Pasirodė naujas A.Kamiu romano „Svetimas“ leidimas

Pasirodė naujas A.Kamiu romano „Svetimas“ leidimas

„Baltų lankų“ leidykla lietuvių kalba išleido A.Kamiu romaną „Svetimas“, kurį jau galima įsigyti knygynuose.

Prancūzų fi­lo­so­fas, rašyto­jas, te­at­ro režisie­rius, žur­na­lis­tas ir vi­suo­menės veikėjas Albertas Kamiu (Al­be­rt Ca­mus, 1913–1960) bu­vo mo­ra­li­nis sa­vo gy­ve­na­mo­jo me­to au­to­ri­te­tas, ku­rio po­veikį ju­to ne vie­na kar­ta.

A.Kamiu romanas „Svetimas“, pradėtas rašyti Alžyre 1937-aisiais ir baigtas Paryžiuje, kur jis atvyko 1940-aisiais, rašytojui atnešė pasaulinę šlovę.

Romanais „Svetimas“ ir „Sizifo mitas“ A.Kamiu analizuoja visuomenės kastruojamos asmenybės tragediją, atskleidžiančią žmogaus bejėgiškumą susidūrus su absurdu.

Įžanginiai romano sakiniai yra tapę absurdo ir ironiškos situacijos sinonimais (“Šiandien mirė mama. O gal ir vakar, nežinau”), o herojus Merso – literatūriniu archetipu.

Nepriimdamas visuomenės diktuojamų žaidimo taisyklių, Merso pasirodo esąs svetimas, prašalietis. Jis vengia viešumo, geidžia ramybės, tačiau nenori nieko, ką kiti laiko normaliu, ir visuomenės akyse tampa nusikaltėliu.

Romano autorius gimė ir au­go Alžyre, studijavo filosofiją Alžyro universitete. Po studijų A.Kamiu tapo Alžyro radijo aktoriumi ir laikraščio „Al­ger répub­li­cain“ (Alžyro res­pub­li­ka) re­por­te­riu ir įkūrėju. 1940-aisiais už valdžios kritiką uždarius laikraštį, jis išvyko iš Alžyro į Paryžių, kur redagavo ki­tą laik­raštį – „Pa­ris-Soir“. Na­cių oku­pa­ci­jos me­tais A.Kamiu įsit­raukė į pa­si­priešini­mo sąjūdį, o ka­ro pa­bai­go­je ėmė re­da­guo­ti po­grin­dinį lei­dinį „Ko­va“.

Rašyto­jo, kaip ak­ty­vaus pub­li­cis­to, bal­sas vi­suo­me­nei ta­po vis la­biau gir­di­mas pokario metais: 1953-iaisiais jis pa­laikė Rytų Ber­ly­no su­ki­li­mą so­cia­lis­tinėje Vo­kie­ti­jo­je, 1956-aisiais pa­smerkė So­vietų Są­jun­gos veiks­mus malšinant su­ki­li­mą so­cia­lis­tinėje Veng­ri­jo­je, rei­ka­la­vo pa­liaubų Prancūzi­jos ir Alžyro ka­re, pa­si­sakė prieš mir­ties bausmę… 1957 me­tais A.Kamiu kūry­ba įver­tin­ta No­be­lio pre­mi­ja.

Jaunieji kūrėjai mokysis „patiekti“ savo filmus

Jaunieji kūrėjai mokysis „patiekti“ savo filmus

Palanga greitai virs eksperimentine kino aikštele, kurioje konkuruos geriausi Lietuvos bei užsienio studentų filmai. Per dešimt dienų – nuo rugsėjo 5-osios iki 14-osios – čia bus parodyti žinomų režisierių reti darbai, atvykę dėstytojai skaitys paskaitas ir teiks asmenines konsultacijas viso renginio metu.

Šiemet kartu su “Vasaros media studija” vyks ir KODAK organizuojamos dirbtuvės “Stop By. Shoot Film”, kuriose visi galės nemokamai pamėginti filmuoti su kino juosta.

Septintą kartą vyksiantis “Vasaros media studijos” projektas atkreips dėmesį į vieną iš svarbiausių ir lėčiausiai vystomų sričių kine – kino rinkodarą.

Europos komisijos neseniai atliktame tyrime, kodėl europietiškas kinas neįstengia nukonkuruoti holivudiškojo, kaip viena iš svarbiausių priežasčių nurodyta kino propagavimo stoka. Kitaip tariant, europietiškas kinas, lyginant su Holivudo produkcija, skiria per mažai dėmesio ir lėšų filmų reklamai. Todėl šiemet “Vasaros media studija” pavirs tarsi sumažintu profesionalios kino pramonės modeliu, kur kino mokyklų studentai bei profesionalai išmėgins savo jėgas prieš patekdami į tikrąją kino rinką.

Palangos „Laukinių Vakarų salūne“ rugsėjo 5-ąją bus pristatyti septyni kino filmai, kuriuos studentai populiarins J.Basanavičiaus gatvėje rugsėjo 14-ąją surengdami reklaminę akciją.

Anksčiau “Vasaros media studija” rudeniop įsikurdavo Nidoje, šiemet persikėlė į Palangą. Kasmet į šį renginį suvažiuoja studentai iš visos Europos, dėstytojus atsiunčia įvairios Europos kino mokyklos. Projektą rengia Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Mokomoji kino ir TV studija bei kino režisierė Inesa Kurklietytė. Jį remia Kultūros, Švietimo ir mokslo ministerijos. Pasak organizatorių, renginys pasiekė gana aukštą lygį ir tapo toks populiarus, kad dalyvių paraiškų sulaukiama kur kas daugiau, nei yra vietų.

Projekto iniciatorė, viena žymiausių dabartinių moterų režisierių I.Kurklietytė tvirtino, kad tokie renginiai padeda jauniems talentingiems žmonėms įsitvirtinti nedidelėje Europos kino pramonėje ir keisti nusistovėjusias tradicines kino dogmas.

Menas ar?..

Menas ar?..

Pamąstymai tarptautinės menininkų grupės “Art or Not” parodos Klaipėdoje tema

R.Kalonderio didžiaformatė “Pagarba Klaipėdos modernizmui”. Ž.Perė instaliacija “Genijus”. Vytauto Liaudanskio fotoreprodukcijos

Goda Giedraitytė

Dar graikai apie meną kalbėjo kaip apie mimetinį reiškinį, t.y. siekiantį pakartoti, pamėgdžioti arba imituoti natūrą, realųjį pasaulį.

Svarbiausia – konceptas?

Realizmas ilgus šimtmečius buvo viena pagrindinių mene plėtojamų krypčių. Tačiau šiandien, kai yra pasaulį tiksliai fiksuojanti meno šaka – fotografija, menininko siekis tiksliai atspindėti matomą vaizdą eksploatuojamas vis rečiau. Savirealizacijos tikslais pasirenkamas suabstraktintas ar dekoratyvus, minimalizuotas ar ekspresionistinis, popartiškas ar dar koks nors hyper-, inter-, neo- vaizdavimo būdas.

Kita vertus, grįžimas prie ištakų, praeities menininkų pasiekimų kartojimas – charakteringas šiuolaikinio meno bruožas. Kaip ir koncepcijos, idėjos dalyvavimas meno kūrinyje. Pastarasis neretai tampa ne tik pamatu, bet ir viso kūrinio esme, todėl dažnai atskiras menininkas ryžtasi meninę raišką „pritempti“ prie idėjos.

Akivaizdus to pavyzdys – Klaipėdos dailės parodų rūmuose veikianti tarptautinė paroda „Art or Not“. Keturių menininkų iš Vokietijos, Prancūzijos, Latvijos ir Šveicarijos projektas iš pradžių šokiruoja, paskui sukelia pasitenkinimo antplūdį, suvokiant, jog Lietuvoje vis dar labai aukštas meno ir menininko savo vertės suvokimo lygis, ir galiausiai paskatina diskusiją, ginčus, pamąstymus (vadinkite tai, kaip norite).

Provokuoja diskusiją

Diskursui kviečia ir pats pasirinktas grupės bei parodos pavadinimas.

Nors jo paskirtis kvestionuoti meno funkciją globaliame kontekste, atveriant „tikrąsias tiesas pasiklydusiems“, viliantis jas išsaugoti rytojui, Klaipėdoje jis virto klausimu, kas yra menas (šiuo konkrečiu atveju – tapyba, nes būtent ji sukėlė daugiausiai šurmulio) apskritai. Kokia gi meno paskirtis šiuolaikinėje susiskaidžiusioje visuomenėje? Ar tikrai visada formą galime pateisinti, sukūrę tam tikrą konceptą (dažniausiai po to, kai atsiranda forma)? O gal nebeturime tiek formalių galimybių, kad pateisintume siekiamą įkūnyti idėją?

Išties šiuolaikinis menas yra įvairialypis, daugiasluoksnis ir tiesiog visoks. Ir toks jis turi būti. Ir, ačiū Dievui (ir, žinoma, menininkui), kad yra! Tam, esančiam greta menininko, Dievas, matyt, sukūrė ir meno kritiką. Kad jis galėtų patvirtinti, pateisinti, paliudyti menininko tiesą. Arba, atvirkščiai, – ją nubraukti, ištrinti ir visaip kaip kitaip sužaloti, pabrėždamas ne-meno konceptą.

Gali tyčiotis

Ir vis dėlto šiandien “viskas yra menas”.

Todėl gal ir nereikėtų kritikuoti Rudolfo Kalonderio (Rudolf Calonder) ir Katios Kalnietės (Katia Kalniete) ekspozicijos, nes greta drobių eksponuojamos monotipijos iš tiesų vertos dėmesio ir yra itin įdomūs meno pavyzdžiai. Tačiau jų per savaitę Dailės parodų rūmuose sukurtos monumentalios drobės, pribloškiančios būtent savo masteliais, formatais ir sintetine bei skurdžia spalvų palete, kelia abejonių dėl tapybos prigimties ir dar labiau – jos evoliucijos.

Vaikiška maniera, lyg su dideliu dažytojo teptuku nuteplioti namų fasadai deklaruoja, anot pačių autorių, meno esmingumą. Pastarąjį neabejotinai galėtume atskleisti per subjektyviai regimą vaizdą, nuo kurio nuvalomas bet koks erdvinis, socialinis ar estetinis kontekstas. Lieka tik linija ir spalva, kuriomis formuojamas piešinys.

Ir iš tiesų, jeigu žvelgtume kaip į vaiko paveikslus, visam pasauliui galėtume paskelbti apie užgimstantį naują genijų. Tačiau analizuodamas jau subrendusių kūrybine prasme kūrėjų veiklą, pasijunti kvailinamas. Ypač, kai du autoriai tapo identiška maniera, kurią atskirti tu gali tik perskaitęs skirtingas pavardes ant etikečių.

Iš tavęs akivaizdžiai tyčiojamasi. Bet net ir tai gali atleisti, konstatuodamas, jog tai daryti šiuolaikinis menininkas gali ir labai dažnai daro.

Atsainumas trikdo

Pikta pasidaro tik todėl, kad tave mausto eksploatuodami visiškai primityvų metodą – „atvažiavau į svečią šalį, sukūriau pseudo, turbo, super fantastišką meną per vieną savaitę ir dabar jau jūs, žiūrovai, aikčiokite, stebėkitės ir alpkite iš susižavėjimo“. Nebe tie laikai, brolyčiai.

Gal ano šimtmečio pradžioje, kai kūrė plejada inovatorių, ir būtume kokiame Paryžiaus salone kritę po kojomis maestro ar sutrypę jį patį į purvą ir tik po kelių dešimtmečių paskelbę naujuoju meno šventuoju. Net nesvarbu, kokį scenarijų būtume įgyvendinę tuomet. Šiandien lieki ne nustebintas, bet sutrikęs.

Kiek toli galima nueiti nerūpestingai šmaikštaujant su žiūrovu? Juolab kad besižvalgydamas po autorių internetinį puslapį, apstulbsti nuo prizų, įvertinimų ir dalyvautų parodų gausos. Kam tuomet taip atsainiai save reprezentuoti naujose geografinėse kultūros erdvėse? Ar nebesibijoma eksperimentuoti menininko statusu ir profesionalumu?

Veržiasi iš kibiro

Juk, kad ir kiek paviršutiniškai bežaistume katę ir pelę, galiausiai vis tiek grįžtame prie meno – kaip objekto, turinčio gylį. Būtent pastarasis paprastą teplionę ar metalo konstruktą paverčia meno kūriniu, sužadina dvasinių išgyvenimų bangą ar vertybinį pažinimą. Nebūtinai estetizuotą, saldžiai gražų ar vizualiai išraiškingą. Mene įmanomos įvairiausios raiškos, jeigu tik idėja sudaro vientisą harmoningą ansamblį su forma.

Todėl pabaigoje telieka prisiminti prancūzų menininko Žilbero Perė (Gilbert Peyre) mechanizuotą instaliaciją „Genijus“ ir apgailestauti, jog toji buvo vienintelė skulptūrinė intervencija į parodos aplinką. Bildantis, triukšmaujantis metalo objektas – ne tik vienas įdomiausių parodos eksponatų, bet ir puikiai apibendrinanti visą ekspoziciją “vinis”. Iš uždaryto metalinio kibiro veržiasi balsas, kviečiantis išleisti į laisvę. Tik kiek plačios laisvės ribos?

Niekaip neišsiveržiantis genijus – ties pamąstymų apie meną slenksčiu…

„Marių vėjai“ šiąvasar pūtė Suomijoje

„Marių vėjai“ šiąvasar pūtė Suomijoje

Bendras “Marių vėjų” paveikslas sukurtas improvizuojant visiems drauge ten pat, Suomijoje. Mildos Remeikytės nuotrauka

Milda Remeikytė

Klaipėdiečių dailininkų sumanytas vaizduojamojo meno projektas “Marių vėjai” trejus metus keliauja Baltijos jūros pakrante. Šiemet viešėjo Suomijoje, kur Alajarvio miesto Nelimarkos muziejuje jo paroda veikė iki rugpjūčio 28-osios.

Keliauja aplink Baltiją

„Marių vėjai“ pirmąją parodą atidarė 2002-ųjų gegužės mėnesį Klaipėdos dailės parodų rūmuose. Taip tarptautinis projektas, kasmet vykstantis vis kitoje Baltijos jūros šalyje ir kviečiantis dalyvauti vis naujus menininkus, pradėjo savo kelionę aplink Baltiją. Jau dusyk apsilankęs Švedijoje, šiemet pasiekė ir Suomiją. Dešimt skirtingų sričių menininkų, atstovaujančių Lietuvai, Estijai, Suomijai, Švedijai ir Vokietijai, šiąvasar pristatė savo kūrinius Alajarvyje, Nelimarkos muziejuje.

Ero Nelimarka (1891-1977), Nelimarkos muziejaus įkūrėjas, meną ir kultūrą manė esant tarptautine kalba ir, jo idealistine nuomone, visa meninė kūryba ir darbas su nematerialistinėmis grožio idėjomis yra virš kasdienybės pareigų ir tuštybės. „Nesvarbu, ar meninė kūryba vyktų Vakarų ar Rytų šalyse, ji turi tam tikrų bruožų, jungiančių žmones ir tautas be sienų,“ – buvo viena jo mėgstamiausių minčių. Jo manymu, darbas su menais ir grožiu galėtų padaryti sienas tarp tautų kur kas žemesnes, kadangi menams ir kūrybai nereikalingos politika ir partijos, nes jie turi gryną, tarptautinį ryšį. Šios dar praėjusiame šimtmetyje išsakytos žymaus Suomijos menininko idėjos tebėra aktualios ir šiandien.

Plius meno terapija

Tai įrodė ir „Marių vėjų“ paroda, surengta Nelimarkos muziejuje. Parodos atidarymo iškilmes lydėjo ir darbas su Luomaaho mokyklos moksleiviais bei Vimpeli meno terapijos grupe.

Suomių menininkės Elinos Forsti vadovaujami moksleiviai padėjo lietuvių menininkui Romualdui Inčirauskui sukurti jo instaliaciją „Beržynas“ Nelimarkos muziejaus kieme. Katrin Loc, meno terapijos specialistė iš Vokietijos, ir projekto kuratorė klaipėdietė dailininkė Renatė Lūšis dalijosi patirtimi meno terapijos srityje.

Žinoma akvarelininkė R.Lūšis parodai Suomijoje pristatė akrilu ant popieriaus tapytas „Pakrantės moteris“ – geometrines abstrakcijas, žyminčias galbūt naują posūkį realistiniu stiliumi kūrusios dailininkės kūryboje.

Pripažįstamos Švedijoje

Skulptūrą studijavusi Vilniaus dailės akademijoje menininkė Vilija Liorančienė dabar gyvena ir kuria grafiką Švedijos sostinėje Stokholme. Kaip ir kita parodoje dalyvavusi dailininkė Irina Novokreščionova, V.Liorančienė yra Lietuvos ir Švedijos dailininkų sąjungos narė. Tiek savo grafikos, tiek skulptūros kūriniuose V.Liorančienė operuoja koncentruota ritmine forma. Nors savo graviūrose naudoja ornamentą, tačiau jos nepraranda gyvybingumo, paprastumo ir elegancijos. Menininkė įkvėpimo semiasi tiek iš kasdienės aplinkos, tiek iš orientalistinio meno, kurį ji „atrado“ maždaug apie 90-uosius, gyvendama Tbilisyje, Gruzijoje.

I.Novokreščionova pastaraisiais metais vis labiau pripažįstama Švedijoje, kur ji gyvena ir kuria. Įkvėpimo šaltiniu Irinos kūrybai tapo Blekingės krašto apylinkių grožis. Sukurti dažniausiai akvarele gėlių natiurmortai yra jos kūrybos kvintesencija ir skiriamasis ženklas.

Visi žanrai

Zitos Inčirauskienės kūrybos sritis yra tekstilė. Daugumai savo kompozicijų ji naudoja kaligrafiją. Kartais Zitos tekstilės kūriniai perauga į erdvines instaliacijas. Jos kūrybinių idėjų neišsenkantis šaltinis yra Biblija.

Kriauklės, kaip tolimų jūrų ir vandenynų simbolio, motyvas dominuoja ir šių eilučių autorės tapybos kūriniuose. Menotyrininkė projekto parodai Suomijoje pristatė tris kompozicijas: „Pamaryje“, „Fikusas“ ir „Kriauklė“. Tai naujas meno teoretiko žvilgsnis į klasikinę tapybą, kartu ir bandymas bendrauti su žiūrovais naujomis meninės išraiškos priemonėmis, simboliais, spalvomis.

Estų menininkės Ep Vires instaliacija „Pusiausvyra“ Nelimarkos muziejaus kieme patraukia dėmesį savo transparentiškumu ir savotišku trapumu. Galbūt toks ir yra šios menininkės vidinis pasaulis, prabilęs netikėtomis spalvų dermėmis jos tapybos kūrinių „Čigonų gyvenimas“ serijoje.

Atvirai – apie uždarą

Atvirai – apie uždarą

M.Tami (Suomija) kūrinys „Carole“.

Goda Giedraitytė

“Klaipėdos galerijoje” iki rugsėjo 1-osios veikia tarptautinė tekstilės miniatiūrų paroda “Atviras laiškas”. Birželio mėnesį projektas startavo Vilniuje, „Arkos“ galerijoje, kurios kuratoriams ir užgimė idėja pakviesti daugiau nei 100 tekstilininkų iš 21 pasaulio šalies, kad pristatytų po vieną autorinį, ne didesnį nei pašto vokas (21 x 29 cm) kūrinį.

Laiškai – vieši

Būtent formatas ir bendra projekto koncepcija – laiškas, simbolizuojantis nostalgiją tradicinei ir kadaise vienintelei rašymo ir bendravimo per atstumą kultūrai, – tapo savotiškais riboženkliais arba pirminėmis gairėmis, menininkams įkūnijant savo kūrybinės ambicijas.

Nei medžiagų, nei išraiškos priemonių, nei kolorito ar turinio projekto sumanytojai neapibrėžė. Autoriai laisvai galėjo manipuliuoti įvairiausiomis estetinėmis normomis, formos skaidulomis, tūrinėmis išeigomis, socialiniais ar vertybiniais kontekstais.

Pastarųjų priemonių įvairovę padiktavo ir dviprasmiška projekto temos formuluotė – „Atviras laiškas“ (tačiau ne atvirlaiškis!). Du nesuderinami poliai – „laiškas“, kurio pagrindas – intymumas bei konkretus adresatas, ir „atviras“ – būdvardis, epitetas, priešingas intravertiškai laiško konotacijai – projekto metu buvo sujungti į vientisą visumą.

Laiškas, kaip ir menas, – bendravimo, pasikalbėjimo priemonė, kreipiantis į kažką, kažkur… Tuo būdu „atviras laiškas“, dažniausiai estintis absoliučiai vidujinis, su asmeniniais išgyvenimais susijęs objektas, parodoje virto viešu – žiūrovui besiveriančiu vizualiu pasakojimu apie atskiro kūrėjo jausmus, būsenas, pamąstymus.

Daugialypė įvairovė

Nenuostabu, jog subjektyvumas parodoje išsiskleidė į daugialypę formų ir medžiagų įvairovę: austos, siuvinėtos, nertos, dekoruotos aplikacijomis, nėriniais, fotoatspaudais, kurtos veltinio, batikos technikomis ar tiesiog ištapytos geometrinės plokštumos ir skulptūriniai, reljefiniai, keliatūriai, keliamačiai objektai – visa persipynė ir sukūrė misteriškai gausią, iš pirmo žvilgsnio gal net kiek karnavališką nuotaiką. Ir vis dėlto ne „balaganišką“. Kiekvienas objektas deklaruoja autonomišką, nepriklausomą nuo kitų kūrinių savąją būtį.

Tuo būdu meniniai tekstilininkų laiškai parodoje įgyja vis kitokią vizualinę raišką.

Vieni menininkai kuria grakščiai minimalistinę, estetiškai jaukią ir romantišką viziją: L. Šaduikytės ir M.-N. Foutan floristiniai sprendimai, S.M.Kaugas atsiminimų dvelksmas iš senų fotografijų, I.Kruminos kaligrafiniai rankų atspaudai, E.Karlson tekstilinės popieriaus skiautės.

Kiti atsigręžia į šiuolaikinės media diktuojamą kultūrą: D.Trinkūnaitės refleksija „e-neto“ tema, E.Švingės viduramžių ir kompiuterio epochų sinchronizacija, N.Gedrimaitės kompaktinių diskų iš veltinio kolekcija.

Dar kiti varijuoja fluxus estetika: pasitelkia senų atvirlaiškių, pašto ženklų, knygų, rašto variacijas, formuodami savotiškus „miksus“, arba humoristiškai šmaikštauja laiško interpretacijos galimybėmis: G.Čepytės siuvinėti pašto ženklai, D.Rukšenienės veltiniai kvadratėliai su „spurgeliais“, E.N.Bo lyginamosios lentos ir lygintuvo natiurmortas, L.Kuk popierinis „Manhetenas“, M. Koivisto reljefiniai inkliuzai.

Kultūrų sambūris

Kita vertus, parodoje dalyvauja menininkai net iš 21 pasaulio valstybės – Lietuvos, Latvijos, Kinijos, Japonijos, Vokietijos, Švedijos, Suomijos, Prancūzijos, Turkijos, Lenkijos ir kitur. Todėl kūriniuose ryškėja aiškus kultūrinis, nacionalinis fonas.

Subtili rytietiška dvasia dvelkia iš kiniečių Zhou Chiaou ir Vang Meilian serijos „Dangiškos akys“ bei japonų meistro Kyoko Kumai triptiko iš metalinių sijų.

Tuo tarpu lietuviško mentaliteto “skonį” gali pajusti „ragaudamas“ S.Inčirauskaitės-Kriaunevičienės ciklą „Tradiciniai pietūs I, II, III“, kur rondo formos plokštumose lengvai snūduriuoja baltosios salotos, šaltibarščiai ir cepelinai.

Greta visiškai kitą Lietuvos viziją piešia suomė S.Kononen, siuvinėtoje planšetėje „Valdomas“ įkūnijanti tris Lietuvos priklausomybės formas: Sovietų Sąjungos žvaigždę, Šv. Marijos kultą ir Europos Sąjungos vėliavos plazdesį.

Miniatiūros šedevrai

Nepaisant kūrinių gausos, iš visų parodoje pristatytų darbų buvo atrinkti trys geriausi.

Pirmąja premija už įdomiausią temos interpretaciją apdovanota amerikiečių menininko Arčio Brenano miniatiūra „…labai mažas gobelenas“ tiksliausiai atliepė kuratorių užduotį. Mėlynas gobelenas su minėtu užrašu anglų kalba buvo tiesiog išsiųstas iš JAV kaip atvirlaiškis į Lietuvą ir saugiai pasiekė adresatą.

Antrąja premija už meniškumą įvertintas Minamarinos Tami iš Suomijos kūrinys „Carole“. Dešimt iš popieriaus skiautelių sukurtų moters figūrėlių, susiburusių į vieną jungtinę grupelę, simboliškai įkūnija komunikacijos formulę: popierius čia tampa laiško medžiagos, o žmonių grupė – žinios perdavimo ir bendravimo asociacijomis.

Voratinklio plonumo siūleliais nuaustos Virginijos Degenienės abstrakčios melsvo kolorito miniatiūros, imituojančios Venecijos kanalų bangavimą ir vandens spalvų paletę, buvo apdovanotos trečiąja premija – už profesionalumą. O subtili Linos Šaduikytės miniatūra „Kai namuose neauga gėlės“ – sudžiovinto medžio lapas su karoliukais it brangakmeniais išsiuvinėtu krašteliu – įvertinta „Ulos“ simpatijų prizu.

Turint omenyje, jog „Atviras laiškas“ – miniatiūrų paroda, tokia darbų ir raiškos priemonių gausa neabejotinai stebina.

Kita vertus, paroda padeda nedidelėje „Klaipėdos galerijos“ salėje atverti vyraujančias tekstilės tendencijas, menų sintezės parafrazes ir, svarbiausia, neblėstančias meno ir menininko kūrybos galimybes, kai net mažiausiame plokštumos lopinėlyje galima įkūnyti ištisus fantazijų pasaulius.

Nacionalinės premijos laureatas Klaipėdoje pristatys savo tapybą

Nacionalinės premijos laureatas Klaipėdoje pristatys savo tapybą

Rugsėjo 1-ąją uostamiesčio dailės gerbėjai sulauks ypatingo svečio. Rytoj 17.30 val. “Klaipėdos galerijoje” atidaroma nacionalinės premijos laureato tapytojo Eugenijaus Antano Cukermano kūrinių paroda.

Į vernisažą iš Vilniaus atvyks parodos autorius – Lietuvos abstrakčiosios dailės grandas, surengęs gausybę autorinių, dalyvavęs ne vienoje dešimtyje bendrų parodų, 2000 metais įvertintas nacionaline kultūros ir meno premija.

E.A.Cukermanas – vienas intelektualiausių ir konceptualiausių lietuviškojo vėlyvojo modernizmo klasikų. Jo kūrybinis kelias, prasidėjęs tarybiniais metais, kai abstrakcija buvo laikoma ydingu menu, tikrai nebuvo lengvas. Anot prof. A. Andrijausko, “E.A.Cukermano kūryba – unikalus pastarųjų keturių dešimtmečių Lietuvos kultūrinio gyvenimo reiškinys. (…) Jis nepasidavė konjunktūros reikalavimams, neslydo paviršiumi ir, nors nesuprastas, atvirai ignoruojamas ir psichologiškai spaudžiamas, žingsnis po žingsnio ėjo pasirinktu nesiužetinės dailės keliu“. Ne veltui meno kritikų jis tituluojamas „abstrakcijos pionieriumi“, “intelektualiosios abstrakcijos meistru“ ar gretinamas su 6-7 dešimtmečių abstrakčiosios dailės žvaigždėmis B.Njumanu, K.Stilu ir kitais.

Pavargusį nuo karštligiško vasaros šurmulio žiūrovą tapytojas E.A. Cukermanas kviečia į gilų, glaustoje asketiškoje formoje slypintį konceptualaus meno pasaulį. Išraiškos priemonių įvairovė („sudėtingi kompoziciniai sprendimai, faktūros, gruoblėti dažų ir reljefų sluoksniai, įbrėžimų, rašto elementų daugiasluoksniškumas“), savita spalvožiūra tarsi rūko tiltas minkštai ir jaukiai palydės mus visus rudeniop – ten, kur prityla paukščių balsai, kur nukrenta lapai, bet atsiveria nostalgiški vilties horizontai.

E.A.Cukermano tapybos paroda „Klaipėdos galerijoje“ (Daržų g. 10/ Bažnyčių g. 4) paviešės iki spalio 1-osios.

Paruošė Dalia Bielskytė

Europos paveldo dienų renginiai Lietuvoje prasidės Klaipėdoje

Andrius Miežis. Rojaus sodo muitinė. 2005 m. Drobė, akrilas, 70×90 cm. Vytauto LIAUDANSKIO fotoreprodukcija

Europos paveldo dienų renginiai Lietuvoje prasidės Klaipėdoje

AURELIJA KRIPAITĖ

Po praėjusių metų palankių atsiliepimų uostamiestyje vėl organizuojama tarptautinė diskusija „Neužšąlanti kultūra“. Šiemet rugsėjo 15-17 dienomis vyksianti konferencija kviečia kalbėti apie kūrybingą kultūrinio paveldo pritaikymą bei panaudojimą.

Uostamiestyje, kur pirmą kartą prasidės Europos paveldo dienos, laukiama apie šimtą dalyvių iš Slovakijos, Prancūzijos, Norvegijos, Čekijos, Didžiosios Britanijos, Airijos, Lenkijos, Nyderlandų, Latvijos ir Lietuvos. Pasidalinti patirtimi suvažiuos paveldo pareigūnai, paminklotvarkos ekspertai, mokslininkai, architektai, muziejininkai, turizmo verslininkai.

Renginys prasidės rugsėjo 15-osios vakarą Europos mainų programos ir menų festivalio „Pamirštos vietos“ atidarymu ant Jono kalnelio. Meno festivaliu siekiama supažindinti klaipėdiečius ir miesto svečius su uostamiesčio istoriniu kultūriniu paveldu. Parinktos trys viešosios miesto erdvės, kur menininkai improvizuos istorinio, kultūrinio paveldo tema. Jono kalnelio gynybiniai įtvirtinimai bus panaudojami kaip erdvė dingusiam miestui priminti, čia ugnies instaliacijas pristatys Benas Šarka ir Rytis Zenkevičius. Didžiojoje Vandens gatvėje kaunietis Eimis Markūnas savo iliuminacine cirkuliuojančia skulptūra primins buvusią Danės upės vagą, užpiltą 1705 m. ir toje vietoje 1722 m. sujungusią dvi suverenias miesto dalis. Menininkų kiemelyje, kur atsiskleidžia uostamiesčio architektūrai būdingas fachverkas, erdvinę skulptūrą pristatys palangiškis menininkas Andrius Gaubys, audiovizualinę instaliaciją – Henrikas Žižys, knygą „Klaipėdos fachverkas“– sudarytojas Kęstutis Demereckas. „Norime, kad paveldonaudos tema taptų aktuali ir žmonėms gatvėje, kurie iki šiol niekada tuo nesidomėjo“, – sakė „Neužšąlančios kultūros-2005“ koordinatorė Rūta Lysenkaitė-Ambrasūnienė.

Nacionalinio paveldo organizacijų tinklo (ENNHO) šeštosios generalinės asamblėjos Klaipėdoje metu dvi dienas vyksiančioje konferencijoje „Neužšąlanti kultūra-2005“ bus diskutuojama apie kultūros paveldonaudos gerus ir blogus sprendimus, „gyvuosius“ dvarus ir pilis: kultūrinio turizmo vystymą Lietuvoje ir Latvijoje. Pasidalinę į darbo grupes, seminaro dalyviai gvildens jūrinio paveldo ir pakrantės kultūros, karinio paveldo panaudojimo, kultūrinio kraštovaizdžio vadybos, dvarų ir parkų atgaivinimo klausimus.

„Neužšąlančios kultūros-2005“ konferenciją, įtrauktą į Europos paveldo dienų Lietuvoje programą, organizuoja Klaipėdos miesto savivaldybė, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras bei Europos nacionalinio paveldo organizacijų tinklo (ENNHO) sekretoriatas Slovakijoje, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Kultūros paveldo departamentas prie LR kultūros ministerijos bei viešoji įstaiga Socialinės ir ekonominės plėtros centras.

“Sirenose” – ir japonų Noh, ir socialinis teatras

“Sirenose” – ir japonų Noh, ir socialinis teatras

Scenos iš legedinio japonų Noh teatro spektaklių “Piliarožių princesė” ir “Uodas imtynininkas”, parodytų Vilniuje. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Karina Juodelytė

Tarptautinis Vilniaus teatro festivalis “Sirenos” rugsėjo 24 – spalio 4 dienomis jau antrą kartą savo žiūrovams sostinėje pristatys į iššūkius reaguojantį ir iššūkius metantį šiuolaikinį teatrą.

Stiprins imunitetą

2004-ųjų rudenį sėkmingai startavęs festivalis – tai tarsi žiūrovams pristatomi kultūriniai mainai, kur sau vietą randa ne tik užsienio teatrai, bet ir nuo geriausių užsienio teatrų neatsiliekantys lietuviškieji.

Pernai “Sirenos” atsigręžė į aktualų šiuolaikinį teatrą, o antrasis festivalis siūlo iš arčiau pažvelgti į socialinį jo klodą. “Rytų Europos teatro tradicija stokoja stipraus socialinio teatro geno. Todėl jis mums tik dar labiau įdomus ir reikalingas – kaip injekcija, stiprinanti visuomenės imuninę sistemą”, – sakė festivalio meno vadovė Elona Bajorinienė.

Šiais metais publika “Sirenų” metu išvys ne tik jau kur nors matytus spektaklius, tokius kaip Eimanto Nekrošiaus “Giesmių giesmė”, Aido Giniočio “Atviras ratas” ar Cezario Graužinio “Pasikėsinimai”. Ji turės progą pirmoji pamatyti Oskaro Koršunovo režisuotą spektaklį “Vaidinant auką”. Festivalio metu bus parodyti vokiečių, čekų, belgų, vengrų, rusų bei ispanų teatrų, kviečiamų dalyvauti įvairiuose tarptautiniuose teatrų festivaliuose ar praėjusiais metais dalyvavusių “Sirenose”, spektakliai.

Priartės prie publikos

Darbinis festivalio devizas: nauja realybė – naujas teatras – kokiai auditorijai?.. Šiuos tarpusavio ryšius tirs jauni, bet jau spėję pelnyti tarptautinį pripažinimą kūrėjai, skvarbiai žvelgiantys į naujausią realybę. Šalia naujosios realybės spektaklių, pakeliančių virtualios realybės šydą, žvelgiančių į šalies įvykius per trumpųjų žinučių prizmę ir besipriešinančių McDonald’o kultūrai bei darbo vietų mažinimui, žiūrovai naujoje šviesoje išvys klasikinių kūrinių – Šekspyro “Otelo” bei A.Čechovo “Žuvėdros” – interpretacijas.

Festivalis “Sirenos” priartės prie publikos ne tik spektakliais. Seminaru “Tarptautinės kultūrinės kooperacijos strategijos: festivalio funkcijos ir politika”, kuriame dalyvaus garsus teatro specialistas ir kultūros analitikas Draganas Klaicas, organizatoriai atsigręš į menų organizacijų vadybininkus. Kaip ir praėjusiais metais, “Sirenos” visus besidominčius kvies į klubą atvirai diskusijai bei susitikimus su festivalio dalyviais ir svečiais, masins vaizdo įrašų peržiūromis ir dramaturgijos skaitymais.

Vainikavo tautų mainus

Tiesa, nors oficiali skelbiama “Sirenų” atidarymo data yra rugsėjo 24-oji, dar liepos 31-ąją festivalio duris atvėrė ir antrosioms “Sirenoms” pamatus padėjo ilgaamžes tradicijas puoselėjantis japonų Noh teatras. Jis saugomas UNESCO kaip žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevras ir pirmąkart per 650 metų leidosi į gastroles po užsienio šalis.

Vilniuje pasirodė Noh teatrų asociacijai atstovaujantis kolektyvas, suburtas iš geriausių skirtingų Noh mokyklų atlikėjų, pelniusių Japonijos gyvojo tautos turto bei svarbaus nematerialios kultūros turto vardus.

Publikai parodyti pagal garsiausio Noh teatro kūrėjo ir teoretiko Zeami pjesę pastatytas spektaklis “Piliarožių princesė” (“Aoi Nō Ue”) bei komiškas vienos dalies Kyogen spektaklis „Uodas imtynininkas“ (“Kazumo”) vainikavo Europos Sąjungos ir Japonijos tautų mainų metus ir taip prisidėjo prie “Sirenų” kultūrinių mainų idėjos.

Japonų kultūros grynuolis

Išvertus iš japonų kalbos, Noh reiškia malonumą, patyrimą, įgūdį bei meistrystę. Visos šios savybės įkūnijamos Noh teatre – XIV-XV a. sukurtame kilmingųjų teatre “be juoko”, kuriame sutinkami legendų, literatūriniai ir istoriniai personažai, o Kyogen – paprastų žmonių teatras, kupinas šmaikščių dialogų ir per komišką prizmę parodantis žmogiškąsias silpnybes. Abu spektakliai susideda iš trijų elementų: dainos, šokio ir veiksmo. Abu papildo vienas kitą ir pakaitomis vaidinami toje pačioje scenoje, tad yra kaip vienas darinys.

Spektaklių pažiūrėti susirinko Japonijos Nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvai Gotaro Ogava, Lietuvos politikos atstovai, šiaip garsūs žmonės – visi neabejingi teatrui. Įgyvendinant švietimo ir kultūrinės sklaidos misiją, Japonijos ir Lietuvos Respublikos vyriausybių iniciatyva buvo išdalinta nemokamų pakvietimų. Tiesa, jų skaičius buvo ribotas, o norinčiųjų išvysti šį Lietuvos teatro padangėje neįkainojamą reginį buvo tiek daug, kad organizatoriai beveik visus pakvietimus išdalino perdien.

Anapus realybės

Lietuvos Nacionalinio dramos teatro scena šiems spektakliams neatpažįstamai persimainė ir tapo ypatinga erdve, virš kurios tvyrojo susikaupimas, ramybė ir tyla. Vienintelė dekoracija šešių kvadratinių metrų ploto scenoje su ilgu įžengiamuoju lieptu – pušies paveikslas scenos gilumoje, simbolizuojantis, kad spektaklio veiksmas vyksta anapus realaus pasaulio, ir primenantis tuos laikus, kai Noh spektakliai vykdavo po atviru dangumi.

Šį asketizmą kompensavo ištaigingi aktorių kostiumai bei kaukės. Vieninteliai Noh kaukes dėvintys personažai – pagrindinio vaidmens atlikėjai Shite. Nejudinant pačios kaukės, ja galima išgauti daugybę veido išraiškų. Kostiumai ir judesiai taip pat priderinti prie kaukių, sukuriant linijinę kompoziciją ir geometrišką judėjimą.

Kiekvienas kostiumo šiugždesys bei aktoriaus žingsnis tylumoje įgauna svarbą, o ritmas, kurį sukuria scenos paviršiumi slenkančios pėdos, yra vienas svarbiausių spektaklio aspektų.

Įkaitina būgną

Muzika Noh teatre taip pat užima svarbią vietą: ansamblį sudaro trys būgnai ir fleita. Fleitos bei otsuzumi būgno, kurį prieš spektaklį reikia kaitinti dvi valandas tam, kad išdžiūtų jo oda, garsai siekia 100 kilohercų dažnį, penkiskart pranokstantį žmogaus ausies galimybes ir sužadinantį smegenyse alfa bangas.

Tradiciškai, kad visi garsai scenoje geriau skambėtų, po ja dedamos kelios didelės puodynės, tačiau Lietuvos nacionaliniame dramos teatre dėl techninių priežasčių teko naudoti mikrofonus.

Tai tikriausiai buvo vienintelis šiuolaikinio pasaulio įsikišimas į Noh spektaklį. Noh aktoriai iš kartos į kartą perduoda savo žinias ir spektaklių tradicijas, tad Noh spektaklis nepakito iki šių dienų – jame vis dar jaučiama griežta samurajų etika, kurią taip viduramžiais vertino karinė Japonijos aristokratija.

Neišeina nusilenkti

Deja, lietuviams tikriausiai nepavyko patirti viso Noh spektaklio žavesio dėl kalbos barjero. Abu spektakliai buvo vaidinami japoniškai, tad šios kalbos nesuprantančiai daugumai teko arba žvelgti į lietuvišką vertimą, arba sutelkti dėmesį į aktorius, jų judesius, garsus ir bandyti tai įvertinti.

Nepaisant šio trūkumo, ramybė ir sąstingis, geriausiai atspindintys talentingą Noh spektaklio atlikimą, visą vakarą tvyrojo salėje ir žiūrovų širdyse. Tad po pasirodymo aktoriai sulaukė audringų ovacijų.

Jų susikaupimas ir atsidavimas teatro vaidinimui yra beribis. Jo metu aktorių širdies plakimas siekia 200 dūžių per minutę, t.y. daugiau nei maratono bėgiko širdies ritmas. Todėl žiūrovams buvo iš anksto pranešta, jog tarp spektaklių ploti negalima, o jiems pasibaigus aktoriai neišeina nusilenkti.

Atvėrė langą

Pristatydamos Noh spektaklio tradiciją, “Sirenos” atvėrė langą, per kurį lietuviai turėjo progą artimiau susipažinti su taisyklėmis susaistyta bei kupina susikaupimo tradicine Japonijos kultūra.

Pasak Japonijos ambasados Lietuvoje patarėjos kultūros ir informacijos reikalais Chisako Maruyamos, Lietuva neatsitiktinai pasirinkta viena iš kelių Noh turo po Europą valstybių. Japonijoje Lietuva garsėja kaip aukštos kultūros kraštas, subrandinantis talentingus menininkus ir turintis išlavintą bei reiklią teatro publiką.

“Sirenų” festivalis prasidėjo kultūriniais mainais su Japonija, o rudenį juos pratęs pasidalinimas požiūriu į naują realybę su Europos šalimis. Tokiu būdu festivalio žiūrovai turi išskirtinę galimybę susipažinti ne tik su seniausias tradicijas turinčiu japoniškuoju teatru, bet ir su jaunu, tradicijas laužančiu Europos teatru, ir galbūt surasti juos jungiančių gijų.

Fotografai rinksis Nidoje į tradicinį tarptautinį seminarą

Fotografai rinksis Nidoje į tradicinį tarptautinį seminarą

Rita Bočiulytė

Į Nidą rugsėjo 12-18 dienomis suvažiuos šalies fotografai, paskaitas apie fotografijos išliekamąją vertę, problemas ir vietą tarp kitų menų skaitys žinomi filosofai, fotomenininkai ir menotyrininkai iš Lietuvos, Čekijos, Lenkijos.

Tradicinis tarptautinis fotografų seminaras Nidoje rengiamas jau 28-ąjį kartą. Jį organizuoja Lietuvos fotomenininkų sąjunga.

Savaitę vyksiantis seminaras šiemet turės itin turtingą ir įvairią paskaitų programą. Svečias iš Čekijos Vladimiras Birgus pasakos apie čekų fotografiją ir meninės fotografijos instituto Opavoje veiklą, lenkas Marius Viderinskis dalinsis Lenkijos fotomenininkų sąjungos patirtimi, vilnietė Agnė Narušytė – Arlio fotografijos festivalio įspūdžiais.

Filosofas V.Kinčinaitis seminaro dalyvių dėmesį kreips į autentiškumo problemas šiuolaikinėje fotografijoje. Fotomenininkas Antanas Sutkus kurstys diskusiją apie fotografijos išliekamąją vertę ir vietą tarp kitų menų, o Aleksandras Macijauskas kolegas provokuos polemikai apie kūrybos drąsą. Kritikas Skirmantas Valiulis ir fotomenininkas Stanislovas Žvirgždas gvildens „Geismų ir grožio Lietuvos fotografijoje“ temą.

Dovilė Zelčiūtė dalinsis mintimis apie kūno kalbą fotografijoje ir poezijoje, o viešnia iš Lenkijos Inesa Batura pokalbį suks žanrų – peizažo ir socialinės fotografijos – link. Margarita Matulytė atvers „Keturias fantasmagorijas, pagrįstas tikrais fotografo Kazio Lauciaus gyvenimo faktais“. Vytautas Michelkevičius skaitys pranešimą „Post-fotografija: naujos fotografijų kūrimo ir suvokimo tendencijos“, o Sigitas Krivickas ieškos fotografijos ir reliatyvumo teorijos bendrumų.

Seminaro dalyviai įsikurs poilsio namuose „Urbo kalnas“. Po paskaitų ir diskusijų vyks autorinių fotografijos kolekcijų pristatymai bei aptarimai, vakarais bus rodomi videofilmai apie fotografiją ir jos kūrėjus.

Teatro statyba klaipėdiečiai apgavo Maskvą

Teatro statyba klaipėdiečiai apgavo Maskvą

1990-ųjų vasarą Klaipėdos dramos teatras džiugiai ir iškilmingai sugrįžo į savo senąją buveinę Teatro aikštėje. Teatro atidarymo šventė nuvilnijo per senamiestį, Biržos tiltą, įtraukdama į savo šurmulį klaipėdiečius. Nuotraukos iš asmeninio autoriaus archyvo

Balys Juškevičius
Teatro veteranas

Neseniai iš spaudos išėjusi Alfonso Žalio knyga „Prisikėlimas“ paskatino prisiminti kai kurias Dramos teatro istorijos detales, tarp jų – aplinkybes, dėl kurių ilgametis Klaipėdos miesto vadovas gavo antrąjį tarnybinį papeikimą.

Pirmąjį sovietinės valdžios papeikimą A.Žalys gavo 1968 metais už Mažvydo alėjos rekonstrukciją, trečiąjį – už gyvenamųjų namų statybą. Tarp jų puikuojasi papeikimas už… teatrą. 1980 metais, Maskvos olimpiados laikais, pradėti ir įgyvendinti toli nuo sovietinės imperijos sostinės esančio miestelio teatro rekonstrukciją buvo labai drąsus, tiesiog akiplėšiškas miesto vadovo žingsnis. Pasiryžimas bet kokia kaina rekonstruoti visai sukežusį Dramos teatrą kaip veidrodis atspindėjo tvirtą, ryžtingą A.Žalio charakterį.

„Aukuro“ pėdsakai

Šiemet Dramos teatrui minint įkūrimo 70-metį, pasakojimą pradėčiau nuo toliau.

Klaipėdoje iki karo veikusi „Aukuro“ draugija paliko gilius pėdsakus lietuvininkų kultūroje. Klaipėdą prijungus prie Lietuvos valstybės, „Aukuro“ veikla pasižymėjo gausiais muzikiniais renginiais, kuriuose, be chorų, orkestrų, reiškėsi ir vaidybai gabūs žmonės. „Aukuro“ draugija, padėdama Klaipėdoje organizuoti lietuviškų teatrų gastroles, kartu padėjo įsitvirtinti ir nuolatiniam profesionaliam uostamiesčio teatrui.

Profesionalus teatras ikikarinėje Klaipėdoje buvo labai reikalingas. Jis galėjo duoti atsvarą gausiai ir aktyviai vokiškajai kultūrai, dažnoms vokiškų teatrų gastrolėms mieste. Lietuvos vyriausybės nutarimas iš Šiaulių į Klaipėdą perkelti profesionalų dramos teatrą buvo būtinas, jeigu ne pavėluotas. 1935 metais Klaipėdos profašistiniai elementai demonstravo labai aktyvią politinę ir kultūrinę veiklą, todėl naujas lietuviškos kultūros židinys būtų buvęs rimta parama lietuvių kultūrai vystyti. Tačiau toks teatro perkėlimo uždavinys buvo sudėtingas ir painus.

Reikalą apsunkino tai, kad miesto magistratas, kuris valdė teatro pastatą ir vadovavo miesto švietimo ir kultūros reikalams, nebuvo suinteresuotas rodyti dosnumą lietuviškam teatrui. Fašistuojančių jaunuolių gaujos, siautusios rudenėjančios Klaipėdos gatvėse, nuolat plėšydavo afišas, skelbiančias lietuviško teatro atidarymą.

Teatro atidarymas įvyko 1935 metų rugsėjo 2-ąją. Tą vakarą buvo parodyta K.Inčiūros pjesė „Vincas Kudirka“. Pirmojo spektaklio liudininkai pasakojo, kad kai kurie žiūrovai spektaklio metu verkė iš džiaugsmo ir susijaudinimo, Klaipėdos scenoje matydami tautinį, patriotinį spektaklį. Jie įvertino didelę naujojo kultūros ir meno židinio reikšmę kovojant už Klaipėdos miesto lietuvinimą. Priešingai, profašistiniai miesto vadovai nekentė teatro ir jo veiklai kėlė įvairiausias kliūtis. Galima priminti, kad tuo metu Klaipėdoje tegyveno apie 12000 lietuvių, kurie buvo ryški mažuma.

1939 metų kovo 19 dieną Hitleriui pasirodžius Dramos teatro balkone, jo šalininkų minios kėlė audringas ovacijas, o teatro direktoriui J.Stanuliui buvo griežtai įsakyta, kad visi teatro artistai kuo skubiau išvyktų iš Klaipėdos. Lietuviško teatro trupei uždraudė išsivežti netgi savo inventorių, o aktorė Elena Bindokaitė pasakojo, kad jų šeima išvažiavo tik su tais drabužiais, su kuriais buvo apsirengę. Baldai, indai, visas asmeninis turtas, gąsdinant neišvengiamu areštu, liko uostamiestyje. Tai buvo skausmingiausias teatro veikėjų išvijimas iš savojo miesto.

O iki 1939 metų kūrybinė teatro veikla buvo labai intensyvi. Per trejus metus buvo parodytos 22 premjeros, teatre dirbo lietuvių teatro garsenybės – režisieriai R.Juknevičius, I.Tvirbutas, J.Stanulis.

Lietuva skaudžiai išgyveno Klaipėdos užgrobimą. Man pačiam teko dalyvauti Kauno sporto halėje vykusiame mitinge, į kurį susirinko didžiulė žmonių minia. Perpildytoje halėje dainavo Klaipėdos vyrų choras, diriguojamas kompozitoriaus A.Mikulskio, eiles deklamavo Klaipėdos teatro aktoriai, poetas K.Inčiūra. Visas renginys buvo perpildytas skausmo ir patriotinio pakilimo, protesto ir entuziazmo, minia ilgai nesiskirstė iš halės, o galiausiai išsiliejo į Kauno gatves, nešdama neapykantą hitlerinei kariaunai.

Atgimimas ir pertvarkos

Po karo 1946 metais mieste pradėjo veikti Muzikinis teatras, pratęsęs ikikarinio teatro veiklą ir greitai tapęs svarbiu miesto kultūriniu reiškiniu.

1946-1949 metais teatras pastatė ne vieną populiarų spektaklį: J.Švedo „Eglę žalčių karalienę“, Ž.Ofenbacho „Perikolą“, B.Aleksandrovo „Manąją Giuzel“, I.Dunajevskio „Laisvąjį vėją“… Buvo pastatyta ir draminių spektaklių.

Staiga niekam nelaukiant ir nesitikint Muzikinis teatras buvo likviduotas, palikta tik dramos trupė. Šis Stalino laikų valdžios sprendimas nedaug skyrėsi nuo hitlerininkų veiksmų: gatvėje atsidūrė didelis artistų, muzikantų, techninių darbuotojų būrys.

Pateisinama buvo nebent gal tai, kad dramos trupėje dirbo kai kurie didelį patyrimą turintys ikikarinio teatro aktoriai – E.Platušaitė, A.Šimkūnas, taip pat jauna L.Kerniūtė, aktorės E.Bindokaitės duktė, kuri, būdama mergaite, jau vaidino kai kuriuose spektakliuose iki karo pradžios.

Skausmingos, netikėtos teatro pertvarkos tęsėsi ir vėliau. 1963 metais buvo likviduotas prieš tai neseniai įkurtas Marijampolės (tuometinio Kapsuko) teatras. Dauguma šio teatro artistų buvo perkelti į Klaipėdos dramos teatrą. Tačiau nukentėjo daug Klaipėdos artistų senbuvių: specialiai sudaryta komisija sprendė, kuris iš jų neturi „kūrybinės perspektyvos“. Iš teatro buvo atleisti žinomi ir populiarūs aktoriai F.Einas (vėliau ilgametis Kauno muzikinio teatro ir Klaipėdos muzikinio teatro artistas), A.Ignatavičiūtė, P.Jankutė, A.Gedvilas, K.Mačiulis, grupė jaunų, kūrybinį kelią pradėjusių aktorių.

Naują 26 aktorių trupę į vieną darnų profesionalų teatrą sulydė jaunas vyriausiasis režisierius Povilas Gaidys. Jis pradėjo naują Dramos teatro istorijos etapą. P.Gaidžio suburtą ir išugdytą uostamiesčio teatrą myli ir žino ne tik miesto žiūrovai.

Salė skendo dūmuose

Prisimenant A.Žalio atsiminimų knygą, reikėtų daugiau papasakoti ir apie teatro pastatą. Baisūs ir kruvini mūšiai už Klaipėdą, vykę 1944-1945 metais, pasigailėjo teatro pastato. Jis stovėjo beveik sveikas, nors aplinkui buvo vien griuvėsiai. Teatrą iki karo supo daug gražių, didelių pastatų, kurie buvo visiškai sugriauti, jų nevertėjo net atstatinėti. Teatro sienos nuo dabartinės perkėlos pusės buvo taip pat nukentėjusios, suskilusios, tačiau pamažėl jos buvo užlopytos. Žiūrovų salė karo negandų liko nepaliesta, tačiau pagalbinės patalpos buvo baisios.

Teatras turėjo savo katilinę, ji buvo įtaisyta po scena. Krosnys rijo labai daug kuro, o jo po karo nuolat trūko. Šildymo sistema visame pastate buvo apgadinta, jos niekada nepavyko deramai sutvarkyti. Prisimenu, kad 1946-1947 metų žiemą teatras buvo visai nešildomas, nors spektakliai vyko. Būdavo, kad scenos dekoracijos vaizduodavo pavasarį, „už lango“ žydėdavo sodai, o artistai vaidindavo su žieminiais paltais ar kailiniais. Kūrikų algos buvo mažos, jie dažnai keitėsi, tarp jų nebuvo kvalifikuotų žmonių, o apie darbo drausmę neverta net kalbėti. Jie dažnai girtuokliaudavo čia pat, po scena, netgi spektaklių metu. Kiek kartų yra buvę, kai kaminas netraukdavo ir žiūrovų salė spektaklių metu paskęsdavo troškiuose dūmuose!

Taip vos ne dramatiškai baigėsi operos artisto tenoro K.Gutausko koncertas, nes iš po scenos besiveržiantys dūmai ir smalkės beveik uždusino artistą! Vienas tų kūrikų, toks vietinis memelenderis, vėliau išvykęs į Vokietiją, prisigėręs vis šaukdavo „Malkų nėra!“ Žodį „malkų“ jis tardavo su minkštu vokišku akcentu ir tie jo žodžiai „malkų nėra“ tapo skambiu ir populiariu teatro posakiu, kai mums ko nors trūkdavo. O kuro trūkdavo ne tik krosnims, bet ir teatro transportui.

Teatro transportas daugelį metų buvo tikra pajuoka ir pasityčiojimas iš mūsų: tiek artistams vežioti, tiek dekoracijoms gabenti valdžios skiriamas transportas buvo žemiau bet kokios kritikos. Mašinos nuolat gesdavo, todėl teatro gastrolės ir išvykos buvo ne turininga ir viliojanti veiklos dalis, bet nuolatinė kančia. Ypač jo direktoriui. Transportas būdavo nuolatinių konfliktų, nesusipratimų, vargų, bėdų šaltinis.

Įvykis, kai teatro dekoracijos neatvyko į Šekspyro festivalį Jerevane, buvo skandalingiausias istorijoje. Gėda buvo ne tik man, visiems teatro artistams, bet didžiulė gėda ir Klaipėdos 2-ajai autotransporto kontorai. Jos direktorius gavo partinį papeikimą, nes jų išnuomoto sunkvežimio vairuotojas pakelyje į Jerevaną sustojo „trumpam poilsiui“ pas gimines kažkur Kaukazo kalnuose.

Pastatas – ant durpyno

Didžiausia teatro pastato nelaimė, kuri, matau, tęsiasi ir iki šiol, tai Danės upės kaimynystė. Nuo pat pokario metų teatro rūsius ir orkestrinę nuolat užliedavo vanduo. Pirmaisiais muzikinio teatro darbo metais muzikantai į orkestrinę po scena briste brisdavo. Orkestrinėje statydavome specialius paaukštinimus, dažniausiai – paprasčiausias dėžes, ant kurių įsitaisydavo muzikantai. Mūsų pastangos užtaisyti, užkimšti ar kitu būdu suvaldyti vandens skverbimąsi į teatrą buvo bevaisės. Rudenį, pavasarį, o dažnai ir žiemą, kai Danėje pakildavo vanduo, teatre būdavo skelbiamas aliarmas. Plūstančio vandens problemos negalėjo išspręsti jokie specialistai.

Kartą spektaklio „Batuotas Katinas“ metu orkestrinėje telkšant gerokai pakilusiam purvinam, šaltam vandeniui, muzikantas B.Martinkus nugriuvo su kėde, pastatyta ant senos dėžės. Dėžė suskilo, kėdė neišlaikė pianisto ir jis nukrito į tą vandens pliurzą. Triukšmą pajuto scenoje buvę artistai J.Paplauskas ir M.Petkevičius, vaidinę karaliaus teisėją. Tuo metu jie dainavo linksmą, nuotaikingą dainą apie skanius pyragaičius, bet suprato, kad orkestrinėje atsitiko kažkas netikėta. Jiems teko smagiai improvizuojant šokti aplinkui katiną ir vaidinti, kad nieko neįvyko.

Keista, kad ir dabartinį Dramos teatro pastatą kamuoja ta pati bėda. Man atrodo, kad baigiantis karui buvo subombarduota, gal kitaip sugadinta kažkokia aplinkui teatrą buvusi požeminė drenažo sistema: sunku patikėti, kad ir vokiečių laikais teatro pastatas, rūsiai skendėjo vandenyje. Tai nepanašu į profesionalių ir apdairių architektų darbą.

Antrasis Žalio papeikimas

Apie 1960 metus teatre įvyko maža rekonstrukcija. Padidėjo kiemas, dekoracijų sandėlis, buvo pradėtos statyti teatro dirbtuvės, tiesa, – toli nuo paties teatro, buvusio mėsos kombinato kaimynystėje. Tačiau tai neišsprendė mūsų problemų.

Klaipėdos miesto vadovų dėka, o pirmiausia pritariant vykdomojo komiteto pirmininkui Alfonsui Žaliui, 1982 metais prasidėjo teatro perstatymas. Iki tol A.Žalys daug kartų lankėsi teatre, tarėsi su teatro vadovybe. Jis puikiai suprato artistus kamuojančias problemas ir pritarė teatro rekonstrukcijai. Tačiau kaip ją daryti, kai kultūrinių objektų statyba tuometinėje Sovietų Sąjungoje buvo kategoriškai uždrausta? Visus to meto kultūrinių ir sportinių objektų limitus buvo „suėdusi“ 1980 metų Maskvos olimpiada.

Apgaudami Maskvą, miesto vadovai sugalvojo priedangą – teatro kapitalinį remontą. Tačiau koks čia remontas, jeigu iš senojo teatro pastato liko tik fasadinė siena…

Aštuonerius metus Dramos teatras neturėjo savo patalpų, glaudėsi miesto Kultūros rūmuose, daug spektaklių vaidino ilgose, varginančiose gastrolėse. Sudėtinga teatro statyba skaudžiai atsiliepė kūrybiniam darbui: margame repertuare netrūko vienadienių, silpnų kūrinių. Tuometinių spektaklių lygis jau negalėjo lygiuotis į buvusius teatro laimėjimus 1963-1982 metais. Prastėjo ir aktorių drausmė.

Džiaugsmingi 1990-ieji

Todėl didžiulė šventė įvyko 1990-ųjų vasarą, kai Dramos teatras atsikraustė į savo namus. Puikią saulėtą dieną visa Teatro aikštė buvo liudininkė to džiaugsmo ir linksmybių, kurias išgyveno artistai, teatro darbuotojai, minios klaipėdiečių. Naujas ir jaunas teatro direktorius Romas Pletkauskas į šventę sukvietė ne tik miesto vadovus, bet ir daugelį teatro veteranų, kurie nuo pokario teatrui atidavė daug kūrybinių pastangų.

Per aikštę į teatro rūmus buvo įvežti ilgamečiai aktoriai A.Žadeikis, E.Platušaitė, L.Kerniūtė, B.Liktoraitė, E.Čepulis, F.Einas, A.Ignatavičiūtė, K.Elertas, R.Grincevičius, J.Paplauskas, M.Petkevičius, ilgametis direktorius B.Juškevičius, scenos mašinistas P.Atgalainis, dailininkas A.Baltinas, buhalterė V.Šimkūnienė, siuvimo cecho vedėjas J.Šakalys ir kiti buvę ilgamečiai teatro darbuotojai.

Visa ceremonija buvo nuostabi, džiaugsminga, smagi ir ilgam įsimenanti.

Visus ypač nustebino ir nudžiugino architektų sumanymas naujame aukštame fojė palikti senojo pastato fasado dalį, kuri ir anksčiau puošė teatrą. Senoji teatro dalis, įkomponuota į naują fojė, tarsi sulydė ilgametį lūkestį – seną pastatą sujungti su naujuoju. Nedidelis fontanėlis papuošė šios sienos apačią, o šalia – pirmojo pokarinio spektaklio „Eglė žalčių karalienė“ afiša. Dabartiniams teatro lankytojams ji tarsi byloja apie geriausių teatro tradicijų tęstinumą ir puoselėjimą. Toks sumanymas – didelis teatro vadovų ir architekto Sauliaus Manomaičio nuopelnas.

Naujojo teatro atidarymo šventę vainikavo spektaklio „Herkus Mantas“ premjera. 1990-aisiais šis pastatymas akivaizdžiai bylojo apie tautos kultūros istoriją, dabartinės kartos menininkų atsakomybę už Lietuvos likimą, asmenybės vaidmenį sudėtingu tautai pasirinkimo metu.

Dabar teatras žengia į 71-ąjį sezoną…