas ateina į parodą, kuratoriai savaime kuria savotišką erozijos lauką.

Dvigubas žaidimas viena tema

Tiesiogine tradicinio fotoatvaizdo erozijos tema parodoje improvizuoja keli autoriai. Gintautas Trimakas objektyvu kolekcionuoja irstančios būties akimirkas, kurios, išsiliedamos į vientisą popieriaus drobulę, kuria belaikės istorijos liniją. Netoliese eksponuojamo lenkų fotomenininko Irenušo Zježdžalkos triptike “Wrzesnia” fiksuojami laiko ir praeities į nebūtį panardinti objektai: ištuštėję kambariai, suaižėjusios sienos. Dar radikaliau su praeitimi susilietusio objekto tema reflektuojama Remigijaus Treigio “Angoje”. Čia autorius vienu metu naikina tiek patį fotografijos paviršių, tiek ir už jo slypintį objekto atvaizdą.

Istorijos perfrazavimo ir laiko erozijos temą plėtoja Anatolijus Klemencovas. Pastarasis ryškiausiai iš visų projekte dalyvaujančių autorių imituoja pačią fotografiją: kompozicijoje “Sava Japonija. Exite” menininkas reanimuoja dagerotipo stilistiką, o pasitelkęs tondo plokšteles ir kiek naivoką mergaitės portretą, sugrįžta prie fotografijos ištakų. Tuo tarpu jam antrinantis Eimantas Ludavičius, nuosekliai daugindamas bėgančio elnio atvaizdą, fotografijos techniką, priešingai aukščiau minėtam autoriui – imituoja šilkografijos, pieštuko bei kiniško tušo pagalba.

Savotišką intrigą su laiku siūlo ir suomis Vidaras Lindkvistas, kurio kompozicijoje slypi dvigubas žaidimas tarp to, kas buvo ir kas yra dabar: fotografija fotografijoje tampa laikomačiu, sustabdančiu praeities akimirką, įsirėžiančią į šiandienos realiją.

Konceptualiai tradiciją čaižo ir Algis Griškevičius, kurio “Trofėjus” devalvuoja istoriškai nusistovėjusį relikto kultą. Tarp sukabintų medžioklės iškamšų menininkas įterpia krucifiksą. Teisę spręsti, kas slypi už šios kompozicijos – tikėjimas, tradicija ar tiesiog įprastinis žmogui savininkiškumas, noras viską turėti, – paliekama žiūrovui. Vertybių samplaiką kvestionuoja ir Dainius Liškevičius, darbuose “…Atsirandantys – išnykstantys veidai…” iš ciklo “Interjeras su žymiu žmogumi” trinantis subjekto ir objekto ribas. Įžymus žmogus, kaip teigia I. Kazakevičius, šiandieniniame pasauly tėra daiktas, tik detalė mūsų gyvenimo interjere.

Varijuoja instaliacijos principais

Turiniu, konceptu ir kontekstu improvizuoja ir Eimutis Markūnas, žaidžiantis juoda-balta kategorijomis. Tik šįkart tai – ne įprastas fotografijos technologijos principas, bet socialinis supriešinimas: juodos muziejaus salės prižiūrėtojos rankos priešpastatomos baltam Luvro piramidės kūgiui iš cukraus. Kartu išsiplėsdamas į instaliacinio meno teritorijas, autorius formuoja kitonišką fotografijos pritaikomumą, – ji tampa tik vienu viso kūrinio elementu. Sukeisdamas nusistovėjusio žaidimo taisykles vietomis, menininkas teigia norėjęs pasiūlyti erdvę apmąstymams.

Instaliacijos principais varijuoja ir Jurgita Čenkutė bei Jūratė Rekevičiūtė. Abiejų menininkių ekspozicijose fotografija veikia tik kaip pagalbinis elementas, įgalinantis ne tiek sukurti patį objektą, kiek atskleisti kūrinio koncepciją. J. Čenkutė savo darbui “Mekas veža” pasitelkia net kelias ekspresines linijas: kalbą (žodis “veža” savyje sutelkia žargoninį krūvį), vaizdą (Jono Meko atvaizdas), objektą (riedlentė), ant kurio ir yra eksponuojamas J. Meko portretas, bei kultūrinį pažinimą (žiūrovas pats sujungia atskirus elementus į vientisą kūrinį, pasitelkdamas savo pažinimo lauką). Taip, vėlgi cituojant I. Kazakevičių, fotografija tampa daiktu, ir vežantis įvaizdis iš tiesų veža. Tuo tarpu J. Rekevičiūtės kūrinio ašimi tampa konservuose it inkliuzai įsūdyti autorės akių rainelių atvaizdai. Perfrazuodama ir ironizuodama fotomenininko laboratorijos stereotipus, menininkė analizuoja fotografijos tikslus ir paskirtį.

Darius Vaičekauskas eroziją įžvelgia vaizdinio dekonstrukcijoje. Fiziškai sunaikindamas fotografiją į tūkstančius smulkių kvadratėlių, iš kurių vėl sulipdoma nauja fotomozaika, fotomenininkas kuria naują fotorealybę. Su realybės formomis eksperimentuoja ir Nomi Ljungdel, cikle “Kelionės” bandydama nubrėžti naujas, nuolat kintančias žemėlapio ribas. O gal atrasti fotografijos ateities receptą?

Orientyras – koncepto link

“Erozijos” projektas, anot jo organizatorių, ilgainiui turėtų tapti tradiciniu Klaipėdos miesto renginiu, kas dveji metai rengiama fotografijos bienale. Įsivaizduojant, jog kaskart projektas augs ne tik dalyvių skaičiumi, bet ir savo svarba Baltijos šalių kontekste, šiandieninis projekto pristatymas įgyja savotiško svarumo. Ypač turint omeny, jog šiuo metu stambiausias tarptautinės fotografijos projektas mūsų regione – trienalė “Ars Baltica”. Tuo tarpu Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje rengiamos fotografijos parodos daugiau funkcionuoja kaip apžvalginės, pristatomosios ekspozicijos (pvz.: A. Narušytės kuruota paroda “Lietuvos fotografijos dešimtmečiai 1945-1990” ŠMC). Ne itin ieškoma konceptualių šiuolaikinės fotografijos reprezentacijos rakursų (tuo galbūt užsiima tik “Prospekto” galerija Vilniuje). Tuo būdu projekto “Erozija” užgimimas ir tolimesnis plėtojimas galėtų būti orientuotas būtent į konceptualios fotografijos prezentaciją ir populiarinimą, atskleidžiant ne tik fotografijos technikos novatoriškumą, bet ir idėjinį kūrinio turinį, archyvinės fotodokumentuotės ir vaizdinės fotografijos žaidimą.

Šventa naktis, tyli naktis…

PARODŲ ATSPINDŽIAI

Šventa naktis, tyli naktis…

Apie angelus, grupinius santykius ir kitus parodinius kalėdinius džiaugsmus

J. Malinausko „Parduotos vasaros“ spalvingame „Žuvies akies“ veiklos dokumentacijos fone.

Ignas Kazakevičius

Mano kraitelis šiose „Duryse“ – penkių šiuolaikinio meno parodų po Klaipėdos dangum apžvalga: Baroti galerijos paroda „Metų horizontai“, „Klaipėdos galerijos“ šilkai, S. Kanaverskytės angelai, „Gintaras +“ „Pėda“ ir jaunųjų uostamiesčio menininkų grupės „Žuvies akis“ grupinių santykių aptarimas.

Nė viena ekspozicija neįkvepia, tačiau atskirai paimtos – pakankamai konkrečiai atspindi Klaipėdos meno vitriną. Ir nesvarbu, kad pusėje jos eksponuojamos importinės prekės, vartotojas esti pasidalijęs.

Kas su kuo…

Nagi, pradėkime. „Žuvies akis“ kalba apie „Grupinį santykiavimą“. Kaip šmaikštu! Gigantai. Asociacijos jums žinomos. Svarbiausia, kad grupės potencija neišsilietų į pavienę masturbaciją. Kol kas linkstama į kolektyvinę. Ir tat gražiau, ir neįpareigoja, jei kalbėsime apie kūrybinės grupės grupiškumo santykius. Kas su kuo turėtų santykiauti?

Grupinės parodos – tai santykiavimas. Santykiauja žiūrovas su autoriumi. Santykiauja menotyrininkas su autoriumi, autorius su žiūrovu ir su skaitytoju, o visi jie tarpusavyje – visaip irgi. Pasaulis tai didelis santykis. O nuo kūrybinio elgesio kultūros priklauso, ar tai bus flirtas, ar erotika ir poezija, ar tiesiog dulkinimasis arba išdulkinimas. Menas, buvimas jame – tai skausmingai malonus sadomazochistinis ryšys. Beveik kaip Kalėdos. Lauki lauki… Pamiršti, ko ir kaip… Paaiškėja, kiti irgi laukė, o tu praėjai pro šalį… O jei gerai pagalvotume, jie irgi ne į tą pusę ėjo… Tiesą sakant, koks skirtumas?..

Menininkas parodoje, surengęs parodą nori komplimentų. Ir sykiu rimtos analizės, kuri ne visada yra gražiais žodžiais pasakoma. Kartais vienoje kandžioje replikoje yra daugiau tiesos. Menininkas nori teisybės, o ji dažniausiai nėra prijaukintina. Ar menininkas mazochistas? Ne, jis tik susierzina, kai jam sakoma: „…Kaip čia gerai, kaip čia nuostabu!..“ O jis pats žino, kas nelabai gerai ir kas gerai (bet labiau reaguoja į tai, kas gerai, nes žino, kad tu žinai, kas negerai…). Štai jums ir darbo grupės, ir dalyvių atestacija.

Liaudžiai nereikia

Apie ką aš čia? A, apie vienijimąsi. Apie žinojimą ir tikėjimą, apie teisybę žmogiškos esybės. Tiesą ar teisybę pasakius, neįžvelgiu jokio grupininkavimo grupės kūryboje, jei kalbėsime apie vidinę narius jungiančią koncepciją. Na, gal ir padėjo vienas kitam patarimais, energija ir kitaip, tačiau labiau patiktų grupės narių darbuose apčiuopti idėjinę tąsą ar adekvačius koncepcinius sprendimus, tik kitose medžiagose. Dabar stoviu aš Dailės parodų rūmų fojė ir regiu pavienius kūrinius. Iš jų Lauros Gudaitytės „Mududu“ pagalvės formos šviečiantį objektą (maloniau skamba nei šviestuvas), kurį prižiūrėtojos ne visada įjungia, arba ne tada, kai aš užeinu, tiesiog norisi perkelti labiau gerbtinon vieton. O dar Dariaus Vaičekausko rankraščių vietoje per Baročių balių buvo peleninės… O Jurgio Malinausko šašlykinėse – avinėliuose, girdėjau gandus, šašlykus norėjo kepti…

A, parodrūmio postmodernistai, a, žuveliokus dulkina, o anys grupinį vansi deklaruoja! (Tema naujam projektui „Tolima – artima“. T.y. kuo arčiau kūrybinių versmių, tuo mažiau pagarbos ir tikėjimo, kad vanduo tose įsčiose švęstas, – taip kaip kam atrodo, regis).

Išvada – toks menas „liaudžiai nereikalingas“. O liaudis jums ir mums reikalinga? Jeigu vyksta paroda, vadinasi, – taip, reikalinga. Pradedam iš pradžių.

Gerai užkabino

Darius Vaičekauskas, kriminalinio skaitalo autorius, ant padėklų eksponuoja tris brošiūras – kaip tapti tarptekstualiu genijumi. Parašyta “podvorotnios” stiliumi, klaikiai gražiai nostalgiškai sovietique, plius žargonas, plius internetinė kultūra, plius nuspalvink pats. Tai citatos, žodžių žodelyčių junginiai, piešinukai. Tik bendras įspūdis – murzinokas. Estetinį jovalą, ko turbūt ir siekė autorius, čia vertėtų pateikti „auksiniuose rėmeliuose“.

Jurgis Malinauskas ir jo šašlykinės su avikailiais viduje. Kūrinys pavadintas „Parduotos vasaros“. Taigi dienos paverstos šašlykais ir alumi, prapuotautos linksmoje draugijoje, kurią mena tik kailiukai. Minkšto/ šilto/ jaukaus – džeržgančio/ kieto/ abejingo santykis. Gerai užkabinta, bet norėtųsi didesnės įtampos, kompozicinio aštrumo.

Mielas kampelis

Alus turbūt Gintarės Žindžiūtės raudonajame kanistre iš kūrinio „Horizontai“, kuris prie laiptų padėtas. Priešais gėlių aguonų panoramą ant vielų styro supasi vėduojasi dvimetrinės aguonėlės. Ir sutampa, ir sutampa pirmas su antru planai, dar ir kaip sutartinai. Raudonas kanistras (ant grindų). Pieva. Kažkur turėtų būti seksas… Labai mielas kampelis. Ir asociatyviai, ir estetiškai. Ir kompoziciškai.

Laura Gudaitytė ir jau minėtas „Mududu“. Interjerinis kampelis – ir prigulti išsitiesti pagal spalvą/geometriją, tūrį ir planimetriją. Plastiškai aktyvi ir viliojanti bionikos, kūno architektonikos vizija. Tik, kaip jau minėta, ne vietoje eksponuojama. Bet tai jau fojė erdvėsproblematikos (taip, taip – vienas tai žodis) istorija, į kurią geriausiai įsipaišė J. Laivys (jei pamenate jo parodą šių metų vasarą).

P.S. Čia išvardinti aktualesni arba labiau pastebimi kūriniai (šiuo atveju abi nominacijos sutapo).

P.P.S. Jeigu patys žuveliokai patenkinti, tada viskas gerai; matyt, grupės veikla/kūryba yra gera. Jeigu nėra patenkinti, tada tegul pasitenkina. Jeigu jūs nepatenkinti, tada jūs pasitenkinkite. Jeigu kyla papildomų klausimų, tada kalta sistema. Anyway, prisiminkit, kad už lango – Kalėdos ir cypia pelėdos. O pas mane dar keturios parodos neapdainuotos…

Kodėl kalėdinės?

„Klaipėdos galerijoje“ plaikstosi šilkai. Tapiniai. Marginiai. Šviečiantys objektai. Gražu ir miela. Parduodama. Kalėdinė paroda? Tokia pati galėtų būti ir vasarą, ir pavasarį, ir velykinė, ir sausio 18-ajai skirta. Kas įvyko sausio 18-ąją? Nieko ypatinga. O kodėl kalėdinės parodos turėtų būti kalėdinės? Kam čia pro forma? Pavadinkime jas sezono pabaigos ar vainikuojančiais sezoną renginiais.

Baroti galerijoje ir Dailės parodų rūmuose eksponuojama tapyba ir kelios skulptūros. Žinomi, tie patys, dažnai sutinkami autoriai. Parduodami. Kalėdinė paroda? Tokia kaip ir visos šio dueto parodos. Ką galima parašyti apie tą patį Staniūną, Andriulionį, Petrulį Klaudijų?.. Ką nauja apie nieko nauja? Ką bus galima parašyti po metų, dvejų, trejų, ketverių, penkerių, šešerių, septynerių, aštuonerių?.. Nejaugi tie „Metų horizontai“ vis tokie patys bus, išliks stoiškai/istoriškai nekintantys? Konstanta.

Dailės salone „Paletė“ – S.Kanaverskytės angelai… Dausų sparnuočiai. Amžinas įvaizdis. Kalėdinė paroda? Kalėdinė. Nes lyg ir pati tema stereotipiškai palanki Kalėdoms. Ir Kalėdos palankios angelams…

„Pėdoje“ – „Gintaras +” simpoziumas ir komercija. Gera ekspozicija vitrinose ir jomarkas šalia – puodeliukai, stikliukai, paveiksliukai…

Bus daugiau…

O dabar polkutę vėl iš pradžių…

Plaikstosi šilkais

Stovi Rūta, labai išdidi, netgi graži, gana išnaši. Plazda šilkų pinklės. Kabo atspalviai, kabo draperijos, Atvirai kalbant, tikėjausi pankavimo, tapybos su chaotiška potėpių žaisme ir liepsnos liežuviais. Bet…

Kaunietės Eva Tamošauskienė, Jolanta Šmidtienė, Margarita Taurinskienė eksperimentuoja ir „lyrikuoja“. Šilkus, margintus, su svajone, lengvumu asocijuoja, kitose erdvės pojūčiuose klajoja.

Tapyba ant šilko… Regis (ak, tie kalėdiniai regėjimai, pasninkavimo kliedėjimai) autorės teigtų, jog naują erdvę žmogus dažniausiai suvokia dvejopai: kai stebi abstraktinamos visumos fragmentą arba esti klaidinamas draperijų sluoksniuose.

Autorių kūriniuose potėpis kaitaliojasi su linijiniu piešiniu, tikslia detalių geometrija. Laisviau lietų, skaidrių, šilko erdvę atliepiančių kūrinių – vos keletas. Jie – E. Tamošauskienės. Paveikslų plokštumoje autorė paskleidžia daugiasluoksnių taškelių, kablelių lietų, potėpiais pašiauštas dėmes.

J. Šmidtienė labiau vertina kūrinyje dominuojantį foną ir piešinį. Šilko medžiagiškumą ji suvokia veikiau kaip pagrindą tapybai nei vien tik vizualiai intriguojantį paviršių.

Kita vertus, šilkas būtinas norint darbui suteikti lengvumo, peršviečiamumo. O M. Taurinskienės poliptiche sunki, ekspresyvi tapyba kontrastuoja su audiniu. Paspęstos čia žiūrovui optinio pasirinkimo pinklės. Plazdenantis trio ir greta Lino Kutavičiaus daugianarė / sliekinė plastika, erdvinė / tūrinė idėja, paviršiaus monochromija… Tai objektas. Šviesa užrakinta užtrauktukais ir jokios erotikos.

Teks eiti pas Barotį. Erotika tenai nuo slenksčio pasitinka… Et, apie ką aš čia. Užtrauktukai, horizontai…

Horizontuose – trys piligrimai

„Metų horizontuose“ dėmesio verti trys piligrimai. Tai seni A. Jacovskio kūriniai (regis, po 1996-1999 metų geriau nutapyta nebuvo). Paveiksluose tik galvos ir delnai. Žmogaus ar demono, gal tu žinai, žiūrove? Charizmatiška dėlionė, cheminės spalvos, juostų kirčiai. Prikišamai sakralu, galva ir delnas, plaštaka – galva. Įtampa. Juosvos gomurio stygos, pirštų sausgyslės. Vertikaliai, horizontaliai, juodame fone, žiežirbos ir slystantys potėpiai, nuoga drobe šliaužiantys…

Dovilė Norkutė drobę nukloja (aprengia) nuėsdinta kaligrafine struktūra lyg marška. Toji, sakytum, vietomis praplyšusi būtų, o pro ją pamėgtas, taip autorės pamėgtas merginos negriukės (mes dar galime vartoti žodį negras, ir jokios rasinės psichozės. Kaip gerai, kad negras mums egzotika, o ne problema. O jūs įsivaizduokite tokį Kalėdų Senį…) torsiukas kyšt. Ir vėl rankų pirštai išdidinti, veido detalės – „Juodos ausytės“. Mus veikia identity per fiziologiją. Mus veikia detalė.

O į trečiojo piligrimo, kurio tapyba vargiai bepasikeis (o aš taip laukiu, laukiu, na, gal pradės tapyti pvz., rankomis…), t.y. į Saliamono Teitelbaumo, tapybą siūlau žvelgti kaip į lietuviškojo ekspresionizmo renovaciją.

Karaliauja spalva

O švytėjimas drobių! Taip gyvastis randasi iš dažo gurvuolio, iš prakąsto vaiko meduolio… Apie švytėjimą. Jį S. Teitelbaumo drobėse skleidžia pro formą „be-

siveržiančios“ spalvos. Sakysite, koks čia švytėjimas, jei autorius tapo kapines, kiemų užkaborius, liūdnas figūrines kompozicijas. Jos tikrai nėra dailios pažiūrėti ar pakiliai stilizuotos. O dar grubi faktūra, pastozinės tapybos plotai, depresyvi – kosmopolitiškai ilgesinga atmosfera visame darbo formate… Bet jame karaliauja spalva. Karaliauja heraldiškai ir didingai.

Bet spalva – kaip dažai. S. Teitelbaumo naudojama dažų materija svari savo apčiuopiamumu. Spalva čia įgyja svorį, tūrį bei kitus parametrus. Net metafizinius. Atsinaujinimas ateina per koloristiką, per spalvinių masyvų kontrastą. Štai kur horizontai su visa Lietuvos dailės šerdimi, moliu užlipinta, tačiau be ekstazės ir egzaltacijos, o su kafkiško drovumo doze ir brandžios tuštumos pojūčiu. (O prie kai kurių autorių, dar jaunų palyginti ir, oi, kokių išgirtų palyginti, norisi pakabinti naftalininį smilkalą. Avansu.)

Miniatiūra miniatiūroje

„Paletės“ ryškiausia spalva – miniatiūra. S. Kanaverskytės aplikacijos angelų tema – tarsi miniatiūra miniatiūroje. Menininkė, regis, sau sunkina užduotį – išreikšti neišreiškiamą ir labai kruopščiai.

Matome iš esmės abstrakčios spalvos dėmes, lokalinius, tuščiavidurius siluetus, pripildytus sodrių spalvų. Siluetus, kuriuose keliomis svarbiomis detalėmis, veido bruoželiais, spindulėliais iš rankų lyjančiais į namus, sodus bei pinavijas užtikrinamas rezultatas.

„Skudurinis“ tapybiškumas pasiteisina. Darbai supaprastėja, tačiau nepraranda sparnus kilnojančios ekspresijos ir romantinio įvaizdžio (nors ir sukalti liaudmeniškais vinukais, angelai stropiai deklaruoja savo metafizinę, t.y. romantišką fiziologiją).

Jei į šias metafizikos atplaišas žiūrėsime kaip į meno kūrinius, tai galime priekaištauti dėl naivaus sentimentalumo. Tačiau į ekspozicijos kūrinius galima žiūrėti ir kaip į angelų taką, kuriame jų žemiškai nežemišką ar nežemiškai žemišką prigimtį atskleidžia asimetrija, supoetinta mitologija, alegorija, lyriškai ekspresyvi forma. Dailininkė žino, kur “dėti” reikiamą (tos pačios rausvos!) spalvos plotą, kad paveikslas reikiamai suskambėtų. Apgalvotas spontaniškumo ir improvizacijos griežtuose rėmuose derinys išduoda potraukį dekoratyvumui. Kiekvienas naujas darbas, jo variacijos tampa bandymu surasti optimalų sprendimą, kai kanoninis pavidalas interpretuojamas vaikiškai natūralistine kalba. Komponuodama angelus, S. Kanaverskytė naudoja beveik tokį patį fas ar trijų ketvirčių figūros rakursą, plokštumą pagyvina įvesdama abstrakčias dėmes, keisdama linijų kampus.

O dabar pagalvokime, kodėl žmonės vaizduoja angelus. Vis dar vaizduoja. Vis dar angelus. Kodėl vaizduoja angeliškus stereotipinius angelus? Kodėl nevaizduoja angelo kaip šviesoforo, pavyzdžiui? Irgi gražu, netgi tautiška būtų. Štai aš žvelgiu į angeliukų ištapnotą vaiskų rytą, į dailės lapą baltą, regiu tekstus neparašytus ir Dievą kažin kur juose prikaltą…

“Popso” inkliuzai

O „Pėdos“ galerijoje – rafinuota prabanga. Gintaras, mamuto iltys, perlai, 100 g ir silkė. Sėdi Vytas su Gražiu, siūlo man pabūt svečiu. Ką jūs ponai, mano penas – regimasis dvasios menas. Popmeno natos – madona, Monro, lady Di, kokia toji tiesa bebūtų skaudi, – kaip sako Solveiga ir Alfredas Krivičiai,– popikonų triptiku ir šiuolaikinės popkultūros (kokakolos dangtukas, užrašas made in China) inkliuzais gintare. Gintaras medžiaga universali. Deginta, žnaibyta, glūdinta, smulkinta – talentingų (svarbiau vis dėlto – išradingų, jei turėsime omeny dabartines meno tendencijas, kurios tiesiog reikalauja „ko nors tokio“) meistrų rankose pasikeičia ne tik pati medžiaga, bet ir jos vartosenos samprata. Neatsitiktinai „Gintaras +“…

Jurgitos Erminaitės auskarų forma (stiklas, sidabras) atkartoja sraigišką ausų vidų ir išorę. Gintaras čia tik tarpinė stotis, objekčiukas triptike, aksesuarų komplekte.

Skulptorius A. Ališanka bronzines krikšto išėdas, rauples derina su nusvidintais gintaro lašeliais (pozityvas). Ir masyvu, ir miniatiūriška. Ir švelnu, ir nesentimentalu.

Palyginimui – italų menininko Roberto Veronezės taisyklingų, pailgų netaisyklingų juodųjų perlų ir rausvųjų gintarų vėrinys – pernelyg preciziškas, tikslus ir doras. Palyginti su juo Krivičiai – tikri parazitologai, išaukštinantys parazitinę simbiozę (nagi “popsas” – tai parazitas, eksploatuojantis tradicijos kūną), ieškantys ne grožio, atliekų, eterio šiukšlių.

Tegyvuoja Kalėdos, gintarinės pelėdos, plastmasiniai zuikučiai bei meškučiai ir menininkai, kurie su niekuo nesirimuoja!

R. Treigio kūriniai keliauja po Europą

FOTOGRAFIJA

R. Treigio kūriniai keliauja po Europą

Remigijaus Treigio „Dekoracija 1“ iš fotografijų katologo „21 diena Berlyne“.

Šiemet per Vokiečių kultūros dienas Klaipėdos Baroti galerijoje pristatyta klaipėdiečio fotografo Remigijaus Treigio paroda „21 diena Berlyne“ neseniai viešėjo Vilniaus „Akademijos“ galerijoje, dabar perkelta į Vokietijos ambasados Lietuvoje patalpas, o 2005-ųjų kovo mėnesį iškeliaus į vieną iš Berlyno meno galerijų.

„21 dienos Berlyne“ įspūdžius, šį pavasarį patirtus Vokietijos sostinėje, R. Treigys sudėjo į fotografijų ciklą, kuris ką tik išleistas solidžiu katalogu lietuvių ir vokiečių kalbomis. Jį finansavo šio projekto iniciatorius ir mecenatas – Roberto Bošo fondas.

Berlyno ciklas – tai asmeninis, kūrybinis erdvinės fotografijos meistro žvilgsnis į šio miesto dvasią, jo identitetą. Prieš dešimt metų R. Treigys eksponavo savo natiurmortus – daiktų fotografijas interjere. Pastaruoju metu susikoncentravo vien ties eksterjerais. Bet tai ta pati nesikeičiančios uždaros erdvės teritorija, kurioje fotografas braido gal jau dvidešimt metų.

R. Treigio fotografijos buvo eksponuojamos Vokietijoje, Švedijoje, Suomijoje, Slovakijoje, Lenkijoje. 2005 metų sausio 10-ąją Poznanėje (Lenkija), galerijoje „PF“ R. Treigys pristatys savo fotografijų rinktinę – pastarųjų penkerių metų geriausius darbus. Šią parodą surengti jį pakvietė Lietuvos ambasada Lenkijoje. Anot autoriaus, kaimynams lenkams jis parodys maždaug tris dešimtis savo fotografijų. Parodoje bus ir interjerų – natiurmortų, ir eksterjerų – keistų peizažų, paskendusių „subraižytuose“ R. Treigio fotografijų ūkuose.

“Klaipėdos” inf.

Pokalbis su laiku, arba Tyla ir būtis šiauliečių fotomenininkų darbuose

FOTOGRAFIJA

Pokalbis su laiku, arba Tyla ir būtis šiauliečių fotomenininkų darbuose

A. Ostašenkovas savo „Mirties sodo“ cikle bando užčiuopti ir įamžinti ne regimo žmogaus išraišką, o nebematerialią anapusybės nuojautą. Vytauto LIAUDANSKIO nuotraukos

Goda Giedraitytė

Klaipėdos dailės parodų rūmuose veikia dvi fotomenininkų iš Šiaulių parodos: Aleksandro Ostašenkovo „Mirties sodas“ ir Reginos Šulskytės „Miegamajame“. Nors abiejų menininkų darbai pasižymi tolygia menine ekspresija, nuoseklia kūrybos plėtote, gilumine jausmine pagava, naujausiuose jų darbuose juntamas visiškai naujas žvilgsnis, novatoriškas akimis regimo vaizdinio įamžinimas.

Neįprasta šviesa ir erdvė

Visuomet yra sunku kalbėti apie du autorius iš karto. O dar sunkiau, kuomet apie abu yra nemažai kalbėta ir rašyta (jau vien tik kritikių A. Narušytės ir S. Jastrumskytės tekstai daug ką pasako). Ir vis dėlto kalbėti norisi. Ir ne tik todėl, kad abu autoriai eksploatuoja panašią plastinę kalbą ir stilistiką. Be to, ir dėl jiems charakteringo dviejų personalinių parodų sujungimo vienoje ekspozicinėje erdvėje, kurioje, pasak pačių autorių, vienu metu gali sugyventi skirtingi dviejų kūrėjų darbai.

Jau iš pirmo žvilgsnio į akis krinta ypatinga, neįprasta šviesa ir erdvė. Tiek šviesa, tiek erdvė imanentinės, neregimos paprasta akimi mums įprastame pasaulyje, todėl negalimos ir suvokti. Tai nulemia ir nenusakomą laiko kategoriją. Jautiesi lyg būtum kažkur ir kažkada. Keista savivoka: nėra istorijos, faktiškumo… Vaizdiniai rutuliojasi patys savaime… Tuo tarpu itin ryškiai kūriniuose (ypač A. Ostašenkovo) dominuojanti pauzė atsiveria kaip absoliuti erdvė minčiai, mąstymui, interpretacijai. Erdvė funkcionuoja ne tik kaip tam tikras intelektualinės išraiškos fenomenas, bet ir kaip formalusis fotografijos pradas. Žvelgi tarsi į realiai egzistuojančius objektus, reiškinius, tačiau kartu suvoki, jog visa tai iš tiesų neegzistuoja, jog gali būti regima tik fotografo.

Fiksuoja anapusybės nuojautą

A. Ostašenkovas jau ankstesniajame savo cikle „Kitas krants“ ekvilibristiškai laviravo tarp žmogaus subjektyviosios patirties – atminties, pagarbos, nostalgijos – ir objektyvios jį supančios kasdienybės, tikrovės laikinumo, nujaučiamos mirties, aplinkos irimo ir erozijos. Serijoje „Mirties sodas“ fotografas ir vėl kvestionuoja žmogiškosios būties trumpalaikiškumą, nemedžiaginės išnykties dimensiją. Tačiau šįkart tai – bandymas užčiuopti ir įamžinti ne regimo žmogaus išraišką, bet įamžinti nebematerialią anapusybės nuojautą. Tuo būdu, fiksuodamas netrukus iš šio pasaulio išeisiančių žmonių portretus ir paskutiniąsias artimųjų gyvenimo akimirkas, jų mirtį ir kūną, A. Ostašenkovas sugeba užčiuopti realų artėjančios mirties suvokimo ir šio suvokimo išgyvenimo momentą, kuomet netgi žvilgsnyje atsispindi anapusybės šviesa.

Tam tikra prasme, anot menotyrininkės S. Jastrumskytės, šie kadrai yra fotomenininko pasąmonės iškrova ir aiškiai suvokta priežastis – meninėmis priemonėmis atskleisti dvasinį žmogaus būvį. A. Ostašenkovo kūriniuose visi įmanomi materialumai tarsi transformuojasi, nurodydami į medžiagiškai negalimą asmens susigėrimą į anapusybės smėlį.

Nekasdienis kasdienybės blyksnis

Laiko temą plėtoja ir R. Šulskytė. Jos darbuose laikas tąsus: praradęs atskaitos tašką, neturintis konkrečios pradžios ir pabaigos. Šį jausmą sustiprina ir monochrominės fotografijos pasirinkimas bei dviejų kadrų (skirtingų tiek laikmečiu, tiek forma) sujungimas į vieną bendrą kūrinį. Gretinimui pasitelkiami keli aspektai: konkretaus objekto refleksijos, tam tikrų detalių ir/ar elementų pasikartojimas bei turinio analogijos.

Dviejuose R. Šulskytės parodoje pristatomuose cikluose „Miegamajame“ ir „Mano drabužiai“ fotografė, žvelgdama į kasdienybės objektus iš vidaus, nuosekliai plėtoja nekasdieninį kasdienybės pažinimo fenomeną. Cikle “Miegamajame” autorė atveria duris į kambarį, kuriame turėtų vykti šiai erdvei būdingas gyvenimas. Bet čia viskas yra kitaip. Kur mes buvojame betarpiškiausiai, kur miegame, ten, anot S. Jastrumskytės, dingsta pasaulis ir atsiveria laikino išnykimo buduarai. Ir nors visuose darbuose interpretuojama kasdienybės objektu, jos darbuose įžvelgti neįmanoma; daiktai ir/ar drabužiai čia pasirodo visiškai nauju pavidalu: suknelės, marškiniai, palaidinės atrodo gyvos ir alsuojančios būtybės arba apsireiškia kaip kokie vaiduokliai, turintys savo keistų egzistencinių savybių, pasakojantys reminiscencines praeities istorijas bei atgaivinantys jau išnykusios būties prisiminimus. Taip objektai įgyja antropomorfinių savybių, yra tarytum pakylėjami. Fotografijose juntamas šventumo, sakralumo, apsivalymo, netgi šiokios tokios mistikos alsavimas. Tuo būdu R. Šulskytė intensyviai transformuoja ją supančią aplinką, romią kasdienybės situaciją, sukurdama tikrovės būties – nebūties veidą.

Kviečia praskleisti uždangą

Apibendrinant reikia pabrėžti, jog, nors pati fotografija formos atžvilgiu minimali, varijuojama vos keliais principais – faktūrų supriešinimu, prieblandos, pilkos šviesos sklaida, A. Ostašenkovo ir R. Šulskytės kūriniai – itin giluminiai, įtraukiantys. Gal tam turi įtakos fotografijas gaubiantis neįprastas šydas, kuris tuo pat metu ir kviečia praskleisti uždangą, kad galėtum pažvelgti, kas gi po ja slepiasi, ir saugo fotografijos gelmes nuo pašaliečio žvilgsnio? O gal tai, jog tiek A. Ostašenkovo, tiek ir R. Šulskytės fotografijos skleidžiasi į jas bežiūrint? Transformuojasi, atsiveria, kviečia… Junti klykiančią būtį ir spengiančią tylą. Gyvenimo ir mirties istorijos: pokalbis su laiku niekuomet nesibaigia…

Berlynas – Klaipėda – Berlynas: sustoti negalima

KINAS

Berlynas – Klaipėda – Berlynas: sustoti negalima

Per „Berlyno kino dienas“ Klaipėdos dailės parodų rūmų salėje žiūrovų nestigo. Dariaus VAIČEKAUSKO nuotrauka

Ovidijus PETKEVIČIUS

Pagaliau ir Klaipėdos sinefilai sulaukė šventės savo kieme. Netrukus uostamiesčio Dailės parodų rūmuose pradės veikti kino klubas, kurio atidarymo nuojautą patvirtina ir tris dienas ten vykęs kino festivalis “Berlyno kino dienos”.

Ar čia esama sinefilų?

Kinas – mažiausiai mūsų mieste eksploatuojama meno šaka. Likę du “gyvi” kino teatrai eina populiariuoju keliu – ignoruoja elitinio kino gerbėjus, orientuojasi tik į “kasinius” filmus. Puikia, rafinuota kino įrašų produkcija negali pasigirti ir Klaipėdoje esančios videotekos, kurios galėtų bent iš dalies užpildyti šią nišą. Gali kilti klausimas, ar apskritai Klaipėdai reikia elitinio kino klubo? Tačiau, pastebėjus žiūrovų gausą mažųjų kino formų festivalyje “Tinklai” ar ką tik vykusiose “Berlyno kino dienose”, bet kokios abejonės išsisklaido. Belieka tik pasidžiaugti, kad ir nelepinami kino renginių gausa uostamiestyje esame išsiugdę smalsių kino gurmanų ratą.

Nuo… iki…

Ko gero, neatsitiktinai savotiškai kino klubo atidarymo uvertiūrai buvo pasirinkti vokiečių kinematografininkų darbai. Vokietijos kinas žavi audringa kino istorija: – vokiečių kino ekspresionizmas, kiek vėliau atsiradęs kamerinis kinas, o kita vertus besiritanti pornografinio ar pseudoistorinio kino banga šios šalies kino istorijos pradžiai suteikė nepakartojamų, individualių bruožų.

Jie pastebimi bei juntami ir šių dienų režisierių darbuose. Nepriklausomai, ar tai būtų nebylusis, ar garsinis kinas, jis visados išsiskyrė specifine vokiška dvasia su visais istoriniais vingiais, nuopuoliais ir pakilimais. Žymusis ekspresionistas Fridrichas Murno (F. Murnou) su drakulišku “Nosferatu”, Vokietijos kinematografo tėvas Fritcas Langas (F. Lang) su futurologiniu “Metropoliu”, legendinis Raineris Verneris Fasbinderis, savuosiuose šedevruose netradiciškai interpretavęs vokiečių kinematografe taip mėgstamą melodramą, ar nepaliaujantis fantazuotojas Vimas Vendersas (W. Wenders), angelų žvilgsniu matavęs “Dangų virš Berlyno”, – tik dalis vokiečių kino korifėjų. Jų kameros “parašė” ne tik Vokietijos, bet ir pasaulinę kino istoriją, jų darbai net ir šiandien įtraukiami į geriausių pasaulio filmų šimtukus ar net dešimtukus, lyg didžiausia vertybė analizuojami atskiri kino kadrai, montažas, kameros rakursai…

Žvilgsnis į Berlyną

Ne taip svarbu, kokiomis akimis žiūrėsime į Berlyną: V. Venderso angelų ar nebyliu avangardiniu Valterio Rutmano žvilgsniu. Vis tiek neabejotinai pajusime hipnotizuojančią ir kartu kiek bauginančią šio miesto dvasią, nes Berlynas – rezidencijų ir laikraščių miestas, prekybos ir menų miestas, tamsos ir nuolankumo, valdžios siekimo ir prieštaravimų miestas. Šiandien Berlynas yra visos Vokietijos po 1989-ųjų išgyventos kaitos ir tebeišgyvenamų kitimų miestas, tapęs ne tik sostine, bet ir miestu – simboliu.

“Berlyno kino dienų” metu ir buvo parodyti naujausi, pastaraisiais metais sukurti kino filmai, šių dienų požiūriu analizuojantys naująjį vokiškosios sostinės gyvenimo tarpsnį.

Su melancholija

Festivalio programą pradėjo Lenderio Haukmano 2003-aisias sukurtas “Ponas Lėmanas”. Nors filmo dėmesio centre – 1989 metai su savo permainingais įvykiais, vis dėlto galima atsekti ir praėjusio amžiaus pradžios vokiečių kinematografui (kaip ir tautai apskritai) būdingų tendencijų. Pralaimėjusi Pirmąjį pasaulinį karą, Vokietijos visuomenė kažkaip keistai sutriko. Infliacijos baimė ir nacionalinis pažeminimas vertė vokiečius vis labiau pasinerti į savaip iškreiptą individualizmą, užsidaryti savyje, fantastiškiausiose idėjose. Šiuos bruožus istoriškai išsaugoja ir ponas Lėmanas – savotiškas atsiskyrėlis Guru, nuo permainų besislepiantis ribotame narkomanų, gėjų, alaus gėrėjų ir kitų gyvenimo menininkų pasaulyje. Jie desperatiškai bando apsaugoti savo tvirtovę nuo bet kokių pasikeitimų grėsmės. Tipiškas kinematografinis apolitiškumo pjūvis. Filmo režisierius L. Haukmanas gana spalvingai perteikia lėmaniško pasaulio modelį, puikiai atskleisdamas “Kreuzbergo” (Berlyno rajonas – aut. past.), išgyvenančio ryškius pokyčius, atmosferą.

Vokiečių kinui dažnai nesvetima melancholija, kuri juntama ir R. V. Fasbinderio ir V. Venderso drobėse. Melancholija, nors pakankamai nuotaikinga, persmelktas ir Martino Gypkenso filmas “Mes” (2003 m.). Jame pasitelkus jaunąją dvidešimtmečių kartą, kurios egzistencija neretai susideda iš kovos su neveikiančiais cigarečių aparatais, piešiamas šiuolaikinio Berlyno portretas.

Tiltas tarp amžių

Vis dėlto įdomiausia “Berlyno kino dienų” dalis – savotiškas dviejų skirtingų kartų kino tiltas – “Berlynas: didmiesčio simfonija”. Pirmasis filmas sukurtas dar nebyliojo kino laikais – 1927-aisiais, antrasis – po daugiau nei septyniasdešimties metų. Tiesa, festivalinė publika anksčiau išvydo Tomo Šado 2002-aisiais sukurtą kino versiją. Didžioji šio darbo vertybė ta, kad buvo išvengta pirmosios filmo versijos kopijavimo. Nors į Berlyną jame tebandoma pažvelgti tik per kameros objektyvą, ir čia miestas “mumifikuojamas” tik nespalvotais vaizdais ir miesto garsais. Bet tai jau kitas Berlynas, su kita kosmetine kauke.

Be abejo, “Berlyno kino dienų” kulminacija galima laikyti Valterio Rutmano avangardinį (kaip buvo minėta, filmas sukurtas 1927 m.) kino eksperimentą “Berlynas: didmiesčio simfonija”, pristatytą Menininkų namų kiemelyje. Kaip tik šis darbas ir sulaukė didžiausio bei aistringiausio Klaipėdos sinefilų įvertinimo. Reikia manyti, ne tik todėl, kad šiam nebyliojo kino šedevrui pritarė “gyvas” muzikinis fonas ar sušilti padėjęs karštas vynas (derėtų pastebėti, kad šiuo aspektu mūsų sinefilai tiesiog lepinte lepinami – aut. past.)…

Vis dėlto net ir šiais videoklipų efektų klestėjimo laikais, žiūrėdamas Valterio Rutmano “Berlyną: didmiesčio simfoniją”, negali atsistebėti virtuozišku montažu, padedančiu sukurti nepaprastą didmiesčio dinamiką, tiesiog metrapolinį miesto ritmą, kuris vienodai pulsuoja, nepaisydamas, kokius metus rodo kalendorius.

Šia triukšminga fiesta (joje dalyvavo daugiau nei trys šimtai žiūrovų) “Berlyno kino dienos” dar kartą patvirtino mintį apie elitinio kino klubo atsiradimo ir egzistavimo būtinumą. “Berlyno kino dienos” – ryškus pirmasis šio klubo istorijos puslapis.

Lietuva karalių mieste

LANGAS

Lietuva karalių mieste

Gruodį kaimyniniame Kaliningrade daug renginių buvo skirta lietuvių menui. Lietuvos generalinio konsulato Kaliningrade kultūros atašė Arvydo Juozaičio rūpesčiu naujausius klaipėdiečių dailininkų paveikslus taip pat gali pamatyti kaliningradiečiai.

Gruodžio 15-ąją Kaliningrado srities filharmonijoje surengtas kino ir teatro aktoriaus Donato Banionio bei jo sūnaus režisieriaus Raimundo Banionio kūrybos vakaras „Kinas vakar ir šiandien“. Jame dalyvavo ir vilnietis aktorius Romualdas Ramanauskas, daugeliui kaliningradiečių pažįstamas iš teleserialo „Ilga kelionė per kopas“. Vakarą vedė Arvydas Juozaitis.

Lietuvos Respublikos generaliniame konsulate Kaliningrade gruodžio vidury atidaryta klaipėdiečio tapytojo Ernesto Žvaigždino paveikslų paroda, o Kaliningrado vokiečių ir rusų namuose pristatytas vilniečio tapytojo Aloyzo Stasiulevičiaus ciklas „Vilnius tapyboje“.

Baigiantis gruodžiui iš Klaipėdos dailės parodų rūmų į Kaliningradą nukeliavo bendro kaliningradiečių bei klaipėdiečių dailininkų tapybos plenero „Baltijos švyturiai“ projektas. Jo parodoje, kuri bus atidaryta 2005-ųjų pradžioje, be tenykščių tapytojų bus eksponuojami Lietuvos pajūrio dailininkų E. Malinausko, P. Lukošiaus, L. J. Jankaus, A. Mėčiaus, N. Vorobjovo, E. Šemetulskio paveikslai.

„Klaipėdos“ inf.

Vis dar skambanti E.Balsio muzika

Atminimas

Vis dar skambanti E.Balsio muzika

E.Balsio kūryba buvo įvertinta visais žymiausiais to meto apdovanojimais.

Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ

Šiemet minėjome vieno iškiliausių pokario metų lietuvių muzikų Eduardo Balsio 85-ąsias gimimo ir 20-ąsias mirties metines. Ryškų talento pėdsaką lietuvių muzikoje palikusio kompozitoriaus, pedagogo, visuomenės veikėjo sukaktis buvo prisiminta uostamiesčio apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos Muzikos skyriuje surengtame vakare, kur susirinko E.Balsio talento gerbėjai, mokiniai, giminaičiai, vaikai – Dalia ir Audrius Balsiai. 85-ąjį E.Balsio gimtadienį paminėjo ir jo vardu pavadintos menų gimnazijos auklėtiniai, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto salėje surengdami koncertą.

Tarsi kometa

Iškilmingi jau mirusių žymių žmonių minėjimai neretai siejasi su pompastika ir netikrumu. Iš žiupsnelio pabertų prisiminimų, kurie rūpestingai atrūšiuojami ir laiko, ir juos išsakančiųjų noro šiek tiek pagražinti jau nebegyvenančią asmenybę, sudėtinga suvokti, koks iš tiesų buvo tas žmogus, kuriam net ir mirus vis norima apie jį kalbėti.

Tačiau E.Balsys iki šiolei gyvas ne todėl, kad apie jį verčia kalbėti muzikos istorijos vadovėliai. Gyvas šiltuose jo vaikų ir artimųjų prisiminimuose. Stipri, dora asmenybė, gebėjusi uždegti kitus, nutvieksti juos savo dvasios šviesa, tarsi kometa palikusi ryškų pėdsaką daugelio žmonių gyvenimuose ir iki šiolei šildanti mus savo muzika.

Sakoma, kad kūrėjui išėjus lieka jo darbai, jo išsakytos mintys, mokiniai. Mums, nepažinojusiems E.Balsio, liko jo muzika, kuri, žinovų teigimu, iki šių dienų neprarado savo patrauklumo ir meninės įtaigos.

Emocijos ir logika

Visi Balsio kūrybos tyrinėtojai pabrėždavo labai ryškią jo kūrybos savybę – emocijų ir logikos harmoniją. Pats kompozitorius ne kartą teigė, kad amato įsisavinimas, meistriškumas – kategorijos, kurių neįveikus neįmanomas joks kūrybinis darbas.

E.Balsio kūrybos tyrinėtojos O.Narbutienės teigimu, šis kompozitorius paliko nepaprastai ryškų pėdsaką daugelyje žanrų. Rašė kamerinę, simfoninę, estradinę, instrumentinę, vokalinę, chorinę, muziką filmams, spektakliams, sukūrė baletą. Lietuvių estrados klasika tapo E.Balsio dainos „Senas jūrininkas“, „Daina apie Klaipėdą“, „Habanera“, „Rumba“.

Nuosaikus modernistas

E.Balsio kūryba, šiandien jau tapusi klasika, ryškiai atspindi to laiko ieškojimus, atradimus ir stilistinę kryptį. Pasak O.Narbutienės, savo estetine nuostata šis kompozitorius priskirtinas nuosaikiųjų modernistų grupei – jis buvo vienas ryškiausių septintojo dešimtmečio stilistinio lūžio lyderių, tačiau jo požiūris į muzikos modernumą turėjo aiškias ribas.

Stambiausiems savo kūriniams kompozitorius pasirinkdavo universalias temas, rėmėsi amžinais humanistinio meno kriterijais. Baletas „Eglė žalčių karalienė“, oratorija „Nelieskite mėlyno gaublio“, opera „Kelionė į Tilžę“, simfoninis opusas „Dramatinės freskos“ – tai kūriniai, kuriuose priešinami gėris ir tamsa, smurtas ir pasiaukojimas, kaip idealai iškeliami meilė ir ištikimybė.

Klaipėdietė muzikologė Rūta Vildžiūnienė mano, kad E.Balsio kūryba iki šiolei aktuali ir vertinga. Ji neabejotinai turi išliekamąją vertę. O ir pats E.Balsys – pagarbos verta asmenybė, kuri sugebėjo išlaikyti savo įsitikinimus, moralines nuostatas net ir tarybiniais metais.

Pasak R.Vildžiūnienės, E.Balsio kūrybos vizitine kortele galima laikyti oratoriją „Nelieskite mėlyno gaublio“. Tai bene populiariausias ir dabar dažnai atliekamas E.Balsio kūrinys. Kaip ir klasika tapusi „Rauda“ iš baleto „Eglė žalčių karalienė“, dažnai skambanti kaip atskiras kūrinys.

Laivai ir futbolas

E.Balsys netikėtai iš šio pasaulio pasitraukė prieš dvidešimt metų Druskininkuose, 1984 m. spalio 3-iąją, Kompozitorių namuose berašydamas Trečiąjį koncertą smuikui, kurį turėjo atlikti smuikininkas Raimundas Katilius. Tuomet kompozitoriui buvo 64-eri.

E.Balsys gimė 1919 m. gruodžio 20 d. Nikolajeve. Ten susipažino jo tėvai – Kostas Balsys ir pavolgio vokietė Barbora Renner. Kai šeima su trimis sūnumis grįžo į Lietuvą ir apsistojo Skuode, Eduardui buvo dveji metai. Čia E.Balsys pradėjo muzikuoti ir žaisti futbolą.

Kai šeima persikraustė į Klaipėdą, daug laiko su broliais būsimasis kompozitorius praleisdavo uoste, kur stebėdavo atplaukiančius laivus. Mokydamasis Vytauto Didžiojo gimnazijoje, E.Balsys dainavo chore, grojo pučiamųjų orkestre ir gavo puikų muzikinį išsilavinimą. Taip pat gimnazijoje jis garsėjo kaip puikus gimnastas, futbolininkas, krepšininkas. 1938 m. Klaipėdos laikraščiuose Balsio pavardė gana dažnai buvo minima sporto kronikose.

Susigipsavo ranką

Kuomet Klaipėdos kraštą užėmė vokiečiai, šeima jau gyveno Palangoje. Baigęs gimnaziją E.Balsys įstojo į Kauno karo mokyklą. Čia jis ir pradėjo kurti muziką, žygio dainas.

Valdžią paėmus Raudonajai armijai, Eduardas pabėgo iš Kauno pas tėvus ir įsidarbino Kretingos gimnazijoje mokytoju, kur susipažino su būsimąja žmona, tuomet gimnaziste Adele Jasinskaite.

Gimnazijoje Balsys dėstė daugybę įvairių disciplinų, fizinį lavinimą, chemiją, fiziką, matematiką. Čia apsisprendė tapti kompozitoriumi ir stoti į Kauno J.Gruodžio konservatoriją. D. Balsytė pasakojo istoriją, kaip stodamas į konservatoriją Balsys susigipsavo ranką, nes nemokėjo groti fortepijonu, kurio egzaminas buvo privalomas. Vėliau per kelis mėnesius jis groti išmoko.

Po konservatorijos – Leningrado aspirantūra. Visur, kur tik vykdavo Balsys, važiuodavo ir jo žmona Adelė. Su ja meilėje ir taikoje kompozitorius išgyveno 36 metus.

Kruopštus ir nepraktiškas

Balsio vaikai pasakojo, kad tėvas buvo labai atsakingas, profesionalus visame kame, darbštus ir ypač kruopštus. Tai atsispindėjo ir jo partitūrose. Tačiau nepraktiškas, dažnai nežinantis, kaip išspręsti paprastus buitinius klausimus.

Labai gerai sugyveno su savo studentais. Kartais vaikai truputį pavydėdavo, kad tėvas su studentais daugiau bendraudavo, kabėdavo apie muziką, negu su savo vaikais. „Jam visą laiką atrodydavo, kad laiko dar yra, kad dar viską suspės“,- sakė D.Balsytė.

Tėviška atmosfera

Kompozitorius puikiai išmanė instrumentavimo paslaptis. Jo mokiniai tapo gerais savo srities meistrais. E.Balsys išleido 35 studentus. Tarp jų – A.Karosas, B.Gorbulskis, V.Paketūras, A.Bražinskas, R.Racevičius, A.Raudonikis, K.Brunzaitė, V.Bartulis, F.Latėnas, A.Žigaitytė, T.Leiburas, klaipėdiečiai J.Domarkas ir jau miręs Z.Virkšas.

Klaipėdos universiteto docentas kompozitorius Jonas Domarkas pasakojo, kad pavydėdavo savo mokytojui ypač gražaus braižo ir tvarkos partitūrose. „Šis žmogus buvo nuostabus kompozitorius ir fantastiškas pedagogas. Tai buvo įgimti jo talentai“,- prisiminė J.Domarkas.

Pasak jo, tarp E.Balsio ir studentų vyravo tėviška atmosfera. J.Domarkui, kaip pats juokauja, „po Balsio sparneliu vešėti“ teko ilgiausiai – 8 metus. Mokėsi teorijos, kompozicijos, rašė diplominį darbą.

Buvo mažakalbis

„Tame žmoguje slypėjo nepaprasta disciplina, gal turėjo įtakos ir Karo mokykla. Jis buvo iš tų pedagogų, kurie turėjo nuojautą, sugebėjimą analizuoti ne tik studentų darbus, bet ir kitų kuriamą muziką. Balsys buvo mažakalbis. Nieko apie jį nežinojome. Nei kad mama buvo vokietė, nei kad turėjo du brolius, kurie emigravo į Vakarus. Aš didžiuojuosi tais 8 metais, kuriuos praleidau su E.Balsiu.

Daug ką iš jo perėmiau. Netgi kruopštumą, meilę jūrai, be kurios neįsivaizduočiau savo gyvenimo. Buvo ir šis tas mistiško. Man nežinant, praėjus metams po Balsio mirties, tuose pačiuose Druskininkų kompozitorių kūrybos ir poilsio namuose dvi savaites gulėjau toje pačioje lovoje, kurioje paskutines savo gyvenimo savaites praleido ir Balsys…“- prisiminimais dalijosi J.Domarkas.

Garsina gimnazija

1985 metais E. Balsio vardas buvo suteiktas jo jaunystės miesto meno mokyklai, kuri puoselėja gražias jo pagerbimo tradicijas. Šiuo metu gimnazijoje mokosi 346 moksleiviai iš Klaipėdos miesto ir visos šalies. Mokyklos kolektyvai ir solistai dalyvauja įvairiuose Lietuvos ir užsienio projektuose, festivaliuose, kur skina laurus ir taip garsina E.Balsio gimnazijos vardą. Didžiausias gimnazijos gyvenimo įvykis – tradiciniai „Balsio apdovanojimai“, kuomet teikiamos įvairios nominacijos labiausiai per metus pasižymėjusiems gimnazistams, vyksta mokinių ir mokytojų pasirodymai.

1986 m. E.Balsio gimimo dieną prie namo Žvėryne, Birutės gatvėje, kur kompozitorius gyveno 20 metų, buvo atidengta memorialinė lenta. „Tai buvo mūsų kultūros ąžuolas, kurio vaisius mes ilgai skinsime“,- apie šį kompozitorių sakė jo kolega Julius Juzeliūnas.

1987 m. buvo įsteigta Kultūros ministerijos ir Kompozitorių sąjungos Balio Dvariono premija, kuri po mirties buvo paskirta E. Balsiui už Koncertą smuikui solo.

E.Balsio kūryba buvo įvertinta reikšmingais to meto apdovanojimais: Lietuvos valstybine ir kitomis premijomis, SSRS liaudies artisto, profesoriaus vardais, įvairiais ordinais ir medaliais.

Pažintis po mirties

„Tas dvidešimties metų atstumas ir mums su Audriumi suteikė požiūrio objektyvumo. Mąstant apie tėvą, dabar jau matosi patys svarbiausi dalykai“,- sakė D.Balsytė.

Daug kas Balsį lygindavo su stumbru. „Iš tiesų jis buvo stiprus, ramus, tačiau iki tam tikros ribos. Esame matę jį ir įniršusį. Buvo nepakantus neteisybei. O namie kartais atrodydavo bejėgis, susidūręs su paprastais buities darbais“,- pasakojo D.Balsytė.

Abu kompozitoriaus vaikai – Dalia Balsytė ir Audrius Balsys pasirinko muzikų kelią. Dalia – Lietuvos muzikos akademijos Kamerinių ansamblių katedros docentė, koncertmeisterė. Audrius kuria ir aranžuoja muziką spektakliams, filmams, reklaminiams klipams, žymiems atlikėjams.

„Byrėdavo ašaros išgirdus: „Audriau, prie fortepijono!”

Atminimas

„Byrėdavo ašaros išgirdus: „Audriau, prie fortepijono!”

Kompozitoriaus vaikai – sūnus Audrius Balsys ir dukra Dalia Balsytė pasirinko muzikų kelią. Darijos VASILIAUSKIENĖS nuotrauka

Audrius Balsys:

– Viskas buvo už mane nuspręsta – ką aš studijuosiu. Mėgau spardyti kamuolį, todėl, atvirai pasakysiu, man buvo kančia ir net šiokia tokia trauma sėdėti prie fortepijono. Visi draugai kieme lakstydavo, byrėdavo ašaros, kai išgirsdavau: „Audriau, prie fortepijono!“

Mokiausi groti fortepijonu. Neblogai piešiau. Penktoje Čiurlionio meno mokyklos klasėje svarsčiau – gal pereiti į dailę? Tačiau toliau tempiau muzikanto dalią iki 8 klasės. Kol paaiškėjo, kad atlikėjas nebūsiu. Perėjau į Vienuolio vidurinę mokyklą. Buvau linkęs prie tiksliųjų mokslų. Tuomet įsitraukiau į saviveiklą, grojau įvairiuose ansambliuose. Kadangi šioje srityje nejutau jokios prievartos, man tai patiko. Estradinė muzika atrodė įdomesnė. Kadangi nebuvo repertuaro, tekdavo kokį gabalą aranžuoti, pačiam sukurti. Tada nusprendžiau konservatorijoje studijuoti kompoziciją.

Nebuvo jokių „blatų“. Tėčio dėstytojai „drožė“ mane kur kas labiau negu eilinius studentus. Su Arūnu Navaku turėjome ansamblį, kur grojome tai, kas mums atrodė svarbu. Tačiau tekdavo atiduoti „duoklę“ ir konservatorijai – variacijas, sonatas.

Baigęs keturis kursus supratau, kad gaištu laiką kurdamas muziką, kuri man neįdomi ir nereikalinga. Ir antrą kartą, dar tėvui esant gyvam, pasitraukiau iš muzikos. Įsidarbinau Akademiniame dramos teatre garso režisieriumi. Mano sugrįžimo į muziką krikšto tėvas – režisierius Henrikas Vancevičius, su kuriuo dirbo ir tėtis, parašęs muziką spektakliams „Mindaugas“, „Katedra“. Pirmasis spektaklis, kuriam sukūriau muziką, buvo „Vasarotojai“. Paskui – „Mandragora“. Rašiau muziką režisieriaus Gyčio Padegimo spektakliams. Vėliau dirbau su režisieriumi ir kompozitoriumi Romu Lileikiu. Parašiau muziką dviem jo meniniams filmams.

Dabar turiu savo įrašų studiją. Tai – mano kūrybinė laboratorija. Mokiausi ir kompozicijos, ir atlikimo, ir garso režisūros. Todėl turėjau galimybę visa tai sujungti. Pats kuriu, pats atlieku, pats įrašau. Aranžavau keletą Kosto Smorigino kompaktinių plokštelių. Dirbau su saksofonininku Petru Vyšniausku.

Supratau, kad muzika turi ir taikomąjį poveikį. Todėl dirbu ir reklamoje. Sukūriau nemažai muzikos reklamoms, kurios turėjo atgarsį. Tai dienraščių „Respublika“, „Lietuvos rytas“ reklaminių vaizdo klipų muzika. Reklaminės muzikos turbūt esu parašęs triskart aplink Lietuvą. Turbūt esu apdainavęs visus esančius ir išnykusius bankus. Taip pat aranžuoju muziką Klaipėdos sportinių šokių kolektyvui „Žuvėdra“.

Tėvo šlovė – neišvengiama žymių tėvų vaikų bėda. Niekada negalėjau net vaikystėje suklysti ir padaryti klaidą kaip Audrius. Iš karto sakydavo: Balsio sūnus. Ta atsakomybė gležniems vaiko pečiams buvo per sunki. Galbūt dėl šios priežasties dažnai mesdavau muziką. Tai buvo savotiškas maištas. Nes norėdavau, kad dėmesį atkreiptų į mane. Gal sutapimas, tačiau į muziką rimtai sugrįžau tik tuomet, kai tėtis pasitraukė iš šio pasaulio. Tik tuomet išsprendžiau tą vidinį konfliktą tarp tėvo ir sūnaus: varžybų nebus. Jis yra kalnas, o aš turiu savo kelią. Ir juo einu sąžiningai, suprasdamas, kad už tai, ką dabar galiu, turiu būti dėkingas tėvams.

Parodų afiša

Naujų idėjų ir atradimų naujais 2005 metais!

PARODŲ AFIŠA

Ona PALIUKIENĖ. Gėlėta atmintis. 2004 m. Aliejus, drobė, 90×110 cm. Vytauto LIAUDANSKIO fotoreprodukcija

Klaipėdos dailės parodų rūmai (Aukštoji g. 3)

„Grupinis santykiavimas“: Klaipėdos jaunųjų menininkų grupės “Žuvies akis” projektas.

„Miegamajame“: Regina Šulskytė (Šiauliai) – fotografija.

„Mirties sodas“: Aleksandras Ostašenkovas (Šiauliai) – fotografija.

„Metų horizontai-2004“: kalėdinė Lietuvos dailininkų tapybos, skulptūros ir keramikos paroda. (Bendras projektas su Baroti galerija.)

„Erozija“: tarptautinis fotografijos projektas. (Bendras projektas su Klaipėdos menininkų namais.)

2005 01 19 – 02 06 Vilniaus menininkų klubo „Plekšnė“ kūrinių paroda.

2005 01 19 – 02 06 „Veidų paslaptys“: paroda dedikuota Evelinos Strigauskaitės atminimui.

2005 01 19 – 02 06 „Finnish visions“: Suomijos dizaino fotografijų ir plakatų paroda.

Darbo laikas: 11-19 val., ne darbo dienos – pirmadienis ir antradienis.

Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerija (Liepų g. 33)

Prano Domšaičio (1880-1965) tapybos ekspozicija.

“Trys Klaipėdos dailės dešimtmečiai”: ilgalaikė (iki 2008 m.) uostamiesčio dailės paroda – tapyba, skulptūra, keramika, grafika, dailioji tekstilė.

“Australijos ir Okeanijos tautų meno kūriniai”: dievybės ir apeigų atributai – menų mecenatės Genovaitės Kazokienės (Australija) dovanota kolekcija.

Darbo laikas: 12-18 val., sekmadienį – 12-17 val., ne darbo diena – pirmadienis.

Baroti galerija (Aukštoji g. 3 / 3a)

„Metų horizontai-2004“: kalėdinė Lietuvos dailininkų tapybos, skulptūros ir keramikos paroda. (Bendras projektas su Klaipėdos dailės parodų rūmais.)

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija (III a.).

Darbo laikas: 11-18 val., šeštadienį – 11-17 val., ne darbo diena – sekmadienis.

“Klaipėdos galerija” (Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10)

„Tapyba ant šilko“: Jolanta Šmidtienė, Eva Tamošauskienė, Margarita Taurinskienė (Kaunas) – kalėdinė dailiosios tekstilės paroda.

Linas Kutavičius (Klaipėda) – objektai.

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija.

Darbo laikas: 11-18 val., šeštadienį – 11-16 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Klaipėdos menininkų namai (Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10) II aukšte

„Erozija“: tarptautinis fotografijos projektas. „Kopijuoti? Draudžiama…“: Jūratė Rekevičiūtė (Kaunas) – fotoinstaliacija.

Darbo laikas: 12-18 val., ne darbo diena – sekmadienis.

“Raina galerija” (Kepėjų g. 17)

Alvydas Gelažius (Kaunas) – tapyba.

Irena Joniškienė (Kaunas) – eglutės su rankų darbo papuošalais.

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija.

Darbo laikas: 10.30-19 val., šeštadienį – 11-16 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Galerija „Pėda“ (Turgaus g. 10 / Vežėjų g.)

“Gintaras +”: tarptautinė taikomosios dailės paroda.

„Kalėdiniai indai“: Lietuvos taikomojo meno projektas.

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija.

Darbo laikas: kasdien 10-19 val., išskyrus sekmadienį.

„Parko galerija“ (Turgaus g. 9)

“Šviesos prisilietimas”: Onutė Paliukienė (Klaipėda) – tapyba.

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija.

Darbo laikas: 10-18 val., šeštadienį – 10-15 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Dailės salonas “Paletė” (Taikos pr. 18)

„Kalėdinė dovana“: Sofija Kanaverskytė (Klaipėda) – dekoratyvinė tekstilė / aplikacijos.

Darbo laikas: 9.30-18.30 val., šeštadienį – 9.30-15.30 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Tautodailės salonas

“Marginiai” (Sukilėlių g. 4)

Kalėdinė Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus medžio drožėjų kūrybos paroda.

Darbo laikas: 10-18 val., pirmadienį – 10-15 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Antano Mončio namai-muziejus (S. Daukanto g. 16, Palanga)

Nuolat veikia Antano Mončio (1921-1993) kūrybos ekspozicija: skulptūros, piešiniai, koliažai, kaukės, švilpiai.

Darbo laikas: ketvirtadienį – sekmadienį – 12-17 val., ne darbo dienos – pirmadienis, antradienis, trečiadienis.

Juodkrantės parodų namai (Liudo Rėzos g. 8, Juodkrantė)

Nuolat veikia Juodkrantės istorijos ekspozicija.

Eduardas Jonušas (Neringa) – tapyba.

Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijos moksleivių kūrybos kalėdinė paroda.

Darbo laikas: 10-18 val., ne darbo dienos – sekmadienis ir pirmadienis.