Jaunieji kūrėjai mokysis „patiekti“ savo filmus

Jaunieji kūrėjai mokysis „patiekti“ savo filmus

Palanga greitai virs eksperimentine kino aikštele, kurioje konkuruos geriausi Lietuvos bei užsienio studentų filmai. Per dešimt dienų – nuo rugsėjo 5-osios iki 14-osios – čia bus parodyti žinomų režisierių reti darbai, atvykę dėstytojai skaitys paskaitas ir teiks asmenines konsultacijas viso renginio metu.

Šiemet kartu su “Vasaros media studija” vyks ir KODAK organizuojamos dirbtuvės “Stop By. Shoot Film”, kuriose visi galės nemokamai pamėginti filmuoti su kino juosta.

Septintą kartą vyksiantis “Vasaros media studijos” projektas atkreips dėmesį į vieną iš svarbiausių ir lėčiausiai vystomų sričių kine – kino rinkodarą.

Europos komisijos neseniai atliktame tyrime, kodėl europietiškas kinas neįstengia nukonkuruoti holivudiškojo, kaip viena iš svarbiausių priežasčių nurodyta kino propagavimo stoka. Kitaip tariant, europietiškas kinas, lyginant su Holivudo produkcija, skiria per mažai dėmesio ir lėšų filmų reklamai. Todėl šiemet “Vasaros media studija” pavirs tarsi sumažintu profesionalios kino pramonės modeliu, kur kino mokyklų studentai bei profesionalai išmėgins savo jėgas prieš patekdami į tikrąją kino rinką.

Palangos „Laukinių Vakarų salūne“ rugsėjo 5-ąją bus pristatyti septyni kino filmai, kuriuos studentai populiarins J.Basanavičiaus gatvėje rugsėjo 14-ąją surengdami reklaminę akciją.

Anksčiau “Vasaros media studija” rudeniop įsikurdavo Nidoje, šiemet persikėlė į Palangą. Kasmet į šį renginį suvažiuoja studentai iš visos Europos, dėstytojus atsiunčia įvairios Europos kino mokyklos. Projektą rengia Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Mokomoji kino ir TV studija bei kino režisierė Inesa Kurklietytė. Jį remia Kultūros, Švietimo ir mokslo ministerijos. Pasak organizatorių, renginys pasiekė gana aukštą lygį ir tapo toks populiarus, kad dalyvių paraiškų sulaukiama kur kas daugiau, nei yra vietų.

Projekto iniciatorė, viena žymiausių dabartinių moterų režisierių I.Kurklietytė tvirtino, kad tokie renginiai padeda jauniems talentingiems žmonėms įsitvirtinti nedidelėje Europos kino pramonėje ir keisti nusistovėjusias tradicines kino dogmas.

Pasirodė naujas A.Kamiu romano „Svetimas“ leidimas

Pasirodė naujas A.Kamiu romano „Svetimas“ leidimas

„Baltų lankų“ leidykla lietuvių kalba išleido A.Kamiu romaną „Svetimas“, kurį jau galima įsigyti knygynuose.

Prancūzų fi­lo­so­fas, rašyto­jas, te­at­ro režisie­rius, žur­na­lis­tas ir vi­suo­menės veikėjas Albertas Kamiu (Al­be­rt Ca­mus, 1913–1960) bu­vo mo­ra­li­nis sa­vo gy­ve­na­mo­jo me­to au­to­ri­te­tas, ku­rio po­veikį ju­to ne vie­na kar­ta.

A.Kamiu romanas „Svetimas“, pradėtas rašyti Alžyre 1937-aisiais ir baigtas Paryžiuje, kur jis atvyko 1940-aisiais, rašytojui atnešė pasaulinę šlovę.

Romanais „Svetimas“ ir „Sizifo mitas“ A.Kamiu analizuoja visuomenės kastruojamos asmenybės tragediją, atskleidžiančią žmogaus bejėgiškumą susidūrus su absurdu.

Įžanginiai romano sakiniai yra tapę absurdo ir ironiškos situacijos sinonimais (“Šiandien mirė mama. O gal ir vakar, nežinau”), o herojus Merso – literatūriniu archetipu.

Nepriimdamas visuomenės diktuojamų žaidimo taisyklių, Merso pasirodo esąs svetimas, prašalietis. Jis vengia viešumo, geidžia ramybės, tačiau nenori nieko, ką kiti laiko normaliu, ir visuomenės akyse tampa nusikaltėliu.

Romano autorius gimė ir au­go Alžyre, studijavo filosofiją Alžyro universitete. Po studijų A.Kamiu tapo Alžyro radijo aktoriumi ir laikraščio „Al­ger répub­li­cain“ (Alžyro res­pub­li­ka) re­por­te­riu ir įkūrėju. 1940-aisiais už valdžios kritiką uždarius laikraštį, jis išvyko iš Alžyro į Paryžių, kur redagavo ki­tą laik­raštį – „Pa­ris-Soir“. Na­cių oku­pa­ci­jos me­tais A.Kamiu įsit­raukė į pa­si­priešini­mo sąjūdį, o ka­ro pa­bai­go­je ėmė re­da­guo­ti po­grin­dinį lei­dinį „Ko­va“.

Rašyto­jo, kaip ak­ty­vaus pub­li­cis­to, bal­sas vi­suo­me­nei ta­po vis la­biau gir­di­mas pokario metais: 1953-iaisiais jis pa­laikė Rytų Ber­ly­no su­ki­li­mą so­cia­lis­tinėje Vo­kie­ti­jo­je, 1956-aisiais pa­smerkė So­vietų Są­jun­gos veiks­mus malšinant su­ki­li­mą so­cia­lis­tinėje Veng­ri­jo­je, rei­ka­la­vo pa­liaubų Prancūzi­jos ir Alžyro ka­re, pa­si­sakė prieš mir­ties bausmę… 1957 me­tais A.Kamiu kūry­ba įver­tin­ta No­be­lio pre­mi­ja.

Nacionalinės premijos laureatas Klaipėdoje pristatys savo tapybą

Nacionalinės premijos laureatas Klaipėdoje pristatys savo tapybą

Rugsėjo 1-ąją uostamiesčio dailės gerbėjai sulauks ypatingo svečio. Rytoj 17.30 val. “Klaipėdos galerijoje” atidaroma nacionalinės premijos laureato tapytojo Eugenijaus Antano Cukermano kūrinių paroda.

Į vernisažą iš Vilniaus atvyks parodos autorius – Lietuvos abstrakčiosios dailės grandas, surengęs gausybę autorinių, dalyvavęs ne vienoje dešimtyje bendrų parodų, 2000 metais įvertintas nacionaline kultūros ir meno premija.

E.A.Cukermanas – vienas intelektualiausių ir konceptualiausių lietuviškojo vėlyvojo modernizmo klasikų. Jo kūrybinis kelias, prasidėjęs tarybiniais metais, kai abstrakcija buvo laikoma ydingu menu, tikrai nebuvo lengvas. Anot prof. A. Andrijausko, “E.A.Cukermano kūryba – unikalus pastarųjų keturių dešimtmečių Lietuvos kultūrinio gyvenimo reiškinys. (…) Jis nepasidavė konjunktūros reikalavimams, neslydo paviršiumi ir, nors nesuprastas, atvirai ignoruojamas ir psichologiškai spaudžiamas, žingsnis po žingsnio ėjo pasirinktu nesiužetinės dailės keliu“. Ne veltui meno kritikų jis tituluojamas „abstrakcijos pionieriumi“, “intelektualiosios abstrakcijos meistru“ ar gretinamas su 6-7 dešimtmečių abstrakčiosios dailės žvaigždėmis B.Njumanu, K.Stilu ir kitais.

Pavargusį nuo karštligiško vasaros šurmulio žiūrovą tapytojas E.A. Cukermanas kviečia į gilų, glaustoje asketiškoje formoje slypintį konceptualaus meno pasaulį. Išraiškos priemonių įvairovė („sudėtingi kompoziciniai sprendimai, faktūros, gruoblėti dažų ir reljefų sluoksniai, įbrėžimų, rašto elementų daugiasluoksniškumas“), savita spalvožiūra tarsi rūko tiltas minkštai ir jaukiai palydės mus visus rudeniop – ten, kur prityla paukščių balsai, kur nukrenta lapai, bet atsiveria nostalgiški vilties horizontai.

E.A.Cukermano tapybos paroda „Klaipėdos galerijoje“ (Daržų g. 10/ Bažnyčių g. 4) paviešės iki spalio 1-osios.

Paruošė Dalia Bielskytė

Europos paveldo dienų renginiai Lietuvoje prasidės Klaipėdoje

Andrius Miežis. Rojaus sodo muitinė. 2005 m. Drobė, akrilas, 70×90 cm. Vytauto LIAUDANSKIO fotoreprodukcija

Europos paveldo dienų renginiai Lietuvoje prasidės Klaipėdoje

AURELIJA KRIPAITĖ

Po praėjusių metų palankių atsiliepimų uostamiestyje vėl organizuojama tarptautinė diskusija „Neužšąlanti kultūra“. Šiemet rugsėjo 15-17 dienomis vyksianti konferencija kviečia kalbėti apie kūrybingą kultūrinio paveldo pritaikymą bei panaudojimą.

Uostamiestyje, kur pirmą kartą prasidės Europos paveldo dienos, laukiama apie šimtą dalyvių iš Slovakijos, Prancūzijos, Norvegijos, Čekijos, Didžiosios Britanijos, Airijos, Lenkijos, Nyderlandų, Latvijos ir Lietuvos. Pasidalinti patirtimi suvažiuos paveldo pareigūnai, paminklotvarkos ekspertai, mokslininkai, architektai, muziejininkai, turizmo verslininkai.

Renginys prasidės rugsėjo 15-osios vakarą Europos mainų programos ir menų festivalio „Pamirštos vietos“ atidarymu ant Jono kalnelio. Meno festivaliu siekiama supažindinti klaipėdiečius ir miesto svečius su uostamiesčio istoriniu kultūriniu paveldu. Parinktos trys viešosios miesto erdvės, kur menininkai improvizuos istorinio, kultūrinio paveldo tema. Jono kalnelio gynybiniai įtvirtinimai bus panaudojami kaip erdvė dingusiam miestui priminti, čia ugnies instaliacijas pristatys Benas Šarka ir Rytis Zenkevičius. Didžiojoje Vandens gatvėje kaunietis Eimis Markūnas savo iliuminacine cirkuliuojančia skulptūra primins buvusią Danės upės vagą, užpiltą 1705 m. ir toje vietoje 1722 m. sujungusią dvi suverenias miesto dalis. Menininkų kiemelyje, kur atsiskleidžia uostamiesčio architektūrai būdingas fachverkas, erdvinę skulptūrą pristatys palangiškis menininkas Andrius Gaubys, audiovizualinę instaliaciją – Henrikas Žižys, knygą „Klaipėdos fachverkas“– sudarytojas Kęstutis Demereckas. „Norime, kad paveldonaudos tema taptų aktuali ir žmonėms gatvėje, kurie iki šiol niekada tuo nesidomėjo“, – sakė „Neužšąlančios kultūros-2005“ koordinatorė Rūta Lysenkaitė-Ambrasūnienė.

Nacionalinio paveldo organizacijų tinklo (ENNHO) šeštosios generalinės asamblėjos Klaipėdoje metu dvi dienas vyksiančioje konferencijoje „Neužšąlanti kultūra-2005“ bus diskutuojama apie kultūros paveldonaudos gerus ir blogus sprendimus, „gyvuosius“ dvarus ir pilis: kultūrinio turizmo vystymą Lietuvoje ir Latvijoje. Pasidalinę į darbo grupes, seminaro dalyviai gvildens jūrinio paveldo ir pakrantės kultūros, karinio paveldo panaudojimo, kultūrinio kraštovaizdžio vadybos, dvarų ir parkų atgaivinimo klausimus.

„Neužšąlančios kultūros-2005“ konferenciją, įtrauktą į Europos paveldo dienų Lietuvoje programą, organizuoja Klaipėdos miesto savivaldybė, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras bei Europos nacionalinio paveldo organizacijų tinklo (ENNHO) sekretoriatas Slovakijoje, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Kultūros paveldo departamentas prie LR kultūros ministerijos bei viešoji įstaiga Socialinės ir ekonominės plėtros centras.

“Sirenose” – ir japonų Noh, ir socialinis teatras

“Sirenose” – ir japonų Noh, ir socialinis teatras

Scenos iš legedinio japonų Noh teatro spektaklių “Piliarožių princesė” ir “Uodas imtynininkas”, parodytų Vilniuje. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Karina Juodelytė

Tarptautinis Vilniaus teatro festivalis “Sirenos” rugsėjo 24 – spalio 4 dienomis jau antrą kartą savo žiūrovams sostinėje pristatys į iššūkius reaguojantį ir iššūkius metantį šiuolaikinį teatrą.

Stiprins imunitetą

2004-ųjų rudenį sėkmingai startavęs festivalis – tai tarsi žiūrovams pristatomi kultūriniai mainai, kur sau vietą randa ne tik užsienio teatrai, bet ir nuo geriausių užsienio teatrų neatsiliekantys lietuviškieji.

Pernai “Sirenos” atsigręžė į aktualų šiuolaikinį teatrą, o antrasis festivalis siūlo iš arčiau pažvelgti į socialinį jo klodą. “Rytų Europos teatro tradicija stokoja stipraus socialinio teatro geno. Todėl jis mums tik dar labiau įdomus ir reikalingas – kaip injekcija, stiprinanti visuomenės imuninę sistemą”, – sakė festivalio meno vadovė Elona Bajorinienė.

Šiais metais publika “Sirenų” metu išvys ne tik jau kur nors matytus spektaklius, tokius kaip Eimanto Nekrošiaus “Giesmių giesmė”, Aido Giniočio “Atviras ratas” ar Cezario Graužinio “Pasikėsinimai”. Ji turės progą pirmoji pamatyti Oskaro Koršunovo režisuotą spektaklį “Vaidinant auką”. Festivalio metu bus parodyti vokiečių, čekų, belgų, vengrų, rusų bei ispanų teatrų, kviečiamų dalyvauti įvairiuose tarptautiniuose teatrų festivaliuose ar praėjusiais metais dalyvavusių “Sirenose”, spektakliai.

Priartės prie publikos

Darbinis festivalio devizas: nauja realybė – naujas teatras – kokiai auditorijai?.. Šiuos tarpusavio ryšius tirs jauni, bet jau spėję pelnyti tarptautinį pripažinimą kūrėjai, skvarbiai žvelgiantys į naujausią realybę. Šalia naujosios realybės spektaklių, pakeliančių virtualios realybės šydą, žvelgiančių į šalies įvykius per trumpųjų žinučių prizmę ir besipriešinančių McDonald’o kultūrai bei darbo vietų mažinimui, žiūrovai naujoje šviesoje išvys klasikinių kūrinių – Šekspyro “Otelo” bei A.Čechovo “Žuvėdros” – interpretacijas.

Festivalis “Sirenos” priartės prie publikos ne tik spektakliais. Seminaru “Tarptautinės kultūrinės kooperacijos strategijos: festivalio funkcijos ir politika”, kuriame dalyvaus garsus teatro specialistas ir kultūros analitikas Draganas Klaicas, organizatoriai atsigręš į menų organizacijų vadybininkus. Kaip ir praėjusiais metais, “Sirenos” visus besidominčius kvies į klubą atvirai diskusijai bei susitikimus su festivalio dalyviais ir svečiais, masins vaizdo įrašų peržiūromis ir dramaturgijos skaitymais.

Vainikavo tautų mainus

Tiesa, nors oficiali skelbiama “Sirenų” atidarymo data yra rugsėjo 24-oji, dar liepos 31-ąją festivalio duris atvėrė ir antrosioms “Sirenoms” pamatus padėjo ilgaamžes tradicijas puoselėjantis japonų Noh teatras. Jis saugomas UNESCO kaip žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevras ir pirmąkart per 650 metų leidosi į gastroles po užsienio šalis.

Vilniuje pasirodė Noh teatrų asociacijai atstovaujantis kolektyvas, suburtas iš geriausių skirtingų Noh mokyklų atlikėjų, pelniusių Japonijos gyvojo tautos turto bei svarbaus nematerialios kultūros turto vardus.

Publikai parodyti pagal garsiausio Noh teatro kūrėjo ir teoretiko Zeami pjesę pastatytas spektaklis “Piliarožių princesė” (“Aoi Nō Ue”) bei komiškas vienos dalies Kyogen spektaklis „Uodas imtynininkas“ (“Kazumo”) vainikavo Europos Sąjungos ir Japonijos tautų mainų metus ir taip prisidėjo prie “Sirenų” kultūrinių mainų idėjos.

Japonų kultūros grynuolis

Išvertus iš japonų kalbos, Noh reiškia malonumą, patyrimą, įgūdį bei meistrystę. Visos šios savybės įkūnijamos Noh teatre – XIV-XV a. sukurtame kilmingųjų teatre “be juoko”, kuriame sutinkami legendų, literatūriniai ir istoriniai personažai, o Kyogen – paprastų žmonių teatras, kupinas šmaikščių dialogų ir per komišką prizmę parodantis žmogiškąsias silpnybes. Abu spektakliai susideda iš trijų elementų: dainos, šokio ir veiksmo. Abu papildo vienas kitą ir pakaitomis vaidinami toje pačioje scenoje, tad yra kaip vienas darinys.

Spektaklių pažiūrėti susirinko Japonijos Nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvai Gotaro Ogava, Lietuvos politikos atstovai, šiaip garsūs žmonės – visi neabejingi teatrui. Įgyvendinant švietimo ir kultūrinės sklaidos misiją, Japonijos ir Lietuvos Respublikos vyriausybių iniciatyva buvo išdalinta nemokamų pakvietimų. Tiesa, jų skaičius buvo ribotas, o norinčiųjų išvysti šį Lietuvos teatro padangėje neįkainojamą reginį buvo tiek daug, kad organizatoriai beveik visus pakvietimus išdalino perdien.

Anapus realybės

Lietuvos Nacionalinio dramos teatro scena šiems spektakliams neatpažįstamai persimainė ir tapo ypatinga erdve, virš kurios tvyrojo susikaupimas, ramybė ir tyla. Vienintelė dekoracija šešių kvadratinių metrų ploto scenoje su ilgu įžengiamuoju lieptu – pušies paveikslas scenos gilumoje, simbolizuojantis, kad spektaklio veiksmas vyksta anapus realaus pasaulio, ir primenantis tuos laikus, kai Noh spektakliai vykdavo po atviru dangumi.

Šį asketizmą kompensavo ištaigingi aktorių kostiumai bei kaukės. Vieninteliai Noh kaukes dėvintys personažai – pagrindinio vaidmens atlikėjai Shite. Nejudinant pačios kaukės, ja galima išgauti daugybę veido išraiškų. Kostiumai ir judesiai taip pat priderinti prie kaukių, sukuriant linijinę kompoziciją ir geometrišką judėjimą.

Kiekvienas kostiumo šiugždesys bei aktoriaus žingsnis tylumoje įgauna svarbą, o ritmas, kurį sukuria scenos paviršiumi slenkančios pėdos, yra vienas svarbiausių spektaklio aspektų.

Įkaitina būgną

Muzika Noh teatre taip pat užima svarbią vietą: ansamblį sudaro trys būgnai ir fleita. Fleitos bei otsuzumi būgno, kurį prieš spektaklį reikia kaitinti dvi valandas tam, kad išdžiūtų jo oda, garsai siekia 100 kilohercų dažnį, penkiskart pranokstantį žmogaus ausies galimybes ir sužadinantį smegenyse alfa bangas.

Tradiciškai, kad visi garsai scenoje geriau skambėtų, po ja dedamos kelios didelės puodynės, tačiau Lietuvos nacionaliniame dramos teatre dėl techninių priežasčių teko naudoti mikrofonus.

Tai tikriausiai buvo vienintelis šiuolaikinio pasaulio įsikišimas į Noh spektaklį. Noh aktoriai iš kartos į kartą perduoda savo žinias ir spektaklių tradicijas, tad Noh spektaklis nepakito iki šių dienų – jame vis dar jaučiama griežta samurajų etika, kurią taip viduramžiais vertino karinė Japonijos aristokratija.

Neišeina nusilenkti

Deja, lietuviams tikriausiai nepavyko patirti viso Noh spektaklio žavesio dėl kalbos barjero. Abu spektakliai buvo vaidinami japoniškai, tad šios kalbos nesuprantančiai daugumai teko arba žvelgti į lietuvišką vertimą, arba sutelkti dėmesį į aktorius, jų judesius, garsus ir bandyti tai įvertinti.

Nepaisant šio trūkumo, ramybė ir sąstingis, geriausiai atspindintys talentingą Noh spektaklio atlikimą, visą vakarą tvyrojo salėje ir žiūrovų širdyse. Tad po pasirodymo aktoriai sulaukė audringų ovacijų.

Jų susikaupimas ir atsidavimas teatro vaidinimui yra beribis. Jo metu aktorių širdies plakimas siekia 200 dūžių per minutę, t.y. daugiau nei maratono bėgiko širdies ritmas. Todėl žiūrovams buvo iš anksto pranešta, jog tarp spektaklių ploti negalima, o jiems pasibaigus aktoriai neišeina nusilenkti.

Atvėrė langą

Pristatydamos Noh spektaklio tradiciją, “Sirenos” atvėrė langą, per kurį lietuviai turėjo progą artimiau susipažinti su taisyklėmis susaistyta bei kupina susikaupimo tradicine Japonijos kultūra.

Pasak Japonijos ambasados Lietuvoje patarėjos kultūros ir informacijos reikalais Chisako Maruyamos, Lietuva neatsitiktinai pasirinkta viena iš kelių Noh turo po Europą valstybių. Japonijoje Lietuva garsėja kaip aukštos kultūros kraštas, subrandinantis talentingus menininkus ir turintis išlavintą bei reiklią teatro publiką.

“Sirenų” festivalis prasidėjo kultūriniais mainais su Japonija, o rudenį juos pratęs pasidalinimas požiūriu į naują realybę su Europos šalimis. Tokiu būdu festivalio žiūrovai turi išskirtinę galimybę susipažinti ne tik su seniausias tradicijas turinčiu japoniškuoju teatru, bet ir su jaunu, tradicijas laužančiu Europos teatru, ir galbūt surasti juos jungiančių gijų.

Fotografai rinksis Nidoje į tradicinį tarptautinį seminarą

Fotografai rinksis Nidoje į tradicinį tarptautinį seminarą

Rita Bočiulytė

Į Nidą rugsėjo 12-18 dienomis suvažiuos šalies fotografai, paskaitas apie fotografijos išliekamąją vertę, problemas ir vietą tarp kitų menų skaitys žinomi filosofai, fotomenininkai ir menotyrininkai iš Lietuvos, Čekijos, Lenkijos.

Tradicinis tarptautinis fotografų seminaras Nidoje rengiamas jau 28-ąjį kartą. Jį organizuoja Lietuvos fotomenininkų sąjunga.

Savaitę vyksiantis seminaras šiemet turės itin turtingą ir įvairią paskaitų programą. Svečias iš Čekijos Vladimiras Birgus pasakos apie čekų fotografiją ir meninės fotografijos instituto Opavoje veiklą, lenkas Marius Viderinskis dalinsis Lenkijos fotomenininkų sąjungos patirtimi, vilnietė Agnė Narušytė – Arlio fotografijos festivalio įspūdžiais.

Filosofas V.Kinčinaitis seminaro dalyvių dėmesį kreips į autentiškumo problemas šiuolaikinėje fotografijoje. Fotomenininkas Antanas Sutkus kurstys diskusiją apie fotografijos išliekamąją vertę ir vietą tarp kitų menų, o Aleksandras Macijauskas kolegas provokuos polemikai apie kūrybos drąsą. Kritikas Skirmantas Valiulis ir fotomenininkas Stanislovas Žvirgždas gvildens „Geismų ir grožio Lietuvos fotografijoje“ temą.

Dovilė Zelčiūtė dalinsis mintimis apie kūno kalbą fotografijoje ir poezijoje, o viešnia iš Lenkijos Inesa Batura pokalbį suks žanrų – peizažo ir socialinės fotografijos – link. Margarita Matulytė atvers „Keturias fantasmagorijas, pagrįstas tikrais fotografo Kazio Lauciaus gyvenimo faktais“. Vytautas Michelkevičius skaitys pranešimą „Post-fotografija: naujos fotografijų kūrimo ir suvokimo tendencijos“, o Sigitas Krivickas ieškos fotografijos ir reliatyvumo teorijos bendrumų.

Seminaro dalyviai įsikurs poilsio namuose „Urbo kalnas“. Po paskaitų ir diskusijų vyks autorinių fotografijos kolekcijų pristatymai bei aptarimai, vakarais bus rodomi videofilmai apie fotografiją ir jos kūrėjus.

Teatro statyba klaipėdiečiai apgavo Maskvą

Teatro statyba klaipėdiečiai apgavo Maskvą

1990-ųjų vasarą Klaipėdos dramos teatras džiugiai ir iškilmingai sugrįžo į savo senąją buveinę Teatro aikštėje. Teatro atidarymo šventė nuvilnijo per senamiestį, Biržos tiltą, įtraukdama į savo šurmulį klaipėdiečius. Nuotraukos iš asmeninio autoriaus archyvo

Balys Juškevičius
Teatro veteranas

Neseniai iš spaudos išėjusi Alfonso Žalio knyga „Prisikėlimas“ paskatino prisiminti kai kurias Dramos teatro istorijos detales, tarp jų – aplinkybes, dėl kurių ilgametis Klaipėdos miesto vadovas gavo antrąjį tarnybinį papeikimą.

Pirmąjį sovietinės valdžios papeikimą A.Žalys gavo 1968 metais už Mažvydo alėjos rekonstrukciją, trečiąjį – už gyvenamųjų namų statybą. Tarp jų puikuojasi papeikimas už… teatrą. 1980 metais, Maskvos olimpiados laikais, pradėti ir įgyvendinti toli nuo sovietinės imperijos sostinės esančio miestelio teatro rekonstrukciją buvo labai drąsus, tiesiog akiplėšiškas miesto vadovo žingsnis. Pasiryžimas bet kokia kaina rekonstruoti visai sukežusį Dramos teatrą kaip veidrodis atspindėjo tvirtą, ryžtingą A.Žalio charakterį.

„Aukuro“ pėdsakai

Šiemet Dramos teatrui minint įkūrimo 70-metį, pasakojimą pradėčiau nuo toliau.

Klaipėdoje iki karo veikusi „Aukuro“ draugija paliko gilius pėdsakus lietuvininkų kultūroje. Klaipėdą prijungus prie Lietuvos valstybės, „Aukuro“ veikla pasižymėjo gausiais muzikiniais renginiais, kuriuose, be chorų, orkestrų, reiškėsi ir vaidybai gabūs žmonės. „Aukuro“ draugija, padėdama Klaipėdoje organizuoti lietuviškų teatrų gastroles, kartu padėjo įsitvirtinti ir nuolatiniam profesionaliam uostamiesčio teatrui.

Profesionalus teatras ikikarinėje Klaipėdoje buvo labai reikalingas. Jis galėjo duoti atsvarą gausiai ir aktyviai vokiškajai kultūrai, dažnoms vokiškų teatrų gastrolėms mieste. Lietuvos vyriausybės nutarimas iš Šiaulių į Klaipėdą perkelti profesionalų dramos teatrą buvo būtinas, jeigu ne pavėluotas. 1935 metais Klaipėdos profašistiniai elementai demonstravo labai aktyvią politinę ir kultūrinę veiklą, todėl naujas lietuviškos kultūros židinys būtų buvęs rimta parama lietuvių kultūrai vystyti. Tačiau toks teatro perkėlimo uždavinys buvo sudėtingas ir painus.

Reikalą apsunkino tai, kad miesto magistratas, kuris valdė teatro pastatą ir vadovavo miesto švietimo ir kultūros reikalams, nebuvo suinteresuotas rodyti dosnumą lietuviškam teatrui. Fašistuojančių jaunuolių gaujos, siautusios rudenėjančios Klaipėdos gatvėse, nuolat plėšydavo afišas, skelbiančias lietuviško teatro atidarymą.

Teatro atidarymas įvyko 1935 metų rugsėjo 2-ąją. Tą vakarą buvo parodyta K.Inčiūros pjesė „Vincas Kudirka“. Pirmojo spektaklio liudininkai pasakojo, kad kai kurie žiūrovai spektaklio metu verkė iš džiaugsmo ir susijaudinimo, Klaipėdos scenoje matydami tautinį, patriotinį spektaklį. Jie įvertino didelę naujojo kultūros ir meno židinio reikšmę kovojant už Klaipėdos miesto lietuvinimą. Priešingai, profašistiniai miesto vadovai nekentė teatro ir jo veiklai kėlė įvairiausias kliūtis. Galima priminti, kad tuo metu Klaipėdoje tegyveno apie 12000 lietuvių, kurie buvo ryški mažuma.

1939 metų kovo 19 dieną Hitleriui pasirodžius Dramos teatro balkone, jo šalininkų minios kėlė audringas ovacijas, o teatro direktoriui J.Stanuliui buvo griežtai įsakyta, kad visi teatro artistai kuo skubiau išvyktų iš Klaipėdos. Lietuviško teatro trupei uždraudė išsivežti netgi savo inventorių, o aktorė Elena Bindokaitė pasakojo, kad jų šeima išvažiavo tik su tais drabužiais, su kuriais buvo apsirengę. Baldai, indai, visas asmeninis turtas, gąsdinant neišvengiamu areštu, liko uostamiestyje. Tai buvo skausmingiausias teatro veikėjų išvijimas iš savojo miesto.

O iki 1939 metų kūrybinė teatro veikla buvo labai intensyvi. Per trejus metus buvo parodytos 22 premjeros, teatre dirbo lietuvių teatro garsenybės – režisieriai R.Juknevičius, I.Tvirbutas, J.Stanulis.

Lietuva skaudžiai išgyveno Klaipėdos užgrobimą. Man pačiam teko dalyvauti Kauno sporto halėje vykusiame mitinge, į kurį susirinko didžiulė žmonių minia. Perpildytoje halėje dainavo Klaipėdos vyrų choras, diriguojamas kompozitoriaus A.Mikulskio, eiles deklamavo Klaipėdos teatro aktoriai, poetas K.Inčiūra. Visas renginys buvo perpildytas skausmo ir patriotinio pakilimo, protesto ir entuziazmo, minia ilgai nesiskirstė iš halės, o galiausiai išsiliejo į Kauno gatves, nešdama neapykantą hitlerinei kariaunai.

Atgimimas ir pertvarkos

Po karo 1946 metais mieste pradėjo veikti Muzikinis teatras, pratęsęs ikikarinio teatro veiklą ir greitai tapęs svarbiu miesto kultūriniu reiškiniu.

1946-1949 metais teatras pastatė ne vieną populiarų spektaklį: J.Švedo „Eglę žalčių karalienę“, Ž.Ofenbacho „Perikolą“, B.Aleksandrovo „Manąją Giuzel“, I.Dunajevskio „Laisvąjį vėją“… Buvo pastatyta ir draminių spektaklių.

Staiga niekam nelaukiant ir nesitikint Muzikinis teatras buvo likviduotas, palikta tik dramos trupė. Šis Stalino laikų valdžios sprendimas nedaug skyrėsi nuo hitlerininkų veiksmų: gatvėje atsidūrė didelis artistų, muzikantų, techninių darbuotojų būrys.

Pateisinama buvo nebent gal tai, kad dramos trupėje dirbo kai kurie didelį patyrimą turintys ikikarinio teatro aktoriai – E.Platušaitė, A.Šimkūnas, taip pat jauna L.Kerniūtė, aktorės E.Bindokaitės duktė, kuri, būdama mergaite, jau vaidino kai kuriuose spektakliuose iki karo pradžios.

Skausmingos, netikėtos teatro pertvarkos tęsėsi ir vėliau. 1963 metais buvo likviduotas prieš tai neseniai įkurtas Marijampolės (tuometinio Kapsuko) teatras. Dauguma šio teatro artistų buvo perkelti į Klaipėdos dramos teatrą. Tačiau nukentėjo daug Klaipėdos artistų senbuvių: specialiai sudaryta komisija sprendė, kuris iš jų neturi „kūrybinės perspektyvos“. Iš teatro buvo atleisti žinomi ir populiarūs aktoriai F.Einas (vėliau ilgametis Kauno muzikinio teatro ir Klaipėdos muzikinio teatro artistas), A.Ignatavičiūtė, P.Jankutė, A.Gedvilas, K.Mačiulis, grupė jaunų, kūrybinį kelią pradėjusių aktorių.

Naują 26 aktorių trupę į vieną darnų profesionalų teatrą sulydė jaunas vyriausiasis režisierius Povilas Gaidys. Jis pradėjo naują Dramos teatro istorijos etapą. P.Gaidžio suburtą ir išugdytą uostamiesčio teatrą myli ir žino ne tik miesto žiūrovai.

Salė skendo dūmuose

Prisimenant A.Žalio atsiminimų knygą, reikėtų daugiau papasakoti ir apie teatro pastatą. Baisūs ir kruvini mūšiai už Klaipėdą, vykę 1944-1945 metais, pasigailėjo teatro pastato. Jis stovėjo beveik sveikas, nors aplinkui buvo vien griuvėsiai. Teatrą iki karo supo daug gražių, didelių pastatų, kurie buvo visiškai sugriauti, jų nevertėjo net atstatinėti. Teatro sienos nuo dabartinės perkėlos pusės buvo taip pat nukentėjusios, suskilusios, tačiau pamažėl jos buvo užlopytos. Žiūrovų salė karo negandų liko nepaliesta, tačiau pagalbinės patalpos buvo baisios.

Teatras turėjo savo katilinę, ji buvo įtaisyta po scena. Krosnys rijo labai daug kuro, o jo po karo nuolat trūko. Šildymo sistema visame pastate buvo apgadinta, jos niekada nepavyko deramai sutvarkyti. Prisimenu, kad 1946-1947 metų žiemą teatras buvo visai nešildomas, nors spektakliai vyko. Būdavo, kad scenos dekoracijos vaizduodavo pavasarį, „už lango“ žydėdavo sodai, o artistai vaidindavo su žieminiais paltais ar kailiniais. Kūrikų algos buvo mažos, jie dažnai keitėsi, tarp jų nebuvo kvalifikuotų žmonių, o apie darbo drausmę neverta net kalbėti. Jie dažnai girtuokliaudavo čia pat, po scena, netgi spektaklių metu. Kiek kartų yra buvę, kai kaminas netraukdavo ir žiūrovų salė spektaklių metu paskęsdavo troškiuose dūmuose!

Taip vos ne dramatiškai baigėsi operos artisto tenoro K.Gutausko koncertas, nes iš po scenos besiveržiantys dūmai ir smalkės beveik uždusino artistą! Vienas tų kūrikų, toks vietinis memelenderis, vėliau išvykęs į Vokietiją, prisigėręs vis šaukdavo „Malkų nėra!“ Žodį „malkų“ jis tardavo su minkštu vokišku akcentu ir tie jo žodžiai „malkų nėra“ tapo skambiu ir populiariu teatro posakiu, kai mums ko nors trūkdavo. O kuro trūkdavo ne tik krosnims, bet ir teatro transportui.

Teatro transportas daugelį metų buvo tikra pajuoka ir pasityčiojimas iš mūsų: tiek artistams vežioti, tiek dekoracijoms gabenti valdžios skiriamas transportas buvo žemiau bet kokios kritikos. Mašinos nuolat gesdavo, todėl teatro gastrolės ir išvykos buvo ne turininga ir viliojanti veiklos dalis, bet nuolatinė kančia. Ypač jo direktoriui. Transportas būdavo nuolatinių konfliktų, nesusipratimų, vargų, bėdų šaltinis.

Įvykis, kai teatro dekoracijos neatvyko į Šekspyro festivalį Jerevane, buvo skandalingiausias istorijoje. Gėda buvo ne tik man, visiems teatro artistams, bet didžiulė gėda ir Klaipėdos 2-ajai autotransporto kontorai. Jos direktorius gavo partinį papeikimą, nes jų išnuomoto sunkvežimio vairuotojas pakelyje į Jerevaną sustojo „trumpam poilsiui“ pas gimines kažkur Kaukazo kalnuose.

Pastatas – ant durpyno

Didžiausia teatro pastato nelaimė, kuri, matau, tęsiasi ir iki šiol, tai Danės upės kaimynystė. Nuo pat pokario metų teatro rūsius ir orkestrinę nuolat užliedavo vanduo. Pirmaisiais muzikinio teatro darbo metais muzikantai į orkestrinę po scena briste brisdavo. Orkestrinėje statydavome specialius paaukštinimus, dažniausiai – paprasčiausias dėžes, ant kurių įsitaisydavo muzikantai. Mūsų pastangos užtaisyti, užkimšti ar kitu būdu suvaldyti vandens skverbimąsi į teatrą buvo bevaisės. Rudenį, pavasarį, o dažnai ir žiemą, kai Danėje pakildavo vanduo, teatre būdavo skelbiamas aliarmas. Plūstančio vandens problemos negalėjo išspręsti jokie specialistai.

Kartą spektaklio „Batuotas Katinas“ metu orkestrinėje telkšant gerokai pakilusiam purvinam, šaltam vandeniui, muzikantas B.Martinkus nugriuvo su kėde, pastatyta ant senos dėžės. Dėžė suskilo, kėdė neišlaikė pianisto ir jis nukrito į tą vandens pliurzą. Triukšmą pajuto scenoje buvę artistai J.Paplauskas ir M.Petkevičius, vaidinę karaliaus teisėją. Tuo metu jie dainavo linksmą, nuotaikingą dainą apie skanius pyragaičius, bet suprato, kad orkestrinėje atsitiko kažkas netikėta. Jiems teko smagiai improvizuojant šokti aplinkui katiną ir vaidinti, kad nieko neįvyko.

Keista, kad ir dabartinį Dramos teatro pastatą kamuoja ta pati bėda. Man atrodo, kad baigiantis karui buvo subombarduota, gal kitaip sugadinta kažkokia aplinkui teatrą buvusi požeminė drenažo sistema: sunku patikėti, kad ir vokiečių laikais teatro pastatas, rūsiai skendėjo vandenyje. Tai nepanašu į profesionalių ir apdairių architektų darbą.

Antrasis Žalio papeikimas

Apie 1960 metus teatre įvyko maža rekonstrukcija. Padidėjo kiemas, dekoracijų sandėlis, buvo pradėtos statyti teatro dirbtuvės, tiesa, – toli nuo paties teatro, buvusio mėsos kombinato kaimynystėje. Tačiau tai neišsprendė mūsų problemų.

Klaipėdos miesto vadovų dėka, o pirmiausia pritariant vykdomojo komiteto pirmininkui Alfonsui Žaliui, 1982 metais prasidėjo teatro perstatymas. Iki tol A.Žalys daug kartų lankėsi teatre, tarėsi su teatro vadovybe. Jis puikiai suprato artistus kamuojančias problemas ir pritarė teatro rekonstrukcijai. Tačiau kaip ją daryti, kai kultūrinių objektų statyba tuometinėje Sovietų Sąjungoje buvo kategoriškai uždrausta? Visus to meto kultūrinių ir sportinių objektų limitus buvo „suėdusi“ 1980 metų Maskvos olimpiada.

Apgaudami Maskvą, miesto vadovai sugalvojo priedangą – teatro kapitalinį remontą. Tačiau koks čia remontas, jeigu iš senojo teatro pastato liko tik fasadinė siena…

Aštuonerius metus Dramos teatras neturėjo savo patalpų, glaudėsi miesto Kultūros rūmuose, daug spektaklių vaidino ilgose, varginančiose gastrolėse. Sudėtinga teatro statyba skaudžiai atsiliepė kūrybiniam darbui: margame repertuare netrūko vienadienių, silpnų kūrinių. Tuometinių spektaklių lygis jau negalėjo lygiuotis į buvusius teatro laimėjimus 1963-1982 metais. Prastėjo ir aktorių drausmė.

Džiaugsmingi 1990-ieji

Todėl didžiulė šventė įvyko 1990-ųjų vasarą, kai Dramos teatras atsikraustė į savo namus. Puikią saulėtą dieną visa Teatro aikštė buvo liudininkė to džiaugsmo ir linksmybių, kurias išgyveno artistai, teatro darbuotojai, minios klaipėdiečių. Naujas ir jaunas teatro direktorius Romas Pletkauskas į šventę sukvietė ne tik miesto vadovus, bet ir daugelį teatro veteranų, kurie nuo pokario teatrui atidavė daug kūrybinių pastangų.

Per aikštę į teatro rūmus buvo įvežti ilgamečiai aktoriai A.Žadeikis, E.Platušaitė, L.Kerniūtė, B.Liktoraitė, E.Čepulis, F.Einas, A.Ignatavičiūtė, K.Elertas, R.Grincevičius, J.Paplauskas, M.Petkevičius, ilgametis direktorius B.Juškevičius, scenos mašinistas P.Atgalainis, dailininkas A.Baltinas, buhalterė V.Šimkūnienė, siuvimo cecho vedėjas J.Šakalys ir kiti buvę ilgamečiai teatro darbuotojai.

Visa ceremonija buvo nuostabi, džiaugsminga, smagi ir ilgam įsimenanti.

Visus ypač nustebino ir nudžiugino architektų sumanymas naujame aukštame fojė palikti senojo pastato fasado dalį, kuri ir anksčiau puošė teatrą. Senoji teatro dalis, įkomponuota į naują fojė, tarsi sulydė ilgametį lūkestį – seną pastatą sujungti su naujuoju. Nedidelis fontanėlis papuošė šios sienos apačią, o šalia – pirmojo pokarinio spektaklio „Eglė žalčių karalienė“ afiša. Dabartiniams teatro lankytojams ji tarsi byloja apie geriausių teatro tradicijų tęstinumą ir puoselėjimą. Toks sumanymas – didelis teatro vadovų ir architekto Sauliaus Manomaičio nuopelnas.

Naujojo teatro atidarymo šventę vainikavo spektaklio „Herkus Mantas“ premjera. 1990-aisiais šis pastatymas akivaizdžiai bylojo apie tautos kultūros istoriją, dabartinės kartos menininkų atsakomybę už Lietuvos likimą, asmenybės vaidmenį sudėtingu tautai pasirinkimo metu.

Dabar teatras žengia į 71-ąjį sezoną…

„Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ vainikavo žmogaus balsą

„Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ vainikavo žmogaus balsą

Nuvilnijo, nuaidėjo 8-asis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“, šiemet prie Baltijos sukvietęs Lietuvos vokalinio meno įžymybes.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rengiamas operos ir simfoninės muzikos festivalis rugpjūčio 1-24 dienomis Klaipėdoje, Juodkrantėje, Nidoje, Plungėje ir ant Rambyno kalno publikai padovanojo jaudinančių susitikimų su operos, operetės, simfonine bei kamerine muzika. Festivalio scenoje dainavo Lietuvos operos žvaigždės I.Milkevičiūtė, V.Juozapaitis, A.Janutas, V.Prudnikovas, E.Kaniava, su lenkų ansambliu „MultiCamerata“ koncertavo žymi kamerinės muzikos atlikėja S.Jančaitė. Klaipėdos muzikinis teatras pastatė dvi operas – P.Maskanjo „Kaimo garbę“ (teatralizuotas koncertinis atlikimas) ir Z.Liepinio „Paryžiaus katedrą“, tapusią festivalio „vinimi“. Ją „įkalti“ statytojams padėjo žinomi popdainininkai E.Kučinskas ir D.Norvilas.

Mintimis apie festivalį ir jo premjeras paprašėme pasidalinti muzikologę Zitą JAKŠTIENĘ.

Festivalio scenoje triumfavo Lietuvos operos žvaigždės I.Milkevičiūtė, V.Prudnikovas ir V.Juozapaitis. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Spindėjo operos žvaigždėmis

Tradiciškai festivalis prasidėjo Klaipėdos miesto gimimo dieną ir tapo ryškiu šios šventės akcentu. Klaipėdos koncertų salėje rugpjūčio 1-ąją festivalį pasveikino Lietuvos Respublikos kultūros ministras V.Prudnikovas ir Klaipėdos miesto meras R.Taraškevičius. Festivalio vadovas S.Domarkas, pristatęs šių metų festivalį tema “Lietuvos vokalinio meno įžymybės”, pakvietė visus neabejingus muzikai “mėgautis gražiausiu ir skambiausiu pasaulyje instrumentu – žmogaus balsu”.

Kaip ir ankstesniuose festivaliuose, 8-ajame „Muzikiniame rugpjūtyje pajūryje“ Klaipėdos, Nidos, Juodkrantės, Plungės bei Pagėgių krašto gyventojai ir svečiai gėrėjosi operų ir koncertinių projektų premjeromis.

Atidarymas – „Lietuvos operos žvaigždžių gala koncertas“ (rugpjūčio 1-ąją – Klaipėdoje, kitądien – Juodkrantėje) – tapo tikra operos meno fiesta. Arijas ir duetus iš pasaulinio garso V.A.Mocarto, Dž.Verdžio, Dž.Pučinio, R.Vagnerio, Dž.Rosinio, P.Čaikovskio, Ž.Halevi operų dainavo I.Milkevičiūtė, V.Prudnikovas ir V.Juozapaitis. Jiems talkino ir operų orkestrinius fragmentus grojo Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, diriguojamas šio koncerto sumanytojo S. Domarko ir dirigento I. Lapinio.

Sostinės operos žvaigždės visada laukiamos pajūryje – I.Milkevičiūtės ir V.Prudnikovo rečitaliai nesutalpindavo visų norinčiųjų juos išgirsti, o V.Juozapaičio gerbėjų gretos ženkliai išaugo po jo sukurto Rigoleto vaidmens Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje.

Nuostabaus grožio J.Milkevičiūtės balsas ir tobulas jo valdymas, subtilūs dinaminiai niuansai, meistriškas V.Prudnikovo ir V.Juozapaičio vokalas bei artistiškumas publiką tiesiog pakerėjo.

Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, deramai talkinęs solistams, pakiliai ir spalvingai pagrojo V.A.Mocarto, Dž.Verdžio, R.Vagnerio, P.Čaikovskio ir S.Moniuškos sceninių veikalų orkestrinius fragmentus.

D.Kužmarskytė – Santuca, A.Janutas – Turidas. Algimanto Kalvaičio nuotraukos

Kamerinės muzikos dovana

Kamerinei muzikai atstovavo bendras Lietuvos ir Lenkijos atlikėjų projektas, kuriame dalyvavo lenkų kamerinis ansamblis “MultiCamerata” ir lietuvių dainininkė S.Jančaitė.

Penkių narių styginis ansamblis, vadovaujamas kontrabosininko H.Gizos jau trečią kartą dalyvavo “Muzikiniame rugpjūtyje pajūryje”. Šiame festivalyje ansamblis atliko populiarųjį V.A.Mocarto Divertismentą D-dur, nuostabios melodijos H.Vieniavskio “Legendą”, vengrų folkloro grožį atskleidusias B.Bartoko septynias liaudies dainas.

Skirtingo stiliaus kūriniai buvo pagroti individualia raiška, ansamblis pademonstravo puikų susigrojimą, taurų interpretacijos paprastumą, frazavimo vienovę. Bendroje S.Jančaitės ir “MultiCameratos” programoje – L.Berijo ir šiuolaikinė lietuvių muzika: kompozitorių V.Juozapaičio, A.Jasenkos, G.Kuprevičiaus ir M.Urbaičio kūriniai.

Sudėtingos raiškos kontempliacinę muziką dainininkė perteikė įtaigiai, plataus diapazono sopraną ji natūraliai ir lengvai valdė įmantriuose melodiniuose labirintuose (M.Urbaičio “Rezignacija”, A.Jasenkos “Vėlinės”).

Su S.Jančaite atlikdamas lietuvišką muziką, ansamblis modifikavosi ir į styginių kvartetą, ir į smuiko bei violončelės duetus, lanksčiai ir subtiliai muzikavo.

S.Jančaitės ir “MultiCameratos” koncertai įvyko Plungėje ir Klaipėdoje, o naujoje erdvėje, istoriniame Pagėgių krašte Rambyno kalno papėdėje, rugpjūčio 6-ąją skambėjo spalvingas ir smagus “Operetinis reviu nuo J. Štrauso iki…” Kartu su vokalo žvaigžde E.Kaniava ir jo studentu D.Norvilu dainavo Klaipėdos muzikinio teatro solistai ir choras, šoko baleto artistai, orkestrui dirigavo ir reviu režisavo S. Domarkas, jam talkino dirigentas I.Lapinis.

A.Kozlovskis – Frolas, J.Tretjakova – Esmeralda. D.Norvilo Kvazimodas. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Skiria šimtmetis

8-asis festivalis vėl pradžiugino teatro premjeromis. Pristatyta pasaulinio garso XIX a. italų opera P.Maskanjo “Kaimo garbė” ir pirmą kartą Lietuvoje įkūnyta latvių opera – Z. Liepinio “Paryžiaus katedra”.

Abiejų operų pasaulines premjeras skiria geras šimtmetis. “Kaimo garbė” jau įsitvirtinusi geriausių pasaulio operos teatrų repertuaruose, o “Paryžiaus katedra”, po triumfuojančio debiuto Rygoje sulaukusi plataus pripažinimo Latvijoje, dar tik skinasi kelią į pasaulį…

Lietuvoje P. Maskanjo “Kaimo garbė” jau skambėjo – Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, ją yra statęs S.Domarkas, o Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre koncertinę versiją režisavo E.Domarkas.

Abu menininkai sujungė kūrybines pajėgas klaipėdietiškajam variantui. Vieno veiksmo dviejų dalių festivalio versija – teatralizuotas koncertinis “Kaimo garbės” atlikimas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro sceną išvydo rugpjūčio 12-ąją, o Juodkrantės kultūros namų lauko estradoje nuskambėjo rugpjūčio 13-ąją.

Paprastai ši opera atliekama veiksmo neskaidant, tačiau dviejų dalių sumanymas pasiteisino – orkestrinis Intermeco (tarp 8 ir 9 scenų) tapo tarsi antros dalies orkestrine įžanga.

Operos dramaturgija išreiškiama visų pirma per sudėtingas herojų jausmų peripetijas, todėl kūrinio teatralizuoto koncertinio atlikimo forma tikrai priimtina (ir naudinga mūsų teatro sceninės erdvės požiūriu).

Operos veiksmas vyksta XIX a. Sicilijos kaimo aikštėje, į kurią renkasi visa kaimo bendruomenė. Pastatymui reikalingi du mišrūs chorai, todėl buvo sumanytas bendras Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ir Vilniaus miesto savivaldybės choro “Jauna muzika” premjerinis projektas. K.Janulionio pritaikyta scenografija leido nevaržomai jaustis scenoje didelėms grupėms žmonių, pagal režisūrinį sumanymą laisvai judėti.

Pakerėjo Santuca

Scenos gilumoje šviečiančioje videoprojekcijoje regimi bažnyčios bokštai nurodė veiksmo laiką ir vietą (šv. Velykų rytas, prieš pamaldas), kartu simbolizavo bažnytinės moralės nuostatas bendruomenėje. Kuklūs ir skoningi kostiumai (juos pritaikė V.Šuklytė), Sicilijos moterų apdaruose dominuojanti juoda spalva sukūrė bendrą operos atmosferą.

Sekant italų operos tradicija, P.Maskanjo muzikoje svarbiausia raiška tenka melodijai. Išraiškinga emocionali melodika sudaro ir vokalo, ir orkestro muzikos pagrindą.

Dviejuose premjeriniuose spektakliuose vaidmenis sukūrė D.Kužmarskytė ir V.Balsytė – Santuca, A.Janutas – Turidas, M.Gylys ir A. Kozlovskis – Alfijas, J.Grikšienė – Turido motina Liučija, A.Dovydaitienė – Lola.

Dramatiškiausias ir vokalo atžvilgiu sudėtingiausias yra Santucos vaidmuo. Pirmame spektaklyje jį sukūrusi D.Kužmarskytė ekspresyviai atveria gilius herojės jausmus (scena su Turido motina), priverčia beatodairiškai patikėti jos sielvartu, neviltimi dėl Turido neištikimybės. Su didžiule menine jėga dainininkė perteikia meilę, pavydą, galiausiai – keršto troškimą. Aistringuose dialoguose jos balsas (mecosopranas) skamba raiškiai, sudėtingos melodijos liejasi laisvai, reljefiškai. Ypač stiprų muzikinį įspūdį padarė Santucos arijos atlikimas. Apskritai šiame vaidmenyje dainininkė tiesiog sublizgėjo!

Antrajame spektaklyje dainavusi V. Balsytė sukūrė kitokį Santucos paveikslą. Pirmoje scenoje ji švelni, drovi, giliai paslėpusi savo kančią. Gražių spalvų sopranas nuspalvino dialogus lyrinėm spalvom, tačiau nevilties ir keršto troškimas suteikia jos Sentucai jėgų, dinamiškai ir aistringai skamba puikioji arija.

O galėtų tobulai!..

Dviejuose spektakliuose Turido partiją dainavo A. Janutas. Ne kartą žavėjęs pagrindinių tenoro partijų atlikimu, šįkart dainininkas kiek ir nuvylė. Nors jo vokalinės savybės – gražus, stiprus balsas, nepriekaištinga balso valdymo technika, ritmo pojūtis – ir šioje operoje buvo akivaizdžios, tačiau susidarė įspūdis, jog dainininkas dar nesurado aiškesnės savo herojaus traktuotės. Šis netikrumas buvo juntamas ir dainavime, – kai kurios frazės neišbaigtos, tarsi „numestos”, dialoguose vietoj intensyvios dinamiškos muzikos tėkmės – skubotumas ir blaškymasis. Tiesa, buvo epizodų, kuriuose galėjai pasigrožėti jo balsu (serenada orkestrinėje įžangoje, atsisveikinimo su motina scena). Gaila, kad operos pastatymas tik festivalinis, juk A.Janutas Turido vaidmenį galėtų sukurti tobulai…

Kitų vaidmenų atlikėjai darniai įsijungė į veiksmo plėtotę. Nuoširdus, smagus M.Gylio ir A.Kozlovskio Alfijas aistrų sukurstytas tampa ryžtingu keršytoju. Vokalinė medžiaga labiau pasidavė M.Gyliui, artimesnė jo balso savybėms.

A.Dovydaitienė sukūrė žavų nerūpestingos viliotojos paveikslą, o J.Grikšienės herojė motina Liučija maloniai nuteikė nuoširdžiu natūralumu, vidine šviesa.

Operoje sujungti du chorai (chormeisteriai V.Augustinas ir V.Konstantinovas) skambėjo sodriai ir dinamiškai lanksčiai, tiesiog pasigėrėjimą sukėlė šviesus džiaugsmingas Velykų ryto choras, bažnytinė malda. Režisieriaus ir dirigento „regėjimo laukas”, matyt, sutapo, kadangi spektaklis tapo vientisu išbaigtu meniniu paveikslu.

Orkestrui, nors opera ir nėra vagneriškai simfonizuota, skirtas nemažas muzikinės dramaturgijos krūvis. Išraiškingai skambėjusioje orkestrinėje įžangoje girdisi kūrinio konflikto užuominos, pagrindinę melodiją ekspresyviai vedė styginiai. Ypač pakiliai ir darniai orkestras skambėjo antrąjį spektaklį Juodkrantėje.

Intrigavo ne veltui

Itin susidomėjusi, suintriguota festivalio publika laukė antrosios teatrinės premjeros – Z.Liepinio operos-melodramos “Paryžiaus katedra”.

Z. Liepinis Lietuvoje greičiausiai žinomas tik kaip dainų kūrėjas. Nemažai jo dainų tėvynėje tapo hitais, vertinamos ir yra pelniusios apdovanojimus tarptautiniuose festivaliuose. Be dainų, kompozitorius kuria muziką kino filmams, teatrui, yra trijų operų autorius.

„Paryžiaus katedros“ libreto pagrindu (autorius K. Dimiteris) tapo XIX a. prancūzų romantinės literatūros šedevras – V.Hugo romanas “Paryžiaus katedra”. Literatūrinė medžiaga ir originalus šiuolaikiškas muzikinis sprendimas paskatino teatro ir festivalio vadovą S. Domarką įtraukti kūrinį į festivalio programą bei teatro repertuarą.

Plačioje istorinėje panoramoje V.Hugo veikale iškeliama amžinųjų vertybių, estetinių moralinių nuostatų kaitos problema, nepavaldūs laikmečiui žmogaus sielos prieštaravimai ir kančios. Libretistas asmenybių dramą pateikė kontrasto principu, kuriuo vadovavosi ir klaipėdietiško spektaklio statytojų komanda. Operos dramaturgijoje susiduria kontrastingi pasauliai: žmogiškų prieštaravimų kupinas pagrindinių herojų Kvazimodo, Esmeraldos ir Frolo, bejausmis rafinuotas – miestiečių ir šiurkštus, laukinių aistrų valdomas – ubagų.

Nedrįso ploti

Ryškią muzikinę medžiagą režisierius R.Kaubrys scenoje perteikė stipria emocionalia poetika, vizualinis paprastumas harmoningai dera su fantazijos padiktuotais simboliais, metaforomis.

Meninį paveikslą papildo A.Šimonio scenografija, kurioje dekoracijos ir rekvizitai ne tik kuria atitinkamą atmosferą, bet ir maksimaliai tarnauja, atskleidžiant herojų charakteristikas. Spalvinis kontrastas (juoda ir balta) scenovaizdyje panaudojamas ir kostiumuose. Baltas Kvazimodo rūbas juodoje ir pilkoje minioje pabrėžia ne tiek jo išorinį išskirtinumą, kiek kenčiančios sielos tyrumą. Baleto šokėjai – blogosios ir gerosios jėgos – taip pat juodi ir balti, choras – miestiečiai ir ubagai – visi aprengti charakteringai, su skoniu.

Trijų dalių operos struktūra – dideliu pagreičiu besikeičiančios ansamblinės ir masinės scenos. (Publikos rankos ne kartą sustingo, nedrįsdamos plojimais pažeisti nepertraukiamą muzikos tėkmę.) Dirigentas I.Lapinis abiejuose spektakliuose (rugpjūčio 19-ąją ir 20-ąją) puikiai valdė veržlų muzikinį ir sceninį veiksmą. Nors pirmasis spektaklis paliko harmoningesnį, brandesnį įspūdį. Šiokių tokių problemų sukėlė ir garso stiprinimas mikrofonais. Ar atlikėjų patirties stoka, ar prasta garso operatoriaus dinamikos reguliavimo kontrolė – tačiau antrajame spektaklyje antroje ir trečioje dalyse kulminacijos virto solistų ir orkestro varžybomis fortissimo rungtyje.

Du Kvazimodai

Pirmajame spektaklyje Kvazimodo vaidmenį atliko teatro scenos debiutantas, populiarus estrados dainininkas E.Kučinskas. Ilgametė koncertinė patirtis, išugdyta raiški dainavimo maniera ir dikcija jam padėjo kurti operos personažo paveikslą. Sekdamas režisierių sprendimu E.Kučinskas nesistengia pabrėžti kupriaus išorinio bjaurumo. Jam svarbiau perteikti kenčiančios sielos virpesius. Jie nuspalvina dainininko balsą įvairių tembrų niuansais, dainavimas sutelktas, muzikinės frazės aiškios, dikcija puiki. Šios savybės įgalino gana gerai perteikti operos muzikos grožį.

Kitas Kvazimodo vaidmens atlikėjas – D.Norvilas teatro scenoje nebe naujokas, tačiau dramatinį vaidmenį jis kūrė pirmą kartą. Jo Kvazimodas itin jautriai reaguoja į aplinką, tarsi akimoju būtų pasirengęs gintis nuo šiurkščios ir žiaurios minios. Pamilęs Esmeraldą, jis paslapčia džiaugiasi šiuo jausmu. Gražus švelnaus tembro balsas, nepaprastai nuoširdus ir pakankamai techniškas dainavimas atperka kai kuriuos netikslumus (pirmoje dalyje girdėtas trūkčiojantis aštrokas frazavimas, matyt, atsirado dėl didelės emocinės temperatūros). Vis dėlto D.Norvilo sukurtame vaidmenyje akivaizdi dainavimo ir sceninio veiksmo harmonija.

Frolas – jungiamoji grandis

Esmeraldos vaidmenį sukūrė R.Petrauskaitė ir mūsų teatro scenos debiutantė LMA absolventė J.Tretjakova.

D.Petrauskaitės Esmeralda žavėjo scenine bei vokaline plastika, lengvai ir lygiai balsas skambėjo visuose registruose. Įsimintinos jos scenos su Febu ir Frolu, kuriose kontrastingom spalvom nuspalvinti meilės ir neapykantos jausmai. J.Tretjakovos Esmeralda patraukli betarpišku nuoširdumu, emocingumu. Tačiau vokalo problemos (forsuotas garsas viršutiniame registre, prasta dikcija) sumenkino meninį rezultatą.

Frolo vaidmuo ir vokaline, ir vaidybine prasme sudėtingiausias. Jo paveikslas laipsniškai kinta – nuo tikėjimu tvirto bažnyčios tarno per skausmingus vidinių prieštaravimų protrūkius iki aistra aptemdytos tragedijos. Frolo vaidmenį sukūręs A.Kozlovskis puikiai perteikė vidinę herojaus kovą, personažo kitimą ir sceninėmis, ir vokalo priemonėmis. Staigi nuotaikų kaita aistringai išgyvenant uždraustą meilę jo vokalinėje partijoje išreiškiama plačių šuolių frazėmis, nepaprastai intensyvia dinamika ir tempu. Nepaisant to, garso intonavimas tikslus, balso tėkmės panaudojimas apgalvotas. Stiprią meninę raišką A.Kozlovskis pasiekia natūraliai, nepiktnaudžiauja perdėtom emocijom ar nesaikinga egzaltacija. Abiejuose spektakliuose publika buvo sužavėta jo sukurtu vaidmeniu, sveikino ir dėkojo audringomis ovacijomis. Frolo vaidmuo yra didžiulis dainininko kūrybinis laimėjimas.

Visi vaidmenys, ir maži, ir dideli, yra charakteringi, individualūs. Guidiulės, Esmeraldos motinos, pirmojo veiksmo scena prie lopšio yra vienas iš gražios lyrikos epizodų operoje, taip pat ir dramatiškų įvykių užuomazga. Solistės V.Balsytė ir L.Ramelienė sukūrė įsimintinus Guidiulės paveikslus.

Stilingos mizanscenos

Kaip didžiulis kontrastas, jautrų žmogiškų jausmų pasaulį keičia šaltas, arogantiškas miestiečių pasirodymas. Jų diduomenės atstovų duetas – M.Gylio Febas bei A.Dovydaitienės ir D.Kužmarskytės Flerdelisė savo grotestiškom marionečių manierom sukelia šypseną, o vėliau ir pasibjaurėjimą rafinuotu cinizmu.

M.Gylys ir jo partnerės sukūrė puikias stilingas sceneles, kuriose po lengvumo skraiste slypi sudėtingi rečitatyvinio tipo muzikiniai dialogai. Itin klastingą vokalinio intonavimo atžvilgiu Febo partiją M.Gylys atliko meistriškai.

Choro ir baleto artistų dalyvavimas operos veiksme spalvingas ir įprasmintas, nemažai choristų turi individualizuotas partijas. Gražaus tembro bosu ir ekspresyvia vaidyba išsiskyrė nedidelis Klopeno vaidmens atlikėjas V. Kazlaukas.

Festivalio publika abu premjerinius spektaklius perpildytoje salėje priėmė entuziastingai, ovacijomis dėkojo kompozitoriui už nuostabaus grožio muziką, statytojams ir atlikėjams už meistrišką atlikimą. Nepatekusieji į premjeras galės Z.Liepinio operą-melodramą “Paryžiaus katedra” matyti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje naująjį sezoną.

Sakralinė gaida

Paskutinės “Muzikinio rugpjūčio pajūryje” dienos tradiciškai sutapo su atmintina Lietuvai Juodojo kaspino diena. Ši diena pagerbiama sakralinės muzikos koncertu. Rugpjūčio 23-iąją Nidos Romos katalikų bažnyčioje ir 24-ąją – Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje skambėjo rimties, vilties ir grožio kupinas G. Forė „Requiem“. Atliko solistai D. Kužmarskytė (mecosopranas) ir V. Juozapaitis (baritonas), Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choras (vyr. chormeisteris V.Konstantinovas) ir Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, diriguojamas S.Domarko.

G.Forė, gyvenusio XIX-XX a. sankirtoje, kūryba yra tarsi tiltas tarp akademizmo ir naujos impresionizmo epochos. F. Forė kūryba populiari ir labiausiai vertinama Prancūzijoje, nos mūsų dienomis ji vis dažniau skamba ir kitose šalyse. Ypač išgarsinęs kompozitorių kūrinys yra „Requiem“ solistams, chorui ir orkestrui.

Septynių dalių gedulingų mišių muzika melodinga, šviesi, skaidri. Būdamas miniatiūros meistras, kompozitorius ir „Requiem/ muzikines mintis išdėstė glaustai, kiekviena dalis turi aiškią, išbaigtą formą.

Pirmosios dalys, kupinos ramybės, apmąstymų, Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje skambėjo šiek tiek padrikai. Didelėje bažnyčios erdvėje choro ir orkestro gama nesuėjo į darnų skambėjimą. Nors V.Juozapaičio solo ir violončelių melodija nestokojo išraiškingumo.

Judresnėse dalyse skambėjimas susibalansavo, choras subtiliai atskleidė melodinį grožį. Gražiai skambėjo D.Kužmarskytės išgrynintas, šviesus balsas epizode su vargonais. Šeštoje mišių dalyje baritono solo ir choras pakilo į emocinę kulminaciją. Po jos baigiamoji dalis skambėjo kilniai ir tyrai, tarsi nebūtin išnykstant paskutiniams muzikos garsams.

Valdovų rūmus puoš garsaus Venecijos dailininko paveikslas

Valdovų rūmus puoš garsaus Venecijos dailininko paveikslas

Jakopo Negrečio (Palma il Džovanė) paveikslas „Kristaus apraudojimas nuėmus nuo kryžiaus“, sukurtas daugiau nei prieš 400 metų, kabos Lietuvos valdovų rūmuose.

Rugpjūtį Vilnių pasiekė ypatinga siunta. Tai garsaus Venecijos dailininko Jakopo Negrečio (Jacopo Negretti), labiau žinomo kaip Palma il Džovanė (Palma il Giovane), paveikslas „Kristaus apraudojimas nuėmus nuo kryžiaus“, sukurtas XVI a. pabaigoje arba XVII a. pradžioje (maždaug 1600 metais).

Atkuriamiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams jis atrinktas neatsitiktinai. Žinoma, jog šio vieno garsiausių Venecijos manierizmo ir ankstyvojo baroko dalininko paveikslų tikrai būta Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Vazos (1587–1632) tapybos rinkinyje. Jį Žygimantas Augustas buvo sukaupęs, pirkdamas paveikslus Romoje, Florencijoje, Venecijoje, Neapolyje, Antverpene, taip pat gaudamas dovanų iš Mantujos kunigaikščio. Minima, jog Žygimanto Vazos agentas Venecijoje nupirko iš paties Palmos il Džovanės paveikslą „Madona su šv. Jonu Krikštytoju ir šv. Stanislovu“, kurio likimas nežinomas.

Įsigytas paveikslas perduotas Lietuvos dailės muziejaus restauravimo centrui, vėliau bus eksponuojamas Taikomosios dailės muziejuje kartu su kitomis rūmams nupirktomis bei padovanotomis vertybėmis.

Įvertino ekspertai

Paveikslą viename Italijos sostinės antikvariatų atkuriamų Lietuvos valdovų rūmų interjerui birželio pradžioje už šalies gyventojų ir išeivijos suaukotas lėšas įsigijo Valdovų rūmų paramos fondas.

Informaciją apie šį paveikslą surinko ir pateikė bei kūrinį įsigyti būtent Valdovų rūmams rekomendavo Lietuvos dailės muziejus. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos pavedimu, jis kuria ir įgyvendina šių rūmų interjerų atkūrimo ir pritaikymo reprezentacinėms, muziejinėms bei edukacinėms funkcijoms programą.

Prieš įsigyjant Palmos il Džovanės paveikslą „Kristaus apraudojimas nuėmus nuo kryžiaus“ savo ekspertines išvadas pateikė garsus italų meno istorikas, Karavadžo bei Italijos baroko tapybos, XVIII a. grafikos žymus tyrinėtojas, Romos universiteto profesorius Mauricijus Marinis.

Tai vienas autoritetingiausių baroko tapybos specialistų šiandieninėje Italijoje, kurio studijos leidžiamos italų, vokiečių, anglų, ispanų, prancūzų kalbomis (pvz., apie dailininkus Karavadžą, Diegą Velaskesą ir kitus). Prof. M.Marinis – daugelio pasaulio muziejų (Madrido Prado, Milano Palazzo Reale, Bergamo Accademia Carrara, Palermo Palazzo Zijno, Romos Palazzo Venezia, Tokijo Teyen Metropolitan, Niujorko Metropolitan ir kitų) ekspertas.

Be prof. M. Marini, savo išvadas apie paveikslą pateikė ir žymios Lietuvos dailės kolekcijų tyrinėtojos – Vilniaus dailės akademijos doc. dr. Ieva Kuizinienė bei Lietuvos dailės muziejaus senosios tapybos rinkinio tyrinėtoja, VDA doktorantė Dalia Tarandaitė.

Nelikus abejonių dėl kūrinio autorystės ir jo sukūrimo laikmečio, jį buvo nutarta įsigyti atkuriamiems Valdovų rūmams.

Didžiavosi meno kolekcija

Jakopas Negretis, vadinamas Palma il Džovane, yra vienas garsiausių Venecijos manierizmo ir ankstyvojo baroko dailininkų, kurio kūryba gretinama su Ticiano Vecelio ir Jakopo Tintoreto darbais. Jo paveikslų tikrai būta Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Vazos tapybos rinkinyje. Šio dailininko kūriniai išvardijami ir 1673 m. Paryžiuje įvykusio aukciono dokumentuose, kai po Žygimanto Vazos sūnaus Jono Kazimiero, atsisakiusio Lietuvos ir Lenkijos valdovo sosto ir gyvenusio Prancūzijoje, mirties buvo parduodama Vazų dinastijos meno kūrinių kolekcija, Jono Kazimiero Vazos išsigabenta į Prancūziją.

Vazų dinastijos atstovų XVI a. pabaigoje – XVII a. pirmojoje pusėje sukauptoje įspūdingoje paveikslų kolekcijoje, be Palmos il Džovanės drobių, taip pat buvo tokių garsių italų, vokiečių, austrų, flamandų dailininkų kaip Tomaso Dolabelos, Gvido Reni, Pietro Beretinio da Kortonos, Jano Breigelio, Peterio Polio Rubenso, Antonijo van Duko, Jakobo Jordaenso, Rembranto van Rijn, Luco Kranacho, Jozefo Heintzo, Bartolomėjaus Strobelio, Bartolomėjaus Sprangerio ir kitų kūriniai.

Likimas nežinomas

Šių ir kitų dailininkų paveikslai puošė Vazų dinastijos rezidencinių rūmų Krokuvoje, Varšuvoje ir Vilniuje interjerus. Vazos, kaip ir kiti valdovai, dažnai vežiojosi savo meno rinkinius iš vienos rezidencijos į kitą. XVI a. pabaigoje – XVII a. pirmojoje pusėje minėtų dailininkų darbai neabejotinai ne kartą yra puošę ir Vilniaus rūmų sienas.

Vazų dinastijos valdovų, kurie XVII a. pradžioje ankstyvojo baroko stiliumi perstatė Valdovų rūmus Vilniuje ir čia dažnai rezidavo, paveikslų kolekcija buvo pradėta skaidyti jau XVII a. vidurio karų su Maskva ir Švedija metu. Per 200 paveikslų kaip karo grobis buvo išgabenta į Švediją, o 1673 metais Paryžiaus aukciono kataloge minima dar 150 paveikslų.

Daugumos jų likimas nėra žinomas, jie neidentifikuoti. Vos keli žinomi Vazų kolekcijos kūriniai šiandien saugomi Krokuvos Vavelio ir Varšuvos karališkose pilyse, taip pat garsiojoje Drezdeno paveikslų galerijoje.

Išliko tik trys

Palmos il Džovanės paveikslo „Kristaus apraudojimas nuėmus nuo kryžiaus“ (drobė, aliejus; 0,85 x 0,79 m) centre vaizduojamas nuimto nuo kryžiaus Išganytojo kūnas sulinkusiomis kojomis, jį iš nugaros prilaiko šv. evangelistas Jonas. Kairėje kompozicijos pusėje pavaizduota sielvarto iškankinta švč. M. Marija, prigludusi prie Sūnaus rankos, o dešinėje – šv. Marija Magdalena, pasirengusi ištepti Kristaus kūną aliejais.

Šios pagrindinės ir kitos paveikslo siužeto figūros dailininko pavaizduotos manierizmui būdingu šviesos ir tamsos antitezės principu. Centrinę kompozicijos vietą užimanti Kristaus figūra labiausiai išryškinta šviesos. Prof. M. Marinio nuomone, šis paveikslas greičiausiai yra didesnio paveikslo modelis, sukurtas pagal akvarelinį eskizą.

Išliko trys Palmos il Džovanės paveikslai, sukurti panašia tematika ir pagal panašią schemą, – Venecijos akademijos galerijoje, Beluno katedroje ir Bavarijos valstybiniuose paveikslų rinkiniuose Miunchene. Jų ikonografija ir sukūrimo laikas gali pateikti orientacinę informaciją ir apie Valdovų rūmams įsigytą paveikslą, kuris tokiu atveju datuotinas apie 1600 metus.

Prof. M. Marinio nuomone, jis galbūt galėtų būti siejamas su neišlikusiu Kandianos Šv. Mykolo benediktinų vienuolyno (Paduva) bažnyčios altoriui nutapytu paveikslu „Miręs Kristus su verkiančiomis švč. M. Marija ir šv. Marija Magdalena“, kuris yra minimas 1648 metų dokumente kaip vertingas Palmos kūrinys. Valdovų rūmams įsigytas paveikslas galėtų būti minėto vienuolyno neišlikusio altorinio paveikslo bandomasis „portatyvinis“ modelis.

Paskutinysis Venecijos Renesanso tapytojas

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams įsigyto paveikslo „Kristaus apraudojimas nuėmus nuo kryžiaus“ autorius Jakopas Negretis (1544–1628), dažniausiai vadinamas Palma il Džovane, yra vienas žymiausių ir ryškiausių XVI-XVII a. sandūros – vėlyvojo Renesanso ir ankstyvojo baroko – Venecijos mokyklos dailininkų. Savo pravardę „jaunesnysis“ jis gavo dėl to, kad jo senelis, irgi Jakopas Negretis (apie 1480–1528), taip pat buvo garsus italų dailininkas ir vadintas „Palma il Vecchio“ („vyresnysis“).

Kaip dailininkas, anot M. Marinio, Palma il Džovanė susiformavo XVI a. antrosios pusės garsiųjų Venecijos dailininkų Ticiano Vecelio ir Jakopo Tintoreto aplinkoje ir įtakoje. S. J. Frydbergas pabrėžia, jog ir Veronezės bei Basano kūrybos bruožai jam nebuvo svetimi. Sekdamas šių didžiųjų tapytojų suformuota Venecijos mokyklos tradicija, Palma il Džovanė didelį dėmesį skyrė šviesos ir tamsos dermei, dramatizmo akcentavimui.

Valdovų rūmams įsigytas paveikslas taip pat ryškiai atspindi minėtus dailininko kūrybos bruožus. Palmos il Džovanės talentas gana anksti buvo pastebėtas. Vos dvidešimtmetis jis nuo 1564-ųjų dirbo aukštus reikalavimus menininkams kėlusiam Urbino kunigaikščiui Guidobaldui da Montefeltrui, kuris Palmą il Džovanę jau 1567-aisiais išsiuntė studijuoti į Romą. Čia jis buvo apie 6 metus. Tai paaiškina ir Romos bei Toskanos manierizmo tradicijų bei stilistinių eksperimentų atspindžius jo kūryboje, kurie nesugebėjo užgožti stiprios Venecijos mokyklos įtakos. Grįžusio į Veneciją dailininko kūryboje vis dėlto galima įžvelgti ir manieristinio piešinio bruožų, ir Tintoreto paveikslams būdingo spalvingumo.

Tokia dviejų krypčių tapybos manieros dermė buvo būdinga Venecijos mokyklos atstovams iki pat XVII a. pabaigos. Šiuo požiūriu Palma il Džovanė yra ryškus ir tipingas savo meto Venecijos mokyklos atstovas, kartais patetiškai vadinamas ir paskutiniuoju Venecijos Renesanso tapytoju.

Tapė intelektualams

Venecijoje dailininkas iškart gavo daug visuomeninių ir privačių užsakymų. Po 1577-ųjų Dožų rūmų gaisro Palma il Džovanė nutapė tris paveikslus Didžiosios tarybos salei. Po Tintoreto mirties 1594 metais jis tapo populiariausiu bei įtakingiausiu Venecijos dailininku, tęsusiu savo pirmtako tradicijas.

XVII a. pradžioje Palma il Džovanė taip pat pagarsėjo kaip mitologinės tematikos darbų, skirtų siauram intelektualų sluoksniui, kūrėjas. Būtent šiuo menininko kūrybinio apogėjaus metu Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Vaza įsigijo jo kūrinių savo kolekcijai.

Išskirtinį dailininko statusą Venecijos mieste liudija jo palaidojimo vieta garsiojoje San Džovanio e Paolo bazilikoje, kur jam paminklą sukūrė vienas garsiausių to meto architektų Vincentas Skamozis. Paminklą puošia trys biustai – centre paties Palmos il Džovanės, kairėje – Palmos il Vecchio (abu sukurti 1621-aisiais Džiakomo Alberelio), dešinėje – Ticiano (priskiriamas Alesandrui Vitorijai). Taip siekta pabrėžti, kuriuos menininkus pats Palma il Džovanė laikė savo svarbiausiais mokytojais. Greta esančių angelų figūrėlių rankose – palmių šakelės, primenančios dailininko pravardę (it. palma – liet. palmė).

Palmos il Džovanės paveikslai šiandien yra saugomi garsiausiuose pasaulio muziejuose, Venecijos, Romos, Genujos rūmuose ir bažnyčiose.

Pamatysime po metų

Vienas šio garsaus Venecijos dailininko kūrinys – paveikslas „Kristaus apraudojimas nuėmus nuo kryžiaus“ – bus rodomas ir atkurtuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose, kur papuoš vieną iš Vazų ankstyvojo baroko salių.

Šiuo metu drobė perduota Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro specialistams, kurie parengs paveikslą eksponavimui, pritaikys jam tinkamą rėmą.

Italijoje įsigytą Palmos il Džovanės paveikslą kartu su kitais autentiškais kūriniais bus galima pamatyti nuo 2006 metų liepos 6-osios. Tuomet bus pirmą kartą atnaujinta ir papildyta Taikomosios dailės muziejuje šiemet liepos 6-ąją atidaryta ilgalaikė atkuriamiems Valdovų rūmams įsigytų ir dovanotų vertybių ekspozicija, surengta Lietuvos dailės muziejaus ir Valdovų rūmų paramos fondo.

Parengė Rita Bočiulytė

Eduardas Kaniava: „Temperamento neišmoksi“

Eduardas Kaniava: „Temperamento neišmoksi“

Rita Bočiulytė

Lietuvos operos grandas prof. Eduardas KANIAVA po antrojo premjerinio „Paryžiaus katedros“ spektaklio, kuriame Kvazimodo vaidmenį atliko jo studentas Deividas Norvilas, „Klaipėdos“ dienraščiui sakė, kad jaudinosi ne mažiau kaip pats eidamas į sceną.

„Dabar, po spektaklio pasakiau Deividui ir savo pastabas“, – šypsojosi profesorius. Jis prisipažino, kad ne su dažnu studentu taip puikiai bendrauja. „Šis žmogus apdovanotas visapusiškai. Kitąkart užmirštu, kad jis mano studentas. Mes bendraujam kaip kolegos. Ir padainuojam kartu. Amžiaus skirtumas mene ne taip ir svarbu. Man didelis moralinis džiaugsmas turėti tokį bičiulį ir mokinį“, – tvirtino E.Kaniava.

Profesorius neslėpė, kad tenka būti ir griežtam: „Kartais aš jį pakritikuoju, jam tai nelabai patinka. Deivido balso amplitudė nepaprastai plati. Jis dainuoja teatre, žinomas kaip popdainininkas. Popmuzika ir klasikinis dainavimas – visai skirtingi dalykai. Kai kartais jis būna daugiau padainavęs pramoginiuose koncertuose, reikia vėl „sušriubuoti“, kad galėtų padainuoti ir operoje. Turiu pripažinti, kad jis tikrai sugeba ir susidoroja“.

Žinomas operos dainininkas dar nepamiršo tų laikų, kai pats dainavo estradinę muziką. „Žinoma, tas mūsų „popsavimas“ buvo visai kitoks. Aš, Virgilijus Noreika dainavome lengvo žanro daineles. Mano pedagogas Petras Oleka buvo nelabai tuo patenkintas…“ – prisiminė E.Kaniava.

Jo teigimu, D.Norvilo įvairiaplaniškumas – akivaizdus. „Esu matęs jį „Čardašo karalienėje“, „Figaro vedybose“, „Ugnies medžioklėje su varovais“ ir kitur. Šiuo metu jis yra Lietuvos muzikos akademijos ketvirtakursis, bet jau matyti ir jo patyrimas, kad scena jam nėra nauja aplinka. Man patinka tas jo vidinis užtaisas, kuris nėra išmokstamas dalykas. Mes galime išmokyti „paimti“ natas, galime pareguliuoti vidinį kvėpavimą. Tai pataisomi ir žinomi dalykai. O temperamento neišmoksi. Deividas jį tiesiog turi. Kitąkart dainininko, artisto temperamentas būna paviršinis, parodomasis, o Deividas turi vidinį užtaisą. Ir tai išties jaudina. Be to, jis giliai jaučia muziką, moka siekti kulminacijos, teisingai dozuoja balsą, kad nepritrūktų „parako“, – tikino profesorius.

Apie „Paryžiaus katedros“ premjerą Klaipėdoje E.Kaniava atsiliepė teigiamai. Bet jį iš pradžių šokiravo operos įgarsinimas, radijo mikrofonai. Jo nuomone, šiai operai jokio papildomo įgarsinimo nereikia. „Todėl, kad visi dainuoja pakankamai gerai, – tvirtino muzikas. – Nebent foniniam garsui radijo mikrofonai galėjo praversti. Bet kad tos technikos poveikio nejaustume.“

Daugelį Klaipėdos muzikinio teatro solistų LMA Dainavimo katedros vedėjas E.Kaniava labai gerai pažįsta: „Ir Artūrą Kozlovskį, ir Šarūną Juškevičių, ir Dalią Kužmarskytę… Mano studentas buvo Mindaugas Gylys, LMA magistrantūroje dabar studijuoja Esmeraldą antrajame spektaklyje dainavusi Jekaterina Tretjakova. Man atrodo, kad jie, turėdami puikius balsus, labiau veiktų auditoriją įprastomis operai priemonėmis. Suprantama – čia rokopera, bet…“

E.Kaniava stebėjosi, kad Z.Liepinio „Paryžiaus katedra“ nestatoma kitose šalyse. Anot jo, opera to verta, jos muzika tikrai gera. „Nesistebiu, kad Latvijoje ji turėjo milžinišką pasisekimą. Ji jaudina, veikia žmogų“, – teigė E.Kaniava, kuriam patiko ir klaipėdietiškojo operos pastatymo sceninis sprendimas. Anot jo, režisierius nenukrypo nuo savo traktuotės, buvo nuoseklus.

O žiūrėdamas P.Maskanjo „Kaimo garbę“, E.Kaniava pasigedo vientisumo. Jo nuomone, turėjo būti arba koncertinis atlikimas, arba išbaigtas pastatymas. Teatralizuotas koncertinis variantas – tarsi bandymas rasti „aukso vidurį“. E.Kaniava įsitikinęs, kad jo nereikėjo ieškoti. „Žemai lenkiuosi ir orkestrui, ir chorui. Kužmarskytė, Gylys, Janutas buvo puikūs. Bet čia tas atvejis, kai man geriau nematyt, tik klausyt. Tuomet gaunu žymiai didesnę satisfakciją“, – atviravo E.Kaniava.

Grįžęs po „Paryžiaus katedros“ premjeros namo, profesorius sakė būtinai vėl pavartysiąs V.Hugo romaną. Nori prisiminti, kaip rašytojas traktavo savo knygos herojus. „Man labai patiko, kad operos režisierius Kvazimodo nesuluošino, nesubjaurojo. Man šis sprendimas žymiai priimtinesnis, nei jau susiformavęs stereotipinis“, – sakė E.Kaniava.

Jis negailėjo komplimentų Klaipėdos muzikiniam teatrui. „Aš esu gimęs Klaipėdoje. To niekuomet nepamirštu. Tiesa, ilgai gyvenau Vilniuje, buvau šiek tiek nutolęs. Bet dabar man nepaprastai gerą įspūdį daro uostamiesčio Muzikinis teatras, jo įvairiaplaniškumas. Akivaizdu, kad teatras yra ant labai gerų „bėgių“, – tvirtino profesorius, nuo šio rudens dažnai būsiantis Klaipėdoje. Klaipėdos universiteto Dainavimo katedroje jis turės savo klasę ir naujų studentų.