Danas ANDRIULIONIS. MM IV. IX. Plekšnių sodželka. 2004 m. Aliejus, akrilas, drobė, 100×150 cm. Nerijaus JANKAUSKO fotoreprodukcija

Klaipėdos universiteto Chorinio dirigavimo katedros profesorius Algis Zaboras dešimčiai mėnesių išvyko padirbėti į Makedonijos sostinę Skopję.

Makedonijos nacionalinio operos ir baleto teatras prof. A. Zaborą pakvietė padirbėti chormeisteriu. Šios profesijos specialistų, juolab turinčių nemažą chorinio dirigavimo patirtį, Balkanų šalyje labai trūksta.

Klaipėdietis chorvedys Makedonijoje lankosi antrą kartą. Prieš kelerius metus jis kurį laiką dirbo tame pačiame teatre, ten įgijo draugų, net pramoko makedoniškai – serbų kalbos dialektą. Kaip chormeisteris, jis darbo pas kolegas turi daug, tačiau ir entuziazmo veikliam ir kūrybingam profesoriui netrūksta.

Solo birbynei skambėjo Italijoje

Kitas Klaipėdos universiteto profesorius – Menų fakulteto dekanas, Liaudies muzikos katedros vedėjas ir puikus birbynininkas Vytautas Tetenskas praėjusią savaitę grįžo iš Italijos, kur surengė du koncertus Redžijo Kalabrija ir Palmi miestuose.

Vasario 10-17 dienomis V. Tetenskas buvo pakviestas Redžijo Kalabrija konservatorijoje skaityti paskaitas, vesti meistriškumo kursus studentams ir dėstytojams bei pagroti birbyne tenykštei publikai. Profesorius sako, jog

dviejų repeticijų pakako, kad galėtų koncertuoti su italais pianistu Rino Ascriziu bei vargonininku Marko Paziniu bei Redžiaja Kalabrijos kameriniu orkestru.

Lietuviškos birbynės ir fortepijono duetas vasario 14 ir 15 dienomis skambėjo Palmi miesto koncertų salėje, o Redžija Kalabrijo konservatorijos salėje birbynei antrino vargonai. Abiejų koncertų antroje dalyje V. Tetenskas grojo solo su italų kameriniu orkestru. Kartu atliko A.Vivaldžio, H.Perselio, J.S.Bacho, T. Albinonio muziką. Taip pat koncertuose skambėjo lietuvių kompozitorių L.Abariaus, B.Dvariono, Ch.Patašinsko kūriniai. Abu muzikinius vakarus dirigavo Redžija Kalabrija konservatorijos direktorius

Antonino Sorgona. Koncertus vedė prof. Daniela Džerija.

Italų publika mūsų birbynės Maestro priėmė itin šiltai, o išlydėjo audringomis ovacijomis. Anot jo, abiejuose koncertuose ne sykį teko groti bisui. „Jiems buvo nuostabu, kaip su tokiu „medžio gabalu“ galima groti obojaus, smuiko, klarneto, trimito partijas“, – šypsojosi V. Tetenskas.

Vesdamas seminarą-praktikumą profesorius italams pademonstravo ne tik detoninę ir šiuolaikinę birbynes, bet ir ožragį, sekminių ragelį, kuriuos irgi pasiėmė vykdamas į svečią šalį. „Italams papasakojau apie visus liaudies muzikos instrumentus, kokius mes turime Lietuvoje. Jie labai smalsūs ir įdėmūs klausytojai. Padovanojau savo kompaktinių plokštelių. Savaitę lietuviška muzika skambėjo visur – koncertų salėse, meistriškumo kursuose, net italų dėstytojų ir studentų automobiliuose“, – dalinosi įspūdžiais „Klaipėdos“ laikraščiui V. Tetenskas.

Rudenį jis vėl pakviestas koncertuoti Italijoje. Planuojami keli koncertai Cicilijoje ir netgi Romoje.

Švedijoje siaučia „Marių vėjai“

Prieš dvejus metus Klaipėdoje startavęs tarptautinis dailės projektas „Marių vėjai“ jau pabuvojo Karskronoje, šį šeštadienį bus pristatytas Stokholme, o nuo gegužės iki rugpjūčio pabaigos svečiuosis Alajarvi mieste Suomijoje.

Klaipėdietės dailininkės Renatės Lūšis sumanytas projektas, keliaudamas aplink Baltijos jūrą, kiekvienoje šalyje – vis kitoks, prie jo prisijungia tenykščiai dailininkai. Kiekvienoje šalyje, kur vyksta projektas, rengiama jo paroda, kūrybinė stovykla jos autoriams, Suomijoje numatyti ir seminarai dailės mokyklų moksleiviams.

Šiemet „Marių vėjuose“ dalyvauja daugiau nei dvi dešimtys dailininkų iš Lietuvos, Vokietijos, Suomijos, Danijos ir Švedijos.

„Marių vėjų“ parodoje Stokholmo „Infra City“ pramogų komplekso galerijoje bus eksponuojama tapyba, grafika, metalo plastika, keramika, dailioji tekstilė, akvarelės, floristika ir instaliacijos. 900 kv. metrų parodiniame plote bus pristatyta 120 meno kūrinių.

Švedai pamatys ir klaipėdiečių dailininkų darbus – Dano Andriulionio tapybą, Audronės Adomavičienės batiką, Zitos Inčirauskienės tekstilės objektus, Valdimaro Kalninio grafiką, Daivos Ložytės keramiką, Romualdo Inčirausko metalo plastiką, Renatės Lūšis ir Reginos Maželytės-Taurinskienės akvareles, Magdalenos Pietaraitytės floristiką.

Parodoje Stokholme taip pat dalyvaus buvusi klaipėdietė dailininkė Irina Novokreščionova, šiuo metu gyvenanti Švedijoje. Ji ten retai belieja akvareles, dažniausiai kuria instaliacijas, kurias ir pristatys „Marių vėjuose“. Į parodos autorių komandą Švedijoje taip pat įsiliejo ten gyvenanti buvusi kaunietė skulptorė ir grafikė Vilija Liorančienė. Jiedvi talkina

parodos kuratorei R. Lūšis pristatant projektą Stokholme. „Marių vėjus“ globoja Lietuvos Respublikos ambasados Švedijoje kultūros atašė Lijana Ruokytė.

Stokholmo „Infra“ galerijoje iš Lietuvos kilę „Marių vėjai“ siaus visą mėnesį. Į vernisažą ir kūrybinę stovyklą Švedijoje šiandien išvyksta klaipėdiečiai dailininkai R. Lūšis, A. Adomavičienė ir D. Andriulionis.

Gastroliuoja Lietuvoje

Klaipėdos dramos teatras vaidina žemdirbiamas, o Muzikinis teatras ruošiasi gastrolėms Vilniuje. Abu stengiasi pateisinti valstybinio teatro statusą ir tai paliudijantį vardą, kuris nuo šių metų pradžios puikuojasi jų afišose.

Klaipėdos valstybinis dramos teatras vasario 17-ąją Šilutės kultūros centre parodė V. Švabo radikalią komediją „Tautkrūša“, 2003-iaisiais uostamiestyje režisuotą Aido Giniočio.

Į Rokiškyje vykstantį Lietuvos teatrų festivalį „Vaidiname žemdirbiams“ vasario 25-ąją teatras nuveš savo garsųjį 2004-ųjų pastatymą – M. von Mayenburgo „Šaltą vaiką“, režisuotą Oskaro Koršunovo.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras kovo 9 ir 10 dienomis gastroliuos sostinėje. Nacionaliniame operos ir baleto teatre klaipėdiečiai parodys du pernai pavasarį ir vasarą pastatytus spektaklius: V. Lebedevo miuziklą „O, mielas drauge“ (režisierius Ramūnas Kaubrys, dirigentas ir chormeisteris Vladimiras Konstantinovas) ir I. Kalmano operetę „Čardašo karalienė“ (režisierius Gintas Žilys, dirigentas Stanislavas Domarkas). Abu juos teatro kvietimu žiūrės prestižinio Lietuvos teatro apdovanojimo „Auksinis scenos kryžius“ komisija.

Mylimųjų dainos prabilo šokio kalba

Violeta Milvydienė
Klaipėdos universiteto Menų fakulteto
Choreografijos katedros lektorė

Raudona rožė – vienas meilės simbolių – šįkart pasitarnavo choreografinio kūrinio įgyvendinimui Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Kaip ir kartu rodoma B.Gorbulskio muzikinė novelė “Mimoza”, šokio spektaklis pagal A.Raudonikio dainas “Skinsiu raudoną rožę…” buvo skirtas širdingiausiai bei “raudoniausiai” metų šventei – visų įsimylėjusiųjų dienai. Tiesa, premjera įvyko vasario 12 ir 13 dienomis. Bet ir Šv. Valentino dienos vakarą, nors ir nebuvo skelbta spaudoje, susirinko gana gausi šventiškai nusiteikusi publika, ypač daug gražaus studentiško jaunimo.

B.Molytė mylimosios amplua buvo jausminga ir raiški, o jos mylimasis A.Liškauskas – šmaikštus ir plastiškas.

Tinka šventei

Kodėl teatro vadovų ir menininkų pasirinktas būtent toks lengvas lietuvių kompozitorių B.Gorbulskio ir A.Raudonikio muzikos žanras? Galbūt todėl, kad šių talentingų profesionalių estradinės muzikos kūrėjų muzika ir dainos suprantamos įvairaus amžiaus žmonėms. Jauniems jos sužadina romantiškus jausmus, pagyvenusiems – jaunystės nostalgiją ir visiems suteikia pakilią būseną, džiugią nuotaiką. O svarbiausia – minėtos emocijos ypač tinka šventiniam vakarui. Ir ne tik tokiam, o kiekvienam…

Tad nederėtų manyti, jog estradinis – ir muzikos, ir šokio – žanras yra nemeniškas ar menkesnis už “rimtų” stilių derinį. Juk ir viena, ir kita atlieka bene svarbiausią meno vaidmenį – suteikia žmogui dvasinio peno.

“Melodijos Maestro”

Neseniai 70-ies metų jubiliejų šventusio kompozitoriaus Algimanto Raudonikio kūrybos lobyne – ne tik dainos, bet ir simfoniniai kūriniai, kantatos, šokiai ir maršai, pjesės kapeloms, vokaliniai-choreografiniai paveikslai etc. Jo taip pat sukurti ir pirmieji lietuviški pramoginiai šokiai – “Rid-rito”, “Banga”, ,,Čiukuras”, o “Rumba” prasidėjo šio estradinės muzikos klasiko kelias. Tad nenuostabu, kad A.Raudonikio melodijos ir dainos – išraiškingos, šokėjiškos.

Žaismingosios I.Briazkalovaitės ir stilingojo R.Jankevičiaus duetas.

Dovanojo žmonai

Pats autorius “Raudoną rožę” vadina “pradžių pradžia” arba ,,pamatiniu kūrybos akmeniu”. Be to, ši 1967-aisiais parašyta ir mylimai žmonai skirta kompozitoriaus dovana ilgai buvo viena populiariausių ir mėgstamiausių Lietuvoje dainų – scenoje atliekama estrados primadonos Nijolės Ščiukaitės, dainuojama kavinėse, šeimos šventėse, pagaliau daugelio niūniuojama pasąmonėje einant gatve.

Pasak muzikologo V. Gerulaičio, “vieni ją tebelaiko liaudies daina, kiti – tiesiog garbina, treti ir šiandien tebekritikuoja kaip neskoningą…” Kaip bebūtų, pats Maestro savo trečiąją autorinę plokštelę pavadino “Skinsiu raudoną rožę” (1977), o vienintelę garso kasetę – “Raudona rožė” (1997).

Taigi neatsitiktinai ši daina tapo ir minimo spektaklio pavadinimu, ir viso choreografinio kūrinio leitmotyvu.

Gabi komanda

“Skinsiu raudoną rožę…” – tai ne debiutinis teatro baleto trupės artisto, jaunojo choreografo Aurelijaus Liškausko darbas. Jo sceninės veiklos ir kūrybos kraityje – daugelis vaidmenų, artistiškų solo partijų, pastatyti šokiai abiejų valstybinių uostamiesčio teatrų spektakliuose, sukurta programos choreografija delfinariume.

Taip pat ne pirmąkart (ir labai sėkmingai) bendradarbiaujama su režisieriumi Ramūnu Kaubriu, gebančiu kūrybingai sujungti šokių epizodus, organiškai susieti kūno judesius su vaidybos elementais.

Savitą scenografiją spektakliui sukūrė vilnietė K. Daujotaitė, įvairiais retro stiliaus kostiumais šokėjus “aprengė” kita jauna sostinės dailininkė M. Rubavičiūtė. Iš veidrodinių gabaliukų sudėliota galinė scenovaizdžio siena, dominuojančios balta, juoda ir pilka rūbų spalvos vykusiai sudaro senos fotografijos įspūdį.

K.Gudelytė – grakšti it stirna, jos partneris V.Marcinkus – labai artistiškas.

Nurungė pirmtaką

Pirmiausia maga pasamprotauti apie idėją – sukurti choreografiją pagal pramoginio žanro dainų tekstus. Mūsų Muzikiniame teatre ji – ne nauja ir nebėra originali.

Prisiminkime 2002-ųjų rudens premjerą – “Baletinę Čaplino ir Dolskio kortą”, publikai “atverstą” rygietės choreografės L.Beiris. Jos pastatyto spektaklio antroji dalis, pavadinta “Lietuva, mano meilė”, buvo sukurta pagal D. Dolskio šlagerius. Taigi palyginimai peršasi savaime.

Lygindama šiuos du panašius savo idėja bei išorine forma pastatymus, pirmenybę teikčiau naujajam – jis žymiai pranašesnis, “išlošia” ir choreografijos žodyno turtingumu, ir išradingesniu siužetiniu sprendimu. Be to, skirtingai nei “Dolskianoje”, “Rožėje” šokio judesiai dažniausiai neiliustruoja dainuojamojo teksto, neretai melodija ar ritmas visai neatitinka epizodo veiksmo (tarkim, skambant lyriškai dainai, matome muštynių sceną, tiesa, kiek sulėtintą). Tai neįprasta, todėl savotiškai įdomu.

Kai ką pasiskolino

Kitas teigiamas spektaklio bruožas, – kad kiekvieno atlikėjo pasirodymas labai charakteringas, o netrukus susiporavęs duetas – savitas ir spalvingas. Visos poros, net ir šokdamos tą pačią figūrą ir išlaikydamos stilių, daro tai kiek skirtinga maniera. Tuomet nebūtinas ir sinchroniškumas, kuris ypač reikalingas masinėse scenose, atliekant vienodus judesius.

Tiesa, kai kuriose iš jų (pvz., tango epizode) jaučiamas A.Cholinos kūrybos braižas (beje, Aurelijus yra šokęs A/CH trupėje), tačiau nedrįsčiau to pavadinti plagiatu. Akivaizdu (mat sutapimų per daug), kad pati choreografė kai kuriuos “perliukus”, švelniai tariant, “skolinasi” iš žymių Europos baletmeisterių – A.Keersmaeker, M.Bežaro, A.Prelžokažo – kūrinių. Ar šis reiškinys vertintinas pozityviai, ar neigiamai ir net smerktinas – kita tema, tad grįšiu prie “Skinsiu raudoną rožę…” choreografijos.

Rožė publikai

Vyraujanti spektaklio leksika – pramoginio, buitinio šokio judesių ir baleto pa sintezė. Ją dar papildė šiuolaikinio šokio elementai, įtaigumo suteikė sportiniai triukai.

Nenuostabu, vėl puikiai pasirodė trupės solistė B.Molytė – mylimosios amplua ji jausminga, raiški. Šmaikštus ir plastiškas jos mylimasis – pats A.Liškauskas. Iš kitų išskirčiau žaismingąją I.Briazkalovaitę, grakščią it stirna K.Gudelytę, stilingąjį R.Jankevičių, artistiškus V.Marcinkų ir G.Petrulį.

Pagirtina, jog visi atlikėjai šoko lengvai, vaidino natūraliai bei savitai interpretavo “šokių vakarėlio” dalyvius, o įsižiebusias solistų meilės kibirkštėles, manyčiau, pajuto net žiūrovai.

Publiką pavergė, sukėlė aplodismentų audrą bei šūksnius “bravo” efektinga finalinė scena – papilkėjusios “nuotraukos” centre išryškinta raudona rožė ir pabiręs į sceną šios meilės gėlės žiedlapių lietus.

Janina Lapinskaitė: „Man lemta gyventi čia“

Janinai Lapinskaitei kurti filmus vasarą neįdomu. Jai daug mielesnis ruduo ir žiema su savo spalvomis, kvapais ir garsais. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Aurelija KRIPAITĖ

Svajonės, kad metams bėgant sumažės rūpesčių bei darbų, kino režisierei Janinai Lapinskaitei taip ir liko svajomis. Praėjusių metų pabaigoje pristačiusi filmą pagal Vandos Juknaitės apysaką „Stiklo šalis“, ji įsisuko į „Dievų miško“ filmavimą. Tačiau ir šiam pasibaigus, įvairių tarptautinių festivalių laureatė, Lietuvos muzikos akademijos Kino ir televizijos katedros vedėja J. Lapinskaitė atsipūsti neketina – galvoje sukasi idėjos apie naują dokumentinį filmą.

„Kitokio“ kino alkį malšina entuziastai

Vienas kino klubo kuratorių Nerijus Grigas-Pluhar viliasi, kad simbolinis mokestis į renginius tikrų kinomanų neatbaidys. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Lina Bieliauskaitė

Netikėtas sujudimas, kilęs sostinėje dėl „Lietuvos“ kino teatro uždarymo, ko gero, Klaipėdoje būtų sunkiai įsivaizduojamas. Iš šiandien uostamiestyje likusių „Žemaitijos“ bei „Jūratės ir Kastyčio“ kino teatrų vargu ar kurį klaipėdiečiai vadintų simboliu, o dėl jo išsaugojimo skelbtų akcijas ir rinktų parašus.

Versle – be emocijų

„Toks gyvenimas. Mes irgi verkėme, kai Klaipėdoje buvo parduodami kino teatrai. Man tai buvo kino laidotuvės“, – „Klaipėdai“ prisipažino „Žemaitijos“ kino teatro direktorė Audra Jankeliūnienė.

Trečiajam pagal dydį Lietuvos miestui kadaise per daug nebuvo ir septynių kino teatrų. Šiandien šioje rinkoje be konkurencijos karaliauja vienas – pelno „ryklio dalis“ nusėda „Žemaitijos“ kasose. Bet nekomercinių filmų išsiilgę klaipėdiečiai kino teatrui negaili kritikos strėlių. „Dirbdami iš idėjos bankrutuotume“, – atremia „Žemaitijos“ vadovė.

Tačiau 26 metus šioje srityje dirbanti moteris teigė galinti tik pasidžiaugti, jog nuo šiol „kitokių“ filmų gerbėjai uostamiestyje turės savo erdvę. Prieš porą savaičių uostamiestyje duris atvėrusiame kino klube kinomanai galės mėgautis neholivudinio, „netrafaretinio“ kino seansais bei susipažinti su kino istorija, kiną kuriančiais žmonėmis.

Kol kas dėl filmo premjeros „Žemaitijos“ žiūrovai kasų nešturmuoja. Vytauto Liaudanskio nuotrauka

Pigiau už alų

„Klaipėdoje publika labai nuostabi ir alkana“, – alternatyvaus kino „vartotojų“ poreikius įvardijo vienas kino klubo kuratorių Nerijus Grigas-Pluhar.

Prano Domšaičio galerijos salė klubo atidarymo dieną vos sutalpino visus susirinkusius žiūrovus. Tiesa, tąsyk įėjimas buvo nemokamas. „Klaipėdos“ pašnekovas spėliojo, kokia bus žiūrovų reakcija, kai už renginį reikės mokėti nuo 3 iki 4 litų.

„Tai simbolinė kaina, kadangi reikia iš kažko padengti išlaidas aparatūros, salės nuomai, salei išvalyti. Kavinėje net alaus bokalo neišgersi už tokią kainą“, – juokavo N. Grigas-Pluhar.

Projekto sumanytojų galvose kirba gausybė idėjų. Tarp artimiausių planų – interneto svetainės atidarymas, kur bus galima rasti visą informaciją apie kino klubo veiklą, numatomas programas. Klubo kuratoriai savo žiūrovams norėtų įsteigti ir specialius kino klubo nario pažymėjimus, kurie jo savininkams suteiktų tam tikrų kinomaniškų privilegijų, nuolaidų.

Į kino klubo atidarymą susirinko daug jaunos publikos, nesivaržiusios dokumentinį filmą „Beveik laimingi“ žiūrėti susirangius ant grindų. Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

Suka uodegą

„Sumestinis“ Kultūrų komunikacijų centro, Prano Domšaičio galerijos bei Dailės parodų rūmų projektas kol kas gyvas tik jo sumanytojų entuziazmu ir gerais norais. Kino klubo kuratoriai tikisi sulauksią Kultūros ir sporto rėmimo fondo paramos, kad galėtų įsigyti bent jau aparatūrą.

Ne mažiau vargo kelių tenka numinti ir tariantis dėl filmų demonstravimo. Nors klubas veikia ne komerciniais tikslais, tačiau, anot N. Grigo-Pluhar, kartais už filmo rodymo teisę užsiprašoma po 50-100 eurų. „Sukame uodegą, kaip tik galime“, – sakė klubo kuratorius.

Ekraną „atidengęs“ dokumentikos žanru, šiandien kino klubas žiūrovus kviečia į žymaus lenkų režisieriaus Andžejaus Vaidos juostos „Ponas Tadas“ seansą. Artimiausiu metu klubas savo lankytojams pasiūlys Vytauto V. Landsbergio filmų peržiūrą, o gegužę turėtų atkeliauti lenkų kino festivalio programa bei vokiečių kultūros dienoms skirta filmų, kuriuos sukūrė Vokietijoje gyvenantys turkų režisieriai, serija.

Auroje „tašių“ nėra

Ambicingų planų, kuriuose buvo skirta erdvė nekomercinio kino gerbėjams, turėjo ir „Žemaitija“. Prieš porą metų kino teatro plėtros projekte buvo numatytos trys papildomos 150, 200 bei 250 vietų salės, kur planuota rodyti ir specializuotą programą.

Tačiau šis projektas dienos šviesos neišvydo. „Ir ačiū Dievui“, – komentavo bendrovės „PC Žemaitija“ generalinis direktorius Vytautas Rickus. Pasak jo, sumanymo plėsti kino teatro veiklą teko atsisakyti dėl Klaipėdos „Akropolio“. „Klaipėdos“ žiniomis, būsimajame pramogų centre, kurį planuojama pastatyti iki metų pabaigos, bus įrengtas 5 kino salių kompleksas. Kas taps jo nuomininku, turėtų paaiškėti kitą mėnesį.

„Mes visiškai talpiname žiūrovus į tas dvi sales, kokia dabar yra paklausa, – „Klaipėdai“ sakė V. Rickus. – Manau, kad „Žemaitija“ neprapuls – tie, kuriems reikia tikros kino auros, jie ją suras „Žemaitijoje“. Kitiems galbūt nesvarbu, kad kažkas tais pačiais takais aplinkui vaikšto su „tašėmis“.

Neatrodo per brangu

Nors praėjusiais metais „Žemaitija“ sulaukė kiek mažiau žiūrovų nei 2003-iaisiais, tačiau kino teatro direktorė A. Jankeliūnienė šio fakto nedramatizuoja. „Pragyvenimo lygis kyla… Užsienyje prieš kino premjerą žmonės bilietų eilėje laukia. Manau, kad ir pas mus tai ateis“, – sakė ji.

„Žemaitijos“ direktorė nemano, jog pasižiūrėti filmą kino salėje daugeliui klaipėdiečių per brangu. Anot jos, bilietų kaina laikosi ta pati, o palyginti su 100-150 litų, kurių klaipėdiečiai nepagaili gastroliuojančioms estrados žvaigždėms, 10-12 litų į kiną neatrodo baisi suma.

Štai JAV, kur kinas yra labai populiari pramoga, bilietų kainos paprastai svyruoja nuo 10 iki 12 dolerių, tačiau prabangiuose kino teatruose gali būti ir brangiau. Nepremjerinius filmus įmanoma pasižiūrėti už 4-6 dolerius. Vokietijos kino teatruose bilietų kainų vidurkis – 7-8 eurai, o neholivudinio, nepremjerinio filmo – apie 4 eurai.

Beje, pastaruoju metu „Žemaitijos“ direktorė teigė pastebinti įdomią tendenciją – romantiškos kino istorijos pritraukia daugiau žiūrovų nei anksčiau. A. Jankeliūnienės nuomone, taip yra todėl, kad į kino teatrą dažniau užsuka brandesnio amžiaus žiūrovai.

Agnė Marcinkevičiūtė naikina liūdesio kodą

Kino režisierė Agnė Marcinkevičiūtė neliūdi, kad sukurtus kino filmus tenka pasidėti „į stalčių“. Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ

Gal ir keista, tačiau klaipėdiečiai pasielgė ne pagal rinkos dėsnius ir įsiliejo į nekomercinio kino sektantų gretas. Šios kultūrinės mažumos manifestu tapo prieš dvi savaites uostamiestyje savo veiklą pradėjęs kino klubas.

Pirmoji jo viešnia – vilnietė kino režisierė Agnė Marcinkevičiūtė. Ji klaipėdiečiams pristatė savo naujausią, 2004 metais sukurtą filmą „Beveik laimingas“. Tai – studijoje „A Propos“ sukurta dokumentinė juosta apie 2002 metais mirusį rašytoją, poetą, publicistą, aštrialiežuvį, galintį improvizuoti nors ir apie „būties planktoną“, Jurgį Kunčiną.

Pasak kino kritiko Sauliaus Macaičio, A. Marcinkevičiūtės filmai apie rašytojus (prieš tai buvo Romualdui Granauskui skirta juosta „Raudonu ant balto“) pribloškia jų nuotaikų turtingumu, mokėjimu įsiskverbti į asmenį ir, atrodytų, net ne pačiais reikšmingiausiais kadrais išsakyti žmogaus esmę.

Su Klaipėdoje viešėjusia režisiere, metus Klaipėdos universitete studijavusia lietuvių kalbą, literatūrą ir režisūrą, kalbamės apie netikėtai prasiskleidusią meilę kinui, apie dažniau stalčiui, o ne žiūrovams kuriamus filmus ir dabartinę kino situaciją Lietuvoje.

– Kai stojau į Klaipėdos universitetą, lietuvių kalbos, literatūros ir režisūros specialybę, tikėjausi, kad ten bus daugiau režisūros. Man nebuvo labai artima morfologija ir kitos specifinės disciplinos. Tačiau kai kas labai patiko. Esu dėkinga buvusiems dėstytojams J.Mališauskui, L.Donskiui. Klaipėdos universitete gavau nemažai gerų pamokų. Kai nusprendžiau stoti į Muzikos akademiją, man siūlė sugrįžti į Klaipėdos universitetą baigti studijų, tačiau kol dar nesubrendo mintis tai padaryti.

Metus pasimokiusi Klaipėdoje, įstojau į Muzikos akademiją studijuoti televizijos režisūros pas amžiną atilsį Helmutą Šablevičių ir Vytautą Čibirą.

– Baigėte televizijos režisūros specialybę, tačiau ten nedirbate.

– Kai stojome į Muzikos akademiją, mums sakė, kad galėsime būti kino, teatro ar televizijos režisieriais. Bandžiau dirbti televizijoje. Buvau parašiusi keletą projektų. Tačiau jie televizijos prodiuserių nesudomino. Galbūt nulėmė kažkokios povandeninės srovės?.. Šiuo metu rašau straipsnius vienam internetiniam tinklalapiui, laikraščiui „Amerikos lietuvis“. Ir kuriu filmus.

– Šiandien nekomercinis kinas nėra labiausiai žiūrovų dėmesiu lepinama sritis.

– Manau, kad taip yra todėl, kad per mažai vietų, kur galima tokį kiną išvysti. Štai ir Klaipėdoje – vos dvi kino salės. Nė vienoje jų mano filmų niekada nerodė. Tokiame dideliame mieste žmonėms nėra prieinamas įvairesnis kinas. Esu sukūrusi keturis filmus. Pasidėjau ir turiu. Vilniuje taip pat sudėtinga situacija. Štai „Lietuvos“ kino teatras bus nugriautas. Vietoje jo stovės gyvenamieji namai. Nugriaus – ir tegul… Na, dar lieka „Salvija“. Greitai ten bus rodomi mano filmai – tai džiugina.

– Ar nėra liūdna, kad tenka filmus dėti „į stalčių“?

– Kad filmus kuriu „į stalčių“, man nelabai liūdna. Nes rodyti filmus – ne mano darbas. Nors, neslėpsiu, kadaise dėl to sielvartavau. Manydavau, kad sukūriau blogą filmą ir dėl to jo niekas nerodo. Grauždavau save, kad tai aš kažką ne taip padariau. Dabar suprantu, kad tai – tik vadybos klausimas. Gali būti taip, kad sukursi labai blogą filmą, bet jį pristatys kaip patį geriausią. O gali jo iš viso neparodyti… Filmo „išėjimas“ pas žiūrovus, jo sėkmė priklauso nuo to, kiek apie jį parašo, kiek parodo siužetų per televiziją. Būdama jaunesnė, neįvertindavau šių niuansų, nemokėjau taip kalbėti, kad pristatyčiau save. Gal kuklindavausi? Dabar reikia būti agresyviam, kad prasibrautumei į rinką. Akademijoje mūsų šito nemokė. Būdavo, ginant darbą, dėstytojai klausia: „Na, ir ką tu čia padarei, kaip tau tas darbas atrodo pačiai?“ „Baikit, nepavyko…“, – lemendavau ir aš, ir kiti studentai. Štai toks tas lietuviškas kuklumas. Tačiau kas šuniui pakels uodegą, jeigu ne pats? Per vėlai, tačiau šito teko išmokti.

– Kino dokumentika lyg ir nėra labai populiarus žanras. Kuo jis traukia Jus?

– Ir per dokumentiką gali išreikšti savo kūrybines ambicijas ir, kaip sakoma, įkišti savo trigrašį. Parodyti savo, autoriaus, poziciją. Kodėl iš eilės du filmai dokumentiniai? Priežastis labai paprasta. Filmo apie R.Granauską sąmata buvo 4 tūkstančiai litų, „Beveik laimingas“ – 3 tūkstančiai litų. O vaidybinis, vos 18 minučių filmas man atsiėjo 25 tūkstančius litų, nors prašiau gerokai daugiau. Kai gavau tiek, iš pradžių dvejojau, ar verta apskritai pradėti filmuoti. Nusprendžiau rizikuoti – manau, kad rezultatas buvo visiškai neblogas. Vaidybinis filmas – išties labai brangu. Žinoma, gali kurti eksperimentinį filmą vadinamąja šiuolaikine kalba. Kodėl aš to nedarau? Negalėčiau išreikšti to, apie ką aš noriu kalbėti.

– O apie ką Jūs norite kalbėti?

– Labai norėčiau ištrinti tą lietuvišką nevisavertiškumo jausmą, kuris atsispindi mūsų nacijos bruožuose, literatūroje. Norėčiau panaikinti liūdesio kodą. Yra nuostabių autorių ir kūrinių: Škėma, Kunčinas, Granauskas – turime ką ekranizuoti.

– Ar ne dėl to potraukio lietuvių literatūrai ir bandėte ją studijuoti?

– Jaučiu potraukį prasmei, idėjai. Man nėra svarbu įmantriai nufilmuoti, o ką nors žmonėms per tą istoriją pasakyti.

– Turbūt tuo patraukė ir J.Kunčino asmenybė?

– Iš pradžių jaučiau trauką J.Kunčino kūrybai. Paties rašytojo aš asmeniškai nepažinojau. Buvau su juo susitikusi kelis kartus. “Menestreliai maksi paltais“ – vaidybinis filmas pagal jo noveles.

– Ką davė Jums pačiai pažintis su J.Kunčinu per jį pažinojusius žmones?

– Įgijau teisę eiti ir klausinėti apie tą žmogų, apie kurį man ir šiaip būtų įdomu sužinoti. Po filmavimų atsirasdavo kitas žvilgsnis į jo kūrybą. Išsitraukdavau vėl, pavartydavau. Pastebėjau, kad visiškai kitaip skaitomas tas pats kūrinys, kai sužinai jo atsiradimo aplinkybes. Tos abstrakcijos, kurios mane žavėjo anksčiau, turi labai konkretų pagrindą.Istoriniai faktai tiesiog praplečia rašytojo literatūros kontekstą. Tai – gera kūrybinė laboratorija. O J.Kunčinas buvo labai atviras. Todėl žmonėms patrauklus, prieinamas.

– Ką manote apie Klaipėdoje atsiradusio kino klubo idėją?

– Vilniuje tokio klubo nėra… Kai pradėjau galvoti, kas norėčiau būti, mane labiau traukė teatras, o ne kinas – svajojau tapti aktore. Tačiau puikiai žinojau, kad su savo fiziniais duomenimis aktorės karjeros nepadarysiu. Tuo metu, kai studijavau Klaipėdoje, viename kino teatre pamačiau filmą „Šalti užkandžiai“. Jis man padarė didžiulį įspūdį, nors iki galo jo prasmės nesuvokiau. Manau, kad būtent tas momentas, toji kino salė mane ir pastūmėjo prie kino. Taigi kino klubas reikalingas tam, kad žmogus turėtų teisę apsispręsti. Ypač jaunimas – jis turi teisę žinoti, kas vyksta kino pasaulyje, ir tik tada nuspręsti, ar jam tai reikalinga, ar ne.

– Dėkoju už pokalbį.

Agnės Marcinkevičiūtės filmografija:

„Kačių gatvė“ (2000) – režisierė;
„Menestreliai maksi paltais“ (2002) – režisierė;
„Raudonu ant balto“ (2003) – režisierė ir scenarijaus autorė;
„Beveik laimingas“ (2004) – režisierė ir scenarijaus autorė.

Buriasi Lietuvos teatrologai

Klaipėdos miestui sostinėje atstovavo aštuoni teatrologai.

Jūratė Grigaitienė

Vasario 19-ąją naujoje Teatro sąjungos būstinėje Vilniuje įvyko Lietuvos teatrologų asociacijos steigiamasis posėdis. Dalyvavo dvidešimt penki dalyviai, kurie vienbalsiai įsteigė Teatro sąjungos meno kūrėjų asociacijos Teatrologijos skyrių. Pirmininku išrinktas šios idėjos iniciatorius, teatro istorikas, ilgametis Teatro, kino ir muzikos muziejaus direktorius, doc. dr. Aleksandras Guobys.

Klaipėdos miestui sostinėje atstovavo teatrologai doc. dr. Petras Bielskis, doc. dr. Vitalijus Zabarauskas, doc. dr. Raimondas Kančas ir Klaipėdos universitetą prieš keletą metų baigę teatrologijos magistrai Salomėja Burneikaitė, Rima Čeliauskaitė, Gitana Gugevičiūtė, Skirmantė Černiauskaitė ir šių eilučių autorė.

Ilgametis Teatro sąjungos pirmininkas aktorius Algis Matulionis įžanginėje kalboje akcentavo, kad idėja įkurti Teatrologijos skyrių subrendo prieš gerą dešimtmetį, bet realiai įgyvendinama tik dabar, kai Kauno Vytauto Didžiojo ir Klaipėdos universitetuose įsikūrė teatrologijos magistrantūros, paruošusios jaunų, gabių teatrologų kartą. Pasak pirmininko, Lietuvos teatrologijoje nuo sovietinių laikų susiklostė paradoksali situacija – elitinė grupelė teatrologų rašo apie du tris žymiausius režisierius ir jų pastatymus, visiškai nekreipdama dėmesio į tai, kad teatro meną kuria daugybė ir kitų režisierių, aktorių, scenografų, dramaturgų. Vienintelis specializuotas žurnalas „Teatras“ daugiau propaguoja užsienio spektaklius ir kūrėjus nei savuosius, todėl mažai skaitomas ne tik teatro gerbėjų, bet ir pačių specialistų. Kažkas taikliai pastebėjo, kad neretai pakanka perskaityti tik teatrologo pavardę bei straipsnio pavadinimą ir aišku, apie ką bus kalbama. Vieni kūrėjai be paliovos liaupsinami, kiti – visai ignoruojami.

Naujai įkurtos Teatrologų asociacijos nariai pasiryžę aprašyti, analizuoti visų šalies teatrų spektaklius, įvairių režisierių, aktorių, scenografų darbus, ypatingą dėmesį sutelkdami į jaunų, tik pradedančių savo profesinį kelią menininkų kūrybą. Pasak teatrologo Petro Bielskio, debiutuojančių režisierių, aktorių entuziazmas kurti dažniausiai užgęsta po pirmųjų negatyvių atsiliepimų spaudoje. Tad jaunam kūrėjui ypač svarbus padrąsinantis žodis ir dėmesys, kurio šiandieninėje teatrologijoje labai trūksta.

Ateityje Teatrologijos skyrius planuoja įkurti nepriklausomą spaudos organą – žurnalą ar laikraštį, kuriame atsispindėtų dabartinė Lietuvos teatrų situacija ir problemos. Jis taip pat rengs televizijos bei radijo laidas, leis teatrologines knygas, organizuos bendras premjerų peržiūras ir aptarimus, kūrybinius susitikimus bei kitus renginius.