Štai Klaipėdos savivaldybės viešąją biblioteką prieš Kalėdas pasiekė Kultūros ministerijos dovana – dešimt naujų kompiuterių, skirtų pagal Vyriausybės vykdomą „Bibliotekų modernizavimo programą”. Prieš Kalėdas sulaukta ir žinios: šios bibliotekos direktorė Bronislava Lauciuvienė pelnė 2004-ųjų Kultūros ministerijos konkursinę premiją, skiriamą už bibliotekininkystės, bibliografijos, knygotyros mokslinius tyrimus bei praktinę veiklą.

Kitos uostamiestyje veikiančios – Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos naujaisiais metais laukia kraustymasis į naująjį kompleksą. Tai – unikalus įvykis, pirmasis Klaipėdos miesto istorijoje. Iki šiol uostamiestyje nebuvo pastato, specialiai projektuoto ir statyto bibliotekai.

Ši biblioteka prie minėtos akcijos prisidėjo ne iš bėdos, o iš solidarumo, palaikydami kolegas, kurių padėtis daugelyje Lietuvos vietų tikrai nepavydėtina. „Klaipėdos miesto savivaldybei, finansuojančiai mūsų bibliotekos fondų komplektavimą, galime tik padėkoti. Per nepriklausomybės metus dokumentų fondus atnaujinome 50 procentų. Nors fondų kaitos tempai dar neatitinka Europos Sąjungos rekomendacijų, džiaugiamės, kad per 27 tūkstančiai mūsų skaitytojų randa sau reikalingų knygų, gauna atsakymus į įvairiausias užklausas, naudojasi internetu, lankosi renginiuose ir patys juos pas mus organizuoja“, – šypsojosi E. Koveckienė. Pasak jos, statistinis klaipėdietis per metus bibliotekoje apsilankė 3 kartus, o jei bibliotekos spaudinių fondą perkeltume į Klaipėdos gatvę, jis nusitęstų net 7 kilometrus.

„Įsteigėme viešas interneto prieigas, pradėjome kurti elektroninį bibliotekos katalogą. Informacinės visuomenės bruožai atsispindi ne vien Meno skyriuje, kur galima susipažinti su viso pasaulio meno vertybėmis. Garbaus amžiaus žmonės pamėgo „Kauno atžalyno“ filialą, nes čia jiems organizuojami mokymai naudotis kompiuteriu. Čia erdvę susitikimams, renginiams randa ir pagyvenusių žmonių bendrijos. Be to, šiame filiale veikia Teisingumo ministerijos informacijos biuras, kur galima internetu pateikti užklausas minėtos ministerijos specialistams“, – apie bibliotekos kaitą pasakojo E.Koveckienė.

„1997 metais pradėtame kurti bibliotekos elektroniniame kataloge šiuo metu yra ne tik fonde esantys spaudiniai, bet ir periodikos straipsnių analitiniai aprašai (per 46 tūkst. įrašų). Bibliotekoje pradėtos komplektuoti kompaktinės plokštelės, skaitmeninės enciklopedijos, informaciniai leidiniai. Ir mes įsijungėme į LIBIS bei Nacionalinės bibliografinės duomenų bazės integralias sistemas“, – pasakojo I.Simonaitytės bibliotekos atstovė ryšiams su visuomene Laima Pačebutienė. Ji priminė, kad šiemet pradėtas reikšmingas darbas – informacinio portalo “Miestas ir žmonės”, veikiančio prie bibliotekos svetainės, projektas.

Nuo 1999-ųjų šios bibliotekos skaitytojams ir darbuotojams kasmet vidutiniškai įrengiama po 4-6 kompiuterizuotas darbo vietas. Dabar jų yra 49.

„2005 metais prasidės didysis kraustymasis“, – sakė L.Pačebutienė. Ji pridūrė, kad į naująjį kompleksą jau perkelta nedidelė fondų dalis, maždaug 10 procentų. Kitąmet reikės perkraustyti likusius. „Bepigu perkelti skaitytojams nepasiekiamą fondo dalį, pavyzdžiui, saugyklų spaudinius. Tačiau kaip perkraustyti abonemento, kuriame kasdien apsilanko vidutiniškai po 300 lankytojų, knygas? Skaityklos, kuri retą dieną nelūžta nuo žinių ištroškusių studentų ir moksleivių, fondus? Kaip juos perkelti nepažeidžiant skaitytojų teisės gauti reikiamą knygą čia ir dabar?“ – neslėpė rūpesčio bibliotekos atstovė. Pasak jos, kuriami planai, kaip to išvengti. Viliamasi, kad pavyks neskausmingai pereiti į naująją biblioteką. Joje bus daugiau erdvės ir knygoms, ir žmonėms.

Lietuvos bibliotekininkų draugijos (LBD) teigimu, per pastaruosius dešimt metų valdžia šalies bibliotekoms įsiskolino 30 mln. litų naujiems leidiniams įsigyti. LBD kreipėsi į Seimą prašydama 2005 metais skirti 9 mln. litų. Ši suma sudaro tik trečdalį visos skolos, bet bibliotekininkų prašymas buvo ignoruotas.

Palyginti su kitomis šalimis, Lietuvos bibliotekos iš tiesų gyvena pusbadžiu. Pernai viešųjų bibliotekų fondams komplektuoti iš mūsų šalies biudžeto skirta po 0,19 euro vienam gyventojui, kai Estijoje naujiems leidiniams įsigyti skiriama 2,32, Suomijoje – 8,13, Danijoje -9,27 euro.

„Bibliotekos neturi už ką net knygų nusipirkti. Klaipėdos apskrities viešojoje I.Simonaitytės bibliotekoje knygos padėtos ant pačių jos darbuotojų sukaltų, neobliuotų lentynų. Neseniai uostamiestyje vyko vienos knygos apie bibliotekininkystę pristatymas, tačiau ne visi aplinkinių miestelių bibliotekininkai į jį atvažiavo, nes pritrūko pinigų kurui. Kai yra tokia padėtis, apie kokį modernizavimą galima kalbėti?“ – retoriškai klausė J.Pupelienė.

Biblioteka stovi beveik pačiame Malmės centre, netoli gražaus parko, kuriuo skaitytojai gali gėrėtis pro didžiulius jos langus. Suskaičiuota, kad per pastaruosius penkerius metus joje bent kartą apsilankė 80 procentų Malmės miesto gyventojų. Visą parą kasdien veikiančioje bibliotekoje lankytojų būna netgi Kalėdų vakarą.

Kelių aukštų pastatas yra visiškai pritaikytas tiek sveikiesiems, tiek neįgaliesiems. Pastariesiems įrengti liftai. Bibliotekoje veikia nedidelė, jauki, malmiečių mėgstama kavinukė.

Švedijos bibliotekų lankytojai naudojasi į kreditines panašiomis elektroninėmis skaitytojų kortelėmis. Prie knygų yra priklijuoti brūkšniniai kodai, kurie nuskenuojami, duodant skaitytojui jas į namus. Brūkšniniai kodai padeda bibliotekininkams iš karto sužinoti apie užlaikytas knygas, be to, saugo biblioteką nuo vagysčių.

Muzikos mėgėjai čia gali rasti daugybę natų – nuo klasikinės iki moderniosios muzikos. Bibliotekoje yra sintezatoriai su ausinėmis, kuriais galima paskambinti patikusį kūrinį. Taip pat čia sukaupta ir nemaža muzikos įrašų kolekcija. Patikusias kompaktines plokšteles skaitytojai be užstato gali parsinešti namo pasiklausyti. Beje, dabar muzikos įrašų į namus už kompaktinės plokštelės kainos užstatą gali parsinešti ir Klaipėdos miesto savivaldybės Viešosios bibliotekos Jaunimo skyriaus lankytojai. Šiame skyriuje sukaupta daugiau kaip 600 muzikos įrašų.

Kiekviename bibliotekos kampe yra kompiuterių, kuriais galima ne tik peržiūrėti elektroninius knygų katalogus, bet ir klaidžioti po interneto platybes arba rašyti mokslinius darbus. Tie, kuriems būnant namuose prireikia Malmės miesto bibliotekos darbuotojų konsultacijos, su jais visą parą gali bendrauti internetu, prisijungę prie pokalbių svetainės „Klausk bibliotekininko“.

Naujausioje parodoje dominuojantis gėlės motyvas skleidžiasi keliuose vaizdinio formatuose: įpinamas į pievų ar vandens telkinio audinį, ramiai skendi vazoje ar it pamirštas prisiminimas šliejamas prie grublėto horizontalės paviršiaus.

Anot vieno diptiko pavadinimo, O. Paliukienės gėlės „pilnos kvapo ir spalvų“. Tai diktuoja ir intriguojanti nuolat kintančios technikos bei plastikos varijuotė. Ekspozicijoje sunku rasti vienodą gėlės žiedą, kaip ir vienalypį, nuoseklų tapybinės išraiškos dokumentavimą.

Ši laisvės deklaracija prasiveržia ir kompozicijos aranžuotėje, kur nesukaustyta jokiais horizonto ir atramos taškais veriasi erdvės gelmė.

Priešingai parodoje „Saravako moterys“ dominavusiam įcentruotam kompozicijos dėmeniui, šįkart autorė renkasi atektonišką sprendimą, kurio laukas leidžia paveikslui tarsi išsiveržti, išeiti už drobės ar rėmo ribų, skverbtis į kūrinį supančią galerijos ir/ar dirbtuvės aplinką, stebinčio žiūrovo regos ir sąmonės lauką.

Ne veltui ir naujausią savo darbų parodą O. Paliukienė vadina „Šviesos prisilietimu“. Simboliškas pavadinimas šventiniu metų laiku. Norėtųsi palinkėti, jog šia šviesa apsigaubtų visi „Parko galerijoje“ apsilankę žiūrovai.

Tačiau E.Balsys iki šiolei gyvas ne todėl, kad apie jį verčia kalbėti muzikos istorijos vadovėliai. Gyvas šiltuose jo vaikų ir artimųjų prisiminimuose. Stipri, dora asmenybė, gebėjusi uždegti kitus, nutvieksti juos savo dvasios šviesa, tarsi kometa palikusi ryškų pėdsaką daugelio žmonių gyvenimuose ir iki šiolei šildanti mus savo muzika.

Sakoma, kad kūrėjui išėjus lieka jo darbai, jo išsakytos mintys, mokiniai. Mums, nepažinojusiems E.Balsio, liko jo muzika, kuri, žinovų teigimu, iki šių dienų neprarado savo patrauklumo ir meninės įtaigos.

E.Balsio kūrybos tyrinėtojos O.Narbutienės teigimu, šis kompozitorius paliko nepaprastai ryškų pėdsaką daugelyje žanrų. Rašė kamerinę, simfoninę, estradinę, instrumentinę, vokalinę, chorinę, muziką filmams, spektakliams, sukūrė baletą. Lietuvių estrados klasika tapo E.Balsio dainos „Senas jūrininkas“, „Daina apie Klaipėdą“, „Habanera“, „Rumba“.

Stambiausiems savo kūriniams kompozitorius pasirinkdavo universalias temas, rėmėsi amžinais humanistinio meno kriterijais. Baletas „Eglė žalčių karalienė“, oratorija „Nelieskite mėlyno gaublio“, opera „Kelionė į Tilžę“, simfoninis opusas „Dramatinės freskos“ – tai kūriniai, kuriuose priešinami gėris ir tamsa, smurtas ir pasiaukojimas, kaip idealai iškeliami meilė ir ištikimybė.

Klaipėdietė muzikologė Rūta Vildžiūnienė mano, kad E.Balsio kūryba iki šiolei aktuali ir vertinga. Ji neabejotinai turi išliekamąją vertę. O ir pats E.Balsys – pagarbos verta asmenybė, kuri sugebėjo išlaikyti savo įsitikinimus, moralines nuostatas net ir tarybiniais metais.

Pasak R.Vildžiūnienės, E.Balsio kūrybos vizitine kortele galima laikyti oratoriją „Nelieskite mėlyno gaublio“. Tai bene populiariausias ir dabar dažnai atliekamas E.Balsio kūrinys. Kaip ir klasika tapusi „Rauda“ iš baleto „Eglė žalčių karalienė“, dažnai skambanti kaip atskiras kūrinys.

E.Balsys gimė 1919 m. gruodžio 20 d. Nikolajeve. Ten susipažino jo tėvai – Kostas Balsys ir pavolgio vokietė Barbora Renner. Kai šeima su trimis sūnumis grįžo į Lietuvą ir apsistojo Skuode, Eduardui buvo dveji metai. Čia E.Balsys pradėjo muzikuoti ir žaisti futbolą.

Kai šeima persikraustė į Klaipėdą, daug laiko su broliais būsimasis kompozitorius praleisdavo uoste, kur stebėdavo atplaukiančius laivus. Mokydamasis Vytauto Didžiojo gimnazijoje, E.Balsys dainavo chore, grojo pučiamųjų orkestre ir gavo puikų muzikinį išsilavinimą. Taip pat gimnazijoje jis garsėjo kaip puikus gimnastas, futbolininkas, krepšininkas. 1938 m. Klaipėdos laikraščiuose Balsio pavardė gana dažnai buvo minima sporto kronikose.

Valdžią paėmus Raudonajai armijai, Eduardas pabėgo iš Kauno pas tėvus ir įsidarbino Kretingos gimnazijoje mokytoju, kur susipažino su būsimąja žmona, tuomet gimnaziste Adele Jasinskaite.

Gimnazijoje Balsys dėstė daugybę įvairių disciplinų, fizinį lavinimą, chemiją, fiziką, matematiką. Čia apsisprendė tapti kompozitoriumi ir stoti į Kauno J.Gruodžio konservatoriją. D. Balsytė pasakojo istoriją, kaip stodamas į konservatoriją Balsys susigipsavo ranką, nes nemokėjo groti fortepijonu, kurio egzaminas buvo privalomas. Vėliau per kelis mėnesius jis groti išmoko.

Po konservatorijos – Leningrado aspirantūra. Visur, kur tik vykdavo Balsys, važiuodavo ir jo žmona Adelė. Su ja meilėje ir taikoje kompozitorius išgyveno 36 metus.

Labai gerai sugyveno su savo studentais. Kartais vaikai truputį pavydėdavo, kad tėvas su studentais daugiau bendraudavo, kabėdavo apie muziką, negu su savo vaikais. „Jam visą laiką atrodydavo, kad laiko dar yra, kad dar viską suspės“,- sakė D.Balsytė.

Klaipėdos universiteto docentas kompozitorius Jonas Domarkas pasakojo, kad pavydėdavo savo mokytojui ypač gražaus braižo ir tvarkos partitūrose. „Šis žmogus buvo nuostabus kompozitorius ir fantastiškas pedagogas. Tai buvo įgimti jo talentai“,- prisiminė J.Domarkas.

Pasak jo, tarp E.Balsio ir studentų vyravo tėviška atmosfera. J.Domarkui, kaip pats juokauja, „po Balsio sparneliu vešėti“ teko ilgiausiai – 8 metus. Mokėsi teorijos, kompozicijos, rašė diplominį darbą.

Daug ką iš jo perėmiau. Netgi kruopštumą, meilę jūrai, be kurios neįsivaizduočiau savo gyvenimo. Buvo ir šis tas mistiško. Man nežinant, praėjus metams po Balsio mirties, tuose pačiuose Druskininkų kompozitorių kūrybos ir poilsio namuose dvi savaites gulėjau toje pačioje lovoje, kurioje paskutines savo gyvenimo savaites praleido ir Balsys…“- prisiminimais dalijosi J.Domarkas.

1986 m. E.Balsio gimimo dieną prie namo Žvėryne, Birutės gatvėje, kur kompozitorius gyveno 20 metų, buvo atidengta memorialinė lenta. „Tai buvo mūsų kultūros ąžuolas, kurio vaisius mes ilgai skinsime“,- apie šį kompozitorių sakė jo kolega Julius Juzeliūnas.

1987 m. buvo įsteigta Kultūros ministerijos ir Kompozitorių sąjungos Balio Dvariono premija, kuri po mirties buvo paskirta E. Balsiui už Koncertą smuikui solo.

E.Balsio kūryba buvo įvertinta reikšmingais to meto apdovanojimais: Lietuvos valstybine ir kitomis premijomis, SSRS liaudies artisto, profesoriaus vardais, įvairiais ordinais ir medaliais.

Daug kas Balsį lygindavo su stumbru. „Iš tiesų jis buvo stiprus, ramus, tačiau iki tam tikros ribos. Esame matę jį ir įniršusį. Buvo nepakantus neteisybei. O namie kartais atrodydavo bejėgis, susidūręs su paprastais buities darbais“,- pasakojo D.Balsytė.

Abu kompozitoriaus vaikai – Dalia Balsytė ir Audrius Balsys pasirinko muzikų kelią. Dalia – Lietuvos muzikos akademijos Kamerinių ansamblių katedros docentė, koncertmeisterė. Audrius kuria ir aranžuoja muziką spektakliams, filmams, reklaminiams klipams, žymiems atlikėjams.