Norvegų “Ligoninė” gydo sielą ar kūną?

Norvegų “Ligoninė” gydo sielą ar kūną?

Žymaus norvego choreografo J. Stromgreno “Ligoninė” – be ligonių. Joje karaliauja šeštojo dešimtmečio dvasia ir trys seselės nešvariais chalatais. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Violeta Milvydienė

IX tarptautinis festivalis “Naujasis Baltijos šokis-2005” šiemet startavo Klaipėdoje – mūsų dėmesiui pasiūlytas pirmasis, tačiau ir vienintelis festivalinis kūrinys.

Mecenatas pamiršo

Teisybės dėlei reiktų priminti, jog Vilniaus nacionaliniame dramos teatre gegužės 3-9 dienomis savo darbus pristatė 8 užsienio trupės ir 7 lietuvių choreografai (beje, tarp jų – klaipėdietė, KU MF Choreografijos katedros absolventė, teatrologijos magistrė, šiuo metu studijuojanti Roterdamo šokio akademijoje, A. Šeiko-Sarulienė).

Paradoksas – sostinės žiūrovui atitenka liūto dalis, nors festivalio mecenatas yra uostamiesčio UAB – “Philip Morris Lietuva”. Kita vertus, deja, Klaipėdoje kol kas nėra gerų sąlygų (pvz., savotiškos erdvės ar alternatyvaus teatro scenos etc.) plačiau organizuoti tokio masto renginį. Be to, būtų sudėtinga sukviesti gausią atitinkamą publiką. Tad vieną kitą spektaklį išvystame tik rengėjo – Lietuvos šokio informacijos centro (LŠIC) ir miesto savivaldybės geranoriškumo dėka.

Anšlago nebuvo

Dar balandžio mėnesį Klaipėdoje vykusioje spaudos konferencijoje festivalį pristatė LŠIC atstovai A. Imbrasas ir V. Karpušenkovas bei šių eilučių autorė, taip pat kalbėjusi radijo stotyje ,,Vox Marris”. Be to, miesto spaudoje, o ypač išsamiai “Duryse”, buvo pateikta informacija apie šį prestižinį festivalį ir jo dalyvius. Taigi reklamos – daugiau nei visais praėjusiais metais.

Tačiau gegužės pirmosios (beje, sekmadienio, Motinos ir Pasaulinės darbininkijos dienos švenčių, Lietuvos įstojimo į ES metinių) vakarą Dramos teatro salę pripildė vos pusė čia galėjusių tilpti žiūrovų, o įpusėjus spektakliui keletas iš jų paliko savąsias vietas…

Suglumino atmosfera

Uostamiestyje trupė iš Norvegijos vieši antrą kartą – “Naujojo Baltijos šokio-2001” metu buvo parodytas jos spektaklis “Ten”, ironiškai pasakojantis apie morališkai suluošintų Rytų Europos gyventojų mąstymo prieštaringumus.

Žymus Šiaurės šalių menininkas, sparčiai išgarsėjęs choreografas bei režisierius J. Stromgrenas šįkart šiuolaikinio šokio “gurmanams” pateikė dar visiškai “šviežią”, bet gana “aštrų patiekalą” – naująjį savo darbą “Ligoninė” (premjera įvyko Rygoje balandžio pabaigoje).

Tik įžengus į salę, kiek suglumino iš anksto sukurta spektaklio atmosfera – atviroje scenoje lyg manekenai nuobodžiauja dvi medicinos seserys, kurių veidai net baltesni už jų chalatus. Tiesą sakant, pastarieji labai nešvarūs, kaip ir visa ligoninės palata. Ši ir avanscenoje pastatyta lova išlieka tuščia – nė vieno paciento. Pasirodo tik trečioji seselė – pagal veido išraišką, eisenos manierą bei pakeltą toną galima suprast – vyriausioji…

Juokas pro ašaras

Prologas rutuliojasi gana lėtai – daug šnekama tarpusavyje paties choreografo sukurta “nonsensine” kalba, susidedančia iš padrikų prancūzų, rusų, rumunų kalbos žodžių, kiek vėliau tiesiog šaukiama, – matyt, piktinamasi, nesulaukiant ligonių. Toliau veiksmas įgauna pagreitį – seserys ima drastiškai žaloti save, daužyti viena kitą, paskui dviese nuskausmina trečiąją. Pagalbos procesas atliekamas itin skubiai, tarsi sugreitintame filmo kadre, bet, kas svarbiausia ir neįprasta, grubiai, pasityčiojant, rėkiant ir spjaudantis.

Šie bei tolimesni vaidybiniai fragmentai (medikamentų spintelės rakto ieškojimas, narkotinių medžiagų atradimas, o prisirijus jų – poveikio demonstravimas ir kt.) nejučia sukelia nenumaldomą juoką, dar tiksliau – juoką pro ašaras (teatleidžia skaitytojai už banalybę).

Norėta šokiruoti?

Spektaklio choreografija – daugiau nei minimalistinė – vos keletas plastiškų pasikartojančių judesių frazių, pradžioje atliekamų vienos, prisijungiant kitai, dar vėliau – trečiai veikėjai. Per valandą parodytos vos 3 panašios šokio scenelės, trunkančios po 4-5 minutes, visos kitos situacijos – teatrinės, kuriose labiau pasireiškė aktoriniai G. Glans, A. Opdal ir I. Damon gebėjimai. Reikia pripažinti – jų vaidyba gana įtaigi ir, net keista, iššaukianti ne pasibjaurėjimą, o atvirkščiai, simpatiją bei gailestį. Ir dar… galbūt norėta šokiruoti – kitaip kokiam tikslui tie nuogi sėdmenys, nukreipti į žiūrovų salę – visos nepateisinamų veiksmų grandinės kulminacija?

Aišku viena – šioje 6-ojo dešimtmečio izoliuotoje ir asociatyvioje provincijos klinikoje – “Ligoninėje” – neįmanoma pagydyti nei kūno, nei sielos.

Pagerbė iškilų muziką

Pagerbė iškilų muziką

Lietuvos muzikinė visuomenė šiemet mini žymaus lietuvių muzikos veikėjo, dirigento, kompozitoriaus, pedagogo, Lietuvos konservatorijos (dabar Muzikos ir teatro akademija) profesoriaus Klemenso Griauzdės 100-ąsias gimimo metines. Nors didesnė Maestro gyvenimo dalis prabėgo Vilniuje, tačiau jo vardas labai glaudžiai susijęs ir su Klaipėda.

Tęsia 50 metų

1946-1950 metais K. Griauzdė įkūrė ir vadovavo Klaipėdos muzikinės komedijos (muzikinės dramos) teatrui, kuriame pastatė ir dirigavo lietuvių ir užsienio autorių operas bei operetes (J. Švedo muzikinę pasaką „Eglė žalčių karalienė”, Dž. Rosinio operą „Sevilijos kirpėjas”, operetes – Ž. Ofenbacho „Perikolą”, B. Aleksandrovo „Manąją Giuzel”, I. Dunajevskio „Laisvąjį vėją”, R. Planketo „Kornevilio varpus” ir kt.).

K. Griauzdė organizavo ir dirigavo simfoniniams koncertams, dėstė Klaipėdos muzikos mokykloje. 1953-iaisiais jis subūrė miesto mišrų chorą, kurio kelias tebesitęsia ir šiandien. Jau daugiau kaip 50 metų šio kolektyvo menines tradicijas tęsia choras „Klaipėda” (anksčiau – Klaipėdos liaudies operos teatro choras).

„Klaipėda“ – Kaune

Gegužės 28-ąją buvę profesoriaus studentai, Muzikos akademijos absolventai, pagerbdami savo mokytoją, Kaune surengė K. Griauzdės gimimo metinių minėjimą.

Vytauto Didžiojo universiteto koncertų salėje įvyko įspūdingas koncertas. Jame dalyvavo keli chorai iš įvairių Lietuvos miestų: Vilniaus technikos universiteto mišrus choras „Gabija” (vadovė R. Viskantaitė), Kauno technologijos universiteto mišrus choras „Jaunystė” (vadovė D. Beinarytė), Kauno karininkų ramovės moterų choras (vadovė Z. Gerasina), Panevėžio moterų choras „Volungė” (vadovas A. Viesulas), Vilniaus moterų choras „Eglė” (vadovė K. Bieliavskaja), taip pat Klaipėdos mišrus choras „Klaipėda” (vadovas K. Kšanas).

Tapo dainų švente

Visi kolektyvai pasirodė su įdomiomis, skirtingomis programomis, o koncerto pabaigoje nuaidėjo didžiulis, galingas, skambus jungtinis visų dalyvių choras, atlikęs tris dainas: K. V. Banaičio “Už jūrių marių”, Č. Sasnausko “Kur bėga Šešupė” (keisdamiesi dainų posmais dirigavo visų chorų vadovai) ir K. Griauzdės “Šienpjovių daina” (dirigentas K. Kšanas).

Įspūdingu renginiu Lietuvos chorai gražiai pagerbė daug Lietuvos muzikinei kultūrai nusipelniusį menininką K. Griauzdę. Ši muzikos šventė tapo pakilia (nors ir nedidele) dainų švente.

Minės ir klaipėdiečiai

Birželio 6-ąją K. Griauzdės 100-ąsias gimimo metines minės ir klaipėdiečiai. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertų salėje su šiai progai parengtomis programomis pasirodys du chorai: S. Šimkaus konservatorijos mišrus choras (vadovė A. Purlienė) ir miesto mišrus choras “Klaipėda” (vadovas K. Kšanas). Koncerte dalyvaus solistai D. Kužmarskytė, K. Bendikaitė, M. Gylys, V. Kliukinskas.

„Klaipėdos“ inf.

Šokis lenkiasi žiūrovui

Šokis lenkiasi žiūrovui

Violeta Milvydienė
Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros lektorė

Tarptautinė šokio diena – tai diena, kuri suartina visus pasaulio šokio žmones. Tą dieną šokis lenkiasi žiūrovui, prabyla žmogaus kūnu į žmogaus širdį, protą ir vaizduotę. Ir ne tik tą dieną…

“Aguonėlei” – 100

Šiemetinis Tarptautinės šokio dienos renginys Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedroje buvo ypatingas – juo pažymėtas lietuviško šokio ,,Aguonėlė” pirmojo pasirodymo scenoje šimtmetis.

Be to, pakviesti į šventę atvyko ir aktyviai joje dalyvavo mūsų bendraminčiai – Vilniaus kolegijos Menų fakulteto šokio pedagogikos ir Žemaitijos kolegijos Telšių Šokio ir muzikos pedagogikos katedrų pedagogai bei studentai.

Rytą visus susirinkusiuosius į P. Domšaičio paveikslų galeriją prasmingai pasveikino katedros vedėja doc. T. Zinčiukienė ir Menų fakulteto prodekanė doc. E. Savukynaitė. Glaustu istoriografiniu pranešimu “Aguonėlės keliu” mokslinę teorinę konferenciją pradėjo doc. A.Gražulienė. Toliau sekė minėtų katedrų studentų kartu su pedagogais paruošti teoriniai moksliniai darbai. Pranešimai – labai skirtingi, jų tematika – įvairi, o gvildenami klausimai ar reiškiamos mintys – svarbios ir įdomios ir esamų, ir būsimųjų choreografų auditorijai. Mūsiškei katedrai atstovavo IV kurso studentai: S. Basanavičiūtė (“Liaudies žaidimų panaudojimas choreografų kūryboje”) ir V. Gabenytė (“Paukštis lietuvių liaudies pasaulėjautoje ir choreografijoje”, abiejų vadovė – prof. J. Čapaitė) bei V. Stirbys su pranešimu “Iš klumpių gyvenimo istorijos” (darbo vadovė – doc. A. Gražulienė). Konferenciją vedė ketvirtakursė E. Rudytė, pabaigoje rimtai ir su humoro gaidele darbus pakomentavo katedros įkūrėjas ir buvęs ilgametis jos vedėjas profesorius emeritas J. Gudavičius.

Vakarinio koncerto programa, sudaryta iš pačių studentų sukurtų kompozicijų, padvelkė ypatingu akademiškumu. Jaunimui skirtą mūsų katedros absolventės A. Butkauskaitės, ketvirtakursių G. Nutautaitės, V. Stirbio, D. Žilinsko bei su-brandintą pedagogų J. Čapaitės ir V. Mačiulskio choreografiją pakylėtai, meniškai sušoko studentų šokių ansamblis “Vėtrungė” (vadovai – prof. J. Čapaitė, doc. A. Gražulienė ir doc. V. Mačiulskis). Žaismingai į studentijos tarpą įsiliejo mažieji Jaunimo centro tautinių šokių ansamblio ,,Vijurkas” (meno vadovė – V. Šleinienė) ir choreografijos studijos “Inkarėlis” (direktorė – I. Gelgutienė, vadovė – J. Budrienė) šokėjėliai. Jie linksmai įgyvendino antro kurso merginų (G. Valaitytės, D. Pakalnytės, V. Rimaitės, M. Ruginytės) vaikiškos kūrybos daigelius (pedagogai – prof. J. Čapaitė ir lekt. J. Januška).

Paskutinis akordas, apvainikavęs šventės finalą, – tai artistiškųjų koncerto vedėjų – studentų G. Puleikytės ir D. Žilinsko kvietimas visiems dalyviams, taip pat garbingiems dekanato bei rektorato svečiams ir žiūrovams – mokantiems ar nemokantiems šokti – kartu sužaisti “Aguonėlę”.

Toliau susitikimo ir bendravimo džiaugsmas tęsėsi dar artimesnėje atmosferoje – vakaronėje “Po Terpsichorės stogu”.

Geriausias “narkotikas”

Festivalį “Šokio vizija” antrus metus paeiliui organizuoja Klaipėdos jaunimo centras su jo direktoriumi, renginio krikštatėviu A. Bagdonavičiumi bei vaikų ir jaunimo šokių ansamblio ,,Vijurkas” meno vadove V. Šleiniene priešakyje. Reikia tikėtis, jog ši šventė taps gražia pavasario tradicija ne tik pažymint Tarptautinę šokio dieną, bet ir toliau propaguojant įvairią vaikams ir jaunimui skirtą choreografiją (o ypač puoselėjant tautinį šokį) mūsų mieste.

Šis festivalis įdomus vien tuo, jog scenoje žiūrovai išvydo spalvingą šokio stilių paletę, o ir patiems atlikėjams bei jų vadovams, manau, buvo naudinga ir džiugu dalyvauti, pamatyti vieniems kitus, galbūt ir kažko pasimokyti.

Beveik penkias valandas gegužės 12-ąją Dramos teatre trukusiame šokio maratone dalyvavo daugiau kaip 30 kolektyvų iš uostamiesčio, Gargždų, Skuodo, Mažeikių mokyklų, klubų, kultūros ir pramogų centrų bei muzikos mokyklų. Kadangi nebuvo ypatingos atrankos, scenoje turėjo galimybę pasirodyti beveik visi, pareiškę tokį norą. Ir jei kompozicijos nepasižymėjo originalesne choreografija (gal tik kiek aukštesniu atlikimo lygiu nei pernai), skaičiai išties įspūdingi – šventėje dalyvavo 530 šokėjų, buvo parodyta 70 tautinio ir istorinio, charakterinio ir pramoginio, modernaus bei estradinio stiliaus kompozicijų.

Kaip gražų pavyzdį norėčiau išskirti pačių festivalio šeimininkų vijurkiečių dinamiškai sušoktą tautinių šokių pynę, energingą ritminės merginų grupės (vadovė – I. Stankevičienė) choreografiją bei pirmuosius, dar nedrąsius pačių mažiausių ansamblio dalyvių pramoginio šokio žingsnius, atliktus kartu su vadove L. Šleiniute ir jos partneriu. Pastarieji sukėlė ypač daug publikos ovacijų, beje, kaip ir scenoje vis dažniau šokantys vaikinai (anksčiau ryškiai dominavo merginų grupės).

Nepaisant kai kurių pasirodymų neskoningumo ar net vulgarumo apraiškų (mat kai kurių kompozicijų choreografija, muzika ir kostiumai neatitiko atlikėjų amžiaus, o kai kuriems šokėjams stokojo elementarios sceninės kultūros), vis dėlto reikia pasidžiaugti, jog šokis lyg vijurkas veržiasi į sceną, užvaldo jaunųjų žiūrovų simpatijas ir visiems suteikia daug teigiamų emocijų. Pasak festivalio sielos V. Šleinienės, šokis – pats geriausias “narkotikas”.

Stažuosis Austrijoje

Stažuosis Austrijoje

Ovidijus Petkevičius

Du Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai turės progą teatro šviesų ir vaizdo bei garso įgūdžius birželio mėnesį patobulinti stažuotėse, kurios vyks Austrijoje.

Ši galimybė atsirado bendradarbiaujant su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru, laimėjus Europos Sąjungos Leonardo da Vinčio programos koordinavimo paramos fondo konkursą. Konkurso specifiką apibrėžia paties projekto pavadinimas – „Lietuvos muzikinių teatrų techninių bei administracinių-vadybinių mokymo specialistų patirties mainai su Europos muzikiniais teatrais bei festivaliais“.

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto, Klaipėdos ir Kauno valstybinių muzikinių teatrų administracijos bei techniniams darbuotojams 2005-2006 metais teks galimybė tobulintis 15-oje garsiausių Europos muzikinių teatrų bei festivalių. Iš Lietuvos į stažuotes turėtų vykti 28 žmonės. Grįžę stažuočių dalyviai turės parengti vizitų ataskaitas, supažindinti su naujovėmis bei apmokyti savo padalinių darbuotojus, aktyviai dalyvauti mokymuose bei kitokio pobūdžio projekto rezultatų sklaidoje.

Be stažuočių, projekto programoje numatyta specialių seminarų – susitikimų su mokymo įstaigų studentais ir moksleiviais organizavimas, studentų darbinė praktika teatruose. Sklaidos procese aktyviai dalyvauti sutiko 8 Lietuvos mokymo institucijos. Informacija bus skleidžiama ir Europos teatrų asociacijos, vienijančios per 80 Europos teatrų ir festivalių, konferencijose.

Iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro į stažuotę išvyksta du darbuotojai – vyriausiasis šviesos dailininkas Donatas Šimonis ir garso bei vaizdo režisierius Donatas Idrišiūnas. Pirmasis jų stažuosis Bregenzo mieste, šešių dešimtmečių istoriją turinčiame, muzikos profesionalams puikiai žinomame „Bregenzer Festspiele“ festivalyje. Šio festivalio kulminacija – populiarių operų spektaklių rengimas atviroje plaukiojančioje scenoje. Vasarą į spektaklių premjeras natūralioje gamtos apsuptyje pasiklausyti pasaulinio garso atlikėjų ir kūrinių susirenka publika iš viso pasaulio. Festivalis didžiuojasi ne tik pasaulinio garso atlikėjais, bet ir puikia organizacine struktūra, aukščiausio lygio techninių tarnybų darbuotojais bei ilgamete tarptautine patirtimi.

Garso ir vaizdo režisierius D. Indrišiūnas stažuosis Grazo miesto operos teatre. Neobarokinio stiliaus teatro pastate rodomos operos, operetės, miuziklai, baletai, netgi dramos spektakliai, vyksta koncertai ir tarptautiniai konkursai režisieriams bei scenografams. Šiais metais čia susirinkusieji stebės ir analizuos V.A. Mocarto „Figaro vedybų“ pastatymą.

Tikimasi, kad šių dvie-jų Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojų stažuotė puikiai pravers ir rengiant VIII operos ir simfoninės muzikos festivalį „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“, kuris tradiciškai vyks rugpjūčio mėnesį.

“Klaipėdos” inf.

Apie meilę ir šėtoną – su pipiriukais ir druskyte

Apie meilę ir šėtoną – su pipiriukais ir druskyte

Ana (Rūta Bunikytė) ir baronas Hiugas (Ramūnas Šeputis).

Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ

Pilies teatrui – dvidešimt metų, o žiūrovams – dar viena, jau trisdešimt septintoji, premjera „Naktiniai svečiai“, kurią pastatė kūrybos kibirkštimis nepaliaujantis žaižaruoti šio teatro įkūrėjas, vadovas ir režisierius Alvydas Vizgirda.

Vaidino ir šunelis

Tie, kurie nuosekliai domisi A. Vizgirdos kūryba, patvirtins – šio režisieriaus minties šuorus nelengva nuspėti. Kiekviena premjera kuo nors nustebina – vienus sužavi, kitus – šokiruoja. A.Vizgirdą galima būtų vadinti režisieriumi provokatoriumi, nuolat ieškančiu netradicinių dialogo su žiūrovais formų.

Tai vyksta, pasirenkant neįprastą vaidinimo aikštelę, dramaturginę medžiagą ar įleidžiant šviežio aktorinio kraujo: Pilies teatre kartu su teatro mokslų neragavusiais įvairių profesijų žmonėmis vaidina Klaipėdos dramos, Muzikinio teatro aktoriai, KU Menų fakulteto Režisūros katedros studentai. O pastarajame spektaklyje vaidino net A. Vizgirdos augintinė, miniatiūrinė kalaitė Sofė, visą spektaklį guviai kaišiojusi galvytę iš specialiai jai pasiūto krepšelio.

„Naktiniuose svečiuose“ aktoriai ne tik dainuoja, bet ir šoka. Neūžaugos (Vytas Aleknavičius ir Dalia Bikauskaitė) ir Šėtonas (Šarūnas Juškevičius).

Žiūrovai – scenoje

Vienas naujausios premjeros “Naktiniai svečiai” netikėtumų – spektaklis vyko ne teatro salėje, o Žvejų rūmų scenoje. Be jokių užkulisių, su neretušuota, visiškai apnuoginta scenos dėže, kurioje žiojėja tamsūs kampai, kabo trosai ir kiti paprastai žiūrovams neregimi rakandai.

Nors, pasak A. Vizgirdos, jokia naujiena žiūrovus pasisodinti scenoje. Tačiau šįkart toks režisūrinis sprendimas nuskambėjo itin savitai.

Unikali spektaklio “Naktiniai svečiai” vaidybos vieta vykusiai panaudota. Metalinėmis kopėčiomis į savotišką “balkoną” užlipęs Žiulis maksimaliai praplečia vaidybos aikštelę ir spektakliui suteikia didesnės erdvės įspūdį.

Tačiau spektaklis scenoje, “atsitvėrus” nuo didžiulės žiūrovų salės uždanga, turi ir vieną minusą. Vaidinimams čia aiškiai per prasta akustika. Turint galvoje ir tai, kad “Naktiniai svečiai” – muzikinis spektaklis, kuriame aktoriai ne tik kalba, bet ir nemažai dainuoja. Todėl aktorių balsai čia išskysta – personažai kalba ir dainuoja be mikrofonų, kolonėlės muziką transliuoja labai lokaliai, dešinėje pusėje sėdintys žiūrovai negirdi, ką kalba aktoriai kairiame kampe. O spektaklio veiksmo aikštelės balansuoja tarsi ant svarstyklių – nuo vienos pusės prie kitos – erdvė labai plati, ir žiūrovui tenka gaudyti ne tik vos girdimus žodžius, bet neretai, pakilus nuo kėdžių, ir vaizdus.

Visi dainuoja

Kita vertus, žiūrovus “padėti” į ne visai tradicines vietas – A. Vizgirdos “arkliukas”. Šiam režisieriui patinka, kai aktoriai alsuoja į veidą, kai neišvengiamas itin gyvas žiūrovų ir vaidinančiųjų akių kontaktas. Tačiau nebelieka ir to paslaptingo atstumo, kuris reginį pakylėja virš įprasto bendravimo, paverčia jį ne visai realybę atkartojančia iliuzija.

Kitas “Naktinių svečių” netikėtumas – tai miuziklas, kuriame visi dainuoja gyvai. Galima būtų ginčytis, ar vertėjo A. Vizgirdai imti būtent tokią medžiagą, o aktorius, kurie šiaip jau nėra profesionalūs dainininkai, priversti ir dainuoti. Gerai, kad nebuvo mikrofonų, kurie ypač jautriai fiksuoja kiekvieną, net ir minimalų “važiavimą” pro šalį. Ir tikrai gerai, kad šalia mažiau ar daugiau patyrusių Pilies teatro aktorių vaidina puikūs profesionalai – Muzikinio teatro artistas Šarūnas Juškevičius ir Klaipėdos dramos teatro aktorė Jolanta Puodėnaitė. Iš jų sklindanti jėga atgaivina spektaklį ir ypač gelbsti kiek padriką pirmąjį veiksmą.

Dominyka (Jolanta Puodėnaitė) – fatališka moteris, vedanti vyrus iš proto. Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos

Trūko visumos

Premjera, kurią teko stebėti šių eilučių autorei, buvo išskirtinai orientuota į jubiliejų: su būriu rinktinių svečių, puokštėmis gėlių ir, greičiausiai, su tuo susijusiu aktorių jauduliu. Todėl kiek išskydusi laike ir erdvėje. Jubiliejinių “Naktinių svečių” ritmas buvo vangokas, be trokštamo veržlumo. Regis, spektakliui nieko neturėjo trūkti: Ainos Zinčiukaitės kostiumai – stilingi, ne tiesmukiškai atkartojantys laikmetį. Ypač įspūdingi “femme fatale” – Dominykos (J.Puodėnaitė) apdarai, išryškinatys ryškų šio personažo charakterį. Kaip visada, išmoningos dailininko Anatolijaus Klemencovo dekoracijos – su paslėptais netikėtumais, spektakliui suteikiančiais dinamikos.

Tačiau vis dėlto spektakliui trūko visumos ir sodrumo. Žaidimo būta, tačiau jis prapleveno kažkur paviršiumi, užkabindamas tik retkarčiais.

Ir dar. Kartais aktoriai elgiasi pernelyg familiariai, nesugebėdami išlaikyti subtilios distancijos tarp gyvenimo ir spektaklio realybės: vadina žiūrovus tikrais jų vardais, spektaklį stebėjusiam Gediminui Pranckūnui primena apie jo vadovaujamo Dramos teatro sceną…

Prismaigstė “špilkų”

Prieš premjerą A. Vizgirda užsiminė, kad “Naktiniai svečiai” – spektaklis apie meilę. Bežiūrint paaiškėja, kad ir apie šėtoną, kuris nevengia kišti savo letenų net prie pačių tauriausių dalykų. Bet apie meilę ir šėtoną galima kalbėti visaip. A. Vizgirda neapsibrėžė dramatiško miuziklo žanru. Praeina beveik visas pirmas veiksmas, kol žiūrovui pavyksta pagauti įmantrias “Naktinių svečių” žaidimo taisykles. O jos tarsi specialiai supainiotos: kad žiūrovas liktų kiek burną pravėręs iš nuostabos ar kiek pasipiktinęs. Gaila, tačiau tekstas girdėjosi prastai, o dainavimas buvo pakankamai dekoratyvus ir nesuteikiantis pernelyg daug informacijos nežinantiems siužeto.

Tik po kurio laiko pradedi įsikirsti, kad “Naktiniai svečiai” – ne šiaip dramatiška meilės istorija, o reginys, prismaigstytas visokių “špilkų” ar sąsajas su dabartimi paryškinančių ironiškų muzikinių citatų (kaip antai liaudiška muzikinė parafrazė “Sėdėjau aš daržely, sėdėjau tarp gėlių…”). Tačiau jos nėra nuoseklios, lyg tarp kitko, todėl vėliau pagalvoji: gal ne visai ir būtinos? Antra vertus, jeigu nebūtų šių dalykų, meilės istorija “Naktiniai svečiai” – kad ir su šėtoniškom užmačiom, atrodytų kiek per lėkšta. Visi spektaklyje patiekti “vizgirdiški” išmislai – tai tarsi pipiriukai su druskyte. Kad pernelyg garsiai neraudotume žiūrėdami ir nepasijustume lyg atsidūrę kokioje muilo operoje.

Spektaklio kūrėjai tarsi sako: neverta sureikšminti dar vienos meilės istorijos. Bus dar ne viena meilė, ne viena istorija. Ir ne viskas šiame pasaulyje yra taip, kaip kartais atrodo…

Į kultūrinę kelionę

Į kultūrinę kelionę

Ramunė Pletkauskaitė

Tomo Mano kultūros centras kartu su Šilutės muziejumi ir Palangos miesto viešąja biblioteka sukvietė apskrities kultūros įstaigas bei savarankiškai dirbančius menininkus dalyvauti kultūrinėse atvirų durų dienose Šilutėje, Neringoje ir Palangoje.

Populiarina regioną

„Pajūriais pamariais“ – tai pernai sėkmingai Neringoje įgyvendinto projekto „Smėlini takai“ tęsinys. Kaip ir pernai, menininkai atveria savo dirbtuvių užkulisius, muziejai ir kultūros centrai pristato įvairiaspalvę programą. Šiais metais projekte dalyvauja 40 kultūrinių įstaigų bei privačių menininkų dirbtuvių iš Palangos, Neringos, Šilutės.

Renginiai vyks nuo ryto iki vakaro, vasaros pradžioje bei rudenį. Projektas startavo gegužės 27 ir 28 dienomis Šilutėje, ten dar sugrįš rugsėjo 9-ąją. Į Neringą jis užsuks birželio 4, 5 dienomis bei rugsėjo 11-ąją, o Palangoje vyks birželio 10, 11 dienomis ir rugsėjo 10-ąją. Projektą remia Šilutės, Palangos ir Neringos miestų savivaldybės bei Klaipėdos apskrities administracija.

Tomo Mano kultūros centro projektų vadovės Živilės Etevičiūtės teigimu, projektu „Pajūriais pamariais“ bandoma inicijuoti aktyvesnį Klaipėdos regiono kultūros institucijų ir gyventojų bendradarbiavimą bei populiarinti Klaipėdos regioną kaip savitą gamtos ir kultūros erdvę, pristatyti šiandieninę Klaipėdos krašto kultūrą ne tik svečiams, bet ir vietos gyventojams.

Kviečia Neringa

Birželio 4-ąją projekto „Pajūriais pamariais“ vairą perims neringiškiai. Šeštadienį Juodkrantėje, “Vėtrungių galerijoje” visus pakvies vėtrungių ekspozicija „Vėjo spalvos“. Ir Juodkrantės parodų namuose iš vilniečių dailininkų Alberto Krajinsko ir Jūratės Bučmytės tapybos, piešinių, laivų modelių bei istorinių Neringos vaizdų padvelks pamarių vėju. Tą pačią dieną Parodų namų Juodkrantės istorinės ekspozicijos patalpose 13-16 val. vyks tinklų mezgimo pamokos, 17 val. bus atidarytos A. Krajinsko ir J.Bučmytės, alytiškio keramiko Audriaus Janušonio kūrinių parodos.

Tądien Neringoje gyvenančių dailininkų dirbtuvės bus atviros lankytojams iki vėlumos, o 22 val. Juodkrantėje, ant marių kranto visi pamatys “Ugnies skulptūrą”, sukurtą dailininkų Kristinos, Alberto ir Ulos Danilevičių.

Preiloje, Pervalkos seniūnijoje šeštadienį ir sekmadienį nuo 18 val. vyks tenykščių dailiųjų amatų pristatymas (mezginiai, nėriniai, siuviniai, medžio drožyba).

Gal arbatėlės pas Tomą Maną?

Birželio 5-ąją, sekmadienį, Nidoje (nuo Sporto mokyklos kopų link) Marius ir Stasys Valaičiai rengia parodą… medžiuose. Atidarymas – 10 val. „Auksinių kopų“ meno centre 10-18 val. svečių lauks birželio 1-10 dienomis ten vykstančio simpoziumo „Energetika mene – 5“ dalyviai, o 10-18 val. – tapybos paroda meno galerijoje „E“. Vilniaus dailės akademijos „Menininkų kolonijos“ namuose 11-19 val. bus galima apžiūrėti Rimanto ir Viliaus Didžpetrių tapybos parodą „Ant rampos“. 11-18 val. – atvirų durų diena nidiškio dailininko Eduardo Jonušo studijoje. Neringos savivaldybės viešojoje bibliotekoje 11 val. bus pristatytas kraštotyros projektas. Neringos istorijos muziejuje 12 val. bus atidaryta paroda “Kuršių nerija senuosiuose atvirukuose”, o Mizgirių menininkų namuose – fotomenininko Kazimiero Mizgirio fotoparoda “Smėlis ir vėjas”. 9-17 val. VĮ “Nidos krantas” bus eksponuojama baigiamoji vaikų piešinių konkurso paroda “Viršum marių, virš smėlynų, kur plevena protėvių dvasia”, 17 val. – konkurso nugalėtojų apdovanojimas.

Tomo Mano memorialiniame muziejuje 18 val. vyks parodos “Tomo Mano nameliui – 75” atidarymas, o 18.30 val. į “Popiečio arbatėlę pas Tomą Maną” pakvies kamerinės muzikos koncertas.

Užsukti į Žvejo etnografinę sodybą irgi verta: sekmadienį 14-17 val. ten bus galima pramokti kuršininkų buities darbų, pamatyti fonduose saugomus žvejybos įrankius, padainuoti ir pašokti su folkloro ansambliu. Mažosios Lietuvos dainos ir pasakojimai nuo 17 val. skambės Nidos kultūros ir turizmo informacijos centre “Agila” – koncertuos folkloro ansamblis “Giedružė”.

Persikels į Palangą

Birželio 10-ąją projektas “Pajūriais pamariais” persikels į Palangą. Demonstracinėse gintaro dirbtuvėse 10 val. vyks “Gintaro trauktinės” ragavimo akcija. Palangos dailininkų kūrybinis susivienijimas “Mostas” 16 val. pristatys juvelyro Stepono Spuogio kolekciją “Ragas, žalvaris, gintaras” ir Eglės Lapinskaitės tapybos ant šilko parodą “Skarelė…”. Palangos fotocentro fotografijų paroda “Bartuvos kraštas” 17 val. bus atidaryta kavinėje “Londonas“ (priešais Fotocentrą). Palangos miesto viešojoje bibliotekoje 18 val. įvyks Juozo Polio (Vilnius) parodos „Lietuva Tėvynė mūsų“ atidarymas ir susitikimas su autoriumi. 19 val. visiems bus atviros durys pas menininkus Albertą ir Liną Žulkus.

O birželio 11-ąją Palangoje savo studijų duris atvers kiti dailininkai: 15 val. – tapytojas marinistas Romas Paulikas, 16 val. – tapytojas Vytautas Kusas, parodysiantis Lietuvos rekordų knygoje įregistruotą 10 m ilgio ir 2 cm aukščio paveikslą, 17 val. – tapytojas grafikas karikatūristas Juozas Griušys, 18 val. – grafikė Gražina Oškinytė-Eimanavičienė, kuri galės pamokyti, kaip atspausti kartono ar lino raižinį, 19 val. į svečius pakvies grafikė Reda Ščerbakovienė.

Kaip rasti projekto „Pajūriais pamariais“ vyksmo vietas, bus galima susiorientuoti pagal jo plakatus-žemėlapius, kurie bus iškabinti Juodkrantės, Nidos ir Palangos reklaminiuose stenduose ir rodys kelią pas menininkus bei į jų parodas.

Dardėjo grafikos geležinkeliu

Dardėjo grafikos geležinkeliu

Ilzė Abika (Latvija) instaliacinio charakterio personalinėje parodoje “Bendra būtis” gretino sausa adata ir oforto technika atliktus suabstraktintus gyvūnų, daiktų piešinius ir dėželėse išeksponuotus juos reflektuojančius objektus.

Goda Giedraitytė

Gegužės pradžioje per Lietuvą geležinkeliais nuvilnijęs trijų Baltijos šalių grafikos vagonas, be kitų miestelių, reikšmingai stabtelėjo ir dar trijose meno stotyse – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Pastarosios stoties – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro ir Dailės parodų rūmų – meno eismo reguliuotojai, aršiai mosuodami raudonomis kultūros įspėjimo lazdelėmis, buvo paskutinieji, pasveikinę grafikos triumfą. Tad kuo įdomus buvo sustojimas Klaipėdoje?..

Kuo arčiau žmogaus

Visų pirma – skirtingomis ekspozicinėmis erdvėmis. Klaipėdos dailės parodų rūmus okupavo jungtinės Lietuvos, Latvijos ir Estijos menininkų pajėgos, o Kultūrų komunikacijų centre (KKC) burkavo darnus LT-LV duetas. KKC salėje įsikūrė latvių menininkės Ilzės Abikos instaliacinio charakterio personalinė paroda “Bendra būtis”, kurioje autorė gretina sausa adata ir oforto technika atliktus suabstraktintus gyvūnų piešinius ir dėželėse išeksponuotus juos reflektuojančius objektus. Greta, kiemelyje, bolavo Ryčio Naglio Baltušniko specialiai šiam projektui sukurtos, metalo paviršiaus grafiškumą išryškinančios planšetės.

Toks erdvių pasidalinimas buvo būdingas ir kitiems miestams (Vilniuje grafika buvo pristatoma traukinio vagone ir Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje, Kaune – Grafikos bei “Meno parko” galerijose, Rotušės aikštėje) ir, be abejonės, liudijo parodos kuratorių – menotyrininko Igno Kazakevičiaus ir grafikės Jūratės Rekevičiūtės – siekį kiek įmanoma labiau priartinti meną prie žmogaus.

Darėm, darėm… Didžiausią linoraižinį sukūrė trys dailininkės, o jį atspaudė visi į vernisažą Klaipėdos dailės parodų rūmuose suplūdę žiūrovai. Nagi, išvyniokim, pažiūrėkim, ką padarėm… Vytauto Liaudanskio nuotraukos

Migravo iki paribių

Antra – charakteris. Eksponuoti darbai pasižymėjo individualiu estampo suvokimu ir interpretavimu. Aiškių riboženklių, kiek galima plėsti estampo ribas, nusakyta nebuvo. Todėl pastarosios migravo net iki metalo bei tekstilės paribių.

Kita vertus, įdomu buvo pastebėti, jog visų trijų Baltijos šalių atstovų darbai pasižymėjo konceptualiosios meno krypties pabrėžtimi. Teminis ratas balansavo nuo gyvenimo būties ir prasmės paieškų, postmodernistinės visuomenės ydų ir banalumo išviešinimo iki klasikinio meno reiškinių metamorfozės, dialogo tarp dabarties ir istorijos.

Nepaisant idėjinio prado emfazės, techninė ir (arba) medžiaginė kūrinių pusė svariai demonstravo savo privalumus. Daugumos autorių darbai akcentavo novatoriškas technologines galimybes.

Ypač ryškiai parodoje buvo eksploatuojama skaitmeninės spaudos žaliava. Tarp pastarosios gerbėjų paminėtini Janis Murovskis (LV), Inga Heamagi (EE), Mall Nuke (EE). Tačiau skaitmeninė fotografija šių autorių darbuose tik atskaitos taškas, priemonė norimam rezultatui išgauti. Virš jos klojasi menininko vizijų, jausmų ir minčių pasauliai. Vienam tai – smėlėtų pėdų ir rato padangų atspaudai, Andy Varholo ar klasikinės tapybos atvaizdų parafrazės (M. Nuke), kitam – pamatas tradicinių grafikos priemonių autentiškumui išryškinti (J. Murovskis), dar kitam – santykio tarp pirminės ir šiuolaikinės grafikos paieškos (I. Heamagi).

Varijavo atspaudais

“Grynosios” grafikos priemone parodoje smaginosi tik Lidija Dubauskienė, pristačiusi mozaikinę linoraižinio dėlionę. Laikui užmušti iš atskirų žmogaus veidelių, kuriuose vienu atveju akcentuojama akių, kitu – burnos įdubos, menininkė sukūrė “Žaidimų sąsiuvinį”, iš tolo susiliejantį į savotišką vizualų elektros rozečių multiplį.

Kęstutis Grigaliūnas, kaip visada, buvo ištikimas autorinei kūrybinei raiškai. Ir šįkart, pasitelkdamas trafaretinę spaudą, autorius manipuliavo ne tik mėgiamais pop-art motyvais, bet ir kandžia ironija, reklaminių šūkių ar saviįtaigos kursų reminiscencijomis (“Žiemą šlapintis į kelnes malonu, tačiau nerekomenduotina”).

Visiškai tiesiogiai atspaudu varijavo Rasa Žmuidienė, estampui panaudojusi savo pačios kūną. Raudonų pėdų ženklai keturių popieriaus lakštų paviršiuje, persisunkę nuo mėlynos spalvos kūno pėdsakų, apeliavo į kūną, kaip įrankį perteikti mintims, jausmams ir idėjoms.

Kūno ir sielos santykį analizuoja ir menininkė iš Latvijos Liena Bondarė. Priešpastatydama šilkografinius “miegančios” ir “svajojančios moters” atvaizdus bei pro fotoatspaudus ant stiklo prasimušančias videoprojekcijas, autorė kvestionuoja vienatvės ir nesugebėjimo suprasti kitą paraleles.

Gyvenimo ratu…

…keliauja ir klaipėdietis Romas Klimavičius, iki minimalumo nugludintomis priemonėmis – juoda linija ant baltos drobės – brėžiantis simbolinę laiko ir begalybės perspektyvą. Baltą drobulės spindesį išryškina greta eksponuojami menininko metalo plastikos objektai – surūdiję paviršiai ir nuo jų palengva lašantis vanduo simboliškai primena gyvenimo trapumą ir laikinumą.

Tiesioginį rūdžių pakąstą paviršių, ekshibicionistiškai deklaruodama metalo ir vandens sąlyčio rezultatus, eksponuoja ir estė Aili Vahtrapuu.

Pasitelkdama anaiptol ne grafikos, bet tekstilės techniką, gyvenimo rato bei santykio tarp dabarties ir praeities temą tęsia ir menininkė Siiri Tammsaar (EE). Fotoatspaudus ant drobės eksploatuoja ir Eglė Vertelkaitė, kaip visuomet ironiškai ir atvirai žvelgdama į šiandieninio gyvenimo aplinką ir būtį.

Sumušė rekordą

Trečia, kuo įdomus buvo grafikos traukinio atvykimas į Klaipėdą, tai – didžiausias grafikos kūrinys, sukurtas Lietuvoje. 16 m² linoraižinį, kuriame vaizduojamas visas projekto vyksmas (kelionė šiapus Baltijos į Lietuvą, turas per Lietuvą autostrada ir geležinkeliais, visi organizatoriai, partneriai, rėmėjai bei galiausiai Latvijos, Lietuvos ir Estijos tautų draugystė), sukūrė trys Lietuvos grafikės: E. Vertelkaitė, L. Dubauskienė ir J. Rekevičiūtė, o atspaudė visi parodoje dalyvavę žiūrovai. Inicijuota grafikos kūrinio gimimo akcija “užkabino” ne tik vaikus; noras bent trumpam pabūti menininku buvo stipresnis už nedrąsą ar nejaukumą.

Apibendrinant – projektas pavyko. Idėja – verta dešimtuko, o rezultatas – malonumas žiūrovams, komunikacijos džiaugsmas dalyviams. Jau vien todėl, jog po gana ilgos kaimyninių valstybių tylos jos vėl kartu eksponuoja savo menininkų kūrybą ir diskutuoja apie grafikos meno situaciją šiandien bei ateitį rytoj.

Kita vertus, deklaruotas menininkų protestas prieš institucijas ir siekis būti čia ir dabar, nelaukiant premijų ar pripažinimo, gal ir nebuvo ypač drastiškas, daugiau nuosaikus. Tačiau juk svarbiausia, anot kuratoriaus I. Kazakevičiaus, kad kūrinys keltų kuo daugiau asociacijų ir kuo platesniam meno vartotojų ratui – tuomet jis tampa socialiai aktyvesnis, o pristatomas reiškinys susilaukia daugiau dėmesio, vadinasi, – ir didesnio žiūrovo, meno vartotojo atoveiksmio.

Apie gėles, bananus, muchacas ir tai, ko trūksta paparacams

Apie gėles, bananus, muchacas ir tai, ko trūksta paparacams

Iš esto A. Joono „Gėlių“ ciklo žiedų it nektaras sunkiasi primityvistinis mąstymas ir lokalių spalvų logika. Vytauto Liaudanskio fotoreprodukcijos

Ignas Kazakevičius

Keistų sutapimų nebūna. Tos parodos paprasčiausiai turėjo būti atidarytos vienu metu. Penktadienį, gegužės 20-ąją, 18 val. “Navalio” viešbutyje įvyko Estijos menininko Andraus Joono, o Baroti galerijoje – Virginijaus Viningo tapybos parodų pristatymai. Dvi parodos, dvi skirtingos tapybos mokyklos… Skirtingi ir kuriamo meno formatai, ir pakankamai būtent provokuojančiu menu panašūs autoriai.

Vieni ieško, kiti vaizduoja

Bendri koncepciniai Latvijos, Estijos ir Lietuvos projektai Lietuvoje tik pradeda skintis kelią. Antai Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) iniciatyva “Navalio” viešbutyje pradėtas realizuoti Baltijos šalių tam tikrų tapybos tendencijų pristatymas. “Navalio” erdvė tam ypač tinkama, nes stereotipiškai suvokiama kaip komercinė, t.y. išgryninta, kurioje menas vertinamas kaip pridėtinis reiškinys, kaip dekoras. Puiku. Ar tai nesuderinami dalykai? KKKC pristato dekoratyviąją dailės kryptį, kuomet spalva (net lietuvio tapytame paveiksle) neįgyja didžiai filosofinio ar didžiai (paviršiniai) ekspresyvaus pavidalo. Ji netampa tuo jausminiu šydu, kuriuo prisidengęs menininkas skausmingai vaduojasi, kaip drugelis grožio nešėjas iš kokono, vaduojasi ekspresionistinėse konvulsijose. Vaduojasi, kad gimtų iš naujo (juk mūsų tik trys milijonai) ir ieško savo identity.

O ką daro šiaurietis estas – jis tąjį identity paprasčiausiai pavaizduoja. A. Joonas tai labai savotiškai daro visą gyvenimą. Menininkas revoliucionierius, išgarsėjęs didžiulių tapytų stendų serija Estijos magistraliniuose ir kaimo keliuose (Road Art), šokiruojančiais, socialiai provokuojančiais performansais, senus europiečius šiurpinančiomis instaliacijomis. (“Paminklas kapitalizmo aukoms” – specialiai padarytas kilnojamas namelis – konteineris su posovietiniu interjeru, kuriame nuogas parodų metu apsigyvena patsai menininkas. Šis per toną sveriantis kūrinys yra Estijos nacionalinio muziejaus nuosavybė.) Menininkas, taip pat gerai žinomas kaip tarptautinių meno festivalių bei parodų kuratorius, naują tūkstantmetį pradėjo atsisakydamas CV. O naujausiuose paveiksluose su klusnaus kūdikio nuolankumu tapo keistą, it iš ikikarolinginių barbarų laikų pasičiuptą stilizuotą gyvastą. Figūriniuose kūriniuose turinys yra pakankamai iliustratyvus, o abstrakcijose kiekvienas spalvos plotelis prilygintinas medalius keičiančioms spalvinėms juostelėms, t. y. spalva tampa reikšme. Ar paveikslai yra dailininko medaliai?

Provokatyviausias V. Viningo parodos kūrinys – triptikas “Bananų valgytojos”. Nerijaus Jankausko fotoreprodukcija

Už nešvankumą ir drąsą

Jei taip, tai Viningui iki awardo už nešvankumą ir drąsą pritrūko labai nedaug. Už socialiai provokuojančią tapybą Baroti galerijoje – juk minėjau, kad autoriai yra panašūs dvasia. Provokatyviausias kūrinys, be abejo, – triptikas “Bananų valgytojos”. Čia V. Viningo pilkai ekspresyviai nuvarvėjusioje gamoje pavaizduoti beasmeniai moterų veidai sukežusiais bruožais, skylės burnos, bandančios apžioti bananą (na, patys nujaučiate, ką ir kaip…). Bet reikėjo žengti dar toliau. Kalbu apie ant kitos sienos 6 miniatiūrų ciklą “Gimnazistės”. Taip pat veidai. Tik jokios erotikos, bananų. Tik kaukės, kai kurios, regis, atpažįstamos, bet ne tai svarbiausia.

Šiedu sugretinimai padėtų išsiaiškinti, ties kokia riba sustoja provokacija. Provokacija V. Viningo parodoje ir apskritai mene. Bent jau šioje parodoje nuosekliai juntamas jos siekimas, bet nujaučiamas ir idėjos nenuoseklumas, t.y. galime numatyti, kuo baigsis provokacija. O jeigu bananus žįstų moksleivės… Skandalas garantuotas! Pagaliau V. Viningas išgarsėtų deramai.

Na, pagalvokite, jeigu drobėje bananas iš tiesų realistiškai ejakuliuotų, ko slapta visi trokšta, – tai nepaprastai banalu pataptų. Jis turėtų ejakuliuoti varvančiais viningiškais potėpiais (taigi tikros tapybos syvais, kas yra padaryta vienoje bananų valgytojų dalyje), tik, be abejo, gimnazistės burnoje. Šešių nimfečių paveikslų ciklą tuomet galima būtų pavadinti “Ir jos pažino meno skonį”. O kadangi “meno” lengvai galima būtų supainioti su “mano”, – įsivaizduojate, kaip turėtų nuskambėti spaudoje?..

Sakysite, provincialu Europos mastu? Tačiau kiek tai provincialu, priklauso nuo reklamos kiekio. Būkim grubūs ir teisingi, jei niekas tokio triuko nepastebėtų, o dar dukrų tėveliai paplotų mokytojui per petį ir sakytų – o, gerai nutapyta, o dar nepareikštų papeikimo kokia nors moralės tarnyba, ar dar geriau – neišmestų “iškrypėlio” iš darbo, tai kokia tai provokacija?

Gink Dieve, nekalbu, kad taip reikia. Kalbu apie tobulą provokacijos mechanizmą. Provokaciją paprastai lydi baimė peržengti moralės ir visuomeninių santykių ribą. Kaip kad ir kūryboje, dažnas pradeda kaip norėtų ir nori, o paskutinį žingsnį žengia kaip moka. O kad provokacijos norėta, rodo tos jau etatinės Viningo paveikslų “Bananų valgytojos”.

Tai kas gi parodoje svarbiausia? Tapyba ar provokacijos idėja, kuri padeda su ja susipažinti? Kadangi tapybinių poslinkių nėra (tos pačios spalvos, tie patys nuvarvėjimai, ta pati kompozicija, tie patys negyvi veidai, tos pačios lokalinės spalvų zonos…), bet, regis, provokacijoje pasistūmėta. Kitaip tariant, privalomoji programa nuobodi, bet štai už artistiškumą galima pagirti. Belieka laukti dailininko performanso. Turime savo Balthusą. Turime.

Labai estiška tapyba

O ką gi galima pasakyti apie esto performansų meistro tapybą? Lietuvio akimis žiūrint – absoliuti banalybė… Bet jei kalbėsime apie estiškos dailės prezentaciją – tai tikrai labai estiška tapyba. Patikėkite, jie iš tiesų taip tapo. Lokaliai, tarsi žiedus spalvoto popieriaus fone dėliotų… Lyg aplikuojantis pradžiamoksliukas sudėsto jisai tapinius. Na, taip vaikiškai. T.y. profesionaliai, jog pro žiedus tuos it nektaras sunkiasi primityvistinis mąstymas, kursai žymus visuose estų meno lygiuose bei kalibruose. Taip pat ir šiuolaikiniame mene, kur vėlgi “kabinama” ta pati identifikacijos tema, bet labai fotografiškai tiksliai vaizduojamas veiksmas, turinys nuosekliai nepaslėptas… Kur povokacijos – atvirai paprastos, netgi vulgarios laukiama. O, pavyzdžiui, priešpastatykime nebūtinai mąsliuosius lietuvius. Priešpastatykime kad ir vėlgi KKKC inicijuotą, atvirai provokuojantį ne tik fiziologija, bet ir labai techniškai perdirbta humanizmo estetika, parodų rūmuose ką tik eksponuotą latvio M.Grosbaho parodą “Made in Latvia”…

Estai, anot A.Joono, išliko barbarais. “Ir tuo didžiuojuosi ašen, – per atidarymą užtraukęs senovinę piemenų dainą (autorius jaunystėje dirbo skerdiku), sakė dailininkas. – Manęs niekas nemokė meno, kurti išmokau stebėdamas gamtos formas.”

Prieš keturis mėnesius “Navalyje” pristatytas A. Miežis, atrodytų mąsliai ekspresyvus, palyginti su A. Joonu. Garantuoju, A. Miežis Estijoje turėtų didelį pasisekimą.

Pažymėta teritorija

Gėlė – kaip pasaulio modelis – kiek sykių frazė jau girdėta… Kiaušinis – taip pat… Kas ten dar?.. Apskritimas, spalva gali reikšti pradžių pradžią. Ne tai svarbu, ne tai… Svarbu, ką menininkas pasirinktu meninės išraiškos formatu nori pasakyti.

Taigi estų tapyba lietuvio akimis žiūrint yra panaši į mandalas – su tiksliu laukelių išdėstymu, maža temine variacija. Tapyba įdomi ne atskiro kūrinio poveikiu, bet parodos, kaip ciklo, suformavimu. Kur vienas paskiras darbas “nekalba” (o antai V. Viningo “kalba” ir galėtų “kalbėti”, jei tik metaforiškai šnekant bananą iš gerklės kas autoriui ištrauktų, idant surikti galėtų jisai, ko labai jau jam norisi…).

Taigi, kaip aš žiūrėčiau į A. Joono parodą atsietai, jei nežinočiau jo kūrybos konteksto? Viena vertus, tai dekoratyvios dailės kryptis (ji būdinga ir L. Liandzbergiui, ir minėtam A. Miežiui, jau pateikusiems “Navalyje” lietuviškas projekto “Spalvos formatas” versijas), kada dekoratyviai tapoma ne dėl dekoratyvumo. Kada tapoma spalvą naudojant ne jausmams išlieti ant drobės, bet tarsi tam sezaniškam, modernistiniam logikos dėsniui, į kuri visas jausmas sudėstomas, plokštumoje išreikšti. Plokštuma – tai pagrindas, sako “Spalvos formato” menininkai. Tarsi pagrindas, nuo kurio nenuslys fantazija, ir nenugarmėsime į tik emocijomis paremtą dažo sluoksnių marmalynę. O gal tai savigyna (jei atmesime tautybių charakterio ypatumus), tokia pati iš esmės, kaip dažo varvalų siena, priešpastoma lietuviškoje tapybos tradicijoje (aš ją tikrai myliu) tarp savęs ir pasaulio. (Beje, estai mūsų tapyboje pasigenda grynosios spalvos skambesio ir aiškių jos plotų…)

Taigi du mėnesius veiksiančioje A. Joono tapybos parodoje staigmenų nėra. Betgi yra estiškas kvapas. Kiaurą parą veikiančios ekspozicijos zoną juo pažymėjo Yellow Wolfman. Arba Geltonasis Vilkolakis, kaip save slapyvardžiu pristato menininkas.

Parodų afiša

Parodų afiša

Klaipėdos dailės parodų rūmai (Aukštoji g. 3)

06 01 – 07 25 Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedros studentų kursiniai ir diplominiai darbai.

06 10 – 07 17 „Realybė X abstrakte”: Lietuvos menininkų projektas.

Darbo laikas: 11-19 val., ne darbo dienos – pirmadienis ir antradienis.

Klaipėdos paveikslų galerija ir P.Domšaičio kultūros centras (Liepų g. 33)

„Šiuolaikinė lietuvių taikomoji dailė“: iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių – tekstilė, keramika, porcelianas, stiklas, juvelyrika, metalo kalimas, oda.

„Australijos ir Okeanijos tautų meno kūriniai“: dievybės ir apeigų atributai – menų mecenatės Genovaitės Kazokienės (Australija) dovanota kolekcija.

Prano Domšaičio (1880-1965) tapybos ekspozicija.

„Pictures from Utopia“: Tomas Niumanas (Vokietija) – fotografija.

Galerijos Meno pažinimo centre:

„Knyga“: Lietuvos moksleivių meninių projektų konkurso kūrybiniai darbai.

Klaipėdos miesto moksleivių keramikos kūriniai.

„Ąžuolupės“ pagrindinės mokyklos mokinių kūryba.

Darbo laikas: 12-18 val., sekmadienį – 12-17 val., ne darbo diena – pirmadienis.

Baroti galerija (Aukštoji g. 3 / 3a)

06 01-09 „Šviesa tyloje“: Saulius Kirvela (Vilnius) – fotografija. Atidarymas – šiandien 18 val.

06 10 – 07 01 „4 x44“: Rytas Jurgelis (Palanga), Rytis Martinionis (Klaipėda), Vidas Bizauskas (Klaipėda), Remigijus Treigys (Klaipėda) – meno projektas.

Darbo laikas: 11-18 val., šeštadienį – 11-17 val., ne darbo diena – sekmadienis.

„Klaipėdos galerija“ (Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10)

„Panevėžys – Klaipėda“: Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus narių tapyba ir keramika.

06 09-30 „Estampas kitaip“: Lietuvos grafikos projektas.

Darbo laikas: 11-18 val., šeštadienį – 11-16 val., ne darbo diena – sekmadienis.

„Klaipėdos galerijos“ filialas Palangoje (S.Dariaus ir S.Girėno g. 13)

06 03 – 07 01 Lietuvos dailininkų tapyba ir grafika.

Darbo laikas: 14-19 val., ne darbo diena – pirmadienis.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10) II aukšte

Tarptautinio projekto „Now Art Now future. Print“ / „Rytoj yra dabar. Grafika“ dalis – „Life together“: Ilzė Abika (Latvija) – objektai su grafika.

Darbo laikas: 12-18 val., šeštadienį – 12-17 val., ne darbo diena – sekmadienis.

„Raina galerija“ (Kepėjų g. 17)

„Paprasta Pilnatvė“: Lina Jonušaitė (Klaipėda) – akvarelės.

Darbo laikas: 10.30-19 val., šeštadienį – 11-16 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Dailės salonas „Paletė“ (Taikos pr. 18)

Klaipėdos dailininkų tapyba, akvarelės, grafika, keramika.

Darbo laikas: 9.30-18.30 val., šeštadienį – 9.30-15.30 val., ne darbo diena – sekmadienis.

„Parko galerija“ (Turgaus g. 9)

„Širdies pėdsakai“: Anita Vika Veten (Norvegija) – akvarelės, Kristina Daukintytė-Os (Lietuva – Norvegija) – tekstilė.

Darbo laikas: 10-18 val., šeštadienį – 10-15 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Galerija „Pėda“ (Turgaus g. 10 / Vežėjų g.)

Zane Lavrinovicha (Latvija) – juvelyrika.

06 16 – 07 20 „Calma“: Natalia Arceneguy (Ispanija) – juvelyrika.

Darbo laikas: 10-19 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Antano Mončio namai-muziejus (S. Daukanto g. 16, Palanga)

Papildyta nuolat veikianti Antano Mončio (1921-1993) kūrybos ekspozicija: skulptūros, piešiniai, koliažai, kaukės, švilpiai.

„Stichijos / vanduo“: Danas Aleksa, Redas Diržys, DG, Eglė Gineitytė, Gintaras Kamarauskas, Linas Liandzbergis, Dainius Liškevičius, Alvydas Lukys, Kęstutis Lupeikis, Valdas Ozarinskas, Gintautas Trimakas, Jurga Užkurnytė – fotografija, videomenas, skulptūra.

06 04-09 pirmosios Antano Mončio premijos laureatė Jurga Barilaitė (Vilnius) – tapyba, piešiniai, videomenas.

06 10 – 07 08 tarptautinio Antano Mončio vaikų ir jaunimo kūrybos konkurso laureatų darbai.

 Darbo laikas: antradienį – 12-17 val., trečiadienį, ketvirtadienį, penktadienį, šeštadienį, sekmadienį – 14-21 val., ne darbo diena – pirmadienis.

Juodkrantės parodų namai (Liudo Rėzos g. 8)

Juozas Vosylius (Klaipėda) – tapyba.

Danutė Žalnieriūtė (Klaipėda) – grafika.

06 04-30 Audrius Janušonis (Alytus) – keramika.

06 04-30 „Neringos vaizdai“: Jūratė Bučmytė ir Albertas Krajinskas (Vilnius) – akvarelės, tapyba.

06 10 – 07 07 „Lėlės“: Eglė Kvintienė ir Ona Kvintaitė (Vilnius) – tekstilė.

Darbo laikas: 10-18 val., šeštadienį – 10-16 val., ne darbo dienos – sekmadienis ir pirmadienis.

Metalo pėdsakais per istoriją…

Metalo pėdsakais per istoriją…

Petro Gintalo medaliai. “K. Donelaitis”. “Kražiai – 750”. “Vestuvės”.

Goda Giedraitytė

Kelias gegužės savaites “Klaipėdos galerijoje” svečiavosi žymaus Lietuvos medalininko, Vilniaus dailės akademijos Telšių dailės fakulteto dekano Petro Gintalo ir jo sūnaus Martyno kūrinių paroda “Pasikeitimai”, skirta dailininko 60-mečiui.

Dialogas su vertybėmis

Kelionė medalio paviršiumi visuomet intriguoja. Keliasluoksnis metalo kūrinio paviršius tėra tik užuomina į po išoriniu ir formaliu plastikos rūbu slypinčią daugiaplanę reikšmių ir simbolių karuselę. Mastelio apribota metalo plokštelė savyje sugeba sutelkti visą pasaulį – tą meno kūrinio anapusybę (“reversą”), už kurios kaupiasi ištisi žmonių, tautos ir/ar valstybės likimai. Medalis – tai apdovanojimo, pagerbimo ir/ar atminimo ženklas, kuriame, anot menotyrininkės Salomėjos Jastrumskytės, laiko ir vietos segmentai uždaromi estetinės ir vertybinės formos pavidale.

Dialogas su svarbiausiomis žmogaus vertybėmis – istorija, tikėjimu, mokslu, dvasios išgyvenimais ar tiesiog gyvenimo prasmės paieškomis – charakterizuoja ir Petro Gintalo darbus. Menininko temų laukas skleidžiasi nuo istorinių Lietuvos asmenybių ir žymiausių kultūros veikėjų (Kristijono Donelaičio, Simono Daukanto, Jono Krizostomo Gintylos, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Pauliaus Galaunės, Vlado Drėmos ir kitų) įamžinimo iki svarbiausių šalies ar miestų (“Lietuvos mokyklai – 600”, “Palangai – 750”, “Laisvoj Lietuvoj lyja lietus”, “XVIII medalių stovykla” ir t. t.) ir paties žmogaus gyvenimo įvykių (“Vestuvės”, “Aš gimiau”) dokumentacijos.

“M. K. Čiurlionis”. Dariaus Vaičekausko nuotraukos

Įkvepia dvasią

Šiame kontekste veriasi du P. Gintalo medaliams būdingi raiškos segmentai – portretas ir architektūrinis pamatas. Ir jeigu pirmasis yra neatsiejamas asmens identifikacijos motyvas, tai daugelyje darbų boluojančios miestų panoramos, atskirų pastatų fragmentai, bokštai, bažnyčių varpinės, kolonos tampa konkretaus miesto, vietovės portretu. Neabejotinai ir vienu, ir kitu atveju tenka akcentuoti tik svarbiausius, ryškiausius bruožus, kadangi menininkas yra ribojamas ir mastelio, ir technologinių galimybių. Tačiau nepaisydamas to, jog neretai metalas diktuoja savotišką sąstingio, nepajudinamo stabilumo, amžinybės būseną, P. Gintalas kiekvienam portretuojamam asmeniui ar vietovaizdžiui sugeba įkvėpti tik jam vienam būdingą dvasią, atskleisti laikmetį ar svarbiausius charakterio bruožus.

Faktografinis laukas kiekviename medalyje yra apvalomas, redukuojamas iki svarbiausių konkrečiam subjektui ar objektui ženklų ir simbolių. Todėl čia nelieka atsitiktinumo; formuojamas individualus, autorinis istorijos reportažas, savyje sutalpinantis gana svarų detalių, portretų, tekstų naratyvą.

Ir vis dėlto P. Gintalo medaliai – erdvūs. Greta visos elementų gausos tvyro atviros pauzės, ramybės ir tylos intarsijos, kviečiančios įsigilinti, susimątyti. Tai – kontempliatyvūs kūriniai, skatinantys mąslumą. Lietuvos autorių kontekste išsiskiriantys masyvumu, aiškiu kompozicijos konstruktyvu, P. Gintalo medaliai visų pirma – paminklai, sergintys asmenybių, datų, vietų atmintį ir trokštantys susigyvenimo, “perskaitymo”, supratimo.

Prasiveržia laisvamaniška žaismė

P. Gintalo medaliai alsuoja tradicine metalo plastikos ir minties raiška. Autorius plėtoja klasikines medalių formas, vaizdą dažniausiai komponuoja į apskritimą, kartais – kvadratą; pasitelkia įcentruotą kompoziciją, kurios emfazė tenka svarbiausiam herojui ar simboliniam motyvui. Labai retai stveriasi neišbandyto, novatoriško kelio, būdingo jaunųjų medalio kūrėjų saviraiškai (čia galėtume prisiminti gal tik netikėtą medalio, skirto M.K. Čiurlioniui, formatą arba mažosios metalo plastikos sūkury skendinčią “Žemaitiją”). Tačiau tuo P. Gintalas ir yra savitas, originalus. Ištikimas savo pasirinktam kūrybiniam keliui, menininkas nuosekliai jį plėtoja ir tobulina.

Menininko darbams būdingas grafiškas linijos ir plokštumos balansas. Trapią ir subtilią liniją jis drąsiai skrodžia aštriu, kampuotu rėžiu ir slopina arba, atvirkščiai, išryškina plokštumine dėme. Taip varijuodamas išraiškos priemonių žaisme bei mėgaudamasis medžiagos struktūra, autorius modeliuoja kūrinio turinį, kuria įtampą, kulminaciją ar tiesiog koncentruoja žvilgsnį.

Galbūt tas pats grafiškumas paskatino menininką greta išeksponuoti piešinius, kuriuose netikėtai prasiveržia spalvų ir linijų žaismė, laisvamaniška dvasia. Pastarieji tapo savotiška atsvara ir papildymu kietam, struktūriškam medalių metalo sunkiui.

Skleidžiasi parafrazės

Ir vis dėlto būtent metale Petras Gintalas įkūnija svariausius savo kūrybinės minties judesius. Po ilgos kelionės nuo menininko galvoje užgimusios idėjos, vizualizuojamos pieštuku popieriuje, per lipdinį iš plastilino bei gipsinį modelį metalas menininko rankose įgyja naują dimensiją – tampa meno kūriniu. Per metalo transformacijas čia skleidžiasi simbolių ir istorijos parafrazės.

Tai ypač raiškiai atsiveria, stebint parodoje rodomą sūnaus Martyno sukurtą videografiką, kurioje atskiri medalių segmentai susitapatina su konkrečiomis vietomis, išnyra iš praeities nuotraukų ar tiesiog sklendžia dabarties tyruose. Lengva grafito linija videoformate pamažu virsta portretu, o eskizas įrėminamas medžiaginiuose metalo kontūruose. Martyno dėka galime sekti minties ir formos sintezės istoriją, meno kūrinio gimimo stebuklą. Kita vertus, tai ir savotiškas dviejų kartų, dviejų menininkų dialogas, vieno kūrėjo žvilgsnis į kito autoriaus darbus, jų interpretacija, pasidalijimas patirtimi. Todėl nenuostabu, jog ir parodą abu autoriai pavadino “Pasikeitimai”. Juk idėjos virsmas kūnu yra viena paslaptingiausių metamorfozių.