Jurgis Raudys

Jurgis Raudys

Alio BALBIERIAUS nuotrauka
anoniminis

ženk drąsiai per laiko juostą bet
galvą pamaldžiai palenk
įeinant į parką pro
žemus šiaurės

Vartus
užsimerk atsimerk
vaikšto po vieną
po du raudono

smėlio takeliais
visas būrys
languotais paltukais
išdžiūvusiame fontane

žaidžia šachmatais
anoniminių vienišių
minia

* * *

palei vakarą
upė
prie upės
suoliukas
kai visai apsvaigsta
nuo raudono vyno
geltonas medinis
sukrypęs suoliukas
pradeda šokinėti
vaipytis ir rėkti
visai nekreipdamas
į aplinkinių dėmesį
tada:
ranka link rankos
du keistai besišypsantys
vyrai

* * *


aukšto
aukšto
mėlyno
Nieko
lietaus smulkmė pabyra
ant žemės
sukuria sumaišties iliuziją
tarp XXI a. Žmonių
ramiai vaikštinėjančių
pačiame tikriausiame-
su fontanu skulptūra
juoda varna ant balto peties –
XVIII a. dvaro parkelyje

* * *

penki keturi
trys du
vienas …
ir žiemos juodas aukštas
dangus tampa
spalvotu gėlynu
žodžiai kartu
su kailinėm kepurėm
kyla į viršų
ir krenta
po kojom butelių šukės
šaukia aikštė …
neatskirsi
kur balsas iš džiaugsmo
kur riksmas iš skausmo
jo plaštaka atitrūkusi
nuo riešo
įsistvėrusi į raketos virvutę
skrieja link savo
žvaigždės
mirusi Tiesa
po pirmo stiklo
akis
net smulkus kraujagyslės
raištelis pasirąžo
už skaidriųjų akinių
po antro stiklo
ir mažo kuproto
paukštuko rauda
pasidaro kiek
artimesnė
po trečio stiklo
lange ruduo
o čia – žiema
tabako lapai smilksta
dūmų pusnys
iki kelių
po ketvirto stiklo
mažas nuodėmklausys
vairuotojo ausy
gyvenantis užsnūsta
po penkto stiklo
_ _ _ _ _ _ _ _ _
_ _ _ _ _ _ _ _ _
_ _ _ _ _ _ _ _ _
po šešto stiklo
durų rankena
griebia
svečiui už rankos
po septinto stiklo
_ _ _ _ _ _ _ _ _
_ _ _ _ _ _ _ _ _
_ _ _ _ _ _ _ _ _
po aštunto stiklo
_ _ _ _ _ _ _ _ _
_ _ _ _ _ _ _ _ _
_ _ _ _ _ _ _ _ _
po devinto stiklo
aukštas rausvas rytas
juodi šešėliai
žalios žolės ir medžių
prie ženklo žyminčio
kaimelio pradžią
ir pabaigą basom pėdom tįso
MIRUSI TIESA

vyras ir moteris

už saulėtų dulkių
ir musių nutupinėto
lango
kitas paveikslo
langas: jauna
moteris laisto
violetinę gėlę
mus skiria
vaikų žaidimo
aikštelė subrūkšniuota
skalbinių varvančiom
virvėm
ir mūsų sieniniai
laikrodžiai rodantys
skirtingą laiką
moteris su juodosios
keramikos puoduku
rankoje
niekada nemokės
taip nerūpestingai
(pasyviai) rūpintis
ir grožėtis gėlėmis
ir dryžuotomis
bitėmis

Oksimoroninė retorika, žmogaus sumaištis ir korektūros, arba Žvilgsnis iš paraščių

Oksimoroninė retorika, žmogaus sumaištis ir korektūros, arba Žvilgsnis iš paraščių

Aleksandras Žalys. Iš retų ir išblukusių tekstų. – Klaipėda, S.Jokužio leidykla-spaustuvė, 2005 .

Sigita Kondratienė

Kas Klaipėdoje nepažįsta Aleksandro Žalio? Retai kas… Tokio veržlumo, tokio visuomeninio aktyvumo, tokio oratorinio įtaigumo, kokius turi docentas, KU senatorius ir Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas bei miesto tarybos narys A.Žalys, nepastebėti neįmanoma. Toks jau lemties pirštas nukreiptas į jį… Pasmerkiantis A.Žalį būti gyvenimo retoriumi (pagal V. Areškos lyrikos tipų klasifikaciją) – tiek vyriškoje prigimtyje, tiek literatūrologo darbe, tiek visuomeninėje veikloje, tiek publicistikoje, tiek poetinių refleksijų knygoje – Iš retų ir išblukusių tekstų (2005)… Kai A. Žalio tik klausausi, visada esu didžiulės jo įtaigos galioje, bet kaip moteris, „neturinti proto“ (taip su Alexandrui būdinga bravūra visos moterys ne kartą esame viešai apibūdintos), niekaip nesuvokiu, kodėl nuolat nutrūkstanti, nuolat neigianti ką tik pasakytą teiginį frazė, virstanti vėl tik sakinio nuotrupa, kuri bus vėl čia pat paneigta jau kita minties nuotrupa, yra tokia pagavi?.. Ne tik man, moteriai iš gyvenimo paraščių, įtaigi A.Žalio retorika. „Iš retų ir išblukusių tekstų“ pristatyme dalyvavo ir daugybė iškilių Klaipėdos vyrų… Vadinasi, ir tie, kas su protu, šio oratoriaus magijos yra veikiami ne mažiau… Tad vieną vienintelį kartą gyvenime gavusi iš Aleksandro Žalio jo knygą, tą man itin brangią dovaną (kodėl, Klaipėdoje žino gal tik toks doc. A.Drukteinis…) pradėjau vienumoje „blusinėti“, nes prieš tai rinkinio ištraukų tik klausiausi, o to, ką girdžiu arba ko ir neprigirdžiu, savo „intuicija“ (tai ne mano, o vėl Alexandro epitetas visoms moterims) tikrai negaliu įvertinti… Vertinti pradedu tik su rašikliu gerokai „paarusi“ knygos paraštėse. Paraštėse gerokai „paaria“, pasirodo, ir A.Žalys – tikrai ne gyvenimo paraščių gyventojas. Paaria ir kaip literatūrologas, ir kaip filosofijos ar religijotyros neišvengiąs humanitaras, ir kaip politines perversijas tiesiogiai patyręs Lietuvos gyventojas, ir tik kaip žmogus – Adomo (akcentuojant tik vyriškąją Biblijos personažo pusę) gyvenimui pasmerktasis – O, Dieve, kam […] užverčiat kaltę, kai Patys suklydot? […] argi aš ne fatališka Jūsų klaida(p.62)…

Visas „Iš retų ir išblukusių tekstų“ rinkinys, teigiant aprioriškai, – tai tarsi tik oksimoroninės retoriaus pastabos. Pasižymėtos paraštėse – tiek autobiografijos bei biografijų, tiek literatūros, filosofijos, politikos ar ir erotikos paraštėse… Sustokime prie paskutiniojo mano įvardinto punkto. Tokie pasakymai: Laiminga meilė, kai ji nelaiminga (p.48); numirti ir mylėti lygiai kvaila,/ bet nemylėti ir numirti būtų išdavystė (p.65) – tebūnie tarsi įžanga į visą „Iš retų ir išblukusių tekstų“ rinkinio oksimoroninę stilistiką… Išrinkti tik kai kurie žodžių junginiai iš begalės jų gal padės suvokti, iš ko susideda A.Žalio knygos retorinė įtaiga. Tad skaitykime ir klausykimės: kvailystė būtų išprotėt – nesuderinamų dalykų derinys? Nesuderinamų. Arba: abejoti tobulai be galo; tobulai kvailos jėgos; tobulų nežinomybių – nerimą, sumaištį žyminčių sąvokų ir žodžio tobulas dermė ar tai ne oksimoronas? Oksimoronas. Ir to patvirtinimui išrinkime dar vieną grupelę sintaksinių vienetų: nuostabiai klaikiu; baisiai įtaigų; apdovanoja žiauriai; sužavi jos žiauriai; žavesį velnišką – derinant akivaizdžias opozicijas, rezultatas tampa analogiškas ką tik aukščiau išvardintoms prasmėms. Ir pagaliau išgirstam …tylos varpus, kad galėtume daryti ir apibendrinančią išvadą: Dievas – išminčius neprotingas… Kadangi kiekvienas krikščionis yra įsisąmoninęs, jog Dievas yra meilė, tai labai gražiai knygoje „Iš retų ir išblukusių tekstų“ užsidarytų ratas, jei grįžtume prie aukščiau mano pacituotų oksimoroninių frazių apie meilę. Tai, kas, atrodo, net paradoksaliai nesuderinama, staiga A.Žalio rinkinyje tampa net ir labai įtaigia retorine logika, kurią juokaudama dabar apibrėšiu iš kažkur girdėtu posakiu – vėl oksimoroniškai: „Kiekvienoje beprotybėje slypi didžiulė išmintis“.

Sugebant pasaulį matyti kaip nedermių dermę arba ir kaip dermių nedermę, knygos „Iš retų ir išblukusių tekstų“ retoriui tampa svarbi tik jo nuomonė arba ji girdima kaip pati svariausia: Jie sakė: turbūt tau nuvažiavo stogas,/ nors matė aiškiai – karalius nuogas (p. 137). Visame A. Žalio rinkinyje dominuoja „ego“ – kaip man gaila savęs (p.64); aš vienatvėje vienas (pirmiausia ketvirtasis knygos viršelis, o ir p.35); daug mįslių(…)man vienam kažkas užrašė (p.65); buvau styga[…] skambančia, pavasariu […]žydinčiu, […] šūkis tobulos kovos […] eilėse mano skambiose (p.87); esu kaip genijus, titanas, Prometėjas -/ galiu kitus uždegt, galiu apšviesti(p.108); lyg Dievas leidžiuosi (p.117); save kaip akmeny gyvam iškaltą/ matau (p.130)… Taigi „Iš retų ir išblukusių tekstų“ „aš“ arba tik beprasmiškai kenčia, arba yra žmogaus etalonas, kurio vėlgi švytintis žmogaus žavumas[…]žmonėms yra kaip atskalūnas (p.116), kuris, nuolat tarp priešų būdamas (117), jau žino todėl: nutrauksi skambią stygą,/ sutrypsi žydintį pavasarį (p.87), nes jau vinys parengtos (p.116), ir net pavargus(-si?), nelaiminga Dulsinėja/ nesugeba suprasti mano tobulybės (p.125)… A. Žalio retorius knygos poetinėse refleksijose beveik visur teigia – „aš sakau tiesą“, o ne „tiesa yra tai, ką tu sakai“ (pagal „Naująjį Testamentą“) ir nepalieka vietos klausti kitam, nes net ir klausiant, jau turimas ir vienintelis atsakymas – pvz., Ar grožis išgelbės pasaulį? Vargu. (p. 153); ką daryti, norint būti jaunam (net be klaustuko)[…]: „Reikia būti lyg dūmas, lyg oras lengvam!”(p. 85). Per visą knygą neradau parašytų net dešimties klaustukų, gal kiek daugiau yra netiesioginių klausimų… Įdomu pasidarė, ar daug šiuose tekstuose ir tariamosios nuosakos, bet tokios teksto analizės atlikti nebėra valios, o skaitančiosios klausa už tokio kalbos darinio neužkliuvo arba užkliuvo tik šalutiniuose sakiniuose bei tiesioginei nuosakai sinonimiškuose pasakymuose: mielasis,/neskubėk, aš niekur nedingsiu -/aš esu ir, vadinasi, būsiu/ su tavim, nors pasaulis sugriūtų (p.119 – pabraukta mano) ir jau cituotame – numirti būtų (= yra) išdavystė. Vadinasi, knygoje vyrauja beveik vien tiesioginė ir liepiamoji nuosakos bei teiginiai ir skatinimai?.. Jei taip, tai belieka tik konstatuoti, kad A.Žalio poetinėse refleksijose retorius tikrai lygiuojasi į dvasininkus, kurių veiksmus bent mano turimas katekizmas eiliniam katalikui uždraudžia ir analizuoti, ir komentuoti… Radus tekstuose nemažai beveik tiesioginių Biblijos citatų – te neregiai pamato, o kurtieji girdi (p.135) – o pačiam retoriui esant tarsi „nepakaltinamam“, visažiniam – kaltinančiam arba „prie žemės prispaudžiančiam“ tik kitus, tokia išvada peršai dar labiau. Sustokime prie to ilgesniam laikui.

A.Žalio refleksijoms svetima savianalizė. Eilėraščiuose labiau vyrauja poleminė būsena: […]kai kas […] ima galvoti, jog[…]esą mes kiekvienas galime turėti savo tiesą[…]( -) Koks kvailas ir lėkštas galvojimas (p.150) – išvada ne tik kategoriška, ši išvada – tai ir atviras kito suniekinimas. Individo atsakomybės A.Žalio eiliavimuose nėra. Yra tik kaltinimas: Pasmerkt aš pasiryžęs šitą amžių -/ kiek daug tuštybės jis pasėjo manyje -/kaip molį minkė, spardė, glamžė/ir vienišą paliko beribėj erdvėje(p.69); nebegaliu daugiau puvėsių toleruoti… Ypač kai dar duodami ir vos ne apokaliptiniai vaizdai: į pirmą planą gyvuliai išėjo; […]minia, ištroškusi/ teisybės, keršto, šventės, reginių,/ įvykdys viską uoliai, nes pasiruošus/ tobulai tam nuo jaunų dienų… Jeigu tik taip skaitytume A. Žalio rinkinio „Iš retų ir išblukusių tekstų“ mintis, pasidarytų net baisu. Todėl ir reikia atkreipti dėmesį į „Iš retų ir išblukusių tekstų“ pavadinimų stilistiką. Dažno eilėraščio antraštine eilute tampa paties teksto pirmojo sakinio nuotrupa, kuri taip ne tik naikina retorikos ar ir naracijos kategoriškumą, bet ir suteikia poetinei frazei skambėjimo grakštumo bei sukelia ir netikėtumo efektą. Mes tarsi atsirandame ar tai rokokiško, ar tai barokiško šokio būsenoje, lyg atlikdami pirmiausia dvigubą įžanginį pa: Sunku man – sunku man apie meilę…; Nėra harmonijos – nėra harmonijos gamtoj…; Gražiai pasaulio gėlės – gražiai pasaulio gėlės žydi..; Kaip man – kaip man pasaulyje šitam… O toliau jau tereikia tik įsibėgėti – pagauti šokio ritmą ir mėgautis jo viražais. Nepastebėti, neišnaudoti tokių tekstų muzikinių pasikartojimų bet kuriam skaitovui būtų nuodėmė ir nusikalstamas abejingumas visai A.Žalio knygos struktūrai… Pradedant atsklanda: Žinau, kad poeziją…, kol atsiduriama užsklandoje: Tiesa- Grožis- Gėris. Taigi visa A.Žalio knyga sudaryta derinant individualų vertybinį maksimalizmą su kultūros žinovo ir tuo žaidžiančio interpretatoriaus pozicijomis. Vėlgi maksimalistiškai teigiant, kad tik poezija yra ir tiesos, ir grožio, ir gėrio ištakos bei rezultatas. Rezultatas, kurio pavadinimas – graži tiesa. Tad reikėtų šiuo atveju atkreipti dėmesį ir į pastarąją oksimoroninę A.Žalio knygos mintį… Poezija yra netiesa. Ir poezija – viena vienintelė išteisinama tiesa. Poezija A.Žalio retoriui kaip ir gyvenimas – tai tik laisvė ir meilė, tik meilė ir laisvė (p.81), o šis dainiškas leitmotyvas per beveik tiesioginę citatą susilieja jau su itin ryškiai simbolistų estetikos veiktos ankstyvosios S.Nėries kūryba – o tolyje bokštas, o tolyje bokštas – inkrustuojant ir pastarosios egzaltuoto šūksnio nuotrupą: kaip tas vėjas palaidas – ten pat. O čia jau ir vėl kyla skaitytojo sumaištis, nes, skaitant A.Žalį, atsirandama tarsi vien tik girdėtų tekstų tėkmėje – tarsi tik jų atpasakojimuose ar net ir raidiškuose pakartojimuose… Iš kitos pusės skaitytojo sąmonę dirgina ir naratoriaus/retoriaus pažiūrų nedermė su tradicinėmis loginėmis definicijomis, kuriose, pvz., laisvė – įsipareigojanti būtinybė, o meilė – tai sutramdytasis gaivališkumas… A.Žalio knygoje adoruojama gi tik pirmykštė instinktų stichija. Vėlgi remiantis tik meno, tik kultūros, tik XX a. formuoto žmogaus refleksijomis. Tad ir šiuo aspektu A.Žalio rinkinyje „Iš senų ir išblukusių tekstų“ mes galime išskaityti natūros bei kultūros oksimoroniškumą.

A. Žalio knyga tarsi būtų prasminė ir stilistinė kakofonija. Vienur […] visus akla jėga nuteisia/ ir nuosprendį įvykdo tuoj(p. 47), o kitur jau Žemę Dievo idealybė glamonėja (p.128) – deklaruojamas priartėjimas prie žemiško ir dieviškojo grožio karalijos (p.111), kur Dievas pripažįstamas jau kaip tobulas absoliutas (ar ne tautologija?). Vienur netiesioginiais klausimais kaltinama – kas davė teisę (p.47) – ir teigiama: argi aš ne fatališka Jūsų klaida (p. 62), o knygos užsklandoje atsiranda jau viso to priešybė: Iš tiesų – gėris yra tiesa ir grožis arba […]: graži tiesa. T.y. su Dievu, net Jį kaltinant, rinkinyje bendraujama tik iš pagarbaus atstumo ir net daugiskaitine forma – neįprasta net maldose: nežinodami, ką galit ar norit išrasti (p.62)… Tokių antitezių pilną A. Žalio knygą galbūt nebūtų nuodėmė pavadinti net ir vientisu oksimoronu?.. Juk kai knygos retorius sakosi: sugalvojau tokį tobulą palinkėjimą, kuriame yra viskas (p. 150) – ši frazė iš tikrųjų tarsi lenkia paties demiurgo pasitikėjimą savo jėgomis – juk Biblijoje sakoma, kad Dievas pirma kuria, o tik po to pamato, kad „tai yra gera“. A.Žalio „Iš retų ir išblukusių tekstų“ retorius ar naratorius savimi neabejoja nė kiek, nes jis net lytinio akto metu mato save lyg akmeny gyvam iškaltą (p.106) – patį tobuliausią visatos kūrinį. Ar toks žmogus iš tikrųjų yra fatališka Dievo klaida? Ir štai taip A.Žalio knygoje atsiveria iš tikrųjų pati tikriausia šiuolaikinio žmogaus, kuris yra tiek socialinės, tiek vidinės sumaišties būsenos, realybė. Taip rinkinyje atsiranda tekstai – tobuliausias suskilusios, susidvejinusios dabartinio individo pasaulėjautos ir pasaulėžiūros pavyzdys. Per paskutiniuosius „Marių klavyrus“ atkakliai bandžiau perprasti šiuolaikinę muziką, bet girdėjau tik žmogaus dvasios destrukciją… A.Žalio knyga liudija tą patį. Kaip ir šiuolaikinių kompozitorių kūryboje, joje nuolat aidintys jau žinomų kūrinių motyvai ir jų harmoningumas yra tarsi vien nostalgiškos gėrio ir grožio akimirkos, tik retkarčiais prasiveržiančios į dirglią šiuolaikinio žmogaus realybę, kuri tėra tik agresyvių materijos konstrukcijų dominavimas ir žmogaus balansavimas ant beprotybės ribos. A.Žalio knygos žmogaus sąmonėje irgi jau dominuoja tik materialistinė, tik skaidančioji patirtis. Todėl jo dvasioje vyrauja tikra sumaištis. Tad šiuolaikinio individo jau kultūrinė sąmonė to neapsikęsdama iš literatūros patirties gelmių ir ima vėl žadinti harmonijos iliuziją kuriančius dalykus… Rinkinyje tarsi iš užmaršties prikeliami tiek sonetai, tiek simbolių ir simbolizmo laikai, tiek romantizmo ir neoromantizmo metaforos (ypač gražu, kai atsiranda žalia spalva) bei jų dainiškasis melodingumas, tiek radauskiškoji nuotolinio gėrėjimosi visa kuo estetinė būsena. „Iš retų ir išblukusių tekstų“ literatūrologo ir kultūros istoriko pastabos paraštėse tarsi verčiamos gyvu kūrinio ir kūrėjų grožiu, nes gražu yra (tiktai) tai, kas gyva (p.11, 27)…

Tad rinkinyje daug vietos skiriama jau ne tik savaiminei vyriškai erotinei vaizduotei ir nepatenkinto vyriško erotinio „ego“ kontempliacijoms, bet ir lyrinio „ego“ erotinį nepasitenkinimą kompensuojančiam menui: Tiktai Anikė iš Taravos[…]// ištiesus ranką su gėle/ kas rytą sveikina mane -[…]jos […] karštas lūpas pabučiuoju(p. 88). Užtat ir „gaudo“ naratorius/retorius vienatvėje vienas tuos retus pasaulinės kultūros ir savo skaudžios autobiografijos – tos gražios tiesos – blyksnius, kuriuos puikiai papildo ir A.Kliševičius. Dailininkas knygoje vėlgi tarsi tik „suplaka oksimoroninį kokteilį“: A.Žalio tekstai rašomi ant prancūzų rokoko grafikos reprodukcijų, nepastebimai inkrustuotų A.Žalio Motinos nuotraukomis, kuriose sūnaus ir motinos panašumas stulbinantys. Tačiau ir to neužtenka: negrabus autorinis braižas „suverčiamas“ „į krūvą“ jau ir su itin poetišku dailyraščiu. Visgi ir tai dar ne viskas: neturime teisės nepastebėti ir bravūriškos autoriaus nuotraukos ketvirtajame viršelyje bei graikiško autoriaus vardo, užrašyto betgi lotyniškai ir įrašyto į knygą tik klasikine ekslibrisų stilistika, ir jau su lietuviška galūne… Kas tai? Kičas ne kičas, „miksas“ ne „miksas“… Knyga kažkokia netikra, bet ir labai graži. Tai tenka atsigręžti į dar vieną A.Žalio knygos stilistinį bruožą – į bravūriškąjį ir ironiškąjį žaidimą.

“Iš retų ir išblukusių tekstų“ – tai tarsi žiūrėjimas į viską tik bravūriškuoju ir pašaipiuoju – žaismingai ironišku žmogaus iš paraščių žvilgsniu, kai kur labai prasmingai ir šviežiai pamokant perdėlioti ir kalbos akcentus (žr. p. 53 ir 105). Pirmiausia tai yra bravūriškas žvilgsnis į savo paties pastabas, pasižymėtas, pasiryškintas marginalijose. Žvilgsnis literatūrologo, žaidžiančio literatūra ir literatūroje ironiškai, o drauge kai kur ir biografiškai autoironiškai (būk vienąkart doras –[…]// Ne Jūratės, o rūmų štai ieško visi-/ kamuojas pajūry – alkani, nelaimingi, basi (p.134) – akivaizdi sąšauka su Maironio satyromis, o tokių dalykų galime surasti ir daugiau… Kur A. Žalys iš tikrųjų „nerimtas“, ten lietuvių ir visuotinės poezijos aidėjimas iš praeities girdisi originaliai – aktualizuojant visai netikėtai ir šių dienų žmogaus stoiškumo būtinybę… Tą galima pastebėti ir erotinių jausmų pakilimo, kritimo, vėl kilimo ir kritimo paraštėse… Kas skaitė šį rinkinį, jau pastebėjo, kad pati erotika čia vėlgi kaip ir nepasirodo… Ji tik reflektuojama: Aš vėlai sužinojau, kad meilė – liga/ kurią moka pagydyti žmonės(…) – ir tai reflektuojama per lyrinio subjekto savistabą, tik tarsi iš „laukelio“ – su pašaipa ir su autoironija, kokios atsiranda matant save veidrodyje kitų akimis, bet ir apsimetus tų „svetimų akių“ nematant, taigi virstant šiek tiek ir džiokeriu… Lyrinio subjekto skaudi drama kartais virsta ir itin subtiliai sužaista klounada – pvz., eil. „Nebstovėk daugiau – Iš Sergejaus Jesenino“ (p. 84). Netikėtai sukeitus vietomis lyrinius subjektus, įsimylėjėlis iš šalies mato save tik graudžiai ironišką – vargšą atstumtąjį… Komiškai graudi vyriška savistaba maišosi lyg ir su moteriškuoju gailesčiu, bet kartu ir su dirglumu dėl užsitęsusio ir todėl įkyrėjusio meilinimosi. Tikra skyrybų sumaištis. Tarp dviejų žmonių dar neišnykęs intymumas – santykis “tu“, bet viską reikia baigti – dėti tašką ir sakyti jau tik „jūs“… Bet per daug galingas dar ir instinktyvus įprotis sakyti „tu“… A.Žalio čia nesusipainiota tarp įvardžių. Bandymas kuo tiksliau „sučiupti“ tokią komiškai dramatišką dviejų žmonių būseną ir toks fotografiškumas mano traktuotinas tik gerąja prasme. Tokie skaudžiai nerimti (ši oksimoroninė jungtis mano kuriama specialiai) kalbėjimai pasitaiko daugelyje A.Žalio knygos vietų… Labai nusikalstume autoriui, jeigu nepastebėtume jų individualaus skambėjimo netgi ir postmodernistiniame kontekste.

Pati silpniausia A.Žalio rinkinio vieta – kalbinė raiška. Knygoje „Iš retų ir išblukusių tekstų“ per dažnai pasiklystama tarp įvardžių vienaskaitos ir daugiskaitos, per daug neapibrėžiamųjų ir apibendrinamųjų įvardžių apskritai. Kai kurios sintaksinės konstrukcijos prasminiu/loginiu aspektais kartais tiesiog nebepaskaitomos. Yra daug poetinių klišių ir kitų žodžių, kurie A.Žalio poezijos žmogui lipte prilipę „prie liežuvio“, – tai vėlgi labai dirgina. O jeigu tai dar sumyšta ir su „urvinės“ retorikos statika – Akla ranka raudono plieno/(…)sumaitojo ne vieną/ milijoną – ir Tu esi šventa auka (p. 60)?.. Teksto autobiografiškumas tokiu atveju dar liūdnesnis dalykas. Yra nemažai ir kirčiavimo riktų, per gausu abstrakcijų, kai kur nebepagaunamas niekaip ir ritmas… Tokie dalykai šią knygą labai prastina. O eilėraštis Ne diemedžiu, skirtas Salomėjai Nėriai, labai verčia sunerimti ir dėl paties A.Žalio. Ir visai ne dėl „įžūlumo“, kuo, paties autoriaus liudijimu, jį apkaltino R. Skunčikas… Dėl to, kad šis klaipėdiškis, atrodo, yra iš tikrųjų likęs vienatvėje vienas. Pastarajam eilėraščiui negalima buvo leisti pasirodyti net laikraštyje… O kai jis pasirodė knygoje…Net nežinodama, ką A. Žaliui reiškia S.Nėris, neišteisinčiau jo, kad šį ketureilį S.Nėriai „padarė kaip ragana alų“… Pirmiausia gramatiniu – elementarios logikos požiūriu. O kalbėti serviliškai ir bravūriškai kartu net už pačią poetę… Kompetentingi redaktoriai ypač atsakingai turėjo padėti pirmą knygą leidžiančiam žmogui… Dabar yra tik faktas, kurio aš – moteriškė tik iš gyvenimo paraščių ir net iš pačios jo kloakos – negaliu nutylėti: knygoje yra daug tekstų, kurių būtina buvo atsisakyti. Rašau Alexandrui tai tegu ir kaip Nespecialistė, bet seseriškai. Todėl labai blogai, kad rašau pavėluotai ir viešai.

Gotfrydas Benas

Raimundo URBONO nuotrauka

Gotfrydas Benas (1886-1956) – vokiečių poetas ir eseistas. Gimęs liuteronų pastoriaus šeimoje, Benas studijavo teologiją, paskui mediciną. Odos ir venerinių ligų gydytoju poetas dirbo beveik iki pat gyvenimo galo, todėl nenuostabu, kad medicininiai nykimo ir mirties aspektai yra dažna jo eilėraščių tema. Pirmąjį eilėraščių rinkinį „Morgue“ (Morgas) išleidęs 1912 metais, jis greitai tapo vienu iš ekspresionizmo judėjimo lyderių. Tačiau šlovės viršūnę Vokietijoje Benas pasiekė po Antrojo pasaulinio karo, įvertintas kaip rašytojas, per nacistų valdymo metus išsaugojęs geriausius moderniosios poezijos bruožus.

Vyras ir moteris eina per vėžininkų baraką

Vyras:
Štai čia, šitoj eilėj – suirę įsčios,
o čia – suirusių krūtų eilė.
Seselės keičias nuolat. Šitoks dvokas.

Ateik; gali pakelti apklotą.
Šie luistai riebalų, šios dvisios sultys
kadaise vyrams buvo gražios,
buvo svaigulio tėvynė.

Ateik, pažvelk į randą ant krūties.
Jauti rožančių iš minkštų gumbelių?
Gali paliest. Mėsa minkšta, neskauda.
Štai šis kraujuoja lyg iš dešimt kūnų.

Iš kur jame tiek kraujo?
O šitą kūdikį
ištraukė iš vėžininkės įsčių.
Jie miega. Dieną naktį. Miegas gydo,

sakoma naujokams. Ne taip apspangę
jie tiktai sekmadieniais, per lankymą.
Valgį tik paliečia. Muselės tupia
ant žaizdotų nugarų. Kartais

seselė juos nuplauna; kaip suolus.
Aplink kiekvieną lovą plečias laukas.
Su žeme lygiuojas kūnai. Slūgsta
karštis, stingsta syvai. Žemė šaukia.

1912

Požeminis traukinys

Švelni liūtis. Žiedų budimas. Iš miško,
lyg iš šilto kailio, kyla garas.
Raudonis plasta. Tvinksta didis kraujas.
Šituo pavasariu ateina moteris.

Jos kojinės ant gumyčių; bet man
toli lig ten. Aš raudu prie jų slenksčio:
drungni žiedeliai, svetimi drėgnumai.
O, kaip jos lūpos švaisto drungną orą!

Tu rožiagalve, mariakrauje, sutema
dievybių, žemės guoli, iš tavo klubų
kokia vėsi srovena eigastis!
Ir vėl tamsu: tik po jos rūbais gyvas

šviesus žvėris, tylus lengvutis kvapas.
Vargšelis protšunis, prislėgtas Dievo.
Kakta man kaip įgriso. O, kad vietoj jos
žiedais apkibęs stovas būtų, kartu

išbrinktų, virpėtų ir varvėtų.
Toks vienišas. Išsekęs. Noriu eit.
Visi keliai bekraujai. Soduos dainos.
Vėlės, tvanas. Tolumoj žydruoja laimė:
mirtis marių išganingoj gelmėje.

1913

Notturno

Gretimam kambary – kauliukai ant stalo,
šalia pora pirmoj girtumo stadijoj,
kaštono šakelė viršum pianino
atstovauja gamtai –

man patinka šitoks interjeras.
Čia sustoja mąstymo procesai,
jūros liga, kiaurą dieną
kamuojanti vėmimo centrus,

paskęsta migloje ir alkoholyje –
pagaliau būties atrofija ir sielos sutema!
Gulėti ant bangų –
be abejo, gali nuskęsti,

nors tai tik laiko klausimas –
nors argi laikas – pirmiau okeanų?
Jie buvo pirmiau
nei sąmonė ir pastojimas,

ir niekas negaudė jų pabaisų
ir nekentėjo giliau nei trys metrai,
o tai nedaug.

1950

Iš vokiečių kalbos vertė Laurynas Katkus

Apie skaitymą, visai rimtai

Apie skaitymą, visai rimtai

Alio balbieriaus nuotrauka

Vytautas Toleikis

„Pasakyk, kas duodama skaityti tavo tautai, ir aš pasakysiu, kas tu tokia“.

A. Morua

Pradėkime nuo retorinio klausimo. Ar įmanoma XXI amžiaus Lietuvos moksleivį įtikinti, kad skaitymas nekenkia sveikatai, kaip kad kadaise kenkė V. Kudirkos regėjimui rusiškas kirilicos šriftas, kad skaitymas gali teikti net malonų atradimo džiaugsmą? Kokias sąlygas reikėtų išpildyti, kad jauni žmonės ar vyresni piliečiai tuo patikėtų? Aš nekalbu apie geriečius, kurių bent krūvelę ir eilinėje mokykloje rastume, o gyvoje gimnazijoje ir pulkus surinktume. Aš kalbu apie visuomenę, apie visuotinį jos skaitomumo nuosmukį. Paklauskime savęs kitaip: – gal nespėjome išvis suformuoti skaitomumo tradicijos, tad nėra kam ir nusmukti? Manyčiau, kad rezervų tauta nestokoja, tam nusmukimui turime ne vieną puikų diržą ar petnešas. Drįstu spėti, kad pedagogų bendruomenėje esame per silpnai įvertinę, suvokę dabarties situaciją bei turimus rezervus.

Visų pirma pradėčiau nuo mitų, plevenančių mokytojų kambarių ar vėsių kaimo bibliotekų pasieniais, kultūros namų masyvių rašomųjų stalų apatiniuose stalčiuose ar bedūsaujančios jaunos idealistės kavos tirščiuose. Tad kokie mitai supa diskusijas apie skaitymą? Populiariausias – jaunimui terūpi seksas, kvaišalai ir muzika. Jiems labai toli iki knygų. Optimistiškesnis mitas – skaitymo fenomeną išstūmė IT. Regionuose dar populiaru ir taip samprotauti – knygų niekas nebeįperka, tai ir atsiliepia skaitomumui. Tarsi tik nuosavas knygas įmanoma skaityti, o kainuoja jos nesvietiškai brangiai, beveik kaip vesinti karvė. Jaučiu, kaip mums už nugaros šnopuoja kitų interesų grupė – leidėjai. Duokit biudžetinių lėšų knygų leidybai, o mes, šaunieji redaktoriai, kaimiečiams pusvelčiui pardavinėsime, o bibliotekom dykai dalinsime. Svarbu apyvarta, o kas skaitys – ne mūsų reikalas. Dėl kompiuterinių knygų, mokymo priemonių kaip ir aišku – jomis prekiaujančioms firmoms toks mitas kaip medus ant širdies. Atseit, kam ta agonija, viską pakeis internetas, personaliniai kompiuteriai. O jaunimo juodinimas, kad jo interesai tik kūno refleksų lygmens, naudingiausias amžinai nepatenkintiems niurzgoms ir tinginiams – po šia priedanga juk maloniau aptarinėti LNK „baro“ naujienas: ir pačiam nereikia kankintis, t.y. skaityti, ir vaikučius skatinti tai daryti. Tad mitai reikalingi kaip pasiteisinimas, pasidavimo pozicija – mes nebeturime ambicijų pritraukti vaikus prie knygos.

Nėra palankus ir bendras kultūrinis fonas. Dažnai jam toną duodanti masinė kultūra knygos į šaunumo (vilnietiškai – „krūtumo“) atributiką neįtraukė. Pavyzdinį berniuką ar mergaitę daugiausiai matome su mobiliuoju telefonu ar prie kompiuterio, beišsiropščiantį iš lenktyninio automobilio, beglostantį naminį šešką. Bet ne su knyga. Tarsi nebeturime jaunimui sektino pavyzdžio, autoriteto, kuris potekstėje bylotų – aš daug skaičiau, dirbau, todėl dabar ir esu toks kūrybingas dizaineris ar verslo ryklys. Mokytojai čia kaip ir pralaimi pozityvių pavyzdžių žaidimus.

Bet gal vertėtų problemą nagrinėti visų pirma nuo vyresniųjų? Prisimindamas savo jaunas dieneles, pastarųjų mėnesių pokalbius su jaunais žmonėmis drįstu sakyti, kad niekas taip jaunimo neatbaido nuo skaitymo, kaip mokykla. Taip buvo prie ruso, taip yra ir dabar. Moksleiviai atvirumo akimirką (šiuo atveju – geriukai) pasako, kad programiniai kūriniai neįdomūs. Dėstoma trafaretiškai. Pernelyg daug mūsų klasikoje kaimietiškų realijų, kurios jaunimui neaktualios, nesuprantamos. Ir skaito moksleiviai visų pirma ne sau, o mokytojui, egzaminams. Net ir tie, kuriuos entuziastingos lituanistės privertė Maironio ar Salomėjos Nėries išmokti bent po 20 eilėraščių „ant pometės“, neduoda garantijų, kad baigę mokyklą puls mintinai mokytis B. Brazdžionį ar Just. Marcinkevičių. Veikiau dar dešimtį metų sapnuos uoliąją lituanistę ir atsibus išpilti šalto prakaito, kad dvidešimtąjį eilėraštį primiršo. Mat neaktualu, ne apie juos. Dažniausiu atveju programiniuose kūriniuose vaikai neranda savęs arba jiems nepadedama save atrasti, t.y. svarbiausiojo elemento, kad ir kaip mums tai būtų nemalonu pripažinti. Nenoriu pulti privalomų programinių kūrinių – jie yra visų normalesnių valstybių mokyklų programose. Ar galėtume įsivaizduoti vokiškąjį mentalitetą be Gėtės Fausto, rusiškąjį be Dostojevskio Aliošos Karamazovo, lenkiškąjį be mūsų žemiečio A. Mickevičiaus Pono Tado? Tai tautos savasties dalis. Diskusijos apie tam tikrų autorių privalomumą būtų niekingos ir bevaisės. Tuomet reikėtų atsisakyti ir valstybės. Deja, per EGZAMINO ir PROGRAMOS užgriozdintus altorius mokytojai dažnai nebemato, kad jų nagrinėjami kūriniai – mūsų savasties, mintijimo, tradicijos dalis. Kad tai raktas jeigu ir ne į moksleivių širdis, tai bent į jų tėvų, senelių, prosenelių. Tiesiog būdas save suprasti pasaulyje. Ne vien tik estetika. Ne vien tik metaforos apie rūtų darželius ar silabotoninės eilėdaros mįsles. Tekstų prasmių susiaurinimas dažna liga mokyklose. Ir bet kokių. Nepadės čia jokios inerpretacijos.

Manau, kad, kalbant apie moksleivių skaitomumą, pagrindinis mokyklose dominuojantis nesusikalbėjimas – atseit už skaitomumą atsakingi lituanistai. Mokyklose lenkų, rusų dėstomąja kalba – polonistai ir rusistai. O juk tai visos mokyklos reikalas, nes skaitomumas iš esmės su programa neturi nieko bendro, kaip gali arodyti spontaniškai šią temą nagrinėjantiems. Programa geriausiu atveju gali padėti, patraukti mokinį ieškoti kitų tekstų – svarbiausia – turi nepakenkti, neatgrasinti jaunos sielos nuo knygos. Beje, pedagogai, manantys, kad už skaitomumą atsakingi gimtųjų kalbų mokytojai, palaiko ir kitą vaizdinį – jeigu skaityti – tai tik grožinę literatūrą. Geriausiai – nežinia dar kokioje gadynėjė pripažintą klasiką.

Kodėl vis sunkiau ir sunkiau mokinius įtraukti į skaitymo labirintus? Kartą pabandžiau lakoniškai apibrėžti savąją patirtį ir pasidarytas išvadas, gal net patarimus. Jos be didelių ambicijų, labai paprastos, gal dėl to kolegų kartkartėmis pamirštamos.

Pirmasis patarimas. Pirmiausiai turime gerai pažinti skaitytojo lūkesčius, jo sielą, jo bėdas ir svajones. Kas iš to, jei smalsiam jaunam žmogui piršime literatūrą apie šlovingą mūsų protėvių rezistenciją, jeigu tuo metu, tarkim, jo tėvai skiriasi. Ne tas tuo metu vaiko galvoje.

Taigi antrasis patarimas. Knyga turi atitikti skaitančiojo dvasios konsteliaciją. Iš savo patirties žinome, kad vienos knygos mus iš karto pagauna, tiesiog užhipnotizuoja, o su kita, žiūrėk, tampomės kaip tas katinas su pūsle, kol po savaitės pasidavę numetame į šalį. Atseit nuobodi. Nuobodžių knygų beveik nebūna. Nenuobodi, paprasčiausiai šiuo metu neatitinkanti jūsų sielos lūkesčių, jūsų nuotaikos. Jeigu jūsų santykiai ligi šioliai su knyga geri, jūs net galite prisiminti savo pirmąją knygą, kuri jus užbūrė, nuo kurios jūs galėtumėte skaičiuoti savo kaip skaitytojo istoriją. Man tokia knyga buvo rytų Vokietijos rašytojos Lizelotės Velskopf – Henrich „Harka“. Tuo metu man buvo vienuolika metų, t.y., kaip ir aprašomajam indėnų berniukui. Aš galėjau identifikuotis su šiuo herojumi, kartu su juo užaugti. Mat kasmet išeidavo po vieną serijos knygą. Svarbiausia, kad ji atitiko to meto mano dvasios konsteliaciją. Ji kompensavo tikros draugystės, fizinio tvirtumo, teisingumo siekimo, nuotykio troškulį. Ankstyvojoje jaunystėje tokia knyga tapo V. Mykolaičio – Putino „Altorių šešėly“, studijų pradžioje – Tomo Mano „Užburtas kalnas“.

Trečiasis patarimas. Siūlytina moksleiviams sudaryti skaitomų knygų sąrašą. Ne privalomų, ypač vasaros atostogoms, o skaitomų. Svarbu, kad šis sąrašas jaunam žmogui būtų vedlys, draugas ir patarėjas, jo tobulėjimo, lavinimosi programa. Ne kankinimo priemonė. Visiškai nesuprantu, kaip galima pateikti unifikuotą skaitytinų knygų sąrašą berniukams ir mergaitėms, ypač paaugliams. Tarsi nei amžiaus tarpsniai, nei lyties skirtumai nebūtų svarbūs. Geriausias variantas, kad šį sąrašą sudarytų pats moksleivis. Pavyzdžiui, vieneriems metams. Laimingas moksleivis, jeigu jo mokytojas gali būti autoritetingas sąrašo sudarymo konsultantas. O fiksuojamas perskaitytų knygų sąrašas, nurodantis tik knygos pavadinimą, autorių bei konkrečią perskaitymo datą ateityje gali duoti kitą efektą. Jaunas žmogus pagal šią iš pirmo žvilgsnio keistoką statistiką gali objektyviai pamatyti, ar jis degraduoja, ar kyla, neapsileidžia. Perskaitytų knygų sąsiuviniai – kas kita. Jie kuriami ne sau, o lietuvių kalbos mokytojai. Bemaž trečdalis moksleivių mokytojus apgaudinėja perrašinėdami siužetus nuo draugų ar knygų anotacijų. Kad tas reiškinys neišnyktų, tereikia vieno – čia mokinio užrašai – galimybė mokiniui išlaisvinti savo fantaziją bei kaupti tai, kas jam ateityje gali „prie ūkės praversti“. Ar tai būtų įdomesnių vietų citatos, ar trumpa lakoniška recenzija, ar anketa patiko – nepatiko.

Ketvirtasis – nereikia bijoti siūlyti skaityti pačias netikėčiausias knygas. Juk ne vienas kultūros veikėjas su kokia nostalgija pasakoja apie vaikystėje vartytus įrištų senų laikraščių ir žurnalų komplektus ar atvirukų rinkinius, storas, nesuprantama kalba parašytas gausiai iliustruotas enciklopedijas. O kur dar buvusios įdomybių enciklopedijos, mokslo populiarinimo knygos, įžymiųjų žmonių gyvenimai, pagaliau – madų, kulinarijos, sodininkystės tekstai. Su jais galima puikiai dirbti. Kaip ir laikraščio iškarpa. Nemanau, kad išplėtę galimą tekstų diapazoną moksleiviams sumažinsime domijimąsi klasika.

Penktasis – būtina moksleiviams atskleisti ir knygų rinkimo galimus privalumus. Nelygu kaip žiūrėsime į knygų rinkimą. Manyčiau, kad moksleivių apsilankymas pas garsų regiono bibliofilą nebūtų pats blogiausias sumanymas. Sunku patikėti, ar kas iš šilutiškių mokytojų nebuvo nenutempę savo vaikų pas Jakštą, o panevėžiečiai pas monsinjorą Juodelį. Juolab kad žymesni bibliofilai spalvingos asmenybės, dideli eruditai ir dažniausiai – nemėgę sovietinio režimo. Be abejo, galime sutikti ir bibliotafų, egocentriškų narcizų bei šykštuolių. Per knygų rinkimą, ypač senesnių, lengva moksleivius supažindinti su kultūros istorija. O kur dar kalbos apie knygų iliustracijas, dizainą, patrauklius ir atgrasius šriftus, knygų kvapus, dedikacijas ar riebalų dėmes, kontrafakcinius leidinius, kalbos apie asmeninės bibliotekos turėjimo privalumus – galimybę geriausias mintis pieštuku pasižymėti, per keletą minučių savo namuose rasti informaciją. Jau dabar istorijos mokytojai dejuoja, kad vaikų referatai darosi labai šabloniški, mat visi masiškai nusirašinėja iš interneto. O čia ir tėvams už interneto paslaugas nereikia mokėti. Negi neverta rimtesnio dėmesio kad ir ši Č. Milošo „Isos slėnio“ vietelė: „Tomas įnirtingai piešė, paskatintas senelės Dilbinavos atsivežtų vokiškų žurnalų. Juos skaitydamas apžiūrinėdavo patrankas, tankus, aeroplaną „Taube“, kuris jam labai patiko.“

Šalia visa to mokytojui susipažįstant su naujais moksleiviais pravartu sužinoti, ar su jais kas nors kalbėjo, kaip skaityti. Deja, Lietuvoje tik ateitininkai vienintelė organizacija, kuri nuo 1911 metų savo narius primygtinai ir nuosekliai skatina skaityti. Net užkietėjusiam bedieviui verta perskaityti St. Ylos knygą “Ateitininkų vadovas”. Ateitininkų dvasios vadas kunigas Stasys Yla ne tik ragina nuolatos jaunimą lavintis, bet ir detaliai pataria, kaip tai daryti, neaplenkiant skaitymo. Kad būtina turėti aiškią kryptį ir tikslą, darytis išrašus, turėti savo kartoteką etc. Vardan „sudominimo“ noriu pažerti keletą citatų:

„Pirmiausia skaityk, kas reikalinga, po to – kas naudinga; tik ant galo – kas malonu. Turint aiškų tikslą, reikia dar žiūrėti, ar knyga yra pati geriausia. Čia galioja įspėjimas: neskaityk gerų knygų, bet pačias geriausias.“

„Skaityk su pieštuku rankoje. Jei knyga sava, daryk pabraukimus krašte. Įdomią vietą pabrauk vienu brūkšneliu, svarbią – dviem, o labai svarbią – brūkšneliu ir kryželiu. Jei knyga skolinta, įdomesnes vietas išsirašyk. Gera išsirašyti atskiras vietas ir iš savos knygos.“

Štai taip kalbėjo paprastas nuo Anykščių žemės kilęs kunigas, visai ne Zaratustra.

Ir pabaigai krūva linksmesnių pasažų. Optimistiškai nuteikia Švietimo kaitos fondo dar ir 2002 ir 2004 metais organizuotų konkursų „Trumpoji recenzija“, skirtų Lietuvos dalyvavimo tarptautinėje Frankfurto knygų mugėje aktualizavimui, ir konkurso „Laiškas rašytojui“, kurį fondas organizavo su Vilniaus knygų muge, rezultatai. Pastarasis, kaip rodo ir pats pavadinimas, buvo mėginimas atkreipti dėmesį į šiuolaikinių lietuvių rašytojų kūrybą. Ką parodė šie konkursai?

Nors trumposios recenzijos žanras mokykloms buvo kiek neįprastas, sulaukta daugiau nei pusės tūkstančio laiškų. Neįprasta buvo ir konkurso kvietime paviešinta ekspertų, vertinusių trumpąsias recenzijas, sudėtis: be dviejų žinomų lituanisčių, vaikų darbus atrinko rašytoja Renata Šerelytė, dainininkas Andrius Mamontovas ir bene populiariausias tarp jaunimo šou verslo atstovas, geidžiamiausias jaunikis – Marijonas Mikutavičius. Ši sudėtis visiškai pasiteisino: prasiplėtė vertinimo diapazonas, jaunimui tai buvo intriga – o jeigu mano recenziją ir „žvaigždinai“ perskaitys? Sulaukta 572 recenzijų iš visos Lietuvos, dominavo vyresniųjų klasių moksleiviai.

Rinktasi daugiau nei 200 skirtingų autorių, daugiau nei 300 skirtingų kūrinių, labiau linkstant į Vakarų Europos rašytojų kūrinius, nors dėmesio nepašykštėta ir mūsiškiams: Vytautui Račickui, Edmundui Malūkui, Jurgai Ivanauskaitei, Mariui Ivaškevičiui, Renatai Šerelytei, Kaziui Sajai. Populiariausi vakarų autoriai – J.K. Rowling, Astrida Lindgren, Paulo Coelho, R. Bachas, Alesandro Baricco. Pats konkursas parodė, bent pagal tekstų pasirinkimą, kad mūsų jaunimas yra europiniame kontekste, kad moderniosios technologijos neišstūmė iš jaunosios kartos knygos. Kaip vykusiai pastebėjo konkurso pirmojo etapo nugalėtojų prezidentūroje pagerbime ekspertas Marijonas Mikutavičius, „ši jaunoji karta tikrai ne blogesnė už jų tėvų kartą“. Memento: kviečiama rašyti recenzijas apie šiuolaikinius, labiausiai patikusius lietuvių autorių kūrinius, ne programinius!*

Pernai metų konkursas “Laiškas rašytojui” buvo kuklesnis, bet nugalėtojai buvo nuoširdžiai pagerbti ir paskatinti. Buvo pakviesti į Vilniaus knygų mugę, gavo ne tik rašytojų knygas su autografais bei su jais susitiko, neformaliai pabendravo ir su ekspertais. Vėlgi visi buvo patenkinti galimybe nusifotografuoti su vienu iš ekspertų – Gabrieliumi Liaudansku-Svaru, grupės „G&G sindikatas“ lyderiu. Iš viso buvo gauta 512 laiškų (žr. 1 lentelę).

Apskritai vidurkis iš rajono buvo 5 – 6 laiškai. Nė vieno laiško Švietimo kaitos fondas negavo iš Alytaus raj., Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Neringos, Pagėgių, Rietavo savivaldybių, Šalčininkų raj. Vilniaus rajonas atsiuntė vieną laišką. Kodėl tokia geografija – aiškinti nereikia. Aišku, kad ir nuo mokyklos, švietimo skyrių požiūrio taip pat daug kas priklauso.

Kaip manote, kokie lietuvių rašytojai populiariausi?

Lentelėje matome, kad populiariausi visai „ne tie“ autoriai (žr. 2 lentelę). Ne programiniai. Nors lituanistai deda daugybę pastangų, kad poetas just. Marcinkevičius būtų pirmasis, jaunimas gravituoja į modernesnius tekstus, tekstus, kuriuose gali rasti save, pažinti tai, apie ką autoriai kalba. Matome, kad ir mokytojai galėtų subtiliau formuoti jaunųjų skaitytojų skonį. Beje, M.Mažvydo valstybinės bibliotekos darbuotojai, supažindinti su šiais reitingais, pritarė – ir jų bibliotekoje lietuvių autorių populiarumas labai panašus.

Taigi tikrai ne vien seksas jaunimui rūpi, juolab kad didesnioji laiškų dalis buvo rašyta be pedagogų pagalbos. „Žvaigždinų“ įtraukimas į ekspertus pasiteisino. Moksleiviai galėjo įsitikinti, kad skaitymas taip pat gali būti šaunumo („krūtumo“) atributas. Andrius Mamontovas, Marijonas Mikutavičius ir Svaras – tokie skirtingi – visi palaiko gerus santykius su knyga. Beje, į Pilietinių iniciatyvų centro prevencinį projektą prieš žalingus įpročius įsitraukę „žvaigždinai“ jau minėtas Gabrielius Liaudanskas-Svaras iš „G&G sindikatas”, Vilius Alesius iš „Skamp“ bei Algis Ramanauskas -Surskis taip pat labai skaitantys, besidomintys pasauliu žmonės. Štai jums ir demitologizacija. Be abejo, puoselėdami skaitymo fenomeną mokykloje, turime atsižvelgti ir į rinkos dėsnius, ir į masinės kultūros egzistavimą bei žiniasklaidos ir politikų sukurtus naujus mitus, jų spaudimą. Mokykla, nori to ar nenori, yra priversta „įsikontekstinti“, bet tam „įsikontekstinti, kad galėtų „nenusipopsindama“, neprarasdama savo orumo pati daryti įtaką visuomenei, jausdama pilietinę misiją nepaleisti jaunimo mentaliteto formavimo vien tik savieigai.

Jeigu jaunimo neatgrasinsime nuo knygos, ypač nuo paauglystės, tai ir mokyklos programa nebebus jaunąją sielą slegiantys lašiniai.

Šiuo metu Seime tvirtinama Skaitymo skatinimo ir kalbos gebėjimo koncepcija, iš kurios turėtų išsiperėti ir veiksmų programa, prisegta su visais pinigėliais. Ir veiktų ji jau nuo 2006 metų. Svarbu, kad yra politinė valia šiai programai atsirasti. Mokyklos bei nevyriausybinės organizacijos šia programa galėtų pasinaudoti. Skandinavijos šalyse tokios programos sėkmingai veikia. Švedams jų dėka pavyko skaitymą visuomenėje padvigubinti. Gal ir mums pasiseks? Juk ne taip sunku. Negi paliksime visuomenę, o ypačiai jaunąją kartą, be maisto smegenims? O gal tegul jaunimas skaito tik alaus etiketes?