Aidas Marčėnas

Penkiolika minučių vasaros

Poetų sambūrio „Placdarmas-2005“ kapeliono komunikatas

“Placdarmo” kapelionas Aidas Marčėnas. Legendinė „Juodoji tvirtovė” – labiausiai į vakarus nutolusi lietuvių poezijos būstinė. Geroji „Placdarmo“ dvasia – poetas Donaldas Kajokas.

Aidas Marčėnas

ką čia veikiu, / šitame suvažiavime // poėta / iš pragaišusio amžiaus // šiaip ne taip išsinėręs, / įkvėptas // ir neiškvėptas, su tąja poetika / numarintas, jaunas // palaidotas / senstančiuose vadovėliuose // užmirštas, / pusryčiams neprikeltas

Šviesa pro vitražą, kuriame pavaizduotas arkangelas Gabrielius, krinta ant sakyklos, kurioje stoviu, vilkėdamas pižamą, kuri išpiešta kačiukais bei peliukais. Man teikiama nacionalinė Nobelio premija – už meilės lyriką. Be manęs, šią premiją dar gauna Algimantas Baltakis ir Jonas Jakštas. Bet dabar mano triumfo akimirka, penkiolika minučių šlovės. Štai ir Andy Warholas, prilaikomas Lou Reed‘o ir John Cale‘o, pro prasivėrusias duris iš tos nesuprantamos šviesos įeina į Katedros prietemą, kurioje įžiūriu tik replikuoti pasirengusį Liudviką Jakimavičių. Andy plaukai švyti ir akina, tad suprantu, jog negalėsiu perskaityti kalbos, kurią pasirašiau ant popieriuko, teks improvizuoti. „Matote, – sakau, – ne visi iš anksto žino, jog gaus premiją“. „Baik malti šūdą“, – atitaria Liudvikas. Bandau atsikirsti kažkuo maždaug „gerai rašantis blogas poetas geriau, negu blogai rašantis geras“, tačiau beužsimezgantį mūsų dialogą, įteikdamas man kažkokį metalinį vabaliuką, nutraukia juvelyras Chailovas.

Ir vėl – pamanau – kaip su ta Zuoko premija už eilėraščius Vilniui. Jokių pinigų. O juk tada, sužinojęs, jog gausiu premiją, nusipirkau keturis tomus Borges‘o ir keturis tomus Dovlatovo. Taip su paskutiniaisiais mano pinigais ir išgaravo paskutiniai pagarbos likučiai mano miestą „darančiam“ milijonieriui jonaviškiui. Bet pasaulis gražus ir savo neteisybe. „Nusiramink, – sako juvelyras Chailovas, – vien platina, iš kurios šį vabaliuką padariau, verta keliolikos tūkstančių“. Ir tada aš prabylu: „Esu dėkingas Dievui ir juvelyrui. Juvelyrui esu dėkingas už tai, kad sukūrė šį prizą, o Dievui dėkingas už tai, kad sukūrė metalą, iš kurio padarytas šis prizas. O pagalvojus, esu dėkingas tik Dievui, nes juk Dievas naudojosi šį vabalą kūrusiu juvelyru. Ir apskritai, pakaks plepėti, visi eikime kurti.“ Pasigirdęs varpų gaudesys tampa telefono skambėjimu.

Pasirodo, tai Klaipėdos poetinė mokykla Gintaro Grajausko pavidalu kliudo skleistis beužsimezgančiai mano kūrybai. Ir jau ne pirmą kartą. Išgelbės mat kelis žodžius iš banalybės jūros. Kuo toliau nuo Klaipėdos į rytus, tuo mažiau Gintaras Grajauskas mėgstamas, kuo labiau į vakarus, tuo mėgstamas labiau. Vertinamas Lenkijoje, Vokietijoje ir Švedijoje, be to, žinau kelias vietas Kaune, kur jis gan aukštai kotiruojamas, nors ir menkiau, nei Klaipėdoje. O štai Vilniuje – daug prasčiau. Nemėgsta Grajausko, ir baigta. Kiti poetai, taip sakant. Labai jau savarankiškas. Ir dar šlykščiau: jo tarsi nėra, o žiūrėk – jau ir radosi. Bandai susigaudyt, o jis ir vėl pradingęs. Kažkokia mirguliacija. Talentinga tuštuma – štai kas erzina. O dar ta nordvesto nugairinta, atšiaurumo įgijusi taisyklinga sūduvių šnekta. Tiksli, kaip vaistinėj, prozodija. Ir jokio baroko, žodžių tik tiek, kiek reikia. Žodžiu, pats kiečiausias Lietuvoje europoetas. Gali džiaugtis, kad rytų kryptimi Europos Sąjunga ties Vilniumi ir baigiasi. O ir aš jau šiek tiek europietis – Gintarą Grajauską labiau mėgstu, nei nemėgstu.

Juolab beveik metus gyvenau Klaipėdoje. Galimas daiktas, jog tai buvo gražiausi mano gyvenime metai. Jau vien dėl to, kad buvau aštuoniolikmetis. Išmokau prisidegti vėjuose cigaretę (žinovai dar ilgai mane laikė klaipėdiečiu), išgyvenau pirmąją Vilniuje pasilikusią nelaimingą meilę bei pirmus ir paskutinius išbandymus savarankiškumu, tapau priklausomas nuo alkoholio, kas ilgą laiką mano gyvenimą ir puošė, ir bjaurojo, šiaip ar taip – pastūmėjo tapti priklausomu nuo poezijos… Nors, tiesą sakant, gražiausi mano gyvenime metai yra dabar. Be to, dar gerai pamenu, kiek daug man reiškė dirbtinai supilta kalvelė Debreceno gatvėje. Taip Vilniuje Gintaras Grajauskas tikriausiai ieško kokios lygesnės vietos. Pavyzdžiui, manęs.

Ar atvažiuosi į „Placdarmą“? – klausia. Čia tartum tiesioginė kalba, bet tekste kabučių nededu, nes Grajauskas klausia daug tiksliau, nei sugebėsiu užrašyti. Šitaip tiksliai ir taisyklingai kalbantis žmogus neturėtų būti blogas. Štai ir sveikatos ministras Padaiga man simpatiškiausias iš visos nesimpatingos vyriausybės. Kalba taisyklingai ir gražiai formuluoja. Beveik kaip Grajauskas. Suktas, sakai? Gal ir suktas, bet kas man darbo? „Atvažiuosiu“, – sakau. Tai va – sako Grajauskas – gal gali pabūti kapelionas? „Galiu, – sakau, – kas tas kapelionas?“ Pameni – sako Grajauskas – Beresnevičius buvo… Kaip su Beresnevičium kopose pradėjom gerti šiltą degtinę – pamenu. Po to dar porą metų klausiausi legendų ir mitų. Lyg pro miglą menu galvų ir dzotų prietemoje kažkokį Beresnevičiaus pamokslą. Tekstą, taip sakant. Kiek? – klausiu. Čia apie apimtį. Kiek nori, girdžiu. Apie ką? – klausiu. Apie ką nori. Man garbė būti jūsų kariaunos kapelionu – ištaria mano širdis. Širdies kalba tai skamba „tuk tuk“.

Tuk tuk – sako automobilio variklis, važiuojant Medžiuškių link pro Zalavą, tėviškę pono Juzefo Pilsudskio. Viskas kažkaip susieta, suausta treniruotais pojūčiais nujaučiamomis gijomis. Susieti pasauliai byloja širdies kalba. Manęs tai jau nebestebina. Vilniuje gyvename Varšuvos gatvėje prie palaidotos pono Pilsudskio širdies. Varšuvos mieste buvau bažnyčioje, kurioje palaidota Chopino širdis. Širdinga tauta – lenkai. „Apie ką man rašyti pamokslą, kokias tiesas, pavyzdžiui, Tu norėtum iš manęs išgirsti?“ – klausiu Viliūtės važiuojant pro kosminio dydžio garšvas. „Rašyk apie tautinį identitetą“, – išgirstu. „Norėjau apie meilę“, – sakau. Dalykai, apie kuriuos nutuokiu menkiausiai. Apie juos visi mano tekstai. Teisi buvo Elena Mezginaitė, Ričardo Šileikos liudijimu prasitarusi: „Galbūt lengviausia pasakyti tai, ko nežinai“. Žuvo. Žinojo per daug.

Čia lengviausia būtų ištarti: iš visų tautų aš labiausiai nemyliu lietuvių. Didžiuojuosi savo gėda, kad esu lietuvis. Esu peraugęs idiotas su krepšinio kamuoliu. Debilas paklaikusioje minioje, o mūsų Dievas yra Ednis. Esu dalyvis loterijos per kokią nors TV-3, kur pusantros galvos už tautos vidurkį aukštesni pusdieviai liepia pasukti ratą, idant sužinočiau, kas yra laimė. Norėčiau būti Žmogumi iš didžiosios raidės, norėčiau būti Barmenu. „Reikėtų kokį milijoną sušaudyti, tada gal kas doro ir išeitų“, – jaunystėj ištarė vienas didis poetas, kurio piktu stiliumi dabar štai naudojuosi. Reikėtų sušaudyti du milijonus. Ir mane patį pirmą. Beje, ir tą didį poetą. Ir vis tiek nieko doro neišeitų. Ir po mirties esame pasmerkti likti lietuviais, prakeiktais servilistais tarp Briuselio ir Maskvos. O kas, beje, šaudytų? Kučinskas su Riaubiškyte?

Dar paprasčiau pasakyti: tie žmonės, kuriuos myliu, yra lietuviai. Pavyzdžiui, pusseserė, kurią myli lietuviai, kurių nemyliu. Mano pusseserė kas dieną mums kalba per televizorių. Mano pusseserė labai graži ant celofaninių žurnalų viršelių. Mano pusseserė kartais pilotuoja Lietuvos avialinijų boingą. Pagrindinis klausimas mano kūrybos vakaruose, kažkodėl labai susinepatoginus: „dar norėtume paklausti… Ar?..“ …Taip, ji mano pusseserė, atsakau aš ir staiga tampu įžymus ir svarbus. Mano pusseserė yra beveik Ednis.

Žmonės, kuriuos myliu, yra lietuviai. Pavyzdžiui, brolis, kuris taip pat daugina idiotizmą, nuoširdžiai ir profesionaliai dalyvaudamas trečiarūšių filmų kūrime. Mano brolis, septyniolika kartų perskaitęs pirmąją „Winetou“ dalį. Mano trisdešimt penkerių metų indėnas brolis, kuris, šokdamas apačų debesų išsklaidymo šokį, padaro taip, kad griaudėtų aplinkui, o virš mūsų moralinių imperatyvų spindėtų žvaigždės. Atsitiktinumas, sakai? Žinoma.

Arba mūsų tėvelis, iš kurio mėgstamiausio teksto dabar pacituosiu. Dr. J.Čepėnas 1933-iųjų „Vaire“: „Tačiau tarp lietuvio sodiečio ir inteligento yra tas skirtumas, kad sodietis savo apsileidimą ir netvarką visur viešai rodo, pabrėždamas, kad jis ne ponas, – jam gerai ir taip. Bet inteligentas, kiek galėdamas, slepia netvarką, apsileidimą ir savo neturtą“. Arba: „Pagaliau lietuvis yra melancholikas, svajotojas. Tokį jį padarė apsupanti gamta, būtent: miškų ūžimas, ežerų ir upių šniokštimas, ilgos ir tamsios rudens naktys, kuriomis lietuvis randa laiko pasvajoti, padainuoti ir pasakas sekti. Dažnas lietuvis yra poetas.“

Tauta, neturinti prozos, nes tingi nuosekliai pasakoti. Tauta, neturinti kino ne dėl to, kad neturi pinigų kinui. Tauta, kuri neturi epo – iš čia ir visos jos bėdos. Štai jums lietuvių tautos epas. Medžiuškių kaimo žmonės, susirinkę kryžkelėje statyti kryžiaus. Scena su mitologijos prieskoniu – tikrai vyksta kažkas svarbaus. Švytintys vyrų ir moterų veidai, kažkoks sukauptas vaikų ir šunų smalsumas. Užslopinta energija. Ore tvyrantis nukryžiavimo džiaugsmas. Visa tai galėtų nutapyti Cranach‘as, ypač jam pavyktų traktoriaus priekaba, kažkokia anapusinė šitame peizaže, bei ant jos prisėdęs vyresnysis Juozas, kuris man akimirką atrodo beveik ne iš šito pasaulio. Poilsis pakeliui į Egiptą. „O kur Nukryžiuotasis?“ – klausiu. „Bijojom, kad nepavogtų“, – atsako.

Vilniuje, Pilies gatvėje septintos kartos apačų šamanas užsuka į antikvariatą nusipirkti ikonos. Ten susitikęs Liudviką Jakimavičių nusprendžia, jog šiam pakaks rūkyti ir gerti. Ir štai jau savaitė Liudvikas nei rūko, nei geria, į aplinką žvelgia didžiulėmis kūdikio akimis ir nebeturi kur kišti staiga atsiradusio laiko. Turbūt panašiai buvo sukurtas pasaulis. Nedidelis, neilgam, bet pasaulis.

„Energija, štai kas yra kūryba“, – poezijos pavasario išgertuvėse jau kelintą kartą kartoja Donaldas Kajokas. „Tai važiuok į Ignalinos elektrinę, ten daug energijos“, – neišsikentęs atšaunu, nors žinau, kad Donaldas teisus. Gražina Kliaugienė mokėjo, pavedžiodama ranka paveikslą, atpažinti, kur yra tapyba, o kur šūdas. Kai numirė, nebeliko tapybos. Prieš mirtį pradėjo vertinti mano poeziją. „Birželis įpusėja kol kalbu. / Ir nesvarbu, ką noriu pasakyti“, – rašiau anais laikais. Dabar galiu pasakyti: „Rugpjūtis įpusėja, kol kalbu. / Ir nesvarbu, ką noriu pasakyti“. Kaip nesvarbu? – nesupranta Liudvikas Jakimavičius, – jei nesvarbu, tai kokia čia poezija?

Matai, Liudvikai, čia yra nesvarbi poezija – galų gale sakau į spinduliuojančią Katedros prietemą, – tai tiesiog tokie pliurpalai. Ir tai, ką nori pasakyti, yra nesvarbu. Bet kartais būna svarbu tai, ką pasakai. Pirmą eilutę parašo Dievas, antrą turi parašyti pats – sakė Valery. Aš pats parašau visas eilutes, o paskutinę, jei man neblogai sekasi, už mane kartais parašo Dievas. Aš netikiu įkvėpimu, kaip kad apačų debesų išvaikymo šokį šokantis mano lengvai ir linksmai įkalęs brolis. Aš netikiu įkvėpimu, kaip kad Tu tiki Tave užvaražijusio indėnų šamano galiomis. Tiki, kad negersi ir nerūkysi. Turėsi daug gražaus laiko. Tiki tuo, ko nėra, nes būti negali. Ir tai Tau svarbu.

Aš netikiu įkvėpimu, aš žinau, jog jis yra. Jei jo mano gyvenime nebūtų, nerašyčiau nė vieno sumauto žodžio. Štai ir dabar dėlioju šį pamokslą, žinodamas, jog artinasi tas paskutinis sakinys, tik dar nežinau koks. Bet bus jis šmaikštus ir taiklus. Nes mūsų Ednis turi neblogą humoro jausmą, linksmai driblinguoja, gerai mato aikštelę ir dažnai įmeta tritaškį.

Dainius Sobeckis

Karvedys dar stos į kovą nugalėti

Dainius Sobeckis

Kajokas, Donaldas. Karvedys pavargo nugalėti. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – 100 psl.

Pastaruoju metu sunkiai galėčiau įvardinti kokią geresnę perskaitytą knygą už D. Kajoko “Karvedys pavargo nugalėti”. Tai ne vien tik liaupsės ir ditirambai autoriui. Reikia pripažinti ir tai, kad šiuolaikinės Lietuvos literatūros kontekste jis vienas geriausių rašytojų. Ir jis visai neatrodo pavargęs, kaip kad jo viršelio pavadinimo karvedys. Bijau suklysti, tačiau man atrodo, kad prieš ar po knygos “Mirti reikia rudenį” D. Kajokas buvo pareiškęs, jog kažin ar beparašys ir išleis dar vieną eilėraščių rinkinį. Labai gerai, kad parašė ir suklydo galvodamas, jog neparašys. Geros poezijos niekada nebus per daug. Kaip kad apie jo eilėraščių knygą galima pasakyti, jog tai gera poezija, tai apie kai kurių kitų autorių knygas šito nepasakysi. Manau, kad autorius nesitapatina su knygos pavadinimu “Karvedys pavargo nugalėti”. Niekaip negalėčiau įsivaizduoti, tarkim, tokio pavadinimo: “D. Kajokas pavargo nugalėti”. Jaunuoliai gali pavargti, žmonės be moralinių ir dvasinių vertybių gali pavargti, tačiau kad pavargtų išmintingas žmogus, – sunku patikėti. Todėl drąsiai galiu teigti, kad knygos autorius D. Kajokas nepavargo ir, jei Viešpaties valia, dar parašys ir išleis ne vieną knygą.

Ši D. Kajoko knyga skirta ne vien individualiam skaitymui, tai galiu pasakyti iš patirties. Ją labai gera skaityti romantiškoje atmosferoje, pavyzdžiui, merginai pajūryje, tyliai ošiant bangoms, garsiai ir aiškiai tariant žodžius, nebūtinai, kad kiti girdėtų, nors jie vis tiek praeidami girdės ir galvos, ką gi šitas tipas skaito: Rilkę, Baranauską, Marcinkevičių ar savo eiles. Būtų gerai, kad pagalvotų, jog skaitomas Donaldas Kajokas. Prisimenu, kaip ją skaičiau Nidoje tarp pušynų dviem merginoms, keliaujant link jūros. Merginos prigulė pagulėti ant suoliukų, o aš tarp jų ėmiau skaityti D. Kajoko eilėraščių knygą “Karvedys pavargo nugalėti”. Klausėsi ne tik jos, bet taip pat vėjas, pušys, mažamečiai vaikai prie poilsio namų, skruzdės, visokie augalai, vabzdžiai, paukščiai ir net drugeliai. Knyga buvo perskaityta vienu ypu. Aišku, merginos snūduriavo, galbūt net ne viską girdėjo, tačiau kaip malonu skaityti gerą poeziją gamtoje ir ne tik sau vienam. Visi mes turbūt žinome, jog daugiau informacijos išlieka skaitant, nei klausantis; labiau veikia regimoji atmintis. Todėl atleistina merginoms, jei jos ir ne viską išgirdo. O jūs ar bandėte skaityti poeziją gamtoje?

Visai užsimiršau. Reikėtų rašyti ne tik apie D. Kajoko eilėraščių knygos daromą poveikį aplinkai, bet ir apie pačią autoriaus poeziją.

D. Kajoko eilėraščiuose atrandu daug artimo sau. Juk kiekvienas galime vieno ar kito autoriaus tekstą ar jo ištrauką pritaikyti kokiai nors savo gyvenimiškai situacijai. Taip atsitiko ir man. Perskaičiau:

jo judesiuose atpažinau

a. a. savo

tėvą, o prieičiau, tarkim,

ir neturėtume apie ką šnekėti

(p. 7)

Prisiminiau visai neseną man nutikusią istoriją: mirė tėvas, stoviu prie jo karsto ir galvoju, ogi, jei jis prisikeltų tiesiog dabar, “ir neturėtume apie ką šnekėti”, nes aš jo beveik nematęs 16 metų ir, aišku, per tuos metus su juo nekalbėjęs. Greičiausiai iš to netikėtumo, jam prisikėlus, gaučiau kokį širdies infarktą ar insultą ir atsigulčiau į dar vieną karstą šalia jo arba tiesiog su juo apsikeistume buvusiame jo karste. Beje, gerai, kad taip neįvyko. O šiaip ar taip, anot krikščionybės, paskutinio teismo metu mes visi prisikelsime, kad būtume suskirstyti į geruosius ir bloguosius, išteisinti ir pasmerkti.

Ir vėl nukrypau nuo temos. D. Kajokui “jau visokios formos / tinka, visokie pavidalai: sacrum /profanum” (p. 11). Šventumas ir pasaulietiškumas. Atrodytų, dvi priešingybės. Tačiau autoriui tinka ir sacrum, ir profanum. Jis tarp šių dviejų dimensijų nebebrėžia ribos. Šventume galimas pasaulietiškumas, o pasaulietiškume – šventumas. Šią ribą gerai buvo nubrėžęs M. Elliade: jis laiką suskirstė į sacrum ir profanum. Pasaulietiškasis laikas užima didžiausią žmogaus evoliucijos dalį, o šventasis laikas apibūdinamas kaip dvasingumo ir ryšio su Dievu paieškos bažnyčioje ar šventykloje. Bažnyčioje žmogus, praleidęs valandikę sacrum laike, grįžta į egzistencialistinį profanum laiką. D. Kajokui to nebereikia: jis gyvena sacrum / profanum laike.

Autorius pasirodo kaip savo likimo pranašas:

aš mirsiu rudenį bus pusė

keturių

dar neišaušus ramų

spalio rytą

kažkas sustos prie lango

uždaryto

mėnulis? karieta? – – –

neįžiūriu

matau tiktai kad rudenį

kad tykiai

ir kad aš perskaičiau

tai savo knygoj

artėjant aušrai pusę keturių

(p. 40)

Galbūt šis eilėraščio motyvas dar geriau būtų „suėjęs“ knygoje “Mirti reikia rudenį”. Gal būtų tapęs šios knygos centrine ašimi. Bet turbūt D. Kajokas šį eilėraštį jau parašė išleidęs knygą apie tai, kaip reikia rudenį mirti. Ruduo, spalis, mirtis. Niūru, jei neįžvelgtume išminties, sklindančios iš šių eilučių. Galbūt šios eilutės ciniškos savo paties adresu, gal visokių būrėjų, pranašautojų, sektantų adresu? Gerai, kad eilėraštyje nenurodomi mirties metai ir diena, tik spalio mėnuo. Galima manyti, jog tai gali nutikti kiekvienų metų spalio mėnesį kažkurį rytą. Tačiau paradoksaliausia tai, jog “mirsiu rudenį bus pusė keturių / <…> ir kad aš perskaičiau tai savo knygoj / artėjant aušrai pusę keturių”. Tokia pranašystė būdinga tik savo likimo pranašui. Tokią pranašystę paskelbti gali tik su anuo gyvenimu susitaikęs žmogus, nebijantis mirties.

Savo eilėraščiuose autorius neužmiršta ir Dievo. “Dievo nėra…” – eilutė iš gimnazistės eilėraščių pluošto” (p. 39). Gyvename tokiame pasaulyje, kuriame Dievas jau lyg ir nebereikalingas, gal tik vienetams. Kas gi juo tiki šiais laikais? Naivuoliai, fanatikai, davatkos. Kas juo netiki? Pragmatikai, kunigai. Kas gali tikėti seneliu su barzda ant debesėlio, vien stebuklų ar terorizmo dievu? Pasitaiko tokių tikinčiųjų. Tačiau gimnazistės įrodymas tobulas: “Dievo nėra / pati mačiau”. Kaip galima pamatyti tai, ko nėra? Jei Dievo nėra, tai jo ir nepamatysi. Tačiau tai “Dievo įrodymas neigimo būdu”. Jei mes jo nematome, tai gal po Dievo nebuvimu slepiasi pats Dievas ir žiūri, kaip mes į tai reaguosime. Jeigu toks įrodymas nieko nepadeda, tuomet yra dar kitas būdas: “jeigu Dievas davė proto, protas Dievo duos” (p. 63). Jei mes netikime Dievo egzistencija, o vis dėlto jis yra ir davė mums proto, tuomet tas protas galės mums sukurti Dievą. O kaip su pabaiga? Gyvenimo pabaiga. Ne pasaulio, bet gyvenimo. “…už ją tik Dievui atsakau” (p. 42), ir niekam daugiau. Na, galbūt dar sau. Su Dievu būna įvairiai. Pasitaiko net taip: “tada per velnią pasirodė Dievas, <…> labai ryškiai prisimenu – buvo lapkritis, gūdi / antradienio pavakarė, kaimynas Nojus baigė virinti / tą valtį // ir pradėjo snigti” (p. 54). Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti paradoksalu, neįprasta, net eretiška. Tačiau jokios erezijos čia nėra. Sniegas – tai kita lietaus dimensija. Gali prisnigti tiek, jog ištirpus sniegui prisireiks tos suvirintos valties, kai prasidės potvynis. Juk mūsų krašte jau tiek nemažai potvynių buvo šįmet, net Klaipėda patvino.

Kas gi D. Kajokui yra šventa šiame gyvenime? “…sapnas, jis šventas” (p. 49). Kodėl gi sapnas šventas? Gal dėl to, jog tik jis vienas žmogui gali suteikti tai, ko negali gyvenimas. Juk visi mūsų tikrieji troškimai slepiasi pasąmonėje ir išplaukia tik sapne. Sapnas – šventas. O kas įvyksta sapnui apleidus mus? “Pirmutinė mintis nubundant: norėčiau išskaistinti sielą” (p. 69). Iš kur toks noras? Juk dar tik “trečia nakties”. Kas neduoda ramybės? “Toji mergina kuri mėgsta / mano poeziją po vidurinės ketina / eit vienuolynan”. Tai gerai ar blogai? Ar teigiamai, ar nei-giamai paveikė merginą autoriaus poezija, jei ji nori eiti vienuolynan? Kiekvieną ji paveikia vis kitaip. O dėl merginos naktį būtų galima miegot ramiai, juk, kol ji baigs tą vidurinę, praeis visokios mintys apie vienuolyną.

Eilėraštyje “capricciozo” (p. 56) paaiškinama, kodėl gi karvedys pavargo nugalėti. Tai galima laikyti šios knygos moto:

karvedys pavargo nugalėti

bet lemtis buvo

negailestinga – ir šįsyk

nepasisekė vargšui

garsiajame netikėjimo mūšyje

tik trečdalis

riterių žuvo o ir tie su

visais šarvais nužengė

tiesiai į dangų pergalingas

žygis tęsias

ir nematyti nei krašto nei galo

Nors karvedys ir pavargo nugalėti, jis vis tiek turės eiti į priekį, kovoti, prarasti dalį riterių, bet bus pasmerktas vėl ir vėl laimėti. Karvedys jau tiek pavargęs, kad, stojant vis į naują mūšį, jo troškimas – pralaimėti, baigti tą nesibaigiančią kovų virtinę, nes jei ir vėl laimės, tada kuomet jis galės pailsėti?

Šia knyga D. Kajokas įrodo, jog jis yra nenugalimas karvedys, kuris galbūt ir pavargo nugalėti, tačiau, kol Viešpats leis, jis toliau eis mūšio lauku nenugalėtas.

Pranciškus Narušis

Pranciškus Narušis

…Vandens

Juodai baltas sniegas

vis dar žalumą užgožia.

Kur pažvelgsi, –

atminimai, prisiminimai.

Tad prie ko prisišliet,

ar sustot, gaivumo pasisemt.

Tavoji praeitis

tik bekraštės teorijos

atradimas.

(Žudyk save – mažiau kentėsi)

Blefo taurę, grožio sklidiną,

Nesusivėluoki sudaužyti.

Gerai

Paprasčiausiai esame

išgąstingai skandinti atėję,

Gyvenimo verpetuose

rėpliojame slapčia.

Suradę vietelę

tvorom apsistatom

ir ieškom kvailai

išmintingos draugystės

Meilėje? Suklūstam, –

priimam, kaip prinokusius

vaisius

skubam užsisklęsti

ir toliau netikėti

Netikėti – gerai

Tikėti – gerai

Išeiti – gerai

Gimti – gerai

Amžinos slėpynės

nuo mirties savosios, –

tik atleiski man,

akys viską išduoda.

***

Išėjęs sukursiu meilę

Meilėje bučiniais kalbėsiu

Kartosiu tas pačias klaidas

ir vėl išeisiu.

Ta amžina ugnelė

Sugaus benamę sielą

Tos Dangiškai žemiškos

mintys

Gal ir ištars žodžius

Neieškokit vienas kito, –

neieškokit.

***

Regėjimas,

Klausa,

Prisilietimas

Viskas tau

Legato, – tik kaukolė

Tuščia gelmių,

Triumfo breikai -

Laimingo mygtuko išdaigos

… taip tobula ir nyku, –

ir jokio polėkio

Veržlia krūtine trokštu

deformuoto grožio gilaus.

Juk mes vieniši,

paslapčių pilni

Stiprybę barstome

Pėdsakų šaly.

Pelenai

Pelenai prasmingiau

nei kūnas apsėstas sliekais.

Pabiri puslapiai

lankstesni nei stora knyga.

Krūtinei lengviau

ir ieškoti nereikia,

nuostabu kai neslegia

turtai Tavyje.

Viską išbarstyk (jei gali)

negailėk taupydamas, –

laisvų pelenų

nebesusižers niekas.

Tad išbarstyk

Jei dar gali.

Likimo gaida

Naktis, ne tik tyla

Pauzė – tylėjimo paslaptis

Meilė – lyg bučinys paklydęs

Mintyse gyva.

Išskėstos rankos

Amžino rytojaus

Skaudžiai baudžia visus

Kur pasislėpsi kai bunda

likimai

Kur jau pailsėsi pilnas

troškimų.

Prikaltas prie triukšmo, –

Ilgiesi tylos.

O likimo moterys –

ta gyvenimo pauzė,

Keičia ritmą ir svajas.

Pasirink, mielas kraštieti,

Kuris kalėjimas Tau

prie širdies.

Gimei triukšme ir gyvenk.

——————————-

Natos –Knygos –Durys

Ar ne tas pats…

Birbynė

Nesu laimingas ir išradingas

greito vėjo išblaškytas.

Nesu jausmingas ir stiprus

atvėręs širdį ir jausmus,

lyg šiukšlė

nemirštančio žmogaus,

liežuvis pavargo,

birbynė užgeso.

Gintautas Dabrišius

Iš spaudai ruošiamos knygos “Sviest akmenuką”

Gintautas Dabrišius

Netikslumas žemėlapy

Pasirodo, žmonės

dangų rūpestingiau

ištyrinėjo.

Klaipėdą kiekvienąkart

surandu vis kitoj vietoj.

Tačiau debesys

virš Klaipėdos

visada ten pat.

Balta mašina

Po ąžuolu seniai numesta mašina,

pernykščiai lapai po jos ratais –

bet ąžuolui tai netrukdo.

- Kai aš nusipirksiu mašiną,

jau pirmo vakaro sulaukęs

susisodinsiu visas žvaigždutes –

sėskit, pavėžysiu.

O kai privažiuosime aušros tiltą,

sakysiu –

lįskit, žvaigždutės, po suolais.

Kas taip kvailai sugalvojo,

kad žvaigždutėm negalima

dieną mašinoj sėdėt?

Tačiau man tai netrukdo,

dainuoju toliau –

kai nusipirksiu mašiną,

visa, kas danguje paklota,

bus daug arčiau.

Vandeniniai šuniukai

Vanduo yra šaltas

kaip šuo priėdęs

labai daug sniego.

Senbernarai ir kurtai

dažniausiai bėgioja pakrantėm –

vandeny gyvenantys šuniukai

daug mažesni už peles.

Kai įkišu pirštą

į jų valdas –

jie kanda.

Jų smulkūs dantukai

bado kaip eglės spygliai.

Žūklė

Kiekviena mašinėlė yra durna –

vos vandenį pamačius

kalena dantim.

Tris žuvis netoliese –

tris linksmas uodegėles jaučiau,

tačiau rašomoji mašinėlė taip barška…

Jeigu būčiau žvejojęs ausimis,

o ne rankom –

tris eilėraščius

būčiau parašęs.

Kol vienai žuvelei

bučiavau akis,

kitos nėrė gilyn – pasislėpė.

Su tokiais įrankiais

geriau neit prie vandens.

Ilga žuvis

Kai žuvį aš nešu,

džiaugiuosi,

kad tokia ilga kaimo gatvė.

Kada žuvį nešu namo,

jai pasakoju:

tame tvenkinyje,

kur aš gyvenu,

plaukioja dviejų rūšių žmonės.

Vieni vos žuvį pamatę

žiopt – žiopt,

jų tokios akys.

Kiti – palaukia,

kol arčiau prieisiu,

žiopt – žiopt,

jų tokios ausys –

netiki,

pačiupinėt nori.

Kokia žuvis –

ilga kaip tvora.

Ir gyvenimas toks kaip tvora –

Žuvis ir suvalgyta vis dar auga.

Kristus

neprikaltas,

nepririštas –

prisiklijavęs

krauju

prie kryžiaus

Kelias yra pilkas kaip vilkas

Jeigu kelias būtų žalias –

ožkų ir karvių neatbaidytum.

Oranžinis apelsinas

labai greit pasako savo ketinimus:

noriu važiuot, noriu išlipti.

O ir kitos spalvos –

matau jas būkštaujančias paplentėje:

dėl ko mes gyvenam,

ar saulelė, ar mėnesėlis mane pasiims?

Kelias valandas į pilką asfaltą žiūrėdamas,

stebiuosi jo kantrybe –

kelias yra vilkas,

jis aiškiai žino,

kad niekas šiame pasaulyje jo nemyli,

todėl bėga ir bėga ir bėga.

Vairavimo pamoka

Man, kuriam dviejų laikrodžių per daug.

patikėjo automobilį.

Įsikirtau į vairą lyg į arklio plaukus,

kaip įstumtas į vandenį

užsičiaupiau,

kad nepraryčiau policininko

arba kito atsitiktinio daikto kely.

Kaip atrodo pasaulis per priekinį stiklą,

esu ne sykį matęs.

Kaip atrodo gatvė-pasaulis

man pravažiavus –

negalėjau atitraukt akių nuo veidroduko,

man tik viena rūpėjo.

Smalsuolis

Du lašelius tepalo,

du lašelius vandens

ir šaukštelį benzino –

darbo dienomis taip –

yra plyšiukas – reikia įpilti.

Būna ir kitokių dienų –

norisi įvarvinti,

bet plyšiuko nerandu.

Sekmadienį aš apie mašiną

bėgioju kaip apie mergą

su kvepalų buteliuku.

Kitados galvojau, kad mašina –

tai, kas matosi,

o dabar spėju,

kad viduj kažkas dar yra –

kita burna ir kitos akys.

Trejų metų reikėjo –

ir dabar visi tavo plyšiukai

pažįsta mane.

Rūkas

Rytą ankstyvą nubudęs

dūmus tarp medžių pamačiau.

pagalvojęs –

kaimynas sau pusryčius verda –

nusišypsojau.

Tačiau ten, už medžių, jei kas ir gyvena,

tai tik mano šypsenėlė –

ežeriukas tenai.

Naktį buvo šalna.

Žuvys neiškentė –

laužus užkūrė po vandeniu.

O dūmams taip burbtelėjo:

- Reikėtų dar kamino,

bet kas jį iš kaimo parneš?

Partizanas zuikis

Ant kalvelės,

viso kaimo akivaizdoj

tas akiplėša

apdriskusius kailinius savo

padžiovė ir drybso.

Paėmęs žiūroną matau:

krutina lūpą – skundžiasi.

Žiemą buvo geriau –

ežeras buvo užšalęs,

galėjau bėgti tiesiog.

Ledas mylėjo mane,

kuždėjo –

kur zuikis bėga

ten zuikio kelias.

Ledas kuždėjo:

- Bėk, zuikeli, tiesiog

pas mergas.

Žiemą ledas kuždėjo –

ežeras todėl ir užšalo,

kad tau reik pas mergas.

tau reik pas mergas –

todėl ir ežeras užšalo,

kad galėtum bėgti tiesiog.

Ar tu bėgdamas sugalvojai,

kad reikia bėgt pas mergas,

ar tau reik pas mergas,

todėl tu ir bėgi…

***

Džiūstanti saulėje žuvis

jei kalbėti galėtų –

Kada žuvį nešu namo,

aš jau nežvejoju.

Džiūstanti saulėje žuvis,

atrodė, tuoj suspigs.

Žuvys saulėje,

jūs dar negirdėjote

žuvies vėjyje.

Degalinė miške

Girioje tarp pušų ir eglių –

Tik pušys ir eglės.

Girioje

ten kur tarp medžių

tik medžiai

visada kažkas dar yra.

Girioje naktį tamsu

vien dėl to

kad degalinėj

nepaaiškinamai šviesu.

Degalinė miške

lyg pasirėdęs vilkas

pernelyg meiliai šypsosi

raudonai mano mašinytei.

Sustoti baisu,

bet dar baisiau –

ką jis pagalvos

jeigu pravažiuosiu.

***

Glostydamas trečią plunksnelę

netoli tos vietos

kur turėtų būti ausis

sakau

vištele,

gal taip ir gražiau atrodo.

Įsižeistų dangus,

jei raiboji žvelgdama

į Viešpaties aukštybes

dar ir auseles kraipytų.

Voverė II

Aš ir tu –

bet ką ji veikia

medžiai šalia mudviejų.

Kodėl vos ištaręs –

myliu –

aš turiu į medžius kraustytis.

Raudonplauke,

jei jau atėjo metas gaudytis,

einam į stadioną:

ten ir žolė nušienauta,

ir kelmai išrauti.

Voverę pamatęs

aš beveik visada pamirštu,

kad ligi šiol ne itin sekėsi

medžiais karstytis.

Kaip pempė šaukia vaikus

- Pempiukai, namo!

Ir pempiukai susigūžia.

Ar tai arimas, ar dirvonas –

kur liepei, ten ir užsimerkėm.