Šokis rado prieglobstį angare

Violeta Milvydienė
Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros lektorė

,,Plartforma” tapo prasminga Jūros šventės dovana ne tik teatro, muzikos, dailės, bet ir šokio gerbėjams.

J.Malinausko instaliacijos „Spaudos burbulas“ ir „Parduotos vasaros“ tarptautiniame šiuolaikinio meno festivalyje „Plartforma“ buvo eksponuojamos po atviru dangumi.

Šiuolaikinio šokio pristatymui jau bene tradiciškai pasirinktas senojo tabako fabriko angaras (deja, kitos šiam žanrui tinkamos erdvės uostamiestyje kol kas nėra) nesulaukė ypatingo publikos anšlago, išskyrus antrojo, olandiškojo, vakaro pradžią, pasižymėjusią gausesniu ,,žiūroviškumu”. Panašu, iki pabaigos išliko tikrieji gerbėjai ir šokio specialistai, o tie, anksčiau pakilę iš savo vietų, matyt, nesuvokė, kur iš tiesų atėjo. Ir tai natūralu – juk avangardizmo tendencijos visais laikais sunkiai skynėsi kelią į plačiosios publikos širdis. Galbūt to visuotinio supratimo bei pripažinimo visai nereikia, ir šis elitinis menas visada bus rodomas tik kamerinėje aplinkoje.

Tekstas įdomesnis

Lietuvos choreografų programą, kurią pristatė Lietuvos šokio informacijos centras, sudarė trys (berods, išskirtinai vilniečių ar bent jau dirbančių sostinėje kūrėjų) kompozicijos.

Pirmoji – ,,Spektaklio eskizas” – tai A. Katino ir jo bendramokslės iš Suomijos M. Saivosalmi monominiatiūra, kurioje žodinis atlikėjos tekstas, žvaliai pasakojant ir šmaikščiai bendraujant su publika, buvo išties žymiai įdomesnis už choreografinį. Be to, susidarė įspūdis, jog platesniam judesių diapazonui trukdė nepatogi, visiškai nesceninė šokėjos apranga. Trumpiau tariant, ankstesni kūrybiniai darbai (,,Orfėjus ir Euridikė”, ,,Mėnesiena” etc) paliko kiek ,,šviesesnį” įspūdį.

Produktyviausiu laikomo Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjo V. Jankausko spektaklis ,,Nuskendęs slėnis” (beje, 2004-aisiais įvertintas ,,Auksiniu scenos kryžiumi”) – jau nebe naujas ir matytas darbas, galbūt todėl šįkart atrodė pernelyg ištęstas ir pasikartojantis savo leksika, ypač soliniuose V. Jankausko ir G. Kirkilytės šokiuose. Duetinės scenos išsiskyrė natūralumu, neperdėta jausmais partneryste. Be to, neįprastai, tačiau gana originaliai pajausta ir šiam darbui pritaikyta kompozitoriaus S. Sasnausko muzika, manyčiau, taip pat yra didelis pliusas.

Publika nenuobodžiavo

Savita, itin muzikali ir labiausiai priimtina jautriai (o gal sentimentaliai?) mano sielai atrodė trečioji kompozicija pavadinimu ,,Plaukia Ofelija, skęsta. Spektaklio eskizas” (choreografija E. Stundytės). Čia pažymėčiau keletą svarbiausių pozityvių dalykų. Pirma, spektaklyje išradingai ir funkcionaliai naudojamos įvairios išraiškos priemonės, suteikiančios patrauklumo herojų žaidimui ir tuo pačiu pritraukiančios žiūrovo akį. Taigi, šį pusvalandį tikrai nebuvo nuobodu, o tai, be abejo, turėtų būti svarbu ir reikšminga.

Taip pat maloniai stebino pačios kūrėjos ir atlikėjos universalumas – raiški deklamacija, muzikalus dainavimas, įtaigi vaidyba ir lengvas, plastiškas šokis. O štai E. Stundytės partneriui T. Dapšauskui kai kuriuose epizoduose, berods, pritrūko įtaigumo – jis nebuvo toks tvirtas ir tikras tuo, ką norėtų perteikti nuščiuvusiai arba gyvai į veiksmą sureaguojančiai publikai.

Trūko motyvacijos

Kito vakaro metu pristatyti Roterdamo (Olandija) šokio akademijos projektai – gana panašūs savo forma, stilistika, atlikimo technika, bet kartu ir skirtingi, turint omenyje išsakytos minties gilumą, muzikinio akompanimento, daiktinių ar vizualinių priemonių panaudojimą.

Iš šešių matytų kompozicijų net keturios – solinės, kai kurias jų drįsčiau pavadinti eksperimentinėmis ar tiesiog ,,tramplinais” į tolimesnį kūrybos kelio etapą. Mat, nepaisant tikrai imponuojančios technikos, net virtuoziško kūno įvaldymo (tarkim, E. Bauman savajame ,,Solo” atrodė lyg be kaulų ir sąnarių), bei žinant, jog olandai propaguoja abstraktųjį šokį, vis dėlto dažnai pasigedau aiškesnės koncepcijos, judesio įprasminimo ar motyvacijos.

Tuo atžvilgiu stipriausia, manyčiau, buvo L. Magnezy kompozicija ,,…ir ji buvo”. Tai trijų jaunuolių pasakojama dinamiška istorija, neturinti chronologinės įvykių eigos – epizodai netikėtai stabdomi, toliau grįžtama atgal, kartojama pradinė poza, po to judama pirmyn ir t. t. K. Verlinden sukurtame šokyje ,,Tą akimirką” nelaidinių mikrofonų pagalba dvi merginos emocionaliai bendrauja tarpusavyje, pačios suteikdamos judesiui garsą. Kitame jaunosios choreografės, o kartu ir atlikėjos darbe ,,Jis visur tapė langus” gausiai liejamasi, taškomasi vandeniu, toliau, kaip jau įprasta matyti, plaukais ore ,,piešiamos” įvairios trajektorijos.

Šoko klaipėdietė

Atskirai norisi paminėti mūsiškės klaipėdietės, KU Choreografijos katedros absolventės, teatrologijos magistrantės, neseniai baigusios kūrybines studijas Roterdamo šokio akademijoje pedagogės Agnijos Šeiko-Sarulienės kompozicijas.

13 (specialiai pasirinktas šis, magiškas skaičius?) minučių trukmės „Baimėje” apčiuopiamas dviejų vaikinų – šokėjo (K. Šymanskio) ir muzikanto (D. Hamburgerio) – vidinių impulsų santykis, ryški judesio ir gyvo muzikinio garso sintezė.

A. Macijevskos choreografiškai perteiktame darbe „Sušalęs smėlis” tampriai siejosi plastiškas judėjimas erdvėje, pačios Agnijos nufilmuoti videokadrai, demonstruojami ant galinės angaro sienos (net plytos čia derėjo) ir V. Mioler būgnais atliekamas ritmas.

Beje, pastaroji kompozicija buvo parodyta pirmoji, tačiau jos anotacija, manau, tiktų pabaigai, apibendrinant visus matytus projektus, o ypač apibūdinant šiandieninę šiuolaikinio šokio situaciją Lietuvoje: „…kelionė uždarame rate, atsiminimai kaip praeities spąstai, ieškojimas kažko naujo kaip iliuzija…“

Tomo Mano festivalis akcentavo menininko atsakomybę

Vytautė Markeliūnienė

Nidoje liepos 9-16 dienomis vyko jau tradiciniu tapęs IX tarptautinis Tomo Mano festivalis, šiemet gvildenęs „Menininko ir visuomenės“ temą.

Mezga dialogą

Kad tarptautinis Tomo Mano festivalis Nidoje jau tapo neatsiejama vasaros sezono šiame mieste dalimi, liudija keletas maloniai ir perspektyviai nuteikiančių dalykų, kurie ne tik glosto festivalio bendradarbių sielas, bet ir verčia nuolat pasitempti, jaustis įsipareigojus.

Jau galime kalbėti apie nuolatinį festivalio publikos branduolį – ir užsienio svečių, ir lietuvių. Noriai į renginį įsitraukianti didžiulė kamerinės muzikos atlikėjų įvairovė integruoja šios srities interpretatorių patirtį ir debiutus išgyvenančių jaunos kartos muzikų polėkį.

Festivalio koncertų programos, įprasmintos ryškiai išreikštu tradicijos dėmeniu, mezga dialogą su dabarties muzikos opusais. Be to, jau septintus metus užsakomas specialus kūrinys lietuvių kompozitoriui, kaip ir tiek pat metų tradiciškai čia skiriamas vakaras vieno kurio vyresnės kartos lietuvių kompozitoriaus muzikai.

IX tarptautinį Tomo Mano festivalį Nidoje sveikino (iš kairės) Tomo Mano kultūros centro direktorė V.T.Jonušienė, Vokietijos laikinasis ambasadorius Lietuvoje J.Šemelis ir Neringos meras V.Giedraitis.

Menų sintezė

Vis didesnį susidomėjimą pelno „žodžio“ programos akcentai – popietės T. Mano vasarnamio terasoje, kurioje skaitomi pranešimai aktualiai rezonuoja ir pačiam festivalio teminiam leitmotyvui, ir mūsų – šių dienų liudininkų – išgyvenimams, pasaulėjautai.

Festivalį lydinčios dailės parodos lankytojams prasmingai atveria dabarties meninės mąstysenos ir praeities meninio paveldo puslapius, sykiu praplėsdamos ir pačios Nidos istorinį palikimą – ypač tai taikytina prieškarinės Nidos menininkų kolonijos dailininkų darbų ekspozicijoms.

Jau antrus metus T. Mano festivalį papildo ir filmų programa – „Kino naktys prie švyturio“, gerokai pagausinanti jaunosios festivalio publikos gretas.

Per visą plėtros laiką nuo 1997 metų T. Mano festivalis įgijo ir garbingų globėjų, bičiulių, rėmėjų bei partnerių būrį, kurių ištikimybė brangintina ne tik savo materialiniu, bet ir dvasiniu matmeniu. Ir kas gi gali labiau įkvėpti kultūros žmogų, jei ne galimybė pabūti bendraminčių būryje, kuris tolydžio plečiasi diskutuojant, muzikuojant, žvalgantis parodoje, žiūrint gerą filmą. Pagaliau gal ir skaitant knygą, vaikštinėjant po Nidą, ar tiesiog gėrintis smėlio, vandenų, paukščių ir pušų sąskambiu.

Suvienijo tema

Šiųmetinio IX T. Mano festivalio, skirto 50-osioms rašytojo mirties metinėms, tema – „Menininkas ir visuomenė“ skambia ir svarbia gaida aidėjo visas aštuonias renginio dienas. Savo sveikinimo kalboje festivalio atidarymo dieną Lietuvos Respublikos Prezidentas ir T. Mano festivalio globėjas Valdas Adamkus pabrėžė, jog T. Maną „jaudinusios žmonijos istorinės raidos ir menininko atsakomybės problemos tebėra tokios pat aktualios ir mūsų dienomis. Šių metų festivalio tema „Menininkas ir visuomenė“ tarsi tęsia vieną svarbiausių Tomo Mano kūrybos temų dabartiniame, XXI amžiuje, kai sienų atsisakiusiam pasauliui tenka atremti globalius iššūkius, kai demokratijos plėtra susiduria su tarptautinio terorizmo pavojais. (…) Čia susirinkusiai auditorijai nereikia aiškinti, kiek daug gali nuveikti aiškiai savo misiją visuomenėje suvokiantis menininkas. Menas keičia žmogų, skaidrina jo sielą. (…) Nida keri gamtos grožiu, o Tomo Mano festivalis mums atveria ir naujus kerinčius dvasios horizontus.“

Kaip tik „žodžio“ programos prelegentai (programos sudarytojas ir diskusijų moderatorius – poetas ir vertėjas, T. Mano kultūros centro kuratoriumo pirmininkas Antanas Gailius) tiesiogiai gvildeno pagrindinę festivalio temą – „Menininkas ir visuomenė“, ją atskleisdami kaip savo kūrybinės ir gyvenimiškos patirties šūkį (lenkų kino režisierius Kšištofas Zanusis), kaip giliomis akademinėmis studijomis paremtą mąstymo sistemą (VU docentas, Pilietinės visuomenės instituto bendradarbis Mantas Adomėnas), kaip pastaraisiais šimtmečiais kintančios meno ir menininko pozicijos realybę (vokiečių poetas, rašytojas ir leidėjas Michaelis Kriugeris).

„Žodžio“ ir dailės programą savaip sujungė prof. Helgos Grebing paskaita „Pilietinis gyvenimo būdas – kaip protestas prieš nacionalinį socializmą ir karą 1930-1944 m. Nidoje“, sutelkusi dėmesį į Blodės viešbučio lankytojų – menininkų, intelektualų pilietinę laikyseną įtemptomis istorinėmis aplinkybėmis, į multikultūrinę Nidos erdvę, svetingai priglobusią opoziciškai nacionaliniam socializmui nusiteikusią šviesuomenę.

Festivalyje griežė I. Armonaitė, dainavo I.Misiūra, koncertavo Armonų trio.

Prie Nidos švyturio

Pora šios profesorės paminėtų Blodės viešbučio svetainės lankytojų menininkų – būtent iš Drezdeno kilusių dailininkų Richardo Birnštengelio ir Georgo Gelbkės kūryba buvo plačiau pristatyta Nidos bendruomenės namuose, kur visą festivalio laiką veikė jų darbų paroda (kuratoriai Uvė Mejer ir Eva Pluharova-Grigienė). Per 80 eksponatų aprėpiančioje Andreas Alberto sukauptoje kolekcijoje – romantiniais ir ekspresionistiniais štrichais palytėtose akvarelėse, piešiniuose, graviūrose, atvirukuose – buvo galima išvysti Kuršių nerijos gamtos fragmentų, vietinių gyventojų portretų, šmaikščių šaržų.

V. ir K. Mizgirių menininkų namuose tradiciškai pristatyta jauno lietuvių dailininko – šįkart Nerijaus Ermino skulptūrų ir objektų paroda.

Tris festivalio dienas apvainikavo naktiniai kino seansai prie Nidos švyturio, kur susitikimą su kino režisieriumi K. Zanusiu pratęsė jo filmas „Savaitgalio istorijos: Moters reikalai. Paslėpti turtai“, kitomis dienomis buvo demonstruojama lietuviška dokumentika (du Giedrės Beinoriūtės filmai) ir galop legendinis Ištvano Sabo „Mefistas“ (kino programą parengė Živilė Etevičiūtė bei Žydrūnas Drungilas).

Lydėjo koncertai

Visus aštuonis IX T. Mano festivalio vakarus vyko koncertai (muzikinės programos sudarytojos muzikologės Ona Narbutienė ir Vytautė Markeliūnienė), abstraktesniu pavidalu plėtoję leittemą „Menininkas ir visuomenė“, tačiau savo kompozicija susieti su rašytojui T. Manui artimu muzikos meno pasauliu.

Pirmasis ir priešpaskutinis koncertai (liepos 9 ir 15 dienomis) – labai skirtingos stilistikos, paliudijo platų rašytojo muzikinių interesų ratą, šiuokart aprėpusį romantinę muziką ir ekspresionistų kūrybą. Pirmajame skambėjo T. Mano itin mėgta kamerinė F. Šuberto muzika, sunkiais gyvenimo etapais įkūnijusi jam tarytum „prarasto rojaus“ simbolį (atlikėjai D. Kirilauskas, I. Misiūra – Tumanovo ir Armonų trio). Kitame koncerte išgirdome itin retai skambančią Teodoro H. Adorno bei Naujosios Vienos mokyklose pagrindėjo A. Šionbergo kūrybą – tai kompozitoriai, tapę pagrindiniais patarėjais T. Manui rašant garsųjį „Daktarą Faustą“. Rašytojas labai vertino T. H. Adorno, filosofo, sociologo, muzikologo, protą, apie kurį 1948 m. rašė: „Adorno yra viena subtiliausių, aštriausių ir kritikos požiūriu giliausia galva tarp šiandien besireiškiančių. Būdamas kuriantis muzikas, jis sykiu apdovanotas analitiniu protu ir puikia literatūrine dovana. Ir aš nežinočiau, kas galėtų klausytoją išmintingiau ir profesionaliau informuoti apie šiuolaikinę muziką“.

Už tai, kad Adorno ir Šionbergo muzika atsivėrė klausytojams itin spalvingu, sąmojingu ir patraukliu pavidalu, turėtume būti dėkingi jos interpretuotojams – iš Amerikos atvykusiems dainininkei Odri Luna bei pianistui Rimantui Vingrui, taip pat koncertą komentavusiai O. Narbutienei.

Šliejosi prie Baltijos…

Kita koncertų dalis šliejosi į du orientyrus – antai jūra, prie kurios T. Manas praleido savo vaikystę, bei Šveicarija, prie kurios rašytojas buvo labai prisirišęs ir kuri tapo jo amžino poilsio vieta. Šie orientyrai sąlygojo gana platų muzikos stilistinį spektrą – skambėjo įvairių Baltijos jūros kraštų atstovų kūryba (nuo E. Grygo iki A. Piarto, nuo D. Šostakovičiaus iki P. Vasko). Išgirdome nemenką pluoštą lietuvių kompozitorių kūrinių.

Pratęsiant festivalio tradiciją ir rengiant autorinį lietuvių muzikos koncertą, buvo pasirinktas Eduardas Balsys. „Iš tiesų visą gyvenimą esu susietas su jūra ir turbūt jaučiu tą amžiną stichiją, kuri, kaip sakoma, raudona gija eina per visą mano kūrybą. (…) Jūra man – neišsenkamas kūrybos šaltinis“, – yra sakęs kompozitorius, kurio muzika festivalyje atsiskleidė fortepijonine, smuiko sonatomis, styginių kvartetu, dainomis, kitomis instrumentinėmis miniatiūromis (atlikėjai – I. Baikštytė, I. Armonaitė, D. Balsytė, Čiurlionio kvartetas, choras „Aidija“).

Kaip minėta, tradiciškai festivalis specialiai užsako kūrinį kuriam nors lietuvių kompozitoriui ir šįkart tokios premjeros autoriumi tapo pastaraisiais metais Norvegijoje studijavęs Ramūnas Motiekaitis, kurio „Pušų klausymasis“ violončelei ir fortepijonui (atliko R. Armonas ir I. Uss) savo išgryninta, perregima faktūra minimaliais garsų judesiais kūrė taurų abstraktų dvasinį peizažą.

…ir Šveicarijos

„Muzika iš Šveicarijos“ vakaro metu pačių šveicarų kompozitorių O. Šioko ir F. Martino Marteno kūrybą papildė šioje šalyje laikiną prieglobstį radusių kūrėjų I. Stravinskio ir P. Hindemito opusai. Visą šią programą parengė veržliai festivalyje debiutavę jaunesnės kartos muzikai – pianistė Gabrielė Kondrotaitė bei klarnetininkas Antanas Taločka. Na, o tikrą šveicariškų Alpių atmosferą sukūrė nuolatinio festivalio dalyvio choro „Aidija“ (dirigentas Romualdas Gražinis) padainuotos šveicarų aranžuotos liaudies, originalios dainos bei jodleriai – tipiškos Alpių kalniečių dainos.

Kalbant apie festivalio debiutantus dera priminti ir senosios muzikos vakarą, kuriame skambėjusius renesanso bei baroko vokalinius kūrinius giedojo Vilniaus vokalinis ansamblis, kurį sudaro prieš metus susibūrę šeši šio žanro muzikos mėgėjai.

Festivalio muzikinėje programoje turėjome progos susipažinti ir su svečiais iš Vokietijos – dainininke Verena Rein bei pianistu Akseliu Bauniu, prisistačiusiais nedideliu F. Šuberto bei J. Bramso dainų rečitaliu. Antroje koncerto dalyje su Čiurlionio kvartetu šie muzikai dar atliko pluoštelį prancūzų kūrybos, susiejusios romantinius ir impresionizmo bruožus, o atskirai tame pačiame koncerte Čiurlionio kvartetas „solavo“ gaiviai grieždamas E. Grygo Styginių kvartetą op. 27.

Vainikavo muzika

Dar viena festivalio tradicijų – jį pradėti ir užbaigti muzika. Baigiamieji koncertai, tampantys viso renginio iškilminga užsklanda, dažniausiai savaip reziumuoja praėjusį festivalį.

Liepos 16-osios vakarą svetingoje, jaukioje Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje renginį palydinčiai gausiai susirinkusiai publikai koncertinę programą parengė Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų fortepijoninis duetas, interpretavęs pirmapradžiu šėlsmu tvinksinčius I. Stravinskio baleto „Šventasis pavasaris“ fragmentus, pasakų pasaulio autentiškumu nušviestas P. Čaikovskio baleto „Spragtukas“ ištraukas. Pabaigai išgirdome ir chorą „Aidija“, be abejonių, tikrų tikriausią publikos favoritą, šįkart savo repertuare nestokojusį ir grakščių barokinių išdailų, ir žaismingos, populiaria retorika paženklintos kompozicijos. Išgirdome ir B. Kutavičiaus kompoziciją „Gilijos laivužis“ (2000 metais festivalio užsakytas kūrinys), ir pluoštą J. Bramso „Meilės dainų“, kuriomis festivalis tarė publikai „sudie“, tikintis ir kitais metais liepos viduryje vėl susitikti Nidoje.

Konkretus protestas

Ignas Kazakevičius

Ateinu aš į Klaipėdos dailės parodų rūmus. O čia… „Graffiti: Highlite’5“. Ant sienų. Tiesiai ant sienų. (Nors rūmai ir ruošiasi remontui, bet užjaučiu direktorių. Jam turėtų būti nejauku.) Taigi. Visur. Daug. Marga. Bet labai išgryninta stilistiškai, kokybės prasme ir kitaip.

„Graffiti: Highlite’5“ parodoje įdomiausia – gyvas, jaunatviškas, nenustygstantis vaizdų, atkarpų, fragmentų srautas – savotiškas pokalbis su visuomene. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Tiesiog ant sienų

Vaikšto gerbėjai. Stilingi tokie. jaunoji karta, taip sakant. Jiems “faina”. Komentuoja sau. Einu toliau. Sutinku gerbėją, bet jau savo. Jos tokios rudos akys, ir ji šypsosi lyg Malu (iš filmuko ir piešinio ant sienos). Ir man – faina. Tai ir paklausiau: „Na, kaip tau?” „Konkretus protestas“, – sako. Pažvelgiau dar kartą į meną ir į tas “kavarnas” rudas akis, į totaliai grėsmingai realius vorą ir vabalą ant sienos („open your eyes before you die“ – parašyta tame graffiti). Asociatyviai prisimerkiau meno (ir Malu krizenimo) pusėn, pagalvojau – taigi ir gyvenime šitaip. Ir sutikau. Ir taip gimė šio rašinio pavadinimas, atspindintis eksponuojamą meną.

Tiesiog ant sienų kakoja musės, kabo žmonės vorai (vėlgi iš filmukų), kartais bepročiai. Ant jų dažniausiai šlapinamasi viešosiose erdvėse (ir ne vien Jūros šventės metu), rašomi keiksmažodžiai, meilės prisipažinimai (vieną tokį esu nufotografavęs. Kadangi jis buvo labai neaukštai parašytas, jo autoriumi turėjo būti vaikas, grafologija taip pat sąlygojo minėtą mano minčių posūkį ta linkme. “Kristina, aš taves geidžiu“ – buvo parašyta. Na, taip negrabiai, su gramatinėmis klaidomis, bet su meile, matyt. Na, kaip? Geras?).

Gyviau nei pernai

Taip priartėjome prie graffiti, kuris ir gimsta šiuose menų sintezės kuluaruose. Pagiriamasis žodis parodos kuratoriui Dariui Vaičekauskui. Jis pasinauojo nepaprastai palankiu momentu – „varyti meną“ tiesiog ant sienų itin tradicinėje erdvėje, moraliai tebesančioje kokiame devintajame dešimtmetyje. Be to, šis nepaprastas įvykis, ši Dailės parodų rūmų renovacija sutapo su projekto tęstinumu (pirmoji graffiti paroda čia buvo surengta prieš metus). Šiemetiniai graffiti atrodo natūraliau, gyviau nei pernykščiai, nors antrojo aukšto abi salės ryškiai skiriasi darbų kokybe, intriga, išbaigtumu, idėja.

Graffiti – ženklai, jų stilizacija ir užrašymo prasmė, veiksmo tikslas suprantami tik tam tikram gerbėjų ratui. Paprasto praeivio akimis žiūrint – siaubas, o parodų salėse – neatleistinas nesusipratimas. Kodėl? Juk kalbame apie neoficialią kultūrą, reiškinį, kuris skirtas tik sau, kuris, be gerbėjų pritarimo, neturi rimtesnės jį palaikančios ir pristatančios struktūros, pvz.: leidinio ar sistemingų parodų, ar festivalio (dabar jau turime?)…

Prilyginamas terorui

Įdomiausia šioje parodoje – srautas. Gyvas, jaunatviškas, nenustygstantis vaizdų, atkarpų, fragmentų pokalbis. Su kuo? Su visuomene. Juk ne veltui šis menas pastarosios prilyginamas teroristiniam aktui. Tuomet, kai draudžiamose vietose (pvz., ant baltų, garbingų namų sienų) atsiranda…

Oficialioje parodų salėje mes matome, taip sakant, žiedelius. Tuo tarpu šaknys yra išraizgiusios daugelio jaunų žmonių širdis. Tai jų pulsą regite neleistinose vietose, kada graffiti vijokliai apkarsto šviesius, švarius fasadus, langines bei ten, kur pasiekia niekingos jaunimo rankos (o jos ilgos, ilgos!..).

Protesto menas, kuriuo protestuojama, kada esama iš principo prieš… Prieš ką? Ogi prieš subjektyvios laisvės objektyvų suvaržymą, moksliškai tariant.

Jaunoji karta renkasi ir meną tokį, kuris turi tam tikrą meninę vertę ir neabejotinai turi idėjų, gamybos būdus, stilistinius principus.

Išsiskiria tik keli

Antai kai kurie darbai dvelkia sintetika ir ekranu. Į piešinį perkeliamas dabartinei animacijai, reklamai ir propaguojamam gyvenimo būdui būdingas spalvingumas, dinamika, kičas ir trafaretiškumas. Nuglaistymas. Ar tokia kasdienė jaunosios kartos veikla ir kalba? Be metaforų, asociacijų ir reveransų, pustonių ir pan.? Tačiau saldūs karameliniai vaizdai turi ir patrauklumo – dalis jų paveikūs hiperrealizmu ir tampa puikia tarpusavio komunikacijos priemone. Kaip? Kaip TV vaizdas, klipas, tapęs slengu, žodžiai, tapę žargonu.

Jeigu sutiksime, jog graffiti – greitas, greito pasitenkinimo, bistro menas; menas, reikalaujantis nachališkos (šis žodis geresnis nei įžūlios) nuovokos staigiai ką nors suraityti it pažadėtoji žemė išvystoje plokštumoje, būsime tik iš dalies teisūs. Keli parodos kūriniai yra itin tapybiški, labiausiai išsiskiria autorius, pseudonimu Burin. Jį galima pavadinti estetu, savo kūrinius eksponuojančioje (manau, ir ne tik) grafitininkų bendruomenėje išsiskiriančiu labai įvairaus kalibro vaizdais – ir realistiniais, ir suabstraktintais, linijos ir bet kokios spalvinės gamos suvaldymu, ir įdomiomis kompozicijomis, ir siužetu. Šiemetiniame graffiti parade įstrigo jo pilka, įstrižai „užlaužta“ siena, lietų, žmones vaizduojantis kūrinys. Dėl kaligrafinio taškų, linijų, tikslumo, beformių masių išsidėstymo, panašumo į tapybą tušu Burino graffiti galima pavadinti padidinta kiniška miniatiūra.

Daug vandens

Tuo tarpu mažesnėje, tačiau skambesnio pavadinimo Didžiojo vandens salėje – daug vandens. Dažniausiai – tik nykaus gatvinio terorizmo pavyzdžiai – specifiniai tagai, pramaišiui su didelio formato tūriniais užrašais. Juos mes dažniausiai ir matome ant šiukšlių konteinerių, negyvenamos paskirties ir atkampesnių vietų gyvenamųjų pastatų. „Kustarščina“, taip sakant. Nors gal aš klystu, gal gramatiškai neteisingai dėlioju akcentus? Vis dėlto šiuo atveju drenažas nepakenktų…

Nes iš principo – graffiti yra piešinys, laužtine, agresyvia, staigia linija užgrobtas ir nuspalvintas plotas. Atkovotas nelegaliu būdu iš legalios teritorijos. Tad graffiti formų evoliucija esti padiktuota greito reagavimo į aplinką ir staigaus apsisprendimo būdų. Čia ir dabar. Atėjau, pamačiau tinkamą vietą. Pataikiau. Yra. Arba ne… Tačiau rezultatas lieka ilgam… Ne taip, kaip pastatų savininkų keiksmų aidas (b…, kur žiūri policija?!).

Legalu ar nelegalu?

Graffiti meno legalumo ir nelegalumo klausimui spręsti Dailės parodų rūmuose buvo galima inscenizuoti kokį performansą. Pavyzdžiui, vykstant eskiziniams paruošiamiesiems darbams, policijos dalinys, be abejo, persirengėliai (su policija derinti nereikia, nes uniformos būtų iš dalies imituotos, miksuotos ir pan.) apsupa rūmus, įsiveržia ir gerai prilupa (na, taip, žinot, į kairę, į dešinę, per pakinklius, galima ir į snukį, jei priešinasi) kelis, o dar geriau visus (iš anksto susitarus, ir pasirašius sutikimus) keverzotojus, suima šustriausius. O rūmų valdžiai (kuri vienintelė nėra apie tai informuota) liepia rašyti pasiaiškinimus už iš anksto nesuderintą kultūrinių vertybių niokojimą, „įkala“ porą protokolų, užantspauduoja sales… Ir taip pat, kaip išdygo, netikėtai pasitraukia. Dar būtų neblogai simuliuoti kurios nors salės prižiūrėtojos infarktą. Ji su respiratoriumi vietoje deguonies kaukės išgabenama neštuvais. Šalia kaukia vėlgi iš kažkur išnirusios gaisrinės bei greitosios pagalbos mašinos… Totalinis jovalas. Akcijos pabaiga. Spaudos konferencija. Parodos kuratoriai atleidžiami iš darbo. Ir tampa nepriklausomais menininkais. Laisvę žmonėms!