Apie vilkę, lūšį ir žalsvąją gyvatę Sondra Simanaitienė

Apie vilkę, lūšį ir žalsvąją gyvatę Sondra Simanaitienė

,,…Aš esu vilkė, lūšis ir
žalsvoji gyvatė.
…Dabar aš vaikštau tyliai
ir esu atsivėrusi
kaip žaizda …”
                  (B.Pūkelevičiūtė)

Neseniai knygynuose pasirodė paskutinė mūsų literatūros mokslo grando V.Kubiliaus knyga monografija ,,Birutė Pūkelevičiūtė – aktorė ir rašytoja”. Mano rašinėlis nebūtų recenzija šiai knygai. Tai akstinas priminti ir parašyti apie egzodo kūrybingą, įvairiapusišką kultūros moterį, apie lietuvių erotinės poezijos šedevriuko (kn. ,,Metūgės”) autorę, pateikiant kai kurias V.Kubiliaus monografijoje išdėstytas mintis.

Nuo 1999 m. B.Pūkelevičiūtė (gim. 1923 m.) gyvena Vilniuje, Pilies gatvėje, palikusi saulėtą savo buveinę Floridos kurortiniame miestelyje Daytonoje. Pasitraukus 1944 m. iš okupuotos Lietuvos į Vakarus, o vėliau į Ameriką, ją lydėjo nerimastinga, jautri nervinė būsena, vienišumo išgyvenimas, depresijos šešėlis, nuo kurių gelbėjo aktyvus kultūros žmogaus gyvenimo būdas, scena ir rašymas. Nors toks parašymas dar kartą patvirtina nuomonę apie moteris menininkes, kad menas joms vienaip ar kitaip yra terapinė priemonė, o ne menas kaipo toks savyje. B.Pūkelevičiūtės atveju linkčiau manyti, jog vis dėlto Birutė yra labiau menininkė, o ne besigydanti.

1951-1952 m. Kanadoje, prancūziškos kultūros mieste Monrealyje B.Pūkelevičiūtė parašo savo pirmąjį, daugiausiai kritikos ir šlovės sulaukusį eilėraščių rinkinį ,,Metūgės”. Eilėraščius rašydavo ant geltonų lapelių ir nešdavo H.Nagiui. Jis pirmasis įvertino jų meninę įkrovą, paskatino išleisti knygutę ir netgi paskolino tam reikalui pinigų. ,,Metūgių” eilėraščiai alsuoja erotine, tai švelnia, tai laukine mylinčios moters jausena, atviru ir autentišku geiduliu, prasiveržusiais iš pasąmonės pasakojamąja verlibro ritmika. B.Pūkelevičiūtė įkvėpta radikalaus dainuojamosios poezijos griovėjo V.Vitmano, P.Celano ,,Mirties fugų”, Giesmių giesmės lyrizmo ir skandinavų impresionistų (S.Lagerlef, F.E.Sillanpaa), įaudrinta meilės A.Škėmai, parašo savo gulbės giesmę ir lietuviškos erotikos šedevriuką. Su neoromantizmo (S.Nėris) tradicija ją sieja tik įvaizdžių pasakiškumas (ragana, dvylika brolių, vaiduokliai ir pan.). Savo bičiuliui S.Santvarui ji rašė: ,,Aš norėčiau, kad manęs nepaliktų mano Ugnis. Bet manyje viskas yra taip pasąmoninga, taip ne mano pačios, kad aš priklausau tik nuo to ,,Kažko” malonės.” Šiuolaikinė jauna rašytoja Sintija Černiauskaitė panašiai kalbėjo apie pjesę, sulaukusią tarptautinio pripažinimo ir atsiradusią panašiu neaiškiu būdu po sūnaus gimimo, ,,Liucė čiuožia”. Kūrybinė energija, sumišusi su moters sielos meilės išgyvenimu, tampa žodžio kūnu.

B.Pūkelevičiūtė, pasirodžius ,,Metūgėms”, buvo apkaltinta moralės ir dorovės nuosmukiu, netgi susilaukdavo nedviprasmiškų pasiūlymų. Ji šaukė laiškuose: ,,Aš nerašau pornografijos”, tačiau konservatyvios visuomenės nuomonė buvo kitokia. K.Bradūnas rašė: ,,Biologinis pradas ir nežabotas vitališkumas gožte užgožia ištisus eilėraščius.” Tai, kas mums šiandien skamba kaip Giesmių giesmės parafrazė, pokario išeivijoje sukėlė pasipiktinimo ir pasmerkimo bangas. Norėdama apsiginti nuo kritikos, B.Pūkelevičiūtė pradeda rašyti autobiografinę dilogiją – ,,Aštuoni lapai” ir ,,Devintas lapas”. Tai romanai, radikaliai neigiantys sovietų sistemą. Jie buvo slapta perrašinėjami, skaitomi Lietuvos pogrindyje. Dilogijoje vyravo eskizinis aplinkos štrichavimas, reportažinė kronika, poetinės metaforos ir aukštoji patriotinė retorika. Daugiau deklaruojama nei vaizduojama. (V.Kubilius)

Jaunystėje B.Pūkelevičiūtė save suvokė kaip aktorę. Atliko nemažai vaidmenų, o 1957 m. ėmėsi režisūros. Jau tada vyko kažkas panašaus, kas dabar vyksta Dramos akcijos metu. Scenoje ant paprastų kėdžių sėdėjo dešimt aktorių ir skaitė K.Borutos ,,Baltaragio malūną”. Vėliau B.Pūkelevičiūtė lyrinio teatro (t.y. aranžuota sakinio melodika, ekspresyvūs pakartojimai, kylančios aukštyn leitmotyvų linijos, baladiška kadencija) forma pastatė B.Sruogos ,,Milžino paunksmę”. Birutės teatras nereagavo į avangardistinio teatro ieškojimus (K.Ostrauskas, A.Landsbergis). Savo režisuotus spektaklius režisierė įrašė į plokšteles ir platino po lietuvių bendruomenes. Dailininkas A.Žmuidzinavičius ,,Baltaragio malūno” plokštelę perdavė Kauno dramos teatrui. Ji turėjo tapti akstinu naujam šio romano inscenizavimui, o vėliau – meniniam filmui ,,Velnio nuotaka”(1974 m.).

Dar vienas įdomus faktas, kad B.Pūkelevičiūtė pirmoji išdrįso išeivijoje sukurti lietuvišką meninį spalvotą filmą ,,Aukso žąsis”. Tai buvo paskutinis didesnis jos režisūrinis darbas, sulaukęs kritikos dėl statiškumo, todėl palikęs nepasitenkinimo pojūtį.

B.Pūkelevičiūtė rašė vaikams eiliuotas pasakas. Vėliau pasirodė dar keli romanai, poemos, pristatę autorę kaip profesionalią rašytoją. ,,Aš rašau išmonę, o ne memuarus” – sakė ji. Poema ,,Mišios už išdaviko žmoną”, anot V.Kubiliaus, gretintina su pačiomis iškiliausiomis egzodo knygomis: K.Bradūno ,,Morenų ugnys”, J.Meko ,,Semeniškių idilės”, A.Nykos-Niliūno ,,Balandžio vigilija”, A.Mackaus ,,Chapel B”.

Bet vis tiek labiausiai ji išliks kaip ,,Metūgių”, kurių vienas eilėraštis buvo įtrauktas į pasaulinės poezijos antologiją ,,The Cry of Rachel”(1996 m.), šalia A.Rimbaud, R.Frosto, V.B.Yeatso, autorė. Ir kaip drąsi, kūrybinga lietuvė. Būtų labai įdomu paskaityti B.Pūkelevičiūtės ne monografiją, bet autobiografiją. Tai galėtų būti puiki medžiaga filmui… bet jos nėra.

Apie taikomąją klaipėdiškių literatūrą

Apie taikomąją klaipėdiškių literatūrą

Sigita Kondratienė

Tai, kas skiriama žmogui iki keturiolikos ar net iki aštuoniolikos metų, visuomenėje tarsi nelaikoma menu. Juk tai „nei literatūra, nei pedagogika“. Tiksliau – „nei velnias, nei gegutė“. O kai kurie autoriai taikomąjį savo knygelių turinį pabrėžia ir patys. Štai Alfonsas Jonas Navickas pavadinimą Vaikų knygelė (DRUKA, 2003) tarsi būtų „nusavinęs“ iš didaktiškai išgryninusios adresatą M. Valančiaus kūrybinės biografijos. Klaipėdiškis dar ir paantrina: eilėraščiai vaikams. Atsivertus anotaciją – Knygelė jaunesniojo ir vidutinio amžiaus (korektūros klaida?) vaikams apie gamtą, keliones, gimtąjį miestą, vaikų tarpusavio santykius ir išdaigas – visai viskas aišku.

A.J.Navicko eilėraščiai vaikams yra tarsi iš gerų „senųjų laikų“ – iš jau seniai „išblukusių tekstų“, užgožtų vaikų poezijos klasikos. Kūrinėlių pavadinimai prašyte prašosi į aprašymus, todėl net ir epiniai eilėraščiai čia yra kaip atvirukai. Pvz.: Šoko voverė į medį,/ Įsikorė kuo aukščiau,-/ Iš tenai mane ji stebi.// Pirmą kartą pamačiau/ Ją tik šiandien…(p.10) – vaikiška nuostaba ir žvėriukas šiose eilutėse tiesiog sulėtinti… A.J. Navicko eilėraščių subjektai nepokštauja, yra paklusnūs ir optimistiški – tiek vaikai, tiek gamta, tiek daiktai. Tik „Vilkas žiemą“ sukelia šypseną, nes elgiasi naiviai kaip vaikas: garsiai rogėse dainuoja (p.21) – gal „gerokai įkaušęs“?. Kiti suaugusieji yra „tikri pedagogai“. Štai kompiuteris. Jis – nepaprastas -/ Daug žino/ Ir kaip elgtis/ Pamokina.(p. 29) Nepaminėjus modernaus daikto, pagalvočiau, kad skaitau kažką iš „nerūpestingos“ savo vaikystės, kai eiliuota paprastai, aiškiai ir skambiai -dėl to keičiu cituodama sakinius vietomis: (Aš) gimtinę savo/ Ligi šiol menu./ (Bet) prie jūrų marių/ Šiandien gyvenu(p.30). Padūmavusios ir susietos su autoriaus biografija A.J.Navicko Vaikų knygelės nuotraukos tokią išnykusio laiko iliuziją tik sustiprina. Bet apžvalgoje prie trumpučio rinkinėlio negalima užsibūti. Reikia atsiversti kitą tų pačių metų leidimo kūrinį.

Nijolės Kepenienės apysakos Išgelbėk mane („Mažasis VYTURYS“) pasakotojas – šeštokas Pijus. Kovinio tėvų gelbėjimo būrio žygiai prasideda moteriškai lengvu sakiniu: Ėmėm vienąsyk ir įkūrėm kovinį tėvų gelbėjimo būrį. Lyg tarp kitko. Tai kodėl pavadinimas labai primena „Atleisk“? Kodėl atsiranda junginys kovinis būrys? Žaidžia šį „žaidimą“ jau ne ikimokyklinukai ir ne pradinukai. Ar pati pasakojimo struktūra tad nesikerta su dvylikamečio berniuko psichikos ypatumais? Paauglys nieko nedaro „lyg tarp kitko“. Jei berniukui nėra vyrų pagalbos, jis pats agresyviai veliasi į konfliktines situacijas. Prašyti – Išgelbėk mane – jam būtų tolygu savižudybei… Bet kaip ir „Pasakaitėse“, čia N.Kepenienės pasakojimas toks pats pilnas moteriškai lengvo čiauškėjimo bei puodų su sriuba ir pukšinčios karališko pyrago tešlos ar miško žvakučių … Kaip ir Pasakaitėse, taip ir čia viskas daroma su skrupulingu subtilumu:

Ponia Vilhelmina išsiruošė į parduotuvę pieno. Ketino užvirti jį vakare ir gurkšnoti su medumi.

Ilgai stovėjo priešais veidrodį. Ar tik nepamiršo ko užsivilkti?Paltas? Na, kas gi žiemą vilki tokiu plonu palteliu? Tai ant viršaus dar užsimetė puskailinius. Plotais, tiesa, išdilusius, bet dar šiltučius [...](p.58) – sustoju, nes niekaip nesuprantu, kad dvylikamečiui vyriškos lyties pasakotojui tokia detali savistaba ir deminutyvinis mėgavimasis pojūčiais būtų „itin svarbu“, kai kartojasi dar ir „Pasakaičių“ „apokalipsės“ – mama šliūkštelėjo į kavą aliejaus, duonos riekę apsitepė garstyčiom… Tai realistinėje apysakoje nei nuostabumo pojūčio, nei juoko jau nebekelia. Bet nuotykių ir žygių bei vaikų klegesio šioje apysakoje daug – tik man labiau primenančio mergaitiškus ikimokyklinukų ir pradinukų „žygius“ bei klegesį…

Ar labai kilnus noras – atskleisti šiuolaikinių vaikų dramą apysakoje Išgelbėk mane – pasieks tikslą? Kūrinio situacijos labai ryškios, intriga irgi meistriška… Bet man – viskas per daug supaprastinta, esminiai dalykai pernelyg lengvai pračiuožti… Ar nėra „kaltas“ dėl to tik N. Kepenienės apysakos pasakotojas? Atskleisti paauglio išgyvenamą šių dienų vaikystės dramą, kai net vyrams tai virsta tragedijomis… Tokio darbo niekada nesiimčiau. Vien todėl, kad esu moteris. Užtat ir skubu vėl į „vyrų pasaulį“.

Rimanto Černiausko Pasakėlės vaikams, vanagams ir sliekams (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003) kažkuo primena vieną K.Kubilinsko skaičiuotę – Vaikai paikai vanagai… Perskaičiusi knygą (iliustruotą R. Oranto) be galo pasidžiaugiau valiūkiška ironija bei paradokso ir alogizmų estetika, atėjusia pirmiausia iš tautosakos, iš vaikų kūrybos, iš didelio jos poreikio „išversti“, „apversti“ pasaulį, taip sukuriant nedalomą žmogaus ir visko, kas gyva, harmoniją. R. Černiauskas (kaip ir N.Kepenienė bei S.Poškus) Pasakėles… konstruoja etiologinių sakmių principu – pačiu gyvastingiausiu principu pasakojant mažiausiajam apie žmogaus fenomeną evoliucijos raidoje ir Dievo Programoje. Beje, knygos metrikoje knyga apibūdinama kaip apysakaitė vaikams – žanriniu požiūriu tiksliau.

R.Černiauskas Pasakėlėse… pasakoja aiškiai ir tiksliai, neprasilenkdamas su konstruktyvine logika, į vaikų literatūros istoriją įėjusia dar su R.Kiplingo knyga „Kaip drugelis treptelėjo koja“… Iš Kiplingo, per P.Mašiotą, matyt, ateina į šią klaipėdiškio knygą ir šelmiškasis pasakojimo komizmas – pasakotojas, aišku, į skaitytoją žiūri iš valiūkiškai atlaidžių juoko aukštumų, bet kartu ir linksmai skatina vaiko veiksmus pozityviai pažįstant pasaulį bei patį save. Pvz., Černiausko knygoje labai laiku atsiranda žodžių junginiai vaikai ir mergaitės bei sliekai ir sliekės, nes ėmęs bręst berniukas „hermafroditinėje“ „vaikų masėje“ neišvengiamai pamato mergaitę – kaip naują kokybę. Tarsi iš Adomo ([...] Dievas[...] davė jiems Adomo vardą (Pr. 5,2) – išryškinta mano) vėl būtų kuriama Ieva. Tad ar negalima patikėti, jog kitą kartą vaikai gyveno su sliekais? Apysakaitėje ir matematiškai įrodoma, kad pasaulyje viskas reliatyvu. Pasakėlėse vaikams, vanagams ir sliekams be galo smagiai juokiantis sukeičiami ir estetiniai (mes, sliekai, net blizgame iš gražumo), ir etiniai (masalas „ant kabliuko“ pasakėlėje „Sliekas meškerioja“ – vaikai) kriterijai. Tačiau per juokus vaikas priverčiamas susimąstyti ir apie išskirtinę žmogaus misiją: iš „rykliškų“ nasrų tiek slieką Zigmutį, tiek pudelį Miką (iš S.Poškaus pasakėlių?), tiek berniuką Jonuką [...] išgelbėja mergaitė [...] Neringa, nes ji mokėjo plaukti net keturiais būdais: šuniuku, varlyte, sieksniais ir ant nugaros…

R. Černiausko Pasakėlėse… labai lengvai susipina amžiai ir istorinės bei šiuolaikinės kultūros asmenybės. Rašytojai Poška ir Stanevičius, brandesniam skaitytojui pažįstami iš XIX a., pasakėlėje „Vaikai ir Poškai“ taip lengvai persikelia į neseną Klaipėdos gyvenimą, jog iš netikėtumo galima tik aiktelėti… Mažieji skaitytojai, aišku, dar nepastebės, kad čia slypi ir ypač subtilūs šaržas bei parodija, bet jiems to dar ir nereikia – daug svarbiau, kad juos patraukė „žygių“ pas labai mokytą Pošką itin gyvenimiški tikslai, šmaikštus epinis žaidimas ir lietuviškos kultūros pavardės. Netikėtai ir puikiai sužaista V.Majakovskio „portretu“. Tačiau tokiose improvizacijose labai reikėtų informacinių komentarų, susiejančių ir epochas, ir kultūrines asmenybes, nes knyga vaikams, o ir ne be netikslumų. Ivanas Rūstusis ir pikčiausias rusų caras – neadekvačios sąvokos. Nevykusi bravūra, kai Pietaris virsta tik vaikų rašytoju. Negerai, kad teigiama, jog Leninas – tik piktas ir paikas sliekas, ir čia pat Rusija verčiama karalyste. Terminais ir vardais žaisti taip nederėtų. Kaip ir tame pat tekste pamokslauti: saugokitės, vaikai, tokių sliekų ir berniukų – ar žmogui sliekai kelia pavojų, ar Leninas vaikas? Reikėtų pakomentuoti, ir kodėl po pavadinimų rašomi taškai, nes kalbos klaidų ir taip neišvengta.

Skaitytojams berniukams itin reikalinga pozityvi vyriška parama. Užtat R. Černiausko Pasakėlės vaikams, vanagams ir sliekams pakeri ne tik epiniu daugiabalsiškumu, bet ir tuo, kad protagonistas sliekas Zigmutis visais aspektais apgina berniuko veikimo logiką bei pirmąkart lietuvių vaikų literatūroje pasako net tai, kaip „vyrai“ ima ir „prapuola“ – ima džiūti iš meilės… Niekis, jog sliekų tėvelis, remdamasis vyriškąja bei „sliekų“ logika, sūnų perspėja: visos mergaitės – plepės, pamaivos, (…)apaugusios plaukais, (…)nemoka rangytis, ryti žemės ir spjaudytis. Senosios rupūžės (archetipinės genties kanonų ir genų grynumo saugotojos) „Brrr…“ apie mergaites – dar menkesnis argumentas, nes slieką Zigmutį šelmiškai krizendamas palaiko ir R.Černiausko „Gustą“ primenantis pasakotojas… Kaip tai gražu ir kaip seniai laukta…

Sigito Poškaus Dovilės albumas (GSG, Klaipėda, 2004) – irgi taikomasis. Turintis iliustracines funkcijas – įamžinti Dovilės Kliševičiūtės sukurtas lėles. Tik daiktą. Daiktą ne suaugusiajam – ne žmogui, suvokiančiam pasaulį pragmatiškai ir racionaliai. Todėl jaunos moters sukurti daiktai ir atsiduria albume vaikams. Bet mąstomas jame žmogaus, kurio likę tik pėdos – šešėliai sniege, buvimas po angelo sparno vėsa… Opoziciškos Dovilės albumo saulės ir mėnulio spalvos bei šių lėlių priešprieša viršeliuose – akivaizdūs būties ir nebūties simboliai. Virtę panteistinėmis/psalminėmis eilutėmis knygos centre jie skelbia tik prisikėlimą – Himnas saulei eina po Maldos mėnuliui… Bet Nebaigta Onelė yra vėl apie mirties realybę. O tai paskutinis kūrinys… S. Poškaus Dovilės albumas – vientisas tropas, kuriame per lėles bandoma pajusti giluminius „žmogaus iš anapus“ impulsus…

Imdamasis tokio darbo, S. Poškus Dovilės albumą konstruoja ne tik kaip pasakų, pasakojimų [...] ir eiliuotų tekstų, bet ir kaip komentarų knygą, tam paraštėse naudodamas įvairių žmogaus dvasinių būsenų kaukes, sukurtas irgi Dovilės. Reikia džiaugtis S.Poškaus subtilumu personifikuojant žmogaus paliktų daiktų pasaulį – pvz., psalminių tekstų kaukėms neleidžiama komentuoti… Vis dėlto marginalijose-komentaruose, daug „filosofiškai“ pokštaujant, neišnaudojama proga suteikti vaikui ir tikrą pažintinę paramą. Taip Petrarka gali ir likti tik S.Poškaus katinu Petrarka. Kaip ir Baltoji Iltis – tik „Sonetų vainiko“ su paantrašte „ašarų vainikėlis, nupintas laisvose valandose“ autoriumi. Ar perpras mažasis „stregozaurus“ „Urbis et Orbis“? Ką atpažins po fraze: [...]ir pilku, skolintu apsiaustu apsivilkusi gali vaikščioti tikra išmintis (p. 61) – ar ne nuodėmingai perfrazuota? S.Poškui smagu mėgautis komiška kultūros eklektika, bet tai gali būti žalinga adresatui… Prabangioje knygoje pilna ir kalbos klaidų. Apmaudu, kad jos atsirado itin pedagogiškame leidinyje. Remdamasis vaikų tautosaka, literatūros klasika, paties vaiko noru žaisti, kuo tik įmanoma žaisti, S.Poškus moko ir skaitymo (deja, kartais neskirdamas garso/raidės), ir poetikos meno, ir muzikos (Fortepijonas knygoje neįkainojamas!)…Moko kūrybingai linksmai, autoironiškai mįslingai ir atlaidžiai šiltai…

Skaitant Dovilės albumą, klausomasi ir Biblijos, ir Anderseno, ir dar kažko… Atsiranda dilema, ar su aiškiomis aliuzijomis į „Pradžios Knygą“ bei anderseniškai liūdna ir Anderseno parafrazių kupina knyga yra vaikams… Kūrinys persmelktas tiek mitologine ir krikščioniškąja, tiek literatūrine ir muzikine ar dailės, tiek klasikine ir moderniąja, tiek istorine bei autobiografine patirtimis, slypinčiomis dažniausiai ne paviršiuje, o semantinėse ir stilistinėse potekstėse… Nors rašoma šmaikščiai lengvai ir puikiai išmokus Dž.Rodario „Fantazijos gramatikos“ pamokas… Užvertusi …albumą, nevalingai paspaudžiu televizoriaus pulto mygtuką… Per „RTR planeta“ vyksta „Kultūrinė revoliucija“: „Anderseno pasakų vaikams skaityti nereikia“… Dėl „žiaurumo“… S.Poškaus knygoje „žiaurumo“ nėra… Tad grožėdamasis pasauliu ir „vartydamasis kūlio“, ar pastebės mažasis jau ne daikto netektį.? Ar susimąstys apie žmogaus laikinumą? Ar jam reikia to? S.Poškus sako – reikia. Ir niekada nėra per anksti, nes suskambėjo telefonas ir Dovilė [...] išskubėjo. Kai taip viltasi: Ar negalima būtų rytoj?.. Tačiau tik sutrikta – Ne?.. Ir štai tu viską matai ir nesupranti, kodėl šauki „rytoj“, o aidas atsiliepia „vakar“(p. 63). (Skaudu, kad į skaidrų minorą atsainiai įsispraudžia paskutinėje pastraipoje rutiniška frazė: viena pasibaigia, kita niekaip prasidėti negali…) Tačiau visas Dovilės albumas – Vaiko Gyvenimo ir neišsipildžiusios gyvenime Moters Misijos apoteozė. Vis dėlto šalia lėlės Dovilės jame man trūksta Dovilės Kliševičiūtės…

37 valandos Varšuvoje

37 valandos Varšuvoje

Juozas Šikšnelis

Praleidęs 37 valandas svečioje šalyje, gali parašyti eilėraščių ciklą ar rengti kūrybos vakarus. Susilaikysiu nuo vieno ir nuo kito, trumpai išvardydamas, ką per tas valandas nuveikiau. Ilgai bendravau su žymiu lenkų skulptoriumi, dideliu ir nuoširdžiu Lietuvos bičiuliu, Vilniuje pradėjusiu kūrybinį kelią, Steponu Vežbickiu. Dvi su puse valandos praleidau Varšuvos universitete su ketvirto kurso baltistais, kurie, puikiai išmokę lietuvių kalbą, visą semestrą ne tik nagrinėjo mano prozą, bet ir vadovaujami dėstytojos Mirianos Kozak išvertė į lenkų kalbą pluoštą novelių bei ištraukas iš „Kryžiaus“. Ne savo malonumui, o publikacijai. Tokių žingeidžių, reiklių skaitytojų retai sutiksi, gal ne veltui pasakyta, kad atidžiausi skaitytojai yra vertėjai. Nustebino ir kitkas – jaunų žmonių pasiryžimas mokytis lietuvių kalbos. Beje, tarp jų nebuvo nė vieno lietuvių kilmės. Studentai būtų nieko prieš pasipraktikuoti kalbos įgūdžius Lietuvoje, bet vasaros kalbos stovyklų, kurias organizuoja Vilniaus universitetas, kainos jiems neįkandamos. Atrodytų, kad lietuviškos kultūros sklaida prasideda Europos miestų universitetuose, kur pasišventėliai mokosi lietuvių kalbos, kad paskui galėtų versti mūsų autorių kūrinius į gimtąją kalbą. Argi jų nereikėtų skatinti?

Likusios viešnagės valandos praleistos Nacionalinėje Lenkijos ir modernioje Varšuvos universiteto bibliotekose.

Iš naujausių zootechninių tyrinėjimų

Iš naujausių zootechninių tyrinėjimų

Daiva Čepauskaitė. “Nereikia tikriausiai būtina” – V., RS leidykla, 2004.

41-ojo “Poezijos pavasario” laureate tapo poetė, dramaturgė bei aktorė Daiva Čepauskaitė už knygą “Nereikia tikriausiai būtina”. Sveikiname!

Rimantas KMITA

Esu karvė, vardu Poezija.
                    Daiva Čepauskaitė

Esu zootechnikas, bet kartais kažkokio nesusipratimo dėka mane vadina Recenzentu ar net Literatūros Kritiku. Vadinkite, kaip jums patinka, mielieji skaitytojai, bet ne mes čia turime įdomesnių atvejų – karvę, vardu Poezija, kuriai gresia pavirsti Poezijos pavasario paukšte. Tai kas čia išeitų – kažkoks pegasas su ragais ir tešmeniu. Nujodys tas postmodernizmas mūsų vargšę mitologiją, bet ar ji mums rūpi, grįžkime prie žemiškesnių, zootechninių šio atvejo tyrinėjimų.

Savo samprotavimus ir pastebėjimus norėčiau pradėti iš toliau.

Prisipažinsiu, mano specializacija – karvės. Turiu pasakyti, kad šitie romūs gyvuliai mane, kaip aukštesnės rūšies atstovą, kartais sugeba tiesiog pritrenkti, ne, ne ragais, bet keistu savo elgesiu, kuris leidžia daryti prielaidas, kad jie yra kažkuo panašūs į mus, t.y. žmones.

Sutikime, kad šiuolaikinės ryšio priemonės suteikia daug objektyvaus pagrindo tyrinėti mus supantį pasaulį. Zootechnikos tyrinėjimai – ne išimtis, jei tik mokėsime tinkamai jais pasinaudoti. Kartą prieš pat Kūčias viename Kauno tvartelyje paslėpiau keletą blakių, kad visuomenei galėčiau pateikti objektyvius duomenis apie Kūčių nakties stebuklus. Tiesa, tąkart technika pavedė (tolyn nuo tvartelio) ir mano juostelę tepasiekė tokia pokalbio nuotrupa:

– Mirti reikia rudenį, – sako vienas balsas.

Po pauzės, tarsi būtų suvalgiusi vieną spanguolę, rūgščiai, koaniškai (šį žodį įdėjo redaktorius) atitaria kita raguotoji:

– Nereikia tikriausiai būtina.

Sutikite, kad gavau pakankamą prielaidą ir smalsumo dozę toliau tęsti savo tyrinėjimus. Šiandien situacija yra pasikeitusi į gerąją pusę – surinkti ir net viešai paskelbti duomenys leidžia atlikti išsamesnius tyrinėjimus.

Pradėkime nuo antraštės, kuria ir paskelbti šie intriguojantys „eiliuoti popiergaliai“: nereikia tikriausiai būtina. Nereikia, neprivalu, bet būtina. Man, kaip zootechnikui, suprasti tokius rebusus nelengva, bet ir aš ne iš kelmelio spirtas. Kažkada aš, tada dar tik būsimasis zootechnikas, buvau priverstas kalti aukštus mokslus, bet štai kartais prievarta praverčia: stebėdamas šią karvę keistu vardu – nors turėtų būti tik numeris – prisimenu kaži ką apie stoikus ir diagnozuoju ją esant jų palikuone (kad karvės genai nesvetimi kilmingam graikų genofondui, patvirtina ir eilutė „lyg palikuonys seno graiko“, p. 72). Pasaulyje neįmanoma išvengti būtinybės, manė stoikai, todėl išorinė žmogaus dvasios laisvės erdvė yra jo pritarimas prigimties veikimui. Žinia, nebus naujiena, jei pasakysim, kad karvės labai ramiai išgyvena tokį būtinybės jausmą – reikia, tai reikia, nuo prigimties nepabėgsi, o stoikai dar pridėtų, kad ir bėgti nereikia, nes taip tik prisidarysi sau problemų. Taigi išmintinga karvė susitaiko su aplinka, ir dėl to jos akys tokios romios, tarsi į ją būtų įsikūnijęs koks indų bodisatva. Mums, žmonėms, tai rečiau pasiekiama būsena, todėl ją mes, viena vertus, itin branginame ir gėrimės, o, kita vertus, neretai painiojame su apatija, kuri, vėl prisimenant stoikų mokslą, yra bene idealiausia žmogaus būsena. Statistiškai įvertinus būsenas, randamas knygoje, dominuotų stoiškoji: „kartą jaučiausi laiminga. / Du kartus nelaiminga. / Tris kartus niekaip nesijaučiau.“ (p. 49).

Dar įdomiau atrodo tai, kad tokia „apatija“, neišvengiama būtinybė kartais įgauna ironijos pavidalą, kaip kad tekste „Pasirinkimas“ – pasirenki viską, o ypač vartotojų visuomenėje, kur karvėms yra aiškinama, kad jos turi laisvę pasirinkti ką tik nori, ir kad jos iš tiesų pasirenka, šis tekstas skamba itin ironiškai: „Išsirinkau gimimo dieną <…> išsirinkau mirtį“ (p. 9-10). O iš tiesų mes patys, t.y. mes, karvės ir jaučiai, jau „seniai suvartoti“ (p. 13).

Bet štai, kad ir kaip dramatiškai skambėtų tokia situacija, ironija leidžia prievolių grandinėje susikurti laisvės pojūtį, o kalbos įvaldymas rimo ketureilyje – savo balsą ir intonaciją. Todėl negaliu nepritarti ankstesniems tyrinėjimams: „Būtent Čepauskaitei yra pasisekę įlieti gyvo kraujo į ketureilį – jau po J. Strielkūno, O. Baliukonės. Tai labai daug“ (prof. V. Daujotytė).

Karvė jaučiasi kiek atokiau nuo šių prievolių, tarsi jas peraugusi, stebi save iš distancijos ir čia mes galime diagnozuoti estetinės šizofrenijos, tiesa, gana simpatiškos, atvejį. Aiškinimų čia gali būti visokių, bet kadangi esame tiksliųjų mokslų atstovai, atkreipėme dėmesį į tai, kad Daiva Čepauskaitė, kurios pseudonimu ši poezija publikuojama, yra įgijusi gydytojos specialybę, kuri padeda gana blaiviai žiūrėti į save ir kitus. O kur dar aktoriniai sugebėjimai, kurie leidžia kalbėti kokiu nori balsu, kurie leidžia susidvejinti, susitrejinti ir iš to dar išgauti grožį.

Svarbiausias dalykas, kurį pavyko išskaityti iš šitų eiliuotų popiergalių, gana paprastas, juk nereikėtų tikėtis iš karvės kažko neįmanoma – suvokimas, pajautimas, kad esi (p. 15) ir kad yra kitas šalia (p. 14, 16, 54, 72, 85). Ir imperatyvai čia visiškai aiškūs:

pasirašai, žiūri, kaip
raidės miršta,
meldies į dievą –
nuo lietaus pridenk,
o jis nutaiko tau į kaktą
pirštą –
gyvenk, jei nori, jeigu ne –
gyvenk.

Mažas pasirinkimas. Bet gražu, ir netgi etiška. Visai ne iš tos rizikos grupės, aprašytos Grigorijaus Čchartašvili knygoje „Rašytojas ir savižudybė“ (ištraukos publikuotos Metuose, 5-6 nr.). Stoicizmas išeina į gera.

Kita ne mažiau svarbi diagnozės tezė, tvirtinanti ryšį su stoikais, būtų karvės pasaulėjautos materialumas. Tekstuose vis randame pabrėžiant, kad „Jokio burto“, „jokių pranašysčių“ (p. 8), žodžiu, susiduriame su skeptiškomis nuotaikomis kokių nors metafizikų atžvilgiu. Ir tai natūralu, karvei tos metafizikos nei raguos, nei uodegoj, na, nebent „kažkoks dievukas šlepsi“ (p. 30) ir kažkokie neaiškūs metafizikos dėsniai veikia (žr. eil. „Metafizikos dėsniai“). O bet tačiau, kaip pasakytų šiuolaikiniai komentatoriai, liūdnaakei kontempliuojant šičia buvimą, ima kartais ir pasirašo kokia eilutė, kur tarsi praveria liuką („ne dangus, tik dangtis puodo“, p. 79), nors ir labai neužtikrintai, abejojant, vis pasiliekant tą tikriausiai, nes iš kur kitur, jei ne iš abejonės, sutrikimo, pasimetimo didelėje, kone bekraštėje naujojo ūkininko ganykloje, iš kur gi tokios gražios maldos atsirastų: „Armahaukai, / juk tavęs nėra, mūsų sielos liūdi.“ (p. 53).

Tokia liūdna priežastinė sintaksė – ne vieno eilėraščio pagrindas. Ketureilis svyruoja tarp konstatavimo ir išimties, tarp įvardijimo ir nutylėjimo, tarp „taip“ ir „ne“ („Diena bus įprasta, rytinis šaltis…“, p. 74). Efektas išgaunamas tuos ryšius naikinant arba komplikuojant: „Noriu pasakyti – eisiu, / bet šalia nieko nėra, / todėl paprasčiausiai einu.“ (p. 23).

Mūsų duomenys rodo, kad tokios eilutės neduoda ramybės ir atsiranda polinkis jas keisti. Pirmuosius duomenis, kurie patvirtintų, kad turime reikalą su popiergaliais, buvo tokios eilutės „ir ne jūra – tik balutė, / ne eilėraštis – eilutė“, atitinkančios įgimtą gyvulio kuklumą. Šiame duomenų rinkinyje jau skaitome: „ir ne žvėrys, o tik pelės, / ne eilėraštis – grybelis“. Pasirodo, pelės ištvermingesnės nei jūra (suprantamas noras pabrėžti gyvulių pasaulį), o pats eilėraštis tampa vienos ne itin malonios ligos diagnoze. Taigi, skaitytojau, matome, kad gyvenimas verčia poetą permąstyti savo kūrybą ir keisti savo kūrinius, kurie yra determinuojami visuomeninių bei asmeninių pokyčių.

Tad karvės produkto riebumas, sudėtis nepastovi, svyruojanti, rimuoti ir velibru parašyti, ilgi ir trumpi eilėraščiai keičia vieni kitus, ir specialistai jau spėjo susiginčyti, kurie geresni – mes pasiliekame prie subjektyvaus skonio kriterijaus ir į ginčus nesileidžiame. Tačiau akivaizdu, kad masinei pieno produktų gamybai šis pienas netinka, galima ją palikti dėl savo keistumo kur nors balto krūmo papėdėj.

Vartau jos gyvenimo ir ligos istoriją ir matau, kas buvo diagnozuota anksčiau. Štai kai kurie pasikartojantys simptomai, regis, tampantys chroniškais: „Lanksti, žodinga, sąmojinga poetės ketureilių kalba laikosi tuo, kas nepasakoma, nuo ko lyg su šypsena atšlyjama, bet kas iš tiesų svarbu ir slypi už grakštaus kalbos srauto – tam tikras tylus egzistencinis nerimas, rūpestis“ (B. Speičytė).

Mokslinėje literatūroje teko aptikti tokį vieną eksperimentą, atliktą su tais pačiais eiliuotais popiergaliais. Paiki jaunuoliai bandė nustatyti, kokios lyties šis produktas ir nustatė, kad jokio skirtumo. Dar ir todėl, kad ten kalbama vyriškuoju aš. Bet tai, žinia, paika, nes pienas, kaip visi esame patyrę, išgaunamas tik iš karvių, o jaučiai panašesni į mus, zootechnikus.

Norėtųsi pasiginčyti ir su kai kurių kolegų išvadomis dėl termodinaminio šio tyrinėjamo objekto aspekto. „Jei galim sučiupti tokią metaforą, galim sustatyti ir keturis ketureilio kampus. Bet namui (jo taip pat keturi kampai) reikia dar daug ko – pirmiausia šilumos“ (prof. V. Daujotytė).

Tiesa, šiluma čia nespinduliuojama be paliovos ir neribotais kiekiais, vis dėlto matome ekonomišką taupymą, kuriuo pasižymi „šiltas / gumbelis krūtinėj“ (11), gal todėl ir prateka „per mus srovelė šilto laiko, / kaip mes per jį, akimirką šilti“ (72). Visuotinio visuomeninio atšalimo metu mano turimi prietaisai rodo, kad šilumos pakanka, o ir pralaidumas aplinkai mūsų negalėtų liūdinti (šis produktas itin populiarus, nes vos tik pasirodęs rinkoje tapo deficitu). O pats tuo asmeniškai įsitikinu, kai be jokių prietaisų, be jokių tarpininkų elgiuosi pagal šią instrukciją:

užėjus šalnoms, kai
nusilengvinsiu,
įlipk į mano krūvą basas,
pamatysi – tokia šiluma,
nuo padų pakils
iki pat pakaušio.

Iš tiesų kyla. Tebūnie tai svarbiausia išvada.

P.S. Kol buvo rašomas šis straipsnis, įvyko planuotas karvės ir lakštingalos susiliejimas – taigi zootechnikai iškyla nauji iššūkiai.

Gitana Gugevičiūtė

Gitana Gugevičiūtė

Senelės paveikslėliai

Mes pietaujame. Motina, tėvas, senelė ir aš. Srebiam daržovių sriubą. Lenkdamasis duonos, įkišu pilvą į lėkštę ir sutepu megztinį. Nujaučiu, kad motina žaibuoja akimis ir tik apsimeta nieko nematanti – atseit kultūringi žmonės neturėtų sukelti diskomforto nekultūringiems…

Senelė irgi siekia duonos. Irgi apsiteršia: keli žirniai nurieda po kėde, pervirusios bulvės ir ištežusios morkos sudrimba ant staltiesės, į kurią jau sunkiasi riebus sultinys. Motina purkštauja kaip žarstekliu glostoma katė – atseit to jau jai per daug. Tėvas guodžia ją nusakydamas, kokį skanų jovalą šiandien ji išvirusi. Motina skundžiasi, kad vis tiek kuris nors iš mūsų ją nuvarys į kapus. Greičiausiai tai būsianti jos pačios nuosava motina, kuri dabar skaičiuoja varnas už lango. „Ir ką čia skaičiuoti, – nesupranta motina. – Trys jos… Trys! Ir viskas. Nėra čia ko skaičiuoti…“ Ir aš nesuprantu, ką čia skaičiuoti, bet man atrodo, kad senelė ir neskaičiuoja, o tik apsimeta skaičiuojanti. Iš tikrųjų ji galvoja, kad jos balsas neteko stiprumo, kad žvilgsnyje neliko skvarbumo, o rankose – maža jėgos. Oi, pasiimtų ji dabar rykštelę, nors prieš daugelį metų neėmė, oi, dailiai išrašytų dukrelės nugaros drobelę gražiausiais raštais, jei tik jėgų turėtų, jei tik nebūtų tokia …

Ima senelė lazdelę ir klibikščiuoja į savo kambarį kaitindama motinos kraują ir, kaip man atrodo, gėdindama tėvą ir mane… Kas dėl manęs – tai nereikia… Apsieisim be sentimentų ir panašiai… Irgi mat priekaištautoja atsirado… Ką aš padarysiu?!… Kas manęs čia klausys?!… Ir išvis – kuo čia dėtas aš?! Tiesiog klykiu viduje, o į senelės priekaištus – tyla prie stalo ir zvimbiančios bitės už lango. Ir ne kažin iš kur atsigrūdusi ir pasiklydusi miesto širšė siurbia švininį nektarą pačiame miesto centre pražydusiame liepyne, o visa bičių šeima renka pusfabrikačius ir neša savo investicijas į senoviniame pastate įsikūrusio banko pastogę. Atrodo, kad kaimo mokytoja, ištremta į miestą, kartu su žirklėmis, rankdarbių dėžute ir keliais nuotraukų albumais (tiek to šlamšto jai tebuvo leista turėti) pasiėmė ir visą septynių avilių bityną… Atrodo, kad mano, kaip lyrinio subjekto, lūpomis prabilo autorius. Tfu – į tai…

Čiumpu duonos riekę, ant jos užsiguldau negrabiai (motina pjausto kaip lietuvė) atpjautą kumpio gabalą ir stoviu prie senelės durų, eilinį kartą galvodamas, ar verta belstis, ar eiti nesibeldus. „Amžinai nepriėdęs!“ – man iš paskos rėkia motina…

Kartą, kai motina liepė pakviesti senelę vakarieniauti, prie durų prastovėjau gal penkiolika minučių, bet taip ir neišgirdau to išganingo „prašom“. Netekusi kantrybės, motina tiesiog atplėšė duris ir rado senelę, sukniubusią ant laikraščių, žurnalų iškarpų, nuotraukų, reprodukcijų ir plakatų ritinių, popieriaus gniužulų ir popieriaus paketų, su žirklėmis rankose, su nutįsusia seile per visą krūtinę. Atvykę medikai nieko nediagnozavo ir nieko negalėjo paaiškinti – suleido raminamųjų, o kai senelė padeklamavo pusę „Anykščių šilelio“, išvažiavo.

Kitą kartą ėjau pas senelę savo reikalais ir nusprendžiau nesibelsti. Galvojau – padarysiu siurprizą. Kai atvėriau duris, man į nosį mušė sieros, „višnevskio“ ir tirštas pakalnučių, levandų, alyvų kvapas, o senelė pusplikė matavosi kažkokį popierinį kostiumą: viršutinę kūno dalį ji jau buvo susukusi į popierinį kokoną, kurio smaigalyje virpėjo mažytė beveik plika galva be skarelės, o apatinė jos dalis – pradedant nudribusiais sėdmenimis, nuplikusia pute ir baigiant rachito išsukiotais kojų pirštais – buvo tokia gėdingai nuoga ir žeidžianti mano akis, kad netekęs amo pats sudribau ant slenksčio, o kai atsibudau, jau buvo penkta valanda ryto ir dabar negaliu pasakyti, ar tikrai tas antras kartas buvo. Tikriausiai sapnavau, kaip ir pusę to, ką čia dabar bandau papasakoti, – žinau, kad nėra jokio reikalo, bet tai darau specialiai. Kaip motina… Motina specialiai stato mane vidury kambario ir susirinkusiems arkliadančiams, triukšmadariams, seniams, pasipūtusiems gimnazistams, nekenčiamiems giminaičiams liepia deklamuoti mokykloje išmoktą eilėraštį… Šlykštų kaip mano gyvenimas… Ir jo viso neprisimenu… Ir jis apie Lietuvą tėvynę… Ir mikčioju kaip idiotas… Tada tėvas išsitraukia akordeoną, sugrabalioja akordą ir galvos linktelėjimu man rodo pradėti „Ant kalno klevelis…“. Ir bliaunu pjaunamo avino balsu… Va, dėl to ir pasakysiu, kad mano motina dėvi korsetą, nes jos pilvas šlykščiai nudribęs, kad ji neturi nė vieno tikro danties ir kad kairiąja ausimi prastai girdi, nes virbalu krapštydama sierą, pradūrė būgnelį… O tėvas nesivalo užpakalio – mačiau jo glaudes, numestas po vonia…

Dėl visa ko krebžtelėjau nagais į duris ir įkišau nosį į kambarį, kurio spalvingomis sienomis draskėsi agresyvūs saulazuikiai; kuris ūžė nuo žemai gatvėje zujančių automobilių, drebėjo nuo pirmuosiuose aukštuose įsikūrusių kavinių leidžiamo popso ir po kurį sklandė senelės tyla… Galėjau valandų valandas stebėti, kaip ji skrupulingai karpo nuotraukas iš laikraščių, žurnalų, sąsiuvinių, reklaminių bukletų, brangių albumų, kuriuos rasdavo mano tėvų bibliotekoje – knygų nugarėlių kolekcijoje, o paskui lygiai taip pat atsargiai klijuoja paveikslėlius pačios pasigamintu lipalu – krakmolu, užpiltu verdančiu vandeniu. Ji man su skudurėliu rankose leisdavo eiti iš paskos ir lyginti po peizažais, natiurmortais ir vienišų sodybų fotografijomis susidariusias oro pūsles, retkarčiais lazdele bakstelėdama į vieną („Ja-ko-bas van Reis-da-lis… Medžiais apaugęs tvenkinys, – greitai išpyškindavau), į kitą (Džo-nas Kons-tab-lis… Šieno vežimas! – sušukdavau), į trečią (Vin… Vin-sen-tas van Go-gas… Menininko kambarys? – netikėdamas paklausdavau) ir į paskutinį tą dieną (Gran-tas Vu-das… Pavasaris grįžta) paveikslėlį, kurio ir mano akivaizdoje sukniubdavo ir trumpam liaudavosi kvėpuoti… Tada aš išeidavau, nes mano kietai vaikiškai širdžiai buvo per „ne lygis“ stebėti, kaip senelė pakelia savo apsiašarojusį veidą ir žvelgia kažkur pro sienas, langus ir skradžiai manęs į kažkokius nesuartus laukus ir sulaukėjusias karves…Aš išslenku lauk varomas pareigos ruošti pamokas…

Motinai šiandien nereikia į darbą, tai iš proto eina namuose – ji kimba į atlapus tėvui dėl sugadintų meno albumų, o šis tik gūžčioja pečiais, kad nieko nežino ir nieko nematė… Man liepia kuo greičiau susirinkti savo niekingą Yu gi oh kolekciją ir dingti iš akių į visas keturias puses… Paskui dar motina aiškinasi, kodėl tėvas ką tik suvalgė gabalėlį olandiško sūrio, o ne dar vieną jos skanųjį kotletą, kaip žadėjo… O dar paskui motina prisimena, kad yra vargšių vargšė, priversta tarnauti vyrams ir visuomenės atmatoms… Tada tėvas trenkia durimis. Tada motina trankosi su pašluostėmis, šepečiais ir bliauna žiūrėdama serialus… Tada paskambina klasiokas Čiū-ū-ū-ty-tė-la ir kviečia į kiemą „pažaisti krepšio“ (suprask, brolau, – parūkyti), o motina tyko už kampo bet kokio atsakymo… Aš pažadu, bet vėliau, kai „paruošiu pamokas“ (suprask, brolau, – kai nusiramins motina). Motina šveičia sienas ir duris, aplenkdama senelės kambarį…

Paskui staiga vėl kažkas paskambina ir mano nuosava motina vos neapsimyža iš džiaugsmo, laimės ir saldybės, dieviškuoju kanalu paplūdusios į nudžiūvusio bambuko sielą: „Petras atvažiuoja! Brolis atvažiuoja!“ (supraskit visi, – krutinkit savo subines ir blizginkit, kas dar neblizga, ir bobutę paruoškit prekybai, nes šiandien senės – brangiausios!). Aš spiriu jai į pliką pėdą, o motina tik žvengia: „Pablūdo iš laimės vaikis! Erdvę užuodė!“. Žvengia, pro rakto skylutę rėkia senelei, kad atvažiuoja jos mylimas Petras; dažosi lūpas, pakuoja senus daiktus, surinktus iš koridoriuje vis dar likusios sieninės spintos, – ją, kai tik neliks senelės, tėvai išvers ir įtaisys kinį šuniui, kurį man žadėjo nupirkti trečiojo gimtadienio proga… Dabar man net ne tris kartus daugiau ir man to šuns nebereikia – jis man tik trukdys miegoti ir smirdės… Bet motinai atrodo, kad reikia, nes tokiu būdu aš įprasiu kuo nors rūpintis ir būsiu jautresnis seniems žmonėms… Ji pati turėjusi papūgą (papūgą! Prieš šimtą metų!.. Jai tėvai nieko negailėjo).

Žodžiu, visiškas šūdas… Ir jeigu Petras atsiveš tą pusprotį vunderkindą, tai nieko kito nebeliks, kaip tik nusišauti, nes tikrai būsime sustatyti vienas šalia kito; būsime matuojami, sveriami, nurenginėjami ir aprenginėjami, bus apžiūrinėjamos mūsų panagės, sveriamos smegenys, tikrinami dantys, matuojamas intelekto koeficientas ir t.t., ir pan. Aš, kaip visada, turėsiu pažadėti „pasitempti“, lygiuotis į Petrą – Šūdatrą Mažąjį, ir tik tada galėsiu eiti į kiemą, kur būtinai kirsiu tam mažapimpiui… Išgirdęs, kad motina koridoriuje jau čepsi bučiuodamasi su broliu, išslenku į balkoną, kad galėčiau atsipalaiduoti nuo kylančios įtampos – paspjaudyti praeiviams ant galvų…

„O, kaip malonu“… „Na, nereikėjo išlaidauti“… „Ką jūs, tai vienas malonumas“… „O kur jūsų vyriukas?“… „O jūsiškis kur?“… „Na, jis kur nors čia“, – jaučiu, kaip motina niršta, bet pamačiusi mane balkone susileidžia: „Eikš čia, mielasis. Pasisveikink“. Pasakau „labas“ ir gaunu lauktuvių – šlykščią knygą apie Vinetu. Pasakau, kad nemėgstu skaityti – irgi gaunu, tik šįkart niuksą. „Kartais tai, ko nemėgsti, ilgainiui tampa malonumu“, – suokalbiškai sako dėdė. „Tai taip, kaip dulkinti ryžą riebią tetą?“ – mintimis paklausiu jo. Man atrodo, kad jis suprato, ką norėjau jam pasakyti, nes atšlyja ir pereina prie svarbesnių reikalų.

Pasirodo, kad namo statyba vyksta ne taip sklandžiai, kaip buvo planuota, bet jie (t.y. mano priekvailė motina ir minkštakiaušis tėvas) tegu nesijaudina, nes jis tuo nieko nenori pasakyti. Iki rudens vis tiek viskas bus sutvarkyta, o kol kas pagyvens „susispaudę“ (nieko sau „susispaudę“! Keturių kambarių bute per du aukštus!). Be to, jų Petras pagal moksleivių studijų mainų programą yra pakviestas pusę metų pasimokyti JUNGTIN(iuose) A(rabų)…, tad vietos tikrai užteks. Na, brangioji negalėjo atvažiuoti, nes jai kažkodėl staiga pašlijo nervai (matyt, nuo artėjančių permainų) ir ji ilsisi SANATORIJOJE. Motina pasiskundžia, kad per visą savo gyvenimą dar nė karto nėra buvusi SANATORIJOJE arba KURORTE. Petras ir motina priekaištingai žiūri į tėvą, kuriam staiga prisireikia į tualetą… O šiaip viskas gerai ir jie labai lauktų mūsų, kai tik įsikurs naujame name su mūsų sena senele…Tada motina staiga prisimena, kad senelė vis dar neaprengta ir vis dar sėdi kambaryje, kuris greitai atiteks man…

„Ką darysit su popieriais? – lyg tarp kitko klausia motina. – Žinok, kad visas kambarys skendi šiukšlėse, o į sienas baisu ir pažiūrėti – nuotraukos ir paveikslėliai, paveikslėliai ir paveikslėliai, peizažai ir peizažai, natiurmortai ir peizažai… Pabandyk atimti žirkles – verkia kiaurą parą… Net ne verkia, o rauda… Net ne rauda, o groja nervais…“ „Na, – sako dėdė Petras, – apgyvendinsime ją rūsyje… arba prieglaudoje… – galės daryti ką nori…“ – ir juokiasi. Ir motina juokiasi. Tėvas šypsosi – kažkaip nenatūraliai. Tiesą sakant, man išvis nejuokinga.. „Juokauju, žinoma“, – pridūrė išsijuokęs į valias Petras. „Žinoma, – sutinka motina. – Eik, pakviesk ją… Ir tegu greičiau – niekas neturi laiko čia sėdinėti…“ „Na, na, brangioji, – ramina ją tėvas. – O gal Petras ir neskuba… Gal po taurelę?“. „Na, gal po vieną ir nepakenktų…“ „Betgi tu už vairo!“ – bando vyrams sutrukdyti motina. „Ne, sesute, manęs laukia vairuotojas!“, – iškelia rodomąjį pirštą Petras. „O! – su pagarba atšlyja motina. – Nuosavas vairuotojas?.. Paaukštino?..“ „Ir dar kaip, sesute!.. Ir dar kaip!“ – išdidžiai atsilošia krėsle Petras, leisdamas tėvui pripildyti stiklą. „Na, tai sveikiname iš visos širdies… (oi, man rodos, kad tuoj vemsiu… Kažkokia lietuvių liaudies pasaka apie rogeles, pastatyta Holivude).

Tikriausiai Čiū-ū-ū-ty-tė-la jau surūkė nugvelbtą cigaretę ir dabar visiems pasakoja, koks esu mulkis, kad net nesugebu išsivilkti iš namų, nes taip bijau savo motinos, kad pridedu į kelnes, kai tik ji į mane pasižiūri. O tėvo tai aš nebijau, nes mano tėvas yra bailys, kuris, pasak Čiū-ū-ū-ty-tė-los, irgi iki apsišikimo bijo mano motinos… Būčiau žmogus kaip žmogus, bet visi mes – daugiau nenormalūs negu normalūs… Ir aš tarp tokių… Ir dar su mumis gyvena senė, kuri taip garsiai čekši žirklėmis, kad Čiū-ū-ū-ty-tė-la vakarais ilgai negali užmigti, nes jo kambarys – tiesiai po tos senės kambariu – ir jis bijo, kad ji, praardžiusi grindis, įlįs į jo kambarį ir sukarpys jo Yu gi oh kortas… O kartais ji taip perdžia, kad Čiū-ū-ū-ty-tė-la krenta iš lovos, nes galvoja, kad prasidėjo karas… „Na, – galvoju apie tai, ką pasakė Čiū-ū-ū-ty-tė-la, – gal ir yra tame tiesos, bet kam taip viską perlenkti?.. Dėl Yu gi oh ir aš jaudinuosi, bet ne daugiau…“ Mintyse aiškinau Čiū-ū-ū-ty-tė-lai, kad pasaulis yra šviesesnis nei jo kambarys, o į tą teritoriją, ruošiausi pasakyti motinai, kur buvo kalinama senelė, aš niekad nesikraustysiu, nes žinau, kad senelės kambaryje saulės jau nelieka iškart po pietų, todėl ten nesiveržiu, nors tu ką… Man patinka šviesa ir viskas, kas iš to išeina…

„Ar tu pasijudinsi, ar ne?!“ – girdžiu, kaip putoja užvirusi motina. „Einu jau, einu“, – pasiunčiu jai kiek riebesnį žodį ir maunu kiek kojos neša, kol negrįžo mano arogancija kirviu…

„Senele, – sakau praverdamas duris. – Petras tavęs laukia…“ Ir žinau, kad niekas neatsakys – senelė niekada neatsako… Dabar ji jau visiškai nekalba… Net į akis nebežiūri – vis kažkur pro šoną… Todėl užeinu į kambarį, kad padėčiau susirinkti žirkles ir dar nepaliestus žurnalus. Sukneles, kurių ji nevilkėjo daug metų… Popierinius kostiumus, kurių ji prigamino kokią dešimtį – vieną, mažesnį, ji padarė man. Nesakė, bet aš supratau, nes ant kokono „krūtinės“ didžiosiomis raidėmis iš spalvotų popierėlių buvo sudėliotas mano vardas. VARDAS – štai kaip buvo užrašyta…

„Senele“, – vėl pašaukiau, nes vakarinėje prietemoje iškart negalėjau atskirti, kur senelė, o kur kokonas, kur popierių krūva, o kur senelė. „Senele“, – sušnabždėjau įtempdamas akių raumenis – nenorėjau uždegti šviesos, kad neišgąsdinčiau jos. Sykį, kai įpuolęs į tamsų kambarį uždegiau elektros lemputę, iš netikėtumo ji apsisisiojo, o paskui ir apsiverkė… „Atleisk“, – sakiau jai ir verkiau kartu. Ji man glostė galvą ir taip verkėme, kol atėjo motina ir pasakė: „Tiek senas, tiek mažas – abu durni“…

Todėl dabar įspėjau: „Senele, aš uždegu šviesą“. Ir uždegiau. Ir nieko – kambarys kaip kambarys. Tik be senelės. Vadinasi, ne tas kambarys. Vadinasi, kambarys ne kaip kambarys. Kitoks kambarys. Beprasmis kambarys su be prasmės apklijuotomis sienomis ir be prasmės sukrautomis popieriaus krūvomis… O kai iš spintos senelė iškiš galvą, kambarys vėl bus prasmingas…

Ir kantriai laukiu, kol senelė iškiš iš spintos galvą, bet ji neiškiša, ir gana. Tada jai sakau, kad einu ieškoti. Suskaičiuoju iki trijų ir einu. Vaidinu, kad labai ilgai ieškau: pakišu galvą po lova – apsižvalgau ir senelės ten nerandu. Tada pakeliu pasipūtusią antklodę ir po ja, savaime suprantama, senelės nerandu. Tada ieškau po stalu, po kuriuo nėra senelės. Ir pasižiūriu po kėde, po kuria senelė nepalįstų, net jei būtų mano metų… Pakeliu vieną kitą laikraštį ir sakau, kad „niekaip negaliu rasti senelės“. Paskui atsargiai praveriu spintos duris, praskleidžiu naftalinu persisunkusius skudurus ir senelės nerandu. Tada, sakyčiau, sunerimstu ir puolu prie praviro lango, bet keturiais aukštais žemiau nerandu senelės ir išsigąstu, kad ją jau kažkas surinko ir nežinia kur išvežė. Bet, išsigandęs galvoju, ji negalėjo išeiti pro langą, nes būtų kilęs baisus triukšmas, užgožęs ir popsą, ir mašinų ūžimą…

„Nėra senelės!“ – šaukiu ir girdžiu, kaip nepatenkinta motina liepia man neišsidirbinėti. „Aš neišsidirbinėju!“ – vėl šaukiu. Pasigirsta nepatenkintas murmesys ir į senelės kambarį įkiša galvą tėvas. Paskui motina. Paskui Petras. Visi pakartoja mano maršrutą. Visi neranda ir nesuprasdami dairosi aplink, kaip ką tik išsiritę karveliai. Petras įnirtingai gestikuliuoja tėvui po nosimi, o tėvas mostais ginasi nuo Petro gestų. Motina renka telefono numerį ir į ragelį aiškina, kad senelė išėjo po pietų ir negrįžta. Labai nervinasi, kai jai liepia nesinervinti ir paskambinti po trijų savaičių, jei senelė bus vis dar negrįžusi. „Tinginių gauja!“ – suklykia į ragelį motina ir trenkia jį ant telefono ragų. Petras trenkia tėvui į nosį, o tėvas atatupstas trenkiasi į kėdę. Aš tupiu kampe ir graužiu iš gėdos nagus – dabar Čiū-ū-ū-ty-tė-la pasakos, kad mes ne tik nenormalūs, bet dar ir mušamės kaip kokie asocialai. Greičiausiai Čiū-ū-ū-ty-tė-los motina uždraus Čiū-ū-ū-ty-tė-lai su manimi draugauti, o Čiū-ū-ū-ty-tė-la viską taip papasakos visam kiemui, kad su manimi nebedraugaus niekas ir aš būsiu priverstas užmušti savo motiną…

„Žor-žas Se-ra…“, – šniurkščiojau. – „Kurbevua tiltas“. Akys slenka nuo paveikslėlio prie paveikslėlio. „Al-brech-tas Alt-dor-fe-ris… Peizažas… Lu-kas Kra-na-chas… Poilsis pakeliui į Egiptą…“

Spalvos ir vaizdai, vandenys ir miškai, grojantys padebesių angelai ir triūsiantys žmogeliai maišėsi mano galvoje lyg paletėje – visko buvo tiek daug, o aš buvau per mažas viską pamatyti… Man sunku buvo žiūrėti pačiam… Man buvo kur kas paprasčiau žiūrėti į lazdelės smaigalį ir tada matyti, kur link jis veda… O dabar lazdelė stovėjo atremta į sieną, smailiuoju galu į dangų. Ir jos niekas nelaikė… O tėvas šluostėsi iš prakirstos lūpos sruvenantį kraują… O Petras nervingai žvalgėsi pro langą… O motina rovėsi plaukus… O lazdelės smaigalys rėmėsi į pavardę… O motina tėvui dėjo šaltą kompresą… O Petras pasakė „atsiprašau“… „Ža-nas Fran-su-a Mi-lė“, – perskaičiau aš… O tėvas pasakė „nieko tokio“… O motina pasakė, kad ją vis tiek kas nors nuvarys į kapus – ir greičiausiai tai būsianti jos pačios nuosava motina, kuri dabar velniai žino kokius juokus krečia… O aš žiūrėjau į Varpų rinkėjas ir man skaudėjo šonus nuo jų sunkaus darbo… O Petras pasakė, kad jis nebeturi daugiau laiko žaisti slėpynes… O tėvas nesakė nieko… O motina prašė dar palaukti… O laikas bėgo… O aš mačiau tris susilenkusias moteris, kurios viską girdėjo… O Čiū-ū-ū-ty-tė-la leido Ozzy Osborne… O aš verkiau… O baltas vikšrelis slinko nupjautu javų lauku… Aš pasitryniau akis – slinko, nors tu ką…

Motina sutiko, kad nieko čia nebeprisėdėsim… Dėdė susiruošė važiuoti, nes vairuotojas sėdi mašinoje visą dieną neėdęs – jis dar turįs sąžinės… Baltas vikšrelis – senelės kokonas – slinko nupjautu javų lauku ir retsykiais į mane atsigręždavo… Motina liepė man liautis spoksoti į sieną… Tėvas pasakė, kad jokio skirtumo, kur aš spoksau, nes mane tikriausiai ištiko šokas nuo minties, kad senelė prasmego skradžiai žemėn arba išėjo kiaurai per sieną… Senelė parodė, kad eina į mišką… Motina pasiskundė Petrui, kad ji jau nebegalinti su manimi susitvarkyti – man nuolat šokas… Petras pasakė, kad dažniausiai tokie dalykai praeina – čia nuo per daug įspūdžių. Tėvas sutiko, kad turėčiau pasveikti, kai man sukaks dvidešimt penkeri, kai vesiu, turėsiu sunkiai dirbti ir auginsiu keletą vaikų. Senelė parodė, kad susitiksim giraitėje už kaimo… Aš nusišluosčiau ašaras – jaučiausi tarsi viešai apsimyžęs. Motina pasakė, kad gerai, jog paverkiau, – mažiau reikės myžti… Dėdė pasakė: „Na, na… Kam taip žiauriai…“

Atrodo, tuo viskas ir baigėsi… Nors ne, – senelė, iškėlusi didįjį pirštą, erzino motiną, bet ji nieko nematė. Pradėjau kikenti. Į mane žiūrėjo kaip į kvailį. Pradėjau purtytis iš juoko. Man norėjo kviesti greitąją. Pradėjau žvengti kaip arklys ir jau niekas negalėjo manęs sulaikyti.

Senelė šypsojosi…

Juozas Šikšnelis

Juozas Šikšnelis

Žinoti ir nežinoti

Vlado BRAZIŪNO nuotrauka

Maža mergytė sakė: daug ką žinau, bet dar daugiau nežinau. Aš po penkiasdešimt penkerių metų vėtymo ir mėtymo paviešinu penkiasdešimt penkis dalykus, kuriuos jau žinau arba dar nežinau

Apie žinojimą apskritai

Tvirtai žinau viena: kartais nežinoti yra daug sveikiau nei žinoti

Žinau, kad nieko nežinau, bet to, ką kasdien pranešinėja žiniasklaida, yra per daug

Nežinau ir jau tikriausiai pritrūks laiko sužinoti, kaip ir kodėl galvoje gimsta nuodėmingos mintys

Nežinau, kokiu greičiu aplink ašį sukasi žemė ir nesijaudinu dėl savo nežinojimo

Iki šiol nežinau ir tikriausiai niekada nesužinosiu, kur teisybė, o kur melas, tik įtariu, jog skiriamoji riba tarp šių definicijų seniai išblukus

Nežinau ir jau tikriausiai nespėsiu sužinoti, kas reguliuoja gerų ir blogų žmonių skaičių ir koks yra jų santykis žemėje

Apie gyvenimą ir mirtį

Nežinau kada ant galvos užkris plyta, bet esu užtikrintas, kad ranka pražūtingam darbui atlikti jau miklinama

Nežinau ir nenoriu žinoti savo mirties valandos, nes nuo šito žinojimo gyvenimas nepailgės, atvirkščiai, esu giliai įsitikinęs

Nežinau tiesaus kelio į dangų ir abejoju ar yra tokių, kuriems kelias tenai tiesus ir rožėmis klotas

Nežinau, ar tikslinga po mirties virsti bronziniu paminklu, kad jį terštų balandžiai ir praeiviai

Nežinau kur gyvena Dievas, bet esu tikras, kad jis gyvena

Nežinau, ar teisingai gyvenu, nors tikiu, jog šis žinojimas nepadės išbristi iš klystkelių

Jei kartais lemta mirti po mašinos ratais, visai nesvarbu iš anksto žinoti, koks bus jos valstybinis numeris

Nežinau, kur – viršuje ar apačioje – atsidursiu, baigęs kelionę šioje ašarų pakalnėje

Nežinau, ar paskutiniosios akivaizdoje lyg Kantas ištarsiu: gana, ar lyg daugelis šauksiu: dar ne

Nežinau gyvenimo jūros, kurioje sėkmingai plūduriuoju, o kartais skęstu, gylio

Nežinau, ar guldamas vakare, atsibusiu ryte, bet esu užtikrintas, kad tai visuomenės pažangai netrukdo

Apie politiką

Nežinau, kurioje partijoje nėra nesąžiningų žmonių, nes sąžiningi buriasi kažkur kitur, tik ne partijose

Nežinau, ar spec. tarnybos klausosi mano pokalbių, tad kalbu taip abstrakčiai, žadu taip gausiai, kad joks estetas (nuo žodžio STT) nepajėgs iš pokalbių sukurpti kompromato

Nežinau, ar norėčiau būti išrinktas seimo nariu, nors neabejoju, kad ketverių metų pritrūktų suvokti, ką jie ten veikia

Nežinau mintinai himno žodžių, bet manau esąs ne menkesnis patriotas už tą, kuris kiekvieną rytą su įkvėpimu jį gieda

Apie moteris

Nežinau, ar noriu turėti haremą, nes pasitaiko, kad nesusitvarkau su viena vienintele

Nežinau ir žinoti nenoriu, kodėl ir kaip kompiuteris užrašo mano tekstą, bet knieti žinoti, kodėl jis, skirtingai nuo moters, netaiso esminių klaidų

Nežinau, kaip prajuokinti žmoną, bet tobulai išmanau, kaip ją nuliūdinti

Nežinau, ar visada norai atitiks galimybes, todėl dažnai atsisakau norų

Nors ne kartą buvau išduotas ir pats išdavinėjau, iki šiol nežinau išdavystės skonio

Nežinau, ar visada žodis „myliu“ atitinka prasmę, ar tėra užsklandėlė pauzei užpildyti

Apie kūrybą

Dažniausiai žinau pradžią, numanau pabaigą, bet niekaip negaliu surasti, kuo užpildyti vidurį

Nežinau, koks buvo mano pirmasis žodis, bet nekyla noras spėlioti, koks bus paskutinis

Nežinau, kas naujo atrasta psichologijoje, bet, anot nuosavų kritikų, kultiniams dabarties rašytojams naujai pavyksta pavaizduoti žmogų

Nežinau, kas geriau: būti turtingu kvailiu ar vargšu genijumi, kaip dažniausiai pasitaiko, nors apie save manau, kad nesu nei vargšas, nei turtuolis, nei kvailys, nei genijus

Iki šiol nežinau, kas paskatino rašyti, bet nekyla abejonių, kad šį pasaulį išvysti paskatino 40-oji nėštumo savaitė

Sėkmingai nežinau, kas yra moderni, postmoderni, kultinė literatūra, bet be vargo galiu nurodyti, kur jos esama, o kur ji atsiranda kritikų pastangomis

Apie turtą

Nežinau ir žinoti nenoriu, kur paslėptas raktas nuo seifo su svetimais pinigais, nes kartais pamirštu, kur raktas nuo manojo seifo, kur seniai neliko pinigų

Nežinau ir nesidomiu savo horoskopu, nors jame Palmyra kas antrą dieną pranašauja didelę finansinę sėkmę

Nežinau stebuklingo žodžio, kuris atvertų duris į… net nežinau į kur

Nežinau, kur pigiau galima nusipirkti pirmo būtinumo ir prabangos prekių, nes už vienas ir kitas esu linkęs permokėti

Nežinau posakio „kuo toliau, tuo gražiau“ prasmės, nes gyvenime kol kas yra atvirkščiai

Apie sveikatą

Nežinau sveiko gyvenimo būdo formulės, taipogi nė vieno, kuriam, taikant šią stebuklingą formulę, pavyko ilgiau išgyventi

Nežinau savo svorio bei ūgio, bet esu užtikrintas, kad tai nepastovūs dydžiai bent aplinkinių akyse

Nežinau, kokiais vaistais atsikratyti galvos skausmo, užtat puikiai žinau, kaip jį sukelti sau, o ypač kitiems

Iki šiol nežinau ir jau tikriausiai nesužinosiu, kodėl kasdien reikia valgyti, o po to vaikščioti į tualetą, kad atsikratytum geros pusės to, ką į save įdėjai, tik malonėkit nepriminti, kad kitokiu pavidalu

Nežinau, kaip ateina miegas užtat puikiai žinau, kas sukelia nemigą

Iki šiol nežinau, ar man nedvokia iš burnos, tad dėl viso pikto stengiuosi kalbėdamas sukti ją į šalį

Nežinau, kodėl kone visas lietuviškas humoras yra apie antrą galą, ir žmonėms tai juokinga, nors kas antram besikvatojančiam, jei nebijotų to pripažinti, kartais antras galas pridaro rūpesčių iki ašarų

Apie likusius dalykus

Nežinau, kas yra laimė, bet žinau, kas yra nelaimė, todėl neteigiu esąs nelaimingas

Nežinau rytojaus orų prognozės, bet šventai tikiu, kad rytdienos orams tas nežinojimas jokios įtakos neturės

Nežinau, ar noriu skristi į kosmosą, kada šalia tiek neatskleistų paslapčių

Nežinau, kuo matuojamas kvailumas bei seikėjama išmintis

Nežinau kasdieninės maldos žodžių, tad dažniausiai meldžiuosi be žodžių ir negaliu skųstis – esu išklausomas

Nežinau ir žinoti nenoriu, kas iš šalia esančių, kada reikia nereikia mielai rodančių dantis, kasa man duobę

Nežinau ir greitomis nemokėčiau apibūdinti, kas yra elektra, užtat žinau, ką į tai atsakė Edisonas: elektra yra, ponai, naudokitės ja

Nežinau ir sunkiai įsivaizduoju, kaip atrodau kitų akimis, bet būtų gerai, kad ir kiti pasirūpintų savo įvaizdžiu mano akyse

Nežinau ir jau tikriausiai pritrūks laiko sužinoti, ar neturiu šansų padaryti ką nors tokio, pretenduojančio į Gineso ar bent Lietuvos rekordų knygą

Nežinau, ar galima tikėti Darvinu, kad atsiradome iš beždžionės, nes stebint realybės šou ir kitas realijas atrodytų, kad žmonėms atėjo laikas sulipti atgal į medžius