„mažoji m” skelbia “metų m” rinkimus

„mažoji m” skelbia “metų m” rinkimus

Šveicaro P. Moschitzkos ofortas, pelnęs pirmas klaipėdiečių simpatijas.

Ignas Kazakevičius

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre vėl svečiuojasi miniatiūros, gaivindamos prieš metus šioje vietoje jaukų prieglobstį radusią miniatiūrų parodų tradiciją. Ją šiemet tęsia tarptautinė paroda “mažoji m”, kviečianti klaipėdiečius dalyvauti metų miniatiūros rinkimuose.

Mišri ir įvairi

Pernai uostamiesčio žiūrovų dėmesiui buvo pateiktas VšĮ „Meno parkas“ (Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus galerija) ir Vokietijos menininkų požiūris į miniatiūros sampratą įvairiose medžiagose.

Šiemet vilniečių kuratorių Kristinos Norvilaitės ir Jolitos Zykutės Klaipėdoje pristatoma paroda – mišri. Du trečdaliai joje dalyvaujančių menininkų – iš Austrijos, Kanados, Kroatijos, Lenkijos, Slovėnijos, Suomijos, Šveicarijos, trečdalis – iš Lietuvos. Tarp pastarųjų – ir jauni, ir pripažinti kūrėjai (Rimvydas Kepežinskas, Birutė Zokaitytė, Jūratė Rekevičiūtė, Danutė Kozlovienė, Karina Matiukienė).

Eksponuojami penkiasdešimt penki dvidešimt aštuonių autorių kūriniai. Paroda truks iki balandžio 24 dienos.

Neperžengė A4 formato

Tarp eksponatų daugiausiai – grafikos darbų. Taip pat yra tapybos, tekstilės, fotografijos, stiklo ir netgi ant džiovintos žolės sukurtų kūrinių.

Pasaulinėje praktikoje egzistuoja įvairūs būdai miniatiūros žanrui apibūdinti, kurie skiriasi priklausomai nuo šalies ar parodų rengėjų. Vienintelis reikalavimas “mažosios m” darbams – jų dydis turėjo būti ne didesnis nei A4 formato popieriaus lapas. Parodos autoriams, atlikimo technikai ar darbų temai jokie apribojimai nebuvo taikomi.

Paroda “mažoji m” rengiama nuo 2001 metų Vilniuje ir jau įrodė savo gyvybingumą kultūriniame gyvenime. 2001-aisiais buvo sulaukta miniatiūrų iš vienuolikos, 2002 m. – iš keturiolikos, 2003 m. – net iš dvidešimties šalių. Žiūrovai greta daugybės originalių darbų turėjo progą pamatyti ir tokių garsių užsienio kūrėjų kaip Mikaelio Kilmano (Švedija), Luko Etjeno (Belgija) grafikos darbus.

Ši „mažoji m“ – jau 4-oji. Iki tol eksponuota sostinės „Stiklo karoliukų meno ir kultūros centre“, šiemet ji pirmą kartą „išlipo“ į viešą erdvę – buvo pristatyta Vilniaus miesto savivaldybėje. Pirmą kartą ši paroda yra mobili, be Klaipėdos, dar pabuvos Panevėžyje.

Suskambo grafika

Linksmai nuteikia kroato Josifo Butkovico darbai “Viščiukas 1” ir “Viščiukas 2” – baltas popieriaus lapas išmargintas juodom trumpom linijom. Pavadinimas verčia mąstyti: “Kodėl?”, ieškoti: “Kur?” ar bent jau nusišypsoti dėl autoriaus šmaikštumo.

Lietuvė grafikė Jūratė Rekevičiūtė pristato seriją miniatiūrų, kurių pagrindinis herojus – zuikis, o darbų pavadinimais tarsi nusakomi atskirų istorijų siužetai – “Zuiki, aš tave pagausiu”, “Aš tik zuikio kontūras”.

Autorė iš Lenkijos Agnieška Boron abstrakcijose “Karo dievas”, “Sekso dievas”, “Sapnų dievas” pateikia viziją, kaip atrodo šiuolaikiniai dievai. Žiūrovams bus įdomu panagrinėti šias iš pirmo žvilgsnio panašias miniatiūras, ieškant skirtumų, kiekvieno dievo atributų.

Tekstiliniame Laimutės Kozlovienės skaitmeninės spaudos ir siuvinėjimo mikse galima aptikti nuorodų į grafiką ir fotografiją. Iš šių meno šakų autorė skolinasi minimumą, o kūrinio detales išplečia iki maksimumo ir kameriškumą priešpastato menamam dideliam formatui.

Birutės Zokaitytės tondo formos jaukūs idiliški buities vaizdai auksiniame, su atrama įrėmintame oforte įgyja mažne muziejinę vertę.

Vis dėlto, kaip pastebėjo ir pirmieji parodos lankytojai menininkai, ne vienam “mažosios m” kūriniui stinga preciziškumo (kuris iš tiesų būtinas), tapybinės miniatiūros stokoja išraiškos mažame formate prasmės. Geriausiai suskamba grafika, eksperimentai su ėsdintu stiklu (L.Pociūtė „Po to“).

Renka pliusus

Pernai Vilniuje meno specialistų komisija pirmąkart išrinko projekto “mažoji m” metų miniatiūrą – Šiaurės Korėjos menininko Nasilo Kvako darbą (šiuose rinkimuose turėjau garbės dalyvauti ir aš).

Plečiantis projekto geografijai, auga ir komisijos sudėtis. Šiemet Klaipėdai atstovavome kartu su “Klaipėdos” dienraščio meno leidinio “Durys” redaktore Rita Bočiulyte, meno kolekcionieriumi Edmundu Kolakausku ir grafiku Algiu Kliševičiumi. Pastarasis Peterio Moschitzkos (Šveicarija) darbus pavadino beveik tobulais, pagal miniatiūrų sampratos taisykles sukurtais kūriniais. Dar pridurčiau, kad jie ir žaismingiausi, t.y. tokie, kuriuose įkalta intrigos vinis, nors iš pažiūros tai – tik linijinis piešinys. Šiam kūriniui pliusus parašė ir kiti vertinimo komisijos nariai.

Na, o parodos lankytojai jiems patikusią miniatiūrą galės rinkti visą mėnesį. Šių rinkimų rezultatai bus oficialiai įtraukti į parodos katalogą.

“Lėta eiga” – judesio studijos

“Lėta eiga” – judesio studijos

Ž.Landsbergo “Mėlyna ir raudona” modeliuoja vos prieš akimirką įvykusį, bet dabar tik numanomą smūgio judesį.

Goda Giedraitytė

Jaunųjų Lietuvos skulptorių paroda “Lėta eiga – slow motion”, pristatoma Klaipėdos dailės parodų rūmuose, aktuali net keliais aspektais: skulptūros meno, itin retai pristatomo galerijų erdvėse, populiarinimu, jaunųjų skulptorių prisistatymu visuomenei bei akivaizdžiu diskursu su klasikinės skulptūros tradicija.

Kirbina mintį

Jau pats parodos pavadinimas “Lėta eiga – slow motion” tampa savotišku diskursu su tradicija. Klasikinei skulptūros sampratai, asociatyviai sietinai su stovyla, priešpastatydami judesio formulę, jaunieji menininkai kirbina judesio galimybę apskritai. Kiek fiziškai stabilus objektas gali būti paveikus judesio flirtui? Ir jeigu kalbame apie judesį, ar būtinai jis turi būti susijęs su kinetinėmis perspektyvomis?

Parodoje dalyvaujantys keturi magistrantūros studijas dar kremtantys ar ką tik baigę VDA skulptūros katedros studentai judesio tematiką interpretuoja gana vieningai. Viena vertus, kaip fizinį veiksmą, reflektuojamą pačiame objekte, kita – kaip mintį ir/ar konceptą, kurį reikia perskaityti. Abu veiksniai gali lengvai sąveikauti ir transformuotis, t.y. veiksmas virsti mintimi, o mintis – veiksmu. Trumpiau, abiem atvejais skulptūra visai neprivalo būti kinetine, ji netgi neturi judėti. Svarbiausia – trimačiame objekte įkūnytas vaizdas: judesio nuojauta ir/ar prisiminimas, “before & after”.

R.Milkintaos kompozicija, kuri susideda iš kelių tuščiavidurių metalo kubų, eksponuoja jau įgyvendintą judesį, o jo objektas “Be pavadinimo” primena į kosmosą kilti pasiruošusią raketą. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Galime tik įsivaizduoti

Platoniškos idėjų atminties būsenos identifikuotinos visuose skulptūriniuose objektuose.

Štai – dvi Rimanto Milkinto kompozicijos “Be pavadinimo”. Viena jų primena į kosmosą kilti pasiruošusią raketą – raudoni medžio pagaliukai funkcionuoja ir kaip atramos, ir kaip simboliniai liepsnų liežuviai. Pakilimo takas paruoštas, tačiau fiziškai “raketa” niekada taip ir neatsiplėš nuo žemės. Priešingai kitai autoriaus kompozicijai, kuri susideda iš kelių tuščiavidurių metalo kubų, vienas į kitą įeinančių “matrioškiniu” principu. Veikiami pakėlimo sverto jie išardomi ir grandine pakabinami erdvėje. Eksponuojamas jau įgyvendintas judesys, sustabdytas momentas, kurį galime įsivaizduoti, bet negalime matyti.

Modeliuoja nuojautas

Panašiai su numanomo judesio galimybėmis elgiasi ir kiti menininkai – Algis Kasparavičius, Lukas Lebednykas ir Žilvinas Landsbergas. Pirmojo autoriaus “Slėginio indo”, forma primenančio sifoną, rankenėlė gali būti paspausta, ir pro kranelį turėtų bėgti vanduo. Tačiau šią galimybę paneigia medinis indo tūris.

L.Lebednyko “Lankstinys” iš medienos kvadratų gali būti sulankstytas ir vėl išlankstytas, bet darbo medžiaga, mastelis ir svoris tik dar labiau pabrėžia teorinę judesio intervenciją. Tai liudija ir greta rodoma videomedžiaga, kurioje (iš)lankstomi įvairūs objektai nuo popierinės servetėlės iki cigarečių pakelio.

Ž.Landsbergas darbe “Mėlyna ir raudona” modeliuoja vos prieš akimirką įvykusį, bet dabar tik numanomą smūgio judesį. Du stambūs kompiuterinių žaidimų herojus primenantys galiūnai eksponuojami po įvykio: vienas – gulintis ant žemės, kitas – pergalingai stovintis greta.

Drąsiai eksperimentuoja

Jaunieji skulptoriai demonstruoja ne tik konceptualią, idėjinę brandą, bet ir amato meistrystę.

Kai kurie darbai reikalauja inžinierinio išmanymo, medžiagos galimybių suvokimo.

Kita vertus, autoriai akivaizdžiai mėgaujasi šiuolaikinės skulptūros ir meno apskritai teikiamomis galimybėmis.

Drąsiai eksperimentuoja naujomis technologijomis ir medžiagomis.

Žavisi ir natūraliomis, pirminėmis – medžiu, metalu.

Daugiausiai eksploatuojama postminimalistinė plastika: autorių darbai – švarių, estetizuotų geometrinių formų, neperkrauti detalėmis, išviešinama spalvos ir mastelio įtaiga.

„Daktaras Aiskauda“ neišgydė vaikų noro triukšmauti

„Daktaras Aiskauda“ neišgydė vaikų noro triukšmauti

Premjerinis baletas „Daktaras Aiskauda“ Klaipėdos muzikiniame teatre ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų akis traukia artistų kostiumų ir dekoracijų spalvingumu.

Violeta Milvydienė
Klaipėdos universiteto Menų fakulteto
Choreografijos katedros lektorė

Teatro kūrinių (šokio spektaklių, baletų ar kitų veikalų), skirtų vaikų auditorijai, nėra tiek daug, kiek jaunimui ar suaugusiems. Ir štai netikėtai pradžiugino ir kiek suglumino užrašas mūsų Muzikinio teatro premjerinio spektaklio afišoje: „Daktaras Aiskauda. Baletas vaikams ir visai šeimai” (argi vaikai – ne šeimos dalis?). Bandysiu pasamprotauti, kas turėta omeny, kadangi vidury savaitės, trečiadienio vidudienį, patekau būtent į gausų vaikų šurmulį teatre. Tai sukėlė daug ir gana prieštaringų minčių…

Statomas pusę amžiaus

Pradžiai – truputis įdomių šio spektaklio gimimo bei istorijos faktų.

Pirmą kartą 4 veiksmų ir 8 paveikslų kompozitoriaus I.Morozovo baletas pagal K.Čiukovskio pasaką „Daktaras Aiskauda“ pasirodė dar praėjusio amžiaus viduryje – 1947-aisiais Novosibirsko teatre jį pastatė M.Moisejevas. Po metų gavęs Valstybinę premiją ir apkeliavęs daugelį tuometinės TSRS miestų, statytas įvairių baletmeisterių, populiarusis baletas pasiekė ir Lietuvos sostinę. Vilniaus scenoje jį 1954-aisiais įgyvendino tas pats M.Moisejevas. Beje, už tai rusų baletmeisteris gavo Lietuvos nusipelniusio artisto vardą.

Kiek vėliau (1971 m.) pasirodė filmas-baletas tuo pačiu pavadinimu.

Pristigo originalumo

Dar studijuojant teko matyti vieną iš klasikinių variantų, pastatytų 1981-aisiais Sankt Peterburge. Jis paliko neišdildomą įspūdį. Prabėgo beveik ketvirtis amžiaus, tad prisipažinsiu, dabar tikėjausi išvysti šiuolaikinę, labiau sumodernintą spektaklio versiją, o ne a la klasikos kopiją. Tiesa, esama nežymių pokyčių: padaryta muzikos kupiūra, sulietuvinti vaikų vardai, Afrikoje gydomos ne beždžionėlės, bet ir vaikučiai ir kt.

Reikėtų pabrėžti dar vienos viešnios iš Latvijos – dailininkės Anitos Znutinos spektakliui sukurtų kostiumų, dekoracijų spalvingumą, išraiškos priemonių funkcionalumą. Didžiausias pagyras skirčiau trupės artistams už ypatingas pastangas ir gerą techninį atlikimą. Tačiau savito režisūrinio sprendimo, žaismingesnių vaidybos elementų bei originalesnės šokio leksikos, deja, pasigedau.

Plėšikų gaujos ir jos vado-merginos (I.Briazkalovaitė) siautėjimo metu salė tiesiog nuščiuvo, o kiek vėliau visiškoje tyloje stebėjo ,,šešėlių” žaismą už apšviestos priekinės uždangos. Nerijaus Jankausko nuotraukos

„Išaugo“ stilistiką

„Daktaras Aiskauda” nėra latvių choreografės, buvusios Rygos operos primabalerinos Litos Beiris debiutas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Pamenu 2002-ųjų pastatymą „Baletinė Čaplino ir Dolskio korta”, kurio antrosios dalies kompozicijos pagal D.Dolskio dainas kartais priminė silpniausius studentiškus etiudus.

Be to, mūsų baleto trupė jau seniai „išaugusi” panašią stilistiką, o jos solistai pajėgūs atlikti įvairesnės plastikos vaidmenis.

Galbūt tai ne esminiai dalykai, turint omenyje vaikišką spektaklį (kaip žinia, dažnai genialumas slypi būtent paprastume), ir čia svarbūs kiti komponentai. Tad stengiausi į visa žiūrėti ne tiek šokio specialisto akimis, kiek stebėti mažųjų žiūrovų reakciją: juk vaikai šiuo atveju – patys geriausi ir nuoširdžiausi vertintojai.

Gelbsti rekvizitas

Pradžia atrodė gana intriguojanti, bet kiek vėliau užsitęsė – per daug betikslio vaikščiojimo, „negyvų”, pasikartojančių scenų (mažieji žiūrovai, neišlaikę dėmesio, ima kalbėtis apie pašalinius dalykus, spardyti į kėdes…).

Naminių gyvūnų, paukščių bei žvėrelių prisistatymuose, manau, pritrūko individualesnių charakteristikų, toliau – dinamiškesnės įvykių eigos. Ar nevertėjo du pirmuosius kiek sutrumpintus veiksmus sujungti į vieną, sudarytą iš kelių paveikslų, kaip trečiasis veiksmas?..

Masinį chaotišką judėjimą ir statiškus vaidybinius epizodus gelbėjo įvairaus rekvizito – dviračio, šokdynės, kamuolių, telefono laido, lovos ant ratukų – panaudojimas (tuomet salėje vėl jaučiamas susidomėjimas).

Pasijuto veiksmo dalyviais

Ypatingą pagyvėjimą, publikos pasitenkinimo šūksnius sukėlė plėšikų gaudymas ir gyvūnėlių vadavimas iš dresuotojo (A.Liškauskas) gniaužtų. Šiose scenose vaikai, pasijutę veiksmo dalyviais, net atsistojo.

Taip pat teigiamai vertintini, nors ir seni, dramaturgijos „triukai” – herojų kreipimasis į žiūrovus (čia vaikų atsakymai į artistų klausimus nuskambėdavo žaibiškai) ir lakstymas po salę (jei neigiamo personažo – klykiama, jei teigiamo – norima paliesti). Visai banalu, tačiau vaikams atrodė įdomu ir aplodismentų audrą iššaukdavo atlikėjų „fotografija” beveik kiekvienos dalies pabaigoje.

O štai dirigento pasirodymas scenoje ir jo susiejimas su veiksmu nesukėlė jokios publikos reakcijos. Kaip, beje, ir solinis šokis su puantais (po partijos – jokių plojimų). Užtat koks šokiruojantis buvo šaudymas tiesiai į žiūrovų salę!..

„Kodėl jie nekalba?“

Labiausiai vykusiu laikyčiau ir išskirčiau iš kitų pirmąjį trečiosios dalies paveikslą, kuriame vyrauja energija, šokio dinamika, reiškiama turtingiausia šiame spektaklyje judesių leksika. Čia plėšikų gaujos ir jos vado-merginos (I.Briazkalovaitė) siautėjimo metu salė tiesiog nuščiuvo, o kiek vėliau visiškoje tyloje stebėjo ,,šešėlių” žaismą už apšviestos priekinės uždangos.

Reikėtų džiaugtis, jog vaikai teisingai suvokia prasmingus dalykus, audringai reaguoja į įdomiausius spektaklio momentus, gal intuityviai, bet tiksliai jaučia minėtas spragas. Kita vertus, nemaloniai stebino replikos: „man neįdomu” arba „kodėl jie nekalba?”. Tarsi ištisas klases į teatrą atvedę mokytojai savo auklėtiniams nebūtų pateikę kad ir pačios paprasčiausios informacijos – kas yra šokis, muzika, baleto spektaklis ir kitos.

Teko tramdyti

Daugelyje uostamiesčio mokyklų vyksta šokio pamokos, kai kur gyvuoja gilesnės choreografijos tradicijos. Galbūt vertėtų iš anksto, dar prieš vedantis į teatrą mokinius supažindinti su literatūriniu kūriniu, paanalizuoti veikėjų poelgius – tai būtų tikslingiau, nei nuolat tramdyti vaikus spektaklio metu. Pagaliau, kur dingo elementarios elgesio normos? Ar nebeskiepijamos estetinės vertybės, neugdomas meninis skonis?..

Pasak teatro vadovo pavaduotojos D.Žičkuvienės, sekmadieninės premjeros dieną buvusi visai kita atmosfera. Mat vaikai, atėję į teatrą su tėveliais ir seneliais, elgėsi ramiau, veiksmą scenoje stebėjo įdėmiai, o kažko nesupratę pertraukėlių metu kartu su mamomis bei močiutėmis skaitė programėles, aiškinosi (beje, trečiadienį tokių nebuvo).

Taigi „Daktaras Aiskauda” – spalvingas baleto spektaklis visai šeimai. O pirmiausia, žinoma, vaikams – judriems, žaismingiems, nuoširdiems, bet kartu gerai išauklėtiems ir nors truputį susipažinusiems su šokio meno bei muzikos pasauliu.

Kovo 11-ąją Kaliningradas klausėsi Šopeno

Kovo 11-ąją Kaliningradas klausėsi Šopeno

F.Šopeno muzikos ir laiškų programos atlikėjos aktorė V.Kochanskytė, dainininkė S.Joščenko, pianistė Š.Čepliauskaitė ir Lietuvos generalinio konsulato Kaliningrade kultūros atašė Arvydas Juozaitis po koncerto džiaugėsi šiltu kaliningradiečių priėmimu.

Rita bočiulytė

Pilnutėlė filharmonijos salė Kaliningrado inteligentijos, – ji Kovo 11-ąją atėjo pasiklausyti Šopeno. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną su programa „F.Šopenas. Muzika ir laiškai“ Kaliningrado filharmonijoje koncertavo aktorė Virginija Kochanskytė ir pianistė Šviesė Čepliauskaitė.

Koncerte skambėjo F.Šopeno noktiurnai, mazurkos, valsai, baladės, kuriuos skambino Š.Čepliauskaitė. Aktorė R.Kochanskytė rusų kalba skaitė F.Šopeno, jo draugų ir mylimųjų laiškus. Dalį jų iš lietuvių į rusų kalbą specialiai šiai programai Kaliningrade išvertė Klaipėdos universiteto dėstytojas Algis Jurgeliavičius. Į koncerto programą Kaliningrade įsiterpė ir ją papildė Kaliningrado filharmonijos solistė Svetlana Joščenko (sopranas), padainavusi mažai kam žinomos vokalinės Šopeno muzikos.

Įdomus, netikėtas F.Šopeno pateikimas, – žavėjosi Kaliningrado muzikai po koncerto. Jiems šią malonią staigmeną pateikė Lietuvos generalinis konsulatas Kaliningrade drauge su Kaliningrado filharmonija bei srities administracijos Kultūros skyriumi.

„Filharmonijos vadovai sakė su nekantrumu laukiantys Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro gastrolių Kaliningrade. Jie nepaprastai džiaugiasi Kaliningrado filharmonijos bičiulyste su įvairiais Lietuvos kolektyvais“, – tvirtino aktorė V.Kochanskytė „Klaipėdos“ laikraščiui.

Koncerto iniciatorius – Lietuvos generalinio konsulato Kaliningrade kultūros atašė Arvydas Juozaitis. „Tai kultūros misionierius, kuris labai simpatiška, gilia prasme visiems atvažiavusiems atveria Kaliningradą ir jo žmones“, – dalinosi kelionės įspūdžiais V.Kochanskytė, pirmąsyk turėjusi progą su puikiu gidu paklaidžioti po senąjį Kaliningradą, jį geriau pažinti. A.Juozaitis asmeniškai rūpinosi ir kad koncertas įvyktų, ir kad publika apie jį sužinotų. Anot V.Kochanskytės, kultūros ir meno žmonės geriau nei politikai supranta, kaip gali susidraugauti įvairių sistemų ir tautybių žmonės. „Menas atrakina širdis, grožis neturi nei lyties, nei tautybės“, – įsitikinusi aktorė.

V.Kochanskytė Lietuvoje laikoma viena įdomiausių poezijos interpretatorių. Ji pati kuria literatūrines, šiek tiek teatralizuotas, kaip ji vadina, „dvaro salono“ programas – rašo joms scenarijus, režisuoja, įtraukia į jas kitų sričių menininkus – muzikus, dailininkus. Aktorė sako, kad jos poetiniai muzikiniai spektakliai labiau tinkami kamerinei erdvei. „Man patinka toks literatūrinis, intymus kalbėjimas. Galima atidžiau įsiklausyti į žodį ir mintį“, – teigia ji, prestižiniuose šalies meno renginiuose ir atokiausiuose Lietuvos miesteliuose skaičiusi I.Simonaitytę, Maironį, M.K.Čiurlionį, V.Kudirką, S.Gedą, Č.Milošą, V.Šimborską… V.Kochanskytė sako, kad iš tikrųjų dauguma literatūros klasikų trafaretiškai mitologizuojami. Aktorė dažnai įspūdingai sugriauna šiuos mitus, kurdama fatališkų, aistringų, dangų ir pragarą pažinusių kūrėjų sielas.

V.Kochanskytė yra parengusi ne vieną programą pagal lietuvių ir Vakarų Europos literatūros ir meno klasikų kūrybą. Su jomis plačiai gastroliavo Lietuvoje, JAV, Kanadoje, Čekijoje, Estijoje ir kitur. Mielai su kuria iš jų užsuktų ir vėl į Kaliningradą, bet iškyla problemų dėl tekstų, ypač poezijos vertimo į rusų kalbą. Vis dėlto labai norėtų kaliningradiečiams parodyti programą „Geismas gyventi“ pagal M.K.Čiurlionio literatūrinį palikimą. Gal pavyks dar šiemet. Būtų graži dovana Kaliningrado jubiliejui.

„Stabat Mater” skambėjo bažnyčioje

„Stabat Mater” skambėjo bažnyčioje

Daiva Kšanienė

Didžiosios savaitės išvakarėse – kovo 18-ąją – Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje prieš vakarines šv. Mišias susikaupę bei susimąstę žmonės klausėsi vieno iš nuostabiausių bažnytinių kūrinių – Dž.B.Pergolezi „Stabat Mater” dviem solistėms ir kameriniam orkestrui.

Kūrinį atliko viešnios iš Vilniaus Raimonda Tallat-Kelpšaitė (sopranas) ir Rita Preikšaitė (mecosopranas), Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovė Liuda Kuraitienė), dirigavo Robertas Šervenikas.

Šiame veikale, kaip ir Didžiosios savaitės dienų tėkmėje, tarsi sutilpo visa žmogiškųjų jausmų gama: liūdesys, skausmas, atgaila, tikėjimas, viltis ir neapsakomas Prisikėlimo džiaugsmas, triumfas, pergalė, šviesa, gėris, meilė.

Skambant 40 minučių trukmės kūriniui, klausytojai galėjo dar kartą permąstyti Kristaus kančią ir auką, jo kelią į Golgotą, prisiminti, kad prie nukankinto, mirštančio Kristaus paskendusi begaliniame sielvarte budėjo jo Motina Marija.

Beribis Motinos skausmas, jo sukrečianti didybė įkvėpė daugybę įvairių šimtmečių menininkų įkūnyti šią temą meno kūriniuose. Kiekvieno žmogaus giliausius širdies kampelius pasiekia ir jaudina skulptūros, vaizduojančios Mariją su ant jos kelių gulinčiu nukankintu Jėzumi (Mikelandželo „Pieta” /gailestingoji/ ir kt.), dailininkų J.L.Davido, B.di Džoto, V.Ticiano, S.Botičelio, A.Karačio bei kitų paveikslai.

Dievo Motinos skausmas ir sopulys dar viduramžiais įkvėpė kompozitorius sukurti netgi specialų, visiškai savarankišką muzikos žanrą „Stabat Mater” (nuo pirmųjų giesmės žodžių – „Stabat Mater dolorosa”). Lietuviškai – „Stovi Motina sielvartinga”. Tai vienos, kelių arba net keliolikos dalių stambus kantatinio-oratorinio pobūdžio kūrinys.

„Stabat Mater” rašė visų amžių kompozitoriai. Plačiai žinomi ir dažnai atliekami Dž.P. da Palestrinos, J.Haidno, F.Šuberto, F.Listo, Dž.Rosinio, Dž.Verdžio, A.Dvoržako, K.Pendereckio ir kitų autorių „Stabat Mater”.

Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje skambėjusiam XVIII a. pradžios italų kompozitoriaus Dž.B.Pergolezi kūriniui „Stabat Mater” jau beveik 300 metų, tačiau jis tebėra mėgstamas, dažnai atliekamas ir mūsų laikais.

Dž. B. Pergolezi, per savo trumputį gyvenimą (jis gyveno tik 26 metus) parašęs daug nemirtingų įvairiausių žanrų kūrinių (operų, oratorijų, kantatų, simfonijų, sonatų ir kitų), labiausiai išgarsėjo nuostabiu ir įspūdingu „Stabat Mater”.

Kontrasto būdu išdėstytos 12 kūrinio dalių (lėtas dalis keičia greitesnės ir atvirkščiai) perteikia neapsakomai skausmingą kenčiančios, gailestingosios Dievo Motinos paveikslą.

„Stabat Mater” giedojusios solistės R.Tallat-Kelpšaitė ir R.Preikšaitė puikiai įveikė visus sudėtingos, virtuoziškos barokinės vokalinės muzikos sunkumus ir arijose, ir duetuose.

Abiejų solisčių gražių tembrų balsai įspūdingai skambėjo bažnyčios erdvėje.

R.Šerveniko diriguojamas Klaipėdos kamerinis orkestras atidžiai paruošė partitūrą ir stilingai pritarė solistėms.

Puiki Marijos Taikos Karalienės bažnyčios klebono Petro Smilgio iniciatyva – įvairiomis progomis kviesti bažnyčioje giedoti, groti sakralinės muzikos atlikėjus – džiugina tikinčiuosius, suteikia jiems daug malonių, dvasingų sąlyčio su muzika akimirkų.

Kauniečių “Fortūna” nusišypsojo klaipėdiečiui aktoriui

Kauniečių “Fortūna” nusišypsojo klaipėdiečiui aktoriui

“Fortūna” aktorius Darius Meškauskas įvertintas už konferansjė vaidmenį “Kabarete”. Aliaus Koroliovo (ELTA) nuotrauka

Kovo 23-iąją Kauno miesto rotušėje įteiktos septynios skulptoriaus Stasio Žirgulio sukurtos “Fortūnos” statulėlės ir šeši diplomai per praėjusius metus labiausiai nusipelniusiems Kauno teatro menininkams. Kauniečių “Fortūna” apdovanotas ir klaipėdietis aktorius Darius Meškauskas, sukūręs konferansjė vaidmenį neseniai Kaune pastatytame miuzikle “Kabaretas”.

Šiemetinė Lietuvos teatro sąjungos Kauno skyriaus įsteigto prizo teikimo šventė – jau dešimtoji. Ji Kaune rengiama kasmet Tarptautinės teatro dienos proga. Gausiausiai šiemet apdovanoti miuziklo “Kabaretas” bei dramos spektaklio “Nusikaltimas ir bausmė” kūrėjai.

Teatralų nuveiktus darbus Kaune šiemet vertino nauja suburta komisija. Lietuvos teatro sąjungos Kauno skyriaus pirmininko Gedimino Maciulevičiaus žodžiais, įvertinti buvo geriausi Kauno teatrų spektakliai ir autoriai, nesistengiant aprėpti visų Kauno teatrų.

„Po ilgų juodų dalykų, atrodo, teatrai išgyvens. Kas prizų negavo šiemet, gaus kitąmet”, – optimistiškai kauniečius kolegas pasveikino Lietuvos teatro sąjungos pirmininkas Algis Matulevičius.

Lietuvos teatro sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas apdovanojimus laureatams įteikė kartu su Kauno miesto mero pavaduotoju Eriku Tamašausku. Be to, menininkai pasipuošė geltonais šalikais, kuriuose Lietuvos teatro sąjungos simboliką išsiuvinėjo bendrovė „Gija“.

Už nuopelnus Lietuvos teatrui padėkos “Fortūna” šiemet įteikta Kauno jaunimo kamerinio teatro įkūrėjui Stanislovui Rubinovui. Režisieriui Gintarui Varnui “Fortūnos” statulėlė paskirta už geriausią sezono dramos spektaklį – Fiodoro Dostojevskio romano “Nusikaltimas ir bausmė” inscenizaciją Kauno valstybiniame dramos teatre. Už geriausią muzikinį spektaklį apdovanotas režisierius Aidas Giniotis, Kauno valstybiniame muzikiniame teatre pastatęs miuziklą “Kabaretas”.

“Fortūnomis” taip pat apdovanoti du šiuose spektakliuose vaidinę aktoriai: Gytis Ivanauskas – už Rodiono Roskolnikovo vaidmenį “Nusikaltime ir bausmėje” bei Darius Meškauskas – už konferansjė vaidmenį “Kabarete”.

Šeštoji „Fortūnos“ statulėlė įteikta dailininkei Kotrynai Daujotaitei už scenografiją Saros Kein pjesei “4.48 Psichozė”, septintoji – kompozitoriui Giedriui Kuprevičiui, kurio muzika skamba spektakliuose “Nusikaltimas ir bausmė” bei “4.48 Psichozė”.

“Fortūnos” diplomais apdovanoti Kauno valstybinio dramos teatro aktoriai Inesa Paliulytė, Daiva Rudokaitė ir Dainius Kazlauskas, Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė Ieva Vaznelytė, Eleonora Kliučiūtė ir Gediminas Maciulevičius bei Kauno mažojo teatro režisierė Agnė Dilytė.

“Fortūnos” apdovanojimų tradicija Kaune gyva nuo 1996-ųjų. Šiais metais Tarptautinė teatro diena sutapo su šv. Velykomis, todėl Kauno teatralai savo profesijai skirtą svarbiausią renginį paankstino. Klaipėdos teatrai savo profesinę šventę užsispyrę švenčia kas sau. Ir apie analogišką apdovanojimą uostamiesčio teatralai tebesvajoja.

“Klaipėdos” ir ELTA inf.

Dirbo Vokietijoje su neregiais.

Dirbo Vokietijoje su neregiais.

Aktorius Benas Šarka edukaciniame projekte su neregiais vaikais dalyvavo pirmą kartą. Vytauto Liaudanskio nuotrauka

Kovo 12-22 dienomis „Gliukų“ teatro režisierius ir aktorius Benas Šarka buvo Berlyne, kur R.Bošo fondo kvietimu dirbo su regėjimo negalią turinčiais vaikais ir jaunuoliais.

Teatro projekte dalyvavo 10 vokiečių ir 10 lietuvių. Vieni jų buvo visiškai nematantys, kiti – be regėjimo sutrikimų.

Paklaustas, ar nebuvo sunku dirbti su nereginčiais žmonėmis, B.Šarka „Klaipėdai“ sakė: „Nieko nereiškia, ar aklas, ar kitaip neįgalus. Svarbu, kad turėtų talentą. O apsiniaukusių žmonių būna ir tarp aklų, ir tarp reginčiųjų“.

Anot „gliuko“, akys – kaip kekšės. Regintieji vartoja viską, kas yra aplinkui, o aklieji nemato nuogų pilvų ir kitų šio pasaulio nešvankybių. Todėl jie švaresni. Eina į teatrus, naudojasi internetu, dainuoja, profesionaliai groja fortepijonu ir gitara.

Paradoksalu, tačiau neregiai net labiau apsiskaitę – bent taip yra Vokietijoje, kurioje akliesiems, kaip ir kitiems neįgaliems žmonėms, sudarytos visos sąlygos integruotis į visuomenę.

Kaip dirbo su tokia neįprasta grupe, kaip repetavo? Pasak B.Šarkos, scenoje jie bandė atgaivinti gyvenimo poeziją, kalbėti apie tai, kas svarbu visiems.

Birželio mėnesį šis projektas bus tęsiamas Vilniuje.

“Klaipėdos” inf.

R.Treigio “21 diena Berlyne” sugrįžo į savo istorijos pradžią

R.Treigio “21 diena Berlyne” sugrįžo į savo istorijos pradžią

R.Treigio fotografija „Laiptai“ iš parodos „21 diena Berlyne“ katalogo.

“21 dienos Berlyne” įspūdžiais, kuriuos prieš metus pavasarį ten patyrė klaipėdietis fotografas Remigijus Treigys, dabar jis dalinasi su pačiais berlyniečiais. Kovo 18-ąją Giedrės Bartelt galerijoje Berlyne atidaryta R.Treigio fotografijų paroda, sugrįžusi į savo istorijos pradžią.

Fotografijų ciklą “21 diena Berlyne” R.Treigys sukūrė gavęs Roberto Bošo fondo stipendiją. Pernai jis tris savaites gyveno ir fotografavo Vokietijos sostinėje.

Ciklas pirmąsyk pristatytas Klaipėdoje “Vokiečių kultūros dienų-2004” metu, kurių moto “Permainos” atspindėjo abipusį Vokietijos ir Lietuvos dialogą. Pasak “vokiečių kultūros dienų rengėjų, R.Treigio Berlynas kaip niekas kitas perteikia šio dialogo esmę.

2004-iesiems baigiantis ciklas eksponuotas “MitOst” festivalio metu Vilniuje – “Akademijos” galerijoje, vėliau perkeltas į Vokietijos ambasadą.

Į Lietuvos ir Vokietijos sostines R.Treigio “21 dieną Berlyne” lydėjo solidus katalogas lietuvių ir vokiečių kalbomis. Jo išleidimą taip pat finansavo šio projekto iniciatorius ir mecenatas – Roberto Bošo fondas. Jis klaipėdiečiui fotografui suteikė galimybę pasižvalgyti po savojo veido vis dar tebeieškantį Berlyną, pažvelgti toliau už miesto fasado, pamatyti tas jo puses, kurių galbūt nepastebi skubantis miesto svečias.

Anot Roberto Bošo fondo kultūros vadovės Klaipėdoje Natali Kronast, “pašalietis” mato kitokį Berlyną nei jo gyventojai. “Nors R.Treigio fotografijose užfiksuotas ramus, solidus Berlynas, bet tai akimirkos, atspindinčios miesto dvasią”, – teigia N.Kronast.

Berlyno ciklas – tai asmeninis, kūrybinis erdvinės fotografijos meistro žvilgsnis į šio miesto atmosferą, jo identitetą. R.Treigio fotografijose atsiveria Berlyno vaizdai – senas, paslaptingas, kulkų suvarpytas, į statybines medžiagas “įvyniotas”, nuolat atstatomas, renovuojamas ir restauruojamas miestas. Fotografijose karaliauja laikui nepavaldi architektūra, jose nerasi nei žmonių, nei kitų gyvų būtybių. Pagrindinis veikėjas – milžiniški, kone nežemiški pastatai, Berlynui būdinga monumentali architektūra, paskendusi “subraižytuose” R.Treigio fotografijų ūkuose.

R.Treigio fotografijų parodą Berlyne surengė Giedrės Bartelt galerija, Roberto Bošo fondas, Lietuvos ambasada Berlyne ir Lietuvos institutas. Paroda veiks iki gegužės 14 dienos. Kartu Giedrės Bartelt galerijoje eksponuojamos ir Andrejaus Čechino iš Rusijos fotografijos.

“Klaipėdos” inf.

Abstrakcijos kryžkelėje zuja žaislinės mašinėlės

Abstrakcijos kryžkelėje zuja žaislinės mašinėlės

L.Liandzbergio paveikslas „Prarasti orientyrai – krypties pasikeitimas“.

Ignas Kazakevičius

Rytoj 18 val. „Navalio“ viešbutyje (Manto g. 23) pristatoma antroji Lietuvos, Latvijos ir Estijos tapybos projekto „Spalvos formatas“ paroda. Projektą rengia Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, remia viešbutis „Navalis“, „Klaipėdos“ laikraštis ir Sauliaus Jokužio leidykla-spaustuvė. Pirmoje parodoje buvo eksponuojami Andriaus Miežio (Kretinga) tapybos darbai. Antrosios autorius – Linas Liandzbergis (Vilnius). Jo paveikslų paroda, pavadinta „Kryžkelė“, uostamiestyje viešės iki gegužės 31-osios.

Kryžkele taip pat galima pavadinti ir L.Liandzbergio abstrakčios tapybos manierą, jei įvertinsime “gražiąją” – populiariąją interjerinę, ir “negražiąją” – iki kaulų panagių ir amžinojo įšalo abstrakčiai/ekspresionistinę lietuvių autorių tapybą. Pastarąją taip pat galima rasti interjeruose, bet čia ji dažniausiai atkeliauja eksperimentuoti linkusių architektų dėka. Savo esme ji yra protesto išraiška ir atspindi nerimą, iš kūrėjo vidaus einantį, norą analizuoti, skaidyti, pertvarkyti, pasąmoninį norą griauti ir sukurti iš naujo.

Koks interjeras geriausias?

Interjeras nėra tapybos kūrinio kokybės rodiklis. Jis tiesiog byloja apie vartotoją, turintį vieną iš galimų ekspozicijos (kur dažnai tapybos darbas baigia savo kelionę) erdvių, apie kūrinio realizacijos galimybę ir apie tradicinį tapybinės išraiškos formatą (dažniausiai horizontalus stačiakampis, aliejiniai dažai ant drobės).

Klausimas, kur dėti tapybos kūrinį po to, kai jis buvo nutapytas, – visada liks aktualus. Vienas kelias jau aptartas – jis bus rodomas kontoros ar svetainės lankytojams (šiukštu negąsdinti!). Kitas kelias – projektiniai darbai, t.y. kurti tik projektams, kūrybai gavus finansavimą iš fondų, paremti stipendijomis ir pan.

Regis, antroji grupė yra potencialiai laisvesnė. Jai nėra prasmės sėdėti užmetus meškeres ant kliento nuo ryto lig vakaro. Rinka jai nediktuoja sąlygų, menininkai turi daugiau galimybių keistis.

Matomi ir nematomi svertai

Nesakau, kad pirmoji menininkų grupė pataikauja klientams.

Dalis jų iš tiesų tapo taip, kaip mato, kaip supranta bei moka, ir yra tikrai sąžiningi. Kita vertus, „juodajame ekspresionizme“ yra paprasčiau prisidengti formos ieškojimais. Kitaip tariant, niekada nebūna absoliučių pliusų ir absoliučių minusų, būna tik skirtingi tapybos formatai.

Juos, jų buvimo ir atsiradimo poreikį reguliuoja matomi ir nematomi svertai: vartotojų grupės, savaiminis ir „aukštesnių jėgų“ inspiruotas žiniasklaidos dėmesys, autoriaus palaikymo komanda, meno specialistų pastebėjimai. Dar, be abejo, menininko talento ir užsispyrimo laipsnis, lemiantis to ar kito formato atsiradimą, evoliuciją, aktualumą, madą.

“Gražieji” ir “negražieji”

Reikia pavyzdžiais remtis. Ne mano sugalvotais, o visiems žinomais ir spaudos patvirtintais standartais. „Gražieji“ gerai žinomi, t.y. populiarūs abstrakcionistai būtų: Audrius Gražys, Dalia Kasčiūnaitė, Rūta Katiliūtė, Tadas Gutauskas, Arūnė Tornau, patriarchas Algirdas Petrulis.

“Negražieji”, sunkiai “įkandami”, tačiau taip pat gerai žinomi: Arūnas Vaitkūnas, Henrikas Čerapas, Eugenijus Cukermanas, Laima Drazdauskaitė, Linas Katinas, kaunietiška Kasčiūnaite berods nuo 1995-ųjų pradėta vadinta Violeta Juodzevičienė (taigi Kaunas gerąja prasme oponuoja Vilniaus standartams).

Iš mūsų regiono prie “negražiųjų” galėtų būti priskirti Virginijus Viningas ir jau nebetapantis Raimundas Daukša. O „gražiuosius” – importuojame…

Dažno abiejų grupių atstovo tapyboje abstrakčios kūrybos etapai ar sluoksniai persipina su pusiau realistinėmis detalėmis ir etapais.

Estetiškai mechaniška intriga

L.Liandzbergio abstrakti tapyba yra kryžkelėje, kur vienu keliu eidamas tapybos plastikos ieškojimus prieisi, kitu – instaliatyvų tapybiškumą, trečiame daugiau akcentuojama spalva, ketvirtas atves į geometrinės abstrakcijos labirintą. Pats autorius – ieškantis, nerimstantis, aplinką aktyvizuojantis menininkas, dalyvavęs daugybėje akcijų ir performansų (sykiu su Džiugu Katinu, Gediminu Urbonu, Herkumi Kunčiumi), kūrė instaliacijas, objektus (su A.Gražiu ir T.Gutausku).

Jo abstrakcijos – taip pat kryžkelė. Ir ne vien todėl, jog rombo formos drobėse zuja žaislinės mašinėlės. L.Liandzbergio abstrakcijose spalvinių plotų, dėmių santykis gana nedraugiškas, jei kalbėsime apie „gražiųjų abstrakcionistų“ prioritetus. Jis nevilioja žiūrovo, netraukia pustonių estetika, linijų, dažų nuobrėžų šuorais, pro lesiruotus paviršius sklindančia šviesa. Nesuteikia garbės mėgautis plačiu tapybinių priemoniu arsenalu.

Paveikslai labai tvarkingi, padalinti spalvinėmis zonomis, formos suskirstytos teritorijomis, detalės turi savo „lysves“. Juose mažai emocijų ir daug erdvės žiūrėjimui į plokštumą. Žiūrėjimui į gana lygiai nudažytą, kartais aeorografu pamargintą ar storesnio potėpio kniede “prikaltą” paviršių.

Tai tam tikra tapybinio vakuumo estetika, kai nėra kuriamas paveikslo koloritas. Pastarasis yra, kaip kad retai esti paveikslai neturintys kolorito (plakatas dažniausiai turi tik foną), tačiau spalvinių santykių visuma čia nėra puoselėjama, audžiama iš papildančių ar kontrastuojančių plotų, potėpių faktūros, elementarios optikos.

Be spalvinės painiavos

Kaip matote, L.Liandzbergis nėra lietuviškos tradicijos puoselėtojas. Veikiau – posttapybinės abstrakcijos gerbėjas, lygių plotų ir loginės mechanikos šalininkas. Abstrahavimas čia sintetinis. Kitaip tariant, autorius pirma apgalvoja paveikslo struktūrą, o tik vėliau įkomponuoja joje motyvą (bent išoriškai taip atrodo). Aiškus geometrinis karkasas, vienodai intensyvios spalvinės dėlionės paveikslui suteikia rimties, santūrumo, solidumo. Plokštuminėje tapyboje modeliuojamos dėmės ir linijos, taškai leidžia atmesti nerimą, vidinę sumaištį, spalvinę painiavą ir ekspresionistines vingrybes.

L.Liandzbergio tapybinė kalba – elastinga, nedaug „sveria“ ir yra nebanaliai dekoratyvi. Ji ženklina ekspresionizmo paliktą teritoriją. Byloja apie posttradicinį spalvos vartojimą ir tapybos kūrinio sampratą.

Grafikos kelias (ne)veda iš labirinto

Grafikos kelias (ne)veda iš labirinto

G.Oškinytės-Eimanavičienės pastelės “Artėjantis lietus” ir “Aidai II”.

Ignas Kazakevičius

Grafika… Pastaruoju metu ji dažna viešnia mūsų galerijose. Ir ne todėl, kad turime daug grafikų. Veikiausiai dėl ekspozicinės erdvės ankštumo. Kovo mėnesį uostamiestyje pristatytos dvi autorinės grafikos parodos. Tai palangiškės Gražinos Oškinytės-Eimanavičienės pastelių rinktinė „Parko galerijoje“ ir vilnietės Neringos Žukauskaitės “Apgyvendintos mintys” Baroti galerijoje.

Terra incognita

Atrodo, apie ką kita grafikos parodos inspiruotų mintis, jei ne apie grafiką?.. Gal apie parodas, menus ir kūrybą apskritai? Juk XX amžius tolsta su kiekvienu pavasariu ir bangele Danės upelėje, su kiekvienu nukirstu raudonmedžiu Amazones baseine. Visi menai minta vienas kitu. Skolinasi, sugeria ir vartoja. Tai padeda atskiroms šakoms išlikti. Išlikti tam, kad atkreiptų dėmesį į savo sferos vertybes. Kad pastarosiomis, nuolat deklaruojamomis, nenusiviltume. Kad parodos nebūtų nuobodžios. Jeigu sutiksime, kad paroda yra renginys, o renginys turi būti patrauklus, įdomus. Juk ruošiamasi į jį nueiti, susitikti su autoriumi ir jo kūriniais…

Gal žmonės ir bijo permainų, bet tik ne kito gyvenime. O kiekvienas menininkas, reikalaudamas iš kito, turi būti reiklus ir sau. Kitaip kam kurti, jei tavo kūrinys neužkabino stygos kito sieloje? Kam kurti, jei parodos ir kūriniai kartojami išmoktos eilėdaros schemomis metai po metų? Ir kas tada yra kūrybos variklis – vidinis nerimas ar pasitenkinimas mažu lopinėliu apgyvendintos teritorijos? Betgi kokia Terra incognita yra toji kūryba!.. Su drakonais, prerijomis, rojaus paukščiais, patiltėmis ir dramblio kaulo bokštais, atsargos karaliaus juokdario pokštais…

Taigi grafika ir naujos jos parodos uostamiestyje. Pasižvalgykime.

N.Žukauskaitės ant drobės atspausti medžio raižiniai “Klajoklis” ir “Ji”. Nerijaus Jankausko fotoreprodukcijos

Lyrikos vektoriai

„Parko galerijoje“ pristatoma G.Oškinytė-Eimanavičienė. Jau kažkada minėjau, – aristokratiškosios, lyrinės, iliustratyvios lietuviškos grafikos tradicijos tęstinumą ji įrodo neoponuodama „kokiems nors“ meno reiškiniams. Priešingai, lyrinis paveikslų sandas byloja apie vidinių nuostatų išpažinimą. Nuostatų, kurios leidžia romantinę pasaulėžiūrą derinti su meditatyvių būsenų paieškomis. Todėl vaizdinys nesubyra į viena kitą keičiančių akimirkų seką, bet įstringa ties jausmų ir gamtovaizdžio paralelėmis.

Neatsitiktinai autorė savo pastelėms renkasi trapius kopų, medžio rievių, arimų, pievos motyvus. Sentimentalu, tačiau profesionalu. Vis dėlto labiausiai įstrigo kūrinys ir jame baltas brūkšnys, paukščiu virš peizažo pakibęs. Kodėl jis toks reikšmingas ir svarbus? Nagi todėl, kad netikėtas ir švelniai suardo tą motininį personifikuotą gamtovaizdį. Kaip koks purptelėjęs mieguistas paukštis suardo tą grožį, kurį idealistiškai perteikia žmogus. Kuris betgi nėra gamtoje toks tobulai fragmentiškas. Priešingai. Mūsų nusižiūrėtas fragmentas ar galima jo suabstraktinimo, suabsoliutinimo versija tik negrabiai paskendusi joje įgauna dydį. Tada ir mūsų akys gauna ją matyti. Be abejo, brūkšnys tas – yra koordinuotas, autorė logiškai suteikė jam judesio ir prasmės vektorių. O galėjo ir nesuteikti. Galėjo tiesiog brūkštelėti vietoje ilgesingo postscriptumo miniatiūrai. Ir tada mes sustotume ir paklaustume autorės – na, o kas toliau?

Toliau turėtų būti nuoroda (brūkšnys – rodyklė?) iš užliūliuojančios simetrijos labirinto.

Susapnuota paslaptis

Naujose N.Žukauskaitės drobėse (taip, nors čia grafika, tačiau monotipiją taip pat lengvai galima priskirti ir tapybai, juolab kad šioje parodoje jai patikėtas kolorito ir fono suformavimas) ryškėja toniniai perėjimai. Paskirus bendros kompozicijos fragmentus įtraukia dirbtinai metafiziški šviesos akivarai. Figūra auskaspalviai aprūdijusiame fone – tarsi tupinti saulės nutviekstame dėvėtame odiniame kresle, ir pati tampa minkštesnė. O paviršiaus vualis (ak, jūs spindulėliai, rausvi rusvi pilkšvai subtilūs!..) liūla it gražiausioje visatos pelkėje, kur rojaus paukščiai peri, ir atšiauroki, standūs it viela figūros kontūrai virsta takais… Ir žaidžiama medžiagiškumo imitacija bei įsivaizduojamų medžiagų paviršiaus faktūromis.

Nesvarumas, neapibrėžtumas, pavidalų draiskanos ir atmosferinis poveikis, tekstų nuotrupos it vėjo pakandžiotuose plakatuose paveikslams suteikia pop-meditatyvių plokštumų įvaizdį.

T.y. čia rasime krūvą asocijacijų ir visko, kas atpalaiduoja, džiugina, ramina akį, jaudina širdį ir sykiu nieko, kas bylotų apie kūrinio charakterį.

Turinys ir išraiška čia stilizuota, apvalyta nuo konkrečių taip/ne, konkretesnių posūkių, kuriuos būtų leista žiūrovui atspėti. Net lyrika neįtikina, ir gana.

Tonų sluoksnius saistančiose štrichų nuobruožose švysčioja susapnuotas dėmės ir figūros pasaulis. Lakšto paviršiumi slenka plunksniniai štrichai, linijų zigzagai, spaudos faktūras sugeriantys šešėliai. Ir… Ir paslaptis čia susapnuota.

N.Žukauskaitės pasirinktas kelias verčia paklausti, ar tokio turinio vartosena nenuves į žaidimą simboliais, saldų trafaretinį paslaptingumą? Ar galime tikėti, jog tarpais prasiveržiantis mokėjimas „padaryti paveikslą” ateityje nekels (ar nekelia?) pavojaus menininko klausai?