R.Treigio “21 diena Berlyne” sugrįžo į savo istorijos pradžią

R.Treigio fotografija „Laiptai“ iš parodos „21 diena Berlyne“ katalogo.

“21 dienos Berlyne” įspūdžiais, kuriuos prieš metus pavasarį ten patyrė klaipėdietis fotografas Remigijus Treigys, dabar jis dalinasi su pačiais berlyniečiais. Kovo 18-ąją Giedrės Bartelt galerijoje Berlyne atidaryta R.Treigio fotografijų paroda, sugrįžusi į savo istorijos pradžią.

Fotografijų ciklą “21 diena Berlyne” R.Treigys sukūrė gavęs Roberto Bošo fondo stipendiją. Pernai jis tris savaites gyveno ir fotografavo Vokietijos sostinėje.

Ciklas pirmąsyk pristatytas Klaipėdoje “Vokiečių kultūros dienų-2004” metu, kurių moto “Permainos” atspindėjo abipusį Vokietijos ir Lietuvos dialogą. Pasak “vokiečių kultūros dienų rengėjų, R.Treigio Berlynas kaip niekas kitas perteikia šio dialogo esmę.

2004-iesiems baigiantis ciklas eksponuotas “MitOst” festivalio metu Vilniuje – “Akademijos” galerijoje, vėliau perkeltas į Vokietijos ambasadą.

Į Lietuvos ir Vokietijos sostines R.Treigio “21 dieną Berlyne” lydėjo solidus katalogas lietuvių ir vokiečių kalbomis. Jo išleidimą taip pat finansavo šio projekto iniciatorius ir mecenatas – Roberto Bošo fondas. Jis klaipėdiečiui fotografui suteikė galimybę pasižvalgyti po savojo veido vis dar tebeieškantį Berlyną, pažvelgti toliau už miesto fasado, pamatyti tas jo puses, kurių galbūt nepastebi skubantis miesto svečias.

Anot Roberto Bošo fondo kultūros vadovės Klaipėdoje Natali Kronast, “pašalietis” mato kitokį Berlyną nei jo gyventojai. “Nors R.Treigio fotografijose užfiksuotas ramus, solidus Berlynas, bet tai akimirkos, atspindinčios miesto dvasią”, – teigia N.Kronast.

Berlyno ciklas – tai asmeninis, kūrybinis erdvinės fotografijos meistro žvilgsnis į šio miesto atmosferą, jo identitetą. R.Treigio fotografijose atsiveria Berlyno vaizdai – senas, paslaptingas, kulkų suvarpytas, į statybines medžiagas “įvyniotas”, nuolat atstatomas, renovuojamas ir restauruojamas miestas. Fotografijose karaliauja laikui nepavaldi architektūra, jose nerasi nei žmonių, nei kitų gyvų būtybių. Pagrindinis veikėjas – milžiniški, kone nežemiški pastatai, Berlynui būdinga monumentali architektūra, paskendusi “subraižytuose” R.Treigio fotografijų ūkuose.

R.Treigio fotografijų parodą Berlyne surengė Giedrės Bartelt galerija, Roberto Bošo fondas, Lietuvos ambasada Berlyne ir Lietuvos institutas. Paroda veiks iki gegužės 14 dienos. Kartu Giedrės Bartelt galerijoje eksponuojamos ir Andrejaus Čechino iš Rusijos fotografijos.

“Klaipėdos” inf.

„Arti“ – Kaliningrade

Gražina OŠKINYTĖ-EIMANAVIČIENĖ. Virš horizonto. 2000 m. Popierius, pastelės, 44×64 cm.

„Arti“ – Kaliningrade

Rita bočiulytė

Didžiausioje Kaliningrado (Rusija) meno galerijoje kovo 18-ąją atidaryta Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus taikomosios dailės paroda „Arti“, ten veiksianti visą mėnesį. Tai pirmoji projekto „3K“ (Kaliningradas – Kultūra – Klaipėda) kregždė ir kaimynų klaipėdiečių dovana Kaliningrado miesto 750-mečiui, kurį jis švęs šiąvasar.

Taikomosios dailės paroda „Arti“ pirmą kartą Kaliningrado visuomenei plačiai pristato vieno Lietuvos regiono – Vakarų Lietuvos – dailininkus ir jų kūrybą. Dvidešimt du autoriai, suburti parodos kuratorės dailininkės Daivos Ložytės, kaimyniniame Kaliningrade eksponuoja daugiau nei šimtą kūrinių.

Lietuvos mastu taikomojoje dailėje tradiciškai pirmauja keramika ir tekstilė, o Klaipėdoje visada stipriausi buvo keramikos ir metalo plastikos, juvelyrikos kūrėjai. Kaliningradiečiai gali pamatyti V.Bizausko, J.Karčiauskaitės-Lago, D.Baravykienės, P.Balčiaus, J.Vaitkutės sukurtus papuošalus, D.Drulio medžio ir metalo kompozicijas, E.Bernoto, V.Mockaičio, V.Karčiausko ir P.Gintalo metalo plastiką, D.Ložytės ir I.Baroti keramiką, S.Bertulio ir L.Karčiauskaitės-Potet stiklo ir V.Gioniotytės odos objektus, V.Juzėno „paveikslus“ iš medžio A.Adomavičienės, S.Kanaverskytės, V.Degenienės ir Z.Inčirauskienės dailiąją tekstilę.

Parodos atidarymo metu efektingą teatralizuotą pasirodymą surengė klaipėdietė rūbų modeliuotoja Sonata Žižienė su savo vadovaujama judesio grupe bei mimu Aleksu Mažonu.

Vernisaže gausiai parodos autorių komandai atstovavo klaipėdiečiai metalo plastikos meistrai Vidas Bizauskas, Saulius Bertulis, keramikai Isroildžon Baroti ir Daiva Ložytė.

Projektą „Arti“ inicijavo Lietuvos generalinis konsulatas Kaliningrade ir Rusijos generalinis konsulatas Klaipėdoje.

Į „Arti“ vernisažą Kaliningrade iš Maskvos atvyko Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje kultūros atašė Juozas Budraitis. Parodos atidaryme taip pat dalyvavo Lietuvos generalinio konsulato Kaliningrade kultūros atašė Arvydas Juozaitis, dėjęs daug pastangų, kad šis projektas įvyktų.

Renginį rėmė Lietuvos kultūros ministerija ir Klaipėdos miesto savivaldybė.

Greit „Banketas”

Stefa Galkauskaitė

Balandžio 2 ir 3 dienomis uostamiesčio Dramos teatre įvyks legendinio amerikiečių dramaturgo Neilo Saimono (Neil Simon) pjesės „Banketas” premjera. Ja balandžio 2-ąją bus pažymėta Tarptautinė teatro diena ir spektaklio režisieriaus Povilo Gaidžio pirmosios aktorių laidos kūrybinio darbo teatre 25-metis.

Naujojo pastatymo dailininkas – Sergejus Bocullo, kompozitorius – Faustas Latėnas. „Bankete” vaidins Nelė Savičenko, Vida Kojelytė, Lina Krušnaitė, Alina Mikitavičiūtė, Valentinas Klimas, Kęstutis Macijauskas, Kazimieras Žvinklys. Visi septyni “Banketo” aktoriai – Klaipėdos dramos teatro meno vadovo P.Gaidžio buvę mokiniai, jo pirmosios aktorių laidos absolventai.

1927 metais Niujorke gimęs amerikiečių dramaturgas N.Saimonas, dar prieš tapdamas garsenybe, kūrė televizijai linksmus „skečus“, svajojo apie teatrą ir šimtus kartų įsivaizdavo, kaip po savo kūrinio premjeros išeina nusilenkti sužavėtai Brodvėjaus publikai. Jo svajonės išsipildė. N.Saimonas tapo Brodvėjaus teatrų karaliumi. Daugiau nei keturiasdešimt metų jo pjesėmis žavisi ne tik amerikiečių, bet ir viso pasaulio publika.

Legendinis populiarumas N.Saimoną lydi nuo 1963 metų, kai pasirodė antroji griausmingo pasisekimo sulaukusi jo pjesė „Basomis po parką”.

Nuo to laiko retas Amerikos teatrų sezonas praeina be šio komedijų meistro kūrinių. „Prašmatnioji ledi”, „Antrosios aveniu kalinys”, „Žvaigždėm nusėta mergina”, „Keistoji porelė”, „Saulės nušviesti vaikinai” (režisuota Klaipėdos dramos teatre „Keistuolių iš varjetė” pavadinimu), „Paskutinysis iš aistros kamuojamų meilužių”, „Gerasis daktaras”, „Kalifornietiška siuita”, „Pasiūlymai”, „Banketas” – tik dalis žymiausių pasaulio scenose statomų N.Saimono pjesių. Jo kūriniai mielai ekranizuojami, pagrindiniams vaidmenims kviečiamos garsiausios Holivudo kino žvaigždės.

Teatro ir kino pasauliui labiausiai imponuoja N.Saimono kūrinių sceniškumas, išradingos situacijos, sąmojis, taiklūs gyvenimiški pastebėjimai, kurie, nepaisant kamerinio pjesių siužeto, išauga iki gilių apibendrinimų. Sakoma, jog N.Saimono kūrinių pastatymuose publika pradžioje verkia iš juoko, o finale – iš graudulio.

Legendinio amerikiečių dramaturgo herojų rūpesčiai, svajonės, viltys artimos kiekvienam žmogui, kur jis begyventų – anapus ar šiapus Atlanto. Tuo N.Saimonas ir pelnė neblėstančią publikos meilę ir pagarbą.

„Banketas” – naujausia 2000 metais parašyta N.Saimono pjesė. Į nedidelį, paslaptingomis aplinkybėmis surengtą banketą vienas po kito besirenkantys dalyviai nė neįtaria, dėl ko čia pakviesti ir kas jų laukia. Nežinomybe visus intriguojanti būsimo pobūvio pradžia pamažu virs šešių „Banketo” personažų dramatiška prarastos laimės ir meilės išpažintimi.

(Er)etiška erozijos erotika

Romano autorius Gintaras Grajauskas ir knygos viršelis. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Ona Bartkiūtė

Kai spontaniškai parašiau tokį Gintaro Grajausko romano Erezija (Baltos lankos, 2005) recenzijos pavadinimą, fragmentiškai paskaitinėjusi šį kūrinį prieš pat jo pristatymą, po kurio laiko net išsigandau. Ne dėl žodžio „(er)etiška“. Ir ne dėl „erotika“. Dėl „erozijos“. Pagalvojau, kad bekrykštaujant dėl netikėtų romano grybštelėjimų tiesiog pernelyg įsibėgėjo mano vaizduotė. Tik skaitydama Ereziją jau nuosekliai, atsidusau kur kas lengviau, nes radau ir G. Grajausko parašyta: tikiu erozija ir Dievo valia. (p.205) Vadinasi, iš tikrųjų tik Dievo valia, kad „pasirašė“ tokia teksto antraštė. Belieka ją susieti su visomis trimis G. Grajausko kūrinio siužetinėmis(?) linijomis. Viena – svetimtaučių (romane pasirenkamas vienas vardas – Jeronimo Prahiškio) kelionių po Lietuvą įspūdžių postmodernia interpretacija. Kita – romantinio lietuvių kilmės mito „restauravimu“ ir „patvirtinimu“ šių dienų žmogaus „istorine“ patirtimi. Trečia – su šių dienų kūrėjo groteskiška padėtimi. Visos trys romano linijos „veikia“ tarpusavyje tarsi nesusikirsdamos, bet iš tikrųjų kūrinyje jos ritmiškai pereina viena į kitą – tarsi išteka viena iš kitos ir vėl įteka atgal, ištekėdamos ir įtekėdamos vėl ir vėl. Romane tiesiog priešinamasi gyvenimo ir dvasios erozijai, nors ir žinoma, kad nieko jau nebepakeist. Katu pastarąją tiesą eretiškai ir neigiant – tiesiog erotiškai atrandant naujas kūrybos gyvastingumo bei gyvenimo ir istorijos interpretavimo formas. Neatsiejamas nuo nieko neteigiančių ir nieko neneigiančių klausimų. Klausimų, tiesiog suaugusių su šiuolaikiniu gyvenimu. Tokiu, koks jis yra, – paradoksaliu, bet ir vieninteliu.

G.Grajausko romane faktiškai veikia tik vienas. Tačiau jis yra ir naratorius, ir mediatorius, ir interpretatorius. Jis yra ir teisėjas, ir budelis, ir auka. Taigi veikia jis keliuose asmenyse (keliolikoje asmenų!). Ir veikia amžinoje mirties ir gyvybės kovos arenoje, sukonstruotoje taip, kaip to reikalauja jau postmodernaus kūrinio intriga, atsiskleidžianti tik per kaitaliojančio žiūros taškus, keičiančio erdvės ir laiko parametrus bei vaidmenis ironiško/autoironiško pasakotojo žaismingą refleksiją. Knygoje nuolat vyksta erudito ir primityvaus naivuolio, istorijos protagonisto ir jos liudininko, istorijos kūrėjo ir jos interpretatoriaus bei dabarties rašytojo ir dabarties personažo/skaitytojo dialogai, kuriuose rašytojas ir skaitytojas yra nuolat besikeičiantys vietomis personažai: pats tu nykus, bet tavo istorija ganėtinai įdomi. […] Juo labiau, kad dabar ji jau ne tik tavo, bet ir mano istorija (228 p.). Romane pirmiausia reflektuoja stebintis, besistebintis ir klausiantis rašytinės istorijos protagonistas/interpretatorius/žudikas – žynio Gintauto, Ibučio, Jeronimo Prahiškio triada. Prie jos labai dera romane suformuotos sąvokos – Dieviškoji Kibirkštis, Versmė, Dieviškoji Šviesa bei jas lydinčių nuolat trejinamų dievybių bei simbolių erotizmas. Erotine kūrybos galia romane tiesiog eretiškai priešinamasi „etinėms“, „padorioms“, o iš tikrųjų pačioms eroziškiausioms žmogiškosios ir nacionalinės atminties formoms. Čia pat į tai reaguojama jau iš šiuolaikinio dualistinio skaitytojo/mediatoriaus/rašytojo pozicijų, o ši triada romane įvardijama jau tiesiogiai kaip samdomi žudikai ir auka. Kuris jų yra kuris, atsirinkti neįmanoma. Ši triada vėlgi daugiamatė, nes lygiaverčiais personažais joje tampa ir sukurtas tekstas, ir kompiuteris, ir kompiuterinė grafika ar net klaviatūra.

Vis dėlto stereometrinėje G.Grajausko triadoje veikia tik vienas dualistinis personažas – intelektualusis ir ironiškasis Plunksnos Brolis. Brolis Plunksnuotis, blin – savižudis/žudikas rašytojas (Jeronimas Prahiškis irgi) ir žudikas/savižudis skaitytojas: Nuo jaunų dienų žinau: kur rašytojas, ten nelaimė. Tai rafinuotasis, gurmaniškai žaidžiantis tiek klasikine pasaulinės literatūros patirtimi, tiek autobiografinėmis rašytojo refleksijomis skaitytojas. Jo priešybė, analfabetinis naujasis Dekartas, gebantis tiesiog būti – nesukant sau galvos ir liguistai nesvarstant, kas, kaip ir kodėl (p.169), – rašytojo žemosios gyvenimo patirties atspara. (Giluminėje romano plotmėje jam atsiliepia žynys Gintautas – jau kaip Jeronimo Prahiškio svarbiausias oponentas.) Gyvenimo dugno „akademikas“ Keisas (sarkastiškasis idealistinio vardo Keistutis rezultatas) – tikras primityviojo skaitytojo vitališkų reakcijų kūryboje etalonas. Jis ir būtų tikrasis knygos žudikas. Samdomų žudikų auka – tiesiog jo išvirkščiasis „aš“… Bet mažas apsimyžęs rašytojas romane lieka gyvas, nes tik jis yra kūrėjas, demiurgas. Tik jam yra pavaldi mirties ir gyvenimo riba. Nors ir prisipažįstant: „Aš labai bijojau“. Tačiau elgiantis išdidžiai: „Bet aš labai įsiutau“ (p. 229) – pagal postmodernaus žaidimo taisykles žūsta budeliai, o ne auka. Tiksliau – tariama auka iš tikrųjų ir yra tikrasis budelis. Tik jis žino paradoksalią mirties kūryboje erotiškumo paslaptį: Nė viena knyga nėra verta mirties. Bet kiekviena mirtis verta knygos (p.228). Tik apie tai eseistiškai paradoksaliai ir mąstoma Erezijoje žaidžiant tiek istoriniais bei išgalvotais vardais, tiek istorinėmis bei dabarties detalėmis, tiek kalbos formomis – ypač jomis.

Autorius, remdamasis romantiškuoju lietuvių kilmės mitu, pirmiausia atranda komiškąsias lietuvių ir lotynų kalbų giminystės interpretacijos galimybes. Tai daroma tiesiog vitališkai žaidžiant „nepadorios“ lietuviškos leksikos ir lotyniškų pavadinimų sąskambiais arba per vertimą atrandant lotynų kalbos lietuvišką erotinę Versmę. Nuo eufemistinės kalbos žudikiškos nuobodybės ginamasi viskuo – tiek slaviškąja/germaniškąja/anglosaksiškąja naujakalbe, tiek kompiuterinių simbolių bei terminų raiškos galimybėmis. Meistriškai valdydamas sakinį G. Grajauskas šioje srityje tiesiog nokautuoja gyvybingos lietuviškos leksikos ir moksliškai anemiškų jos atitikmenų komiškais kontrastais. Vyksta žaidimas ir atvirkščiai. Viešąją, sceninę, „monumentaliają“ filologinę/lituanistinę kalbinę laikyseną parodant kaip tikrąją ir pagrindinę kalbos bei tautinės dvasios erozijos ar net mirties priežastį. Erezijoje groteskiškai vaizduojama provincijos lituanistės,[…] kas antrame sakinyje vis pamininčios Marcinkevičių (p.178), užkulisinė pačių žemiausių instinktų apraiška (p.179). Ar ne todėl romane ir išsprūsta: vis vaimėjasi, kad visus dvasingus beigi gelmingus, tuos uolius ir taurius tradicijų puoselėtojus gerokai pašankinus išgirstum vieną ir tą patį: „O, Hans, tiefer, tiefer!”( p.180) – pigiausių vokiškų pornokomedijų stiliumi. Tokios kalbinės veidmainystės pasekmė – Keiso slengo žudikiškas erotiškumas, Erezijoje besireiškiantis jau „globalinės“ patirties jėga. Keiso kalbinė raiška romane tokia vykusi, kad tai – jau net ne slengas, o svingas. Nebeįmanoma nepasiduoti muzikiniam G.Grajausko kalbos erozijos erotiškumui. Autorius vos ne pornografinio džiazo gabaliukais paverčia net ir „lietuvių dainas“. Net jų žanro pavadinimą išgirsta kaip rusiškai stačiokišką prašymą – daj na. Neartikuliuotų skiemenų ir svetimų keiksmažodžių nuotrupų ritminis junginys, pateiktas kaip lietuvių liaudies dainos etalonas – tai ne tik paties primityviausio lituanų būvio parodija. Tai ir lietuviškos tautinės autoironijos šedevras. O kai pridedami dar ir grajauskiškai „istoriški“ –– Ibučio/Jeronimo Prahiškio tų daj na „vertimai“, skaitytojui nebesikvatoti pačiu kvailiausiu juoku jau tiesiog nebeišeina. Nykstančio vitališko lietuviškumo ir globališkumo apraiškų, perduodamų vien garsiniais/muzikiniais efektais, erotika kalboje – pats žaviausias dalykas G. Grajausko Erezijoje. O kai dar su nuoširdžiausiu atvirumu pasaulinei kultūrai imama „liūliuoti“ ir angliška melodija… G.Grajausko romanas iš tikrųjų gali „nužudyti“ pačių įvairiausių visuomenės sluoksnių skaitytoją. Nuo dabartinio paauglio iki smetoninio gimnazisto dvasią tebesaugančiojo – istorinio lietuvių identiteto tebeieškančiojo.

Europiniam lituanų mentalitetui patvirtinti kaip svarbiausias argumentas Erezijoje vėlgi pasitelkiama komiškoji erotika – tik su tuo, kas yra žemiau juostos iš priekio, linksmai susiejant jau ir valstybinius simbolius. Toks ironiškasis dabartinio rašytojo/skaitytojo požiūris į romantinį lietuvių susireikšminimą G.Grajausko romane visgi paradoksaliai ir paneigiamas – Jeronimo Prahiškio patirties. Pastarojo intelektualumas ir erudicija yra tokia pat komiška kliūtis suprasti „barbarus“, kaip kad ir Keiso primityvumas skaitant užsakyto nužudyti rašytojo kūrinį. Istorijos iš „Lietuvos istorijos“ G.Grajausko Erezijoje kuriamos irgi svinguojant. Postmoderniai apvertus istorinius faktus ir linksmai dėliojant bei perdėliojant istorines figūras tarsi prisidedama prie tikrųjų istorikų – Gudavičiaus ir Bumblausko – „erezijų“. O tiesiog vis pasišaipant ieškoma to, ko iš tikrųjų net ir nėra – suėsta erozijos. Todėl šiame kontekste tiesiog ir atsisakoma individo atsakomybės už istorinio liudijimo tikrumą. Todėl su žyniu Gintautu kalbamasi ne tik simboliais – neverbalizuota kalba, bet linksmai pakylama ir iki europinio to meto filosofijos lygmens – (ar) iš tiesų aš, Jeronimas Prahiškis, ką tik pagonių žyniui Žemaitijos pelkėse citavau Archilochą. Galų gale G.Grajausko erezija pasiekia tokį lygmenį, kad ima ir dingsta skirtumas tarp lituanų Dieviškosios Kibirkšties ir krikščionių Dieviškosios Šviesos (!). O kai imama liudyti, kad regėta, kaip žynys Gintautas, pasikėlęs nudrengtą apsiaustą keliavo vandens paviršiumi (p.168), kaltės pašaipiai suversti žemaitiško alaus prisisiurbusio Jeronimo Prahiškio haliucinacijoms jau tiesiog nebeišeina. Eretiškesnių aliuzijų kilti nebegali… Tiesiog belieka Jeronimą Prahiškį pasmerkti mirčiai. Kaip ir šiuolaikinį G.Grajausko rašytoją/mediatorių/žudiką – ryškiai autobiografišką keturiasdešimtmetį, gimusį vasario dvidešimt devintąją, todėl valiūkiškai nepaklūstantį nei horoskopams, nei kalendoriams – vadinasi, net ir likimui. Kaip ir tebemiegančiam nuo pasaulio sukūrimo Dievui. Dar daugiau. „Aš“ vardu Dievui net grasinama – pirmadieniu, nes kūrėjo (Plunksnos Brolio/Brolio Plunksnuočio) santykis su Kūrėju postmoderniame pasaulyje yra tiesiog ekvivalentiškas. Užtat ir Erezija apie kultūringąjį europietį ir lituanus – Žemaitijos pelkių „čiabuvius“ ir dabartinius „laptopininkus“, kuriais kaip spalvotomis kaladėlėmis postmodernizmo smėldėžėje „svaidosi“ istorijos interpretatorius, pačioje pabaigoje meistriškai ir baigiasi išsvajotuoju fintu/puantu. Bet kuriame veiksme tik mirtis yra puantas (p.203) – tai atvira ir net šiek tiek deklaratyvi G.Grajausko romano kūrybinė refleksija. Bet kai ji per kūrinio personažų veiksmus atgyja kaip performansas – su vitališka lytinio akto galia ir net dieviškuoju seksualumu, jau savaime opozicišku gyvenimo erozijai, tai tokia refleksija romane pasiekia ir parabolinį lygmenį. Tiesiog labai paprastai įrodoma, kad mirtis ir gyvybė visada eina kartu, kad mirtis visada yra ir naujos gyvybės pradžia. Jeronimo Prahiškio, sudeginto kaip eretiko, pelenai, supilti į Reiną ir tarsi išnykę, nugrimzdę į dugną, paskutinėje romano skiltyje atgimsta jau mitologine praėjusio ir dabartinio laiko, lietuviškos ir europinės kultūros jungtimi – nesudeginta ir nesudeginama, tekančia, nutekančia, atitekančia ir ištekančia vėl: Kažkur tolybėse prie upės kranto stovėjo vyras, vardu Ibutis.[…] Loštelėjo, lyg ką prisiminęs, numojo ranka ir skubriu žingsniu dingo miške. // Už kelių žingsnių, stropiai sergstima Žemaitijos pelkių, garavo Versmė.

Versmė, Dieviškoji Kibirkštis ir Dieviškoji Šviesa – tai tarsi savaime didžiosiomis raidėmis užrašomos sąvokos. Tačiau tai netrukdo G. Grajauskui su literatūros apie indėnus azartu taip parašyti ir lytinių organų pavadinimus – tiesiog linksmai ar Brolis Plunksnuotis – jau tik ironiškai. Bet apie kūrybos „brolį“, knygoje „išmėsinėjusį“ tikrą sūnų ir dar pasigyrusį uždarbiu, išsitariama jau tik su pasidygėjimu. Taigi Erezijoje prasimuša ir tvirta etinė pozicija. Tačiau tai ne moralisto pozicija. „Sum, ergo sum“ – pagrindinis žmogaus vertės devizas. O rašytojo užduotis tą tiesiog sužaisti. Esu, taigi esu – sukurta tikrovė. Bet jai reikia ne tik Dieviškosios kibirkšties, bet ir techninių įgūdžių – žavì romano pasakotojo pastaba pačiam sau: bent jau elementariausio slengo išmoktumei, rašytojau (p. 234) Pačiam G.Grajauskui, atrodo, nestinga nieko. Ypač – komiškosios gyvenimo ir groteskiškosios jo interpretavimo pagavos, per visą romaną laikant komiškai sutrikusius tiek personažus, tiek ir skaitytoją. Tiesiog visus besijaučiančius atvirai mulkinamais kvailiais. Beje, romanu to atvirai ir siekiama. Žinoma, ir G.Grajauskas neišvengia pigokų, tik „masių“ palinksminimui skirtų „kabliukų“. Kaip ir paviršutinio pafilosofavimo. Visgi grajauskiškoji etika, nors ir postmoderniai atsainiai, bet vis dėlto pakankamai svariai gina žmogų. Tiesiog tik esantį. Tą, kurio gyvenimo prasmė – gal tik savasis kūdikis. Aš jį labai myliu. Ir spjaut man, jei dabar pasakysit: aha, zekiška sentimentalšina, prastas skonis, jeseninas & veitsas & visockis. Ką gi, vadinasi, jūs esat labai rafinuotos bei elegantiškos dvėselienos. Su kuo ir sveikinam. Ir linkim viso ko geriausio, ir t.t., ir pan., ir etc., ir zjb. Kad jau prasidėjo keiksmažodžiai, tai reikia sustoti.

G.Grajausko Ereziją skaityti buvo labai smagu. O recenzuoti – atvirkščiai. Pritrūkau ir stereometrijos, ir kompiuterinės grafikos, ir džiazavimo, ir moderniosios literatūrologijos tobulesnio išmanymo. Prastas iš manęs mediatorius. Tad skaitytojui teks jau pačiam grožėtis ir džiaugtis G.Grajausko Erezijos gaivališku erotiškumu. Labai etišku erotiškumu.

Nijolė Laužikienė: „Kultūroje vienas – ne karys“

Nuolat su žmonėmis bendraujanti Nijolė Laužikienė nepasiilgsta vienumos. Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ

Penkiolika metų Klaipėdos savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja dirbusi Nijolė Laužikienė neseniai užvėrė jaukaus, koncertų, festivalių atributikos, uostamiesčio menininkų kūrinių pilno ir niekada nesibaigiančių renginių idėjomis persmelkto kabineto duris. Šis kabinetas nedvelkė sterilia valdininkiška tvarka, o atspindėjo margaspalvį, kiek anarchistišką kultūros pasaulį, kuriame šūsnys popierių, segtuvai su būsimais projektais, skaičių stulpeliais – ne patys svarbiausi. Tačiau ir be jų – niekaip…

Prieš penkiolika metų tiesiai iš Sąjūdžio barikadų į savivaldybės Kultūros skyrių atėjusi dirbti istorijos mokslus baigusi N.Laužikienė teigė, kad toks pasiūlymas anuomet jai buvo labai netikėtas, o apsispręsti buvę labai sunku. „Pamenu, savaitę skrandį skaudėjo vien nuo minties, kur aš eisiu ir ką ten veiksiu“,- juokėsi neseniai Socialinio departamento direktorės postą užėmusi pašnekovė.

– Labai gilinausi į kultūros sritį, kiek leido galimybės, važinėjau po užsienį, dalyvavau kursuose, skaičiau. Manau, kad šiandien kultūros sritį išmanau neblogai. Kaip ir administracinio darbo specifiką. Išmokau prognozuoti ir priimti sprendimus. Tačiau visa tai atėjo per patirtį.

Tikiuosi, kad per tuos 15 metų nepadariau nieko bloga. Stengiausi nesikišti į sritis, kurių neišmaniau, ir pasitikėti žmonėmis, kurie dirba tą darbą. Bandžiau daryti įtaką ten, kur kažką išmaniau. Daug ką Klaipėdoje pradėjome daryti pirmieji. Pavyzdžiui, diegti programinį finansavimą, skelbti konkursus. Į tai įtraukėme įvairias visuomenines organizacijas, pavienius žmonės, skatinome jų iniciatyvą. Dažnai Klaipėda buvo minima kaip pavyzdys kitoms savivaldybėms. Man šiame poste pasisekė išlikti visus penkiolika metų, kai kituose miestuose per tą laiką pasikeitė ne vienas Kultūros skyriaus vadovas.

– Ar labai pasikeitė Klaipėdos kultūrinis gyvenimas per tuos 15 metų?

– Pasikeitė labai daug kas ir iš esmės. Atsirado daug naujų institucijų, įsikūrė privačios galerijos, koncertinės, renginių organizacijos. Kultūra jau tapo privataus verslo dalimi, ir tai keitė kultūrinę aplinką bei pasiūlą. Jeigu tarybiniais metais kultūrinė niša buvo užpildoma vien tik valstybinių institucijų veikla, dabar savo paslaugas siūlo ir privačios struktūros. Dažniausiai, žinoma, popkultūros produkciją. Tačiau jos konkuruoja su valstybinėmis institucijomis. Pasikeitė ir muziejai, jie ieško netradicinių bendravimo su lankytojais būdų. Bibliotekos tapo kultūros informacijos centrais, pakito bibliotekininko statusas. Atsirado naujų festivalių, tautinių bendrijų, gausybė įvairiausių visuomeninių organizacijų, kurios taip pat dalyvauja kultūrinės aplinkos kūrime. Galimybės pasirinkti, kur praleisti laisvalaikį, tikrai nepaprastai išaugo.

– Paprastai valdžioje esantys žmonės sulaukia spyglių ir kritikos…

– Kritikos ir spyglių visada buvo. Tai natūralu. Nesistengiau visiems būti gera. Suprantu, kad privalumas – ne geras žmogus, o sugebėjimas gerai dirbti. Kažkas negavo savo projektui pinigų – įsižeidė, arba šiaip nepatikau. Dauguma menininkų, kurių situacija nuo pertvarkos pradžios labai pasikeitė, buvo nepatenkinti ir pikti. O pyktį mūsų žmonės yra įpratę išlieti ant valdžios.

– Ar įmanoma dirbant tokį darbą išlikti objektyviu?

– Subjektyvumo faktorius visuomet egzistuoja. Subjektyvu tai, kad esi žmogus. Yra asmeniniai santykiai, simpatijos ar antipatijos. Žinoma, tai gali šiek tiek paveikti sprendimus. Bet taip yra visur. Neteisus tas, kuris teigia, kad yra visiškai objektyvus. Tačiau aš stengiausi. Pavyzdžiui, nuo lėšų skirstymo šiek tiek atsiribojau, pasiūliusi įkurti Kultūros ir meno tarybą. Kai į sprendimų priėmimą įtrauki kuo daugiau žmonių, jie pamato, kad tai nėra taip paprasta. Niekada nejaučiau didelio džiaugsmo, skirstydama pinigus.

– Ar Kultūros vedėjos poste būnant tiek laiko galima susikrauti turtus?

– Turtų nesusikroviau. Menininkai atnešdavo dovanų kokį paveikslą, fotografiją. Jų buvo ir mano kabinete. Tačiau tokie atvejai reti. Be to, dažniausiai padovanodavo ką nors po įvykio, atsidėkodami galbūt, o ne su intencija, kad aš kažką jų labui padaryčiau.

– Pastaraisiais metais uostamiesčio kultūriniame gyvenime įvyko daug teigiamų pokyčių, ir juos nevienareikšmiškai žmonės siejo su Jumis.

– Manau, kad vienas žmogus kultūroje nieko negali padaryti. Naujus kūrybinius impulsus mieste lėmiau ne aš, o žmonės, kurie tose srityse dirba. Tik tiek, kad tuos impulsus galima arba palaikyti, arba sakyti, kad tai – nesąmonė. Reorganizacija sekėsi sunkiai, tačiau iš trečio karto pavyko. Manau, kad ši reforma sustiprins profesionalios muzikinės kultūros veiklą. Miesto koncertų salės epopėja – bemaž 10 metų ilgo ir įtempto darbo. Didelis pliusas, kad miestas gali suteikti paramą, kad yra programinis finansavimas. Per tiek metų menininkai suprato, kad yra įvairių galimybių realizuoti savo idėjas. Kaupi įvairią informaciją, kažkur pamatai panašų dalyką, atsiranda objektas čia, išsirutulioja idėja. Kartais žinai, ką daryti, tačiau reikia, kad tam subręstų situacija. Buvo „Rudens sezonai tabako fabrike“, paskui – SEAS. Mano nuopelnas – idėjos palaikymas ir sąlygų tai veiklai sudarymas. Atsiranda kūrybingi žmonės, kurių negalima atstumti. Pagrindinė kultūros vedėjos funkcija – neužgniaužti, neuždrausti, o sudaryti sąlygas įvairioms kultūros, meno idėjoms skleistis. Tiek laiko dirbdama vienoje srityje, jauti, kada įstaigai ateina krizinis laikotarpis, ji nebetobulėja. Tuomet bandai inspiruoti kažkokius pokyčius. Taip buvo su Menininkų namais. Reikėjo keisti kryptį. Atsirado žmonės. Tai – nuolatinis procesas. Bet tam, kad pamatytumei tuos procesus, reikia labai daug dirbti, analizuoti situaciją. Mes, klaipėdiečiai, pirmieji Lietuvoje parengėme kultūros politikos nuostatas. 1992 metais, kai apie tai dar niekas nekalbėjo. Žinoma, galima dirbti ir kitaip: pasirašei ir išėjai ramus namo. Tačiau aš norėjau jausti kultūrinio gyvenimo pulsą.

– Kokia dabar Klaipėdos kultūros situacija?

– Esu kritiškas žmogus. Tad ir šiandieninės kultūros situacijos Klaipėdoje nevertinu labai gerai. Manyčiau, kad viena didžiausių problemų ne tik Klaipėdoje, – kad kultūra sensta, jaunų žmonių į ją įsilieja mažai. Kitas dalykas – kultūros uždarumas. Tai lemia irgi kelios priežastys. Vilnius yra uzurpavęs „išėjimą“ į užsienį ir Lietuvos kultūros ten pristatymą. Tarsi neegzistuotų kitų miestų kultūra. Tarsi ji nebūtų Lietuvos. O klaipėdiečiai neturi tiek potencijos, kad išsiveržtų patys, išskyrus pavienius atvejus. Jeigu būtų daugiau tokių projektų, kaip pernai per Jūros šventę vykęs SEAS festivalis, iš karto pajaustume pokyčius. Klaipėdietiška kultūra uždara visame kame. Ir dėl to, kad ji recenzuojama bei vertinama klaipėdiečių kritikų. Vertinimas dažniausiai palankus, o jeigu ne – tai iš karto įsižeidžiama. Klaipėdos kultūra nemėgsta kritikos. Kritikos nebuvimas leidžia būti savimi patenkintam. Ir nėra didelio noro, kad kas nors žvilgtelėtų iš šalies. Trečia problema – ne geografinis, o veiklos uždarumas. Kultūra per mažai kontaktuoja su švietimu, verslu, ji sunkiai integruojasi į kitas gyvenimo sritis. Nematau kultūros ateities be jos integracijos į visas miesto socialinio ekonominio gyvenimo sritis.

– Kokia šiandien daug diskusijų sukėlusi Klaipėdos tabako fabriko situacija?

– Pakankamai nebloga. Dabar yra atliekama senamiesčio galimybių studija, o viena iš užduočių – įtraukti ir senąjį tabako fabriką. Architektai mano, kad buvusio tabako fabriko pastate galėtų įsikurti kultūros fabrikas. Manau, kad tai erdvė naujai veiklai. Ir politikai nusiteikę teigiamai. Dabar reikėtų žmogaus, kuris tą idėją generuotų, suteiktų jai kojas ir tvirtesnį žingsnį.

– O Klaipėdos dailės parodų rūmai? Regis, juose vyksta pokyčiai…

– Manau, kad Parodų rūmai „eina“ tinkama linkme. Tačiau labai norėčiau, kad ir toliau taip būtų. Bijau, kad iš ten išeis jauni, entuziastingi žmonės – Darius Vaičekauskas ir Goda Giedraitytė – ir vėl viskas sugrįš į sena. Tik juose matau perspektyvą – sakau atvirai. Parodų rūmai pradedami restauruoti, atsivers dar puikesnės galimybės įvairesnei veiklai. Dabartinė kryptis labai gera. Nėra nueita tik į šiuolaikinio meno pristatymą, kaip Vilniaus ŠMC. Manau, kad Klaipėdoje neturėtume apsiriboti tik šiuolaikiniu menu, o pristatytume ir klasikinį, ir šiuolaikinį. Ir patys Dailės parodų rūmai neturėtų užsidaryti vien tik ekspozicinėje veikloje. Tai dabar ir bandoma daryti: steigiamas kino klubas, rengiami koncertai. Tik taip žmogų galima privilioti į Dailės parodų rūmus.

– Savo veiklą pradėjo ir Kultūrų komunikacijų centras – buvę Menininkų namai.

– Nors kol kas dar nėra apčiuopiamų veiklos rezultatų, tačiau planai – labai gražūs. Bus įkurta menininkų rezidencija, kultūros informacijos centras. Yra sumanyti trys gražūs tarptautiniai projektai, bus tęsiamas šiek tiek praplėstas „Neužšąlančios kultūros“ projektas. Suburta komanda – labai gera ir profesionali.

– Restauruota Koncertų salė kiek pagyvino uostamiesčio koncertinį gyvenimą. Nuo balandžio 1-osios jai pradės vadovauti Audra Umbrasienė.

– Didžiausi ir sudėtingiausi A.Umbrasienei keliami uždaviniai – išspręsti vadybos, administravimo klausimus. Galime atvežti gerą koncertą, tačiau jeigu jį rodysime tuščioje salėje, niekam nebus jokios naudos. Problemų yra daug. Nėra klausytojo, reikia jį privilioti, atitraukti nuo gausios pramogų pasiūlos. Pasirenkant vadovą, buvo atkreiptas dėmesį į vadybos reikalų išmanymą. Nuo to, kad į šią įstaigą atėjo dirbti ne muzikantas, tikrai nebus blogiau.

– Klaipėdoje yra net kelios kūrybinės sąjungos. Ar juntamas jų buvimas mūsų mieste?

– Jos galėtų būti aktyvesnės. Tačiau, kad tai vyktų, turėtų į jų veiklą įsilieti daugiau jaunų žmonių. Galbūt jauniausia Rašytojų sąjunga, kuri pritraukia kuriančius žmones Gintaro Grajausko projektų ir asmenybės dėka. Manau, kad ilgainiui taps sudėtinga Kompozitorių sąjungos egzistencija. Po skilimo Dailininkų sąjunga vėl gyvena ramiai. Kūrybinių sąjungų veikla mieste beveik nejuntama. Gana sunku menininkus prisivilioti, kad dalyvautų projektuose. Tai parodė ir SEAS, kai vos prisišnekinome vieną kitą dailininką. O štai „Žuvies akis“, jaunų menininkų grupė, dalyvauja visur, kur tik juos pakvieti. Ir visada turi idėjų. Jauni žmonės renkasi kitą kultūrinę medžiagą ir visai kitaip ją supranta bei pateikia.

– Ar kai užveriate kabineto duris – pamirštate savo darbą?

-Tikrai ne. Labai dažnai darbas prasideda kulniuojant nuo namų iki kabineto, kur atėjus kolegoms jau galiu išdėstyti savo pasiūlymus ar mintis kokiu nors svarbiu klausimu. Darbas užvėrus duris nepasibaigia, nors taip ir turėtų būti. Gal tai darboholizmo požymis, tačiau aš visada galvoju apie darbą. Net plušant virtuvėje kartais ateina koks nors netikėtas problemos sprendimas. Kada sėdi kabinete, kur nuolat skamba telefonas, nesibaigia interesantų srautas, nėra kada ramiai pamąstyti. Renginiai… Juose negaliu atsipalaiduoti, nes visą laiką stebiu ir analizuoju. Į kultūrinius renginius eidavau kaip į darbą. Tačiau man tas darbas buvo labai malonus, teikiantis daug pasitenkinimo. Labai tikiuosi, kad užėmusi kitą, Socialinio departamento direktorės postą, galėsiu ramiai stebėti spektaklį ar koncertą.

– Tačiau vis tiek turbūt yra laisvalaikis, kur neprasibrauna darbas?

– Laisvalaikio turiu labai mažai, jau dveji metai mokausi Lietuvos dailės akademijoje, UNESCO Kultūros politikos ir vadybos katedroje. Atsipalaiduoju bendraudama su žmonėmis, kurie nėra mano bendradarbiai. Tačiau dauguma vis tiek yra iš tos srities. Su savo artimaisiais, šeimos nariais niekuomet nekalbu apie darbą ir su juo susijusias problemas. O atsipalaiduoju geriausiai pirtyje. Jau 10 metų esu pirčių fanė. Nežinau, kaip be to išsiversčiau. Žiemą vasarą maudausi „gyvame“, tekančiame vandenyje. Kitas atsipalaidavimo būdas – tai atostogų kelionės. Kelios šeimos atostogų metu keliaujame automobiliais po kokią nors šalį. Gyvename kempinguose, palapinėse. Tai didžiulė atgaiva. Ją sau leidžiu dažniausiai po Jūros šventės. Labai mėgstu vaikščioti (o šiltuoju metų laiku ir pabėgioti) pajūriu ar išvažiuoti iš miesto į gamtą.

– Ar nebūna, kad nesinori bendrauti?

– Pati dažnai savęs klausdavau – kodėl taip nėra? Būna, kad penktadienio pavakarę grįžtu namo pavargusi, namai tušti, vyras dar negrįžęs, dukra gyvena kitame mieste. Ir pasidaro taip nyku… Nemėgstu vienatvės ir nemoku būti viena. Tuomet kažkam paskambinu ir pasiūlau pabendrauti…

– Ačiū už pokalbį.

Klajokliai pirmuosius pėdsakus paliko Klaipėdoje

M.Zavadskio pagal „autentiškas technologijas“ atkurti „Senio Šalčio ūsai“.

Goda Giedraitytė

Kovo 17-ąją Klaipėdos dailės parodų rūmuose atidaryta bendra Lietuvos ir Ukrainos šiuolaikinio meno kūrėjų paroda lotynišku pavadinimu “Homo Erraticus” (“Klajojantis žmogus”).

Atakuoja jungtinės pajėgos

Retkarčiais įvyksta stebuklingų nutikimų. Kad ir parodos organizavimas. Regis, elementari parodų rūmuose dirbančio žmogaus veikla. Tačiau iš tiesų tai – nuolatinis stebuklo patyrimas, nes net ir tuomet, kai vėluoja transportas, dūžta kūrinius dengiantys stiklai ar kažkur dingsta laidelis nuo videogrotuvo, paroda vis tiek visuomet pristatoma laiku. Ir dar ne bet kokia, o išties vertinga meno kolekcija. Pavyzdžiui, tokia kaip „Homo Erraticus”.

Jungtinės Lietuvos ir Ukrainos pajėgos šįkart atakavo pačias menininko klajoklio sampratos gelmes. Projekto kuratorių Ingos Orenius iš Kijevo (Ukraina) ir Alisos Mulinos iš Vilniaus pakviesti menininkai, išgyvenę perėjimą nuo sovietmečio prie naujosios demokratinės visuomenės kūrimo, dirgino buvusio “soclagerio” šalių idėjines kultūros ir politikos transformacijas bei įprasmino kūrėjo-bastūno keliones naujame socialiniame kontekste.

Atsiveria lūžtantis vilgsnis

Parodoje atsiveria ne tik lūžio problematika – nomadizmas (klajoklystė), bet ir lūžinis lūžio kartos žvilgsnis į ją. Anot kuratorių, kultūros ir meno srityje tai – karta, kuri studijavo besitransformuojančioje akademinėje aplinkoje ir kuriai teko sparčiai absorbuoti ir perkainuoti naujas, tapusias masiškai atviromis meno, kultūros, filosofijos vertybes (Vakarų avangardas ir konceptualizmas, postmodernizmas ir globalizacija). Tokiu būdu menininkas – viena pažeidžiamiausių profesijų, – jam tenka dideliu greičiu keliauti po kultūros tradicijas ir šiuolaikinį pasaulį, tapti klajokliu ir kosmopolitu kultūrine prasme.

A.Babako instaliacijos „Parsuna” fragmentas. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Kalba ta pačia kalba

„Bastūniškas” parodos charakteris baksnoja nuo pat įžengimo į salę. Nuosekliai erdvioje ekspozicijoje klajoja ir komunikuoja įvairaus žanro kūriniai: nuo tapybos iki fotografijos, nuo instaliacijos iki videomeno. Visus vienija meninės analizės į masišką šiuolaikinio gyvenimo reiškinį žvilgsnis ir postsovietinio žmogaus adaptacijos naujojoje santvarkoje arba rezistencijos “gvildesys” (nuo žodžių gvildenimas ir ilgesys).

Kiekvienas menininkas šią situaciją išgyvena savaip. Todėl ir plastinę kalbą jausmų transformacijoms perteikti pasirenka individualiai. Kita vertus, stengiantis įžvelgti skirtumus, tendencijas, tampa akivaizdu, jog, nepaisant kultūrinio pamato ir šiandienių politinių, ekonominių netapatumų, ir Ukrainos, ir Lietuvos menininkai kalba ta pačia meno kalba.

Perrašo istoriją

Turbūt ryškiausiai sovietinio palikimo reliktus, klajojančius ne tik geografiškai, bet ir prisiminimų plotmėje atspindi Mariaus Zavadskio ir Viliaus Vanago darbai. Pastarojo autoriaus „Šeimos istorija” – tai darbas apie savęs tapatumo, identiteto, vietos pasaulyje paieškas. Pasitelkdamas konotacinius sovietmečio simbolius ar įvairiausius iš tų laikų išlikusius dokumentus, archyvus, menininkas juos sutapatina su šiandieninės masinės informacijos vaizdiniais bei pateikia kaip reklamą. Istorinei atminčiai suteikdamas naują, šiuolaikišką šviesdėžių rūbą, V. Vanagas kvestionuoja vertybių kaitos klausimą: istorijos „nurašymą” naujų dievukų garbinimo vardan.

Kiek kitaip istoriją perrašo M. Zavadskis, kurio darbai „Senio Šalčio ūsai” ir “Genealoginis medis” turi daugiau ironiško pašmaikštavimo nei angažuoto sociali(sti)nio konteksto. Šiltas, minkštas, mielas Senelio Šalčio ūsų interjero-dekoro akcentas, atkurtas, kaip liudija pats autorius, pagal autentiškas technologijas, taip ir prašosi ant „Stiliaus” viršelio su etikete „Madingos sezono naujienos”. Kartu – tai ir užtikrinto saugumo, ir nepaliaujamos globos simbolis. Visai kaip ir pats Vladimiras Iljičius, kurio genealoginį teisėtumą anūkas pasišauna įrodyti padedamas meno.

Paspendė spąstus

Tuo tarpu Andrius Kviliūnas kelių minučių videofilme „Dvigubas laisvės pojūtis” eskaluoja tautinės lietuvio apibrėžties sampratą ir berods „didžiuojasi” būdamas lietuviu. Priešingai Julijai Čistiakovai, norinčiai nusižudyti iš meilės (greičiausiai – tai pačiai tėvynei), bet nežinančiai, nuo kurio namo nušokti. Videoprojekcijoje, primenančioje nedidelį animacinį filmuką, regimos nuolat kintančios pastatų formos. Tačiau kadrų kaita neleidžia apsispręsti, nuo kurio namo „geriau” nušokti. Reklaminio charakterio abejonės (privalai pasirinkti geriausią!) tampa savotiškais savižudžio spąstais, neleidžiančiais įgyvendinti sumanymo.

Į provokatyvų diskursą su išgąsčiu ir/ar baime įsivelia ir Agnė Jonkutė. Inspiruota kelionės į Vilniaus Antakalnio vienuolyną, autorė pateikia dvi drobes, teigdama: „Man kelia išgąstį šių erdvių tyla. Blaise Pascal”. Okupuodamos baltą sienos plokštumą, monochrominės juodai pilkšvos drobės prikausto žiūrovo žvilgsnį, nukreipdamos jį anapus horizonto išklotinės. Ten, kur glūdi tyla ir veriasi minimalistinės erdvės gūdumos, vyksta šviesos ir šešėlių pokalbis. „Net keista, kad užsivėrus vienuolyno vartams, patenki į kitą pasaulį, kuriame išnyksta miesto šurmulys”…

Šešėlių formuojami atspindžiai – vienas iš Aleksandro Babako instaliacijos „Parsuna” (neverčiamas sen. rusų k. žodis) leitmotyvų. Erdvėje sukabintos ant skaidrios plėvelės juostos atspaustų moterų ir vyrų nuotraukos (visu ūgiu) metafiziškai įkūnija realiai gyvenusio ar tebegyvenančio žmogaus portretą. Instaliacija kiek dvelkia „in memoriam“ nuotaikomis, bet taškinis apšvietimas, formuojantis ant sienų krintančius tų pačių figūrų šešėlius, leidžia įžvelgti istorinių klodų refleksijas šiame laike.

Naujų išgyvenimų link

Tuo tarpu kita autorių grupė kvestionuoja šiandieninio gyvenimo stereotipus. Viktorija Kalinina skaitmeninės fotografijos cikle, išaugančiame į vieną sentenciją – „Om”, „Mani”, „Pad”, „Me”, „Hum”. Tamsiose didelio rastro nuotraukų gelmėse ryškėja pokyčiai, kuriuos miestiečio gyvenime lemia išvykimas gyventi iš miesto į gamtą. Tai – nauji potyriai, naujas žvilgsnis į pasaulį ir net naujas gyvenimas, kurį autorė apibūdina kaip išvykimo-persikraustymo-pervertinimo rezultatą.

Panašiai vidinių būsenų refleksijas ant medžio plokštės ir kieto kartono gręžioja kita menininkė – Agilė Mažonaitė. Monotoniškas skylučių gręžiojimas išreiškia kasdienes kiekvieno šiuolaikinio žmogaus išgyvenamas būsenas: nerimą, įtampa, stresą, nuobodulį ir pan. Tačiau tai ne vien prisitaikymo ir susitaikymo situacija, bet ir nuolatinis keitimasis, naujų išgyvenimų paieška.

Ieško jėgos dislokacijos

Viena kitą papildo parodoje savo darbus taip pat eksponuojančios projekto kuratorės Alisa Mulina ir Inga Orenius. Nors technika skiriasi (A.Mulina pasitelkia skaitmeninę spaudą, o I.Orenius – spalvotus pieštukus), abi autorės darbuose plėtoja panašią koncepciją, susijusią su žmogaus galios pasireiškimu.

I.Orenius diptike „Kitos išeities nėra” reflektuoja globalinių problemų pjūvį – terorizmo ir karo egzistavimą kasdienio gyvenimo fone.

Greta eksponuojami A.Mulinos darbai „Jėgos vieta” – nuosaikesni. Čia analizuojamas kapitalistinis poreikis kiekvienam turėti savo jėgos vietą, kurioje jis jaustųsi nenugalimas. Gana ironiškai (nors gal šiandien visiškai realiai) autorė sugretina žmogaus ir fantastinės būtybės jėgos kvadrus. Įdomu, kuris iš jų jau surado savąją jėgos dislokaciją?..

Keliaus toliau

Nors visos ekspozicijos šiame tekste pristatyti neįmanoma (turbūt ir nereikia), manau, jog kiekvienas pajuto ore tvyrančią klajoklišką dvasią. Parodų rūmų erdvė – tik laikino sustojimo vieta. Menas – tai bastūno gyvenimo būdas, filosofija ir/ar kalba.

Šiandien, „totalinio turizmo” laikais, cituojant parodos kuratores, menininkas didesnę savo laiko dalį praleidžia kelionėse, važiuodamas iš vienos parodos į kitą, nuo vieno projekto ar lokalinio konteksto prie kito. Iš kiekvieno aktyvaus meninės scenos dalyvio – menininko, kuratoriaus, kritiko – reikalaujama sėkmingai pristatyti savo darbą įvairiuose kultūriniuose kontekstuose.

Mūsų laikais ne tik žiūrovai, bet ir daiktai, ženklai, lokalinių kultūrų vaizdai paliko savo aplinkas ir pradėjo keliauti po pasaulį.

Šiuolaikinis menas nuolat juda, keliauja, ir atsiduria kitoje vietoje greičiau negu šiuolaikinis turistas-žiūrovas.

Taip ir ši paroda, pradėjusi savo kelią Klaipėdoje, netrukus jį pratęs Vilniuje, o vėliau ir Ukrainoje bei kitose buvusio TSRS bloko valstybėse.

Kompozitorius G.Kuprevičius peikia bedantį Lietuvos meną

Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ

Energingais žingsniais įšuoliavęs į Klaipėdos kompozitorių namus, skvarbiu žvilgsniu „nuskenavęs“ jo laukiančią auditoriją, kompozitorius, Kauno technologijų universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas profesorius Giedrius Kuprevičius iš karto prisėdo prie fortepijono ir vietoje „labas“ sugrojo keletą melodingo preliudo taktų.

Su Kompozitorių namuose susirinkusiais žmonėmis G.Kuprevičius pradėjo kalbėtis be įžangos ar kokių svarbioms asmenybės būdingų įmantrumų – tarsi su senais bičiuliais.

Apie tai, kaip jam jauku šioje dar nebūtoje senamiesčio vietoje. Ir gatvės pavadinimas ne davatkiškas, o greičiau sakralus – Bažnyčių. O štai nedidukėje salytėje sakė pasijutęs tikrai ne kaip Lietuvoje. Greičiau kaip kokioje Olandijoje…

Sakyti, kad po kelerių metų pertraukos Klaipėdoje su švietėjiška misija apsilankęs kompozitorius – ryški kultūrinio gyvenimo asmenybė – kiek per siaura.

Klausantis melodingų G.Kuprevičiaus monologų, juntamas gilus Lietuvos ir užsienio kultūros konteksto išmanymas. O drastiškas požiūris į kontroversiškus kultūros pasaulio reiškinius nejučia verčia polemizuoti. Bent jau mintyse…

Apie Čiurlionį

Sugrojęs seniai sukurtą fortepijoninį preliudą, dedikuotą M.K.Čiurlioniui, G.Kuprevičius sakė, jog šis vienas žymiausių lietuvių menininkų – neišsenkantis tiek jo, tiek kitų kūrėjų įkvėpimo šaltinis.

M.K.Čiurlionio kūryba patogi eksploatuoti, nes joje daug atviru tekstu nepasakytų dalykų. Gal todėl pakankamai ir spekuliacijų M.K.Čiurlionio tema, nes kiekvienas trokšta prisiliesti prie didybės ir nors akimirkai tapti didesnis, nei yra iš tikrųjų…

Atėjusiems į susitikimą klaipėdiečiams G.Kuprevičius pademonstravo savo ir Vytauto Didžiojo universiteto informacinių technologijų laboratorijos vadovo Egidijaus Vaškevičiaus pirmą kartą Lietuvoje įgyvendintą projektą, kuris muzikai ir kompiuterinei grafikai padedant privertė harmoningai judėti M.K.Čiurlionio paveikslų ciklą „Pasaulio sutvėrimas“. Šis projektas buvo pristatytas ir pasaulinėje parodoje Hanoveryje „EXPO-2000“.

Su Kompozitorių namuose susirinkusiais žmonėmis G.Kuprevičius kalbėjosi tarsi su senais bičiuliais, neslėpdamas savo nusivylimo šiuolaikiniu menu, kuriame visiškai neliko revoliucingumo ir kritikos. Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos

Apie jaunimą

Prieš susitikimą su klaipėdiečiais Kompozitorių namuose Jeronimo Kačinsko muzikos mokykloje G. Kuprevičius surengė meistriškumo pamokas, pristatė kompiuterinių technologijų galimybes muzikoje ir klausėsi moksleivių kūrybos.

Pedagoginį darbą jau 40 metų dirbantis muzikas sako, kad tokia veikla turi ne tik pliusų, bet ir minusų, nes atima daug energijos, laiko, kurį būtų galima skirti kūrybiniam darbui.

Tačiau bendravimas su jaunimu padeda išlikti gyvybingam, jausti laikmečio pulsą, įkvepia naujų minčių. Beje, pats G.Kuprevičius turėjo puikų pedagogą – kompozitorių profesorių Eduardą Balsį.

G.Kuprevičius prisipažino, kad Jeronimo Kačinsko muzikos mokyklos auklėtiniai jį nustebino, pagroję prieš 40 metų jo sukurtus kūrinius. Kai kurie dar niekur neskambėję. Uostamiestyje viešėjęs muzikas klausėsi ir klaipėdiečio kompozitoriaus Ričardo Šileikos mokinių kūrybos. „Brandūs kūriniai. Sulauksime naujos kompozitorių kartos“, – reziumavo.

Apie Klaipėdą

Pasak G.Kuprevičiaus, Klaipėdos, Kauno, Utenos, Jurbarko kultūrinis gyvenimas ne toks intensyvus, kaip sostinės, tačiau kur kas sveikesnis. Klaipėda daugeliu atžvilgių yra įdomesnis, tikresnis ir nuoširdesnis miestas negu sostinė. „Mane kartais slegia vienintelio teisingo miesto sindromas, kurį jaučiu Vilniuje“,- sakė.

Vilniaus kultūra jau seniai nėra pavyzdys. G.Kuprevičius prisipažino, kad Vilniuje jaučiasi labai menkas, nereikalingas su savo provincinėmis įžvalgomis. O Klaipėdoje, susitikdamas su labai įdomiais žmonėmis, kurių jokiu būdu negali vadinti provincialais, jaučiasi lygiaverčiu partneriu.

Šį susitikimą su klaipėdiečiais kompozitorius pavadino savotiška meistriškumo pamoka: „Būdamas čia pasitikrini“.

Apie meną ir menininkus

„Gyvename patį neįdomiausią laikotarpį per visą XX a. Tapome nuobodūs, konjunktūriški. Šalia valdžios esantys menininkai – be jokio protesto. Ar yra menininkų pasisakymų prieš valdžią? Ar yra menininkų, protestuojančių, kritikuojančių valdžią?

Anksčiau menininkai buvo laisvesni, dabar susitaikantys su viskuo – esą taip reikia.

Dauguma menininkų tarnauja madai, verslui, rinkos ekonomikai. Bet ar gali menininko ir verslininko idėjos sutapti? Šiuo metu didžiausias akstinas kūrybai, didžiausia įžvalga – ar rems verslas?

Net ir pačiais gūdžiausiais viduramžiais revoliucingumo ir protesto buvo daugiau. Štai popiežius Julijus X toleravo menininkus, kurie tyčiojosi iš bažnyčios. O Mikelandželo kova su dogmomis? Juk Siksto kapela – vieni nuogaliai! Anais laikais tai buvo baisus iššūkis, tačiau jis buvo.

Mes šito jau nebemokame daryti. Aš irgi to nebedarau… Nekandi mūsų dailė ir literatūra. Vangus kūrėjų pasaulis, žongliruojantys žaviais išoriniais triukais. Seniai praradęs dekabristišką pasipriešinimą, revoliucijos dvelksmą.

Apie fondo pinigus

Menas dabar įsidėjo dirbtinius dantis, tačiau iš tiesų toji burna bedantė. Mūsų menas su porcelianiniais dantimis. Žinoma, jie gražūs… Tačiau nueita į dekoratyvų bereikšmių idėjų pristatymą.

Tai niekam nepavojingas menas. Socialiai saugus. Už tokį „meną“ visuomet gali gauti fondo pinigų.

Teko girdėti, kaip gerdami kavą Kauno menininkai kalbasi: „Reikės vėl kokią nesąmonę sugalvoti, nes yra fondas, kuris tuos dalykus remia…“ O kas yra fondas? Dažniausiai tai snobistinė pažiūra į meną. Nors snobai yra reikalingi. Dažnai, patys to nesuprasdami, jie iškelia, palaiko ir „pramuša“ naujas idėjas. Liūdna, tačiau pastaruoju metu mūsų snobai „pramuša“ senas idėjas. Kultūringas snobas „pramuša“ naujas, nekultūringas – senas idėjas. Tai bėda. Nes postmodernizmas – tai senų idėjų pergrojimas. Jis taip visus išvargino, nuo jo visi taip pavargo… Kiekvieną dieną reikia naujo produkto, nes visi jau išgroti, išeksploatuoti iki galo“, – kalbėjo klaipėdiečiams G.Kuprevičius.

Apie muziką

G. Kuprevičius – vienas produktyviausių Lietuvos kompozitorių, sukūręs keturias operas (viena iš jų – „Prūsai“, 1997 metais pastatyta Klaipėdos muzikiniame teatre), baletą, kelis miuziklus (garsiausias – „Ugnies medžioklė su varovais“), kantatų, oratorijų, daugybę kamerinių instrumentinių kūrinių, muziką kino filmams ir teatrų spektakliams. 2002 metais Kauno muzikiniame teatre pastatyta jo opera „Karalienė Bona“, 2003-iaisiais – operetė „Kipras, Fiodoras ir kiti“.

G.Kuprevičius sakė, kad su Klaipėda sieja tam tikrus ateities sumanymus, tačiau plačiau apie tai nenorėjo kalbėti. Anot muziko, Klaipėda turi savo puikių kompozitorių, kurie galėtų rašyti ir stambesnės apimties kūrinius, ne tik kamerinę simfoninę muziką.

G.Kuprevičius muziką kuria kompiuteriu, tačiau fortepijonines partijas įgroja pats. Prisipažino, jog nėra labai geras atlikėjas. Todėl prieš įrašinėdamas pagroja visą J.S.Bacho „Gerai temperuotą klavyrą“, kuris puikiai išjudina ir smegenis, ir abiejų rankų raumenis. Pasak G.Kuprevičiaus, geriausiai atpalaiduoja ir padeda koncentruotis polifoninė muzika.

Taip bedirbant, G.Kuprevičių vakarienės kviečia žmona Gražina. O paskui į darbo kabinetą ateina katinas ir susirango ant kompozitoriaus kelių. Po kurio laiko atliuoksi anūkas Marius ir prisėda šalia. „Štai tokiomis sąlygomis ir dirbu“,- šypsosi kompozitorius.

Geriausias muzikologijos darbas parašytas uostamiestyje

Elena Savukynaitė
KU Menų fakulteto prodekanė

Uostamiestį pasiekė gera žinia iš sostinės. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto profesorės daktarės Daivos Kšanienės muzikos tyrinėjimai Mažojoje Lietuvoje, pernai pasirodę solidžios knygos pavidalu, pripažinti vienu geriausių muzikologijos darbų Lietuvoje 2004 metais.

Lietuvos kompozitorių sąjunga jau kelinti metai renka geriausius lietuvių autorių muzikinės kūrybos ir muzikologijos darbus.

Šiemet vasario 10-ąją Vilniaus rotušėje buvo apdovanoti iškiliausi 2004 metų Lietuvos kompozitoriai ir muzikologai.

Iškilmingo vakaro metu grojo Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas Vytauto Lukočiaus.

Autoritetinga komisija atrinko geriausius kūrinius iš beveik šimto sceninių, simfoninių, kamerinių, chorinių ir kitų veikalų bei muzikologinių darbų.

Premijas pelnė kompozitoriai O.Narbutaitė (už simfoninį-oratorinį ciklą „Tres Dei Matris Symphoniae“), V.Baltakis (už sceninį veikalą „Cantio“), J.Janulytė (už kamerinį kūrinį „balta muzika“), V.Augustinas (už chorinį kūrinį „Lux aeterna) bei A.Martinaitis (už multimedijos performansą „Teisingojo žodžio malda“).

Muzikologų darbus vertino iškilūs menininkai: muzikologai O.Narbutaitė, R.Goštautienė, G.Daunoravičienė, V.Markeliūnienė, L.Paulauskis, smuikininkė R.Mataitytė, obojininkas J.Rimas, dirigentas R.Šervenikas, komisijos pirmininkė – pianistė R.Ibelhauptienė.

Be J.Burokaitės, kuri apdovanota už kompozitoriaus portretą knygoje „Jurgis Karnavičius“, premija už fundamentalius muzikos tyrimus skirta klaipėdietei muzikologei D.Kšanienei. Taip įvertinta, ypač vertinga pripažinta jos monografija „Muzika Mažojoje Lietuvoje. Lietuvių ir vokiečių kultūrų sąveika (XVI a. – XX a. 4 dešimtmetis)”.

Premijas už geriausius muzikos kūrinius bei muzikologinius tiriamuosius darbus įsteigė ir renginį rėmė įvairios akcinės bendrovės bei fondai.

Muzikologų darbus premijavo Vytauto Landsbergio fondas.

Su „TELZ“ įkopė į kalną

R.Inčirausko kūriniai iš „TELZ“ ciklo. „Amžinoji diskusija“.

RITA BOČIULYTĖ

Telšiškis dailininkas Romualdas Inčirauskas Klaipėdos dailės parodų rūmuose pristatė dvejus metus kurtą dvidešimties metalo plastikos objektų kolekciją „TELZ“ (Telšiai).

Skaitė Testamentą

Ji skirta Telšių mieste gyvenusiai žydų bendruomenei bei garsiajai Telšių „Ješivai“ – rabinų mokyklai atminti. Paroda veda tragiškais Telšių žydų bendruomenės istorijos pėdsakais.

„Gyvenau Telšiuose daug metų ir tik neseniai sužinojau, kad ši Žemaitijos kultūros dalis mažiausiai pažinta ir studijuota.

Man buvo įdomu muziejuje pavartyti senus dokumentus, nuotraukų albumus…

Šie parodos darbai – tai mano dedikacija ir meninė interpretacija iš emocinės pajautos taško, mano gana asmeniškas santykis su šia tema“, – per vernisažą sakė autorius, pabrėždamas, jog nepretendavo į gilius istorinius temos tyrinėjimus.

„Kartais paskaitau Senąjį ir Naująjį testamentą. Kyla minčių… Juk kiekvienas krikščionis turi žydų kraujo, krikščionybės ir judaizmo šaknys – tos pačios“, – tvirtino menininkas.

Parsinešė senų plytų

„TELZ“ autorius savo kūriniuose metalo plastika inkrustuoja senas raudonas plytas, kurias parsinešė iš statybvietės. Jos – autentiškos, rastos klojant pamatus Telšių „Maxima“ parduotuvei.

Plytos – archeologinės, pasak autoriaus, tai iš jų kyla išpažinimo asociacijos.

Iš jų buvo „išvyniojamos“ istorijos, vėliau, kaip iš šukių sulipdomas puodas, „sulipę“ į vienos konkrečios bendruomenės istoriją. Per ją R.Inčirausko darbuose atsiveria dramatiškas visos žydų tautos likimas.

Menininkas į jį žvelgia per susitapatinimą, ieškodamas bendrų susiliejimo taškų tarp judėjų ir krikščionių.

„Tai anoniminio žydo, amžinojo keleivio kelionė per pasaulį“, – reziumuoja „TELZ“ autorius.

„Masčio lobis“.

Idėjai rado formą

„R.Inčirauskas rado ir formą, kuri tą likimą savotiškai atspindi“, – pastebėjo dailininkas Algis Kliševičius.

Jį sužavėjo kolegos labai aukštas profesinis meistriškumas: „Akivaizdžiai sugeba išgauti tokią formą, kuri geriausiai perteikia idėją“.

Anot A.Kliševičiaus, netgi temos pasirinkimas liudija apie autoriaus meistriškumą, – ji labai sunki, reikia išreikšti tragišką žydų bendruomenės likimą.

R.Inčirauskas surado labai gražų medžiagų sugretinimą – metalo archaiškomis formomis ir jų junginių su senomis raudonomis plytomis – suirimo, griuvimo idėja.

Kartu plyta, palytėta gyvenimo, gali būti atminimas. Nes kiekviena – su detale, žmogaus palytėjimo pėdsaku, kokiu nors plastiniu meniniu akcentu iš bronzos, aliuminio ar vario.

Kitas motyvas, kuris liudija ryšį su istorija, – fotoerozinė dokumentika ir išlikusi sena buvusių namų materija. Fotonuotraukų atspaudai metale ir emalyje, ant pastarojo įspausti namų numeriai įvardija tęstinumą.

„Namai“.

Ieško dialogo

…Ir tas R.Inčirausko metalo plastikos „spygliuotumas“ tarsi primena, kad kelias į teisybę nėra lengvas… Ritualinės įrangos detalių aidas ataidi jo metalo plastikos kūriniuose.

Žaidimas daiktų funkcijomis irgi R.Inčirauskui būdingas. Jo „TELZ“ cikle tas žaidimas – labai rimtas ir įvairus, – išsidalinęs, išsibarstęs dvidešimtyje metalo plastikos objektų bei autoriaus mintijimuose apie laiką, artimo meilę ir toleranciją.

Į vieną visumą, vardu „TELZ“, juos visus surenka diasporos tema. Iš nuolaužų, skeveldrų ir plytų, metalo plastikos akcentų susiformuoja meninis istorinis dvasinės tradicijos lydinys.

Tekstai iš Senojo testamento „TELZ“ objektuose vaizduoja žodžio ryšį, jungiantį su prasmės prisodrinta praeitimi.

Paklajokim, ieškodami praeities ir dabarties dialogo, – kviečia autorius.

Įveikė kūrybiškai

„Išskirtinis bruožas – akivaizdi meninė branda, kuri matyti iš skirtingų medžiagų suvaldymo kokybės ir idėjos sudėtingumo, – pabrėžė A.Kliševičius, vertindamas R.Inčirausko kūrinius. – Žmogus, turint omeny jo amžių, pasiėmė savęs vertą problemą ir sugebėjo ją įveikti kūrybiškai. Genijus, sako, susipila sau kalną tam, kad įkopdamas į jį įrodytų visiems esąs genijus. Normalus žmogus apeitų. Šiuo atveju jis įkopė. Reikia atiduoti duoklę jo amatui ir talentui“.

Reikia atiduoti duoklę ir Lietuvos kultūros ministerijai, skyrusiai dalį valstybės kultūros iždo šiam projektui. „Džiaugiuosi, kad, dvejus metus gaudamas kūrybinę stipendiją, galėjau neskubėti, skirti daugiau laiko būtent šiam projektui, kuris man atvėrė akis į seną ir turtingą Telšių miesto istoriją“, – sakė R.Inčirauskas per parodos atidarymą Klaipėdoje. „TELZ“ pirmąsyk buvo pristatyta Telšiuose, šiemet jau spėjo pabuvoti Vilniaus „Akademijos“ galerijoje ir Šiaulių universitete.