Menas ar?..

Menas ar?..

Pamąstymai tarptautinės menininkų grupės “Art or Not” parodos Klaipėdoje tema

R.Kalonderio didžiaformatė “Pagarba Klaipėdos modernizmui”. Ž.Perė instaliacija “Genijus”. Vytauto Liaudanskio fotoreprodukcijos

Goda Giedraitytė

Dar graikai apie meną kalbėjo kaip apie mimetinį reiškinį, t.y. siekiantį pakartoti, pamėgdžioti arba imituoti natūrą, realųjį pasaulį.

Svarbiausia – konceptas?

Realizmas ilgus šimtmečius buvo viena pagrindinių mene plėtojamų krypčių. Tačiau šiandien, kai yra pasaulį tiksliai fiksuojanti meno šaka – fotografija, menininko siekis tiksliai atspindėti matomą vaizdą eksploatuojamas vis rečiau. Savirealizacijos tikslais pasirenkamas suabstraktintas ar dekoratyvus, minimalizuotas ar ekspresionistinis, popartiškas ar dar koks nors hyper-, inter-, neo- vaizdavimo būdas.

Kita vertus, grįžimas prie ištakų, praeities menininkų pasiekimų kartojimas – charakteringas šiuolaikinio meno bruožas. Kaip ir koncepcijos, idėjos dalyvavimas meno kūrinyje. Pastarasis neretai tampa ne tik pamatu, bet ir viso kūrinio esme, todėl dažnai atskiras menininkas ryžtasi meninę raišką „pritempti“ prie idėjos.

Akivaizdus to pavyzdys – Klaipėdos dailės parodų rūmuose veikianti tarptautinė paroda „Art or Not“. Keturių menininkų iš Vokietijos, Prancūzijos, Latvijos ir Šveicarijos projektas iš pradžių šokiruoja, paskui sukelia pasitenkinimo antplūdį, suvokiant, jog Lietuvoje vis dar labai aukštas meno ir menininko savo vertės suvokimo lygis, ir galiausiai paskatina diskusiją, ginčus, pamąstymus (vadinkite tai, kaip norite).

Provokuoja diskusiją

Diskursui kviečia ir pats pasirinktas grupės bei parodos pavadinimas.

Nors jo paskirtis kvestionuoti meno funkciją globaliame kontekste, atveriant „tikrąsias tiesas pasiklydusiems“, viliantis jas išsaugoti rytojui, Klaipėdoje jis virto klausimu, kas yra menas (šiuo konkrečiu atveju – tapyba, nes būtent ji sukėlė daugiausiai šurmulio) apskritai. Kokia gi meno paskirtis šiuolaikinėje susiskaidžiusioje visuomenėje? Ar tikrai visada formą galime pateisinti, sukūrę tam tikrą konceptą (dažniausiai po to, kai atsiranda forma)? O gal nebeturime tiek formalių galimybių, kad pateisintume siekiamą įkūnyti idėją?

Išties šiuolaikinis menas yra įvairialypis, daugiasluoksnis ir tiesiog visoks. Ir toks jis turi būti. Ir, ačiū Dievui (ir, žinoma, menininkui), kad yra! Tam, esančiam greta menininko, Dievas, matyt, sukūrė ir meno kritiką. Kad jis galėtų patvirtinti, pateisinti, paliudyti menininko tiesą. Arba, atvirkščiai, – ją nubraukti, ištrinti ir visaip kaip kitaip sužaloti, pabrėždamas ne-meno konceptą.

Gali tyčiotis

Ir vis dėlto šiandien “viskas yra menas”.

Todėl gal ir nereikėtų kritikuoti Rudolfo Kalonderio (Rudolf Calonder) ir Katios Kalnietės (Katia Kalniete) ekspozicijos, nes greta drobių eksponuojamos monotipijos iš tiesų vertos dėmesio ir yra itin įdomūs meno pavyzdžiai. Tačiau jų per savaitę Dailės parodų rūmuose sukurtos monumentalios drobės, pribloškiančios būtent savo masteliais, formatais ir sintetine bei skurdžia spalvų palete, kelia abejonių dėl tapybos prigimties ir dar labiau – jos evoliucijos.

Vaikiška maniera, lyg su dideliu dažytojo teptuku nuteplioti namų fasadai deklaruoja, anot pačių autorių, meno esmingumą. Pastarąjį neabejotinai galėtume atskleisti per subjektyviai regimą vaizdą, nuo kurio nuvalomas bet koks erdvinis, socialinis ar estetinis kontekstas. Lieka tik linija ir spalva, kuriomis formuojamas piešinys.

Ir iš tiesų, jeigu žvelgtume kaip į vaiko paveikslus, visam pasauliui galėtume paskelbti apie užgimstantį naują genijų. Tačiau analizuodamas jau subrendusių kūrybine prasme kūrėjų veiklą, pasijunti kvailinamas. Ypač, kai du autoriai tapo identiška maniera, kurią atskirti tu gali tik perskaitęs skirtingas pavardes ant etikečių.

Iš tavęs akivaizdžiai tyčiojamasi. Bet net ir tai gali atleisti, konstatuodamas, jog tai daryti šiuolaikinis menininkas gali ir labai dažnai daro.

Atsainumas trikdo

Pikta pasidaro tik todėl, kad tave mausto eksploatuodami visiškai primityvų metodą – „atvažiavau į svečią šalį, sukūriau pseudo, turbo, super fantastišką meną per vieną savaitę ir dabar jau jūs, žiūrovai, aikčiokite, stebėkitės ir alpkite iš susižavėjimo“. Nebe tie laikai, brolyčiai.

Gal ano šimtmečio pradžioje, kai kūrė plejada inovatorių, ir būtume kokiame Paryžiaus salone kritę po kojomis maestro ar sutrypę jį patį į purvą ir tik po kelių dešimtmečių paskelbę naujuoju meno šventuoju. Net nesvarbu, kokį scenarijų būtume įgyvendinę tuomet. Šiandien lieki ne nustebintas, bet sutrikęs.

Kiek toli galima nueiti nerūpestingai šmaikštaujant su žiūrovu? Juolab kad besižvalgydamas po autorių internetinį puslapį, apstulbsti nuo prizų, įvertinimų ir dalyvautų parodų gausos. Kam tuomet taip atsainiai save reprezentuoti naujose geografinėse kultūros erdvėse? Ar nebesibijoma eksperimentuoti menininko statusu ir profesionalumu?

Veržiasi iš kibiro

Juk, kad ir kiek paviršutiniškai bežaistume katę ir pelę, galiausiai vis tiek grįžtame prie meno – kaip objekto, turinčio gylį. Būtent pastarasis paprastą teplionę ar metalo konstruktą paverčia meno kūriniu, sužadina dvasinių išgyvenimų bangą ar vertybinį pažinimą. Nebūtinai estetizuotą, saldžiai gražų ar vizualiai išraiškingą. Mene įmanomos įvairiausios raiškos, jeigu tik idėja sudaro vientisą harmoningą ansamblį su forma.

Todėl pabaigoje telieka prisiminti prancūzų menininko Žilbero Perė (Gilbert Peyre) mechanizuotą instaliaciją „Genijus“ ir apgailestauti, jog toji buvo vienintelė skulptūrinė intervencija į parodos aplinką. Bildantis, triukšmaujantis metalo objektas – ne tik vienas įdomiausių parodos eksponatų, bet ir puikiai apibendrinanti visą ekspoziciją “vinis”. Iš uždaryto metalinio kibiro veržiasi balsas, kviečiantis išleisti į laisvę. Tik kiek plačios laisvės ribos?

Niekaip neišsiveržiantis genijus – ties pamąstymų apie meną slenksčiu…

„Marių vėjai“ šiąvasar pūtė Suomijoje

„Marių vėjai“ šiąvasar pūtė Suomijoje

Bendras “Marių vėjų” paveikslas sukurtas improvizuojant visiems drauge ten pat, Suomijoje. Mildos Remeikytės nuotrauka

Milda Remeikytė

Klaipėdiečių dailininkų sumanytas vaizduojamojo meno projektas “Marių vėjai” trejus metus keliauja Baltijos jūros pakrante. Šiemet viešėjo Suomijoje, kur Alajarvio miesto Nelimarkos muziejuje jo paroda veikė iki rugpjūčio 28-osios.

Keliauja aplink Baltiją

„Marių vėjai“ pirmąją parodą atidarė 2002-ųjų gegužės mėnesį Klaipėdos dailės parodų rūmuose. Taip tarptautinis projektas, kasmet vykstantis vis kitoje Baltijos jūros šalyje ir kviečiantis dalyvauti vis naujus menininkus, pradėjo savo kelionę aplink Baltiją. Jau dusyk apsilankęs Švedijoje, šiemet pasiekė ir Suomiją. Dešimt skirtingų sričių menininkų, atstovaujančių Lietuvai, Estijai, Suomijai, Švedijai ir Vokietijai, šiąvasar pristatė savo kūrinius Alajarvyje, Nelimarkos muziejuje.

Ero Nelimarka (1891-1977), Nelimarkos muziejaus įkūrėjas, meną ir kultūrą manė esant tarptautine kalba ir, jo idealistine nuomone, visa meninė kūryba ir darbas su nematerialistinėmis grožio idėjomis yra virš kasdienybės pareigų ir tuštybės. „Nesvarbu, ar meninė kūryba vyktų Vakarų ar Rytų šalyse, ji turi tam tikrų bruožų, jungiančių žmones ir tautas be sienų,“ – buvo viena jo mėgstamiausių minčių. Jo manymu, darbas su menais ir grožiu galėtų padaryti sienas tarp tautų kur kas žemesnes, kadangi menams ir kūrybai nereikalingos politika ir partijos, nes jie turi gryną, tarptautinį ryšį. Šios dar praėjusiame šimtmetyje išsakytos žymaus Suomijos menininko idėjos tebėra aktualios ir šiandien.

Plius meno terapija

Tai įrodė ir „Marių vėjų“ paroda, surengta Nelimarkos muziejuje. Parodos atidarymo iškilmes lydėjo ir darbas su Luomaaho mokyklos moksleiviais bei Vimpeli meno terapijos grupe.

Suomių menininkės Elinos Forsti vadovaujami moksleiviai padėjo lietuvių menininkui Romualdui Inčirauskui sukurti jo instaliaciją „Beržynas“ Nelimarkos muziejaus kieme. Katrin Loc, meno terapijos specialistė iš Vokietijos, ir projekto kuratorė klaipėdietė dailininkė Renatė Lūšis dalijosi patirtimi meno terapijos srityje.

Žinoma akvarelininkė R.Lūšis parodai Suomijoje pristatė akrilu ant popieriaus tapytas „Pakrantės moteris“ – geometrines abstrakcijas, žyminčias galbūt naują posūkį realistiniu stiliumi kūrusios dailininkės kūryboje.

Pripažįstamos Švedijoje

Skulptūrą studijavusi Vilniaus dailės akademijoje menininkė Vilija Liorančienė dabar gyvena ir kuria grafiką Švedijos sostinėje Stokholme. Kaip ir kita parodoje dalyvavusi dailininkė Irina Novokreščionova, V.Liorančienė yra Lietuvos ir Švedijos dailininkų sąjungos narė. Tiek savo grafikos, tiek skulptūros kūriniuose V.Liorančienė operuoja koncentruota ritmine forma. Nors savo graviūrose naudoja ornamentą, tačiau jos nepraranda gyvybingumo, paprastumo ir elegancijos. Menininkė įkvėpimo semiasi tiek iš kasdienės aplinkos, tiek iš orientalistinio meno, kurį ji „atrado“ maždaug apie 90-uosius, gyvendama Tbilisyje, Gruzijoje.

I.Novokreščionova pastaraisiais metais vis labiau pripažįstama Švedijoje, kur ji gyvena ir kuria. Įkvėpimo šaltiniu Irinos kūrybai tapo Blekingės krašto apylinkių grožis. Sukurti dažniausiai akvarele gėlių natiurmortai yra jos kūrybos kvintesencija ir skiriamasis ženklas.

Visi žanrai

Zitos Inčirauskienės kūrybos sritis yra tekstilė. Daugumai savo kompozicijų ji naudoja kaligrafiją. Kartais Zitos tekstilės kūriniai perauga į erdvines instaliacijas. Jos kūrybinių idėjų neišsenkantis šaltinis yra Biblija.

Kriauklės, kaip tolimų jūrų ir vandenynų simbolio, motyvas dominuoja ir šių eilučių autorės tapybos kūriniuose. Menotyrininkė projekto parodai Suomijoje pristatė tris kompozicijas: „Pamaryje“, „Fikusas“ ir „Kriauklė“. Tai naujas meno teoretiko žvilgsnis į klasikinę tapybą, kartu ir bandymas bendrauti su žiūrovais naujomis meninės išraiškos priemonėmis, simboliais, spalvomis.

Estų menininkės Ep Vires instaliacija „Pusiausvyra“ Nelimarkos muziejaus kieme patraukia dėmesį savo transparentiškumu ir savotišku trapumu. Galbūt toks ir yra šios menininkės vidinis pasaulis, prabilęs netikėtomis spalvų dermėmis jos tapybos kūrinių „Čigonų gyvenimas“ serijoje.

Atvirai – apie uždarą

Atvirai – apie uždarą

M.Tami (Suomija) kūrinys „Carole“.

Goda Giedraitytė

“Klaipėdos galerijoje” iki rugsėjo 1-osios veikia tarptautinė tekstilės miniatiūrų paroda “Atviras laiškas”. Birželio mėnesį projektas startavo Vilniuje, „Arkos“ galerijoje, kurios kuratoriams ir užgimė idėja pakviesti daugiau nei 100 tekstilininkų iš 21 pasaulio šalies, kad pristatytų po vieną autorinį, ne didesnį nei pašto vokas (21 x 29 cm) kūrinį.

Laiškai – vieši

Būtent formatas ir bendra projekto koncepcija – laiškas, simbolizuojantis nostalgiją tradicinei ir kadaise vienintelei rašymo ir bendravimo per atstumą kultūrai, – tapo savotiškais riboženkliais arba pirminėmis gairėmis, menininkams įkūnijant savo kūrybinės ambicijas.

Nei medžiagų, nei išraiškos priemonių, nei kolorito ar turinio projekto sumanytojai neapibrėžė. Autoriai laisvai galėjo manipuliuoti įvairiausiomis estetinėmis normomis, formos skaidulomis, tūrinėmis išeigomis, socialiniais ar vertybiniais kontekstais.

Pastarųjų priemonių įvairovę padiktavo ir dviprasmiška projekto temos formuluotė – „Atviras laiškas“ (tačiau ne atvirlaiškis!). Du nesuderinami poliai – „laiškas“, kurio pagrindas – intymumas bei konkretus adresatas, ir „atviras“ – būdvardis, epitetas, priešingas intravertiškai laiško konotacijai – projekto metu buvo sujungti į vientisą visumą.

Laiškas, kaip ir menas, – bendravimo, pasikalbėjimo priemonė, kreipiantis į kažką, kažkur… Tuo būdu „atviras laiškas“, dažniausiai estintis absoliučiai vidujinis, su asmeniniais išgyvenimais susijęs objektas, parodoje virto viešu – žiūrovui besiveriančiu vizualiu pasakojimu apie atskiro kūrėjo jausmus, būsenas, pamąstymus.

Daugialypė įvairovė

Nenuostabu, jog subjektyvumas parodoje išsiskleidė į daugialypę formų ir medžiagų įvairovę: austos, siuvinėtos, nertos, dekoruotos aplikacijomis, nėriniais, fotoatspaudais, kurtos veltinio, batikos technikomis ar tiesiog ištapytos geometrinės plokštumos ir skulptūriniai, reljefiniai, keliatūriai, keliamačiai objektai – visa persipynė ir sukūrė misteriškai gausią, iš pirmo žvilgsnio gal net kiek karnavališką nuotaiką. Ir vis dėlto ne „balaganišką“. Kiekvienas objektas deklaruoja autonomišką, nepriklausomą nuo kitų kūrinių savąją būtį.

Tuo būdu meniniai tekstilininkų laiškai parodoje įgyja vis kitokią vizualinę raišką.

Vieni menininkai kuria grakščiai minimalistinę, estetiškai jaukią ir romantišką viziją: L. Šaduikytės ir M.-N. Foutan floristiniai sprendimai, S.M.Kaugas atsiminimų dvelksmas iš senų fotografijų, I.Kruminos kaligrafiniai rankų atspaudai, E.Karlson tekstilinės popieriaus skiautės.

Kiti atsigręžia į šiuolaikinės media diktuojamą kultūrą: D.Trinkūnaitės refleksija „e-neto“ tema, E.Švingės viduramžių ir kompiuterio epochų sinchronizacija, N.Gedrimaitės kompaktinių diskų iš veltinio kolekcija.

Dar kiti varijuoja fluxus estetika: pasitelkia senų atvirlaiškių, pašto ženklų, knygų, rašto variacijas, formuodami savotiškus „miksus“, arba humoristiškai šmaikštauja laiško interpretacijos galimybėmis: G.Čepytės siuvinėti pašto ženklai, D.Rukšenienės veltiniai kvadratėliai su „spurgeliais“, E.N.Bo lyginamosios lentos ir lygintuvo natiurmortas, L.Kuk popierinis „Manhetenas“, M. Koivisto reljefiniai inkliuzai.

Kultūrų sambūris

Kita vertus, parodoje dalyvauja menininkai net iš 21 pasaulio valstybės – Lietuvos, Latvijos, Kinijos, Japonijos, Vokietijos, Švedijos, Suomijos, Prancūzijos, Turkijos, Lenkijos ir kitur. Todėl kūriniuose ryškėja aiškus kultūrinis, nacionalinis fonas.

Subtili rytietiška dvasia dvelkia iš kiniečių Zhou Chiaou ir Vang Meilian serijos „Dangiškos akys“ bei japonų meistro Kyoko Kumai triptiko iš metalinių sijų.

Tuo tarpu lietuviško mentaliteto “skonį” gali pajusti „ragaudamas“ S.Inčirauskaitės-Kriaunevičienės ciklą „Tradiciniai pietūs I, II, III“, kur rondo formos plokštumose lengvai snūduriuoja baltosios salotos, šaltibarščiai ir cepelinai.

Greta visiškai kitą Lietuvos viziją piešia suomė S.Kononen, siuvinėtoje planšetėje „Valdomas“ įkūnijanti tris Lietuvos priklausomybės formas: Sovietų Sąjungos žvaigždę, Šv. Marijos kultą ir Europos Sąjungos vėliavos plazdesį.

Miniatiūros šedevrai

Nepaisant kūrinių gausos, iš visų parodoje pristatytų darbų buvo atrinkti trys geriausi.

Pirmąja premija už įdomiausią temos interpretaciją apdovanota amerikiečių menininko Arčio Brenano miniatiūra „…labai mažas gobelenas“ tiksliausiai atliepė kuratorių užduotį. Mėlynas gobelenas su minėtu užrašu anglų kalba buvo tiesiog išsiųstas iš JAV kaip atvirlaiškis į Lietuvą ir saugiai pasiekė adresatą.

Antrąja premija už meniškumą įvertintas Minamarinos Tami iš Suomijos kūrinys „Carole“. Dešimt iš popieriaus skiautelių sukurtų moters figūrėlių, susiburusių į vieną jungtinę grupelę, simboliškai įkūnija komunikacijos formulę: popierius čia tampa laiško medžiagos, o žmonių grupė – žinios perdavimo ir bendravimo asociacijomis.

Voratinklio plonumo siūleliais nuaustos Virginijos Degenienės abstrakčios melsvo kolorito miniatiūros, imituojančios Venecijos kanalų bangavimą ir vandens spalvų paletę, buvo apdovanotos trečiąja premija – už profesionalumą. O subtili Linos Šaduikytės miniatūra „Kai namuose neauga gėlės“ – sudžiovinto medžio lapas su karoliukais it brangakmeniais išsiuvinėtu krašteliu – įvertinta „Ulos“ simpatijų prizu.

Turint omenyje, jog „Atviras laiškas“ – miniatiūrų paroda, tokia darbų ir raiškos priemonių gausa neabejotinai stebina.

Kita vertus, paroda padeda nedidelėje „Klaipėdos galerijos“ salėje atverti vyraujančias tekstilės tendencijas, menų sintezės parafrazes ir, svarbiausia, neblėstančias meno ir menininko kūrybos galimybes, kai net mažiausiame plokštumos lopinėlyje galima įkūnyti ištisus fantazijų pasaulius.

Nacionalinės premijos laureatas Klaipėdoje pristatys savo tapybą

Nacionalinės premijos laureatas Klaipėdoje pristatys savo tapybą

Rugsėjo 1-ąją uostamiesčio dailės gerbėjai sulauks ypatingo svečio. Rytoj 17.30 val. “Klaipėdos galerijoje” atidaroma nacionalinės premijos laureato tapytojo Eugenijaus Antano Cukermano kūrinių paroda.

Į vernisažą iš Vilniaus atvyks parodos autorius – Lietuvos abstrakčiosios dailės grandas, surengęs gausybę autorinių, dalyvavęs ne vienoje dešimtyje bendrų parodų, 2000 metais įvertintas nacionaline kultūros ir meno premija.

E.A.Cukermanas – vienas intelektualiausių ir konceptualiausių lietuviškojo vėlyvojo modernizmo klasikų. Jo kūrybinis kelias, prasidėjęs tarybiniais metais, kai abstrakcija buvo laikoma ydingu menu, tikrai nebuvo lengvas. Anot prof. A. Andrijausko, “E.A.Cukermano kūryba – unikalus pastarųjų keturių dešimtmečių Lietuvos kultūrinio gyvenimo reiškinys. (…) Jis nepasidavė konjunktūros reikalavimams, neslydo paviršiumi ir, nors nesuprastas, atvirai ignoruojamas ir psichologiškai spaudžiamas, žingsnis po žingsnio ėjo pasirinktu nesiužetinės dailės keliu“. Ne veltui meno kritikų jis tituluojamas „abstrakcijos pionieriumi“, “intelektualiosios abstrakcijos meistru“ ar gretinamas su 6-7 dešimtmečių abstrakčiosios dailės žvaigždėmis B.Njumanu, K.Stilu ir kitais.

Pavargusį nuo karštligiško vasaros šurmulio žiūrovą tapytojas E.A. Cukermanas kviečia į gilų, glaustoje asketiškoje formoje slypintį konceptualaus meno pasaulį. Išraiškos priemonių įvairovė („sudėtingi kompoziciniai sprendimai, faktūros, gruoblėti dažų ir reljefų sluoksniai, įbrėžimų, rašto elementų daugiasluoksniškumas“), savita spalvožiūra tarsi rūko tiltas minkštai ir jaukiai palydės mus visus rudeniop – ten, kur prityla paukščių balsai, kur nukrenta lapai, bet atsiveria nostalgiški vilties horizontai.

E.A.Cukermano tapybos paroda „Klaipėdos galerijoje“ (Daržų g. 10/ Bažnyčių g. 4) paviešės iki spalio 1-osios.

Paruošė Dalia Bielskytė

“Sirenose” – ir japonų Noh, ir socialinis teatras

“Sirenose” – ir japonų Noh, ir socialinis teatras

Scenos iš legedinio japonų Noh teatro spektaklių “Piliarožių princesė” ir “Uodas imtynininkas”, parodytų Vilniuje. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Karina Juodelytė

Tarptautinis Vilniaus teatro festivalis “Sirenos” rugsėjo 24 – spalio 4 dienomis jau antrą kartą savo žiūrovams sostinėje pristatys į iššūkius reaguojantį ir iššūkius metantį šiuolaikinį teatrą.

Stiprins imunitetą

2004-ųjų rudenį sėkmingai startavęs festivalis – tai tarsi žiūrovams pristatomi kultūriniai mainai, kur sau vietą randa ne tik užsienio teatrai, bet ir nuo geriausių užsienio teatrų neatsiliekantys lietuviškieji.

Pernai “Sirenos” atsigręžė į aktualų šiuolaikinį teatrą, o antrasis festivalis siūlo iš arčiau pažvelgti į socialinį jo klodą. “Rytų Europos teatro tradicija stokoja stipraus socialinio teatro geno. Todėl jis mums tik dar labiau įdomus ir reikalingas – kaip injekcija, stiprinanti visuomenės imuninę sistemą”, – sakė festivalio meno vadovė Elona Bajorinienė.

Šiais metais publika “Sirenų” metu išvys ne tik jau kur nors matytus spektaklius, tokius kaip Eimanto Nekrošiaus “Giesmių giesmė”, Aido Giniočio “Atviras ratas” ar Cezario Graužinio “Pasikėsinimai”. Ji turės progą pirmoji pamatyti Oskaro Koršunovo režisuotą spektaklį “Vaidinant auką”. Festivalio metu bus parodyti vokiečių, čekų, belgų, vengrų, rusų bei ispanų teatrų, kviečiamų dalyvauti įvairiuose tarptautiniuose teatrų festivaliuose ar praėjusiais metais dalyvavusių “Sirenose”, spektakliai.

Priartės prie publikos

Darbinis festivalio devizas: nauja realybė – naujas teatras – kokiai auditorijai?.. Šiuos tarpusavio ryšius tirs jauni, bet jau spėję pelnyti tarptautinį pripažinimą kūrėjai, skvarbiai žvelgiantys į naujausią realybę. Šalia naujosios realybės spektaklių, pakeliančių virtualios realybės šydą, žvelgiančių į šalies įvykius per trumpųjų žinučių prizmę ir besipriešinančių McDonald’o kultūrai bei darbo vietų mažinimui, žiūrovai naujoje šviesoje išvys klasikinių kūrinių – Šekspyro “Otelo” bei A.Čechovo “Žuvėdros” – interpretacijas.

Festivalis “Sirenos” priartės prie publikos ne tik spektakliais. Seminaru “Tarptautinės kultūrinės kooperacijos strategijos: festivalio funkcijos ir politika”, kuriame dalyvaus garsus teatro specialistas ir kultūros analitikas Draganas Klaicas, organizatoriai atsigręš į menų organizacijų vadybininkus. Kaip ir praėjusiais metais, “Sirenos” visus besidominčius kvies į klubą atvirai diskusijai bei susitikimus su festivalio dalyviais ir svečiais, masins vaizdo įrašų peržiūromis ir dramaturgijos skaitymais.

Vainikavo tautų mainus

Tiesa, nors oficiali skelbiama “Sirenų” atidarymo data yra rugsėjo 24-oji, dar liepos 31-ąją festivalio duris atvėrė ir antrosioms “Sirenoms” pamatus padėjo ilgaamžes tradicijas puoselėjantis japonų Noh teatras. Jis saugomas UNESCO kaip žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevras ir pirmąkart per 650 metų leidosi į gastroles po užsienio šalis.

Vilniuje pasirodė Noh teatrų asociacijai atstovaujantis kolektyvas, suburtas iš geriausių skirtingų Noh mokyklų atlikėjų, pelniusių Japonijos gyvojo tautos turto bei svarbaus nematerialios kultūros turto vardus.

Publikai parodyti pagal garsiausio Noh teatro kūrėjo ir teoretiko Zeami pjesę pastatytas spektaklis “Piliarožių princesė” (“Aoi Nō Ue”) bei komiškas vienos dalies Kyogen spektaklis „Uodas imtynininkas“ (“Kazumo”) vainikavo Europos Sąjungos ir Japonijos tautų mainų metus ir taip prisidėjo prie “Sirenų” kultūrinių mainų idėjos.

Japonų kultūros grynuolis

Išvertus iš japonų kalbos, Noh reiškia malonumą, patyrimą, įgūdį bei meistrystę. Visos šios savybės įkūnijamos Noh teatre – XIV-XV a. sukurtame kilmingųjų teatre “be juoko”, kuriame sutinkami legendų, literatūriniai ir istoriniai personažai, o Kyogen – paprastų žmonių teatras, kupinas šmaikščių dialogų ir per komišką prizmę parodantis žmogiškąsias silpnybes. Abu spektakliai susideda iš trijų elementų: dainos, šokio ir veiksmo. Abu papildo vienas kitą ir pakaitomis vaidinami toje pačioje scenoje, tad yra kaip vienas darinys.

Spektaklių pažiūrėti susirinko Japonijos Nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvai Gotaro Ogava, Lietuvos politikos atstovai, šiaip garsūs žmonės – visi neabejingi teatrui. Įgyvendinant švietimo ir kultūrinės sklaidos misiją, Japonijos ir Lietuvos Respublikos vyriausybių iniciatyva buvo išdalinta nemokamų pakvietimų. Tiesa, jų skaičius buvo ribotas, o norinčiųjų išvysti šį Lietuvos teatro padangėje neįkainojamą reginį buvo tiek daug, kad organizatoriai beveik visus pakvietimus išdalino perdien.

Anapus realybės

Lietuvos Nacionalinio dramos teatro scena šiems spektakliams neatpažįstamai persimainė ir tapo ypatinga erdve, virš kurios tvyrojo susikaupimas, ramybė ir tyla. Vienintelė dekoracija šešių kvadratinių metrų ploto scenoje su ilgu įžengiamuoju lieptu – pušies paveikslas scenos gilumoje, simbolizuojantis, kad spektaklio veiksmas vyksta anapus realaus pasaulio, ir primenantis tuos laikus, kai Noh spektakliai vykdavo po atviru dangumi.

Šį asketizmą kompensavo ištaigingi aktorių kostiumai bei kaukės. Vieninteliai Noh kaukes dėvintys personažai – pagrindinio vaidmens atlikėjai Shite. Nejudinant pačios kaukės, ja galima išgauti daugybę veido išraiškų. Kostiumai ir judesiai taip pat priderinti prie kaukių, sukuriant linijinę kompoziciją ir geometrišką judėjimą.

Kiekvienas kostiumo šiugždesys bei aktoriaus žingsnis tylumoje įgauna svarbą, o ritmas, kurį sukuria scenos paviršiumi slenkančios pėdos, yra vienas svarbiausių spektaklio aspektų.

Įkaitina būgną

Muzika Noh teatre taip pat užima svarbią vietą: ansamblį sudaro trys būgnai ir fleita. Fleitos bei otsuzumi būgno, kurį prieš spektaklį reikia kaitinti dvi valandas tam, kad išdžiūtų jo oda, garsai siekia 100 kilohercų dažnį, penkiskart pranokstantį žmogaus ausies galimybes ir sužadinantį smegenyse alfa bangas.

Tradiciškai, kad visi garsai scenoje geriau skambėtų, po ja dedamos kelios didelės puodynės, tačiau Lietuvos nacionaliniame dramos teatre dėl techninių priežasčių teko naudoti mikrofonus.

Tai tikriausiai buvo vienintelis šiuolaikinio pasaulio įsikišimas į Noh spektaklį. Noh aktoriai iš kartos į kartą perduoda savo žinias ir spektaklių tradicijas, tad Noh spektaklis nepakito iki šių dienų – jame vis dar jaučiama griežta samurajų etika, kurią taip viduramžiais vertino karinė Japonijos aristokratija.

Neišeina nusilenkti

Deja, lietuviams tikriausiai nepavyko patirti viso Noh spektaklio žavesio dėl kalbos barjero. Abu spektakliai buvo vaidinami japoniškai, tad šios kalbos nesuprantančiai daugumai teko arba žvelgti į lietuvišką vertimą, arba sutelkti dėmesį į aktorius, jų judesius, garsus ir bandyti tai įvertinti.

Nepaisant šio trūkumo, ramybė ir sąstingis, geriausiai atspindintys talentingą Noh spektaklio atlikimą, visą vakarą tvyrojo salėje ir žiūrovų širdyse. Tad po pasirodymo aktoriai sulaukė audringų ovacijų.

Jų susikaupimas ir atsidavimas teatro vaidinimui yra beribis. Jo metu aktorių širdies plakimas siekia 200 dūžių per minutę, t.y. daugiau nei maratono bėgiko širdies ritmas. Todėl žiūrovams buvo iš anksto pranešta, jog tarp spektaklių ploti negalima, o jiems pasibaigus aktoriai neišeina nusilenkti.

Atvėrė langą

Pristatydamos Noh spektaklio tradiciją, “Sirenos” atvėrė langą, per kurį lietuviai turėjo progą artimiau susipažinti su taisyklėmis susaistyta bei kupina susikaupimo tradicine Japonijos kultūra.

Pasak Japonijos ambasados Lietuvoje patarėjos kultūros ir informacijos reikalais Chisako Maruyamos, Lietuva neatsitiktinai pasirinkta viena iš kelių Noh turo po Europą valstybių. Japonijoje Lietuva garsėja kaip aukštos kultūros kraštas, subrandinantis talentingus menininkus ir turintis išlavintą bei reiklią teatro publiką.

“Sirenų” festivalis prasidėjo kultūriniais mainais su Japonija, o rudenį juos pratęs pasidalinimas požiūriu į naują realybę su Europos šalimis. Tokiu būdu festivalio žiūrovai turi išskirtinę galimybę susipažinti ne tik su seniausias tradicijas turinčiu japoniškuoju teatru, bet ir su jaunu, tradicijas laužančiu Europos teatru, ir galbūt surasti juos jungiančių gijų.

Teatro statyba klaipėdiečiai apgavo Maskvą

Teatro statyba klaipėdiečiai apgavo Maskvą

1990-ųjų vasarą Klaipėdos dramos teatras džiugiai ir iškilmingai sugrįžo į savo senąją buveinę Teatro aikštėje. Teatro atidarymo šventė nuvilnijo per senamiestį, Biržos tiltą, įtraukdama į savo šurmulį klaipėdiečius. Nuotraukos iš asmeninio autoriaus archyvo

Balys Juškevičius
Teatro veteranas

Neseniai iš spaudos išėjusi Alfonso Žalio knyga „Prisikėlimas“ paskatino prisiminti kai kurias Dramos teatro istorijos detales, tarp jų – aplinkybes, dėl kurių ilgametis Klaipėdos miesto vadovas gavo antrąjį tarnybinį papeikimą.

Pirmąjį sovietinės valdžios papeikimą A.Žalys gavo 1968 metais už Mažvydo alėjos rekonstrukciją, trečiąjį – už gyvenamųjų namų statybą. Tarp jų puikuojasi papeikimas už… teatrą. 1980 metais, Maskvos olimpiados laikais, pradėti ir įgyvendinti toli nuo sovietinės imperijos sostinės esančio miestelio teatro rekonstrukciją buvo labai drąsus, tiesiog akiplėšiškas miesto vadovo žingsnis. Pasiryžimas bet kokia kaina rekonstruoti visai sukežusį Dramos teatrą kaip veidrodis atspindėjo tvirtą, ryžtingą A.Žalio charakterį.

„Aukuro“ pėdsakai

Šiemet Dramos teatrui minint įkūrimo 70-metį, pasakojimą pradėčiau nuo toliau.

Klaipėdoje iki karo veikusi „Aukuro“ draugija paliko gilius pėdsakus lietuvininkų kultūroje. Klaipėdą prijungus prie Lietuvos valstybės, „Aukuro“ veikla pasižymėjo gausiais muzikiniais renginiais, kuriuose, be chorų, orkestrų, reiškėsi ir vaidybai gabūs žmonės. „Aukuro“ draugija, padėdama Klaipėdoje organizuoti lietuviškų teatrų gastroles, kartu padėjo įsitvirtinti ir nuolatiniam profesionaliam uostamiesčio teatrui.

Profesionalus teatras ikikarinėje Klaipėdoje buvo labai reikalingas. Jis galėjo duoti atsvarą gausiai ir aktyviai vokiškajai kultūrai, dažnoms vokiškų teatrų gastrolėms mieste. Lietuvos vyriausybės nutarimas iš Šiaulių į Klaipėdą perkelti profesionalų dramos teatrą buvo būtinas, jeigu ne pavėluotas. 1935 metais Klaipėdos profašistiniai elementai demonstravo labai aktyvią politinę ir kultūrinę veiklą, todėl naujas lietuviškos kultūros židinys būtų buvęs rimta parama lietuvių kultūrai vystyti. Tačiau toks teatro perkėlimo uždavinys buvo sudėtingas ir painus.

Reikalą apsunkino tai, kad miesto magistratas, kuris valdė teatro pastatą ir vadovavo miesto švietimo ir kultūros reikalams, nebuvo suinteresuotas rodyti dosnumą lietuviškam teatrui. Fašistuojančių jaunuolių gaujos, siautusios rudenėjančios Klaipėdos gatvėse, nuolat plėšydavo afišas, skelbiančias lietuviško teatro atidarymą.

Teatro atidarymas įvyko 1935 metų rugsėjo 2-ąją. Tą vakarą buvo parodyta K.Inčiūros pjesė „Vincas Kudirka“. Pirmojo spektaklio liudininkai pasakojo, kad kai kurie žiūrovai spektaklio metu verkė iš džiaugsmo ir susijaudinimo, Klaipėdos scenoje matydami tautinį, patriotinį spektaklį. Jie įvertino didelę naujojo kultūros ir meno židinio reikšmę kovojant už Klaipėdos miesto lietuvinimą. Priešingai, profašistiniai miesto vadovai nekentė teatro ir jo veiklai kėlė įvairiausias kliūtis. Galima priminti, kad tuo metu Klaipėdoje tegyveno apie 12000 lietuvių, kurie buvo ryški mažuma.

1939 metų kovo 19 dieną Hitleriui pasirodžius Dramos teatro balkone, jo šalininkų minios kėlė audringas ovacijas, o teatro direktoriui J.Stanuliui buvo griežtai įsakyta, kad visi teatro artistai kuo skubiau išvyktų iš Klaipėdos. Lietuviško teatro trupei uždraudė išsivežti netgi savo inventorių, o aktorė Elena Bindokaitė pasakojo, kad jų šeima išvažiavo tik su tais drabužiais, su kuriais buvo apsirengę. Baldai, indai, visas asmeninis turtas, gąsdinant neišvengiamu areštu, liko uostamiestyje. Tai buvo skausmingiausias teatro veikėjų išvijimas iš savojo miesto.

O iki 1939 metų kūrybinė teatro veikla buvo labai intensyvi. Per trejus metus buvo parodytos 22 premjeros, teatre dirbo lietuvių teatro garsenybės – režisieriai R.Juknevičius, I.Tvirbutas, J.Stanulis.

Lietuva skaudžiai išgyveno Klaipėdos užgrobimą. Man pačiam teko dalyvauti Kauno sporto halėje vykusiame mitinge, į kurį susirinko didžiulė žmonių minia. Perpildytoje halėje dainavo Klaipėdos vyrų choras, diriguojamas kompozitoriaus A.Mikulskio, eiles deklamavo Klaipėdos teatro aktoriai, poetas K.Inčiūra. Visas renginys buvo perpildytas skausmo ir patriotinio pakilimo, protesto ir entuziazmo, minia ilgai nesiskirstė iš halės, o galiausiai išsiliejo į Kauno gatves, nešdama neapykantą hitlerinei kariaunai.

Atgimimas ir pertvarkos

Po karo 1946 metais mieste pradėjo veikti Muzikinis teatras, pratęsęs ikikarinio teatro veiklą ir greitai tapęs svarbiu miesto kultūriniu reiškiniu.

1946-1949 metais teatras pastatė ne vieną populiarų spektaklį: J.Švedo „Eglę žalčių karalienę“, Ž.Ofenbacho „Perikolą“, B.Aleksandrovo „Manąją Giuzel“, I.Dunajevskio „Laisvąjį vėją“… Buvo pastatyta ir draminių spektaklių.

Staiga niekam nelaukiant ir nesitikint Muzikinis teatras buvo likviduotas, palikta tik dramos trupė. Šis Stalino laikų valdžios sprendimas nedaug skyrėsi nuo hitlerininkų veiksmų: gatvėje atsidūrė didelis artistų, muzikantų, techninių darbuotojų būrys.

Pateisinama buvo nebent gal tai, kad dramos trupėje dirbo kai kurie didelį patyrimą turintys ikikarinio teatro aktoriai – E.Platušaitė, A.Šimkūnas, taip pat jauna L.Kerniūtė, aktorės E.Bindokaitės duktė, kuri, būdama mergaite, jau vaidino kai kuriuose spektakliuose iki karo pradžios.

Skausmingos, netikėtos teatro pertvarkos tęsėsi ir vėliau. 1963 metais buvo likviduotas prieš tai neseniai įkurtas Marijampolės (tuometinio Kapsuko) teatras. Dauguma šio teatro artistų buvo perkelti į Klaipėdos dramos teatrą. Tačiau nukentėjo daug Klaipėdos artistų senbuvių: specialiai sudaryta komisija sprendė, kuris iš jų neturi „kūrybinės perspektyvos“. Iš teatro buvo atleisti žinomi ir populiarūs aktoriai F.Einas (vėliau ilgametis Kauno muzikinio teatro ir Klaipėdos muzikinio teatro artistas), A.Ignatavičiūtė, P.Jankutė, A.Gedvilas, K.Mačiulis, grupė jaunų, kūrybinį kelią pradėjusių aktorių.

Naują 26 aktorių trupę į vieną darnų profesionalų teatrą sulydė jaunas vyriausiasis režisierius Povilas Gaidys. Jis pradėjo naują Dramos teatro istorijos etapą. P.Gaidžio suburtą ir išugdytą uostamiesčio teatrą myli ir žino ne tik miesto žiūrovai.

Salė skendo dūmuose

Prisimenant A.Žalio atsiminimų knygą, reikėtų daugiau papasakoti ir apie teatro pastatą. Baisūs ir kruvini mūšiai už Klaipėdą, vykę 1944-1945 metais, pasigailėjo teatro pastato. Jis stovėjo beveik sveikas, nors aplinkui buvo vien griuvėsiai. Teatrą iki karo supo daug gražių, didelių pastatų, kurie buvo visiškai sugriauti, jų nevertėjo net atstatinėti. Teatro sienos nuo dabartinės perkėlos pusės buvo taip pat nukentėjusios, suskilusios, tačiau pamažėl jos buvo užlopytos. Žiūrovų salė karo negandų liko nepaliesta, tačiau pagalbinės patalpos buvo baisios.

Teatras turėjo savo katilinę, ji buvo įtaisyta po scena. Krosnys rijo labai daug kuro, o jo po karo nuolat trūko. Šildymo sistema visame pastate buvo apgadinta, jos niekada nepavyko deramai sutvarkyti. Prisimenu, kad 1946-1947 metų žiemą teatras buvo visai nešildomas, nors spektakliai vyko. Būdavo, kad scenos dekoracijos vaizduodavo pavasarį, „už lango“ žydėdavo sodai, o artistai vaidindavo su žieminiais paltais ar kailiniais. Kūrikų algos buvo mažos, jie dažnai keitėsi, tarp jų nebuvo kvalifikuotų žmonių, o apie darbo drausmę neverta net kalbėti. Jie dažnai girtuokliaudavo čia pat, po scena, netgi spektaklių metu. Kiek kartų yra buvę, kai kaminas netraukdavo ir žiūrovų salė spektaklių metu paskęsdavo troškiuose dūmuose!

Taip vos ne dramatiškai baigėsi operos artisto tenoro K.Gutausko koncertas, nes iš po scenos besiveržiantys dūmai ir smalkės beveik uždusino artistą! Vienas tų kūrikų, toks vietinis memelenderis, vėliau išvykęs į Vokietiją, prisigėręs vis šaukdavo „Malkų nėra!“ Žodį „malkų“ jis tardavo su minkštu vokišku akcentu ir tie jo žodžiai „malkų nėra“ tapo skambiu ir populiariu teatro posakiu, kai mums ko nors trūkdavo. O kuro trūkdavo ne tik krosnims, bet ir teatro transportui.

Teatro transportas daugelį metų buvo tikra pajuoka ir pasityčiojimas iš mūsų: tiek artistams vežioti, tiek dekoracijoms gabenti valdžios skiriamas transportas buvo žemiau bet kokios kritikos. Mašinos nuolat gesdavo, todėl teatro gastrolės ir išvykos buvo ne turininga ir viliojanti veiklos dalis, bet nuolatinė kančia. Ypač jo direktoriui. Transportas būdavo nuolatinių konfliktų, nesusipratimų, vargų, bėdų šaltinis.

Įvykis, kai teatro dekoracijos neatvyko į Šekspyro festivalį Jerevane, buvo skandalingiausias istorijoje. Gėda buvo ne tik man, visiems teatro artistams, bet didžiulė gėda ir Klaipėdos 2-ajai autotransporto kontorai. Jos direktorius gavo partinį papeikimą, nes jų išnuomoto sunkvežimio vairuotojas pakelyje į Jerevaną sustojo „trumpam poilsiui“ pas gimines kažkur Kaukazo kalnuose.

Pastatas – ant durpyno

Didžiausia teatro pastato nelaimė, kuri, matau, tęsiasi ir iki šiol, tai Danės upės kaimynystė. Nuo pat pokario metų teatro rūsius ir orkestrinę nuolat užliedavo vanduo. Pirmaisiais muzikinio teatro darbo metais muzikantai į orkestrinę po scena briste brisdavo. Orkestrinėje statydavome specialius paaukštinimus, dažniausiai – paprasčiausias dėžes, ant kurių įsitaisydavo muzikantai. Mūsų pastangos užtaisyti, užkimšti ar kitu būdu suvaldyti vandens skverbimąsi į teatrą buvo bevaisės. Rudenį, pavasarį, o dažnai ir žiemą, kai Danėje pakildavo vanduo, teatre būdavo skelbiamas aliarmas. Plūstančio vandens problemos negalėjo išspręsti jokie specialistai.

Kartą spektaklio „Batuotas Katinas“ metu orkestrinėje telkšant gerokai pakilusiam purvinam, šaltam vandeniui, muzikantas B.Martinkus nugriuvo su kėde, pastatyta ant senos dėžės. Dėžė suskilo, kėdė neišlaikė pianisto ir jis nukrito į tą vandens pliurzą. Triukšmą pajuto scenoje buvę artistai J.Paplauskas ir M.Petkevičius, vaidinę karaliaus teisėją. Tuo metu jie dainavo linksmą, nuotaikingą dainą apie skanius pyragaičius, bet suprato, kad orkestrinėje atsitiko kažkas netikėta. Jiems teko smagiai improvizuojant šokti aplinkui katiną ir vaidinti, kad nieko neįvyko.

Keista, kad ir dabartinį Dramos teatro pastatą kamuoja ta pati bėda. Man atrodo, kad baigiantis karui buvo subombarduota, gal kitaip sugadinta kažkokia aplinkui teatrą buvusi požeminė drenažo sistema: sunku patikėti, kad ir vokiečių laikais teatro pastatas, rūsiai skendėjo vandenyje. Tai nepanašu į profesionalių ir apdairių architektų darbą.

Antrasis Žalio papeikimas

Apie 1960 metus teatre įvyko maža rekonstrukcija. Padidėjo kiemas, dekoracijų sandėlis, buvo pradėtos statyti teatro dirbtuvės, tiesa, – toli nuo paties teatro, buvusio mėsos kombinato kaimynystėje. Tačiau tai neišsprendė mūsų problemų.

Klaipėdos miesto vadovų dėka, o pirmiausia pritariant vykdomojo komiteto pirmininkui Alfonsui Žaliui, 1982 metais prasidėjo teatro perstatymas. Iki tol A.Žalys daug kartų lankėsi teatre, tarėsi su teatro vadovybe. Jis puikiai suprato artistus kamuojančias problemas ir pritarė teatro rekonstrukcijai. Tačiau kaip ją daryti, kai kultūrinių objektų statyba tuometinėje Sovietų Sąjungoje buvo kategoriškai uždrausta? Visus to meto kultūrinių ir sportinių objektų limitus buvo „suėdusi“ 1980 metų Maskvos olimpiada.

Apgaudami Maskvą, miesto vadovai sugalvojo priedangą – teatro kapitalinį remontą. Tačiau koks čia remontas, jeigu iš senojo teatro pastato liko tik fasadinė siena…

Aštuonerius metus Dramos teatras neturėjo savo patalpų, glaudėsi miesto Kultūros rūmuose, daug spektaklių vaidino ilgose, varginančiose gastrolėse. Sudėtinga teatro statyba skaudžiai atsiliepė kūrybiniam darbui: margame repertuare netrūko vienadienių, silpnų kūrinių. Tuometinių spektaklių lygis jau negalėjo lygiuotis į buvusius teatro laimėjimus 1963-1982 metais. Prastėjo ir aktorių drausmė.

Džiaugsmingi 1990-ieji

Todėl didžiulė šventė įvyko 1990-ųjų vasarą, kai Dramos teatras atsikraustė į savo namus. Puikią saulėtą dieną visa Teatro aikštė buvo liudininkė to džiaugsmo ir linksmybių, kurias išgyveno artistai, teatro darbuotojai, minios klaipėdiečių. Naujas ir jaunas teatro direktorius Romas Pletkauskas į šventę sukvietė ne tik miesto vadovus, bet ir daugelį teatro veteranų, kurie nuo pokario teatrui atidavė daug kūrybinių pastangų.

Per aikštę į teatro rūmus buvo įvežti ilgamečiai aktoriai A.Žadeikis, E.Platušaitė, L.Kerniūtė, B.Liktoraitė, E.Čepulis, F.Einas, A.Ignatavičiūtė, K.Elertas, R.Grincevičius, J.Paplauskas, M.Petkevičius, ilgametis direktorius B.Juškevičius, scenos mašinistas P.Atgalainis, dailininkas A.Baltinas, buhalterė V.Šimkūnienė, siuvimo cecho vedėjas J.Šakalys ir kiti buvę ilgamečiai teatro darbuotojai.

Visa ceremonija buvo nuostabi, džiaugsminga, smagi ir ilgam įsimenanti.

Visus ypač nustebino ir nudžiugino architektų sumanymas naujame aukštame fojė palikti senojo pastato fasado dalį, kuri ir anksčiau puošė teatrą. Senoji teatro dalis, įkomponuota į naują fojė, tarsi sulydė ilgametį lūkestį – seną pastatą sujungti su naujuoju. Nedidelis fontanėlis papuošė šios sienos apačią, o šalia – pirmojo pokarinio spektaklio „Eglė žalčių karalienė“ afiša. Dabartiniams teatro lankytojams ji tarsi byloja apie geriausių teatro tradicijų tęstinumą ir puoselėjimą. Toks sumanymas – didelis teatro vadovų ir architekto Sauliaus Manomaičio nuopelnas.

Naujojo teatro atidarymo šventę vainikavo spektaklio „Herkus Mantas“ premjera. 1990-aisiais šis pastatymas akivaizdžiai bylojo apie tautos kultūros istoriją, dabartinės kartos menininkų atsakomybę už Lietuvos likimą, asmenybės vaidmenį sudėtingu tautai pasirinkimo metu.

Dabar teatras žengia į 71-ąjį sezoną…

Valdovų rūmus puoš garsaus Venecijos dailininko paveikslas

Valdovų rūmus puoš garsaus Venecijos dailininko paveikslas

Jakopo Negrečio (Palma il Džovanė) paveikslas „Kristaus apraudojimas nuėmus nuo kryžiaus“, sukurtas daugiau nei prieš 400 metų, kabos Lietuvos valdovų rūmuose.

Rugpjūtį Vilnių pasiekė ypatinga siunta. Tai garsaus Venecijos dailininko Jakopo Negrečio (Jacopo Negretti), labiau žinomo kaip Palma il Džovanė (Palma il Giovane), paveikslas „Kristaus apraudojimas nuėmus nuo kryžiaus“, sukurtas XVI a. pabaigoje arba XVII a. pradžioje (maždaug 1600 metais).

Atkuriamiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams jis atrinktas neatsitiktinai. Žinoma, jog šio vieno garsiausių Venecijos manierizmo ir ankstyvojo baroko dalininko paveikslų tikrai būta Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Vazos (1587–1632) tapybos rinkinyje. Jį Žygimantas Augustas buvo sukaupęs, pirkdamas paveikslus Romoje, Florencijoje, Venecijoje, Neapolyje, Antverpene, taip pat gaudamas dovanų iš Mantujos kunigaikščio. Minima, jog Žygimanto Vazos agentas Venecijoje nupirko iš paties Palmos il Džovanės paveikslą „Madona su šv. Jonu Krikštytoju ir šv. Stanislovu“, kurio likimas nežinomas.

Įsigytas paveikslas perduotas Lietuvos dailės muziejaus restauravimo centrui, vėliau bus eksponuojamas Taikomosios dailės muziejuje kartu su kitomis rūmams nupirktomis bei padovanotomis vertybėmis.

Įvertino ekspertai

Paveikslą viename Italijos sostinės antikvariatų atkuriamų Lietuvos valdovų rūmų interjerui birželio pradžioje už šalies gyventojų ir išeivijos suaukotas lėšas įsigijo Valdovų rūmų paramos fondas.

Informaciją apie šį paveikslą surinko ir pateikė bei kūrinį įsigyti būtent Valdovų rūmams rekomendavo Lietuvos dailės muziejus. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos pavedimu, jis kuria ir įgyvendina šių rūmų interjerų atkūrimo ir pritaikymo reprezentacinėms, muziejinėms bei edukacinėms funkcijoms programą.

Prieš įsigyjant Palmos il Džovanės paveikslą „Kristaus apraudojimas nuėmus nuo kryžiaus“ savo ekspertines išvadas pateikė garsus italų meno istorikas, Karavadžo bei Italijos baroko tapybos, XVIII a. grafikos žymus tyrinėtojas, Romos universiteto profesorius Mauricijus Marinis.

Tai vienas autoritetingiausių baroko tapybos specialistų šiandieninėje Italijoje, kurio studijos leidžiamos italų, vokiečių, anglų, ispanų, prancūzų kalbomis (pvz., apie dailininkus Karavadžą, Diegą Velaskesą ir kitus). Prof. M.Marinis – daugelio pasaulio muziejų (Madrido Prado, Milano Palazzo Reale, Bergamo Accademia Carrara, Palermo Palazzo Zijno, Romos Palazzo Venezia, Tokijo Teyen Metropolitan, Niujorko Metropolitan ir kitų) ekspertas.

Be prof. M. Marini, savo išvadas apie paveikslą pateikė ir žymios Lietuvos dailės kolekcijų tyrinėtojos – Vilniaus dailės akademijos doc. dr. Ieva Kuizinienė bei Lietuvos dailės muziejaus senosios tapybos rinkinio tyrinėtoja, VDA doktorantė Dalia Tarandaitė.

Nelikus abejonių dėl kūrinio autorystės ir jo sukūrimo laikmečio, jį buvo nutarta įsigyti atkuriamiems Valdovų rūmams.

Didžiavosi meno kolekcija

Jakopas Negretis, vadinamas Palma il Džovane, yra vienas garsiausių Venecijos manierizmo ir ankstyvojo baroko dailininkų, kurio kūryba gretinama su Ticiano Vecelio ir Jakopo Tintoreto darbais. Jo paveikslų tikrai būta Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Vazos tapybos rinkinyje. Šio dailininko kūriniai išvardijami ir 1673 m. Paryžiuje įvykusio aukciono dokumentuose, kai po Žygimanto Vazos sūnaus Jono Kazimiero, atsisakiusio Lietuvos ir Lenkijos valdovo sosto ir gyvenusio Prancūzijoje, mirties buvo parduodama Vazų dinastijos meno kūrinių kolekcija, Jono Kazimiero Vazos išsigabenta į Prancūziją.

Vazų dinastijos atstovų XVI a. pabaigoje – XVII a. pirmojoje pusėje sukauptoje įspūdingoje paveikslų kolekcijoje, be Palmos il Džovanės drobių, taip pat buvo tokių garsių italų, vokiečių, austrų, flamandų dailininkų kaip Tomaso Dolabelos, Gvido Reni, Pietro Beretinio da Kortonos, Jano Breigelio, Peterio Polio Rubenso, Antonijo van Duko, Jakobo Jordaenso, Rembranto van Rijn, Luco Kranacho, Jozefo Heintzo, Bartolomėjaus Strobelio, Bartolomėjaus Sprangerio ir kitų kūriniai.

Likimas nežinomas

Šių ir kitų dailininkų paveikslai puošė Vazų dinastijos rezidencinių rūmų Krokuvoje, Varšuvoje ir Vilniuje interjerus. Vazos, kaip ir kiti valdovai, dažnai vežiojosi savo meno rinkinius iš vienos rezidencijos į kitą. XVI a. pabaigoje – XVII a. pirmojoje pusėje minėtų dailininkų darbai neabejotinai ne kartą yra puošę ir Vilniaus rūmų sienas.

Vazų dinastijos valdovų, kurie XVII a. pradžioje ankstyvojo baroko stiliumi perstatė Valdovų rūmus Vilniuje ir čia dažnai rezidavo, paveikslų kolekcija buvo pradėta skaidyti jau XVII a. vidurio karų su Maskva ir Švedija metu. Per 200 paveikslų kaip karo grobis buvo išgabenta į Švediją, o 1673 metais Paryžiaus aukciono kataloge minima dar 150 paveikslų.

Daugumos jų likimas nėra žinomas, jie neidentifikuoti. Vos keli žinomi Vazų kolekcijos kūriniai šiandien saugomi Krokuvos Vavelio ir Varšuvos karališkose pilyse, taip pat garsiojoje Drezdeno paveikslų galerijoje.

Išliko tik trys

Palmos il Džovanės paveikslo „Kristaus apraudojimas nuėmus nuo kryžiaus“ (drobė, aliejus; 0,85 x 0,79 m) centre vaizduojamas nuimto nuo kryžiaus Išganytojo kūnas sulinkusiomis kojomis, jį iš nugaros prilaiko šv. evangelistas Jonas. Kairėje kompozicijos pusėje pavaizduota sielvarto iškankinta švč. M. Marija, prigludusi prie Sūnaus rankos, o dešinėje – šv. Marija Magdalena, pasirengusi ištepti Kristaus kūną aliejais.

Šios pagrindinės ir kitos paveikslo siužeto figūros dailininko pavaizduotos manierizmui būdingu šviesos ir tamsos antitezės principu. Centrinę kompozicijos vietą užimanti Kristaus figūra labiausiai išryškinta šviesos. Prof. M. Marinio nuomone, šis paveikslas greičiausiai yra didesnio paveikslo modelis, sukurtas pagal akvarelinį eskizą.

Išliko trys Palmos il Džovanės paveikslai, sukurti panašia tematika ir pagal panašią schemą, – Venecijos akademijos galerijoje, Beluno katedroje ir Bavarijos valstybiniuose paveikslų rinkiniuose Miunchene. Jų ikonografija ir sukūrimo laikas gali pateikti orientacinę informaciją ir apie Valdovų rūmams įsigytą paveikslą, kuris tokiu atveju datuotinas apie 1600 metus.

Prof. M. Marinio nuomone, jis galbūt galėtų būti siejamas su neišlikusiu Kandianos Šv. Mykolo benediktinų vienuolyno (Paduva) bažnyčios altoriui nutapytu paveikslu „Miręs Kristus su verkiančiomis švč. M. Marija ir šv. Marija Magdalena“, kuris yra minimas 1648 metų dokumente kaip vertingas Palmos kūrinys. Valdovų rūmams įsigytas paveikslas galėtų būti minėto vienuolyno neišlikusio altorinio paveikslo bandomasis „portatyvinis“ modelis.

Paskutinysis Venecijos Renesanso tapytojas

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams įsigyto paveikslo „Kristaus apraudojimas nuėmus nuo kryžiaus“ autorius Jakopas Negretis (1544–1628), dažniausiai vadinamas Palma il Džovane, yra vienas žymiausių ir ryškiausių XVI-XVII a. sandūros – vėlyvojo Renesanso ir ankstyvojo baroko – Venecijos mokyklos dailininkų. Savo pravardę „jaunesnysis“ jis gavo dėl to, kad jo senelis, irgi Jakopas Negretis (apie 1480–1528), taip pat buvo garsus italų dailininkas ir vadintas „Palma il Vecchio“ („vyresnysis“).

Kaip dailininkas, anot M. Marinio, Palma il Džovanė susiformavo XVI a. antrosios pusės garsiųjų Venecijos dailininkų Ticiano Vecelio ir Jakopo Tintoreto aplinkoje ir įtakoje. S. J. Frydbergas pabrėžia, jog ir Veronezės bei Basano kūrybos bruožai jam nebuvo svetimi. Sekdamas šių didžiųjų tapytojų suformuota Venecijos mokyklos tradicija, Palma il Džovanė didelį dėmesį skyrė šviesos ir tamsos dermei, dramatizmo akcentavimui.

Valdovų rūmams įsigytas paveikslas taip pat ryškiai atspindi minėtus dailininko kūrybos bruožus. Palmos il Džovanės talentas gana anksti buvo pastebėtas. Vos dvidešimtmetis jis nuo 1564-ųjų dirbo aukštus reikalavimus menininkams kėlusiam Urbino kunigaikščiui Guidobaldui da Montefeltrui, kuris Palmą il Džovanę jau 1567-aisiais išsiuntė studijuoti į Romą. Čia jis buvo apie 6 metus. Tai paaiškina ir Romos bei Toskanos manierizmo tradicijų bei stilistinių eksperimentų atspindžius jo kūryboje, kurie nesugebėjo užgožti stiprios Venecijos mokyklos įtakos. Grįžusio į Veneciją dailininko kūryboje vis dėlto galima įžvelgti ir manieristinio piešinio bruožų, ir Tintoreto paveikslams būdingo spalvingumo.

Tokia dviejų krypčių tapybos manieros dermė buvo būdinga Venecijos mokyklos atstovams iki pat XVII a. pabaigos. Šiuo požiūriu Palma il Džovanė yra ryškus ir tipingas savo meto Venecijos mokyklos atstovas, kartais patetiškai vadinamas ir paskutiniuoju Venecijos Renesanso tapytoju.

Tapė intelektualams

Venecijoje dailininkas iškart gavo daug visuomeninių ir privačių užsakymų. Po 1577-ųjų Dožų rūmų gaisro Palma il Džovanė nutapė tris paveikslus Didžiosios tarybos salei. Po Tintoreto mirties 1594 metais jis tapo populiariausiu bei įtakingiausiu Venecijos dailininku, tęsusiu savo pirmtako tradicijas.

XVII a. pradžioje Palma il Džovanė taip pat pagarsėjo kaip mitologinės tematikos darbų, skirtų siauram intelektualų sluoksniui, kūrėjas. Būtent šiuo menininko kūrybinio apogėjaus metu Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Vaza įsigijo jo kūrinių savo kolekcijai.

Išskirtinį dailininko statusą Venecijos mieste liudija jo palaidojimo vieta garsiojoje San Džovanio e Paolo bazilikoje, kur jam paminklą sukūrė vienas garsiausių to meto architektų Vincentas Skamozis. Paminklą puošia trys biustai – centre paties Palmos il Džovanės, kairėje – Palmos il Vecchio (abu sukurti 1621-aisiais Džiakomo Alberelio), dešinėje – Ticiano (priskiriamas Alesandrui Vitorijai). Taip siekta pabrėžti, kuriuos menininkus pats Palma il Džovanė laikė savo svarbiausiais mokytojais. Greta esančių angelų figūrėlių rankose – palmių šakelės, primenančios dailininko pravardę (it. palma – liet. palmė).

Palmos il Džovanės paveikslai šiandien yra saugomi garsiausiuose pasaulio muziejuose, Venecijos, Romos, Genujos rūmuose ir bažnyčiose.

Pamatysime po metų

Vienas šio garsaus Venecijos dailininko kūrinys – paveikslas „Kristaus apraudojimas nuėmus nuo kryžiaus“ – bus rodomas ir atkurtuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose, kur papuoš vieną iš Vazų ankstyvojo baroko salių.

Šiuo metu drobė perduota Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro specialistams, kurie parengs paveikslą eksponavimui, pritaikys jam tinkamą rėmą.

Italijoje įsigytą Palmos il Džovanės paveikslą kartu su kitais autentiškais kūriniais bus galima pamatyti nuo 2006 metų liepos 6-osios. Tuomet bus pirmą kartą atnaujinta ir papildyta Taikomosios dailės muziejuje šiemet liepos 6-ąją atidaryta ilgalaikė atkuriamiems Valdovų rūmams įsigytų ir dovanotų vertybių ekspozicija, surengta Lietuvos dailės muziejaus ir Valdovų rūmų paramos fondo.

Parengė Rita Bočiulytė

„Europiada“: nykstančių tradicijų manifestas

„Europiada“: nykstančių tradicijų manifestas

Daugiausiai dėmesio festivalyje sulaukia triukšmingieji ispanai. Rolandos Lukoševičienės nuotraukos

Rolanda Lukoševičienė

Klaipėdoje šėlstant tradicinei Jūros šventei, nedideliame Prancūzijos miestelyje Kempė net kelis kartus nuskambėjo Klaipėdos vardas. 42-ojo tarptautinio folkloro festivalio „Europiada“ dienomis posėdžiavęs šio renginio organizacinis komitetas pagaliau patvirtino, kad 2009 metais daugiau kaip 4000 dalyvių sutraukianti folkloro šventė vyks uostamiestyje.

Klaipėdos vardas ypač ryškiai nuskambėjo ir viename „Europiados“ koncertų, kuriame pasirodęs uostamiesčio universiteto folkloro kolektyvas „Auksodis“ bei jo vadovės Rūtos Vildžiūnienės atlikta autentiška daina sukėlė furorą tarp Europos folkloro žinovų. Ypač didelį susižavėjimą šiuo pasirodymu reiškė festivalio prezidentas Bruno Petersas, maloniai nustebintas, kad nedidelėje Europos šalyje – Lietuvoje – dar gyvas autentiškas dainavimas, paremtas giliomis, „popso“ nesudarkytomis tradicijomis.

Misija atlikta

Klaipėdoje surengti „Europiadą“ buvo siekiama ne vienerius metus. 2003-iaisiais Italijoje, Sardinijos saloje vykusį renginį stebėjo Klaipėdos savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja (dabar – Socialinio departamento direktorė) Nijolė Laužikienė. Kartu su Tarptautinių ryšių skyriaus vyr.specialiste Jolita Kraniauskaite ji įvairiapusiškai pristatė Klaipėdą – miestą, tinkantį ir galintį surengti šią didžiulę folkloro fiestą. Uostamiestyje organizuoti festivalį bent penketą metų siūlė ir „Europiados“ komiteto narė, festivalio atstovė Lietuvoje Gražina Aleksandravičiūtė. „Kai „Europiada“ atkeliaus į Klaipėdą, mano misija bus atlikta“, – nuolat kartodavo ji.

Regis, kas čia tokio: kasmet tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos šalyse vyksta ne vienas folklorui dedikuotas renginys. Daugumoje jų net nereikia mokėti nario mokesčio. Tuo tarpu kiekvienas „Europiadoje“ dalyvaujančio kolektyvo narys turi sumokėti 95 eurų mokestį: 25 eurai keliauja į komiteto biudžetą, o 70 eurų atitenka miestui, kuriame rengiamas festivalis. Iš šios sumos festivalio dalyviai gauna nakvynę keturioms paroms, maitinimą tris kartus per dieną, nemokamą dalyvavimą visuose renginiuose ir galimybę pažinti regiono, kuriame vyksta festivalis, specifiką. „Tai ne valstybių, o regionų festivalis, kurio tikslas – puoselėti to krašto tradicijas“, – teigia G.Aleksnadravičiūtė.

Gresia teismas

„Europiada“, kaip ir dauguma didelių renginių, turi savo žaidimo taisykles. Festivalio organizatoriai sąmoningai renkasi nelabai didelius, regiono tradicijas puoselėjančius miestus. Antverpenas, kuriame prieš 3 metus vyko šis reginys, buvo didžiausias iš visų miestų. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad iš jo yra kilęs „Europiados“ prezidentas B.Petersas, ilgą laiką buvęs ir šio Belgijos miesto meru…Patirtis rodo, kad organizatoriams labiau patinka miestai prie vandens. Nuoro miestelis Sardinijos saloje buvo visai prie Viduržemio jūros, o Bretanės provincijos sostine vadinamo Kempė krantus skalauja Atlantas.

Festivalio komitetas ir jį rengiantis miestas pasirašo dvišalę sutartį, kurioje miesto valdžia įsipareigoja, netgi pasikeitus valdančiajai partijai, merui, įgyvendinti duotus pažadus ir neišsižadėti „Europiados“.

Kad tokia sutartis reikalinga, įrodė ir pastarųjų metų pavyzdys. Šiemet „Europiada“ turėjo vykti ne Prancūzijoje, o Vokietijoje. Tačiau netikėtai pasikeitė miestelio meras, o naujasis nusprendė, kad jiems šio festivalio nebereikia… Teigiama, kad už tokį sutarčių nesilaikymą vokiečiams gresia teismas ir nemenka bauda.

Šia istorija buvo bandoma pateisinti daugelį organizacinių nesklandumų, kurių dėl netikėtai „nukritusio“ renginio neišvengė Kempė. Didžioji dalis žmonių buvo apgyvendinti labai prastomis sąlygomis, mokyklų salėse, kurios seniai nemačiusios remonto, su viena rozete ir vienu nuolat užsikemšančiu dušu pusšimčiui žmonių. Šiek tiek strigo ir maitinimas, žmonės negalėjo sutilpti vienoje patalpoje, buvo siuntinėjami tai šen, tai ten. Tačiau dėl šių nesklandumų niekas per daug nepyko ant prancūzų: viską atpirko jų nepaprastas nuoširdumas, šypsenos, dėmesys ir atvirai reiškiamas susižavėjimas iš visos Europos į Kempė suplūdusiais svečiais.

„Europiados“ industrija

Pažvelgus į vietų, kuriose nuo 1964 metų kasmet vyksta „Europiada“, geografiją, galima pastebėti tam tikrą tendenciją. Kai kuriuose miestuose festivalis rengtas net po kelis kartus, o kai kurios šalys, tarp kurių net keletą metų buvo ir Lietuva, priverstos kasmet siūlyti savo kandidatūras ir būti atstumtos. Kalbama, kad daug ką lemia pačių komiteto narių tautybė ir jų akivaizdus prielankumas gimtiesiems miestams. Ne paskutinėje vietoje ir tie pinigai, kurie nuteka į miestų biudžetus. Paprasta aritmetika, 70 eurų padauginti iš 4000 dalyvių – tiek pinigų gauna miestas, kuriame vyksta „Europiada“. Pusė šios sumos pervedama iki renginio, pusė – po jo. Plius – ekonominė nauda, nes tame mieste užsukama ištisa „Europiados“ industrija. Pinigėliai byra į verslininkų, gaminančių firminius festivalio krepšius, kepuraites, lipdukus, marškinėlius, kišenes. 4000 dalyvių reikia pamaitinti, apgyvendinti, jiems rengiamos ekskursijos, jie perka suvenyrus, geria alų ir kavą miesto baruose. Be to, į miestą, kuriame vyksta „Europiada“, atvyksta dar keli tūkstančiai svečių, kurie įsikuria miesto viešbučiuose, maitinasi restoranuose.

Pagal festivalio reikalavimus miestas dalyviams turi suteikti turisto gyvenimo sąlygas. Kiekvienas turi gauti lovą ar čiužinį su antklode ir pagalve. Patalinę ar miegmaišį dalyviai atsiveža patys. Kambaryje ar patalpoje, kur gyvens iš visos Europos suvažiavę žmonės, turi būti pakaba, kėdė. Vieną kartą per dieną dalyviai turi būti maitinami karštu maistu.

Nepasitiki vietiniais

Festivalį organizuojantis miestas priverstas susitaikyti su tuo, kad fantazijos kuriant scenarijus koncertams neprireiks. Daugybę metų „Europiada“ vyksta pagal tą patį scenarijų. Jeigu lankeisi viename festivalyje, atvykęs į kitą gali išvysti ne tik analogišką stadioną, visiškai tokį patį renginį, bet net tuos pačius veidus. „Europiados“ organizatoriai neleidžia vietiniams savavaliauti. Koncertus pagal metų metus pasikartojančią schemą režisuoja komiteto paskirtas žmogus. Vietiniai turi tik „patariamąjį“ balsą. Tačiau šitaip sumanytas festivalis gyvuoja jau 40 metų, kai daugybė mažesnių ir didesnių folkloro renginių jau seniai nunyko.

Stebina „Europiados“ kraštutinumai. Jame galima išgirsti muzikos, kurios spektras neišpasakytai platus – nuo džiazo, sudėtingus kūrinius atliekančių chorų, orkestrų, užgrojančių Sovietų Sąjungos himną (taip, beje, nutiko šįkart, kai britų orkestras užgrojo kūrinį, privertusį nejaukiai pasijusti visus posovietinių šalių dalyvius), muzikėlės a la „vėl gegužio žiedai“ iki autentiško folkloro. Gaila, bet jo kasmet vis mažiau. Tai tarsi ženklas, kad senosios tradicijos po truputėlį traukiasi į užmarštį.

Kita vertus, „Europiada“ – ne tik pats didžiausias Europoje pagal suvažiuojančių žmonių skaičių, bet ir vienas demokratiškiausių festivalių. Jame galima išvysti ir dailiais tautiniais drabužiais pasidabinusių pensininkų, ir paauglių, ir jaunų šeimų su mažais lėliukais vežimėliuose. „Europiadoje“ gerai jaučiasi ir neįgalūs, su vežimėliais, lazdomis į renginį atvykę žmonės. Kai kurie atsiveža net savo šunis, kuriuos be skrupulų tamposi su savimi po koncertus ir valgyklas.

Atskirs nuo Jūros šventės

Pasak Klaipėdos savivaldybės Socialinio departamento direktorės Nijolės Laužikienės, žinia, kad „Europiada“ 2009 m. atkeliaus į Klaipėdą, išties džiuginanti. „Dėl šio festivalio organizavimo tarp Europos miestų gana didelė konkurencija. 4000 dalyvių ir svečių – labai naudinga miestui: jo įvaizdžio formavimui, reklamai, smulkiojo verslo skatinimui. Užimti viešbučiai, visa infrastruktūra – pradedant transportu ir baigiant kitomis miesto gyvenimą užtikrinančiomis struktūromis. Ta proga sutvarkomi kultūros objektai. Festivalis turi ir pažintinę, ir edukacinę prasmę, leidžia per tą miestą, kuriame vyksta festivalis, pažinti Europos kultūras, jų dainas, šokius, aprangą, maitinimosi, nacionalinių dirbinių tradicijas. Svarbus ir pats bendravimas su žmonėmis, į jį gali įsitraukti ne tik festivalio dalyviai, bet ir miesto gyventojai“, – sakė N.Laužikienė.

Tradiciškai šis festivalis vyksta liepos pabaigoje, beveik tuo pat metu kaip ir Jūros šventė. Vis dėlto sujungti šių dviejų renginių ar dėl festivalio pakoreguoti Jūros šventės datos klaipėdiečiai kol kas nežada. Socialinio departamento direktorė nemano, kad reikėtų suplakti Jūros šventę ir „Europiadą“, jos galėtų vykti skirtingu laiku, viena po kitos.

N.Laužikienė pripažino, kad ją kiek stebina festivalio organizavimo struktūra. Tačiau tenka paklusti reikalavimams, nors tai šiek tiek apriboja miesto, kuris organizuoja festivalį, išraiškos galimybes. Kiekvienas miestas galėtų pateikti savo struktūrą, scenarijų – tuomet „Europiada“ įgytų daugiau spalvų.

„Europiados“ reikia

Nors po kiekvieno festivalio Klaipėdos universiteto folkloro ansamblio „Auksodis“ vadovė muzikologė R.Vildžiūnienė tikina, kad daugiau į jį nebevažiuos, Prancūzijoje vykusi „Europiada“ jai buvo penktoji. Prieš tai teko dalyvauti festivaliuose Italijoje, Vokietijoje, Danijoje, Belgijoje. „Labiausiai pakraupusi buvau Turine: tie patys šalti makaronai su prikepusiu kečupu tris kartus per dieną, prastos gyvenimo sąlygos, nesibaigiantys karščiai“, – dalijosi įspūdžiais R.Vildžiūnienė. Tačiau, anot jos, visa tai greitai užsimiršta, o kai važiuoji į kitą festivalį, jau esi pasirengęs stoiškai iškęsti laikinus nepatogumus. Pasak R.Vildžiūnienės, geriau, kai festivalis vyksta mažesniame miestelyje: jaukiau, čia labiau juntami bendruomeniški ryšiai. Tokios šilumos ir dėmesio kaip Kempė, R.Vildžiūnienei neteko patirti niekur. Žygiuojantiems parade žmonės nuolat plojo ir šypsojosi, stovėjo balkonuose. „Vokiečiai kavinėse sėdėjo kaip ponai, o čia – visi pagarbiai atsistoję“, – palygino.

Ar toks didžiulis festivalis turi prasmę? Be abejonės. Stebėtina, kaip sugebėjo organizatoriai „Europiados“ idėją tiek metų išsaugoti. Nė vienas Europos folkloro festivalis negali leisti sau tokios prabangos – pasikviesti beveik 5000 dalyvių. „Europiada“ – tai skirtingų kultūrų manifestacija, galimybė per šokius, drabužius, dainas pristatyti savo regioną. Sunku pasakyti, koks festivalis bus Klaipėdoje. Lietuviai labiau linkę pažiūrėti į kitus, todėl tikėtina, kad ypač patrauklios klaipėdiečiams turėtų būti kelis kilometrus nusidriekiančios eitynės per miestą“, – sakė R.Vildžiūnienė.

Kino mėgėjus apraizgys „Tinklai“

Kino mėgėjus apraizgys „Tinklai“

Rugpjūčio viduryje Palangoje rodytas nebylusis filmas „Fantomas giljotinos šešėlyje“, kurį įgarsino V. Čepinskis su „Camerata Klaipėda“ ir A. Mamontovas, penktadienį „Lietuvos“ kino teatre pradės 7-ąjį „Tinklų“ festivalį. Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

AURELIJA KRIPAITĖ

Penktadienį Vilniuje startuos septintasis mažųjų kino formų festivalis „Tinklai-2005“, pasiūlysiantis įvairių žanrų trumpametražių filmų programą, muzikos garsais prakalbinsiantis nebylųjį kiną.

Rugsėjo 2-22 dienomis vyksiantis festivalis šiemet išsiplės ir bus rodomas ne tik Vilniuje ir Klaipėdoje, bet ir Kaune. Tačiau pagrindiniu „Tinklų-2005“ centru liks uostamiestis.

Per tris festivalio savaites bus parodyta daugiau nei šimtas trumpametražių filmų iš Vokietijos, Švedijos, Danijos, Latvijos, Norvegijos Estijos, Lietuvos, Lenkijos, Prancūzijos, Portugalijos, Japonijos ir kitų šalių.

Atidarymas – Klaipėdoje

Lietuvai atstovaus režisierių Arūno Eimulio, Ričardo Matačiaus, Vytauto V. Landsbergio, Algimanto Maceinos, Valdo Misevičiaus, Simonos Aškelavičiaus darbai.

Festivalis prasidės penktadienį Vilniuje „Lietuvos“ kino teatre nebyliuoju 1913 m. Luiso Fiulado režisuotu filmu „Fantomas giljotinos šešėlyje“, kurį įgarsins smuiko virtuozas Vilhelmas Čepinskis su ansambliu „Camerata Klaipėda“ bei dainininkas Andrius Mamontovas.

Filmas, kuriam muziką parašė nacionalinės premijos laureatas Vidmantas Bartulis, rugpjūčio viduryje buvo rodytas Palangos vasaros estradoje. Kitąmet „Fantomą giljotinos šešėlyje“ ketinama pademonstruoti Prancūzijoje, kur bus minimos seniausios pasaulyje kino kompanijos „Gaumont“ šimtosios metinės. Ši kompanija ir paskolino filmą festivaliui „Tinklai-2005“. Projektą žadama parodyti kituose Lietuvos miestuose. „Klaipėda? Būtinai“, – žadėjo festivalio direktorius Artūras Jevdokimovas.

Oficialiai septintasis „Tinklų“ festivalis bus atidarytas sekmadienį uostamiesčio „Žemaitijos“ kino teatre projektu „Europa trumpai VIII: eksperimentiniai filmai“. Apie pusantros valandos programą, vienijančią filmus nuo 1976 metų, festivalio organizatoriai gavo iš Europos kino festivalių koordinacijos, kurios nariais šiemet tapo. Narystė šioje koordinacijoje, anot A. Jevdokimovo, suteikia galimybių gauti geresnės kokybės filmų. 2003 metais festivalis „Tinklai“ įstojo į Europos atvirų kino seansų asociaciją.

Lems žiūrovų simpatijos

Kitą savaitę festivalis persikels į uostamiesčio senojo tabako fabriko teritoriją, kuriame kas vakarą bus demonstruojami įvairių šalių trumpametražiai filmai.

Šeštadienį, rugsėjo 10 dieną, „Žemaitijos“ kino teatre festivalį užbaigs programa „Europa trumpai IX: fantastika“. „Festivalis turi tokią ypatybę, kad jis oficialiai lyg ir užbaigiamas, tačiau iš tiesų tik perkeliamas į kitus miestus. Bet jo šaknys lieka Klaipėdoje“, – sakė A. Jevdokimovas.

Festivalis „Tinklai-2005“ įgis ir konkurso bruožų: žiūrovai rinks labiausiai patikusius filmus. Daugiausiai simpatijų pelnę darbai bus platinami DVD formatu. „Aplinkybės mus verčia organizuoti konkursą, nes taip lengviau pritraukti geresnius darbus, autoriams atsiranda stimulas dalyvauti. Tačiau kol kas bandysime balansuoti tarp festivalio ir konkurso“, – sakė „Tinklų“ direktorius A. Jevdokimovas. Jis tikino, kad anksčiau po peržiūrų festivalio dalyviai neretai teiraudavosi, kur galima įsigyti rodytus filmus, todėl ir sumanyta geriausius „patalpinti“ vaizdo plokštelėse.

Rugsėjo 16 dieną kino teatre „Lietuva“ ir rugsėjo 17 dieną Klaipėdos koncertų salėje režisieriaus Džordžo Melieso ankstyvuosius kino montažo ir specialiųjų efektų filmus įgarsins specialiai šiam projektui susibūręs džiazo atlikėjų – Arkadijaus Gotesmano (Lietuva), Viačeslavo Ganelino ir Haroldo Rubino (Izraelis) – trio. Bus parodyti šeši Dž. Melieso filmai – „Kelionė į mėnulį“ (1902), „Nesutramdomi plaukai“ (1904), „Undinėlė“ (1904), „Neįtikėtina kelionė“ (1904), „Pašėlusios afišos“ (1906), „Užtemimas (1907).

Per šešerius festivalio „Tinklai“ gyvavimo metus buvo parodyta daugiau nei 600 filmų, juos žiūrėjo daugiau nei 40 tūkst. žmonių.