Metų laikai

Eilėraščiai

Metų laikai

Jurga Ivanauskaitė

Pavasaris

Nemėgstu pavasario,
jis manęs – irgi,
bet kasmet susitinkam,
kaip du ožiai
ant siauro liepto.

Pavasaris smeigia
Pano ragelius man į kaktą,
alsuoja Vivaldžiu,
verčia būti lengvabūdiška,
lengva, laiminga.

Nepaklūstu, spardausi,
Pavasaris irgi muistosi,
lekiu į bedugnę,
ten jau guli mano
keturiasdešimt trys kūnai.

Vasara

Vasarą atpažinčiau
užrištomis akimis -
iš žemuogių saldimo,
iš pelynų kartumo.

Jei išrautų liežuvį,
man užtektų kvapų -
rausvo dobilų kutulio,
balto kiečių dilgsėjimo.

Jei užkimštų šnerves,
kelinta birželio diena
man praneštų užkimęs
gegutės ku-kū..

Jei vašku užpiltų ausis,
liesčiau vasarą pirštais –
jazminų drobė,
liepžiedžių šilkas,
violetinis čiobrelių aksomas.

Jei rankas nukapotų,
eičiau basa per žolę -
dygią saulėkaitoje,
rasotą rytmečiais.

Jei ir kojas nukirstų,
krisčiau kniūbsčia į
purias samanas, baltomis
grybienos gyslomis.

Jei įdėtų į švino sarkofagą,
kaip Kasandra siurbčiau
vasarą šeštuoju pojūčiu,
trečiąja akimi regėčiau.

Net virtusi dulkėmis,
vis vien žinočiau,
kada pražydo bijūnai,
o kada – jurginai.

Vasaros pabaiga

Kiekvienos vasaros pabaigą
išpranašauja užklydęs katinas,
svetimas, benamis, visad kitas,
o gal – to paties inkarnacija.

Katinui artinantis,
žalias vasarnamis krūpteli
ir ima skaičiuoti
savo pralaimėjimo ženklus.

Žili rytmečių voratinkliai,
degantys vynuogių lapai,
kruvini raugerškių auskarai,
juodos drugelių mumijos.

Žiemą namas apanka,
pro užvertas langines
neregi sniego invazijos,
jo nelanko net vagys.

Nebepasirodo ir katinas,
kuris kasmet turi defektų,
pilkis knibžda blusomis,
o rainis vemia soliteriu.

Baltuolis drasko fotelius,
juodis murkia griausmingai,
kaip užvedamas tankas,
rudis išsaugojo tik vieną akį.

Ant kokios katiniškos sielos
suverti vis nauji kūneliai,
vis kitokie kailiukai,
skirtingi charakteriai?

Iš kur katinai ateina?
Kur keliauja?
Ar dažnai susimąsto
apie gyvenimo prasmę?

Ruduo

Šviesa išteka
kaip pienas iš butelio,
jos atgal nesugrąžins
net Deividas Koperfildas.

Neverta savęs apgaudinėti
atšaukiant vasaros laiką,
dienos nepailgėja
nė per nago juodymą.

Vakarai užritina pūdiniais svarsčiais,
naktys susisuka Mebijaus juostomis,
vos užlinksta savo užribiuose,
tučtuojau vėl prasideda iš naujo.

Su rudeniu nepakovosi –
tai ne vėjo malūnas,
rugsėjis iškasa duobę,
spalis parūpina virves,
lapkritis nuleidžia karstą.

Žiema

Žiemą jaučiuosi saugiai,
kaip kalėjime,
tarp keturių sienų:
šalčio, sniego, ledo ir liūdesio.

Žiemą esu niekam neskolinga
ir nieko neįsipareigojusi.
Neprivalau dainuoti alyvas,
deklamuoti diemedžius,
nei susitikinėti po ievomis,
nei mylėti ar būti mylima.

Žiemą prisirenku kamščių
ir užkemšu visus savo džinus
pilkuose tingulio buteliuose,
tegu miega, miršta,
nebeprisikelia.

Katės akys

Žolės žalumo,
vaiskiai smaragdinės,
geltonos kaip trynys,
kartais – mėlyno lazurito,
apvestos egiptietišku kontūru,
nežmogiškais vyzdžiais,
siaurais – dieną,
naktį – išplėstais,
blizgančios lyg stiklas,
tamsoje žarstančios kibirkštis,
abejingos it sfinkso,
neišduodančios emocijų,
nei tykojant paukščio,
nei bastantis meilės
klystkeliais,
akys – be galo ištikimos,
tik kai katė serga
arba tyliai miršta
(šiukštu, netaisyti į “dvesia”).

Odė džiaugsmui

Džiaugsmas persmelkia
kaip išgaląstas virbalas,
suteptas medumi, mira ir
nuskausminamais vaistais.

Džiaugsmas nudiegia
iki nervų šaknelių,
iki pačių plaukų galiukų,
iki baltų pusmėnulių nagų

su prancūzišku manikiūru.
Tai – tik akimirka,
ja nemoku pasinaudoti,
užplūsta sąžinės priekaištai,

ūmus kaltės jausmas ir
tūkstantis baimių.
Mano Anima paliegusi,
slegia Elektros kompleksas,

Miegančiosios Gražuolės
ir Pelenės sindromai,
vaikštau kruvinomis
Undinėlės kojomis.

Džiaugsmo nusipelnė tie,
kurie nukeliavo į Lurdą,
aplankė Meką,
108 kartus apėjo
šventą Kailašo kalną.

Tie, kurie kalba maldas,
be paliovos kartoja mantras,
Dievo pateptieji,
gimę po laiminga žvaigžde
su baltais marškinėliais.

Angelui Sargui

Šaukiuosi Tavęs tik tada,
kai labai skauda, tarsi
mažas vaikas, kuris žino -
prisivėręs durimis pirštą,
gaus saldainį.

Pasekmė seka priežastį,
o gal – priešingai,
kas pasakys, kas išnarplios
mažas mūsų apgaules,
sau sukurtus spąstus,
išsikastas vilkduobes?


Tu niekada neatsiliepi,
neištiesi rankos, nei piršto,
tik apreiški, kad tarp mūsų
nėra jokio tarpo,
net menkiausio plyšio.

Tavo sparnas – mano kupra,
nimbas – mano galvos skausmas,
Tavo lelija – užmerkti
akių vokai,
tarp Tavo drabužių klosčių –
mano sapnų nuobiros.

Einu į priekį,
Tu seki iš paskos,
dar nepradėjau trauktis,
o Tu jau žengi atbulas,
net šešėlis galėtų

Tau pavydėti užsispyrimo,
tikslumo ir ištikimybės.

Anapus debesų – pasvirę bokštai,
po žeme – sudegę tiltai,
Angele Sarge, skrendam ten,
kur gera, bet mūsų nėra.

Apšlakstytas kūrybos krauju

Recenzija

Apšlakstytas kūrybos krauju

Sigita Bartkutė

Kai B.Brazdžionis eilėraštyje „Ką sakė mūrininkas Jėzui tą naktį“ poetinę naraciją pabandė „išbandyti“ vienut vieninteliu obscenišku žodžiu, tai tuometinį skaitytoją per daug šokiravo – todėl kitose šio eilėraščio publikacijose „Kryžiaus“ buvo surimuota jau tik su „namo nesugrįžęs“. „Padorumas“ buvo sugrąžintas, bet tokios poetinės nuopuolio ir išaukštinimo vienybės, kokia buvo pirmajame eilėraščio variante, jau nebeliko. Ši įžanga į Juozo Šikšnelio apribų romaną Apšlakstytas isopu (Vaga, 2004), atsiranda gal todėl, kad pastarasis kūrinys labiausiai ir asocijuojasi su paminėtojo eilėraščio situacija – romano pasakotojas irgi girtuoklis, žemoji, vulgarioji kūrinio leksika irgi „nepadoriai“ šokiruojančiai susipina su aukštosiomis pasaulinės poezijos bei Biblijos gaidomis, o ir knygos epigrafu pasirenkamos psalminės to paties B.Brazdžionio eilutės. O gal todėl, kad ir į J.Šikšnelį jau sulaukta itin neigiamos reakcijos dėl žemųjų instinktų eksploatavimo ir mėgavimosi jais.

Apribų romane iš tikrųjų bandoma užčiuopti žemoji, gyvuliškoji žmogaus būsena, tokios būsenos kaltė ir nekaltumas čia, gyvenime, – kol dar nestovima eilėje prie Juozapato klonio Paskutiniajam teismui. Mindžioju griuvėsius,(…) mynioju(…) sielas – taip pasakojimą pradeda luošas skurdukas, rašytojas, o kartu ir kūrinio protagonistas. Taip ryškinama kūrėjo atsakomybė už brovimąsi į žmogaus gyvenimą, juk: mindžioju ne bedvasius daiktus… Tokia našta ilgame kūrinyje pasakotojo „aš“ būtų nepakeliama. Todėl romane atsiranda „koziriai“ – fotokameros „Rolleeflex“ objektyvai ir „epochos fotografijos“, kuriose ironiškai „apverstas“ Lietuvos žmogus matomas maždaug nuo 1940 m. iki pat šių dienų, – dalis „kūrybinės kaltės“ tarsi atiduodama faktų kalbai. Carlo Zeisso objektyvai – iš tikrųjų apribų žmogaus laimė: verčiama analizuoti, pamatyti oficialiosios istorijos melą ir net pasijusti apšlakstytam isopu – išgelbėtam. Tačiau fotografuoti – kapstytis žmogiškose išmatose ir žinoti, kad už tai tiesiogine prasme kariama, sprogdinama arba nužudoma dvasiškai. „Koziriai“, kuriais kaip vaiko džiaugtasi, randami suaižėję įmantriu, tačiau beprasmiu raštu. Kūrėjui belieka tik kančia ir staugiančio vienišiaus dalia. Taip nusakyčiau bendruosius apribų romano siekius ir turinį.

J. Šikšnelis romaną Apšlakstytas isopu pradeda lyrikai artimiausia išpažintine pasakojimo gaida, būdingesne novelistikai: Trepoju plytgalius, sustingusio skiedinio gabalus, sutrūnijusius rąstigalius, skudurų skiautes, iškarpas ir lapus su tekstais, nuotraukomis, paveikslėliais, senų kalendorių lapelius… – nuo pačio žemiausio žmogiškojo ir daiktiškojo lygmens (nebūtų tarminio trepoju – daug kas išnyktų) laipsniškai kylama, kylant ir įtampai, iki dvasinės savianalizės, Laiko ir asmens santykių – kalendorių lapelių. Aišku, kad tokios gaidos fiziškai neįmanoma išlaikyti ilgiau. Palaipsniui ji romane suaižėja, sutrupa – buitiškai susmulkėja, apsivelia gyvenimo šapais ir net sentimentalokai subanalėja, nors pastarojo dalyko ir bandoma bravūriškai išsiginti: Ak, kaip melodramatiškai pavyko pasakyti! (p. 141). Nors nuo lyrinio „aš“ atsivėrimo persimetama į pašaipiąją Inos vyro (moters pamintojo) ar ir apskritai į kandžią visai pašalinio stebėtojo poziciją – pasakojimą tarsi perleidžiant kad ir Fabijonui Grikpėdžiui, bet tokie žiūros kaitaliojimo būdai gyvenimiškosios įtampos, vykusiai pagautos apribų romano pradžioje, nebeišgelbėja. Gal labiausiai kūrinio pasakojimui šiuo požiūriu kenkia bandymas sureikšminti pakankamai aptrintus aforistinius posakius ar „aukštąsias“ veikėjų intencijas: Fabijonas nusiviepė(…)Kokia čia tauta, kad nepajėgiam išsaugoti pirmosios knygos egzemplioriaus… (p.134) – o veiksmas vyksta išvietėje ir, aišku, kad itin sureikšminamos ir kitos detalės, susijusios su šia vieta. Didžiausia knygos yda ir yra nereikalingas susismulkinimas. Išvengus jo, asmeniškai suvoktos kūrėjo nevilties variacijos – paprastos ir grubios – būtų tapusios vienu gražiausių lietuvių prozos tekstų. Trūksta labai nedaug, nes sumindžiotos sielos skausmo motyvas skleidžiasi tik per „homo sovieticus“ mentaliteto pažeistą gyvenimą – per biudžetinės įstaigos intrigas, per provincijos bohemos pretenzijas, per banaliai nykią šeimos bei giminės egzistenciją ir galiausiai per purviną Lietuvos politiką, vėl akcentuojant joje ir prezidentinį skandalą – net su anekdotinėmis jo frazėmis… Romano Apšlakstytas isopu stilistika – tai tik apribų, siluetų, o ne visumos stilistika. Tarsi reportažinė stilistika – „nesiplėšiama“ ir nuo laikraščių, ir nuo televizinių „šou“ lygmens: vietomis toks pats žurnalistinis sarkazmas, tokie pat paviršutiniški – tarsi televiziniai – „filosofavimai“ apie vertybes, moralę, tokia pat patologiška gyvenimo purvo trauka… Bet kukli ramiai besišypsančio pasakotojo byla, nieko neteisiantis ir nieko neklausinėjantis protagonisto balsas bei nesimėgavimas žmogaus silpnumu apribų romaną kardinaliai skiria nuo „šou“. Skiria ir skaudžios, ironiškos, nuoširdžios savistabos įtaiga.

Skaudi, ironiška ir sarkastiška pasakotojo savistaba – J.Šikšnelio kūrybos bruožas, kuriam visai svetimas pasityčiojančio juoko terminas. Pastarasis autorius turi kažkokią mįslingą savybę matyti tiek savo, tiek savo artimo nuopuolį ar net išsigimimą, to jokiu būdu neteisinti ir būti dėl to piktam ar net pagiežingam, bet pasakyti skaitytojui taip, kad tam nekiltų nei vidinis, nei koks nors kitoks noras griebti rašytoją už atlapų už įžeistą orumą. Nors kas žino… Aptariamajame romane, imituojančiame postmodernizmo estetiką, rasime begalę lengvai atpažįstamų personažų – kas, kad vienų supainioti inicialai, kas, kad kai kurių kitų gal net lytis pakeista… Nesistengiama ir autoriaus atskirti nuo pasakotojo (tekste figūruoja ir J.Šikšnelio kūriniai, ir primenamas luošumas)… Vis dėlto autoriaus ir pasakotojo J. Šikšnelio kūryboje nereikėtų painioti – teigiu tą dėl to, kad vos nepasiklydau daugybėje „autobiografinių“ detalių. Apgaulinga besąlygiškai pasitikėti šio rašytojo kūryboje „penkiamečio vaiko rankute“, „nuobodžiai“ nesikeičiančiu žmonos portretu ar priklausomybės liga – vėlgi ir nepaneigiama… Apgaulingoji autobiografija – gal net taip drįsčiau pasakyti apie J. Šikšnelio kūrybą, nes „patikimiausios“ autobiografinės detalės kiekviename naujame kūrinyje pernelyg neigia kitas – irgi „pačias patikimiausias“. Staiga pastebima, kad ima ir pasikeičia kai kurių jų forma, padėtis erdvėje, o apie J.Šikšnelio kūrinių laiko reliatyvumą net ir kalbėti nereikia. Tada ir tenka pasijusti tik postmodernaus, todėl iliuzorinio žaidimo dalyviu, tegu ir pajuntant „sekliui morkai“ būdingą intrigą (pvz., apribuose tikroviškumo ir fikcijos reliatyvumą „palaiko“ ir iš Raido Dubrės detektyvų netikėtai atkeliaująs Bartas Gabrys). Postmodernus žaidimas romane Apšlakstytas isopu vyksta daugybe lygmenų. Autobiografinis lygmuo – svarbiausias jų: viršūnė turbūt pasiekiama tada, kai protagonisto žmona Ina ne tik ištrina „paslėptą“ romaną, bet ir pakelia skandalą dėl savo apdergtos giminės – „prastas tas paukštis“… Juk iš tikrųjų daugelis rašomą tekstą taip ir nori pamatyti pro petį, o kūrinius skaito regėdami tik tai, kas užfiksuota raidėmis…

Autobiografijos baimė – pati didžiausia baimė, žudanti baimė – pagrindinis J. Šikšnelio apribų romano motyvas. Ar tapsi žmogumi, jei nenustojai bijoti pats savęs – savo luošumo, savo priklausomybės nuo tėvų, brolių ar seserų poelgių, alkoholio?.. Neatsikratei žydšaudžio sūnaus, mafijos boso draugo ar „sokolovininko“, bet „ketvirto laipsnio kryžiaus ordininko“ dukters baimių? Net nepastebėjai, kaip tapai ir žmogžudžiu – naikinant fotografijų negatyvus romane tiek fiziškai, tiek dvasiškai sunaikinami gyvi žmonės: paradoksaliai vienodai kūrinyje veikia tiek kerštinga valdininkė, tiek valstybės saugumas, tiek mafija – kaltų nebėra… Nuo liūdnai ironiškos bei skaudžios individo savistabos, nuo kandaus bei šiek tiek pagiežingo pasišaipymo ir iš sau lygaus romane atvirai einama į Lietuvos politinę erdvę – cinišką ir amoralią („ekscelencinė“ leksika – tik viena menka tos realybės detalė). Kūrinys baigiasi pralaimėjimu – sunaikinti visi objektyvūs žmogiškumo vertinimo kriterijai: abu Carlo Zeisso objektyvai suaižėję įmantriu, tačiau beprasmiu raštu. Pasakotojas, aišku, vėl griebiasi alkoholio, nes realus gyvenimas mirė, nes kūrinys baigiasi sakiniu, visame romane liudijančiu tik periodiškus „užplaukimus“: Imu lyg pašėlęs staugti, bet ir vėl lieku neišgirstas…. Juo tarsi norima pakilti iki žmogiškosios užuojautos sužadinimo lygmens ir atskiro individo tragiškos jausenos apibendrinimo. Tačiau būsiu žiauri: apribų romano gale tiek nebepakylama – paskutinė frazė, deja, tokio noro neišveža. Gal dėl to, kad sakoma tai, kas jau pasakyta iki jungtuko bet? Gal dėl to, kad ši frazė apskritai sakoma?.. Gal apskritai sustojama per vėlai?..

Naujausią J.Šikšnelio kūrinį skaityti nelengva. Bėgli, be pauzių, „nesušukuota“ ir nenuosekli pasakojimo tėkmė, „blaškymasis“ tarp personažų ir paties pasakotojo, daug įvairių „išprotavimų“ daro jį vietomis ir nuobodų, bet visgi įsiskaičius – jau neatsitraukiama. J.Šikšnelis moka regzti giluminę intrigą. Minėti „blaškymaisi“ staiga priverčia laukti paaiškinimo, kodėl pasirodė viena ar kita detalė, kodėl atsidūrėme tokioje, o ne kitokioje situacijoje. Net kanonine tapusi istorija apie pokary išvarytus iš proto žmones nepasikartoja tik banaliai. Net stereotipas, kad uniformą dėvinti moteris – tobulas iškreiptų lytinių instinktų modelis (prisiminkime bent „Skydą ir kalaviją“), pamatomas tik šikšneliškai – lengviau, atlaidžiau, linksmiau. Deja, to jau nebeišeina padaryti, kai tuo pačiu aspektu imama kalbėti apie protagonisto viršininkę – tik paskviliškas iliustratyvumas to, kas „tikrai būta“ ar „tikrai yra „pikantiška“, nepalieka net nevykusio anekdoto įspūdžio, o nemotyvuota pagieža ir dirgina… Protagonisto „apsinuoginimas“, susidūrus su pretenzingąja „kūrėja“ Erinija Žibute, bei anekdotiškieji bohemos portretai dar per blankūs ir per lėkšti… Ypač pritrūkstama spalvų emancipuotajai bohemos moteriai. Tačiau romano pasakotojo žiūra į moterį apskritai – vyriškai pagarbi: be komplimentų, bet ir ne be vyriško dėmesio; pašaipi, bet atlaidi ir stipriai globianti; irzloka, bet labai ir teisinga… Romane Apšlakstytas isopu tokia žiūra gražiausiai atsiskleidžia per žmoną, uošvę ir svainę – girtuoklio, paranojiko ir despoto moteris. Beaistres, buitiškas, ūdijančias ir net kvailas moteris, bet nepastebimas brūkštelėjimas – ir jau matome jas ar ne šventąsias. Šalia jų esantys vyrai piešiami tik (auto) ironiškai, (auto)groteskiškai (girto protagonisto masturbacija vonioje gražiausia to iliustracija) ir net su dideliu bauguliu… Visai nauja (bent man – ir dar vyro kūrinyje!) viešai pažemintos moters ir vyro santykių analizė – ne vyrams palanki analizė. Apskritai šiame romane nuvainikuojamas būtent vyriškumo mitas – visais aspektais. Pradedant somatiniu/fiziologiniu, uždarbio, priklausomybės ligos lygmenimis, kylant iki vyrų daromos politikos ir baigiant aukštąja – „išprotėjusiąja“ – pasaulinės klasikos gaida, kuri šiuolaikiniame gyvenime tiesiog užčiauptina. Netgi pasimėgaujant: Dedėla, miškiniai! – ciniškai.

Hyssopus – isopas/juozažolė – prieskonis, gyduolė, o ir kuklumo bei Marijos simbolis. Biblijoje šio augalo šluotelė minima kaip šlakstymo aukos krauju priemonė, jo buvo dedama ir į šventintą vandenį. J.Šikšnelio apribų romano Apšlakstytas isopu pavadinime pavartota neveikiamoji būtojo laiko dalyvio forma. Vadinasi, tai, ko siekta, jau įvykta. Rašytojo auka kūrybos krauju įvykdyta. Bet ar įgyvendinta turinio siekiamybė – būti apšlakstytam gyduole – tegali spręsti tik skaitytojai. Kiekvienas individualiai. Aš, tarsi pratęsdama polemizuojančią įžangos mintį, galiu pasakyti tik tiek: man pasirinkta kūrinio žiūra – sau pro tarpkojį (p.6) netapo žiūrėjimu į pastarąjį – to neleido daryti puikiai panaudota protagonisto vaikystės atminties detalė. Būtent apverstas, vaikiškasis matymas atpirko vietomis irgi kilusius koktulį bei pasidygėjimą. Bet tai aš jau bandžiau aptarti aukščiau – t.y. skaitykite nuo pradžios.

Eilėraščiai

Eilėraščiai

Mindaugas Valiukas

***

skrenda gandrai.
kruvini sparnuoti
durklai

***

vasaros karščiai.
vaikai, pasiimkit maudytis
ir kaliausę

***

vasaros kaitra
karščiausia kaliausei
storu medvilniniu švarku

***

katinas kvailai
iškišęs liežuvį, gyliai.
birželio sausra

***

neprigijus slyvaitė
šalia apsipylusios žiedais.
dvynės iš skirtingų pasaulių

***

po ilgų liūčių
išlindus pilnatis irgi turbūt
kiaurai permerkta

***

vis šviesiau ir šviesiau
senajam parke.
liepos meta lapus

***

nuleistom galvom
perdegę saulėgrąžų
žibintai

***

ko gedi saulėgrąžos?
stovi liūdnai
nuleidę galvas

***

ilgam nutyla gegutė.
mirtį kažkam
iškukavo

***

vėjas atnešė lapą
po nudžiūvusia liepa.
ruduo senam parke
Ilga kelionė

žaižaruojantis rudenio peizažas.
prasiskiedė nuo vaizdo
mieguistas mano kraujas

***

chrizantemos aromatas…
apie ką
aš kalbėjau?

***

atrodo miškas
priartėjo prie mano namų!
sprogsta pumpurai

***

sutemsta
nespėjus įsiūti sagos
ankstyvas ruduo

***

net vėjas neturi
prie ko prikibti –
švariai suvalyti laukai

***

lyg nenorėtų išleisti
vėjas pučia antims
į krūtines

***

nebyliai išskrenda žąsys –
rudenio vėjas
užėmęs gerkles

***

išskridus paukščiams
tas nepaliaujamas
šarkų tarškesys

***

saulėgrąža
liūdnai svarina galvą
o dar ir drugelis nutūpė!

***

nukrito lapai.
medžiai giraitėje.
kokie kreivi!

***

nupjautas medis
atidžiau pažvelgęs į kelmą
matai jo laimingiausius metus

***

krūpteli. nuo
pajudintos šakos už apykaklės
lašas

***

paskutinis bitės noras
prieš mirtį pamatyt
chrizantemą

***

G. G. – V.
dangus tau!
pravirkstančiai dėl
nulaužtos šakelės

***

ruduo sugrįžo.
o mūsų
vienu mažiau

***

argi ne pavasaris?
neatsistebi volungė
nuoga vyšnios šaka

***

trumpalaikis lietus.
nieks nepuola rinkti
skalbinių dėl tokio

***

lyg restauratorius kalkes
nuo freskos – pavasaris
sniegą nuo laukų

***

taip dar nebuvo –
ėmė erzint lakštingalos –
tiek jų!

***

vaikas
vytele čaižo orą.
parskrenda gulbės

***

ištrūkai į mišką
o klevai jau moja
nuogom šakom

***

kas patikės
kad baltas sniegas
iš tokio juodo dangaus

***

lyja lietus
ir tu palaistai
gėles ant palangės

***

skausmas veiduos
po kojom raudonos
klevo lapų žarijos

***

vasaros rytas
įteikiu tau gėlę
su bite

***

per tvorą
į svetimą sodą lipu
žydinčios vyšnios

***

nustojo lyti
kiekvienoje balutėje
po saulę

***

balotu keliuku
senukas vedas dviratį
vėlyvas ruduo

***

vėžės lauke
pilnos vandens
ruduo

***

vasaros karščiai
karvė melžėjai
uodega per veidus

***

šuo prarijo musę
užspringo.
lis

***

vaikščioti senajam
parke draudžiama –
sraigės

***

o kaipgi mes?
dreba šalty svogūnai
palikę lauke

***

varlės užvertę snukučius
su ilgesiu žvelgia į
išskrendančius gandrus

***

plūgas sujudina žemę.
balti skudurai vėjyje.
kirai

***

nebuvau grybaut
visą rudenį. atveža
didžiulę pintinę tėvas

***

kaip čia atsidūrė
laužo galvą vienišas klevas.
vėjas nukaista

***

medžiai
mojuoja nuogom šakom.
matau vėją

***

mylimosios raštelis
ant šaldytuvo gražiausia
šįryt man poezija

Apie tobulumą

Proza

Apie tobulumą

Žydrūnas Drungilas

to A. J. G.

Žvilgsniai, grakščiai nužvelgiantys veidus ir kūnus, šypsenos, o paskui ir galvos nežymūs linktelėjimai, galbūt dar rankų prisilietimai, nevykę pašnekesiai, o gal ir vykę, kas čia žino.

Tačiau viskas buvo kiek kitaip.

Šokis, ne kas kita, įmetė jį į balkoną. Šokio sparnai, kaip sakoma. Užsinorėjo parūkyti. O iš tikrųjų – partnerė paliko, atsiprašė, mat pavargusi, nori atsipūsti. Stovėdamas balkone ir pūsdamas dūmą gėrėjosi savo ištverme. Spėjo kaip reikiant išsišėlti ir išjudinti surambėjusį kūną pagal Pietų Amerikos ritmus. Ne paslaptis, kad labai mėgo šokti ir taupydavo temperamentą būtent tokioms progoms. Kaip kokiam žalčiui reikėdavo kartkartėmis išsinerti iš senos odos.

Tinkamą partnerę atpažindavo iš jos judesių arba iš akių, jei ji sėdėdavo. Kažkaip atpažindavo. Visada manė, kad tik per šokį galima pažinti žmogų. Tik taip moteris ir rinkdavosi. Užtat dabar jautėsi kaip kaži ką nuveikęs. Tačiau atgal į salę nesiskubino. Stovėjo įsikibęs balkono atbrailos, klausydamasis sambos, o gal bosanovos ir šokančiųjų gaudesio, sklindančio iš salės.

Lauke taip pat netrūko gyvybės. Baigęs cigaretę, prisidegė kitą, norėdamas pasižvalgyti į tuos, kurie pulsuojantį šokio ritmą išmainė į gryną orą ir pašnekesius. Dalį balkono dengė vijokliai. Lengvabūdiška šypsena pamažu slinko nuo veido ir jis, šiek tiek susikaupęs, pradėjo tyrinėti lauke esančias figūras.

Net krūptelėjo pajutęs, kad kažkas bando pagauti jo klaidžiojantį žvilgsnį. Saugumo ir malonumo jausmą perliejo baimės ir įtampos virpulys. Tačiau kaip prityręs medžiotojas ar vojeristas kuo abejingiau loštelėjo atgal, prisidengdamas vijokliais ir apsimesdamas, jog niekas neišmušė iš pusiausvyros.

Atsargiai žvilgtelėjo pro lapus: ant suolelio rangėsi žavi būtybė. Štai kaip! Medžioklio instinktas iš karto liepė užkerėti žvilgsniu, apraizgyti auką flirto vijokliais ir nužudyti tylos spąstais. Kita vertus, stebėtojo pozicija žadėjo daugiau malonumo įsitempusiam kūnui, tai tarytum toks mažas ir nekaltas vojeristinis žaidimėlis, pamaloninantis kūną ir kraują adrenalino adatom.

Nagi, nagi. Glosnios kūno linijos ir… Kad jį kur! Staiga susigėdęs atlyžo. Sanavabič. Tokio akibrokšto jo rega dar jam nebuvo pateikusi. Jautėsi išduotas savo prigimties. Prisimerkęs, suraukęs antakius pažiūrėjo pro lapiją dar kartelį: džinsai, balti marškinėliai ir veidas, veidas… Žibinto šviesoje jis matė vaikino veidą. “Pedas!”- mintyse prakeikė save ir savo auką. Tikras Kazanova sau tikrai neatleistų tokio miražo. Kūną nukratė bjaurulio drebulys. Kaip jis, toks medžiotojas, pateko į savo spąstus? Toks polėkis, toks pasitikėjimas – ir še tau! Tos kelios sekundės fantazijų išmušė jį iš pusiausvyros. Kūnas suglebo, muzika ir šurmulys liko kažkur antrame plane. Tačiau dabar jam svarbiausia buvo išeiti iš šios situacijos nugalėtoju. Tos kelios sekundės!..

“Naktis, tamsu. Na gerai, prietema”, – lengviau atsikvėpė. Žengė kelis žingsnius laisviau. “O koks iš tiesų skirtumas?”. Demonstratyviai sumaigė nuorūką, išėjo iš už vijoklių ir atsainiai išsitraukė dar vieną cigaretę. Nuo žiebtuvėlio ugnies akys pakrypo į suolelio pusę. “Ko čia spoksai, nesveikas, ar ką?” – nervingai išpūtė dūmą. Suglumo, pastebėjęs, kad žvilgsnis nėra jau toks tiesus ar įžūlus, daugiau žaismingas, o judesiai aptakūs ir primenantys … “Nejaugi nuojauta neapgavo?” – sutankėjo kvėpavimas. Dabar stengėsi labai atidžiai dėmėtis kiekvieną detalę. Tik jau atvirai, nes slaptasis planas subliūško, išsisklaidė, nutrūko. “Žinom mes tokius!” – bandė vėl neapsigauti. Persona ant suolelio akivaizdžiai nuobodžiavo, dėl to žvalgėsi į besišnekučiuojančius šalimais ir sėdinčius ant laiptų. Viena koja užkišta po kita, kairė ranka atmesta ant atlošo. Akys nesuinteresuotai krypstančios į vieną ar į kitą pusę. “Na, zuikuti, pažvelk, pažvelk, aš čia, aukščiau.” Trumpai kirpti plaukai, džinsai, marškinėliai, sportbačiai. “Na ir kas? Juk visi dabar taip rengiasi.” Panoro ištirti ir išsiaiškinti iki galo, kad ir kas bebūtų. “Balsas! Štai kas gali išduoti!” – mąstė jau kaip detektyvas. “Krūtys!” Tačiau neryškioje žibinto šviesoje pastebėti tai sunkiai sekėsi. “Na žodelį, bent vieną žodelį ir aš dingsiu iš to suknisto balkono.”

Stebeilijimąsi sutrukdė į balkoną įsiveržusi grupelė, irgi, matyt, ką tik iš šokių salės. Ugnies ar cigarečių prašymai, prisideginėjimai, atpalaiduojantis juokas, muzikos ir merginų aptarinėjimas, pokalbiai apie šį bei tą – nebegalėjo likti nuošaly, tad stengėsi prisiderinti prie bendros nuotaikos ir jau rengėsi palikti šį “savo reikalą”. Žiūrėdamas į atėjusiųjų veidus, vis dar prisiminė tas “kelias sekundes” ir jautėsi tarytum padaręs baisiausią nuodėmę savo gyvenime. Suprato, kad į šokių salę eiti nebenori. Macho savigarba buvo sužlugdyta. Nusprendė palikti balkoną ir eiti į netoliese esantį barą, kuriame dar turėjo likti kas nors iš draugų kompanijos.

Darydamas balkono duris išgirdo skardų merginos juoką. Pažvelgė į suolelį – na, žinoma, jis buvo tuščias.

“Maždaugizmas”

Esė

“Maždaugizmas”

Socialinė reklama. 1950-ieji.

Arūnas Spraunius

“Maždaugizmas” – tai toks neįmanomas žodis, kurį galima vartoti nebent šnekamojoje kalboje, vadinamajame slenge, iš kur jis, tiesą sakant, ir nugirstas. Neįmanomas todėl, kad sudarytas iš žodžio “maždaug”, reiškiančio “beveik, apytikriai”(“Dabartinės lietuvių kalbos žodynas”, V., 1993 – p.387) ir priesagos –izmas. Šioji priesaga vartojama tarptautiniuose žodžiuose ir kabinama prie daiktavardžių, turinčių konkrečią reikšmę. Pavyzdžiui, reumatizmas – iš žodžio reumatas; kanibalizmas – iš kanibalas, komunizmas – iš komuna ir t.t. Žodžiai su priesaga –izmas žymi kokį nors reiškinį, turi apibendrinamąją reikšmę.

Prieveiksmis “maždaug” jokios konkrečios reikšmės neturi, jis gali nebent patikslinti, papildyti frazę, sakinį. Tarsi prieskonis, pagardinantis kokį “konkretų” patiekalą. Šio teksto autoriui neliko nieko kito kaip atsiprašant skaitančiųjų parašyti “maždaugizmą” kabutėse.

Kasdienė kalba, paprastas šnekėjimas dažnai šmaikščiai ir netikėtai atspindi mūsų gyvenimą (anksčiau tai buvo vadinama “liaudies kūryba”). Taigi ar “maždaugizmas” iš tiesų taip ir neatspindi mūsų bent jau ligšiolinio gyvenimo realijų, nieko nepasako apie metodus ir būdus, kaip Lietuvoje per paskutinius, tarkime, 10-14 metų sprendėme ar leidome kitiems spręsti įvairius reikalus bei dalykus, liečiančius mūsų visų ir kiekvieno atskirai buvimą?

Ne vienus metus po devyniasdešimtųjų, kai Lietuvos sienos buvo saugomos “maždaug” lygyje, apsukruoliams nereikėjo ieškoti kažkokių itin rafinuotų kontrabandos gabenimo priemonių, pakako “draugiškų ryšių” ir pradinio, neretai neaiškios kilmės, kapitalo. Be abejo, ir įžūlumo. Vienas pažįstamas, šiuo metu jau nebe verslininkas, o tik vairuotojas, iki kokių 1995 metų dešimtimis tonų į Vakarus vežęs “metalus” iš vakarų Sibiro, tvirtino, jog tais puikiais laikais po visų įmanomų kyšių per Lietuvos sienas “pravežtas” vilkikas piniginę papildydavo 10 tūkstančių dolerių. Daugelis dar prisimena Lietuvos bankinės sistemos formavimosi “jaunystę”, reklaminius šūkius “Pinigų yra!” o neilgai trukus – dramatiškas tuometinių žinomiausių bankų griūtis. Lietuviškąjį pradinį kapitalizmą lydėjo daugybė “maždaug” sprendimų ir su jais susijusių staigių pakilimų ar nuopuolių.

Tiesa, nemažai daliai apsukruolių ir susikrovus kapitalą iš “maždaugizmo” išsivaduoti taip ir nepasisekė, toli gražu ne visi devyniasdešimtųjų sėkmės kūdikiai sugebėjo likti versle, Lietuvoje ar net gyvenime. Žiniasklaida ne vienus metus maitinosi dramatiškomis pabaigomis, savižudybių istorijomis, o ne vienos kažkada garsios pavardės savininkas, valdęs “holdingus”, turėjęs nuosavus futbolo klubus ir t.t., dar ir dabar slapstosi užsienyje.

Bet verslas, finansinis sektorius iš “maždaug” sprendimų išsivalo greičiausiai, jis tiesiog neturi kitos išeities, negailestingų rinkos žaidimo taisyklių nepaisymo pasekmės visada būna labai konkrečios. Tokiu būdu išlikę ir sutvirtėję verslininkai pamažu įtvirtina galvojimą, kad gyvenimas – tai verslas. Juk, sakoma, Lietuvos verslininkai sėkmingai tvarkosi šalies viduje ir jau pamažu įsitvirtina kitose valstybėse.

Vis dėlto jaukia, patikima ir visais atžvilgiais saugia mūsų šalį kol kas nelabai galima pavadinti. Nors iš televizoriaus ar laikraščio mums apie nesiliaujančią šventę ir visuotinius džiaugsmus šaukia ar kaip kitaip byloja ne vienas sėkmingas prekinis ženklas, toje pačioje tikrovėje mes taip pat esame slegiami klampių politinių skandalų, kraupstame nuo viešos niekšybės ir melo, apstulbę aiškinamės, kurio laikraščio skelbiama tikrovė yra “tikresnė” (yra toks žodis – “autentiška”), pagaliau – didžioji mūsų dalis murkdomės savo “medžiaginėse” problemose. Viešasis, neretai – ir privatusis daugelio mūsų šalies piliečių gyvenimas kažkaip vis atsiduria “maždaugizmo” įtakoje, nebūtinai mums patiems to norint (apie laimingą gyvenimą neabejotinai svajojame visi).

Gyventi tą laimingą, autentišką gyvenimą irgi reikia pastangų, kantrybės. Bet kai iš televizoriaus vėl šypsosi pritrenkianti gražuolė, ir dar interjere, apie kokį daugelis net nesapnavo, laukti, turėti kantrybės ne visi sutinka. Raminant nervus ar mėginant atgauti savigarbą, čiumpamas žurnalas su išsamiu “gyvenimo kokybės” išaiškinimu, pakeliui dar skubiai perskaičius studiją, kaip suvilioti (“pasiimti”) ją ar jį iš “grietinėlės”.

Galima tarti, jog viskas nebūtinai taip ir klostosi, o tėra kraštutinumas. Vis dėlto kolei kas dažniau esame linkę manyti, jog sėkmingas gyvenimas pirmiausia ir daugiausia susijęs su pinigais, tad daugelis atitinkamai projektuoja savo požiūrį ir santykį į artimuosius bei bendrapiliečius.

Ką gi, jeigu laimė – pinigai, tebūnie taip. Tačiau esama vieno paradokso – viena vertus, vertybių, etikos lygyje patys nemažai nuveikiame, kad nebūtų Lietuvoje jauku ir stabilu gyventi, iš kitos pusės, patys ir viešai stebimės, piktinamės ar net aimanuojame, kodėl taip yra. Be abejo, nepamiršdami ieškoti “negerų”, kurie beveik visada yra “kiti”.

Paklūstančią formalioms taisyklėms prekinių-piniginių santykių sferą “maždaugizmas” lyg ir paliko. Mums lyg ir turėjo “pagerėti”. Bet pasirodė, kad tai, kas formalu, nebūtinai yra gėris. Taikant labai įtikinamas rinkodaros priemones, civilizacijos vertybes ignoruojančioje ar jų nepažįstančioje aplinkoje turbūt galima sėkmingai išplatinti ir kanibalizmą ar zoofiliją (yra toks madingas reklamos strategų šūkis: seksas be problemų parduoda bet ką). Atsakingai negalvojant apie žmogiškumu pagrįstus santykius, vargu ar galima tikėtis jaukaus bendrabūvio, taigi vertybių, etikos lygyje “maždaugizmui” mūsų puikioje dabartyje vietos dar liko pakankamai.

Iš ciklo “Miestelio istorijos”

Linksmųjų ksilofagų klubas

Rimantas Černiauskas

Iš ciklo “Miestelio istorijos”

Geras vaikas

Vieną kartą maža mergaitė Ievutė naktį nemiegojo ir pamatė, kaip į jos kambarį įlindo baisus vagis. Vagis priėjo prie mergaitės ir paklausė.

- Na, vaikai vanagai, kur tėvelio pinigai?

Maža mergaitė Ievutė greitai iššoko iš lovelės, pribėgo prie rūbų spintos ir parodė pirštu į stalčių.

- Sia!

Tada vagis neskubėdamas susikrovė pinigus į kuprinę, davė mergaitei apčiulptą saldainį ir tvarkingai išėjo pro miegamojo duris.

O galėjo būti blogiau, galėjo juk uždegti namus ar papjauti jos tėvelius.

Statybos žaliava

Viena pikta viršininkė vadinosi Laužikaitė. Tai lauždavo ji savo pavaldinius, kol tie sutrupėdavo į smulkius šipulėlius. O vienas pavaldinys vadinosi Šikšnelis, labai jau lankstus kaip žaltys ar žilvitis. Lauždavo jį viršininkė, lauždavo, linksta jis, riečiasi, susiraito į kamuoliuką, bet neaižėja ir nelūžta. Ką daryti? Nors imk ir sukapok! Nors imk ir atiduok kaip statybinę žaliavą piktam dailidei Marijui. Ne tam, žinoma, kuris išdrožė Buratiną, o tam piktam dėdei, kuris prikapojo visokių gedačių, juškačių ir net roračių…

Taip viršininkė ir padarė, perleido Šikšnelį Marijaus malonumui.

Dantų krapštukas

Dailidė Marijus su Šikšneliu elgiasi panašiai kaip su visais kitais neaiškios kilmės objektais, prie kurių neprikabintas lapelis, kaip ir ką su juo veikti. Jis įsijungia Vilniaus radiją ir pasiklauso instrukcijų – geras daiktas ar blogas. Jeigu geras, įsideda jį į papkę ir nešiojasi, rodo visiems draugams ir priešams, kokį gerą atkasė daiktą. Jeigu blogas, pasmerkia jį pats pirmasis ir kitiems parodo pirštu – va, koks sulenktas, kreivas, šleivas, niekam tikęs objektas. Vyti tokį toliau iš gražaus mūsų miesto! Bet būna, kad net radijas iškrečia kiaulystę. Taip ir taip, sako radijas, paimk kirvį ir duok objektui per galvą.

Kirvį dailidė privalo turėti. Geras dailidė turi visą komplektą kirvių. Dailidė Marijus pasideda tą Šikšnelį ant trinkos ir perskelia pusiau, o tą pusę dar per pusę, dar ir dar, kol pasidaro smailas dantų krapštukas. O tokį daiktą žino visi, kas turi bent vieną dantį.

Tokia Baltija

Vienas literatas, jo vardą nutylėsiu, nemėgsta skaityti knygų, o labiausiai žurnalo “Baltija”. “Baltijos” jis tiesiog negali matyti, jį purto drebulys, kai paima į rankas tokį kvailą leidinį, kokį šūdą tu man kiši, šaukia visas drebėdamas ir negali tokio žurnalo net atsiversti, nes parašyta tas ir tas per tą patį, vienos literatūrinės banalybės ir senų žmonių skiedalai, pasenusios kronikos, pasenusios nuotraukos ir jokių parulskių, kunčių ar laurų sintijų, ir jokios filosofinės minties, kam toks daiktas išvis reikalingas? Jau geriau nusipirksiu butelį!

Va, dabar suprantu, pritariamai linkteliu galva, tik galėjai iš karto sakyti, kad trūksta buteliui.

Toksai Kantas

Kai kurie klaipėdiečiai, daugiausiai iš tautininkų partijos, pilna burna tvirtina, kad visi filosofai turėjo lietuviško kraujo. Tarkim, Sokratas, Platonas, Hegelis – ar ne lietuviškai skamba jų visų pavardės? O jau dėl Kanto net abejonių negali kilti, Imanuelio senelis ant Priekulės tilto atsistodavo basas ir šaukdavo gryna lietuvių kalba: Eive! Ei-ve! Ei! Bet atsiliepdavo tik rašytojos kaimynė Edita.

Kas tu esi? Klausdavo jos senelis. Iš kur tu esi? Kodėl čia esi? Klausimai buvo rimti, iš Kanto repertuaro. Tokius klausimus užduoti gali tik filosofas ar policijos pareigūnas girtam miestelėnui, pametusiam savo pasą. Kas tu esi? Kur nueisi? Ir per kepenis su bananu, per kepenis, kol žmogus prablaivėjęs giliai susimąsto, net dūmai rūksta iš jo galvos, kas aš esu iš tikrųjų ir kur nueisiu? O karštos galvos mūsuose šneka ir kitiems akis muilina, kad Klaipėdoje neliko filosofų. Iš kur visa tai? Kam visa tai reikalinga?

Kaip atsikratyti žmonos

Vienas mano draugas iš tautininkų partijos paprašė, kad parašyčiau labai negerą daiktą, tokį bjaurų ir tokį negerą, kad ranka nekyla pasiimti popierių ir pieštuką, net burna neprasiveria tarsi vartai Jeruzalės apie tą daiktą kalbėti, net plaukai pasišiaušia, šiurpsta oda kaip žąsies, šaltas prakaitas išpila, kojos, rankos suakmenėja, akys ant kaktos išlipa, dar daugiau tokių apibūdinimų rasite frazeologijos žodyne, vos tiktai pagalvoju apie tą baisų daiktą, be kurio juk nebūtų šviesos ir tiesos, vasaros ir žiemos, ir kas mus kvailus mūsų kelyje lydėtų, kas paduotų mums ranką, duonos žiauberę, rankšluostį po ilgos ir sunkios kelionės ar po darbo dienos fabrike, braižykloje ar aludėje, kas nutrauktų batus, paguldytų į lovą ir greta pastatytų butelį alaus, ką čia dar bekalbėti, baisus mano draugas, bet dalykas, kurio jis paprašė, dar baisesnis. Nerašysiu, žmogau, nerašysiu!