Parodų afiša

Parodų afiša

Klaipėdos dailės parodų rūmai (Aukštoji g. 3)

„Stintų nerštas“: Vilniaus menininkų klubo „Plekšnė“ kūrinių paroda.

„Veidų paslaptys“: paroda dedikuota klaipėdietės menininkės Evelinos Strigauskaitės atminimui.

„Vizijos iš Suomijos“: Suomijos dizaino fotografijų ir plakatų paroda.

02 17 – 03 13 „Nepakeliama realybė“: Lietuvos dailininkų sąjungos galerijos „Meno parkas“ (Kaunas) tarptautinis meno projektas.

02 18 – 03 13 „Kas jums visiems atsitiko?“: menininkų dirbtuvės „Vario burnos“ projektas.

Darbo laikas: 11-19 val., ne darbo dienos – pirmadienis ir antradienis.

Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerija (Liepų g. 33)

Prano Domšaičio (1880-1965) tapybos ekspozicija.

“Trys Klaipėdos dailės dešimtmečiai”: ilgalaikė (iki 2008 m.) uostamiesčio dailės paroda – tapyba, skulptūra, keramika, grafika, dailioji tekstilė.

„Australijos ir Okeanijos tautų meno kūriniai“: dievybės ir apeigų atributai – menų mecenatės Genovaitės Kazokienės (Australija) dovanota kolekcija.

Meno pažinimo centre:

01 27 – 02 28 Jaunimo centro dailės studijos „Varsa“ paroda „Vizijos Graikijos tema“. Atidarymas – rytoj, ketvirtadienį, 18 val.

Darbo laikas: 12-18 val., sekmadienį – 12-17 val., ne darbo diena – pirmadienis.

Baroti galerija (Aukštoji g. 3 / 3a)

01 28 – 02 17 „Peizažas (pavasaris, ruduo)”: Gintautas Trimakas (Vilnius) – fotografija. Atidarymas – poryt, penktadienį, 18 val.

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija (III a.).

Darbo laikas: 11-18 val., šeštadienį – 11-17 val., ne darbo diena – sekmadienis.

„Klaipėdos galerija“ (Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10)

02 03-13 „Maldos kilimėliai“: iš išeivijos pranciškono poeto, publicisto ir meno kolekcionieriaus Leonardo Andriekaus (1914-2003) pasaulio meno rinkinių.

02 14 – 03 08 „Nepažintas moters pasaulis“ – Saulius Jokužys (Klaipėda) – fotografija.

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija.

Darbo laikas: 11-18 val., šeštadienį – 11-16 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Kultūrų komunikacijų centras (Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10) II aukšte

02 14 „Aš tave myliu“: meno akcija / nuo 12 val.

02 24 – 03 23 „Žmonės tabore“: Jensas Kleinas (Vokietija) – fotografija.

Darbo laikas: 12-18 val., ne darbo diena – sekmadienis.

„Raina galerija“ (Kepėjų g. 17)

Alvydas Gelažius (Kaunas) – tapyba.

02 11 – 03 12 Haroldas Černius (Kaunas) – tapyba.

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija.

Darbo laikas: 10.30-19 val., šeštadienį – 11-16 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Galerija „Pėda“ (Turgaus g. 10 / Vežėjų g.)

„Kalėdiniai indai“: Lietuvos taikomojo meno projektas.

02 04-28 „Totoriai“: Vilniaus Totorių gatvės menininkų grupės vaizduojamojo meno projektas.

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija.

Darbo laikas: kasdien 10-19 val., išskyrus sekmadienį.

„Parko galerija“ (Turgaus g. 9)

Ona Paliukienė (Klaipėda) – tapyba, Nora Blaževičiūtė (Vilnius) – keramika, Arvydas Kašauskas (Vilnius) – tapyba, Emilija Poškutė-Pumputienė (Klaipėda) – grafika, Milena Pirštelienė (Vilnius) – keramika.

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija.

Darbo laikas: 10-18 val., šeštadienį – 10-15 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Dailės salonas „Paletė“ (Taikos pr. 18)

„Kalėdinė dovana“: Sofija Kanaverskytė (Klaipėda) – dekoratyvinė tekstilė / aplikacijos.

02 01-28 „Suradau Klaipėdoje“: Arūnas Urniežius (Klaipėda) – tapyba.

Darbo laikas: 9.30-18.30 val., šeštadienį – 9.30-15.30 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Dekoratyvinio meno salonas „Hobis. Menas. Dekoras“ (Didžioji Vandens g. 13)

01 28 – 02 28 „Ugnis. Ledas. Šokoladas“: Jūratė Čėsnaitė (Klaipėda) – autoriniai papuošalai ir aksesuarai. Atidarymas – poryt, penktadienį, 18 val.

Darbo laikas: 10-19 val., šeštadienį – 10-17 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Antano Mončio namai-muziejus (S. Daukanto g. 16, Palanga)

Nuolat veikia Antano Mončio (1921-1993) kūrybos ekspozicija: skulptūros, piešiniai, koliažai, kaukės, švilpiai.

Darbo laikas: ketvirtadienį – sekmadienį – 12-17 val., ne darbo dienos – pirmadienis, antradienis, trečiadienis.

Juodkrantės parodų namai (Liudo Rėzos g. 8, Juodkrantė)

Lietuvos grafikų darbai iš 5-osios tarptautinės mažosios grafikos trienalės „Vilnius – 2004“.

02 09-28 „Klasikinis gobelenas“: Vilniaus dailės akademijos Tekstilės katedros studentų darbai.

Darbo laikas: 10-18 val., ne darbo dienos – sekmadienis ir pirmadienis.

Miestas parems kultūros ir meno projektus

Miestas parems kultūros ir meno projektus

RITA BOČIULYTĖ

Klaipėdos miesto savivaldybė šiemet ketina finansiškai paremti 91 kultūros ir meno projektą. Nors projektų kiekis ir finansiniai poreikiai šiais metais gerokai didesni nei anksčiau, iš miesto biudžeto, kuris miesto taryboje svarstomas šiandien, kultūros programoms žadama skirti tiek pat, kaip ir pernai, – 300 tūkst. litų.

Miesto kultūros skyriaus paskelbtame 2005 metų kultūros ir meno projektų konkurse dalyvavo 129 projektai.

Tai miestą reprezentuojančių švenčių ir festivalių, profesionalaus meno, leidybiniai, jaunimo meniniai, etninės kultūros puoselėjimo, miesto gyventojų ir neįgaliųjų meninės saviraiškos, tautinių mažumų bendrijų kultūriniai projektai.

Jų bendra piniginė vertė pagal projektines sąmatas perkopė 3 mln. 615 tūkst. litų, iš tos sumos savivaldybės prašoma daugiau nei 1 mln. 130 tūkst. litų.

Specialiai sudaryta komisija iš Miesto kultūros ir meno tarybos ekspertų, Kultūros skyriaus darbuotojų ir Tautinių mažumų tarybos narių visus pateiktus projektus įvertino ir nusprendė, jog į remtinų sąrašą šiemet patenka 91 projektas iš 129.

Likusieji atmesti dėl blogai parengtų paraiškų arba dėl jų rengėjų neatsiskaitymų savivaldybei už pernai jos paremtus projektus. „Juodajame“ sąraše – 15 įstaigų bei organizacijų, iki 2005 m. sausio 1-osios neatsiskaičiusių savivaldybei, kaip panaudojo jų projektams įgyvendinti iš Klaipėdos miesto biudžeto gautas lėšas, tarp jų – ir Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius. Pastarieji prarado teisę vienerius metus dalyvauti kultūros projektų konkurse.

Pernai Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyrius gavo 117 kultūros ir meno projektų, kurių bendra sąmata siekė 2 mln. 191 tūkst. litų. Jiems iš savivaldybės teikėjai prašė 1 mln. 12 tūkst. litų. Iš miesto biudžeto 2004-aisiais kultūros ir meno projektams skirta 300 tūkst. litų, kurie buvo paskirstyti 98 konkursą laimėjusiems projektams.

50 tūkst. litų savivaldybės skirtų lėšų projektų rengėjai pernai nepanaudojo. Anot Kultūros skyriaus vedėjos Nijolės Laužikienės, tie pinigai neprapuolė, buvo perskirstyti kitiems kultūros renginiams.

Tačiau šiemet konkursą laimėję kultūros ir meno projektų rengėjai, sudarydami sutartis su savivaldybe, privalės suvokti, jog savivaldybė tik iš dalies finansiškai remia jų idėjas, ir turės įrodyti, kad joms įgyvendinti patys turi ne mažiau nei 30 proc. lėšų iš kitų finansavimo šaltinių (savų ir rėmėjų lėšų).

Tai numatyta ir 2004 m. lapkričio 25 d. patvirtintuose naujuose Kultūros projektų rėmimo iš savivaldybės biudžeto lėšų nuostatuose.

Klaipėda – svarbiausių pasaulio folkloro forumų žemėlapyje

Klaipėda – svarbiausių pasaulio folkloro forumų žemėlapyje

Tarptautinis folkloro festivalis „Parbėg laivelis“ pernai užtvindė Klaipėdos senamiesčio gatves ir aikštes. Jono kalnelyje koncertavo portugalų „Grupo de Dancas e Cantares de Perre“.

Rimantas Sliužinskas
Klaipėdos universiteto profesorius,
Lietuvos CIOFF asociacijos prezidentas

Lietuva sugrąžinta į Tarptautinių folkloro festivalių organizacijos CIOFF, esančios UNESCO sudėtyje, tikrųjų narių gretas. 2005-ųjų išvakarėse Lietuvai buvo atsiųstas oficialus CIOFF asociacijos pripažinimo sertifikatas. Mūsų šalis – 87-oji pasaulio valstybė, įsiliejusi į CIOFF. Be to, Klaipėdos etnokultūros centro rengiamas tarptautinis folkloro festivalis „Parbėg laivelis“ įtrauktas į CIOFF renginių sąrašą. Taigi uostamiesčio festivalį globos UNESCO.

Primena, kas esame

Vis glaudesni tampa įvairių Lietuvos mokslo, meno ir kultūros organizacijų ryšiai su tarptautinėmis institucijomis tiek Europos Sąjungos, tiek ir pasaulio mastu. Ir visada malonu pasidžiaugti, kad Klaipėdos miesto vardas šioje srityje taip pat minimas vis dažniau.

Istorinė Klaipėdos krašto kultūrinio paveldo situacija yra sudėtinga ir daugiaplanė. Miestelėnams būtina žinoti ir gerbti senąsias Mažosios Lietuvos lietuvininkų etninės kultūros apraiškas. Tai ir liuteroniškųjų giesmių tradicija, ir gerai žinomos šiupinio šventės, ir unikalus klaipėdietiškas jomarkas – visko neišvardinsime.

Padedamas pačių lietuvininkų, visa tai pagal išgales propaguoja Klaipėdos miesto savivaldybės Etnokultūros centro kolektyvas. Tačiau vien tuo jų darbas nesibaigia. Argi neįdomu pasižiūrėti, kaip tradicinę savo krašto košę prie Danės krantų verda iš mažo Portugalijos kaimelio atvykusios darbščios šeimininkės, kokius tradicinius savo regiono drabužius dėvi, kokias dainas dainuoja ir kokius šokius šoka čekai, graikai, norvegai ar indai?.. Kad tai pamatytume, rengiami spalvingi tarptautiniai folkloro festivaliai, dalyvauti juose kviečiami kuo įvairesnių šalių ir kultūrų folkloro perteikėjai, tradicinių amatų meistrai.

Iš sąrašo išbraukė

Žymiausiems tarptautiniams folkloro festivaliams atstovauja prie UNESCO jau nuo 1970-ųjų metų veikianti Tarptautinių folkloro festivalių organizacija CIOFF (pranc. – Conseil International des Organisations de Festivals de Folklore et d‘Arts Traditionnels). Geriausiai žinomas CIOFF pripažintas mūsų krašto forumas – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje dar sovietmečiu pradėtas rengti tarptautinis folkloro festivalis „Baltica“. Beje, šis festivalis šiemet liepos mėnesį vyks Vilniuje.

Visos trys Baltijos šalys dar nuo 1987-ųjų tapo oficialiomis CIOFF narėmis, tačiau Lietuvos CIOFF organizacija dėl organizacinių nesklandumų vėliau buvo iš oficialaus šios organizacijos sąrašo išbraukta.

Šią nemalonią situaciją taisyti teko praėjusiais, 2004, metais naujai suburtos Lietuvos CIOFF asociacijos tarybai. Jos narių gretose daugiausia visos Lietuvos folkloro renginius koordinuojančios įstaigos – Lietuvos liaudies kultūros centro Folkloro poskyrio – darbuotojų. Tarybos pirmininku bei visos nacionalinės asociacijos prezidentu buvo išrinktas šių eilučių autorius.

Sugrįžti buvo sunku

Sugrįžimo į CIOFF gretas ceremonija – ilga ir sudėtinga. Teko paruošti, su tarptautine teise suderinti ir į anglų kalbą išversti naujus Lietuvos CIOFF asociacijos įstatus, gauti Lietuvos Vyriausybės garantijas, kad bus mokamas kasmetinis šalies nario mokestis (lengvatų laikai jau pasibaigė). Oficialų prašymą su garantijomis laikytis griežtų CIOFF nuostatų praeitų metų gegužės mėnesį teko vežti į Norvegijos Bergeno mieste vykusią CIOFF Šiaurės Europos regiono šalių konferenciją.

Įrodžius rimtus mūsų ketinimus aktyviai dalyvauti šios pasaulinės organizacijos veikloje ir parsivežus teigiamus aprobacijos rezultatus, spalio mėnesį buvau įpareigotas dalyvauti Generalinės CIOFF Asamblėjos, vykusios Stockton-on-Tees mieste Anglijoje, darbe. Svarstant naujų narių priėmimo klausimą, balsų dauguma buvo nuspręsta, kad Lietuva (kartu su Šiaurės Kipro ir Armėnijos delegacijomis) gali būti sugrąžinta į tikrųjų šios organizacijos narių gretas. Ir tik prieš pat Naujuosius, 2005-ųjų išvakarėse mums buvo atsiųstas oficialus Lietuvos CIOFF asociacijos pripažinimo sertifikatas. Lietuva – 87-oji šalis, įsiliejusi į CIOFF gretas.

Kas yra CIOFF?

Kas gi toji CIOFF organizacija, ką ji veikia?

Idėja suvienyti tarptautines folkloro forumų rengėjų pajėgas kilo 1970-aisiais dešimties Europos šalių folkloro festivalių prezidentams, kurių aktyviausi buvo Prancūzijos, Belgijos, Olandijos ir Portugalijos atstovai. Vėliau prie jų prisijungė dar per 80 šalių nacionalinės asociacijos.

1984-aisiais CIOFF tapo UNESCO C kategorijos, o 1990-aisiais – B kategorijos organizacija. Oficialios kalbos – prancūzų, anglų, vokiečių, ispanų ir rusų. Pagrindinis veiklos tikslas – koordinuoti autentiškojo folkloro propagavimo bei sklaidos veiklą, globaliniu mastu skatinti vietinių, regioninių jo ištakų išsaugojimo bei perteikimo dabarties kartoms apraiškas.

Pripažino „Parbėg laivelį“

CIOFF folkloro festivaliams yra keliami aukšti reikalavimai. Yra sukurta vieninga informacinė sistema, kurioje sertifikuojami periodiškai rengiami atitinkamo meninio lygio festivaliai, suburiantys nustatytos geografinės vietos folkloro kolektyvus, sudarantys reikiamas sąlygas jų pasirodymams, nakvynei, maitinimui, galimybėms bendrauti ir keistis daugialype savo patirtimi ar kita informacija.

Be „Balticos“, tarptautiniu mastu buvo pripažinti bei į CIOFF folkloro festivalių kalendorių įtraukti dar du Lietuvoje rengiami folkloro forumai. Vienas jų – nuo 1992 metų Klaipėdos miesto savivaldybės Etnokultūros centro rengiamas tarptautinis folkloro festivalis „Parbėg laivelis“, kuriame jau yra dalyvavę kolektyvai iš Anglijos, Graikijos, Indijos, Japonijos, Kroatijos, Latvijos, Lenkijos, Norvegijos, Rusijos, Švedijos, Turkijos, Ukrainos, Vokietijos, Čekijos, Portugalijos, Prancūzijos ir visų Lietuvos etnografinių regionų.

Festivalio „Parbėg laivelis“ rengėjams CIOFF aplinkoje bus lengviau rasti ir pasikviesti įdomių egzotiškų kraštų folkloro kolektyvų. Kas antrų metų vasariškiausią liepos mėnesį Danės upe Klaipėdužėn ir toliau parbėgs laiveliai ne tik su Šiaurės ar Pietų Europos, bet, tikėkimės, ir su Azijos, Afrikos tautų etninių tradicijų puoselėtojais.

Artimiausias folkloro festivalis „Parbėg laivelis“ bus rengiamas 2006-ųjų vasarą. Jau dabar CIOFF informaciniais kanalais pradeda plaukti dėmesio verti pasiūlymai iš Taivano, Togo Respublikos, Indonezijos…

Pavymui svajonę

Dažnai tenka išgirsti, kad Lietuvoje skambantis folkloras yra nykus, pernelyg liūdnas ir monotoniškas. Kita vertus, televizijos laidų „Krašto garbė“ (beje, kodėl čia buvo užmirštas Mažosios Lietuvos etnografinis regionas?) ar „Duokim garo“ populiarumas tiek tarp garbaus amžiaus, tiek ir jaunimo leidžia manyti ir kitaip. Beje, pastarosios laidos vedėja Loreta Mukaitė-Sungailienė – Lietuvos CIOFF asociacijos tarybos pirmininko pavaduotoja.

Priekaištauti dėl lietuviškųjų dainų ar sutartinių monotoniškumo būtų nedrąsu, pasėdėjus Šiaurės tautelės samių elnio kailiais dengtoje jurtoje ir išklausius be perstojo tris valandas šamano būgno palydimas apeigas. Tai prieš keletą metų teko patirti Norvegijoje. Iš pirmo žvilgsnio atrodantis žymiai didesnis tų apeigų monotoniškumas, įsigilinus į jų pirmapradę prasmę, tampa visiškai priimtinas, įdomus ir nepakartojamas.

Tam ir yra rengiami vis egzotiškesni tarptautiniai folkloro festivaliai. Nenustebkime, kad kurio nors ateities klaipėdiečių CIOFF festivalio „Parbėg laivelis“ renginių programoje bus numatytos ir kokio nors autentiško Šiaurės Skandinavijos ar Amerikos indėnų tautelės šamano atliekamos apeigos – su senaisiais elnių kanopomis dekoruotais didžiuliais būgnais, laukiniais (o gal taip ir nevertėtų vadinti…) šokiais, šūkavimais bei kvietimu žiūrovus įsijungti į šį vyksmą. Na, sakykim, kad ir kažkur Danės krantinėje ties „Meridianu“ ar Žvejo paminklu…

Pasvajokime. Šios svajonės naujai atsivėrusių tarptautinių ryšių dėka gali tapti dar ne viena malonia staigmena, praturtinančia mūsų etninės kultūros suvokimo akiratį. Įvairių pasaulio tautų tradicinio meno kontekste galėsime geriau suprasti ir savosios istorinio Mažosios Lietuvos krašto tautosakos paveldo unikalumą. Tada gal ir patys jam dar žemiau nusilenksime.

Pro giedančias uolas

Pro giedančias uolas

Žiupsnelis minčių meno leidinio “Durys” dešimtojo gimtadienio proga

Andrius MIEŽIS. Devynios pradžios. 2004 m. Akrilas, drobė, 100×100 cm. Vytauto LIAUDANSKIO fotoreprodukcija

RITA BOČIULYTĖ

“Klaipėdos” dienraštis jau dešimt metų, dažniausiai kiekvieną paskutinį mėnesio trečiadienį, Jus pasiekia su meno leidiniu “Durys”. Dešimt metų “Durys” atviros meno kūrėjams ir vartotojams. Su viltimi, kad mes reikalingi vieni kitiems. Ypač dabar, kai nyksta ribos tarp gero ir prasto, turiningo ir banalaus, savo ir svetimo, tobulo ir netobulo, profesionalaus ir mėgėjiško meno.

Šiais postmodernizmo laikais ne vienam abejonę kelia šiuolaikinio meno atvirumas. Kas žino, gal už jo slypi teatrališka apgaulė, vertybių skalės nebuvimas, pasimetimas, dvasinė sumaištis?.. O gal interpretatorius linkęs apsigauti, nes postmodernizmo kūriniai dažnai vizualūs, žaidybiški, tarsi nereikalaujantys suvokimui didesnio pasiruošimo ar estetinės kontempliacijos.

Kita vertus, tradicinė tokių meno kūrinių analizė tampa bejėgė. Mat iš tikrųjų “tradicinės estetikos kategorijos ir vertinimai darosi nepajėgūs, norėdami aprėpti tą tokią margą, prieštaringą meno patirtį”, – kaip pastebi filosofas Algirdas Gaižutis.

Kas belieka meno kritikai? Remtis tradiciniais kriterijais ir tapti dogmatiška, ar pasikliauti subjektyviu skoniu, subjektyviomis nuostatomis bei vertinimais ir rizikuoti “nuslysti paviršiumi”? Gal ir ne tokia jau baisi rizika ir nuodėmė, kai pats postmodernusis menas tarsi plūduriuoja paviršiumi, ir tai, anot Eugenijaus Ališankos, “tampa daugia-prasmiškų postmodernizmo interpretacijų šaltiniu”.

Atsiduoti interpretacijoms, improvizacijoms, džiazuoti… Ir taip tapti dar vienu postmodernizmo ženklu, tarpininku (ne itin patikimu) tarp kūrėjo ir suvokėjo? Nebent priimti tokią nuostatą, kad postmodernizmo visuomenėje “kūrinys, interpretatorius, sociokultūrinė interpretatoriaus situacija veikia vienodomis teisėmis. Jie yra vienas nuo kito priklausomi, vienas kitą palaiko ir vienas kitą kuria”. Kaip teigia filosofas Virginijus Kinčinaitis, “tai save atgaminantis hermeneutinis ratas, ir tik jo dėka meno kūrinio prasmė yra nuolat nauja. Tačiau galutinės prasmės nebuvimo sąskaita”.

Vieno didžiausių XX a. mąstytojų, vokiečių filosofo Hanso Georgo Gadamerio teigimu, meno kūriniai “kalba”, “tikrai yra čia tik tuomet, kai prie jų sugrįžtama”. Anot Gadamerio, būtis atsiskleidžia iš tapsmo, ir taip pritaikoma menui: “Kažkas mums atsiveria, kai ką nors teisingai suprantame. Taigi tai visiškai nereiškia, kad mes kažką “įskaitome” arba įdedame, ko tenai nėra. Veikiau “išskaitome tai, kas yra, kadangi tai atsiskleidžia”.

Gadamerio teigimu, tokia yra meno patirtis, žmogus ne tiesiog prisiima kažką, veikiau jis pats tame ištirpsta. Meno kūrinys, anot jo, kaip mitas, kaip sakmė, būtent todėl, kad vienodai nuslepia kaip ir parodo tai, ką sako. Toks kūrinys kalba kaskart iš naujo. Žinoma, jei turi ką pasakyti, – pridurčiau.

Anot filosofo Eligijaus Džežulskio-Duonio, “kiekvienas interpretuoja tą patį meno kūrinį savaip: mato ar girdi jame tai, ką nori, tai, ką išeina pamatyti ar išgirsti. Bet kas tuomet sudaro kūrinio meniškumą? Jo perkamumas, galimybė vartoti?..”. Filosofas primena, kad be žiūrovų, be reakcijos, pačių jų buvimo, nėra ir kūrinio. Tai visada buvo meno esmė.

Bet manęs, kultūros žurnalistės, tai nepaguodžia. Nors, anot žymaus kultūros teoretiko Georgo Steinerio, šio amžiaus dvasia yra žurnalistinė, tenka pripažinti, jog žurnalistikos pretenzijos į žmonių darbus ir dienas yra totalitarinės. Būtent todėl. Gyvename laikais, kai “išnyksta ribos tarp akademinės ir žurnalistinės plotmės, tarp nelaikiškumo ir kasdieniškumo, (…) pašnekesys apie kultūrą, kultūringas šnekėjimas, šnekėjimas apie tokį šnekėjimą užpildo tam tikrą politinį vakuumą. Jis išblaško, t.y. padeda užsimiršti ir teikia pramogą. (…) Mes nerimastingai trokštame įsiterpimo, aiškinamojo, vertinamojo tarpininkavimo tarp mūsų ir pirminio lygmens, (…) siekiame imuniteto, kurį teikia netiesioginis santykis” (G. Steiner, “Tikrosios esatys”).

Anot Steinerio, per žurnalistiką, per žurnalistinę-akademinę raišką savybingoji vertė, kuriamosios galios, kūrybinės valiutos santaupos, kitaip sakant, estetinis gyvybingumas yra kasdien nuvertinamas. Steinerio nuomone, “antrinis lygmuo – mūsų narkotikai. Slopinantis žurnalistinis, teorinis gaudesys mus tarsi lunatikus sergsti nuo neretai tiesiog akinančio, įsakmaus grynos esaties švytėjimo”.

Perfrazuojant Steinerį, belieka nepraplaukti pro giedančias uolas, kurių giesmę užslopina arba susintetina pasaulietinės pastabos ir kritika. Betgi kaip? Kaip nepraplaukti, išgirsti?.. Belieka norėti, – kaip pasakytų klaipėdietis dailininkas, VDA prof. Algis Kliševičius.

Neužšąlanti kultūra: mitas ar realybė?

Neužšąlanti kultūra: mitas ar realybė?

Magiška Klaipėdos piliavietės ir Kruizinių laivų terminalo trauka teikia vilties, kad čia dažniau švartuosis ne tik gražuoliai burlaiviai, bet ir meno renginiai. Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

Ovidijus Petkevičius

Klaipėdiečiai, pristatydami savo miestą, didžiuodamiesi akcentuoja neužšąlančio uosto dimensiją. Bet ar taip galėtume didžiuotis “neužšąlančia” uostamiesčio kultūra? Uosto reiškinys dažnai priskiriamas ekonominių miesto rodiklių sričiai. Tačiau ar galima būtų uostą vertinti kaip sudėtinę kultūrinės miesto tapatybės dalį?.. Apie tai diskutuota 2004-ųjų pabaigoje Klaipėdoje surengtoje tarptautinėje konferencijoje “Neužšąlanti kultūra. Baltijos uostamiesčių tapatybė”.

Ieškojo Baltijos uostamiesčių tapatybės

Miestus prie Baltijos vienija panašūs klausimai: kokie skiriamieji bruožai nusako uostamiesčio kultūrą, kaip apibrėžiama uostamiesčio kultūrinio paveldo sąvoka?.. Ar ieškant uostamiesčio tapatybės įmanoma į kultūrą, paveldosaugą, ekonomiką, verslą pažvelgti kaip į vieną nuo kitos priklausančias visumos dalis? Būtent tokios temos tapo kertiniais tarptautinės konferencijos “Neužšąlanti kultūra. Baltijos uostamiesčių tapatybė” klausimais.

Projektą, gruodžio 14-ąją vykusį “Klaipėdos” viešbučio konferencijų salėje, organizavo Kultūrų komunikacijų centras (buvę Klaipėdos menininkų namai) bei Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyrius. Renginį koordinavo Natali Kronast ir Rūta Lysenkaitė. Pirmąsyk vykstančioje konferencijoje, kuri sulaukė nemenko dėmesio, dalyvavo kultūros bei istorijos tyrinėtojai, architektai, uostų planavimo ir turizmo srities specialistai iš Švedijos, Norvegijos, Estijos, Latvijos bei Lietuvos. Renginį vedė minties ir žodžio meistras profesorius Leonidas Donskis.

Nuo geografijos iki semantikos

Kad Klaipėdos uostas – neužšąlantis, puikiai patvirtino ir oro sąlygos. Antra vertus, ar išties galime pasidžiaugti “neužšąlančia kultūra”? Beje, prieš pradedant analizuoti šį klausimą derėtų nustatyti pačios “kultūros” sąvokos amplitudę. Kaip patvirtina konferencijoje gvildentų problemų srautas, vieni dalyviai (ypač diskutuojant “Kultūra prieš ekonomiką: nesuderinami interesai?” tema) kultūrą vertino net ne kaip “tobulumo laipsnį”, bet kaip “žmogaus ir visuomenės veiklos produktą…”. Antrieji, menuomenės atstovai, į “kultūrą” žvelgė kaip į Kultūros ministerijos ar miesto Kultūros skyriaus kuruojamą sritį. Šioje vietoje nuomonės ženkliai išsiskyrė.

Kaip pagrindinį konferencijos tikslą vis dėlto išskirčiau “grynąją”, o ne “tobulo automobilio pagaminimo” kultūrą. Kaip “grynosios” kultūros ir meno šalininkas, be abejo, lieku šioje barikadų pusėje.

Nėra kultūros tradicijų žiemą

Nesileidžiant į ilgus samprotavimus, derėtų grįžti prie pirminės temos: ar išties galime teigti, kad gyvename “neužšąlančios kultūros” pakrantėje?

Pastaruoju metu kolegos vilniečiai ir kauniečiai neretai akcentuoja pernelyg svarų klaipėdiečių susireikšminimą, tvirtindami, kad Klaipėda tėra vasarinės kultūros ir pramogų epicentras. Pavarčius mūsų miesto kultūrinio vyksmo kalendorių, lyg ir nesunku įsitikinti “šiltojo laiko” renginių gausa: Klaipėdos pilies džiazo festivalis, visą Lietuvą sutraukianti Jūros šventė, apimanti ir “aukštąją” elitinę ir “runkelių” kultūrą, iškart po jos vykstantis operos ir simfoninės muzikos festivalis “Muzikinis rugpjūtis pajūryje”…

Vėliau kultūrinį vyksmą ištinka štilis. Nors mūsų pakrantė retai tepasiekia “kietųjų kristalų” būvį, lygiai taip pat retai kas besimaudo ir “neužšąlančios kultūros” bangose. Galbūt problema ne ta, kad Klaipėdoje nėra gajų “žieminių” kultūrinio vyksmo tradicijų, kad berods savo noru tenkinamės intensyviu “pliažiniu” vyksmu.

Šioje srityje mes dar gerokai atsiliekame nuo savo kaimynų. Ko gero, dar niekas negalėtų prognozuoti, kada bekeliaujantieji kruiziniais laivais užplūs mūsų senamiesčio gatves, parodų ir koncertų sales bei teatrus. Tiesa, iš Hamburgo atvykęs dr. Dirkas Šubertas (D. Schubert), analizavęs temą “Uostamiesčio mitas – transformacija bei kultūrinė istorinės reikšmės netektis” ir teigęs apie garsiausių pasaulio uostų “metamorfozes”, tvirtino, kad ir Klaipėdos uostui, o kartu su juo ir kultūrai, “gresia” didelės investicijos. Daugeliui iš mūsų šie teiginiai, kad ir pagrįsti moksliniais tyrimais, tekelia tik šypsnį ar verčia abejoti, jog greitu laiku nebepirmausime savižudžių skaičiumi…

Kultūra prieš ekonomiką ar ekonomika prieš kultūrą?

Kaip patvirtina gausi įvairių kultūrinių renginių lankymo tradicija, mūsų “neužšąlančios kultūros uoste” skausmingiausiai reaguojama į erdvių, skirtų kultūros (ir meno) ar turizmo reikmėms skyrimą, pritaikymą ar įkūrimą. Visi svečiai, kalbėję apie uostų perspektyvas ir vizijas, vienareikšmiškai įrodinėjo, jog senųjų uostų pastatus verta pritaikyti eksperimentinio (ir ne tik) meno kūrimui, kultūrinių centrų ar “židinių” atsiradimui. Tai suteikia uostamiesčiams išskirtinių traukos bruožų, formuoja šiuolaikinio uostamiesčio įvaizdį, kartu padeda išsaugoti unikalų jūrinį paveldą. Tokiais objektais (menų spaustuvėmis, fabrikais etc) gali pasigirti ne tik vakarietiškieji mūsų kaimynai, bet ir Vilniaus bei Kauno kultūros formuotojai. Klaipėdiečiai kol kas lieka tik ant “neužšąlančio kranto”. Tad dėsninga, kad daugeliui konferencijos dalyvių labai svarbiu ir aktualiu tapo klausimas “Kultūra prieš ekonomiką: nesuderinami interesai?”. Į pastarąjį, kaip ir reikėjo tikėtis, atsakymo neišgirdome. Ar šie interesai išties nėra suderinami (beje, teisingiau būtų teigti, kad ne “kultūra prieš ekonomiką”, o priešingai – “ekonomika prieš kultūrą” – aut. past.), atsakymo greitu laiku tikėtis turbūt ir neverta. To nesulauksime, kol mūsų ekonomika (ir ją “kuriantieji”) netaps “kultūringa”, kol nebus manoma, kad kultūra gali tapti puikia investicija, kol į kultūros kūrėją bus žiūrima tik kaip į “intelektualų elgetą”, kultūringai prašantį išmaldos. Taip ir toliau gyvensime “neužšąlančiame”, bet izoliuotame uoste. Problemos sprendimo receptas – iš liaudies medicinos srities: tapkime kūrybiniais partneriais.

Auksinės žuvelės, išaugusios… ant velėnos

Paradoksalu, tačiau Klaipėdoje, kaip niekur kitur, objektus, planuojamus skirti kultūrai, labai greitai suvalgo “auksinės” žuvelės. Nors, kaip kiti tvirtina, gyvename “neužšąlančioje” kultūrinėje terpėje, mažai čia ką jaudina kūrybinės industrijos problemos. Viltis dedame į tarptautines regatas, nors Danės upė, kurios potvyniais ir atoslūgiais alsuojame, priklauso ne miestui, o susisiekimo ministerijai…

Ir vis dėlto, nors Lietuvos visuomenė išaugo ant velėnos (kaip baigiamajame konferencijos “performanse” teigė prof. E. Aleksandravičius), uosto poreikis ne tik tarp klaipėdiečių, bet ir visoje visuomenėje yra labai stiprus.

Tad belieka tikėtis, kad ateityje nekompleksuodami galėsime tapatintis su kitais Baltijos uostamiesčiais, kad “neužšąlančia kultūra” galėsime puikuotis net ir prasidėjus žemyno “atšalimo” procesui. Šiuos pokyčius galbūt inspiruos šios konferencijos tęstinumas.

Ministras išklausė

Ministras išklausė

RITA BOČIULYTĖ

Naujasis Lietuvos kultūros ministras Vladimiras Prudnikovas sausio 20-ąją priėmė asociacijos “Savivaldos kultūros kolegija” atstovus. Anot asociacijos kanclerės Nijolės Laužikienės, šio susitikimo tikslas buvo ministrui pristatyti kolegiją, jos veiklą, aptarti, kuo ji gali būti naudinga kultūros ministrui, ir iškelti aktualias visai Lietuvai ir jos regionams kultūros problemas su viltimi, kad ministras padės jas išspręsti.

Savivaldos kultūros kolegija, veikianti jau 10 metų, vienija 13 narių – visus šalies savivaldybių kultūros administratorius. Antri metai asociacijai vadovauja Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja N. Laužikienė.

Asociacijos kanclerė “Klaipėdos” dienraščiui tvirtino, kad, Savivaldos kultūros kolegijos nuomone, regioninės kultūros politikos plėtros programos įgyvendinimas mūsų šalyje yra įstrigęs, apskrityse (taip pat ir Klaipėdos) nevykdomas įstatymas, kuriame nurodoma, kad jos įgyvendina valstybės kultūros politiką. Pernai tam tikslui šalies apskritys iš valstybės biudžeto gavo po 100 tūkstančių litų kultūros plėtrai. Vienos jas panaudojo įsteigdamos kultūros darbuotojų etatus ir juos išlaikydamos, kitose lėšos buvo skirstomos įvairiai, ir ne tik kultūros reikmėms. Ministerijai rekomendavus, prie apskričių administracijų buvo sudarytos kultūros ir meno tarybos. Dauguma jų, anot N. Laužikienės, nepatenkintos, kaip tie valstybės pinigai buvo panaudoti. Juolab kad šiemet apskričių administracijos vėl gaus kultūrai po 100 tūkstančių litų ir vėl disponuos jais kaip išmano? “Mes prašėme ministrą, kad būtų aiškiau reglamentuota, kam tos valstybės lėšos apskrityse turi būti skiriamos, kad būtų tiksli nuoroda – konkurso keliu kultūros programoms įgyvendinti”, – “Klaipėdai” sakė N.Laužikienė.

Susitikimo metu buvo aptarti ir kiti, asociacijos narių nuomone, svarbūs savivaldos kultūros klausimai. Vienas jų – dėl materialinės bazės gerinimo bibliotekoms, kultūros centrams ir muziejams. “Be valstybės paramos, savivaldybės šių problemų negali išspręsti, – tvirtino Savivaldos kultūros kolegijos kanclerė. – Valstybės mastu kol kas patvirtintos tik bibliotekų programos, bet jos finansuojamos ir įgyvendinamos vangiai.”

Taip pat su ministru asociacijos atstovai kalbėjosi apie kultūros darbuotojų atlyginimus, kurie pernai šiek tiek padidėjo, bet nepakankamai. “Kol kas kultūros darbuotojų kvalifikacija nesiejama su atlyginimu, – patikslino N. Laužikienė. – Prašėme ministrą, kad ruošiamuose atestacijų nuostatuose aukštesnės kategorijos kultūros darbuotojui suteikimas būtų susijęs ir su jo atlyginimo augimu.”

Su ministru kalbėta ir dėl struktūrinių fondų, – tikintis, kad juose atsiras “eilutė” kultūrai, remiantis portugalų, lenkų ir kitų šalių pavyzdžiais. Šalies savivaldos kultūros administratoriai išreiškė nepasitenkinimą Kultūros ir sporto rėmimo fondu. Iš jo remiamų projektų du trečdaliai yra Vilniaus menininkų ir tik vienas trečdalis – iš kitų šalies miestų bei apskričių. Savivaldos kultūros administratoriai mano, jog Kultūros ir sporto rėmimo fondas turėtų skirti daugiau dėmesio mažesniems kultūros ir meno projektams iš Lietuvos regionų.

Savivaldos kultūros kolegija kreipėsi į V.Prudnikovą, prašydama, kad Kultūros ministerijoje būtų įkurtas Regioninės politikos skyrius, kurį įsteigti rekomenduoja ir Europos Sąjungos ekspertai.

Po susitikimo su kultūros ministru N. Laužikienė reziumavo: “Ministras mus įdėmiai išklausė, kažko konkretaus nepažadėjo, bet patikino, kad neliks abejingas mūsų išsakytoms mintims, prašymams bei pasiūlymams, kuriuos pateikėme ir raštu. Be kita ko, ministras vienareikšmiškai mums pritarė, kad į regionų kultūros problemas labiau turėtų atkreipti dėmesį apskričių administracijos.”

Koncertų salė festivaliu pakilo naujam skrydžiui (2)

Koncertų salė festivaliu pakilo naujam skrydžiui (2)

Vilniečių trio „Kaskados“ įtikinamai ir jautriai perteikė gilią dvasinę genialios P. Čaikovskio muzikos vidinę jėgą.

Daiva Kšanienė

Po metus trukusios rekonstrukcijos į neatpažįstamai atsinaujinusią ir modernią Klaipėdos koncertų salę 2005-ųjų išvakarėse klaipėdiečius sukvietė atidarymo proga surengtas festivalis „Muzika sugrįžta“.

Pirmuosius tris šio festivalio koncertus apžvelgėme praėjusiose „Duryse“ (2004 m. gruodžio 29), tačiau į jas „nebesuspėjo“ dar keturi, vykę padieniui, iki pat festivalio finišo gruodžio 31-ąją. Šią skolą melomanams grąžiname su šiuo pirmuoju 2005-ųjų „Klaipėdos“ laikraščio meno leidinio „Durys“ numeriu.

Neapgalvojo programos

Septynių koncertų maratono viduryje – gruodžio 28-ąją – rekonstruotoje Klaipėdos koncertų salėje publika klausėsi fortepijoninio trio “Kaskados” iš Vilniaus, taip pat Lietuvos operos ir baleto teatro solistės Inesos Linaburgytės bei studentės Aistės Miknytės koncerto.

Mano galva, šio koncerto programą organizatoriai sudarė nepakankamai apgalvotai. Ji buvo pernelyg marga ir žanrų, ir stilistikos, ir atlikėjų požiūriu (tarsi koks žanrinis stilistinis popuri). Pirmoje dalyje puikus ansamblis (fortepijoninis trio), be įstabaus, emociškai turtingo, tobulai išplėtoto, muzikos grožiu tiesiog hipnotizuojančio didžiojo romantiko P. Čaikovskio kamerinio veikalo Trio op. 50, a-moll, atliko ir absoliučiai su juo nederantį (nei emociškai, nei stilistiškai), tarsi “prilipdytą” šiuolaikinį klaipėdietės kompozitorės Loretos Narvilaitės kūrinį. (Duoklė festivalio meno vadovei?)

Antroji koncerto dalis vėlgi mažai ką bendra turėjo su pirmąja. Tai buvo visiškai kito žanro, kitos sudėties, skirtingos stilistikos, t.y. vokalinė operinė muzika, tuojau pat iš atminties ėmusi “trinti” ką tik girdėtą subtilųjį P. Čaikovskį.

Antroje dalyje solistė I. Linaburgytė, dalyvaujant jos dukrai Lietuvos muzikos akademijos studentei Aistei Miknytei, akompanuojant pianistui Aleksandrui Vizbarui, dainavo arijas iš XIX a. italų kompozitorių operų.

Klausant antrosios dalies, susidarė įspūdis, kad patekai į visiškai kitą koncertą. Nuo seniausių laikų žinoma, kad kiekvienas koncertas (kaip ir atskiras muzikos kūrinys) privalo turėti savo stilistinę bei dramaturginę liniją (nes to reikalauja koncertų organizavimo logika bei muzikos poveikio sėkmė). Norint padaryti estetinę įtaką klausytojui, toji linija turi būti auganti, kylanti. Juk būtent taip Koncertų salės atidarymo cikle savo programas sudarė ir G. Rinkevičiaus simfoninis orkestras, ir pianistas P. Geniušas. Vargu ar būtų pasiektas meninis efektas, jei pastarasis pradžioje būtų skambinęs F. Listo rapsodiją, o pabaigoje F. Šuberto pjeses. Koncertų programų sudarymas ir “numerių sudėstymas” yra viena iš svarbių (ir nelengvų) kiekvieno koncerto sėkmės sąlygų. Tai taip pat menas, reikalaujantis profesinio ir vadybinio išmanymo, koncerto vyksmo dramaturgijos pojūčio. Čia neužtenka būti geru siauros savo srities muzikantu. (Juk paveikslų parodų salėse niekada šalia A. Karačio “Pietos” nebus kabinamas V. Antanavičiaus asambliažas “Demografinė krizė”).

Dėl neapgalvoto programos sudarymo, nukentėjo atliekamos muzikos poveikio jėga. Nors, jei iš esmės skirtingi kūriniai nebūtų “sugrūsti” į vieną koncertą, įspūdis būtų visiškai kitoks.

Į išgyvenimo viršūnes

Pirmojoje dalyje genialusis dviejų dalių P. Čaikovskio Trio “Didžiojo artisto atminimui” op. 50, a-moll (I d. Moderato assai, II d. Tema su variacijomis), parašytas 1882 m., skambėjo kaip vientisas, nenusakomo skausmo, liūdesio, bet kartu ir šviesos proveržių prisodrintas veikalas. Muzikos tėkmė “vedė” klausytoją į apibendrinto (nesuasmeninto ar sentimentalaus) estetinio grožio ir dvasinio išgyvenimo viršūnes.

Puikūs instrumentininkai R. Mataitytė, A. Šikšniūtė ir E. Kulikauskas visa savo esybe bei širdimi, neklystančiu meniniu jausmu pajuto šviesaus dramatizmo kupiną P. Čaikovskio nuotaiką, kurią kompozitorius atskleidė kūrinyje, sukurtame savo mirusio geriausio draugo pianisto, kompozitoriaus ir mokytojo Nikolajaus Rubinšteino atminimui. Ansamblis įtikinamai ir jautriai perteikė gilią dvasinę genialios muzikos vidinę jėgą – jos nepaprastą melodingumą, išraiškos turtingumą, emocijų kaitą.

Kamerinis ansamblis “Kaskados”, nebe pirmą kartą besilankantis Klaipėdoje (Rusnė Mataitytė (smuikas), Albina Šikšniūtė (fortepijonas), Edmundas Kulikauskas (violončelė)), grojo su tikru įkvėpimu, jautriai, protu ir jausmais suvokdami beribę šios muzikos gilumą, autoriaus pergyvenimų tikrumą.

Ansamblio grojimas idealiai atitiko P. Čaikovskio sumanymą, kai “iš kiekvienos antrosios dalies variacijos kaip gyvas ryškėjo jo (N. Rubinšteino – aut. past.) paveikslas, iškyląs vienokios ar kitokios nuotaikos šviesoje…” Atlikėjai atskleidė genialią P. Čaikovskio muzikos savastį, jos pakilumą, liūdesio kupiną dainingumą bei audringą polėkį.

Po to, kas paskyta, nebederėtų ir kalbėti apie tai, kad ansamblio dalyviai pasirodė kaip talentingi savųjų instrumentų bei ansambliško grojimo virtuozai.

Kai liepto nėra…

Į pirmjąją dalį, kurioje skambėjo sukauptas ir pilnas susimąstymo bei gėlos P. Čaikovskio Trio (ilgas savo trukme), tik menkai apie koncerto formos, jo dramaturgijos reikalavimus nusimanantis organizatorius galėjo įtraukti šiame kontekste absoliutų “svetimkūnį” – L. Narvilaitės tai pačiai sudėčiai (trio) parašytą kompoziciją “Kai liepto nebus, pereisiu upę”. Ji savo muzikos kalba bei išraiška akivaizdžiai disonavo minėtam P. Čaikovskio veikalui.

Kyla klausimas, ar L. Narvilaitės kompozicija iš viso buvo čia reikalinga (pirmoji dalis tęsėsi ir taip pakankamai ilgai). Be to, iš neaprėpiamai gausios pasaulio muzikos literatūros buvo galima parinkti kur kas vertingesnį ir įdomesnį kūrinį.

“Kaskadų” atlikėjai L. Narvilaitės kompoziciją grojo taip, kaip ji ir buvo parašyta, – racionaliai, apgalvotai, mažai apeliuojant į klausytojo emocijas. Tačiau talentingi ansamblio dalyviai sugebėjo “ištraukti” iš jos visa, kas tik buvo įmanoma.

Klausant labiausiai stebino neatitikimas tarp programinio pavadinimo ir pjesės skambėjimo. Ką bendra turi romantiškas, metaforiškas, savitas asociacijas keliantis pavadinimas “Kai liepto nebus, pereisiu upę” su racionalia, tradiciškai modernia muzika, kurią girdėjome? Manau, kad šiai kompozicijai galėjo būti “pridėtas” bet koks pavadinimas arba apsieita visai be jo.

Trūko meninės įtaigos

Antroji koncerto dalis “iškrito” iš koncerto eigos dramaturginio konteksto: subtilusis, skaus

I. Linaburgytė, akompanuojant pianistui Aleksandrui Vizbarui, dainavo arijas iš XIX a. italų kompozitorių operų, pakerėdama publiką gražiu, plataus diapozono balsu ir puikia scenine laikysena.
ingasis P. Čaikovskis ir populiarios itališkos arijos su fortepijonu! Garsi Lietuvos operos ir baleto teatro solistė Inesa Linaburgytė koncerte atliko klasikinę, herojišką Alcestės ariją iš K. V. Gliuko operos, Dž. Verdžio kūrinių fragmentus: dramatišką Leonoros ariją iš operos “Likimo galia”, ledi Makbet ariją iš operos “Ledi Makbet”, aistringą Leonoros ariją iš operos “Trubadūras”; taip pat Dž. Pučinio arijas: skausmingą, kupiną kančios lopšinę – Andželikos ariją iš operos “Sesuo Andželika”, dvi skirtingas (šviesios meilės bei tragizmo) Toskos arijas iš operos “Toska”.

 

Šioje koncerto dalyje taip pat dalyvavo A. Miknytė (sopranas), solo padainavusi Lauretos ariją iš Dž. Pučinio operos “Džani Skiki” bei kartu su I. Linaburgyte – Džuljetos ir Mūzos duetą (barkarolę) iš Ž. Ofenbacho operos “Hofmano istorijos”.

Gražus, plataus diapozono (neatsitiktinai nemažai dainavusi mecosoprano partijų), turtingas obertoną I. Linaburgytės balsas jau pats savaime kelia susižavėjimą. Ne mažiau svarbu, kad dainininkė turi puikią sceninę išvaizdą, artistišką laikyseną. Ji puikiai “valdo” savo stiprų vokalą, meistriškai, lygiai pereina iš vieno registro į kitą.

Gal tik šiek tiek įtemptai, ne visai natūraliai skambėjo aukštos natos. Vis dėlto interpretuojant tik du panašios stilistikos autorius (Verdį ir Pučinį), solistei reikėjo ypač atidžiai įsigilinti į dainuojamų arijų individualią raišką, jose reiškiamų minčių ir jausmų gradaciją. Dabar gi beveik visos arijos nuotaikų požiūriu skambėjo panašiai. Trūko jose meninės įtaigos, atkuriamų personažų charakterių įvairovės.

Ne to rango

Suprantamas mamos – garsios solistės noras (M. Kabaljė pavyzdys?) parodyti publikai savo dukrą, besirengiančią tapti profesionalia dainininke. Be to, A. Miknytė savo numerius (ariją ir duetą) padainavo gan tvarkingai, tiksliai. O publiką visada jaudina vaikų ir tėvų (mamų) bendras muzikavimas scenoje. Tačiau akivaizdu, kad jaunajai dainininkei dar reikia labai daug dirbti, tobulintis, įgauti vokalinės jėgos, įvaldyti sudėtingas dainavimo meno paslaptis. Nuoširdžiausiai to jai linkiu, kaip, manau, ir visa Klaipėdos publika.

Norėčiau pasakyti visai ką kita. Jei šis festivalis, atidarant rekonstruotą Koncertų salę, pretendavo į aukščiausią meninį lygį bei tokio pat rango atlikėjus (organizatorių nuomone, uostamiestyje tokių, be „Aukuro“ choro ir Klaipėdos kamerinio orkestro, kaip žinia, daugiau neatsirado), tai visai nesuprantamas šios jaunos, vos pirmuosius žingsnius koncertinėje scenoje žengiančios dainininkės pakvietimas dalyvauti jame. Ką turi galvoti ir kaip jaustis mūsų miesto talentingi atlikėjai?

Kaip pirmoji, taip ir antroji koncerto dalis neturėjo kylančios linijos, logiško “ėjimo” į kulminaciją. Apmaudu, kad gerų muzikų pasirodymą sumenkino nevykęs programų išdėstymas.

Improvizacijų fiesta

Festivalį žaviai paįvairino džiazo muzikos projektas “Mutatis mutandis” – “Džiazas atranda kontrabosą” (gruodžio 29 d.).

Festivalį žaviai paįvairino džiazo muzikos projektas “Mutatis mutandis”, virtęs nuostabiu šviesos ir garso spektakliu. Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos
Koncertą vedęs šio projekto vadovas, kontrabosininkas Arnoldas Gurinavičius paprastai, be jokios pompastikos ir pakelto tono, įtikinamai ir nuoširdžiai papasakojo, kaip ir kodėl gimė šis projektas.

Nors, kaip sakė A. Gurinavičius, džiazas seniai “atrado” kontrabosą, tačiau jis ir bendraminčiai norėjo atkreipti dar didesnį dėmesį į šį, atrodo, ribotos technikos instrumentą. Be to, taip jau susiklostė, kad projektui pritarė ir jame dalyvauja labai talentingi muziai, be galo įdomios asmenybės: A. Gurinavičius (kontrabosas), Arūnas Šlaustas (fortepijonas, klavišiniai), Vytautas Mikeliūnas (smuikas, altas), Vita Rusaitytė (vokalas), Skirmantas Sasnauskas (vokalas, trombonas), Darius Rudis (mušamieji), Eugenijus Kanevičius (kontrabosas), Saulius Astrauskas (perkusija), styginių džiazo kvartetas: V. Mikeliūnas (I smuikas), Ingrida Rupaitė (II smuikas), Dainius Palšauskas (violončelė), A. Gurinavičius (kontrabosas).

Pirmoji koncerto dalis – aštuonių skirtingai tobulų improvizacinių kūrinių fiesta. Jos sėkmę nulėmė daugelis komponentų, iki smulkmenų ir subtiliausių niuansų apgalvotos visos pasirodymo detalės – muzikantų išsidėstymas scenoje, apranga, apšvietimas, puikus įgarsinimas, mizanscenos, santūrūs vaidybiniai elementai, judantis vaizdinis, grafinis spalvinis fonas scenos gilumoje ir kita. Tačiau labiausiai žavėjo aukščiausio lygio muzikantų grojimas, dainavimas, nepakartojamos improvizacijos.

Kontrabosas – kaip smuikas

Į nepaprastą, pakilią koncerto nuotaiką įvedė jau pati pirmoji kompozicija – Bilo Evanso “Valsas” (A. Šlaustas (fortepijonas), D. Rudis (mušamieji) ir A. Gurinavičius (kontrabosas)). Po jos sekė neįtikėtino virtuoziškumo improvizacija solo kontrabosu pagal vengrų kilmės prancūzų kompozitoriaus Josepho Kosma dainą “Krintantys lapai”. Ši improvizacija sukėlė nuostabą ir susižavėjimą tiesiog kosmiškai virtuozine A. Gurinavičiaus technika ir įkvėptu muzikavimu. Atrodė, kad girdime ne įprastą, nelabai paslankų kontrabosą, o neribotų galimybių, tik žemesnio registro, didelį smuiką.

Panašų įspūdį padarė ir kiti kūriniai: F. Churchillo “Kada nors ir mano princesė ateis” (du kontrabosai, fortepijonas, mušamieji), Chicko Corea “Ispanija”, Telonius Monko “Vidurnaktis” (V. Rusaitytė (vokalas), du kontrabosai, violončelė, du smuikai, klavišiniai, mušamieji), Ary Barroso “Brazilija” (ta pati sudėtis, prisijungus klavišiniams), Joe Zavinui “Paukščių šokis” (panašios sudėties ansamblis) ir kt.

Visos šios kompozicijos – skirtingos, bet kiekviena jų reikalauja nepaprasto atlikėjų meistriškumo, virtuoziško instrumentų “valdymo”, improvizavimo dovanos bei artistiško sceninio laisvumo. Aukštą džiazo dainavimo kultūrą parodė puikų, gražų balsą, žavingą išvaizdą turinti V. Rusaitytė. Vargu ar jai šiandien kas nors Lietuvoje galėtų prilygti džiazo vokalo stiliuje. Beje, “Braziliją” minėtai sudėčiai aranžavo V. Rusaitytė, visas kitas – V. Mikeliūnas.

Džiazo spektaklis

Antroji džiazo projekto dalis “Mutatis mutandis. Eklektiškas bolero” jau be jokių išlygų buvo ištisas, tikras džiazo spektaklis. Jame prie ansamblio dalyvių išraiškingu, ekspresyviu šiuolaikiniu šokiu prisijungė dvi aktorės-šokėjos Edita ir Judita Zareckaitės.

Ši dalis prasidėjo itin netikėtai, bet labai skoningai: iškilmingu fraku pasipuošęs A. Gurinavičius grakščiai ir lyriškai fortepijonu paskambino Frederiko Šopeno Valsą cis-moll. O po jo, pakitus sceniniam vaizdui, muzikantų aprangai, prasidėjo neįprastas džiazo spektaklis. Jo muzika, dinamika, ritmas, faktūros, judesys, bendras sceninis vyksmas, augo, vystėsi kylančia linkme, pajungiant visas muzikos išraiškos priemones, taip pat vizualines galimybes. Aukščiausia kulminacija – ugningas šokis – aliuzija į M. Ravelio Bolero – spektaklio pabaigoje.

Tokios netradicinės džiazo ansamblio sudėties, kurioje dominuotų styginiai instrumentai (ypač kontrabosai), dar niekur neteko girdėti. Ji ne tik imponavo savo naujumu, bet ir padarė nepaprastai malonų, aukštos kultūros įspūdį. Tai buvo reto meniškumo džiazas. Be kita ko, jis “neplėšė” ausų būgnelių.

Visapusiškai genialus

Geniali menininko asmenybė labai daug ką gali pasakyti žmonėms. Ir pasakyti savaip, individualiai. Ji sugeba įkvėpti gyvybės, talentingiausios išraiškos bet kuriam žanrui, bet kokiam muzikos stiliui.

Toks menininkas mūsų dienomis, manau, yra visapusiškai genialus muzikas – kontraboso Meistras (klasikinės, šiuolaikinės, džiazo muzikos atlikėjas, aranžuotojas, kūrėjas) A. Gurinavičius. Jis ir buvo viso Klaipėdoje girdėto muzikinio projekto “Mutatis mutandis” siela ir impulsas. Kontrabosas čia buvo dominuojantis, “vedantysis”, soluojantis” bei “organizuojantis” instrumentas.

Visas džiazo koncertas išlaikė vientisą stilių, dramaturgiškai logišką kulminacijų pasiskirstymą, privedusį iki finalinio triumfo.

Manau, kad daugelis girdėjusiųjų šį ansamblį su didžiausiu nekantrumu laukia naujų jo pasirodymų Klaipėdoje.

Naujas amplua

Dar viena festivalio puošmena tapo Vilhelmas Čepinskis ir jo vadovaujamas styginių ansamblis (gruodžio 30 d.).

Lietuvoje ir plačiai pasaulyje žinomas smuiko virtuozas V. Čepinskis šį kartą pasirodė naujame amplua – solistas su styginiu ansambliu. Kadangi jau seniai esame įpratę net ir prieš nedidelį instrumentinį ansamblį matyti dirigentą, šis barokinis pavidalas, kai solo griežiantis smuikininkas kartu yra ir savo ansamblio vadovas, atrodė labai žaviai ir natūraliai.

V. Čepinskis griežė įkvėptai, be jokio manieringumo, be įtampos, be noro demonstruoti “artistą”, tarsi žaisdamas smuiku.
Tik pernai spalio mėnesį susikūręs styginių ansamblis, koncerte Klaipėdoje grojęs sudėtingus baroko bei šiuolaikinės muzikos kūrinius, parodė dideles savo galimybes bei meninio augimo perspektyvą.

Visai suprantama, kad, grodami (be dirigento) iš viso tik trečią kartą, ansamblio dalyviai jautė įtampą ir jaudinosi. Gal todėl pirmasis atliktas kūrinys Arkangelo Korelio kalėdinis “Concerto grosso”, op. 6, Nr. 8, g-moll (be dirigento ir be solisto) vietomis skambėjo šiek tiek padrikai, pasitaikė ritminio “išsibalansavimo”, trūko aiškesnio dramaturginio “vedimo”, nebuvo išryškinto pabaigos įspūdžio. Tačiau garso kultūra, jo kokybė, sodrus tembras atpirko visus trūkumus.

Vilhelmas Čepinskis ir jo vadovaujamas styginių ansamblis tapo klaipėdiečių festivalio „Muzika sugrįžta“ puošmena.

Griežė lyg žaisdamas

Antrasis atliktas veikalas – Antonio Vivaldžio keturių koncertų ciklas smuikui solo, styginiams ir klavesinui “Metų laikai” (“Pavasaris”, “Vasara”, “Ruduo”, “Žiema”) tapo tikra meno puota.

Klausytojams atsiskleidė laisvas, lakus, artistiškas V. Čepinskio muzikavimas, jo smuiko švelnus, minkštas garsas, lanksti frazuotė, žėrintis virtuoziškumas. Griežė jis įkvėptai, be jokio manieringumo, be įtampos, be noro demonstruoti “artistą”. Jis tarsi žaidė smuiku (gerai žinome, kad tai didžiulio darbo ir talento rezultatas). Verta pakartoti lordo Yehudi Menuhino dar 1998-aisiais pasakytus žodžius, kad V. Čepinskis – “ir puikus virtuozas, ir labai aukštos kultūros smuikininkas. (…) Tiesą sakant, jau seniai negirdėjau taip jaudinamai grojančio jauno žmogaus.”

Be galo imponavo V. Čepinskio vadovavimas ansambliui. Čia taip pat pasireiškė subtili ir elegantiška maniera: nežymus žvilgsnis, santūrus judesys, lengvas galvos krustelėjimas, žavus, vos juntamas šypsnys… Jautriam ansambliui šito užteko. A. Vivaldį jis grojo tiksliai, įkvėptai, įdomiai ir lengvai, o interpretavo savitai, naujai, šiek tiek romantine maniera, išgaudamas daugiau ekspresijos, labiau nei įprasta išryškindamas kontrastus tarp dalių.

Apskritai daugybę kartų girdėtą šį A. Vivaldžio kūrinį V. Čepinskis ir jo ansamblis įprasmino visiškai naujai, suteikė jam daugiau šiuolaikiškumo. Dėl to “Metų laikų” atlikimas tik laimėjo, o klausytojai liko sužavėti.

Gaila tik, kad gėrėtis puikiu vientisu kūriniu trukdė, o atlikėjus blaškė nuolat ne laiku pasigirstantys publikos plojimai. Čia priekaištą reikia pasakyti koncerto vedėjai Rūtai Vildžiūnienei, nes jau seniai Klaipėdoje to nebuvo. Pranešėja įtaigiai nepaaiškino, kokia šio ilgo veikalo struktūra, nepabrėžė ypatingos jo sandaros bei nesuteikė būtinos informacijos apie patį kūrinį. Po koncerto, kalbėdamasi su kai kuriais klausytojais, įsitikinau, kad jie taip ir nesuprato kūrinio programinio sumanymo, – kada skambėjo “Vasaros” muzika, kada “Žiemos”…

Bravo ansambliui!

Antrojoje koncero dalyje V. Čepinskis ir ansamblis atliko XX a. kompozitorių kūrinius: pastaruoju metu populiaraus Astoro Piacolos keturių tango ciklą “Metų laikus” (“Vasara”, “Ruduo”, “Žiema”, “Pavasaris”), Zoltano Koday Adagio ir Jeno Hubay čigonišką sceną “Sveika, Kati”. Visus šiuos kūrinius iš įvairių instrumentinių sudėčių styginių ansambliui ir solistui aranžavo V. Čepinskis.

Grieždami šias kompozicijas, atlikėjai ir jų vadovas įrodė esą pajėgūs jautriai ir įdomiai interpretuoti skirtingiausių stilių muziką. Lengvo, šokio pobūdžio A. Piacolos kompozicijas muzikantai sugebėjo atlikti ne tik žaismingai, patraukliai, bet ir suteikė joms subtilesnę prasmę bei mintį. Z. Koday Adagio jaudino emociniu tyrumu, o J. Hubay “Sveika, Kati” – temperamentu, šokio ugningumu.

V. Čepinskio ir jo styginių ansamblio klausytojai ilgai nenorėjo išleisti iš scenos. Audringais aplodismentais stovėdami dėkojo talentingajam, Mūzų paženklintam smuikininkui. Tikrai buvo už ką.

Davė „toną“

Festivalį užbaigė (gruodžio 31 d.) tie patys muzikos kolektyvai, kurie jį ir pradėjo: Klaipėdos muzikos centro choras “Aukuras” (vadovas Alfonsas Vildžiūnas), Klaipėdos muzikos centro kamerinis orkestras (vadovė Liuda Kuraitienė), dalyvavo ir kiti atlikėjai, svečiai iš Vilniaus – pianistai Sonata ir Rokas Zubovai, akordeonistas Raimondas Sviackevičius.

Šio koncerto negaliu vertinti, nes jame nebuvau. Tikiuosi, kad tai buvo nuotaikingas, linksmas, naujametės nuotaikos kupinas renginys. Nors, paskaičius spausdintą programą, dėl kai kurių kūrinių vis dėlto kilo tam tikrų abejonių (suprantama, jei programa buvo atlikta tokia, kokia skelbta). Vargu ar tinka naujamečiam vakarui toks rimtas, sukauptas kūrinys, kaip Johaneso Bramso “Meilės dainos” op 52.

Po rekonstrukcijos atidarytoje Koncertų salėje pirmasis įvykęs koncertų ciklas – festivalis pasibaigė, sulaukęs didelio publikos susidomėjimo, rėmėjų dėmesio, organizatorių triūso. Norisi tikėti, kad festivalio duotas “tonas” išliks šioje salėje daugelį metų.

Režisierius Alvydas Vizgirda: „Teatras turi turėti namus“

Režisierius Alvydas Vizgirda: „Teatras turi turėti namus“

Pilies teatro režisierius Alvydas Vizgirda savo pastatytų spektaklių neskaičiuoja, o labiausiai džiaugiasi, kad nusišypsojo laimė visąlaik dirbti su įdomiais ir talentingais žmonėmis. Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

RITA BOČIULYTĖ

Šį pavasarį Pilies teatras, kurį Klaipėdoje įkūrė ir kuriam vadovauja režisierius Alvydas VIZGIRDA, švęs 20-metį. Pilies teatras uostamiestyje žinomas ir mylimas. Jis nuolat dalyvauja Jūros šventėje, rengia „Šermukšnio“ festivalius, daug keliauja, kasmet pastato po du naujus spektaklius, penkti metai vienas iš jų – vaikams.

Pernai Pilies teatras buvo iškraustytas iš Muzikos centro koncertų salės, dabar repetuoja ir vaidina Žvejų rūmuose, nors po tuo pačiu Klaipėdos miesto savivaldybės Muzikos centro stogu, bet jaučiasi kaip be savo namų. „Žvejų rūmuose iš buvusios kino salės perdaryta patalpa teatrui, mano galva, visai netinkama. Mes pradėjom vaidinti fojė – „Marlenę“, „Šilką“ ten parodėm. Bet argi tai išeitis?!.“ – apmaudžiai klausia teatro vadovas.

Jis vis dar svajoja apie tokius teatro namus, kur būtų jauku ir artistams, ir publikai… Čia, Klaipėdoje, kur, anot A. Vizgirdos, turime normaliai, labai natūraliai besivystančią kultūrą, bet… „Jos nemylim. Klaipėdoje ta nemeilė kultūrai iš mūsų provincialumo dygsta. Matom, kas yra gero kitur, o nevertinam to, ką patys turim“, – tvirtino režisierius.

- Režisieriau, kur įvyko Jūsų pirmasis susitikimas su savuoju teatru?

- „Medienkėj“. Anuomet taip „saviakiškai“ vadinom Medienos medžiagų kombinatą, kuriame viskas ir prasidėjo, jis mus priglaudė, šelpė, mumis tikėjo… O mūsų teatras prasidėjo nuo trijų žmonių. Pats pirmasis spektaklis – „Laiškai tolimai žvaigždei“. Kai kurie klaipėdiečiai dar jį prisimena…

- Jei rašytumėte memuarus ar Pilies teatro istoriją, kokius ryškiausius žingsnius paminėtumėte?

- Iš pirmojo dešimtmečio – spektaklius „Vilčių nemunai“, „Ekvus“, komediją „Savižudis“. Paskui prisidėjo tarptautinis teatrų festivalis „Šermukšnis“, kuris pernai įvyko jau vienuoliktą kartą. „Šermukšnis“ – svarbu, aš juo patenkintas, ypač paskutiniais festivaliais. Tačiau man visą gyvenimą svarbiau buvo pats teatras.

- Per savo istoriją Pilies teatras išgyveno turbūt ne vieną krizę?

- Ko gero, visi teatrai jų neišvengia. Pas mus jos kyla dėl to, kad kartais vyksta pernelyg didelė aktorių kaita. Mes taip lengvai juos prarandame, net nemėginame sulaikyti. O paskui „perkame“ teatrus iš Vilniaus… Klaipėdos kultūra kenčia dėl to, kad jos nemylim. Norim, kad chorai gerai dainuotų, teatrai vaidintų, bet, atsiprašau, – visąlaik už tuos pačius grašius…

- Pilies teatras jaučiasi neįvertintas, nuskriaustas?

- Man atrodo, kad ne tik mūsiškis…

- Manote, Vilniuje būtų geriau?

- Aš gyvenu šiame mieste. Prie jo tiek įpratau, kad tai jau yra mano miestas, nors gimiau Suvalkijoje. Negalvoju, kad Vilniuje būtų geriau. Bet manau, kad Klaipėdoje trūksta valdžios dėmesio teatrui. Ir ne tik jam. Miesto kultūrinė bendruomenė susiskaldžiusi. Gal ir galėtų kartu už save pakovoti, bet… Visi galvoja apie save…

- Tai kas atveda žmones vaidinti Pilies teatre? Kaip juos sulaikote?

- Stengiuosi suteikti kažkokią paskatą… Ne finansinę. Juk mūsų teatro artistai, nors ir ragavę teatro mokslų, duonai užsidirba kitur, o vaidina savo malonumui. Mes keliaujam kartu, kalbamės apie tai, kodėl esame čia, ką veikiame. Pasikeitusi kultūrinė terpė, gyvenimo skubėjimas, naujo gyvenimo sampratos fikcija, visa šita „turgaus“ ekonomika labai stipriai mus laiko savo gniaužtuose. Į tą ratą įkrenta visi, ir keista, kas su jais vyksta… Žmonės nebepasišneka! Vienas kitam nebeturi laiko! Pusę gyvenimo dirba namui, kitą pusę – daiktui. Gal aš pernelyg minimalistas, bet šito nesuprantu. Kiekvienas turim savo galimybes, reikia jas pripažinti ir stengtis realizuoti save.

- Jūs save realizuojate?

- Kuo norėjau tapti, tuo ir tapau. Kur stojau mokytis, ten įstojau. Tikrai ne atsitiktinai pakliuvau į teatrą.

- Ką matote, žvelgdamas į šiandieninį Lietuvos teatrą, – tai sutaria su Jūsų kūrybinėmis pažiūromis ar ne?

- Dažniausiai sutaria. Labai teigiamai vertinu šiuolaikinį teatrą. Stengiuosi į jį žiūrėti be kaprizų. Ir manau, kad Lietuvoje, be tų kelių korifėjų, yra daug gabių, gerų, labai skirtingo, įdomaus braižo režisierių.

- Teatro misija šiuolaikiniame visuomenės gyvenime, – kaip ją suvokiate Jūs?

- Klausiu savęs, kuo nepatinka man daugelis šiuolaikinių spektaklių, netgi tie, didžiai giriami?.. Kuo toliau, tuo labiau manęs visai nedomina „purvinokos“, „gatvės“ temos, tai, kas neva yra šiuolaikiška. Amžina žmogaus gyvenimo prasmės problema man irgi atrodo labai liūdnai. Vieno žmogaus gyvenimas, drįstu manyti, išvis prasmės neturi. Turi prasmę galbūt žmonijos gyvenimas. Man atrodo, kad žmogus į šią žemelę pagyventi ateina tam, kad pamatytų, kokia ji be galo graži, tam, kad mylėtų, o visa kita – kiek buvę, kiek nebuvę.

Taigi, jei būtų mano valia, begėdiškai susiaurinčiau teatro funkcijas iki visiškai nedidelių – grožio ir meilės. Bet tai nereiškia, kad teatre reikia rodyti tik tai, kas tviska ir trykšta jausmais. Gali būti ir bjaurumo estetika, tačiau pakylėta iki grožio.

Įsivaizduoju, kaip primityviai gali atrodyti ši mano deklaracija. Bet vis dėlto, kai nueinam į meno muziejų, teatrą ar nuvykstam į svečią šalį, kas išlieka? Juk tai, kas gražu. Keistai gražu. Nesuprantamai gražu. Nesuprantama, bet gražu…

- Šiuo principu vadovaujatės ir statydamas savo teatre?

- Taip, prasmingiausi mūsų teatro spektakliai, – ar tai būtų „Vilčių nemunai“, „Ekvus“, ar „Šilkas“, – manyčiau, veda į tai. Bet tai nereiškia, kad galvoju, jog kiekvienas mano režisuotas spektaklis yra vienintelis, nepakartojamas ir be galo pavykęs. Man regis, iki šiol esu dar blaivaus proto. Juolab kad mano teatro mokykla yra padori, aš ją gerbiu ir myliu. O ji teigia, kad menininkas turi teisę į nesėkmę.

- Įdomu, kaip apibūdintumėte savo režisūros metodą? Jūs naudojatės kokia nors pripažinta, visuotinai priimta sistema?

- Nors mokiausi keturiose teatro mokyklose, manyje turbūt tarpsta du pradai. Sakyčiau, labai graži ir prasminga pradžia man buvo Marijos Misiūnaitės režisūros mokykla. Gaila, kad dėl savo uždarumo ši nuostabi, labai talentinga režisierė mažai žinoma Lietuvoje. Mano mokyklą formuoti baigė B. Ščiukino aukštoji teatro mokykla Maskvoje. Taigi nei B. Brechto, nei K. Stanislavskio atskirai, o šių mokyklų samplaika. Tai, ką aš darau teatre, išplaukia iš ten. Būtų geriau, kad dažniau vidujai įsiklausyčiau į M. Misiūnaitės perspėjimus: „Nedaryk to“… O B. Ščiukino mokykla „pakaustė“ techniškai. Joje buvo sakoma: “Aktorius turi turėti tiesos jausmą ir temperamentą, o visa kita jau mes padarysim.“

- Kas Jums teatre atrodo svarbiau – forma ar turinys, aktoriai ar režisieriaus idėjos, meno idealai ar publikos norai?

- Viskas labai svarbu. Todėl tenka eiti į kompromisus. Juolab tokiame nedideliame mieste kaip Klaipėda. Šiuo metu, kai dirbu nedidelėje scenoje, turbūt mano teatre karaliauja aktorinis teatras. Bet labai norėčiau prie aktorinių pradų pridėti ryškią režisūrą. Esu pasiilgęs to, nes teatre dirbti pradėjau turėdamas didelę ir mažą scenas.

- Koks Jūs režisierius – diktatorius ar leidžiate ir aktoriams pasireikšti?

- Kartais galbūt ir diktatorius. Tiksliau – kartais reikėtų būti diktatoriumi. Kitąsyk nepastatai spektaklio tai, kaip nori, vien todėl, kad nesi diktatorius. Taip nutiko su „Žmogum iš Lamanšos“ Klaipėdos dramos teatre. Galėjo būti daug gražesnis spektaklis, jei būčiau treptelėjęs koja.

- Kaip, kokiais kriterijais vadovaudamasis renkatės pjeses, sprendžiate, ką statysite savajame teatre ir kitur?

- Nuovoka, skonis, intuicija… Ir visa tai drauge. Tai turbūt susiformuoja per daug metų. Galiu skaityt 20 knygų ir nė viena iš jų „neužkabins“ taip, kad kiltų noras statyti spektaklį.

O kartais paimi kūrinį, pradedi skaityti ir jau versdamas trečią puslapį žinai, kad tai statysi. Taip įvyko kad ir su A. Bariko „Šilku“ 2001-aisiais.

Autorius, kuriuos statysiu, paprastai rinkdavausi iš tos sovietmečiu koneveiktos literatūros, kurią vadindavo „menas menui“. Tai yra menininkų literatūra, kuri nesprendžia jokių problemų, neatsako į jokius klausimus. Iš tokių mano mylimų autorių galėčiau paminėti Trumeną Kapotę. Aš visąlaik mėgau tokią „kreizi“ dramaturgiją – pilną keistų asmenybių ir likimų, neįprastų, vidujai labai gražių žmonių, kažkokių kvaišų, bet nekaltų savo kvaišumu.

- Su kokiais aktoriais Jums įdomiau statyti spektaklį, – su profesionalais ar vadinamaisiais neprofesionalais, t.y. tais, kurie specialių mokslų nebaigę ir ne iš to duoną valgo?

- Aš dirbu visąlaik su įdomiais, talentingais žmonėmis. Man atrodo, tai svarbiausia. Juolab kad Klaipėdoje nėra daug teatrų, kad galima būtų rinktis. Be to, Pilies teatre nevaidina visai „žali“ šioje srityje žmonės. Bet tai ir ne kokio nors valstybinio dramos teatro aktoriai. Man tai patinka. Nes jiems daug mažesnis pavojus „užsivaidinti“, apaugti kevalu, kurį paskui labai sunku pramušti. Dar įdomiau, kai spektaklyje vaidina ir tie, ir anie.

- Ar labai svarbu kur?

- Svarbu ta prasme, kad teatras turi turėti namus. Iš kurių niekas negintų, kur jis jaustųsi šeimininkas. Pinigai, pinigai!.. Ne viskas yra jie. Bet minimalių sąlygų reikia. Ir teatro žmonėms reikia nors trupučio komfortabilumo. O mieste turi būti alternatyvių meno erdvių. Ne viena ir ne dvi. O kiek mes jų turime? Peršasi išvada, kad Klaipėdoje su teatru vyksta dideli nesusipratimai. Mūsiškis išvis atsidūrė tarpduryje – neva esame kažkas tarpinio tarp profesionalų ir mėgėjų. Mūsų spektakliai, pasirodo, dar nieko neįrodo.

- Be stogo, ko dar reikia teatrui, kad jis sėkmingai gyvuotų?

- Turbūt egzistavimo idėjos. O visa kita… Mes gi prisitaikom. Teatras gali turėti labai nedaug, bet apčiuopiamai.

- Pilies teatro jubiliejinį spektaklį irgi vaidinsite Žvejų rūmų fojė?

- Ne (juokiasi), tai įvyks didžiojoje Žvejų rūmų scenoje. Statome muzikinį vaidinimą pagal Žako Prevero kino scenarijų „Naktiniai svečiai“. Labai graži ir visai nemadinga pjesė apie meilę. Spektaklyje vaidins labai daug jaunuomenės, šėtono vaidmeniui pakvietėme Klaipėdos muzikinio teatro artistą Šarūną Juškevičių. Premjera – turbūt balandį.

- O kokia jūsiškė Pilies teatro ateities vizija?

- Kad jis vis dėlto būtų.

- To ir linkiu! Po tvirtu stogu!

Keičiasi tik vandenys, upė – ta pati

Keičiasi tik vandenys, upė – ta pati

Leonardas Tuleikis. Trys figūros. 1995. Aliejus, drobė, 65×89 cm.

Tapytojų Aloyzo Stasiulevičiaus ir Leonardo Tuleikio pokalbis aptariant L. Tuleikio parodą Radvilų rūmuose

Aloyzas Stasiulevičius: Molėta žemaičių žemė išaugino daug dailininkų. Visa Adomo Galdiko kūryba paženklinta žemaitiško peizažo ritmais – jis dažnai keliaudavo po Žemaitiją. Viktoras Vizgirda ir Antanas Gudaitis 1939 metais Beržore nutapė labai įspūdingų drobių. Pauliaus Augustinavičiaus, Telesforo Valiaus prieškario kūryba – tai vis žemaitiški motyvai. Liudas Truikys, Kazimieras Varnelis, Vytautas Ignas, Antanas Mončys, iš dabartinių – Vytautas Valius, tu pats – visi iš Žemaitijos. Nedideliame žemaičių žemės plote išaugo daug stiprių asmenybių ir ryškių menininkų. Kuo tai paaiškintum?

Leonardas Tuleikis: Sunku man visa tai paaiškinti. Tu paminėjai daug iškilių asmenybių, puikių dailininkų. Visi jie įnešė didelį indėlį į Lietuvos dailę. Gerbiu juos. Saviti, gilūs menininkai.

Ar tai turi ryšį su žemaičių žeme? Manau, kad taip, turi. Gal sunkiau tai aiškiai nurodyti, įvardinti. Žemaitija – nuostabaus grožio Lietuvos kraštas. Kai šie menininkai gyveno, o ir aš, jaunesnis, prisimenu aną kryžių, koplytėlių, lietuviškų dainų ir legendų kraštą. Tylios miškingos žemės naktys, rytmečių “kiškių pirtys”, kalvas rausvinantys vakarai su skausmingu varpų skambėjimu, šventu giedojimu, Užgavėnių triukšmingu pajuokavimu. Toks liūdnas vidinis ilgesys, nerimas, pamaldus susikaupimas, taip vaizdus Žemaitijos rūpintojėliuose, pietose, angeluose ir kryžiuose.

Visa tai apmąstant, galvoju, ar tai ir nebus ta vidinė dvasia, nusiteikimas, paskata išsisakyti, pratęsti savo buvimą audinių raštuose, melodijose, paveikslų drobėse ar raižiniuose. Vieni jų – pažinę platesnį meninės kūrybos pasaulį, kiti – vien prigimtinių vietų veikiami, gal ir nenutolstant už gimtosios varpinės girdimumo ribų.

A. S.: Savo parodos kataloge rašai, kad svarbiausias mokytojas ir autoritetas Tavo gyvenime buvo Antanas Gudaitis. Esi jo meninių tradicijų tęsėjas. Turėjai galimybę mokytis Italijoje, matei renesanso meno kūrinius, pažinai modernistinį, avangardinį, postmodernistinį meną, tačiau nesusidomėjai eksperimentine raiška. Likai ištikimas lietuviškos tapybos mokyklos tęsėjas. Tavo mene galima rasti liaudies tradicijų tęstinumą, arsininkų meno pasiekimus, ir, žinoma, gerą ekspresionistinės dailės pažinimą. Dažnai mūsų menininkų darbuose matome skolinių. Vieni tapo pagal Šagalą ar Pikasą, kiti seka Klimtu. Ką darai, kad išliktum Leonardas Tuleikis, – užrakini duris, išjungi televizorių, nelankai parodų, nežiūri meninių žurnalų, neskaitai laikraščių ar gal tiesiog sugebi izoliuoti savo vidinį Aš nuo pasaulio triukšmo, informacijos srauto?

L. T.: Tikrai, prof. Antanas Gudaitis – ryškiausias mano mokytojas. Net ne institute, o jį baigus. Gal net visą laiką, kol profesorius buvo tarp mūsų. Tik po mano mokslų baigimo prasidėjo kelias į kūrybą. Po profesijos, amato įvaldymo. Čia jo pastabos, samprotavimai, įžvalgos turėjo man didžiulės reikšmės. Prisimenu daug jo pasakymų, kurie tik, laikui bėgant, ryškėja ir atsiskleidžia.

Teko matyti didžiųjų kūrėjų meną būnant Italijoje, lankantis kituose garsiuose Europos muziejuose. Mačiau stebuklingų dalykų: Ticiano, El Greko, Velaskeso, Botičelio, Kurbė, Sezano, Van Gogo, Ruo, Brako, Bonaro, Diubiufė ir daugelio daugelio kitų kūrinių. Visus didžiuosius – ištisas šimtmečių pasaulis. O ankstyvasis renesansas, Egipto skulptūros, gotikos vitražai. Tiek nuostabaus meno! Kai su tuo susiduriu pajuntu, kokios menkos mano pastangos. Džiaugiuosi tuo, kad matau, suvokiu jų didybę.

Aloyzas Stasiulevičius. Iš ciklo “D`Apres”. Pagal Šagalą: kiaulės virš Vilniaus. 2002. Drobė, akrilas, koliažas. 85×105 cm.
Mąstydamas apie visa tai, suprantu, jog svarbu skirti išorinius, praeinančius dalykus nuo tikrai brandžių, vertingų. Vertybės nenyksta. Galima jų nesuvokti, neįžiūrėti, neatpažinti. Dirbant būtina jų siekti. Mados, efektai, bruzdesys – trumpalaikiai dalykai, greitai keičiantys vieni kitus. Rėkauja, stumdosi ir išnyksta… Norisi tikresnio, gilesnio, pastovesnio, ne iš žurnalų, ne nužiūrėto. Vienas kritikas apie Sonarą pasakė – Sonaras praeinančius dalykus paverčia amžinais. Arba Van Gogas apie mums mažai žinomo Montičelio paveikslą: “… jame yra labai vertingų dalykų”. Mačiau aš tą Montičelio natiurmortą. Kabojo šalia Van Gogo ir neatrodė prastesnis. Bedirbant, betapant svarbu įsiklausant į save, iš savęs pasisemti tų vertingų dalykų. Nepasisekus vėl grįžti perdaryti, pertapyti, kritiškai save vertini. Kad atsirastų aukštesnio lygmens ženklai.

Šiandien ir didžiųjų kūryboje randu svarbesnių, gilesnių įžvalgų negu prieš 20-30 metų. Platėja, gilėja požiūris. Dailininko darbas – iš nežinomų ir tolimų šaltinių ateinantys dalykai. Kad susikristalizuotų, įgautų raiškų pavidalą, turėtų poveikį – nėra lengva, paprasta padaryti, neužtenka eksperimento. Kuo daugiau žinai, suvoki, plačiau aprėpi, tuo sunkiau. Nenori nubėgti kažkieno pramintu takeliu. Reikia tiesti savo kelią, pačiam prasivalyti nežinios brūzgynus, nebijant susibraižyti, susižeisti, nevengiant prakaituoto darbo. O naujausi dalykai, naujos formos mane veikia, kaip ir kita meninė kūryba, plėsdama akiratį, turtindama kūrybinį bagažą.

A. S.: Neseniai įvykusi didelė meno paroda naujajame Vilniaus savivaldybės pastate atskleidė dabartinę Lietuvos dailės situaciją, buvo įdomi savo stilistine įvairove. Brandžių, meniškų kūrinių joje nebuvo daug, vyravo eklektiška kūryba arba abstrakti komercinė dailė. Abstrakcionizmas XX a. pradžioje buvo svarbus meno reiškinys, išlaisvinęs menininkų fantaziją, praplėtęs technines tapybos meno galimybes, tačiau XX a. pabaigoje ir naujajame amžiuje jis išsikvėpė, abstrakto standartai keliauja iš drobės į drobę.

Lietuvoje jau kelios nacionalinės premijos paskirtos abstrakčių paveikslų kūrėjams, abstrakčioji dailė tapo oficialiu valstybės remiamu menu. Tačiau pasaulio meninė panorama daug įvairesnė ir turtingesnė. Prieš metus Pekine įvykusi pasaulinė bienalė “Individualybė ir tradicija” ypač akcentavo tradicijų ir menininko individualybės svarbą. Į plastinį meną grįžta siužetas, visuomeninės temos. Tai plačiai eksploatuoja ir postmodernistinės krypties menininkai.

Tavo parodoje Radvilų rūmuose eksponuota per šimtą darbų. Kaip rašai kataloge, tai penkiolikos metų darbo vaisiai. Daugelyje tavo drobių siužetas svarbus. Ką galvoji apie figūratyviąją dailę šiandieniniame Lietuvos ir pasaulio mene, kokią reikšmę ji turėjo įvairiose epochose?

L. T.: Mačiau tą renginį naujajame savivaldybės pastate ir pritariu tam, ką čia pasakei. Gausu pas mus dabar tokių “jomarkinių” renginių. Daug organizatorių, ruošiančių “projektus”, skiriamos lėšos, reklamuojama. Gausu televizijos programose, spaudoje. Daugiau pramogų! Pramogų! Ne kultūros. Pramoginiai koncertai, “jomarkiniai” gatvių vaidintojai. Toks, matyt, mūsų laikas. Nežiūriu į tai rimtai, tai praeinantys dalykai.

Kūryboje nelabai mane domina “-izmai”. Man vertinga, kai kūrinys gilus, įdomus. Išraiškingas, turtingas dvasios, nesvarbu, kokiam “-izmui” priklausytų. Teko matyti daug įdomių ir realistinių, ir abstrakčių darbų. Pompidu centre Paryžiuje mačiau kelis nedidelio formato vietnamietiškos ar korėjietiškos kilmės autoriaus abstrakčius darbus. Negalėjau atsigrožėti tuo neišpasakytai turtingu dvasios pasauliu, jautrumu, menine tobulybe. Nematytas, savitas, individualus pasaulis! O Botičelio “Pavasaris!” Gamtininkai suskaičiavo apie du šimtus gėlių rūšių, pavaizduotų paveiksle, kurios pavasarį pražįsta Florencijos apylinkėse. Bet su kokiu dvasios virpesiu tapytas šis realizmas. Nuostabu, kai sukuriami tokie kūriniai!

O pas mus daug paviršutiniškumo, tuščio noro sužibėti, nustebinti. Ryžtamasi bet kam, siekiant šokiruoti. Atsiranda tuščio efekto, įžūlumo, agresijos, “mandravojimo” kūryboje ir net gyvenime. Bet kas vadinama menu, kūryba. Vaikomasi pinigų, kuriamas grynai komercinis produktas. Tenkinama paklausa. Daug tokio “meno” salonuose. Gamina jį dažnai nepasiruošę kūrybos pakeleiviai. Panašūs ir jų “kuratoriai”. Galvojama, kad menas – tokia sritis, apie kurią visi išmano. Ypač tie pinigingieji.

Savo kūryboje esu arti figūratyvinio meno. Mano mintys, mano rūpesčiai – apie žmogų. Apie tuos, kurių jau nėra, pradingusius laike ir apie šalia esančius. Apie gyvenimus, žmogaus laikiną buvimą šiame pasaulyje. Apie neramią dvasios būseną, ilgesį ir skausmą, lydintį žmogų ir pasibaigiantį su juo pačiu. Bandau tai pasakyti taip, kaip sugebu, kaip jaučiu. Tad siužetiškumas nėra toks aiškus, tiesioginis. Jis ateina ne iš aplinkos, tikrovės, gyvenimo “vyksmo”, o iš vidaus, iš kažkokių giliau susiklosčiusių dalykų.

A. S.: Visada buvai visuomeniškas, domėjaisi, kas vyksta meniniame gyvenime. Nebijojai viešai tarti drąsų žodį tiek tarybų valdžios metais, tiek dabar. Esame kartu organizavę Antano Gudaičio gynimą, kai jis buvo pašalintas iš Parodų komiteto, kartu gynėme tapybos trienales nuo tarybinių funkcionierių, rašėme straipsnius apie dabartinę parodinę politiką šiuolaikinio meno centre. Neseniai išleistas katalogas skirtas jo veiklos dešimtmečiui pažymėti. Jame menotyrininkė Erika Grigorevičienė rašo: “Stabilus ŠMC priklausančių kuratorių būrelis tampa meno procesus veikiančia jėga, vėliau išsirutulioja į tipišką žinojimo – valdžios struktūrą. Nuo 1998 m. ŠMC iš žinojimo – valdžios struktūros laipsniškai virsta ekonominės sistemos dalimi, o menas vizualinės kultūros kontekste jau nebeturi privilegijuoto statuso. Rėmėjai investuoja į reklamą, kuri puikuojasi pačiuose kūriniuose. Jie išdėstomi visur: salėse, kavinėje, tualete, ant stogo”. ŠMC buvo surengta keletas šokiruojančių parodų – “Septyni nusižudymo būdai arba mergaitė nekalta”. Vienos lietuvaitės iš Londono paroda – eksponuojami buvo vogti muilo gabalai iš visuomeninių tualetų pasaulio sostinėse, menininkės iš Vienos Elkės Kirystufek – autorė filmuoja ir demonstruoja savo tuštinimosi procesą. Buvo eksponuoti kūriniai iš dramblio išmatų ir t.t. Menotyrininkas Vytenis Rimkus ŠMC pavadino lietuvių dailės laidojimo kontora.

Nors ŠMC pavaldus Kultūros ministerijai, jis pats savarankiškai formuoja savo parodų politiką, K. Kuizino vadovaujama postmodernistinė grupuotė yra uzurpavusi šį iš valstybės biudžeto išlaikomą parodų plotą ir naudoja jį tik tokiai pakraipai populiarinti. Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) suvažiavimas 2004-ųjų lapkritį priėmė rezoliuciją dėl ŠMC. Joje LDS palaikė 87 dailininkų kreipimąsi ir iškėlė šią problemą į viešumą. Rezoliucijoje teigiama, jog ŠMC, ignoruodamas kitų pakraipų, ištikimų dailės plastikai, kūrėjų galimybę rengti dailės parodas, iškreipia ne tik mūsų dailės sklaidą, bet ir jos natūralų vystymąsi. Nors visos dailės kūrybos sritys privalo turėti lygias sklaidos galimybes. Naujoji LDS taryba buvo įpareigota neatidėliojant atkreipti valstybės Prezidento, Seimo ir Vyriausybės bei naujojo kultūros ministro dėmesį į šią skaudžią ir įsisenėjusią problemą.

L. T.: Teko rūpintis dailės gyvenimu, kūrybos “atmosfera” man būnant LDS tapybos sekcijos pirmininku ar jos biuro nariu. Visada rūpėjo ir rūpi, kad būtų palankios sąlygos laisvai kūrybai. Norinčiųjų patarti, administruoti buvo, yra ir bus. Visada esti meno tvarkytojų, valdininkų. Paskirtų ir pasiskyrusių. Gerai, jeigu jie – išmanantys, suvokiantys kūrybos procesus žmonės. O jeigu ne? Jeigu jie ir prisitaikėliai, karjeristai, atsitiktiniai meno pakeleiviai? Jei dar apie save per geros nuomonės? Ir rikiuoja toks meną ir dailininkus pagal savo menką, neprofesionalų supratimą. Ar ne taip daroma šiuolaikinio meno centre? Teko girdėti keletą šios įstaigos direktoriaus pokalbių per radiją. Labai riboti, trumparegiški samprotavimai. Man kai kurie sako, jog jis gerai mokąs anglų kalbą. Bet to maža! Reikia mokėti jausti, giliai suprasti meninę kalbą. Ir turime “pagal Jurgį ir kepurę”.

Meninis gyvenimas – ilgametis, plačiašakis ir giliaprasmis, lyg upės tekėjimas. Keičiasi tik vandenys, o tekėjimas, upė išlieka, nesikeičia, nepaisant nurodymų, kliūčių ar užtvarų. Tad norisi ir darbu, ir gyvenimu netrukdyti laisvai kūrybos tėkmei.

A. S.: Tavo drobėse gausu vaikystės išgyvenimų, prisiminimų, liūdesio. Tačiau tai ne vien prisiminimų menas. Esi ir labai šiuolaikinis menininkas. Užsidaręs savo studijos tyloje, tarsi geriau girdi dabartinio pasaulio pulsą, dramatizmą, sprogimus Niujorke, Tel Avive, Madride, Maskvoje. Tavo darbuose nėra tiesioginių tragedijos atspindžių, drama išsakoma per spalvas, plastines formas, kompozicinę struktūrą. Daug dabartinių menininkų vengia dramos ir kuria “lengvus” paveikslus. Dabar madingi dirbtinio optimizmo, masinės kultūros renginiai, artimi tarybinio socrealizmo optimizmui. Prisiminkime fejerverkus virš Vilniaus. Išsisklaidžius dūmams, lieka tuščia danguj ir širdy. Prisiminkime “Eurovizijos” rengiamus dainų konkursus. Ir tik laidojant Madride terorizmo aukas, visai Europai buvo grojamas nemirtingas Bacho kūrinys “Passiones”.

L. T.: Kiekvienas turime savo žmogiškų interesų ratą. Jo plotis ir gelmė sąlygota daugelio komponentų. Nuo to priklauso, kokio buvimo aidai atsispindi kūryboje. Viena ateina iš praeities, iš šimtmečių gilumos, kita – iš šiandienos gyvenimo platumų. Gal taip pat ir iš tikėjimo ar iš kultūros pažinimo.

Keliaujame vienokiu ar kitokiu kūrybiniu keliu. Renkamės kasdien, atsistoję prie drobės ar popieriaus lakšto. Tai individualus pasirinkimas. Vieni – siekdami įsivaizduojamo meninio idealo, kiti – visai gal ko kito. Daug šiandien paveikslų gamintojų, kuriems niekad nieko “neskauda”, o idealas – didesnė pinigų suma. Dalis jų niekad netapytų, jei nekvepėtų pinigais. Tapoma pirkėjui: švelnių spalvų, šviesūs, skaidrūs, estetiški paveikslai salonui, valgomajam, virtuvei, prie židinio ir t.t., ir t.t. Arba žalia, mėlyna, raudona dėmė miesčioniškai erdvei. Taikomoji tapyba. Tik kur čia kūryba ir menas?

Manau, kad dar vaikystėje formavosi mano kūrybinio gyvenimo tema. Tai gal ne visada suvokiau. Dabar ji man ryškėja, skleidžiasi. Jos gyvastis reiškiasi įvairiais motyvais ir pavidalais. Meninis kultūros pažinimas moduliuoja tų temų vaizdinį pavidalą, turtina jų pojūčių skalę. Žemaitijos žemėje įgyti pirmieji pažinimai reiškiasi platesnio kultūrinio įsivaizdavimo ir pajautų vaizdiniais. Norisi į tapomą paviršių “įeiti” kaip galima giliau, įnešant daugiau turiningo išgyvenimo, suguldant daugiasluoksnę mintį, kad atsirastų kažkas gyva ir vertinga.

A. S.: Tavoji paroda Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmuose – tai skausmingas, neišgražintas, neišdabintas, išreikštas paprastomis žemės spalvomis ir tikras, autentiškas menas. Lyg ruginė duona ant tėvų stalo…

Specialieji efektai, kasdienybės afektai…

Specialieji efektai, kasdienybės afektai…

„Specialieji gamtos efektai“. „Goodbye, sex revoliution“. „Sėsli piligrimystė“. Vytauto LIAUDANSKIO fotoreprodukcijos

Ignas Kazakevičius

Andriaus Miežio tapybos paroda – pirmojoje Lietuvoje visą parą veikiančioje galerijoje! Neblogai skamba? Ją įkurti galėjo tik tokie pat, kurių mintys niekuomet nesnaudžia. Tai – Kultūrų komunikacijų centras ir viešbutis “Navalis”, kurio svetingame denyje ir vyksta, anot parodos autoriaus, genialus vertybių perkainojimas. Navalis – lotyniškai reiškia laivą, kas nežino. Ir A.Miežis jį paverčia tokiu Nojaus laivu, kuriame tarpsta įvairios gyvybės formos, gyvais dailininko paveikslus darančios.

Šia pirmąja lietuvio autoriaus paroda pristatomas 2005 metų Lietuvos, Latvijos ir Estijos menininkų personalinių tapybos parodų ciklas „Navalyje“. Metų pabaigoje projekto partneris S.Jokužio leidykla-spaustuvė pristatys šių įvykių metraštį – katalogą kalendorių.

Specialiai apie efektus

Į Klaipėdą atkeliavusi Kretingoje gyvenančio tapytojo A.Miežio paroda pavadinta “Specialieji gamtos efektai”. Taip paprasta ir aktualu, it vyras ir moteris. „Šie abu efektai specialiai gamtos sukurti vienas kitam“, – šmaikštavo dailininkas.

Siūlyčiau pasvarstyti apie efektą. Kas daro A.Miežio paveikslus efektingais, patraukliais, ir nebijokime šio žodžio – populiariais. Visų pirma jie keisti, tačiau suprantami. Tai reiškia, jog į juos žvelgdamas aiškiai matai spalvų, šešėlių ribas, geometrinių formų ir daiktų kontūrus. Nėra čia gesto laisvės, dažo varvalų, netikėtumo per grynąją tapybinę raišką. Bet išraiškingos idėjos paraleliai, skersai ir išilgai plakasi viename formate, varva kreivos šleivos mintys, netikėti siužeto posūkiai. Visa tai yra ir veikia.

Patinka man Miežio kūryba. Anksčiau jis gana keistą grafiką tekūrė. Na, tokią su keistomis išvestinėmis transformomis, ir jų paspalvinimais. Ir tada, kokiais 1998 metais, buvo juntamas tas kvankštelėjęs, nejaukus, komponavimo ir estetikos schemoms nepaklūstantis principas. Dabar visą paveikslo karkasą dengia sodrios, gražios (na, taip neužmaišytos, gražios), ryškios spalvos.

Vis dėlto dailininko paveikslai turėtų būti sunkiai perkami. Tačiau jie, žargonu tariant, prikolni. Juos, primityvistine maniera sudėliotus iš mažų pasakojimo fragmentų, gali narstyti valandų valandas.

Siaubinga dydžių hierarchija, asimetrija, sulieti daiktai ir žmonės (pvz., suknelė su rankytėmis). Taip, dailininkui šovė į galvą asfaltiniame fone plazdančiai suknelei rankytes pripiešti. Ir jisai jas pripiešė.

Kaip dūšia liepia…

Akademinio plano dailininkui pirmiausiai rūpėtų plastikos, spalvos santykių problemos. O gatvės universitetus ir užsienio rezidentūros mokslus išėjęs A.Miežis sprendžia pasakojimo / kalambūro / anekdoto / nuoširdžiai kraupaus sapno / buitinės problematikos / patirties iš skaitytų knygų ir ne tik sudėstymo problemas. Sudėstymas – tai kitoks komponavimas. Ne pagal tai – kaip reikia ir kaip bus geriau, o pagal tai, kaip dūšia liepia.

Minėtu principu sumeistravoti primityvistų arba liaudies menininkų kūriniai kelia lyrišką šypseną (tai dėl paveikslų jautrumo ir nuoširdumo). O Andriaus kūrinija priklauso tipiškam mąstysenos undergroundui. Be to, autorius žino, kaip ir kokiu rakursu pasukti savo paukščiasnapius, kukulakes negres ir kita, kad jie taptų įtaigesni. Jis žino, kokias spalvas iškelti į pirmą planą, kad šis taip pat taptų įtaigesnis, nors perspektyva jo kūriniuose atsiranda dėl vaizduojamų objektų dydžių santykio.

Efektingai laužo taisykles

Tas taisyklių sulaužymas nėra kapstymasis iš beviltiškos padėties. Tačiau, ieškodamas būtent tokio, koks yra, meninio sprendimo, tokio, kokį regime paveiksluose, žingsniuodamas meninio pripažinimo linkui ir būdamas pakankamai sąžiningas, A.Miežis pasirinko takus per pievas ir brūzgynus. Čia įdomiau, čia, žiūrėk, kokį grybą randa (gal haliucinogeninis?), čia zuikis su aguonų vainiku medituoja arba sninga Australijoj į žioplos kengūros sterblę… Ir jokios perdėtos “tipo” intelektualios metafizikos ar saloninio spalviškai jaukaus daiktiškumo. Jokių nykštukų debiliškais veidais, – atleiskit a la mažieji olandai, – su dviratukais.

Ir dar, kodėl man A.Miežis patinka? Miežį gerbiu, nes jo paveikslai nesikartoja. Spalviniai akcentai? Galbūt. Formų santykiai, ornamentuotės kur nors paveikslo kampe? Galbūt. Įtampa paveiksle, emocija, kitaip tariant, nuotaika? Galbūt. Bet visi šie minėti dalykai palaiko stiliaus sampratą, leidžia kerotis šioms ironiškoms grožio piktžolėms. Tačiau siužetas niekada nesikartoja, priešingai nei šunys kad rujoja (kas pastebima tarp daugelio panašaus siurr/primit plano menininkų) du kartus per metus, per minutę septynis sykius.

Tik pasakos kartojasi. Paroje valandų skaičiai kartojasi…

Taigi kviečiame į Klaipėdos viešbutį „Navalis“ (Manto g. 23), kurio fojė A.Miežio paroda veiks iki kovo 20 dienos 24 valandas per parą. Jos akimirkos, praleistos akistatoje su autoriaus kūriniais, galbūt ne vienam primins, kad kūrybos nervas iš tiesų tas nesikartojančias akimirkas sustabdo.