„(Ne)Lygiųjų bendravimas“ nutiesė tiltą iš Berlyno į Lietuvą

„(Ne)Lygiųjų bendravimas“ nutiesė tiltą iš Berlyno į Lietuvą

Klaipėdietis režisierius ir aktorius Benas Šarka, dirbdamas su aklaisiais ir silpnaregiais jaunuoliais, supažindino juos su teatro kalba, kartu ieškojo gyvenimo poezijos ir bendravimo džiaugsmo.

Dešimt birželio dienų Vilniuje, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (LASUC) vyko tarptautinio integracinio projekto „(Ne)Lygiųjų bendravimas“ antrasis turas, kurio užsiėmimus vedė Klaipėdos „Gliukų“ teatro režisierius ir aktorius Benas Šarka.

Projektas prasidėjo kovo mėnesį Berlyne Vokietijoje ir po dviejų mėnesių persikėlė į Lietuvą. Jo iniciatorius – R.Bošo fondas, projekto vadovas – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro vadybininkas Nerijus Grigas-Pluhar, o vykdytojai – klaipėdietis režisierius ir aktorius Benas Šarka bei dvidešimt aklų ir silpnaregių jaunų žmonių iš Vokietijos ir Lietuvos.

Pasak N.Grigo-Pluhar, tarptautinis integracinis projektas „(Ne) Lygiųjų bendravimas“ skirtas aklųjų ir žmonių su regėjimo negalia integravimui į visuomenę. Jame dalyvavo 14-20 metų jaunuoliai. „Benas juos „įvedė į teatrą“, pamokė tarsi iš nieko kurti muziką, stengėsi išjudinti, kad jie truputėlį daugiau savimi pasitikėtų. Atrodo, jam tai pavyko. Berlyniečiai ir lietuviai iš LASUC ir Vilniaus licėjaus pamažu rado bendrą kalbą. Jiems padėjo teatriniai trenažai, bendromis jėgomis kuriamo performanso repeticijos, pokalbiai kartu kepant blynus, ekskursijos. Projektui baigiantis ir aklieji, ir silpnaregiai, ir gerai matantys žmonės bendravo puikiai“, – pasakojo projekto vadovas. Anot jo, didelį įspūdį dalyviams paliko išvykos į Trakus, Klaipėdos skulptūrų parką, pasivaikščiojimai Nidoje po kopas. Ilgai jų atmintyje išliks viešnagė Jūrų muziejuje ir delfinariume, kur aklieji ir silpnaregiai galėjo rankomis liesti delfinus, pažaisti su jais.

Birželio 12-ąją Vilniaus „Meno forte“ tarptautinis integracinis projektas „(Ne)Lygiųjų bendravimas“ pristatė savo „sceninį produktą“, paruoštą per du dešimtadienius Berlyne ir Vilniuje. Jame dominavo garsų teatras. „Mintis be vaizdų galiu sunkiai įsivaizduoti, bet net keista, kokį vaidmenį šiuo atveju gali atlikti garsai, – stebėjosi B.Šarka, dirbdamas su aklaisiais ir silpnaregiais jaunuoliais. – Garsas šiame projekte turi ypatingą reikšmę, jį dalyviai kūrė įvairiausiais būdais – balso stygomis ir su daiktais…“ Performansas patiko ir patiems dalyviams, ir publikai.

Projekto organizatoriai ketina jį kitąmet pratęsti, į „(Ne) Lygiųjų bendravimą“ įtraukdami ir pedagogus.

„Klaipėdos“ inf.

Kine – vyrų klystkeliai

Kine – vyrų klystkeliai

Kadrai iš amerikiečių režisierius Aleksandro Peino filmo “Klystkeliai” (2004), gavusio „Oskarą“ už geriausią metų scenarijų.

Žydrūnas Drungilas

Amerikiečių režisierius Aleksandras Peinas (Alexander Payne) apie savo filmą “Klystkeliai” (2004), kuris gavo „Oskarą“ už geriausią metų scenarijų, yra pasakęs: “Norėčiau, kad visi mano filmai priklausytų man. Yra nemažai žiūrovų, kuriems artimi rimti filmai: lėtesni, labiau atidesni, žmogiškesni, ir tokie filmai nusipelno būti statomi. Dėl to ir noriu, kad “Klystkeliams” pasisektų, kad šis filmas paskatintų kitus režisierius”.

Grįžta prie „mažo žmogaus”

Tokią A.Peino ištarmę būtų galima suprasti kaip siūlymą sugrįžti režisieriams prie autorinio kino, kuris, beje, randa vis daugiau žiūrovų pačioje Amerikoje ir varžosi dėl „Oskarų“ kartu su 3D (tridimensiniais), tačiau vienplaniais vienos dimensijos filmais.

Panašu, kad A.Peinui yra artimesnis taip vadinamasis “indie”, arba nepriklausomas, kinas, kuris nebūtinai reiškia kažką labai egzotiško ar revoliucingo. Toks kinas paprastai stengiasi vengti holivudinių klišių (žinoma, ne visada sėkmingai) ir superherojų: tokio filmo dimensijų reikėtų ieškoti personažuose ir scenarijuje, vizualiniame pasakojime, o ne specialiuose efektuose. Dažnai režisierius turi tenkintis nedideliu filmo biudžetu, rinktis aktorius – ne žvaigždes, ir džiaugtis (arba liūdėti) nepriklausydamas nuo didžiųjų Holivudo kino fabrikų ir jų prodiuserių užsakymų.

Apskritai Amerikos kinematografe galima pastebėti tendenciją sugrįžti prie “mažo žmogaus” temų, prie jo neurozių, depresijų, demitologizuojant herojų ir “amerikietiškas grožybes”, labiau akcentuojant scenarijų, gilinantis į vaidybą, o ne į “marketinginį produktą”. Šių tendencijų atsiradimą ir galų gale dokumentikos išpopuliarėjimą galima būtų grįsti socialinių ir politinių temų aktualėjimu, kai labai svarbi tampa individo problema globalioje visuomenėje, paaštrėjusios identiteto krizės ir asmeninės dramos.

Lietuvoje atvirkščiai – būtent su kinu susiję įvykiai ir ženklai rodo (“Lietuvos” kino teatro uždarymo batalijos ir protesto akcijos, Che Guevaros portretas Vilniaus „Kino pavasaryje“), kad kinas savaime jau turi protesto dvasios, kuri paskatins arba bent prisidės prie socialinių ir visuomeninių pokyčių Lietuvoje. Tačiau šis straipsnis ne apie tai.

Dionisiška ir apoloniška

Lietuvoje amerikiečių režisierius A.Peinas turėtų būti žinomas kaip filmo “Apie Šmitą” režisierius (o galbūt ir iš jo ankstesnių filmų “Pilietis Rutas” ir “Rinkimai”), kuriame vieną savo geriausių vaidmenų suvaidino Džekas Nikolsonas. Tai filmas apie priešpensinės krizės ištiktą šešiasdešimtmetį vyriškį, suvokusį, kad visas jo gyvenimas nuėjo veltui.

Šiuo metu klaipėdiečiai gali pamatyti naujausią A.Peino filmą “Klystkeliai”, kurio akiratyje – taip pat vyrų (šiuokart vidutinio amžiaus) krizės. Tačiau filmas neturėtų nuteikti labai rimtai, nes tai – vis dėlto komedija. Filme pasakojama istorija paprasta: du koledžo laikų draugai išsiruošia savaitei į Pietų Kalifornijos vyno slėnį švęsti vieno iš jų paskutines viengungiško gyvenimo dienas. Jei vienam iš jų ši kelionė yra trumpas atokvėpis laukiant leidėjo skambučio, antrajam tai – noras bent laikinai “atsijungti” nuo netrukus laukiančių vedybų.

Tačiau ši kelionė, turinti būti atsipalaidavimu, ragaujant įvairių rūšių vyną, žaidžiant golfą, iš tikrųjų pasirodo esanti tikras jų ego išbandymas. Mailzas, mokytojas ir nenusisekęs rašytojas, kurio romanų nespausdina, neseniai išsiskyręs su žmona, depresuotas, tačiau dievinantis vynus ir žinantis kiekvieno jų skonį ir vertę, iš pažiūros labai skiriasi nuo lengvabūdiško mergišiaus serialų aktoriaus Džeko, kuris dėl vyno skonio nesijaudina – jam visi vynai vienodi. Tarp savo kelionių iš vieno vyno fabriko į kitą jie susitinka Mailzo pažįstamą liūdnų akių padavėją Mają ir susipažįsta su vyninėje dirbančia Stefani, su kuria Džekas iš karto pradeda romaną. Ir ne tik užmezga romaną, bet ir nori atkelti savo vestuvių datą. Mailzui, neišlipančiam iš savo nusivylimų duobės, yra nepalyginamai sunkiau pradėti naujus santykius su moterimi, o tuo labiau suprasti savo chaotišką ir gyvybingą bičiulį. Dionisiška ir apoloniška – šių personažų natūros labiausiai ir atsiskleidžia jų santykiuose su moterimis, čia susipriešinant, čia bandant padėti vienas kitam.

Vynas virsta metafora

Vynas, vyno ir vynuogių rūšys filme “Klystkeliai” prašyte prašosi į metaforas. A.Peino ir Dž.Teiloro scenarijus, parašytas pagal R.Piketo romaną, yra puikus dviplanio rašymo pavyzdys. Filme daugelis pokalbių apie vyną, gana informatyvių, iš tikrųjų susisieja su giliomis emocinėmis personažų problemomis ir būtent apibūdina labiau pačius personažus nei vyną. Vienoje iš režisūriškai subtiliausių scenų Mailzas, sėdėdamas verandoje su Maja ir emociškai kone beatsiveriantis jai, staiga pradeda pasakoti apie savo mėgstamiausią vyno rūšį Pinot, kurio vynuogių rūšis yra “plona odele, temperamentinga” ir kuri reikalauja daug priežiūros ir kantrybės, – tokiu būdu tarsi kalbėdamas apie save. Šią sceną stebėdamas žiūrovas neabejoja, kodėl Mailzas identifikuojasi su Pinot vynuogių rūšimi.

Režisierius A.Peinas yra atidus kiekvienai filmo detalei. Neperspausdamas emocinių jo akcentų, jis leidžia istorijai įgauti savo kvėpavimą ir suteikia žiūrovui galimybę pajusti ilgesingą filmo, kuris pagal žanrą artimiausias būtų komedijai, tėkmę. Pagrindinius vaidmenis atliekantys aktoriai Polas Giamatis ir Tomas Heidenas Čerčas, ir nebūdami pirmo ryškumo žvaigždės, subtiliai, kiekvienu judesiu, krustelėjimu įkūnija savo vaidinamus personažus ir tokiu būdu neleidžia net suabejoti, kad kas nors kitas galėtų geriau atlikti jų vaidmenis. “Klystkeliai” yra geras personažų studijos filmo pavyzdys, nes yra įdomus ne tuo, ką vaizduoja, o kaip tai daro.

Galbūt, jei dabar rinkčiausi vyną, tai, ko gero, pasirinkčiau Pinot Noir, kaip padarė ir daugelis amerikiečių, pažiūrėję filmą “Klystkeliai”.

Beje, šis filmas rodomas “Žemaitijos” kino teatre.

Vilniuje vyksta 1-oji Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė

Vilniuje vyksta 1-oji Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė

Rita BOČIULYTĖ

Birželio 27-ąją Vilniuje prasidėjo 1-oji Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė, vyksianti iki rugpjūčio 11-osios. Ji rengiama sostinėje kaip reprezentacinė Lietuvos šiuolaikinės dailės apžvalga, kurioje dalyvauja menininkai iš visos Lietuvos. Pakviesti ir keli klaipėdiečiai.

Kuratorius – iš Lenkijos

Kvadrienalėje pristatomi ir pripažintų dailininkų, ir debiutuojančių menininkų kūriniai, rodomi reikšmingiausi paskutinių ketverių metų 79-ių autorių darbai bei specialiai šiam renginiui sukurti projektai.

Svarbus renginio aspektas – suaktyvinti Lietuvos kultūros plėtrą ir propagavimą, viešinti nacionalinį meną pasaulyje. Todėl parodos kuratoriumi pakviestas garsus dailėtyrininkas iš Varšuvos Kšištofas Stanislavskis, kuris yra rengęs daug šiuolaikinio meno parodų užsienyje ir puikiai susipažinęs su Lietuvos šiuolaikinės dailės situacija.

Su įžymybėmis

Pagrindinė kvadrienalės paroda vakar atidaryta Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) Vilniuje. Parodoje ŠMC dalyvauja garsūs pasaulyje mūsų menininkai – Vladimiras Tarasovas, Stasys Eidrigevičius, Lietuvos nacionalinės premijos laureatai – Robertas Antinis, Adomas Jacovskis, Augustinas Savickas ir kiti.

ŠMC eksponuojami ir klaipėdiečio fotomenininko Remigijaus Treigio fotopeizažai bei LDS Klaipėdos skyriaus nario telšiškio dailininko Vytauto Mockaičio metalo plastikos objektai.

Galerijose ir stotyse

Ekspoziciją ŠMC lydi parodos prestižinėse Vilniaus dailės galerijose “Arka”, “Lietuvos aidas”, “Vartai” ir kitose bei meno projektai viešosiose erdvėse: Vilniaus geležinkelio ir autobusų stotyse bei Tarptautiniame Vilniaus oro uoste. Mat renginys skiriamas ne tik meno žinovams bei menininkams profesionalams, bet ir plačiajai visuomenei, užsienio turistams.

Šiuo metu kvadrienalės parodoje “Arkos” galerijoje galima pamatyti ir klaipėdiečio dailininko Anatolijaus Klemencovo darbų seriją “Sava Japonija” (fotospauda ant emalio). Kito klaipėdiečio – tapytojo Virginijaus Viningo drobės iš ciklo sakraline tema eksponuojamos kvadrienalės projekte, pirmadienį pristatytame Vilniaus geležinkelio stotyje.

Šiandien ir…

Lietuvos šiuolaikinė dailė užtvindė sostinės parodų sales. Vakar LDS galerija Kaune “Meno parkas” pristatė ekspoziciją “Žvilgsnis į Kauno meną” Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2).

Šiandien kvadrienalės skulptūros paroda “Metamorfozės” ir paroda “Odos menas” atidaromos Šv. Jono gatvės galerijoje (Šv. Jono g. 11), juvelyrikos paroda – “Meno nišos” galerijoje (J.Basanavičiaus g. 1/13), o “Lietuvos aido” galerijoje (Žemaitijos g. 11) bus pristatyta knyga “Kazimiera Zimblytė (Kazė). Dienoraščiai, piešiniai”.

…rytoj tęsis

Rytoj – kvadrienalės parodos “Laikas stikle” vernisažas Vilniaus “Vitražo manufaktūroje” (Stiklių g. 6), keramikos parodos atidarymas Amatų gildijoje (Pranciškonų g. 6), “Vartų” galerijos projekto “Kitos erdvės” pristatymas Šv. Kotrynos bažnyčioje (Vilniaus g. 30) ir Augustino Savicko tapybos parodos atidarymas Savicko paveikslų galerijoje (Vilniaus g. 14).

Pirmąją Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalę remia Lietuvos Kultūros ministerija, Kultūros ir sporto rėmimo fondas bei Lietuvos geležinkeliai. Renginio organizatorė – Lietuvos dailininkų sąjunga (LDS), šiemet švenčianti savo 70-metį.

„Šventasis Provansas” Šventojoje

Rytas JURGELIS. Pilka diena birželyje. 2005 m. Aliejus, drobė, 90×86 cm. Dariaus VAIČEKAUSKO fotoreprodukcija

„Šventasis Provansas” Šventojoje

Birželio mėnesį Šventojoje vyko sveikatos centro „Energetikas“ surengtas skulptorių simpoziumas „Šventasis Provansas“. Jo dalyvių sukurtos skulptūros įkurdintos po atviru dangumi Kuršių tako pradžioje, kur per keletą metų turėtų išaugti skulptūrų parkas.

Į pirmąjį „Šventojo Provanso” simpoziumą buvo pakviesti keturi vilniečiai skulptoriai, kurie dvidešimt dienų pajūryje kalė, gręžė, pjaustė ir šlifavo akmenį. Birželio 24-ąją įvyko oficialus renginio uždarymas ir skulptorių darbų pristatymas. Kiekvienas simpoziumo dalyvis sukūrė po vieną skulptūrą iš granito: A.Ališanka – “Stalą medžiui”, G.Piekuras – “Indą”, S.Juraška – “Augantį akmenį”, K. Venclovas – “Ciute”. Kūriniai eksponuojami prie sveikatos centro “Energetikas” (Kuršių tako g. 1).

Simpoziumas Šventojoje menininkams sudarė sąlygas susitikti ir meno kalba išsakyti savo mintis bei idėjas, palikti kultūros ženklą šioje unikalioje vietoje. “Intensyvus simpoziumo meninės kūrybos procesas šiai geografinei vietai suteikė unikalumo, atspindėjo turtingą regiono istorinę patirtį bei prisidėjo prie jo kultūros plėtros”, – tvirtino šio renginio organizatorius, sveikatos centro „Energetikas“ vadybininkas Valdas Kmita.

Rengėjų teigimu, “Šventasis Provansas” – tęstinis projektas. Šių metu simpoziumas yra tik pirmoji jo dalis, antroji bus kitąmet. “Mes norime sukurti mielą ir gražų skulptūrų parkelį, kasmet jį pa-pildydami bent keliomis naujomis skulptūromis”, – sakė V. Kmita.

„Klaipėdos“ inf.

Už tuos, kurie gimę aną tūkstantmetį!

Už tuos, kurie gimę aną tūkstantmetį!

R.Jurgelio “Ružava suknelė”.

Ignas Kazakevičius

…Juos mylėjo jų žmonos, konditerės, motina gamta, ledų pardavėjos, galerininkės, galbūt netgi studentės baltomis kojinaitėmis. Ir kuždėjo jiems žodžius apie motyvaciją ir motyvą, apie tai, kas yra fantazija ir kada reikia gerti aperityvą. Ir laikas sustūmė juos į kvadratą. 44. Kampai keturi, linijos keturios ir kraštinės. Taip be galo teisinga. Ir tobula. Na, beveik kaip Turino drobulė (čia tapytojams). Kaip Nefertitės koralai (juvelyrams), kaip sterblė koalai (Remigijui).

…Ir bėga tas laikas – ne-at-gręžtinai. O mes atsiverkime menui nūnai…

Nūnai pas Barotį galerijoje vyksta gerai mums pažįstamų autorių paroda. Ryčio Martinionio, Vido Bizausko, Ryto Jurgelio ir Remigijaus Treigio. Kvartetas. Be salto, salsos ir be piruetų. Tiesiog kaip skautų sueiga pievoje gėlėtoj.

Visiems gimtadieniai. Visiems po keturiasdešimt ketverius. Visi primena apie save savo kūriniais.

Ieškant kampo

R.Treigio “Obuoliai II”.

Tai koks gi yra šios parodos kampas ir galėtų būti šios recenzijos kampas? Dailininkas pasirenka kampą pristatydamas save. Menotyrininkas taip pat renkasi kampą rašydamas apie parodą. Koks gi manasis kampas? Anksčiau imdavau interviu iš menininkų. Idant jie atskleistų tai, ką yra sugalvoję (ir po kūrinių paviršiumi paslėpę). Papasakotų plačiau apie kūrybines kančias ir kelią parodoje matomo kūrinio linkui. Ilgainiui pabodo, nes vis dažniau išgirsdavau – frazes iš serijos „aš nemoku kalbėti, tegul kalba darbai ir panašiai“…

Tai reiškia, jog dailininkas sutinka su bet kokia reakcija į jo kūrinius.

Tai ir nebeimu interviu…

Sakysit, o gal autoriai būtų ką nors tarę? Na, ką nors tokio, kas atvertų ir leistų jų sielų gelmes išmatuoti sieksniais ir kalibrais, haiku ir verlibrais?

Bet juk skaitau žurnalistų apžvalgas apie minėtos ketveriukės kūrybą miesto laikraščiuose. Užeinu pažiūrėti. (Vis į tą pačią Baroti galeriją.) Nieko naujo.

R. Martinionio “Medituojantis su muzikuojančiu”. Dariaus VAIČEKAUSKO nuotraukos

Tai ir nebeimu interviu.

Kita vertus, kai matai tą patį ir nejubiliejinėje parodoje, po to proginėje, net nekyla noras klausti, kas pasikeitė. Anaiptol kyla noras klausti, kam tu tai darai, dailininke? Autoriai vietinėje rinkoje ir taip gerai žinomi. Ir jei galerininkas „turi reikalą“, reikalą ir norą, tai pasirūpins savo reprezentantais. Į vernisažą verta ateiti ir susitikti su autoriumi. Šiaip pabendrauti. Kas nematė, pamatyti… Ar paimti interviu.

Esmę keičia dailininkas

O dabar įsivaizduokime, kad dešimt tokių pačių parodų pamato bemaž dešimt skirtingų kritikų ir apžvalgininkų. Manau, jie parašys maždaug tą patį. Skirtumus lems to ar kito žanro, stiliaus pomėgis, galbūt asmeninė meilės ir simpatijos autoriui dozė. Esmė nepasikeis. Nes esmę keičia ne kritikas, apžvelgdamas parodą. (Jis gali tik pastebėti teigiamas ir neigiamas puses, nukreipti, pasiūlyti, galų gale inicijuoti savo pastebėjimus, kurdamas projektus, stimuliuodamas meno procesą).

Taigi esmę turėtų keisti dailininkas. Ką jis norėjo tais kūriniais pasakyti – pristatyti naują savo kūrybinį etapą, stilistinius pokyčius ar tik naujus savo darbus?.. Mesti iššūkį naujomis idėjomis ar tik pristatyti savo naujus darbus?.. Ar tik pristatyti savo naujus darbus? Ar tik pristatyti? Ar tik naujus? Ar tik darbus? Ar?..

Siūlau apžvelgiant parodą palyginti jos pristatymą su mados kolekcijos pristatymu. Save gerbiantis dizaineris pristato pavasario ir rudens kolekcijas, taigi dusyk per metus. O rinka Lietuvoje vienodai nepalanki, jei palygintume investicijų į parodas ir kolekcijas kaštus. Rinka taršo visus vienodai.

Palaiko formą

Išeitų, jog dailininkai turi daugiau privilegijų savo pačių atžvilgiu? Mat likę autoriai, išskyrus R.Jurgelį, atrodo, šia paroda palaiko formą? Regis, kiti menininkai nori tik būti. O ne išgyventi buvimą jais – t.y. nuolat minti mįsles, kurti tą meninę kūrybinę mitologiją. Kūrinys turi veikti, reaguoti į aplinką, netgi autorių ir save patį joje. Ir priešingai, jis neturėtų būti baigtinis, save patį reprezentuojąs…

Na, R.Treigys – klasikas. Jam – atleistina. Suradęs tobulą siužetą ir formą, menininkas, regis, stabtelėjo. Ir autoriaus koncepcija patapo nepavaldi srūvančiam laikui. Priešingai, laikas tarsi pakluso ir leido save užfiksuoti kūriniuose. Tad objektai, kuriuos įprasmina ir keičia autorius, kažkada buvę realybe, ilgainiui taps istorine vertybe? Kaip ir autoriaus naudojama patikrintų vertybių ir tapimo vertybe sistema, kuri yra saugi ir garantuoja jam kūrybą be paklaidos? Bet galėtų klasikas R.T. nors pabandyti išsiveržti iš šio uždaro pasaulio. Jau ir katalogą išsileido…

V.Bizausko juvelyrikos pateikimas jau savaime blokuoja pažiūrėti gražių, tvarkingų, vartojamų, profesionalių papuošalų įvertinimą. Išeksponuoti faktūriškai aktyvių medžio šakų ir pan. fone, ir taip trapūs daiktai dingsta užuot išryškėję. Dingsta taip pat ir dėl to, jog yra pernelyg teisingi, taisyklingai segmentuoti. Šie apskaičiuotos asimetrijos kūriniai skirti padabinti žmogiškąją kasdienybę, tačiau nėra pritaikyti pabrėžti (realiai papuošti, akcentuoti) žmogaus išskirtinumą kasdienybės simetrijoje.

Vardan ko kuria

Ryškesnės permainos pastebimos nespalvotą savo tapybos versiją pristatančio R.Jurgelio drobėse… Taip, tas pats kvadratėlių formatas – tik pilkai gelsvas, toninis, su keliomis ryškesnių spalvų siūlėmis, kreivėmis ir ovalais. Ir ką gi? Atrodo, jog vienintelės spalvos visame formate pakanka įspūdžiui sukelti. Ir labiau veiksnūs paveikslai esti tie, kuriuose klesti tik viena išraiškos dominantė – pvz., laisvai iš tūbelės išspausto dažo dryžis, dominantė, kuri leidžia visiškai atsiskleisti ir kitoms išraiškos priemonėms (pilkam raibuliuojančiam fonui).

R.Martinionis – taip pat befigūris ir abstrakčiai ornamentinis. Tačiau nuolat naudojama a la metafizinė spalvų gama jau ima atsibosti. Mėlyna, specifinė Martinionio balkšvai persikinė, negyvas bordo dryžis veikia lyg tinkas name, kuriame niekas negyvens. Suprantama. Atmosfera tokia kuriama specialiai. Kaip ir kompozicija, kuri yra nepriekaištinga. Bet… Stinga, oi stinga to, vardan ko kuriami paveikslai. To, kad žmogus pasižiūrėjęs tartų: “Paveikslas”. Prisimenu prieš kelerius metus Klaipėdos parodų rūmuose eksponuotus Martinionio objektus – oranžine spalva grubiai nuteptus dėžių konstruktyvus. Gražu buvo pažiūrėt, kaip tapytų manekenų formos persikelia į realias, sunkias ir negrabias, bet palyginti gyvybingesnes formas.

Kas bus naujo?

Pratęsdamas paieškų temą, turiu paminėti, kad gera tapybos paroda šiuo metu vyksta Klaipėdos dailės parodų rūmuose. Gerai pažįstami autoriai, tapybos pokyčiai jų pačių plečiamame diapazone. Čeponis įdomus, ir Ridikaitė. Nieko nauja? Globaliniu mastu – taip. Tos pačios ievos ir alyvos, tos pačios pakalnutės ir slyvos mylimos Tėvynės, taip sakant. Tačiau autorių evoliuciją įdomu stebėti. Ir kiekvieną kartą, išvysdamas tas pavardes plakate ar kvietime, galvoji, o kas šį kartą BUS naujo?

Summa summarum, sarkofagams ir piramidėms dar per anksti, nors ir memuariškai gimėte aname tūkstantmetyje… Nusiplaukite grimą. Ano tūkstantmečio. Svarbiausia žinoti, jog viskas tik prasideda. Nuolat. Anno domini 2005.

Nors išnyko iš žemėlapio…

Nors išnyko iš žemėlapio…

Leidykla “Baltos lankos” ką tik išleido Ulos Lachauer (Ulla Lachauer) knygą “Rytprūsiški likimai”.

Į knygą sudėtos Klaipėdoje, Tilžėje ir Mozūrijoje, Gumbinės apskrityje Kuršių nerijoje gyvenusių žmonių biografijos. Jos daugiau išskirtinės nei tipiškos, tad ne tiek atskleidžia bendrą to krašto žmonių likimą, kiek liudija, kokios skirtingos gali būti tėviškės netekties dramos. Šios labai asmeniškos biografijos koreguoja paplitusią nuomonę, kad tremtis – grupinė patirtis, o milijonų panašaus likimo tremtinių prisiminimai nedaug kuo skiriasi.

Tad kas gi sieja pelkių gyventoją Erdmutę Gerolytę ir nuo vokiečių naikinimo stovyklos išgelbėtą žydų berniuką Beną Grizmacherį? Panelę iš aukštesniojo visuomenės sluoksnio Aną Becker, po nesėkmingos santuokos tapusią joanite ir dirbusią medicinos seserimi Kuršių nerijoje, ir Rytų Berlyno intelektualą komunistą Volfgangą Budrų? Juos sieja jų gimtasis kraštas – Rytprūsiai, – jau išnykęs iš žemėlapio, ir to krašto netekties patirtis.

Knygos autorė žurnalistė ir kino režisierė Ula Lachauer gimė 1951 metais Alene (Vestfalijoje, Vokietijoje), Gysene ir Berlyne studijavo istoriją, filosofiją, politinius mokslus. 1994-aisiais pasirodė jos knyga “Tiltai iš Tilžės. Susitikimai su Prūsijos Rytais ir Rusijos Vakarais”, 1996-aisiais – “Rojaus kelias. Rytprūsių ūkininkės Lenės Grigonytės prisiminimai” (“Baltos lankos”, 2001).

Knygos “Rytprūsiški likimai” leidimą parėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, jos vertimą į lietuvių kalbą finansavo tarptautinis Gėtės institutas.

“Rytprūsiški likimai” išleisti 2 tūkst. egz. tiražu. “Baltų lankų” knygyne ši knyga kainuoja 19,4 Lt.

„Klaipėdos“ inf.

“PLArTFORMA”: Klaipėda vėl taps šiuolaikinių menų meka

“PLArTFORMA”: Klaipėda vėl taps šiuolaikinių menų meka

Goda Giedraitytė

Jūros šventės metu – liepos 22-24 dienomis Klaipėdos laivų remonto įmonės ir miesto piliavietės teritorijoje bei senojo tabako fabriko angare vyks menų festivalis “PLArTFORMA”.

Skirtingi – kartu

Jis užgimė akivaizdaus tokio renginio poreikio kontekste, po praėjusiais metais Klaipėdoje kartu su Švedijos kultūros produkcijos ir informacijos centru “Intercult” organizuoto festivalio “SEAS”, apstulbinusio žiūrovų gausa ir kritikos dėmesiu.

Šiemet tai bus šiuolaikinių vaizduojamųjų ir atlikėjų menų festivalis “PLArTFORMA”, jungsiantis Lietuvos ir užsienio šalių menininkus, bet organizuojamas pačių klaipėdiečių – menininkų grupės “Žuvies akis” bei partnerių – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro – pastangomis.

Pagrindinė festivalio misija – bendrame kūrybiniame vyksme suvienyti skirtingų meno žanrų kūrėjus bei skirtingų regionų ir valstybių meninę patirtį ir saviraišką. Kartu tai ir galimybė atverti naujas kultūrines erdves, kūrybiniais projektais apgyvendinant kadaise buvusias urbanistinės ir pramoninės paskirties teritorijas.

Art + platforma

Šiuos siekius įkūnija ir pats festivalio pavadinimas, jungiantis dviejų lietuvių ir anglų (nuoroda į tarptautinį charakterį) kalbų žodžių kamienus. Jei art visiems žinomas angliškas meno atitikmuo, tai platforma – terminas, dažnai vartojamas uosto aplinkoje. Tuo būdu “PLArTFORMA” tai – simbolinė sąšauka tarp urbanistinės ir kultūrinės aplinkos, nauja erdvė kūrybinei laisvei realizuotis ir pramoninėms industrijoms virsti viešomis erdvėmis.

Kartu tai – įvairiapusio ir daugiašalio kultūrinio bendradarbiavimo projektas, vienintelis tokio pobūdžio renginys ne tik Klaipėdoje, bet ir visame Vakarų Lietuvos regione.

Paribio zonoje

Pagrindinė festivalį vienijanti koncepcija sietina su paribio zonos geografinėmis ir metafizinėmis interpretacijomis. Semantiškai artimi terminai asociatyviai siejami su Lietuvos – kaip Vidurio Europos paribio, Klaipėdos – kaip Lietuvos paribio, paties uosto – kaip savotiško miesto paribio ir jūros bei sausumos sankirtos kategorijomis. Paribio zonai priskirtinas ir pats menas / kūryba, nuolat traktuojama kaip tam tikra ribinė žmogaus veikla, priebėga nuo kasdienybės. O ir pats menininkas juk yra nuolat paribiais keliaujantis klajūnas.

Paribio samprata įkūnijama ir pačiame festivalio charakteryje, kur, nepaisydami tradicinių meno šakų ribų, sąveikauja skirtingi žanrai, raiškos, galiausiai idėjos. Tokia meno sintezė, interakcija tapati laviravimui ties riba, naujų ribinių taškų paieškai, išsiskleidžiančiai į šiųmetiniame festivalyje pristatomą šiuolaikinio teatro, modernaus šokio, muzikos ir dailės kūrėjų bei jų grupių programą.

Šiuolaikinis šokis ir teatras

Choreografų flangui “PLArTFORMOJE” atstovaus jungtinė įdomiausių ir originaliausių Lietuvos choreografų programa (inicijuojama Lietuvos šokio informacijos centro) bei vienos garsiausių pasaulyje Roterdamo šokio akademijos (Nyderlandai) absolventų darbų kolekcija. Pastarąją į Lietuvą atsivežti padeda Karališkoji Nyderlandų Ambasada, o tarp kūrėjų savo darbus pristatys ir vienintelė šioje akademijoje studijavusi lietuvaitė – klaipėdietė Agnija Šeiko-Sarulienė.

Šiuolaikinio teatro pastatymus pristatys dvi Vilniaus institucijos: Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras (TKIC) kartu su “Cezario grupe” bei “Menų spaustuvė”. Pastaroji Klaipėdoje parodys Aido Giniočio režisuotą spektaklį “Apskritas stalas”, reflektuojantį teatro laboratorijos charakterį. TKIC atveš du Cezario Graužinio darbus: kai kuriems klaipėdiečiams jau pažįstamą, bet kaskart vis iš naujo užburiantį pasakojimą apie savęs ir meilės ieškojimą – vokiečių dramaturgo Rolando Schimelpfenigo pjesę “Arabiška naktis” ir patį naujausią kūrinį, ką tik pristatytą festivalyje “Naujosios dramos akcija’05” Vilniuje – šiuolaikinės britų dramaturgijos lyderio Martino Krimpo pjesę “Pasikėsinimai į ją”. Šis spektaklis – tai bandymas suvokti šiandieninio jauno žmogaus maišto prieš jį supantį pasaulį priežastis ir priemones bei tolimesnis “Cezario grupės” eksperimentas, pagrįstas principu, jog spektaklis vyksta ne scenoje, bet žiūrovų vaizduotėje.

Džiazo improvizacijos ir Benas Šarka

Muzikos žanrui festivalyje atstovaus švedų duetas – Biggi Vinkeloe (saksofonas ir fleita) bei Donaldas Robinsonas (būgnai). Džiazo pasaulyje aukštai vertinami muzikantai, ilgamečiai daugelio džiazo festivalių dalyviai, išleidę ne vieną įrašų plokštelę ir aktyviai bendradarbiaujantys su šokio, teatro, dailės kūrėjais, Klaipėdos klausytojus kerės virtuoziškomis džiazo improvizacijomis.

Netikėtais kūrybiniais rakursais ir eksperimentine dvasia turėtų sužavėti ir žinomas Klaipėdos performansų meistras Benas Šarka, festivalyje pristatysiantis savo naujausią monospektaklį.

Instaliacijos ir kinas

Be to, festivalyje dalyvaus ir šiuolaikinės dailės plastiką eksploatuojantys Lietuvos ir užsienio menininkai. Piliavietės teritorijoje ir senajame pilies bokšte visas tris festivalio dienas bus eksponuojami Arvydo Žalpio (Kaunas), Simo Dūdos (Vilnius), Jurgio Malinausko (Klaipėda) erdviniai objektai ir instaliacijos, o jachtų elingo patalpose – dviejų Vengrijos menininkų – János Sugár ir Hajnal Németh – video-instaliacijos.

Liepos 24-ąją žiūrovai galės pamatyti specialią dešimties trumpametražių filmų programą “Moving North” (pristato “NordScen” ir Šiaurės šalių ministrų taryba). Kiekvienas filmukas – tai atskiras įvairių Skandinavijos šalių kino menininkų pasakojimas apie šokį, tyrinėjant judesio ir erdvės santykius, atskleidžiant kartais humoristišką, kartais vizualiai įtaigų choreografijos polėkį.

Taigi festivalio atidarymas – liepos 22 d. 18.30 val. Bilietus į jo renginius bus galima įsigyti internete ir specialiose bilietai.lt platinimo vietose. Daugiau informacijos apie artėjantį festivalį: www.zuviesakis.lt/PLARTFORMA ir www.eb.lt

Olandų kepurė – fotomenininko atvirukuose

Olandų kepurė – fotomenininko atvirukuose

Klaipėdietis fotomenininkas Algirdas Darongauskas išleido daugel metų jo fotografuoto ,,Olandų kepurės“ ciklo atvirukų rinkinį.

Į aplanką telpa 10 standartinio formato atvirukų. Juose – rinktinės ciklo fotografijos, kurių fotomenininkas yra padaręs beveik du šimtus. Taigi čia – tik maža didžiulės fotografijų kolekcijos dalelė, reprezentuojanti unikalų mūsų pajūrio kampelį ir savito fotomenininko kūrybą, jo netipišką žvilgsnį į netipišką peizažą.

Pajūrio regioninio parko Olandų kepurės kraštovaizdžio draustinis – unikalus mūsų pajūrio ruožas, susiformavęs be jokios režisūros, jokio žmogaus rankos prisidėjimo, nuoga gamta, – anot klaipėdiečio ekologo Erlando Paplauskio. Jo teigimu, A.Darongauskas gali būti vadinamas Olandų kepurės dainiumi, kuriančiu moderniąją šios unikalios vietos mitologiją. „Dirbdamas parko ekologu, jau daugelį metų sutinku tarp pajūrio akmenų šmirinėjantį fotomenininką – tai įbridusį vandenin, tai parkritusį tarp akmenų krante… Net atrodo, kad ši vieta be jo prarastų dalį savo paslapties“, – sako E.Paplauskis.

„Kada čia beateitum, nepamatysi to paties vaizdo, viskas kinta, mainosi, vieni akmenys dingsta, kiti atsiranda. Juntu jūros gyvybę, judėjimą, o ir akmenys visada byloja kažką nauja…“ – dalinasi mintimis fotomenininkas. A.Darongauskas su fotoaparatu nesiskiria nuo trylikos metų ir, kaip jis sako, jau trys dešimtmečiai „gyvena menine fotografija“. Savo fotokamera jis yra užfiksavęs Žemaičių Kalvarijos atlaidus – sukūrė didžiulę fotografijų kolekciją apie juos, antri metai fotografuoja „Akmenų portretus“ Mosėdyje ir Orvidų sodyboje ir jau daugybę metų, jo paties žodžiais tariant, – lyg Sezanas lanko savo „Ekso šv. Viktorijos kalną“ – Olandų kepurę. „Mane pakerėjo to pusantro kilometro pajūrio ruožo akmenys, paslaptinga jų kaita, kurioje kartais pasirodo fenomenalūs, neįprasti, magiški, fantasmagoriški akmenys…“ – prisipažįsta fotomenininkas.

A.Darongausko „Olandų kepurės“ fotografijų ciklas jau apkeliavo Lietuvos miestų parodų sales, pabuvojo Kaliningrade. Dabar jo atvirukų rinkinį medžios kolekcininkai. Mat jis išleistas tik 500 egz. tiražu ir knygynuose, spaudos kioskuose vargu ar pasirodys.

A.Darongausko atvirukų rinkinio „Olandų kepurė“ leidimą finansavo Klaipėdos miesto savivaldybė ir Sauliaus Jokužio leidykla-spaustuvė.

„Klaipėdos“ inf.

„Realybė X abstrakte” – tarp esamo ir menamo…

„Realybė X abstrakte” – tarp esamo ir menamo…

Eimis Markūnas. Forma X. Ramūnas Čeponis. Tamsiąją naktį degdama… Vytautas Dubauskas. Slinktys. Saulės slėnis. Antanas Obscarskas. Trys klaidingos plokštumos. Jurga Barilaitė. Saulėlydis bėgte. Dariaus Vaičekausko nuotraukos

Goda Giedraitytė

Klaipėdos dailės parodų rūmuose (Aukštoji g. 3) iki liepos 17-osios veikia jungtinė Lietuvos menininkų kūrybos paroda “Realybė X abstrakte”, iš naujo atverianti abstrakčios tapybos gyvastį ir kviečianti pažvelgti į nematomą realybę, įvardijamą nežinomuoju X.

Esantys čia žvelgia ten

Nors abstrakčioji dailė jau skaičiuoja egzistavimo šimtmetį, kaskart jos veriami būties horizontai vilioja slėpiningomis invazijos į asmeninę žmogaus ir jo aplinkos erdvę galimybėmis.

Anot projekto sumanytojo tapytojo Ramūno Čeponio, “Realybė X abstrakte” turėtų parodyti tai, kas nematoma. Tuo būdu, eksploatuojant grynąsias technines priemones – spalvą, faktūrą, tūrį, toną, liniją, potėpį ir jas praturtinant kūrybinėmis – idėja, mintimi, savistaba ir saviieška, formuojamas naujas pasaulis, savotiška transcendencijos, anapusybės (anaiptol nesusijusių su pomirtinėmis aliuzijomis) sala.

Paradoksalu, bet esantys čia žvelgia ten. Taip abstrakčių priemonių dėka menininkai tampa susilietimo su nesama (arba tiksliau nematoma) realybe stebuklo, gimstančio jų pačių kūrybinės saviraiškos, individualios interpretacijos dėka, liudininkais.

Projekte dalyvauja 10 menininkų: Jurga Barilaitė, Ramūnas Čeponis, Vytautas Dubauskas, Aistė Krasauskaitė, Irma Leščinskaitė, Eimis Markūnas, Raimondas Martinėnas, Antanas Obscarskas, Eglė Ridikaitė, taip pat eksponuojami a.a. Arūno Vaitkūno darbai. Visi jie reprezentuoja skirtingas kūrėjų kartas, individualią tapybos jauseną ir traktuotę, krypčių ir manierų įvairovę. Tokiu būdu paroda įgyja šiandieninės abstrakčios tapybos situacijos Lietuvoje reprezentatorės statusą.

Išryškėja skirtingos raiškos linijos

Ekspozicijoje išryškėja trys iš dalies tapačios, iš dalies skirtingos raiškos linijos. Pirmajai, tęsiančiai vitališką abstrakčiojo ekspresionizmo plastiką, atstovauja R.Martinėnas, E.Markūnas, A.Vaitkūnas ir I.Leščinskaitė. Mėgaudamiesi pamatine tapybos prigimtimi, tapytojai į akis rėžia grynakraujų spalvų, apčiuopiamų faktūrų, intensyvių potėpių magną.

Greta šliejasi kiek nuosaikesnė, subtilesnė, romesnė J.Barilaitės, V.Dubausko ir E.Ridikaitės kolekcija. Pervertindama abstrakčiojo ekspresionizmo principus, ši darbų virtinė susitelkia ties spalvų derinių, jų sąšaukos ir poveikio analize, kompozicinės dermės paieškomis, netikėtu (arba nebūdingo) ekspresijos proveržiu (koks susitelkia E. Ridikaitės žodelyje myliu).

Trečioji grupė dar labiau redukuota, atsisakoma bet kokio gaivališko energijos protrūkio, susitelkiama ties vidujine ekspresija, kurią galime tik nujausti, įžvelgti, sukontempliuoti. Tai – mediatyvaus pažinimo reikalaujanti, minimalizmo tendencijas reflektuojanti abstrakcija (autoriai: R.Čeponis, A.Obscarskas, A.Krasauskaitė).

Po forma slypi turinys

Daugelio autorių darbai raiškos charakteriu labiau susišaukia su spalvos lauko grupės tapytojų, ypač B.Newmano, M.Rothko, C.Still eksperimentais, nei gestine abstrakčiojo ekspresionizmo tradicija, kuriai atstovavo J.Pollock, W. de Kooning, kt. Tačiau, nors techniškai lietuvių tapyba išlieka artima vakarietiškajam abstrakto pradui, socialiai aprengta visiškai nauju rūbu. Menininkai atsigręžia į šiandienos realijas.

E.Markūnas pasitelkia netradiciškas, tačiau nūnai neapsakomai kasdieniškas “drobės” metamorfozes – mašinų kėbulus, kurių pasąmoninis krūvis – mechaninis judesys (važiavimas) susilieja su ekspresyviais spalviniais potėpiais. Savotiškas judesio aidas juntamas ir J.Barilaitės “pergamentuose”. Pačios autorės pėdsakais nugairinti drobių paviršiai, ataidintys kūno meno akcionizmu, reflektuoja žmogaus ir jį supančio pasaulio koreliaciją. Intymias ir ant ribos balansuojančias vienatvės ir meilės kolizijas seka E.Ridikaitė. Arte povera estetiką menantis drobės lakštas su praskydusiu “myliu” reflektuoja šiandieninę socialiai skurdžią aplinką, tuštumą ir liūdesį. Abstrakti asmens erdvė (“myliu”) įsirėžia į abstrakčią pasaulio vienatvę (drobė).

Atgimsta vis iš naujo

Šiuolaikinio pasaulio viziją interpretuoja ir A.Obcarskas bei A.Vaikūnas. Pastarasis šiandieną įsuka į žaidimo verpetą: atskiras ekspresijas – eskizus išbarstydamas ant sienos it ant stalo išsklaidytus šratus. Tuo tarpu A.Obscarskas perfrazuoja postmodernistinę vaizduojamosios ir verbaliosios kultūrų kaitą. It atskirus teksto paragrafus juodame fone išmėtydamas baltas linijas, menininkas kuria netikėtą perversiją: aliuzija į knygą rekonstruojama pozityvo-negatyvo principu. Tokiu būdu svarbiau tampa vaizdinys negu tekstas: iš pirmo žvilgsnio vietoj linijų turinčios pasirodyti raidės virsta tik abstrakčia sąmonės interpretacija, anaiptol nepasiteisinančia realybėje.

Kadaise, cituojant kritikę Jurgitą Ludavičienę, Gerhardas Richteris sakė apie abstrakčią tapybą: “Abstraktūs paveikslai yra fiktyvūs modeliai, kadangi jie parodo tikrovę, kurios mes negalime nei matyti, nei aprašyti, tačiau į kurios egzistavimą mes galime atsiremti”. Anot jos, abstrakčioji tapyba gali būti susijusi su tobulos formos paieškomis, su išraiškos ieškojimu, su noru nugrimzti į tai, kas neapčiuopiama, bet jaučiama, su noru išlieti dvasios proveržius. Visa tai yra ir bus aktualu net ir šiame medijų ir koncepcijų amžiuje. Todėl abstrakčioji tapyba atgimsta vis iš naujo.

Džiazo kariai prieš geltonuosius žmogeliukus, salsą ir roką

Džiazo kariai prieš geltonuosius žmogeliukus, salsą ir roką

Grupės „Tori and Vintage Jazzmen“ vokalistė Tori nusileido nuo scenos ir, bendraudama su publika, dainavo gospelus.

Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ

Veik po mėnesio bandysiu bristi į jau istorija tapusio XII Klaipėdos pilies džiazo festivalio vandenis. Kuklūs, sunkiai beįskaitomi brūkštelėjimai užrašų knygelėje, šimtai fotografijų, kuriose užfiksuotos įspūdingiausios praėjusios džiazo fiestos akimirkos, namuose skambantys kai kurių dalyvių CD ir, žinoma, įspūdžiai, jau saugiai sugulę atminties lentynėlėse – tokie kuklūs šio į apibendrinimus bandančio pretenduoti užsiėmimo įrankiai.

Džiazo kūdikis išstypo

Jau sunku bepasakyti, kiek metų iš eilės tenka tris birželio dienas ir naktis „budėti“ Teatro aikštėje ir džiazo klube „Kurpiai“. Stebėti, kaip braukia prakaitą ir nuovargio debesis vaiko nuolatiniai festivalio organizatoriai, gėrėtis festivalio prodiuserio Vytauto Kongo Grubliausko iškalba ant scenos ir gebėjimu renginio rėmėjų logotipus paversti nauja meno rūšimi – verbaliniu džiazu. Džiazo skeptrą – triūbą – į politiko duoną iškeitęs muzikantas neapleidžia savo kūdikio. Tiesa, šįkart pirmą sykį per dvylika metų festivalio vairą perdavęs į žmonos Ingos Grubliauskienės rankas.

Tačiau vargu ar galima būtų teigti, kad kai kuriuos pokyčius festivalio struktūroje ir programoje lėmė ši nelabai svarbi rokiruotė. Rūpestingas Kongo žvilgsnis buvo juntamas ir šiame festivalyje, o šeimyninė ranga tik padėjo išspręsti kai kuriuos organizacinius rūpesčius ir išsaugoti politikui svarbią etinę subordinaciją.

Per dvylika metų klaipėdietiško džiazo kūdikis gerokai išstypo ir, natūralu, jo nepalenkė brendimui būdingi pokyčiai. Neabejoju, atsiras tokių, kurie šiemetinį Pilies festivalį nurašys į „tikro džiazo“ nuostolius. Bus ir tokių, kurie pozityviai vertins naujus šio vasaros pradžią pajūryje pranašaujančio renginio bruožus: vis ryškėjančią „pasaulio muzikos“ invaziją, kurioje lietuviškas džiazo vilkas Petras Vyšniauskas, ramų skandinavišką džiazroką grojęs suomių kvartetas „Lasse Lindgren & Sunburst“, Abramas Vilsonas su „Jazz Warrior“ ir britiška-amerikietiška džiazo tradicija atrodo tarsi kokie vieniši džiazo atskalūnai „world music“ katile.

Jeigu pabandytume įvertinti, kiek šiame festivalyje būta džiazo ir ne džiazo, tektų sutrikti: o juk nėra jokių itin konkrečių šį žanrą apibrėžiančių ribų. Kai kas teigia, kad džiazo skiriamasis bruožas – netikėtumo elementas, „džiazovu“ galintis paversti ir roką, ir hiphopą, ir salsą.

Šventė su džiazo elementais

„Jazzkantine“ (Vokietija) muzikantai publiką kaitino ir tikrais, ir įsivaizduojamais instrumentais.

Anot klaipėdiečio gitaristo Eugenijaus Jonavičiaus, kurį festivalio tarpduryje teko užklupti šiuo klausimu, niekas iš tiesų nežino, kas tas džiazas yra. Kaip nežino, kas yra meilė ir kitokie globalūs, bet kartu ir labai asmeniški reiškiniai. Prisiminęs tarp džiazo muzikantų sklandantį anekdotinį džiazo kilmės etimologinį paaiškinimą, gitaristas išpoškino: „Džiazas – tai kažkas tarp užpakalio ir jazmino… („jaz“ – „džasmin“, „as“ – užpakalis). Ir suprask, kad geras, žmogau…

Gal viskas savo vietose. Klaipėdos pilies džiazo festivalis, kaip ne kartą pastaruoju metu teigė pats Kongas, tai miesto šventė su džiazo elementais. Kažkodėl tuomet nekilo mintis paklausti, kodėl džiazo muzikantas taip savanoriškai į šalį nustumia galbūt labiau elitinei publikai skirtą žanrą ir pasirenka populiaresnį variantą, labiau prieinamą masėms?

Galbūt daug ką lemia atvira, ir „bomželiams“, ir jaunimui, ir inteligentams, ir darbininkams prieinama vieta? Plius – renginys nemokamas. Festivalio publika jau seniai atsisijojo. Kodinio pavadinimo „džiazas“ vengia skustagalviai, treninguoti, riaušių mėgėjai. Policija šiame festivalyje beveik neturi ką veikti. Na, nebent perspėti kokį užuomaršą, kad iš stiklinės taros gerti čia negalima…

Dar vienas niuansas. Klaipėda, kaip miestas prie jūros, diktuoja atviresnes žanrų interpretacijas. Džiazo festivalius turi Kaunas, Vilnius, Birštonas. Šiek tiek „džiazova“ publika renkasi į Varnių bliuzo ir Visagino kantri festivalius. Klaipėdiškis festivalis ilgai ieškojo savo veido – nuo diksilendų iki pasaulinio garso žvaigždžių blykstelėjimo. Žinia, kasmet jų nepasikviesi. O aikštėje dažniausiai – lyjant lietui (dar vienas išskirtinis Pilies festivalio bruožas) ilgai ramiai nepastovėsi. Norisi pastrakalioti ir taip sušilti ar išjudinti kokią ilgai stovint nutirpusią galūnę. Todėl Pilies festivalio jaunoji publika prisigalvoja įvairių džiazo klausymosi formų – pučia muilo burbulus, spardo smėlio kamuoliukus arba šoka, jeigu muzika „veža“. Vyresnieji ramsto šalia esančių pastatų sienas, kas gauna suolą, – prisėda, lakesnės vaizduotės – pasipuošia perukais, ilgais sijonais ir šoka lindihopą…

Siūlė judinti klubus

„Džiazo švyturiu“ tituluoto Ronaldo Sneiderso kompanija scenoje mušamųjų turėjo ne mažiau nei čekų „Čankišou“. Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos

Šie ir kiti klaipėdietiško festivalio bruožai – visko gali būti – organizatorius stumtelėjo prie judresnės, publikai prieinamesnės, lengvai pagaunamos muzikos atlikėjų pasikvietimo. Pamenate, pernai buvo „Gipsy Kings“? Tai irgi ne džiazas. Anksčiau būdavo regio atlikėjų – ne džiazas. Šiemet penktadienio koncertą užbaigė daugianacionalinė Lotynų Amerikos muzikos grupė iš Didžiosios Britanijos „Manteca“. Vakaruose slūgstanti latino populiarumo banga Lietuvoje vis dar tebėra populiari. Kas žino, gal prie šio stiliaus muzikos prisidėjo ir tautoje itin populiarūs serialai, pavyzdžiui, „Gvadelupė“?.. Taigi nenuostabu, kad niekuo ypatingu neišsiskirianti grupė buvo sutikta audringomis ovacijomis. Grupės vokalistė publiką kaitino ne tik uždegančiais salsos ritmais, bet ir lietuvių kalbos žiniomis: „Judink klubus“, „Aš jus myliu“. Bet buvo smagu… Ir po ilgesnio laiko vartant mintyse festivalio puslapius, „Manteca“ kažkodėl išsilaikė. Tiesiog kita spalva, nebūtinai geresnė ar blogesnė, pavyzdžiui, už geltoną ir jau antrą kartą Klaipėdoje viešinčius „The Jive Aces“. Žinoma, jie nieko naujo nepademonstravo. Į sceną išėjo tarsi nuo pernai užsikonservavę: tie patys geltoni kostiumai, praėjusį šimtmetį primenančios šukuosenos, neįtikėtinas šoklumas (šįkart vaikinai sugebėjo užsiropšti net ant LTV autobuso stogo) ir, žinoma, sproginėjanti, publiką priverčianti šėlti energija. Regis, to ir tereikėjo, kad šiuo geltonu akcentu baigtųsi ir taip susivėlinęs festivalio koncertas.

Tačiau po viso geltono šėlsmo į sceną išėjo grupė „The Gang“ (JAV ir Lenkija). Jos lyderis džiazroko tigru tituluojamas gitaristas Hiramas Bulokas su bosistu Styvu Loganu ir būgnininku iš Lenkijos Kšištofu Zavadskiu sukūrė tikrą roko ir džiazroko šou su funky, popmuzikos ir, žinoma, džiazo elementais. Atrodo, jog šis muzikantas gali groti viską, kas jam tuo metu šauna į galvą – nuo techno iki acid, nuo „Six Pistols“ iki Mailzo Deiviso.

Virto uždegančiu šou

Lietus ir skėčių margumynas tampa neatskiriamu Klaipėdos pilies džiazo festivalio akcentu.

Daugelis žinovų ypač teigiamai atsiliepė apie Abramą Vilsoną ir jo grupę „Jazz Warrior“. Skaidraus vokalo, nepaprastai emocionali, į vieno džiazo stiliaus rėmus netelpanti muzika. „Džiazo kariai“ įrodė, kad techniškai tvarkingai ir emocionaliai atliekamas acid džiazas vis dar gali būti patrauklus ir puikiai skambėti ne tik džiazo klube ketvirtą valandą ryto.

Kaip nepaminėti fleitininko Ronaldo Sneiderso?! Apie jo pasirodymo kokybę byloja tai, kad šis muzikantas Klaipėdos festivalio publikos buvo išrinktas „Džiazo švyturiu“. Geriausiu Europos fleitininku tituluojamam muzikantui simpatiją pareiškė 315 festivalio žiūrovų.

Su šia pirmo ryškumo žvaigžde į sceną išėjo dar dvylika muzikantų, nors paprastai R. Sneidersas koncertuoja su penkių muzikantų grupe. Prieš festivalį fleitininkas labai domėjosi, kokia Klaipėdos džiazo festivalio publika, ir parengė jai specialų repertuarą. „Ronald Snijders extended band“ atliko afrikietiškų ritmų prisodrintą muziką, kurioje nesunkiai galima buvo aptikti ir džiazo. Gana lyriškai prasidėjęs pasirodymas baigėsi teatrališku ir publiką uždegančiu šou, kurį lydėjo įspūdingos R.Sneiderso fleitos improvizacijos.

Bene ryškiausia festivalio žvaigžde netikėtai tapo gerokai nuo džiazo nutolusi grupė iš Čekijos „Čankišou“. Į sceną prisitempusi nesuskaičiuojamą gausybę būgnų, būgnelių, aborigeniškų dūdų, čia pat paskleidė ir niekur neegzistuojančios genties legendą. Jų atliekama muzika – visiškai nenusakomo žanro, kurioje persipina įvairių tautų folkloro elementai, padvelkia Kusturicos filmais, Bregovičiaus muzika ir net lietuvių liaudies dainomis. Ypač didelių matmenų grupės dainininkas šėlstančiai publikai atidavė visą savo „dūšią“. Ir ji cypė, rėkė tarsi kokiame laukinės genties suvažiavime, kėlė į dangų rankas ir kartu su nenusakomais, žemų vibracijų lydimais ritmais meldėsi nežinia kokiems dievams. Gal kas ir buvo išmelsta, nes lietaus nebeliko, o gaivalinga čekų ritualinė muzika tikrai permušė po jų grojusius preciziškus vokiečius „Jazzkantine“, nors šie ir pretendavo į XXI amžiaus džiazo favoritus…

Džiazo reikia paieškoti

Pasak kadaise festivalio krikštamote vadintos ilgametės Klaipėdos savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjos, dabar – Socialinio departamento direktorės Nijolės Laužikienės, jai patinka vis labiau į „pasaulio muziką“ („world music“) besiorientuojančio festivalio koncepcija. „Norint klausyti grynojo džiazo, reikia kiek susikaupti. Tam geriausiai tinka koncertinė salė. O Teatro aikštėje – šurmulys, koncertai nemokami, publika įvairi. Pamenu, kai klausiausi prieš kelis metus čia Tylemanso, kad ir kokia nuščiuvusi buvo aikštė, vis tiek norėjosi sienų, pro kurias neprasibrautų pašaliniai miesto garsai“, – svarstė N.Laužikienė. Anot jos, dabartinis festivalio formatas – kaip tik tinka aikštei.

Galbūt bus įdomi ir kiek kitokia, kritiškesnė elektroninio žurnalo „.JAZZ“ redaktoriaus Viktoro Jakovlevo nuomonė: „Klaipėdos pilies džiazo festivalio tradicijos neaplenkė procesai, vykstantys visose pasaulio muzikos scenose, – marginalinių kultūrų  muzikos („world music“) okupacija. Gitaristas Hiramas Bulokas šeštadienį pusė trijų nakties pagaliau užlipęs ant scenos ironizavo: „Ar tai turėtų būti džiazo festivalis? Aš negroju džiazo, aš groju tik „džiazovai“. Ši frazė puikiai apibūdina ne tik patį Buloką, bet ir visą festivalį – „džiazova“ „world music“ fiesta. Tikro, gryno džiazo Klaipėdoje šiemet reikėjo paieškoti, ir tai greičiau buvo tik prieskonis…

Svarstau, kas labiau išlepę – festivalio publika ar žiniasklaida? Atsakymas aiškus, bet, tiesą sakant, sunku neišlepti, kai pagalvoji, kad prieš keletą metų ant tos pačios scenos stovėjo Meinardas Fergiusonas, Bilis Kobhemas, „Soweto Kinch“ ar Tutsas Tylemansas. O jei jau taip kryptingai linkstama į „world music“, galbūt ir apie šį festivalį reikėtų galvoti kaip apie marginalinių kultūrų muzikos šou, kuriame galima išgirsti ir džiazo. Dabar vis dar ieškoma džiazo, tačiau jis yra lyg gaivaus oro gurkšnis smogo pritvinkusiame mieste..“