Gatvės menas skverbiasi iš pogrindžio

Gatvės menas skverbiasi iš pogrindžio

Pernai šalia Klaipėdos automobilių turgaus esančioje teritorijoje įvyko pirmasis tarptautinis grafitų čempionatas, kuris privertė visuomenę dar kartą prisiminti grafitininkus. Vytauto LIAUDANSKIO nuotrauka

ARNOLDAS REMEIKA

Vieni juos vadina chuliganais, vandalais, nenaudėliais. Kiti žavisi jų piešiniais, organizuoja jų darbų parodas, finansuoja čempionatus. Vieni uostamiesčio savivaldybės atstovai keikia juos dėl miesto niokojimo, kiti nuoširdžiai stengiasi jiems padėti. Abejingų grafitų menui nėra. Tačiau yra dilema – kur riba tarp keverzonių ir meno, kokius pastatus galima marginti spalvingais piešiniais, o kokių – ne, ir kas turi privilegiją keisti miesto veidą, o kam dar reikėtų pasimokyti. Visi kalbinti pašnekovai sutiko tik dėl vieno – grafitams reikia specialios erdvės, o jų piešėjams – juos vienijančios organizacijos.

Paišė užmiestyje

Gabiems grafitininkams apmaudu, kad priešiškai nusiteikusi visuomenė juos tapatina su naktimis miestą niokojančiais mažvaikiais. Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

Pirmieji grafitai atsirado 6 dešimtmečio pabaigoje ant Filadelfijos (JAV, Pensilvanijos valstija) pastatų. Kaimyninėje Lenkijoje grafitai išpopuliarėjo 8 dešimtmečio pabaigoje, o Rusijoje bei Ukrainoje – tik prieš kelerius metus.

Klaipėdą šis judėjimas pasiekė tik 1995-aisiais. Kaip tik tuo metu vis daugiau jaunųjų klaipėdiečių pradėjo domėtis hiphopo kultūra, o grafitai yra šios kultūros sudėtinė dalis. Vieni pirmųjų grafitų dailininkų savo gabumus demonstravo tuometiniame klube „Prieplauka“, pirmoje, dabar nebeegzistuojančioje hiphopo gerbėjams skirtoje parduotuvėje „Shock“. Jaunimas piešė ir ant dabartinį restoraną „Memelis“ kadaise juosusios tvoros.

Pirmieji dailininkai jau seniai nebepiešia – šiuo metu jie studijuoja architektūrą, muziką, dizainą.

1997-aisiais susibūrusios grafitininkų komandos „Fat Cru“ narys Denisas Potašnikovas pasakojo, kad pirmąjį savo grafitą jis nutapė už miesto ribų – ant statybinio objekto. „Man buvo gėda iškart piešti mieste, kaip tai daro daug nesubrendusių vaikinų. Jie ir gadina grafitininkų reputaciją“, – aiškino dvidešimt ketverių Krikščioniškojo fondo aukštosios mokyklos absolventas. Pasak vaikino, geriausia praktikuotis statybose, savo namuose arba rūsyje.

Trūksta dėmesio

Paprašytas paaiškinti, koks skirtumas tarp piešinių ir keverzonių, kuriuos kiekvienas klaipėdietis mato ant miesto pastatų, skulptūrų, tvorų, D.Potašnikovas sakė, kad keverzonės – mažamečių darbas. „Jiems trūksta dėmesio. Jie nori įrodyti tikriems grafitininkams, kad irgi ką nors sugeba. Tokie žmonės ir privertė daugelį pasišlykštėti grafitais“, – teigė pašnekovas.

Pasak D.Potašnikovo, akį draskantys parašai – viena grafitų rūšių, tačiau Klaipėdoje tik nedaugelis moka gražiai pasirašyti ant sienos. „Ir žmonėms priimtinesni dideli spalvoti piešiniai“, – įsitikinęs grafitų dailininkas.

Vaikinas tvirtino, kad tikrieji grafitininkai nėra vandalai, o tik gabus jaunimas, kuris nenori gyventi tarp pilkų, negražių sienų. „Tokiu būdu bandome išreikšti savo emocijas ir fantazijas. Taip reaguojame į daugelį dalykų – meilę, politiką, muziką“, – aiškino D.Potašnikovas.

Spėjo pasprukti

Legaliai paišyti ant pastatų galima tik Kuboje. Įstatymai grafitininkų atžvilgiu nėra griežti ir Pietų Europoje bei JAV. Vokietijoje įstatymai labai griežti, nes ten masiškai paišoma ant traukinių vagonų. Prancūzijoje policijoje dirba specialūs pareigūnų būriai, kovojantys su „traukinių vandalais“.

Už sienų gadinimą nemažomis baudomis baudžiama tik Didžiojoje Britanijoje.

„Lietuvoje baudos – taip pat nemažos. Vieną kartą vos nepričiupo ir manęs, bet spėjau pasprukti“, – sakė D.Potašnikovas.

Klaipėdos vyriausiojo policijos komisariato atstovas spaudai Albinas Strumyla „Klaipėdai“ sakė, kad nubausti grafitininkus, ypač nepilnamečius, yra sudėtinga. „Gali būti skirta bauda tėvams už vaikų nepriežiūrą ir viskas“, – sakė A.Strumyla.

Anot policijos atstovo, pilnamečius dailininkus galima bausti už turto sunaikinimą. „Jeigu pastato savininkas parašys pareiškimą, gali būti keliama byla. Galima teikti ir civilinį ieškinį. Tokiu atveju grafitininkas turės atlyginti nuostolius. Jeigu žala didelė, įmanoma iškelti net baudžiamąją bylą“, – tvirtino A.Strumyla. Jis negalėjo pasakyti, kiek tokių bylų buvo iškelta Klaipėdoje, ir pripažino, kad pareiškimus nukentėjusieji rašo retai.

Nuolat valo

Miesto tvarkymo skyriaus vedėja Irena Šakalienė pasakojo, kad labiausiai grafitininkai mėgsta niokoti skulptūras, tvoras, savo auka buvo išsirinkę ir Muzikos centrą. „Ačiū Dievui, kad restauravome pastatą. Šiaip mokesčių mokėtojams nuo pastatų sienų valyti grafitus kainuoja nemažus pinigus – per metus šiam tikslui skiriama maždaug 25 tūkst. litų“, – tikino savivaldybės pareigūnė.

I.Šakalienė sakė, kad neretai sulaukiama skambučių ir iš nepatenkintų miesto gyventojų. Skyriaus darbuotojai nuolat fiksuoja naujus vandalizmo atvejus, siunčia darbuotojus nuvalyti piešinius.

Pasak valdininkės, grafitams skirtose vietose miesto centre yra šaunių piešinių. Todėl ir ateityje reikėtų ieškoti specialių vietų, kuriose būtų leidžiama paišyti.

Paklausta, ar jai pačiai patinka grafitai, I.Šakalienė atsakė: „Be abejo, ne. Man patinka švarūs namų fasadai, o ant palangių – gražios gėlės“.

Piešiniai ant kartono?

Vyriausiasis miesto dailininkas Mindaugas Petrulis mano, kad viskam turi būti savo vieta. „Žinoma, draudimais nieko nepasieksime, todėl reikėtų skirti jaunuoliams konkrečią vietą, kurioje jie galėtų reikštis. Kad ir ant kartoninės plokštės, kuri vėliau tam tikrą laiką galėtų būti eksponuojama miesto centre“, – svarstė M.Petrulis.

Savivaldybės darbuotojas nesuvokia, kodėl reikėtų atkreipti dar didesnį dėmesį į aptriušusius namus ar tvoras. „Dėl jų ir taip gėda, kam juos dar labiau išryškinti? Chaoso mieste neturi būti“, – teigė vyriausiasis dailininkas.

M.Petrulio manymu, patys grafitininkai turėtų burtis į oficialią organizaciją, kuri būtų atsakinga už savo piešinių meninę kokybę ir rūpintųsi savo narių darbo sauga. „Užsimano moksleiviai piešti. Ir turime jiems leisti? Tegul pirma pasimoko iš vyresniųjų grafitininkų arba eksperimentuoja ant tėvelių namų sienų“, – griežtą poziciją dėstė M.Petrulis. Jis stebėjosi, kodėl grafitininkai nesiburia į didelę organizaciją, nerašo projektų, nesiekia pripažinimo. “Galėtų organizuoti išmargintų plokščių parodas, supažindinti su savo darbais visus klaipėdiečius“, – siūlė išeitį vyriausiasis miesto dailininkas.

Iki šiol keliems menininkams jis leido piešti pietinėje miesto dalyje. Kai kurie grafitininkai piešė dėl vietos susitarę ir su namo bendrija, rinko gyventojų parašus.

Be iniciatyvos

Savivaldybės jaunimo reikalų koordinatorius Gintautas Minelga teigė, kad per vienerius jo darbo metus į jį ne kartą kreipėsi šio judėjimo atstovai. „Dažniausiai tai buvo pavieniai menininkai, kurie atėjo dėl konkrečių projektų. Raginau burtis į visuomeninę organizaciją, tačiau jie neskuba“, – konstatavo G.Minelga.

Savivaldybės tarnautojas kvietė jaunimą netingėti kreiptis į jį konsultacijų dėl konkrečių ilgalaikių ar trumpalaikių projektų. „Aiškiai suvokiu, kad tikrieji grafitininkai ir pasirašinėtojai ant pastatų – du skirtingi dalykai. Manau, kad pastarieji prijaučia šiam menui, bet neturi įgūdžių gražiai piešti. Gal organizacija galėtų užsiimti jų švietimu?“ – svarstė G.Minelga.

Jaunimo reikalų koordinatorius tiki, kad smulkių chuliganų fenomenas išnyktų, jeigu juos imtų globoti tikrieji grafitininkai, būsima jų organizacija ir šį meną populiarinantys projektai.

Rodys vaikams

Grafitų dailininkas D.Potašnikovas mano, jog daroma viskas, kas įmanoma, kad visuomenės požiūris pasikeistų. Praėjusių metų liepą Klaipėdoje buvo organizuotas pirmasis tarptautinis grafitininkų čempionatas. „Jis praėjo gana sėkmingai. Šiais metais toks pat vyks Vilniuje. Nepasirinkta Ryga arba Talinas. Tai įrodo, kad mūsų šalyje grafitų kultūra yra stipri. Jeigu vaikai nesugadins naujų pastatų, po trejų ketverių metų pasieksime aukštą lygį. Nenorime pyktis su valdžia“, – dėstė D.Potašnikovas.

Jis mano, kad visuomenės nuomonė turėtų keistis, nes Klaipėdoje atsiranda vis daugiau profesionalių grafitų meistrų, kurie nori piešti, dalyvauti čempionatuose, parodose. „Anksčiau bijojau, kad niekas nebepaišys, jeigu mūsų komanda pasitrauks. Buvau neteisus. Dabar ramiai galiu palikti šį užsiėmimą, nes žinau, kad uostamiestyje yra daug gabių jaunuolių, kurie propaguos šią kultūrą“, – sakė vaikinas.

Neseniai buvo išleistas ir lietuviškas DVD „Unity“, kuriame galima rasti medžiagos iš minėto „Write4Gold“ čempionato bei grafitų parodos Klaipėdos dailės parodų rūmuose. „Nusprendėme įamžinti šiuos renginius, kad galėtume parodyti savo vaikams“, – sakė vaikinas.

Gyrė ir vyresnieji

Patyręs grafitų dailininkas Denisas Potašnikovas atsiribojo nuo Klaipėdos pastatus niokojančių chuliganų ir teigė esą tikrieji grafitininkai yra civilizuotas jaunimas.

Pernai rugpjūtį vykusios parodos organizatorius Klaipėdos dailės parodų rūmų vadybininkas Darius Vaičekauskas sakė jaučiąs silpnybę didelėms apipaišytoms sienoms. „Gerai atliktas toks menas yra įtaigus, atkreipiantis į save dėmesį ir pagyvinantis monotoniškus „miegamuosius“ rajonus“, – įsitikinęs jis.

D.Vaičekausko teigimu, užsienio šalyse tokios parodos nieko nebestebina, o Lietuvoje tai buvo pirmasis grafitų meno pristatymas parodinėje erdvėje. Parodos organizatorius teigė, kad apie jos svarbą ir būtinumą kalbėjo ne tik jauni, bet ir vyresniosios kartos menininkai, savivaldybės atstovai.

„Kultūringi, sąmoningi bei įžvalgūs žmonės suvokia, kad grafitai – tai menas, kurio dėka pilki miestų kvartalai įgauna spalvingą, originalų veidą. Tai yra neatsiejama miesto kultūros dalis“, – sakė D.Vaičekauskas. Menininkas tvirtino, kad grafitų menas Klaipėdoje neišnyks, nes autoriai turi tiek idėjinės potencijos, jog jiems galėtų pavydėti net profesionalūs menininkai.

Neigiamą visuomenės požiūrį į grafitus D.Vaičekauskas įvertino taip: „Visada atsiras oponuojanti pozicija. Bet tai yra būtina sąlyga kūrybai. O Klaipėda yra marginama ir puošiama. Tikiu, kad ir šiuo metu jaunasis kūrėjas stovi prie sienos ir laukia įkvėpimo. Legaliai“.

D.Vaičekauskas vylėsi, kad kitais metais uostamiestyje pavyks organizuoti tarptautinę grafitų parodą.

Chuliganai trukdo

Menotyrininkė Goda Giedraitytė mano, kad visuomenės pasipriešinimas kyla todėl, jog šiais laikais nebėra aiškios ribos tarp elitinio ir gatvės meno. „Šiandien viskas persipina: džiazo projektuose dalyvauja liaudies muzikantai, gatvės menai veržiasi į parodų sales. Vakaruose tai jau gana senas reiškinys“, – tikino menotyrininkė.

G.Giedraitytė pripažino, kad tarp pačių grafitininkų egzistuoja pasidalijimas į profesionalius grafitų kūrėjus ir tiesiog gatvės chuliganus. Be to, profesionalų yra žymiai mažiau nei „peckeliotojų“. „Tikrasis grafitų dailininkas turi savo techniką, braižą. Jis suvokia, kam ir kodėl kuria. Apmaudu, kad tikriems menininkams trūksta vietos demonstruoti savo kūrinius“, – vertino G.Giedraitytė.

Menotyrininkės teigimu, tik bendras menininkų, savivaldybės atstovų, kultūrinių arba nevyriausybinių organizacijų darbas gali duoti teigiamų vaisių. „Tačiau kol kartu koegzistuos chuliganai ir tikrieji grafitininkai, tol visuomenė bus pasidalinusi į dvi dalis – palaikančią ir kritikuojančią.

O tai tik trukdys profesionaliems menininkams“, – sakė G.Giedraitytė.

Nuo „Duok, duok, duok į snukį“ iki elito kultūros

Nuo „Duok, duok, duok į snukį“ iki elito kultūros

Laima Sugintienė

Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Muzikos skyriaus vitrinoje nuolat kabo afišos, kviečiančios į pačius įvairiausius renginius: tai susitikimai su knygų autoriais, įvairioms muzikinio gyvenimo datoms pažymėti skirti koncertai, parodos. Balandžio 21-osios vakarą bibliotekos Muzikos skyrius pakvietė į diskusiją „Žmogus ir muzika šiandien“.

Tai pirmasis renginys iš numatyto tęstinio ciklo „Muzika – žmogus – kultūra“. Ciklo sumanytojai – bibliotekos Muzikos skyriaus vedėja Vida Narijauskienė ir doc. dr. Zenonas Rinkevičius, kuris ir vedė pirmąjį vakarą. Diskusijoje dalyvavo prof. dr. Danutė Petrauskaitė, doc. dr. Rūta Girdzijauskienė, doc. dr. Linas Jankus, mokytojas metodininkas Žygimantas Laurinavičius. Maža bibliotekos salė vos talpino gausiai susirinkusią, daugiausia brandaus amžiaus publiką. Apie temos aktualumą bylojo ir tai, kad klausytojai nebuvo pasyvūs stebėtojai: diskusijos dalyviams nuolat buvo užduodami klausimai, nuskambėjo ne vienas pasisakymas.

Paliestas platus temų ratas, pradedant amžinu klausimu, ar muzika daro geresniais, padejavimais dėl smukusio muzikos dalyko prestižo vidurinėje mokykloje, meno ir dvasinių vertybių devalvacijos, menko koncertų lankomumo ir baigiant pagąsdinimais, kad klausantiems roko ar metalo geruoju nesibaigs…

Diskusijos kibirkštį įžiebė vakaro vedėjas, pasiūlęs pasidžiaugti viena didžiausių vertybių – bendravimu bei nukreipęs diskusiją elito ir masinės kultūros santykio svarstymo link. Gana griežtus ir kiek kategoriškus vedėjo teiginius (gal taip norėta pakelti diskusijos temperatūrą?) atsvėrė tolerantiški, diplomatiški pokalbio dalyvių pasisakymai. D.Petrauskaitė teigė, kad kultūros kaita – natūralus procesas, o masinė kultūra yra jos dalis. Svarbu, kad tarp elito ir masinės kultūros būtų išlaikyta pusiausvyra. Panašias mintis išsakė ir R.Girdzijauskienė, pabrėžusi, kad visuomenė negali egzistuoti be masinės kultūros, o šeima, mokykla, visuomenė turėtų imtis didesnio vaidmens, lavinant meninį skonį. L.Jankus teigė, kad menas būtinas dvasinei gyvybei palaikyti, o kaip masinės kultūros pavyzdį dailėje nurodė suvenyrus.

Diskusijai įpusėjus nelabai jaukiai turėjo pasijausti tie keli į biblioteką kelią suradę jaunuoliai, kai ėmė ryškėti, kad ant vienos svarstyklių lėkštės atsidūrė elito menas (tarsi savaime gėris), o ant kitos – masinė kultūra (blogis) ir jos vartotojas – jaunimas (ar tik? Čia D.Petrauskaitei teko stoti ginti A.Šabaniausko). Vakaro leitmotyvu tapo citata iš buvusios gana populiarios jaunimo grupės „XXL“ dainos „Duok, duok, duok į snukį“.

Apibendrindamas diskusiją, Z.Rinkevičius kaip siekiamybę įvardijo elito kultūros platesnę sklaidą ir masinės kultūros kartelės lygio kėlimą.

Diskusiją paįvairino gyva muzika. Koncertavo J.Kačinsko muzikos mokyklos smuikininkė Henrika Kristutytė (mokyt. Valentina Taratunina), pianistės Justina Zažeckytė, Eglė Gibiežaitė (mokyt. Vanda Šarkuvienė) ir Olga Petrova, kurios atliekamas Šopenas skambėjo duetu su mobiliuoju telefonu.

Gegužės mėnesį numatytas antrasis ciklo vakaras „Muzika jauno žmogaus ugdyme“. Galbūt tuomet vertėtų pamąstyti apie tai, kam skirtas renginys, koks diskusijos tikslas, sukonkretinti bei susiaurinti temų amplitudę.

Kitą dieną po diskusijos Klaipėdoje koncertavo Lietuvos kamerinis orkestras, atvežęs netradicinę programą – D.B.Pergolezio teatralizuotą operos „Tarnaitė ponia“ koncertinę versiją. Pustuštėje salėje mačiau tik dvi vakarykštės diskusijos dalyves…

“Next” festivalis – tas pats ir kitas

“Next” festivalis – tas pats ir kitas

“Vanduo” (Lietuva, Japonija).

“Šlapias viščiukas” (Rusija).

“Sutik mane čia (ten)” (Prancūzija).

”Andas” (Lietuva, Švedija).

ŽYDRŪNAS DRUNGILAS

Vilniuje jau antri metai startavęs Nepriklausomas Vilniaus nekomercinių filmų ir videofilmų festivalis, kitaip dar vadinamas “Next festival”, pagal savo pavadinimą turėtų būti visada “kitas”, niekada – tas pats. Koks jis, tas festivalis, ir kuo jis skiriasi nuo kitų trumpametražių filmų festivalių, galės įsitikinti ir Klaipėdos žiūrovai balandžio 27 ir 28 dienomis.

Pakilimo takas

Kad “Next” festivalis kitoks, liudija ne tik jaunų ir ambicingų organizatorių milžiniškas darbas (parengta 5 dienų filmų programa ir kūrybinė laboratorija), bet ir pati (plati) koncepcija. Raktažodis šiam festivaliui, matyt, turėtų būti “nepriklausomas” (po kuriuo gali slėptis daug nepriklausymų). Mat konkursinėje programos dalyje žiūrovai galėjo išvysti įvairiausių žanrų ir stilistikos vaizdo darbų: kompiuterinių, animacinių, fotomontažo principu sukurtų ir siužetinių istorijų, audiovizualinių miksų, klipų, komiksų ir TV parodijų – tikra šventė vaizdo gurmanams.

Kitaip tariant, pristatomos šiuolaikinės filmavimo ir montavimo technikos, madingi eksperimentai, tačiau su polėkiu ir nebūtinai siekiant užsidirbti. Net ir ne itin pastabus žiūrovas galėjo atskirti profesionalų komandos ir vienišo debiutanto darbus – ši įvairovė, matyt, vertinimo komisijai nebuvo lengvas uždavinys renkant geriausią darbą. Aišku tik viena – nepriklausomai nuo mažo biudžeto ar nedidelės patirties, kiekvienam tai galėjo būti pakilimo takas, patenkant tarp trylikos šalių filmų ir videofilmų kūrėjų darbų. Neatsitiktinai savo interneto svetainėje festivalio organizatoriai prisistato kaip „Oro uostas“.

Gyvenimo filmai

Iš lietuvių darbų įsiminė poetiškas Martos Dauliūtės “Andas”, kuriame statiška kadrų kaita ir dinamišku šviesos judesiu sukuriama meditatyvi nuotaika.

Arūnas Eimulis dviejuose savo filmuose bando pažiūrėti į smurtą ironiškai, tarsi iš šalies. Kovinės scenos filme “Gnief drakona” – tai tik kompiuterinio žaidimo parodija. O “Lemties vieškelyje” sukasi hanekiškas (pagal austrų režisierių Michaelį Hanekę ir jo filmą “Linksmi žaidimėliai”) gyvenimo filmas, kurio nepasuksi atgal, norėdamas išvengti šūvio. Tiksliau, filmo juostą pasuksi, pasąmonės filmą prasuksi, bet likimo – ne.

Panašiai elgiasi ir portugalų režisierė Margarida Paiva filme “Laiptų namai” – savo personažės, įkalintos nesibaigiančių laiptų name, tragišką finalą stengiasi vis labiau atitolinti, nuolatos sugrąžindama ją į tą pačią vietą.

Kino matematika

Žavūs sinkretiniai animacijos ir poezijos (Pedro Lino “Stora mergaitė”) bei animacijos ir muzikos (Erikos Monkevičiūtės “Promenade”) darbai primena, kad klasikinės animacijos laikai dar nepraėjo, o kompiuteris tegu sau kuria savo saldžią tikrovę, kaip kad filme “Liselotė neapkenčia lopšinių”.

Tikslieji mokslai ne tik gyvenime, bet ir filme gali tapti iššūkiu: geometrijos, chemijos aksiomos, formulės ir figūros puikiai virsta metaforomis, tačiau kartais tampa ir rimtu žiūrovo dėmesio išbandymu (Augustino Gimelio “Euklido postulatas”, Džiugo Katino ir Junko Igos “Vanduo”, Tado Vidmanto “Metamorfozės”).

Tarp siužetinių filmų įdomus atrodo Amandos Boil “Begalinis viešbutis”, beje, irgi besisiejantis su tiksliųjų mokslų tema – begalybės teorija, o savo socialine utopija ir grotesku primenantis Terio Giljamo “Braziliją”. Čia berniuko akimis stebimas didžiulio viešbučio begalinis plėtimasis – iki tiek, jog nebelieka laisvų kambarių. Ir kalti čia, pasirodo, ne viešbučio savininko matematiniai sugebėjimai.

42 istorijos

Prancūzai Benua Maestras ir Laura Provost lieka ištikimi personažų istorijos papasakojimui, siužeto vingrybėms, o japonas Takeši Kušida ir vokietis Maksas Hatleris eksperimentuoja su judesiu ir šviesa.

Nepaisydami techninių pasiekimų ir kompiuterių eros, “Next” festivalio Vilniuje žiuri nariai ištikimi liko paprastai, neįmantriai ir nepretenzingai, bet, mano manymu, tikrai neprastai istorijai. Pagrindinį prizą gavo estės Margitos Kerdo “Kaimynas” – už subtilią, šiuolaikinius miesto gyventojų bendravimo santykius tyrinėjančią istoriją.

Yra ir daugiau dėmesio vertų filmų bei videofilmų šioje iš Vilniaus atsivežtoje programoje – “Kinopolio” žiūrovai pamatys jų net 42. Ir visus – “Kitame” festivalyje, kurio programa bus rodoma Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33) šiandien ir rytoj nuo 18 val.

Klaipėdoje bibliotekos vis dar populiarios

Klaipėdoje bibliotekos vis dar populiarios

AIRIDA JURKUTĖ
Klaipėdos I.Simonaitytės bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriaus vyriausioji bibliografė

Yra tendencija Lietuvos bibliotekų teikiamas paslaugas vertinti kritiškai, pabrėžiant jų žemos kokybės ir netinkamo aptarnavimo aspektus. Tuo tarpu pačios bibliotekos skundžiasi nepakankamu finansavimu ir sparčiai “tuštėjančiomis” lentynomis.

Viešoji I.Simonaitytės biblioteka šiemet pagaliau įsikurs taip ilgai lauktame naujajame bibliotekos pastate. Todėl prieš paliekant senuosius rūmus ir persikeliant į naujuosius sumanyta pasitikrinti, ką apie šios bibliotekos bei jos darbuotojų teikiamas paslaugas mano skaitytojai.

Atsakymai į anketos klausimus ir džiugino, ir liūdino, ir vertė susimąstyti. Džiugino, kad esame reikalingi, liūdino, kad mūsų darbe pasitaiko nesklandumų, susimąstyti vertė skaitytojų pasiūlymai tobulinti darbą.

Akivaizdu, jog viena svarbiausių I.Simonaitytės bibliotekos populiarumo priežasčių – patogi lokalizacijos vieta, svarbu ir kultūringas aptarnavimas bei faktas, kad kitose miesto bibliotekose skaitytojai neranda reikiamos literatūros. Negalime pasigirti skaitytojais „veteranais“, nes kone pusė apklaustųjų bibliotekos paslaugomis naudojasi nuo vienerių iki penkerių metų. Tik 12 proc. apklaustųjų bibliotekoje skaito daugiau nei 10 metų.

Absoliuti dauguma skaitytojų į biblioteką ateina ieškoti tam tikroms užduotims atlikti reikalingų spaudinių. Mažiau nei pusė – siekdami užpildyti savo laisvalaikį – skaityti grožinę literatūrą ir tik 10 proc. apklaustųjų – pasinaudoti internetu.

Didelė dauguma respondentų teigė, kad ieškodami informacijos naudojasi tradiciniais kortelių katalogais, o 43 proc. atsakymus į klausimus randa elektroniniame kataloge.

Žmogiškasis faktorius irgi ne paskutinėje vietoje, todėl 58 proc. apklaustųjų pasitiki bibliotekininko konsultacija. Teikiamos informacijos iš „gyvojo“ šaltinio – bibliotekininko kokybe patenkinti visi atsakinėjusieji į anketą. Bet net 30 proc. skaitytojų prisipažįsta palikę biblioteką sugadintos nuotaikos, likusieji to nepatyrė. Priežastys skirtingos: 35 proc. lankytojų nuotaika subjuro, neradus reikiamų spaudinių. Tik trys respondentai atsakė, kad bibliotekoje buvo nekultūringai aptarnauti, du negavo reikiamos informacijos.

Viešoji I.Simonaitytės biblioteka įsikūrusi penkiose skirtingose uostamiesčio vietose, ir tai žinojo tik trys respondentai. 11 apklaustųjų atsakė, kad bibliotekos skyriai yra vienoje, 18 – dviejose, 20 – trijose, 10 – keturiose miesto vietose. Bibliotekos paslaugos nėra plačiai reklamuojamos, todėl apie jas daugiausia skaitytojų sužino tik apsilankę bibliotekoje, iš „pirmų lūpų“, tai yra bibliotekininko ar informacinių užrašų skelbimo lentoje.

Beveik visi apklaustieji žino, kad bibliotekoje galima kopijuoti leidinius, pasinaudoti internetu ar susirasti informaciją duomenų bazėse. Džiugu, kad 78 proc. apklaustųjų yra patenkinti bibliotekos teikiamomis paslaugomis, o nepatenkintieji nurodo priežastis: naujų spaudinių stoka, pasitaikanti prasta darbuotojų nuotaika, aukšti kopijavimo įkainiai, nepakankamas interneto greitis.

Iš apklausos paaiškėjo, kad per mažai propaguojamos prenumeruojamos duomenų bazės, nes apie jas nieko nežino gerokai daugiau nei pusė apklaustųjų. Kita vertus, dalis atsakiusiųjų nesidomi tuo ir tik 26 proc. apklaustųjų skundžiasi informacijos stoka. Mažoka respondentų lankosi bibliotekos internetinėje svetainėje.

Į klausimą, kokių pokyčių tikimasi bibliotekai persikėlus į naująjį korpusą, atsakyta labai įvairiai. Apklaustieji svajoja apie modernias patalpas, erdvesnes, šviesesnes skaityklas, didesnį kompiuterių kiekį, kavinukę. Mes, bibliotekininkai, nekantriai laukdami dienos, kai peržengsime naujosios bibliotekos slenkstį, kartu su skaitytojais viliamės, kad ten bus jauku ir knygoms, ir žmonėms.

Norvego šokio spektaklyje tapsime “Ligoninės” pacientais

Norvego šokio spektaklyje tapsime “Ligoninės” pacientais

Norvego choreografo Jo Stromgreno šokio spektaklyje “Ligoninė” stiprus realybės jausmas.

Tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis “Naujasis Baltijos šokis” šiemet prasidės spektakliu Klaipėdoje. Gegužės 1-ąją Klaipėdos dramos teatro scenoje pasirodys vieno garsiausių Norvegijos choreografų Jo Stromgreno šokio trupė.

Suvažiuos iš 9 šalių

Gegužės 1-ąją Klaipėdoje ir gegužės 3-9 dienomis Vilniuje vyksiančiame 9-ajame tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje “Naujasis Baltijos šokis – 2005” iš viso dalyvaus 16 šokio trupių ir projektų iš 9 valstybių: Lietuvos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Norvegijos, Suomijos, Lenkijos, Latvijos ir Rusijos.

Į festivalį suvažiuos apie 150 šokėjų, choreografų bei aptarnaujančio trupių personalo. Festivalio renginiai numatyti Klaipėdos dramos teatre ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenose.

Geras pažįstamas

Ironišku humoru, nekasdieniu žvilgsniu į gyvenimo kasdienybes pasaulinės publikos dėmesį užkariavęs J.Stromgrenas yra vienas lietuvių publikos mėgstamiausių užsienio choreografų. Lietuvoje jau rodytos jo sukurtos „Vyriškos misterijos“, „Šokis lenkiasi futbolo menui“, „Atvykimas“ (pagal S.Beketo „Belaukiant Godo“). Taip pat matėme jo Karaliaučiaus srityje, Klaipėdoje ir kitose Lietuvos vietovėse sukurtą kino filmą „Maskvos kryptis“. Spektaklių „Ten“ ir „Tok pisin“ premjeros įvyko Vilniuje, Lietuvos šokio informacijos centras buvo abiejų spektaklių koprodiuseris.

Išgarsėjo greitai

Įdomu, jog daugiau laiko skyręs futbolui ir kitiems vyriškiems pasilinksminimams J.Stromgrenas šokiu susidomėjo vėlai – būdamas jau septyniolikmetis. Šokį studijavo keliose privačiose baleto mokyklose Norvegijoje, o flamenką – Ispanijoje, Madride.

1994-aisiais Jo Stromgrenas baigė Nacionalinę baleto kolegiją, šoko keliose šokio trupėse, 1998 metais subūrė savo trupę, bet kūrė ne tik jai.

Norvegijos, kitų Skandinavijos šalių ir tarptautinių festivalių prizais apdovanotas choreografas dažnai kviečiamas dirbti su garsiomis baleto ir šiuolaikinio šokio trupėmis – Norvegijos nacionaliniu baletu, Niurnbergo, Islandijos baletais, Danijos šokio teatru.

2000-aisiais Reino operos teatro Nacionalinio baleto trupė (Prancūzija) parodė J.Stromgreno sukurto „Spragtuko” variantą, kuriame buvo pasakojama apie benamius ir neįgaliuosius.

Skausmo filosofija

Tradiciniuose gyvenimo reiškiniuose Jo Stromgrenas sugeba rasti naujų pusių, nepiktai pasijuokdamas iš įprastinių elgesio bei mąstymo klišių. Keliuose naujausiuose savo spektakliuose J.Stromgrenas jau pažėrė ir nostalgiškų filosofijos nuotrupų, žyminčių savotišką brandą ir kūrybinio kelio modifikacijas. Tokio pobūdžio jo kūriniams priskiriamas ir šokio spektaklis “Ligoninė”, kuris bus parodytas Klaipėdoje. Jo tema – izoliuoti žmonės užmirštose vietovėse.

Įvadiniame tekste pasakojama apie ne itin atokią šalį, kurios provincijos ligoninėje dirba trys seselės.

Tačiau klinikoje nėra pacientų. Dėl nuolatinio motyvacijos trūkumo gali sugriūti herojiškas seselių ryžtas. Tad jos nutaria imtis veiksmų, atlikdamos tai, ką buvo mokomos daryti, – nuskausminti. Tačiau kyla klausimas: kas turėtų savanoriškai sutikti kęsti skausmą, kurį kiti galėtų numalšinti?..

Ką duoda pakaitalai?

“Ligoninės” tema artimai susijusi su pakaitalų daugėjimu šiuolaikiniame gyvenime. Tai veiksmai, kurių imamės, ir daiktai, kuriais naudojamės, kad sukeltų tikro ir pilnakraujo gyvenimo pojūtį. Kaip atlaikyti emocinę sąstingio tuštumą? Paprastai viltis ir ilgesys kurį laiką neblogai sąveikauja. Bet ką daryti, kai ilgesys subyra į gabalėlius, o viltis jau seniai ištirpo?..

Medicinos seselės profesija tradiciškai traktuojama kaip visiškai nekalta ir verta pasitikėjimo. Seselės, pasižyminčios aukštais moralės standartais ir ypatingu pasiaukojimu, ištisus amžius gelbėjo gyvybes, gydė, padėjo – ir teikė viltį. Būdamos skausmo malšinimo žinovės, bet negalinčios nugalėti savųjų kančių, jos tampa apokaliptinėmis visuomenės liudininkėmis.

Anot “Ligoninės” kūrėjo, tai viso labo tik liūdna situacija, kuri gali sukelti norą pabandyti išspręsti problemą. Problemą, kuri netiesiogiai veikia mus kaip stebėtojus – per mūsų kasdienę savigraužą dėl paviršutiniškų pakaitalų.

“Ligoninėje” nešvaru

Spektaklio “Ligoninė” metu scenoje atkuriamas 6-ojo dešimtmečio ligoninės interjeras. Veikėjos, apsirengusios klasikiniais medicinos seserų drabužiais. Realybės jausmą turėtų sukelti tai, kad viskas yra šiek tiek padėvėta ir nešvaru. Itin nešvaru. Vieta, kuri tikėtina turėtų būti labai švari ir aseptiška, realybėje yra padengta purvo, dulkių ir žmogiškųjų išskyrų likučiais. Tačiau veikėjos elgiasi taip, lyg būtų švariausioje pasaulio vietoje, tokiu būdu demonstruodamos neteisingą izoliacijos suformuotą vertinimą.

Spektaklio pagrindas – judesys. Tačiau naudojama ir rusų, prancūzų bei rumunų kalbomis besiremianti nonsense kalba.

Parengė Rita Bočiulytė

Skatins kultūrų dialogą

Skatins kultūrų dialogą

Balandžio 6-ąją įsteigtas Europos ir Viduržemio jūros regiono valstybių fondo Lietuvos tinklas. Jo koordinatoriumi bus Lietuvos institutas.

Tinklo veikloje taip pat sutiko dalyvauti Pilietinės visuomenės institutas, Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija, jaunimo organizacijos, Vilniaus universiteto Orientalistikos centras, Multikultūrinių ryšių centras, taip pat Fondo veiklos sritimi besidomintys aktyvūs žmonės.

Šis Anos Lindh vardo fondas – tai pirmoji bendra Europos Sąjungos dvidešimt penkių valstybių narių ir dešimties Viduržemio jūros regiono valstybių įsteigta ir bendrai finansuojama institucija. Ši partnerystė, skirta kultūrų dialogui bei regionų bendradarbiavimo ekonomikos, socialinėje ir kultūros srityse skatinimui, buvo inicijuota 1995 metais Barselonoje vykusioje viršūnių konferencijoje.

Centrinė Fondo būstinė veiks Aleksandrijoje, Egipte. Pagrindinis Fondo veiklos tikslas – jungti skirtinguose Viduržemio jūros krantuose gyvenančius žmones, organizacijas. Ypatingą dėmesį numatoma skirti žmogiškųjų resursų vystymui, jaunimo veiklai.

Anos Lindh vardo fondas numato savo veiklą kaip trisdešimt penkių tinklų tinklas. Balandžio 18-20 dienomis Aleksandrijoje vykusioje inauguracijos konferencijoje apibrėžtos Fondo bei jo tinklų veiklos programos ir būdai.

“Klaipėdos” inf.

Rytoj yra dabar, arba Grafikos turas po Lietuvą

Rytoj yra dabar, arba Grafikos turas po Lietuvą

Jūratės Rekevičiūtės grafikos objektas būsimai meno akcijai “Ženklo pasirodymas danguje…”

IGNAS KAZAKEVIČIUS

Deklaruodamas naują požiūrį į meno formas, gegužės 3-6 dienomis Lietuvą sudrebins trišalis grafikos meno projekto „Now Art Now Future. Print“/„Rytoj yra dabar. Grafika“ turas. Kaunietės menininkės Jūratės Rekevičiūtės ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKC) organizuojamas projektas perteikiamas per magišką skaičių „trys“: trys Baltijos šalys-dalyvės, trys pasirodymų erdves jungiantys Lietuvos miestai – Vilnius, Kaunas ir Klaipėda, kur projektas finišuos.

Į viešas erdves

Projekto „Now Art Now Future. Print“/„Rytoj yra dabar. Grafika“ parodos bei meno akcijos vyks Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos galerijose bei atvirose erdvėse. Šiuolaikinio meno procesas taip pat pasieks ir toliau nuo šių miestų nutolusius taškus – Varėną, Kupiškį, Radviliškį, Turmantą, Ignaliną…

“Šis projektas skatina aktyvius menininko ir meno vartotojo santykius. Teigdami naujo proceso raidą, meną norime „išnešti“ į viešas erdves, socialiai provokuoti žiūrovą, parodyti, jog klasikinėmis technikomis sukurtas kūrinys gali veikti žmones šiuolaikinio meno kalba”, – sakė viena iš jo kuratorių dailininkė Jūratė Rekevičiūtė.

Gegužės 5-ąją Klaipėdos meno erdves pasieks šio grafikos projekto dalyviai – Lietuvos, Latvijos ir Estijos menininkai. Prieš tai, gegužės 4-ąją, jie dalyvaus meno akcijose, pristatydami savo kūrinius Kaune, o gegužės 3-iąją – Vilniuje.

Globoja ministrė

Šis projektas savo ištakomis siekia Kauno grafikų sekcijos inspiruotą „Džiazuojantį estampą“. Tačiau organizatorių komanda, nusprendusi naujam požiūriui į grafikos meną suteikti tarptautinį rezonansą, pavadinimą pakeitė į „Now Art Now Future. Print“ /„Rytoj yra dabar. Grafika“. Kodėl?

Akcentuodamas klasikinį grafikos atspaudą, projektas teigia naujas grafikos formas, jų galimybę šiuolaikine meno kalba šiuolaikiniam žmogui identifikuoti grafiką, jos tradiciją ir meno rinką, skirtumą tarp originalo ir kopijos. Jis kviečia kalbėti apie kūrybos ir kūrinio vertę. Dėl pastarosios įvairiuose visuomenės sluoksniuose nuolat verda diskusijos: kiek kainuoja, kodėl tiek kainuoja, kas diktuoja kainas, kas vertingiau – tapyba ar grafika?

Pirmame plane atsiduria grafikos medijos panaudojimo prasmė. Projektas teigia klasikinių technikų grožį, amato išmanymą, tačiau autorius kviečia prabilti nauja, šiandien svarbia kūrinio kalba, t.y. veikti visuomenę. Todėl džiugu, jog projekto globėja maloniai sutiko būti Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė.

Plečia ribas

Baigėsi viešas atrankos konkursas (skelbtas Lietuvos dailininkų sąjungos informaciniais kanalais bei asmeniškai bendraujant su autoriais). Dalyvausiantiems projekte autoriams buvo siūloma pagalvoti apie autorinės technikos panaudojimo ir kūrinio pateikimo originalumą, medžiagas, ant kurių spausdinama, ir medžiagas, kuriomis spausdinama, pateikti originalų paties menininko požiūrį į savo kūrybą – savo stiliaus interpretaciją, kūrybinių etapų parafrazes ir pan. Kūrinį buvo leista kurti ir keliems autoriams. Projekte buvo kviečiami dalyvauti ir kitų specialybių atstovai, ne tik grafikai.

Šiomis priemonėmis siekiama praplėsti klasikinių grafikos technikų naudojimo galimybes, naujose išraiškos priemonėse ieškoti aktualių sąlyčio taškų su šiandiena. Estampas privalo likti kūrinio pagrindu, o kitos technikos bei išraiškos būdai gali tik papildyti, praturtinti jį, kaip ir eksponavimo eigoje atsirandantys efektai.

Provokuos diskusiją

Visa, ką buvo galima “išspausti” iš klasikinės grafikos kūrinio sampratos klasikinėmis technikomis, jau “išspausta”. Atėjo laikas ir klasikiniam formatui prabilti netiražuota (arba labai originaliai tiražuota) grafikos medija.

Jeigu vadinamasis šiuolaikinis menas dažnai skolinasi dailės šakų išraiškos vertybes, o dažniausiai imituoja (nes argi verta vargti, pvz., su linoraižiniu, jei idėją gali greičiau užfiksuoti skaitmeninėje versijoje), tai klasikinis standartas išlieka pakankamai literatūriškas ir pralaimi kovoje už tai, „kas daro meno kūrinį aktualiu“.

Kas gi lemia meno kūrinio aktualumą? Tai poveikis žmogui, žmonių grupėms. Jis gali būti daugiaplanis. Pirmas planas – technikos virtuoziškumas, turinio intriga. Antras – kontekstinė polemika, parafrazės, kai, panaudojant pirmojo plano galimybes, diskutuojama su kolegomis, meno palikimu, pačiu savimi (savo praeitais etapais).

Taip įžengiame į eksperimentinio meno sferą. Eksperimentas nėra baisus žodis, eksperimentuoti galima ir su klasikiniu menu.

Visi keliai veda į…

Stebėdamas Klaipėdos kultūrinį gyvenimą, ypač parodas, susiduriu su vadinamosios klaipėdietiškos produkcijos problema. T.y. paroda ar projektas, čia gimęs ir išvežtas svetur, tarsi netekęs žemės motinos kaip koksai mitinis gigantas ima silpti. Jo deramai nepalaiko šalies žiniasklaida, ignoruoja arba atsainiai vertina Lietuvos meno kontekstas. Kitaip tariant, sunku ištrūkti iš gimtosios orbitos, o dar sunkiau įsiveržti į kitą, nepažįstamą ir tankią atmosferą.

Kaip kultūra sudominti žmogų, kaip paversti Klaipėdą realiu projekto vyksmo centru, su galimybe išplėtoti tradiciją – pavyzdžiui, sukurti ES šalių grafikos bienalę ar trienalę?

Todėl neatsitiktinai šis projektas yra sujungtas labai įdomia informacine, renginių atidarymų šešiose meno erdvėse bei meno akcijų pristatymų grandine, kuri susijungia Klaipėdoje, kur ir gimė šio projekto idėja.

Galerija ant bėgių

Tai savotiškas socialinis ir meninis turas po Lietuvą. Keliaudami maršrutu “Vilnius – Kaunas – Klaipėda”, projekto „Now Art Now Future. Print“/„Rytoj yra dabar. Grafika“ meno centrus aplankys menininkai, meno specialistai, kultūros globėjai ir žiniasklaidos atstovai.

Pirmoji Lietuvoje galerija ant ratų įsikurs traukinio vagone ir 3 savaites kursuos geležinkelio maršrutais po visą šalį. Šiame vagone bus įrengta konceptuali ir žaisminga erdvė, kur retai užeinąs į meno galeriją pilietis galės susipažinti su grafikos kūriniais ir idėjų pasauliu. Jis galės juos liesti, skaityti šmaikščius tekstus, vaikai (o gal ir suaugę) – žaisti su jais.

Kauno miesto Rotušės aikštėje pakils iš estampų suklijuoti oro balionai (J.Rekevičiūtės akcija). Klaipėdoje – žiūrovų kojomis bus atspaustas didžiausias linoraižinys (kuo daugiau žiūrovų, tuo kokybiškesnis atspaudas!).

Didžiausios projekto parodos, diskusija ir finalinė akcija yra numatytos būtent Klaipėdoje. Čia Kultūrų komunikacijų centras įžvelgia ES sostinėms lygiaverčių meno procesų galimybę Baltijos valstybių uostams.

Kultūriniai ekvivalentai

Jei dabartinis menas seka gyvenimo aktualijas, jis turėtų skatinti mąstyti ir provokuoti. Todėl menininkams, dalyvaujantiems projekte, buvo pasiūlyta paskaičiuoti savo kūrinio bei kūrybos kaštus elementariais buitiniais ir kitais kultūros ekvivalentais, statistiniam vartotojui suprantama kalba. Kitaip tariant, į savo kūrinio kainą įtraukti dirbtuvės eksploatacines išlaidas, suvartotų elektros kilovatų, vandens kubų, dažų ir kitų medžiagų kiekį. Galbūt įtraukti ir išgertų vyno butelių bei duonos kasdienės kaštus.

Šie aplinkos daiktai bei rodikliai kiekvienam individualūs tiek pat, kiek ir jų kūryba. Todėl labai svarbu ir, ko autorius atsisakė, kurdamas projektui pateiktą darbą, – kiek kartų nenuėjo į klasikinės ar kitos muzikos koncertą, neužsiprenumeravo spaudos (nes, pvz., labiau reikėjo dažų, techninės įrangos), nepirko knygos ar nepažiūrėjo mėgstamos TV laidos ir pan. Organizatoriams ne mažiau svarbu, ko ir kiek turės atsisakyti žiūrovas, skirdamas laiko atėjimui į šio projekto parodas ar vietoje CD įsigijęs bilietą į parodą. Bandysime suvesti balansą.

Projekto programa

Gegužės 3-iąją

Vilniuje:

15.45 val. – Geležinkelio stotis. Spaudos konferencija.

16 val. – Geležinkelio stotis. Galerijos traukinyje atidarymas.

16.45 val. – Traukinio su galerija išvykimas reisu „Vilnius – Varėna“.

17.30 val. – Bendros Lietuvos, Latvijos ir Estijos menininkų kūrinių parodos atidarymas LDS galerijoje (Vokiečių g. 4/2).

Gegužės 4-ąją

Kaune:

16 val. – Lauros Feldbergos (Latvija) personalinės parodos “Book of dreams” atidarymas Grafikos galerijoje (J.Zamenhofo g. / Kurpių g. 13).

17 val. – Bendros Lietuvos, Latvijos ir Estijos menininkų kūrinių parodos atidarymas „Meno parko“ galerijoje (Rotušės a. 27).

18 val. – Jūratės Rekevičiūtės meno akcija “Ženklo pasirodymas danguje. Vieta: Rotušės aikštė. Kaunas. Lietuva”.

Gegužės 5-ąją

Klaipėdoje:

17 val. – Ilzės Abikos (Latvija) personalinės parodos „Life together” atidarymas Kultūrų komunikacijų centre (Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10).

18 val. – Meno akcija „Didžiausias grafikos kūrinys“ (Lietuvos rekordo fiksavimas). Bendros Lietuvos, Latvijos ir Estijos menininkų kūrinių parodos atidarymas Klaipėdos dailės parodų rūmuose (Aukštoji g. 3).

Gegužės 6-ąją

Klaipėdoje:

10 val. – Diskusijos (Klaipėdos koncertų salėje, Šaulių g. 36).

13 val. – Auksės Petrulienės ir Tomo Genevičiaus performansas “Opus Nr.29 “Manęs neuž***šit!”,- pareiškė ištvermingas Zuikis“.

Tapytojas Aloyzas Stasiulevičius: „Savo menu aš nešu vandenį“

Tapytojas Aloyzas Stasiulevičius: „Savo menu aš nešu vandenį“

Aloyzas Stasiulevičius įsitikinęs, kad menininko misija – ne vien išreikšti save ir savo laiką. „Jis turi liudyti pasaulio vienovę“, – teigė tapytojas. Algimanto Kalvaičio nuotrauka

RITA BOČIULYTĖ

Garsus vilnietis tapytojas, Valstybinės premijos laureatas Aloyzas Stasiulevičius pastaruoju metu Klaipėdoje lankosi dažnai. Ir anksčiau šio, kaip jis sako, širdžiai brangaus miesto ir krašto neaplenkdavo, bet dabar čia turi ypatingų reikalų. Tapytojas dėsto Klaipėdos universitete, prieš kelias dienas didžiulė jo paveikslų paroda „Kelyje“ atidaryta uostamiesčio Dailės parodų rūmuose. Dailininkas ypač vertina Klaipėdos publiką. Po Vilniaus, tai miestas, kuriame jis yra surengęs daugiausia parodų. „Kelyje“ – šeštoji…

- Šioje parodoje skleidžiasi ilgametė Jūsų kūrybos kelionė, – pradedant šeštuoju dešimtmečiu ir baigiant šiais metais. Kaip matome, Jūsų keliauta nuo iš natūros tapytų darbų, impresionizmo iki konceptualizmo. Įdomu, kuris kūrybos laikotarpis pačiam arčiausiai širdies?

- Labai sunku atsakyti… Vis dėlto tame kelyje jau labai atitolau nuo ankstyvųjų darbų, man rūpi tai, ką dabar tapau. Matyt, logiška. Anuomet man buvo aktualios plastinės, techninės kūrybos problemos. Kol išsprendžiau, manau, kad įveikiau jas. Bet kelias vingiuoja toliau –tarp atradimų ir praradimų, tarp neigimo ir pripažinimo… Aukštyn ar žemyn, – aš nesiimu vertinti. Nuolat jame iškyla naujos užduotys, kurias turiu įveikti.

Sakoma, kad gražiai dainuotum, reikia balsą turėti. Tačiau to negana. Reikia visuomet „būti formoje“. Taip ir mano profesijoje – dailininkas visuomet turi būti geros formos. Stengiuosi jos jokiu būdu neprarasti, tai, kas jau padaryta, palikti ramybėje ir eiti toliau. Nes kiekvieną dieną tu turi žinoti, ar gali „dainuoti“, ar tau pasisekė… Vis dėlto kelias turi eiti pirmyn ir aukštyn. Turbūt kiekvienoje profesijoje taip yra.

- Kaip Jums tai pavyksta – visąlaik atkakliai eiti pirmyn? Kokių savybių reikia turėti žmogui, kad nepavargtum, nesustotum?

- Pirmiausia reikia nepamiršti savidrausmės. Turi savo gyvenimą taip tvarkyti, kad neiššvaistytum tau skirto laiko. Beje, kūryba irgi yra darbas.

- O jeigu nėra įkvėpimo, kaip tada?

- Įkvėpimas – labai gražus žodis. Bet iš tikrųjų įkvėpimas atsiranda bedirbant. Kada, kaip nušvinta toji pakilimo valanda? Kai dirbi kiekvieną dieną. Arba iš meilės, neapykantos, iš neigimo. Jeigu atvirai, kūryboje man labiausiai padėdavo, kai mane labai kritikuodavo. Matyt, iš protesto atsirasdavo toks pakilimas!.. Aš labai dėkingas buvau dailėtyrininkui Alfonsui Andriuškevičiui, kuris daug metų apie mane tylėjo, o kai paskui prabilo, susimąsčiau: „Kažkas ne taip… Kodėl jis apie mano tapybą parašė straipsnį?..“. Neigimas irgi yra energija, tave priverčia pasitempti. Dar ir todėl, kad galvoju, jog menas ne tuščiai kuriamas, jis mums reikalingas. Nors nedaugeliui žmonių jis reikalingas, toli gražu…

- Jūsų tai negąsdina?

- Ne. Popiežiaus Pauliaus II laidotuvės parodė, kad meilė reikalinga. Juolab kai aplinkui tiek daug neapykantos. Ypač Lietuvoje. Pažiūrėkit – nuo Seimo iki laikraščių – visur tvyro neapykanta. Tai mane gąsdina ir liūdina. Bet ne aš vienas manau, kad tik harmonija, tik kompromisas išgelbės pasaulį. Priešingu atveju mes tikrai sunaikinsime jį ir save.

- Tikėjimas kilnia meno misija Jums padeda gyventi?

- Yra toks mano paveikslas, kuris vadinasi „Vandens nešėjas“, – Kristus ant kryžiaus, o po juo žmogus neša vandenį. Aš galvoju, kad savo menu aš nešu vandenį. Nedaugeliui. Bet tokia mano prievolė. Kas gers ir kas atsigers – jų reikalas. Bet menas yra vanduo.

- Tą „vandenį nešti“ turbūt nelengva?

- Parodą pavadinau „Kelyje“. Nes mes visi esame kelyje – gyvenimo, meno… Menininkui yra sudėtinga jame būti. Nes, kaip sakoma, jeigu yra kelias, jis turi vesti į šventyklą. Norėtųsi… Dabar gausu įvairiausio meno, – turbūt kiekvienas pasirenka, kas jam artima. Menininko užduotis – ne vien išreikšti save ir savo laiką. Jis turi liudyti pasaulio vienovę. Dievas pasaulį sukūrė labai harmoningą. Destrukcija – jau žmogaus rankų darbas.

- Su destrukcija Jūs siejate ir postmoderną?

- Taip, esu vienas iš tų, kurie griežtai stojo prieš postmoderną. Todėl, kad jis eina su destrukcija ir griovimu. Beje, dabar jau labai dažnai postmodernas įvardijamas kaip bolševizmas ir savo šaknimis persipynęs su marksizmu. Labai liūdna, bet yra taip. Bolševikai griovė, fašistai griovė, ir postmodernas griauna. Jeigu postmodernas bus harmoningas, tada mes jį sveikinsim. Nors, tarp kitko, postmoderne yra visko, – ne tik blogo, bet ir gerų dalykų. Toks vertinimas turbūt būtų teisingiausias.

- Kur semiatės idėjų savo lakiems, muzikaliems paveikslams?

- Turbūt tai susiję ne tik su sąmone, bet ir su pasąmone, labai daug kas ateina iš ten. Kartais motyvai išnyra netgi iš vaikystės, prisiminimų…

- Įdomu, kokia buvo Jūsų vaikystė? Berods ji prabėgo netoliese, Žemaitijoje?

- Užaugau, galima sakyti, bažnyčioje, ant šventoriaus. Nes mano tėvas buvo vargonininkas, gyveno prie pat bažnyčios, kurioje mes, vaikai, žaisdavome. Mano visas gyvenimas susijęs su bažnyčia. Tėvas buvo kompozitoriaus, vargonininko, choro dirigento ir pedagogo

Juozo Naujalio mokinys, be to, mokėsi čia, Klaipėdoje, pas kompozitorių Stasį Šimkų. Tėvo vargonai skambėjo visur – Kėdainiuose, Šateikiuose, Ariogaloje… Mano vaikystė prabėgo čia pat, prie Plungės, Šateikiuose, į gimnaziją ėjau Kėdainiuose, paskui studijavau Vilniuje. Mano namuose visuomet buvo grojama, mokoma groti. Tos muzikos buvo tiek, kad nors bėk (juokiasi). Tarp kitko, pats kelerius metus dirbau vargonininku, mišioms tarnavau.

- Ko Jūsų gyvenime būta daugiau – atradimų ar praradimų?

- Tai yra kasdienybė. Ir atradimai, ir praradimai. Turbūt ne tik man. Nors dailininkui gerai – jis turi galimybę nepavykusius paveikslus nukabinti, užtapyti. O šiaip tas kelias – tikrai ne rožėmis klotas. Užsiimant tapyba, reikia daug drąsos. Turi nebijoti rizikos, išbandyti vis naujas technikas… Be to, yra įsipareigojimai. Pastaruoju metu esu įtrauktas į tokį parodų maratoną, kad vos spėju suktis. Pasigirsiu: neseniai Vilniaus rotušėje atidariau savo tapybos parodą, NATO šalių užsienio reikalų ministrų susitikimas vyko mano paveikslų – ne postmoderno, o Vilniaus tradicijos – fone. Ką tik pristačiau savo tapybą Klaipėdoje, o po kelių savaičių važiuosiu į Švediją – vėl parodos atidarymas. Esu „įjungtas“ į visa tai, turiu „groti“ – čia, ten… Man yra buvę, kad padieniui atidaromos parodos Taline ir Varšuvoje – kur važiuoti? Pernai – Maskvoje ir Kaliningrade – vienu metu! Turiu turėti daug ir įvairių darbų, kad vienu metu galėčiau surengti kelias personalines parodas. Todėl nesistengiu savo paveikslus realizuoti, juos saugau. Nes priešingu atveju, neduok Dieve, jeigu dirbtuvė tuščia.

- Taip yra dabar, kai esate įvertintas ir pripažintas, „gyvu klasiku“ tituluojamas tapytojas. Betgi Jūsų kelyje turbūt visko būta?..

- Manote, kad dabar yra koks nors pripažinimas?! Aš to nejaučiu (juokiasi). Esu tiesiog darbininkas ir tikrai nesijaučiu klasiku, laureatu… Atvirai kalbant, manęs tai visai neveikia. Mane labiau skatina kritika. Tiesa, kaip ir kiekvieną žmogų, visuomet maloniai paveikia geras žodis, draugiškas rankos paspaudimas, patapšnojimas per petį. To užtenka, kad gerai pasijustum. Arba kai koks nors paauglys parodoje prieina ir pasako: „Aš norėčiau būti kaip jūs“. Čia jau yra gerai! Tada pagalvoju, kad ne veltui gyvenu.

- Anksčiau berods dėstėte tapybą Vilniaus dailės akademijoje?

- Dėsčiau, bet nusivyliau tenykšte atmosfera ir išėjau…

- Praėjusį rudenį Jus į talką pasikvietė Klaipėdos universiteto Dailės katedra. Kaip čia patinka? Ko mokote mūsų studentus?

- Man čia įdomu, viskas iš naujo. Katedra nauja, jai dar nėra ir metų… Studentus mokau tapybos, truputį kompozicijos. Mes čia pradedam. Gražiai pradedam. O kas išeis… Vienąkart per mėnesį atvažiuoju, pažaidžiu… Kol kas mes žaidžiam. Tai nerimta.

- Savo straipsniuose spaudoje Jūs atkakliai ginate tradiciją, jos tęstinumą ir gana piktai pasisakote prieš šiuolaikinio meno eksperimentus…

- …Jokiu būdu ne eksperimentus! Kai iš Londono mums atgabena dramblio išmatas ir eksponuoja Šiuolaikinio meno centre, – tai ne eksperimentas, o brudas. Tai pamatęs, Šalteniui pasakiau: „Arvydai, tu esi atsakingas, tu buvai komisijoje. Po šito reikės vėl šventinti šią vietą“. Neseniai atvežė trimetrį falą, videoprojekcijoje galėjome pusvalandį stebėti, kaip moteris tuštinasi arba kaip po ŠMC važinėja motociklai… Arba čia – gretimoje salėje dailininkas iš Latvijos eksponuoja spuogus…

Apie kokį meną, kokius eksperimentus čia galima kalbėti?! Tai siaubas! Peržengiamos visos ribos. Tai mūsų niekur nenuves. Toks menas yra jau už meno ribų.

- Ar nemanote, kad nesustabdysi upės bėgimo?..

- Žinote, vyksta labai įdomus procesas: Vakaruose į parodas grįžta realizmas, į paveikslus – siužetas. Tai, ką aš darau, jau yra Europos menas, o čia yra provincija. Šie „spuogai“ – pats didžiausias provincializmas. Mes iš Vakarų tą brudą imam ir rodom čia. Ten jau atsisakė visų šitų dalykų. Ir pas mus tai laikina. Ir humanizmas grįš, nes be šito neapseiseim. Ir realizmas, ir siužetas grįš. Tikrai. Nes jeigu mes šito nesusigrąžinsim, mes negyvensim. Tai ne žaidimas. Tapyba čia neturi didelės įtakos, bet yra televizija, kinas, – tie dalykai, kurie formuoja jaunimo nuostatas. Jeigu mes visąlaik mokysim, kaip žudyti, tada bus blogai.

Todėl aš labai vertinu Šagalą, kuris yra meilės poetas. Jis mums paliko meilės testamentą. Ir nevertinu Pikaso, nes jis yra bolševikas iš esmės. Turėjo bilietą ir tapė kaip bolševikas. Tikrai taip, pasigilinkit. Tai yra griovėjas. Bolševikas yra griovėjas.

- Seniai pastebėjau, Jūs nebijote būti opozicijoje, turėti ir ginti savo ypatingą nuomonę. Iš kur ta drąsa?

- Palaukit! Tai yra normali žmogaus, piliečio pozicija. Matėte? – mano parodoje yra paveikslas, kuriame nutapytas kryžių nešantis Kristus, o apačioje išrikiuoti politiniai veikėjai. Ir Brazauskas, ir Landsbergis, ir kiti… Aš nebijau šito sakyti, kad jie abejingi dirbančiam žmogui. Jie visi užsitikrino ateitį ir tarp savęs pešasi dėl kėdžių. Ne dėl Lietuvos.

Parodos atidarymas Seime, o visi seimūnai išeina, berods du susilaikė… Kai Dailės muziejuje buvo pristatomas didžiulis Jano Mateikos paveikslas „Žalgirio mūšis“, po juo sustojo trys keturi politikai. Likusieji negali atsistoti po paveikslu, kuriame pavaizduotas Vytautas. Jie yra ne tos partijos.

Jeigu mes po Vytautu negalim atsistot!.. Ponai, baigėsi Baltijos kelio epocha. Tai labai liūdna…

Iš tikrųjų priešiškumą reikia mažinti, tiesti tiltus. Todėl harmoningas menas, meilės menas labai reikalingas. Dievas ir menas – nieko daugiau nelieka.

- Kas Lietuvos dailės situacijoje šiuo metu Jums kelia didžiausią nerimą?

- Lietuvoje vyksta labai kūrybingas gyvenimas. Pasižiūrėkit, kokios įdomios meno parodos!.. Bet joms trūksta finansinės paramos, nėra rankų, kurios prilaikytų, puoselėtų. Tik pavieniai žmonės, bet ir jų nedaug. Šiuo metu oficialus Lietuvos menas yra postmodernas. Tokia oficiali Lietuvos kultūros politikos linija. Mes be užsakymų, be atlygio rengiam parodas, o visi postmodernistai dirba tik tada, kai gauna didelius pinigus. Jie užėmė vietą tų, kurie tapė su raudonom vėliavom, ir toliau pergalingai žygiuoja. Jie yra tie, kurie sugeba paimti pinigus. Ir nevyniokim į vatą! Jie puikiai užsidirba iš meno. Moka įsiūlyti savo projektus ir iš to gyvena. Betgi mes kalbamės ne apie tai.

- O jeigu apie tai, tuomet kas yra Jūsų tapybos kertinis akmuo?

- Niekaip nepabėgu nuo to Vilniaus (šypsosi)… Jame gyvenu nuo 1950-ųjų. Tai yra mano gyvenimas. Esu visiškas miestietis, kaimas man kaip ir neegzistuoja. Bet visąlaik bandau nuo miesto pabėgti. Taip, kaip vyras bando pabėgti nuo žmonos ir vis grįžta. Man taip yra su Vilniumi. Kažkada nepriklausomoj Lietuvoj buvo toks šūkis: „Mes be Vilniaus nenurimsim!“ Ir aš, matyt, negaliu be jo. Norom nenorom tenka grįžti. Net mano nutapyta Kristaus istorija vyksta Vilniuje.

- Jūs vis dar „individualistas“?

- „Individualistų“ era baigėsi. 1993-iasiais grupę subūriau, dešimtmetį atpylėm – viskas.

- O pagal natūrą Jūs toks nesate?

- Man atrodo, kiekvienas menininkas ir apskritai kiekvienas normalus žmogus yra individualistas.

„Kelyje” sklendžia būtis

„Kelyje” sklendžia būtis

Aloyzo Stasiulevičiaus paveikslai. „Klaipėdos uoste“ (1960).

KRISTINA JOKUBAVIČIENĖ

Praėjusį penktadienį Klaipėdos dailės parodų rūmuose atidaryta vilniečio tapytojo Aloyzo Stasiulevičiaus paveikslų paroda “Kelyje”.

„Lošėjai“ (1999), „Kristus ir Judas“ (2000) iš ciklo „Kristaus kančios istorija“.
Retrospektyvinis žvilgsnis

Tai jau šeštoji lietuvių tapybos klasiko, garsaus Lietuvoje ir už jos ribų, paroda Klaipėdoje. Pastaraisiais dešimtmečiais turėjome progos dailininko kūrinius matyti įvairiose Klaipėdos parodinėse erdvėse. Tačiau retrospektyvinis naujausio pristatymo charakteris (eksponuojama bene šešios dešimtys paveikslų) suteikia parodai išskirtinumo.

Kelio metafora naudojama, kalbant apie dažno dailininko kūrybos raidą. Ji labai tinka, apžvelgiant platesnį laiko požiūriu kūrybos kontekstą. Šios parodos atveju kelio krypčiai turime papildančią nuorodą – nuo impresionizmo iki konceptualizmo.

„Ženklai I“ (1991). Algimanto Kalvaičio fotoreprodukcijos

Peržengė peizažo rėmus

Labai dažnai A.Stasiulevičius yra tiesiog vadinamas “Vilniaus tapytoju”, dailininku, kurio pagrindine kūrybos tema išlieka Vilniaus miesto motyvai.

Vilnių tapė, tapo ir tapys ne vienas dailininkas. Galime tuos kūrinius vadinti peizažais, patikslinant, kad jie urbanistiniai. Ir tuo nebus nieko pasakyta. A.Stasiulevičiaus kūriniai akivaizdžiai peržengia peizažo rėmus. Kas lemia, kaip atsitinka, kad konkretaus miesto peizažas tampa universalia žmogaus egzistencijos, jo būties metafora?

Prieš „istorijos perrašinėtojus“

Pirmiausia buvo artimiausia miesto dalis – namų ir kiemų sienos, – griūvančios, aptrupėjusios jos daugelį metų pasitikdavo dailininką, klajojantį vingiuotomis senamiesčio gatvelėmis.

Galbūt jų materialus daugiasluoksniškumas, atveriantis istorijos vyksmą, buvo paskata ieškoti naujų raiškos būdų, panaudojant koliažo principus? Neparankią istoriją norėta nubraukti – ir ant tapybinių sienų atsirado “istorijos perrašinėtojų” atvaizdų fragmentai, skiautės iš senų knygų. Ideologijos sergėtojams to užteko: tapytojas buvo visapusiškai svarstomas ir auklėjamas, nes jo Vilnius vis kažkaip netilpo į optimistinio socializmo kūrėjų miesto rėmus.

Veda žvilgsnį aukštyn

Sienos vedė tapytojo žvilgsnį aukštyn. Ir mes taip pat esame kviečiami pakilti nuo kasdienybės, aprėpti visą miesto panoramą, senojoje dalyje prismaigstytą bažnyčių bokštų bei atokiau išaugusius naujus rajonus.

Konkretaus miesto, įstatyto į tvirtą kompozicijos konstruktą, buvimo šiandien dramatizmas ir istorinės paralelės veriasi spalvų, faktūrų, taupių detalių ir išraiškingos visumos dėka.

Tačiau šis konkretus, turtingos istorijos miestas gali būti suvokiamas kaip abstraktus megapolis, sudėtinga struktūra, įgyjanti bauginančias gyvo organizmo apybraižas. Jo gyvybiškumo, kraupaus alsavimo įspūdį stiprina plati raiškos skalė: horizontalių ir vertikalių dinamiška ritmika, tapybinio paviršiaus daugiasluoksniškumas, kurį praturtina išplėtotas koliažinis principas, spalviniai deriniai. Visuma dekoratyvi, akivaizdžiai muzikali, tačiau skirta ne akiai glostyti.

Klausiant ir ieškant atsakymų, žvilgsnis neišvengiamai kilo aukštyn, į dangų. O jame – žvaigždynai, kurių vardai prikelia tolimus ir tobulus klasikinius laikus. Paprasto aiškumo ilgesys stipresnis greta šiuolaikinio miesto, patiriančio agoniją. Pasitelkus ritminę struktūrą, dailininkui tampa įmanoma gretinti, lyginti arba priešpastatyti paraleles: miestas dangus, dangus – miestas, kasdienybė, laikinumas ir amžinybė.

Nukryžiuoto miesto metafora

Naujausiuose, paskutiniųjų trejų metų paveiksluose, iš kurių ne vienas datuotas 2005-aisiais, atsiranda nauji motyvai. Mintis apie nuodėmę, gailestingumą ir atleidimą, kuri anksčiau slypėjo ritminėse struktūrose, konkretizuojama, įvedant kryžiaus, Nukryžiuotojo temą.

“Kristaus kančios cikle” miesto motyvas suskamba ypač naujai ir netikėtai. Jo magistralės gali klostytis kaip iš paukščio skrydžio pamatytas kryžiaus ženklas, sukuriant įspūdingą plastinę nukryžiuoto miesto metaforą. Pati Nukryžiavimo scenerija A.Stasiulevičiaus kompozicijose vyksta abstrahuoto miesto fone, tampančiame prasmingu skirtingų kultūrinių tradicijų ir jų harmoningos tąsos simboliu.

Praturtino lietuvių tapybą

Galbūt atsakymo į amžiną klausimą apie dailininko misiją paieškos buvo viena iš priežasčių, paskatinusių atsirasti paveikslams, kuriuose interpretuojami žinomi praeities tapytojų kūriniai. Niekada nebuvęs konformistas, dailininkas ir šiandien dažnai pasitelkia groteską, ironiją, vaizduodamas visuomenės gyvenimo grimasas.

Nors A.Stasiulevičiaus kūryba pasižymi ypač stipria individualia raiška, ir paprastame 1960 m. natiurmorte su liaudiška skulptūrėle, ir Vilniaus panoraminiuose ritmuose juntamas XX a. pirmos pusės lietuvių tapybos tradicijų tęstinumas, arsininkų dvasia. Jo kūryba, asmeninės nuostatos XX a. septintajame dešimtmetyje turėjo didelę reikšmę prieškario tradicijų išlaikymui ir tolesnei jų plėtotei, o eksperimentai grynosios formos srityje, nauja peizažo samprata praturtino šiuolaikinę lietuvių tapybą.

Atvėrė nepažintą tapytoją

Atvėrė nepažintą tapytoją

“Jakutsko uostas (1949).

RITA BOČIULYTĖ

Baroti galerija, tęsdama parodų ciklą “XX amžiaus Lietuvos dailės klasikai”, pirmą kartą Klaipėdoje pristato Kaune gyvenančio aštuoniasdešimtmečio dailininko Pranciškaus Poručio tapybą.

Tik nuotrupos

Parodos atidaryme, kuriame autorius nedalyvavo dėl prastos sveikatos, publikai jis buvo pristatytas kaip nepelnytai užmirštas, nepažintas ir nepripažintas Lietuvos dailės klasikas. Vis dėlto, ar ne per stipriai pasakyta intrigos dėlei? Juolab kad galerijos atsirinktų P.Poručio paveikslų ekspozicija palieka prieštaringus įspūdžius.

Šia apžvalgine paroda tarsi bandoma grąžinti dailininkui skolą už visus jo kūrybos metus ir “ištraukti” P.Poručio tapybą į dienos šviesą. Pristatoma dailininko kūryba (tiksliau – ilgametės kūrybos nuotrupos) nuo 1949 metų iki šių dienų.

Parodoje stengtasi atspindėti ir tapytojo žanrinę įvairovę (peizažai, figūrinės kompozicijos, natiurmortai), ir skirtingus kūrybos laikotarpius. Visa tai inspiruoja mintis ne tik apie neabejotinus dailininko sugebėjimus, bet ir autoritetus bei įtakas, kurioms jis tapydamas neatsispyrė. Taigi ekspozicija – marga, fragmentiška ir nevienalytė, lyg paveikslus būtų nutapęs ne vienas, o keli autoriai…

Parodos organizatorius dailininkas Isroildžonas Barotis, paklaustas, kur čia, jo nuomone, turėtume ieškoti paties tikriausio P.Poručio, parodė į kampą, kuriame sukabinti tremties metais nutapyti Sibiro peizažai – patys ankstyviausi dailininko darbai. Mat parodos autorius, būdamas vos septyniolikos, 1941-aisiais buvo ištremtas ir penkiolika metų praleido Sibire bei Jakutijoje, kur mokėsi dailės technikume. Ko gero, iš ten grįžęs menininkas sovietmečiu parodų salėse nebuvo labai laukiamas. Gal ir todėl jo studijoje Kaune, kuriame Šiauliuose gimęs dailininkas gyvena nuo 1965-ųjų ir garsėja kaip akvarelistas, dabar tiek drobių, kad nors vežimu vežk. Parodos rengėjai dūsavo, kad iš tokios gausybės labai sunku buvo atsirinkti dvi dešimtis nedidelių paveikslų parodai kamerinėje Baroti galerijos erdvėje. Juolab kad norėta apžvelgti plačiai…

Klasika, bet…

Pranciškaus Poručio paveikslai “Jachtos II” (1980), “Tėvo laikrodis” (1991) ir “Neringa” (2005). Algimanto Kalvaičio fotoreprodukcijos

“Klaipėdos” dienraščio paprašytas pakomentuoti P.Poručio tapybos parodą Klaipėdos Baroti galerijoje dailėtyrininkas Ignas Kazakevičius sakė:

- Ji atspindi menininko kūrybos kelią, kuris buvo gana vingiuotas: realistinis Sibiro periodas, paskui ieškojimai ekspresionistinėje lietuviškoje tradicijoje, kuri tuo metu buvo revoliucinga, paskui puoselėjama mūsų Dailės akademijoje. Autorius stengėsi būti toje pačioje srovėje.

- Kodėl šis dailininkas nebuvo pripažintas, įvertintas iki šiol?

- Galbūt čia svarbus tas faktas, kad P.Porutis gyveno Kaune. Nuo vilniečių, klaipėdiečių, kitų miestų tapytojų kūrybos kauniečių tapyba skiriasi tuo, kad jie sudaro ekspresionistinės, gaivališkos tapybos branduolį. O P.Poručio tapyboje nėra to, kas išskirtų jį iš kitų autorių. Jo darbai turi šiek tiek panašumo tai su vienu, tai su kitu dailės klasiku. Nėra to, kas “užkabina”.

- Tai kuo vertinga ši paroda?

- Bent jau man P.Porutis daugiau žinomas kaip akvarelistas. Baroti galerijos paroda, ko gero, vertinga tuo, kad jis parodytas kaip iš tikrųjų nepažintas tapytojas. Patys tapybos darbai kompoziciškai geri, nutapyti tvarkingai, bet tokia tapyba žiūrovo neveikia. Jos autorius neišsiskiria niekuo, kad galėtų būti įvertintas kaip geras tapytojas.

- Ko jam trūksta?

- Be abejo, originalumo. Kažkokios išraiškos priemonės dominavimo. Kad ir žaidimo su formatu, spalva, faktūra… Trūksta išgryninto ieškojimo. Gal netgi ieškojimo kelio. Nors matyti, kad menininkas tikrai ieškojo, stengėsi…

- Vis dėlto tai “gyva klasika”, ar ne?

- Klasika, bet ne gyva.