Penkiolika minučių vasaros
Poetų sambūrio „Placdarmas-2005“ kapeliono komunikatas
 |
| “Placdarmo” kapelionas Aidas Marčėnas. Legendinė „Juodoji tvirtovė” – labiausiai į vakarus nutolusi lietuvių poezijos būstinė. Geroji „Placdarmo“ dvasia – poetas Donaldas Kajokas. |
Aidas Marčėnas
ką čia veikiu, / šitame suvažiavime // poėta / iš pragaišusio amžiaus // šiaip ne taip išsinėręs, / įkvėptas // ir neiškvėptas, su tąja poetika / numarintas, jaunas // palaidotas / senstančiuose vadovėliuose // užmirštas, / pusryčiams neprikeltas
Šviesa pro vitražą, kuriame pavaizduotas arkangelas Gabrielius, krinta ant sakyklos, kurioje stoviu, vilkėdamas pižamą, kuri išpiešta kačiukais bei peliukais. Man teikiama nacionalinė Nobelio premija – už meilės lyriką. Be manęs, šią premiją dar gauna Algimantas Baltakis ir Jonas Jakštas. Bet dabar mano triumfo akimirka, penkiolika minučių šlovės. Štai ir Andy Warholas, prilaikomas Lou Reed‘o ir John Cale‘o, pro prasivėrusias duris iš tos nesuprantamos šviesos įeina į Katedros prietemą, kurioje įžiūriu tik replikuoti pasirengusį Liudviką Jakimavičių. Andy plaukai švyti ir akina, tad suprantu, jog negalėsiu perskaityti kalbos, kurią pasirašiau ant popieriuko, teks improvizuoti. „Matote, – sakau, – ne visi iš anksto žino, jog gaus premiją“. „Baik malti šūdą“, – atitaria Liudvikas. Bandau atsikirsti kažkuo maždaug „gerai rašantis blogas poetas geriau, negu blogai rašantis geras“, tačiau beužsimezgantį mūsų dialogą, įteikdamas man kažkokį metalinį vabaliuką, nutraukia juvelyras Chailovas.
Ir vėl – pamanau – kaip su ta Zuoko premija už eilėraščius Vilniui. Jokių pinigų. O juk tada, sužinojęs, jog gausiu premiją, nusipirkau keturis tomus Borges‘o ir keturis tomus Dovlatovo. Taip su paskutiniaisiais mano pinigais ir išgaravo paskutiniai pagarbos likučiai mano miestą „darančiam“ milijonieriui jonaviškiui. Bet pasaulis gražus ir savo neteisybe. „Nusiramink, – sako juvelyras Chailovas, – vien platina, iš kurios šį vabaliuką padariau, verta keliolikos tūkstančių“. Ir tada aš prabylu: „Esu dėkingas Dievui ir juvelyrui. Juvelyrui esu dėkingas už tai, kad sukūrė šį prizą, o Dievui dėkingas už tai, kad sukūrė metalą, iš kurio padarytas šis prizas. O pagalvojus, esu dėkingas tik Dievui, nes juk Dievas naudojosi šį vabalą kūrusiu juvelyru. Ir apskritai, pakaks plepėti, visi eikime kurti.“ Pasigirdęs varpų gaudesys tampa telefono skambėjimu.
Pasirodo, tai Klaipėdos poetinė mokykla Gintaro Grajausko pavidalu kliudo skleistis beužsimezgančiai mano kūrybai. Ir jau ne pirmą kartą. Išgelbės mat kelis žodžius iš banalybės jūros. Kuo toliau nuo Klaipėdos į rytus, tuo mažiau Gintaras Grajauskas mėgstamas, kuo labiau į vakarus, tuo mėgstamas labiau. Vertinamas Lenkijoje, Vokietijoje ir Švedijoje, be to, žinau kelias vietas Kaune, kur jis gan aukštai kotiruojamas, nors ir menkiau, nei Klaipėdoje. O štai Vilniuje – daug prasčiau. Nemėgsta Grajausko, ir baigta. Kiti poetai, taip sakant. Labai jau savarankiškas. Ir dar šlykščiau: jo tarsi nėra, o žiūrėk – jau ir radosi. Bandai susigaudyt, o jis ir vėl pradingęs. Kažkokia mirguliacija. Talentinga tuštuma – štai kas erzina. O dar ta nordvesto nugairinta, atšiaurumo įgijusi taisyklinga sūduvių šnekta. Tiksli, kaip vaistinėj, prozodija. Ir jokio baroko, žodžių tik tiek, kiek reikia. Žodžiu, pats kiečiausias Lietuvoje europoetas. Gali džiaugtis, kad rytų kryptimi Europos Sąjunga ties Vilniumi ir baigiasi. O ir aš jau šiek tiek europietis – Gintarą Grajauską labiau mėgstu, nei nemėgstu.
Juolab beveik metus gyvenau Klaipėdoje. Galimas daiktas, jog tai buvo gražiausi mano gyvenime metai. Jau vien dėl to, kad buvau aštuoniolikmetis. Išmokau prisidegti vėjuose cigaretę (žinovai dar ilgai mane laikė klaipėdiečiu), išgyvenau pirmąją Vilniuje pasilikusią nelaimingą meilę bei pirmus ir paskutinius išbandymus savarankiškumu, tapau priklausomas nuo alkoholio, kas ilgą laiką mano gyvenimą ir puošė, ir bjaurojo, šiaip ar taip – pastūmėjo tapti priklausomu nuo poezijos… Nors, tiesą sakant, gražiausi mano gyvenime metai yra dabar. Be to, dar gerai pamenu, kiek daug man reiškė dirbtinai supilta kalvelė Debreceno gatvėje. Taip Vilniuje Gintaras Grajauskas tikriausiai ieško kokios lygesnės vietos. Pavyzdžiui, manęs.
Ar atvažiuosi į „Placdarmą“? – klausia. Čia tartum tiesioginė kalba, bet tekste kabučių nededu, nes Grajauskas klausia daug tiksliau, nei sugebėsiu užrašyti. Šitaip tiksliai ir taisyklingai kalbantis žmogus neturėtų būti blogas. Štai ir sveikatos ministras Padaiga man simpatiškiausias iš visos nesimpatingos vyriausybės. Kalba taisyklingai ir gražiai formuluoja. Beveik kaip Grajauskas. Suktas, sakai? Gal ir suktas, bet kas man darbo? „Atvažiuosiu“, – sakau. Tai va – sako Grajauskas – gal gali pabūti kapelionas? „Galiu, – sakau, – kas tas kapelionas?“ Pameni – sako Grajauskas – Beresnevičius buvo… Kaip su Beresnevičium kopose pradėjom gerti šiltą degtinę – pamenu. Po to dar porą metų klausiausi legendų ir mitų. Lyg pro miglą menu galvų ir dzotų prietemoje kažkokį Beresnevičiaus pamokslą. Tekstą, taip sakant. Kiek? – klausiu. Čia apie apimtį. Kiek nori, girdžiu. Apie ką? – klausiu. Apie ką nori. Man garbė būti jūsų kariaunos kapelionu – ištaria mano širdis. Širdies kalba tai skamba „tuk tuk“.
Tuk tuk – sako automobilio variklis, važiuojant Medžiuškių link pro Zalavą, tėviškę pono Juzefo Pilsudskio. Viskas kažkaip susieta, suausta treniruotais pojūčiais nujaučiamomis gijomis. Susieti pasauliai byloja širdies kalba. Manęs tai jau nebestebina. Vilniuje gyvename Varšuvos gatvėje prie palaidotos pono Pilsudskio širdies. Varšuvos mieste buvau bažnyčioje, kurioje palaidota Chopino širdis. Širdinga tauta – lenkai. „Apie ką man rašyti pamokslą, kokias tiesas, pavyzdžiui, Tu norėtum iš manęs išgirsti?“ – klausiu Viliūtės važiuojant pro kosminio dydžio garšvas. „Rašyk apie tautinį identitetą“, – išgirstu. „Norėjau apie meilę“, – sakau. Dalykai, apie kuriuos nutuokiu menkiausiai. Apie juos visi mano tekstai. Teisi buvo Elena Mezginaitė, Ričardo Šileikos liudijimu prasitarusi: „Galbūt lengviausia pasakyti tai, ko nežinai“. Žuvo. Žinojo per daug.
Čia lengviausia būtų ištarti: iš visų tautų aš labiausiai nemyliu lietuvių. Didžiuojuosi savo gėda, kad esu lietuvis. Esu peraugęs idiotas su krepšinio kamuoliu. Debilas paklaikusioje minioje, o mūsų Dievas yra Ednis. Esu dalyvis loterijos per kokią nors TV-3, kur pusantros galvos už tautos vidurkį aukštesni pusdieviai liepia pasukti ratą, idant sužinočiau, kas yra laimė. Norėčiau būti Žmogumi iš didžiosios raidės, norėčiau būti Barmenu. „Reikėtų kokį milijoną sušaudyti, tada gal kas doro ir išeitų“, – jaunystėj ištarė vienas didis poetas, kurio piktu stiliumi dabar štai naudojuosi. Reikėtų sušaudyti du milijonus. Ir mane patį pirmą. Beje, ir tą didį poetą. Ir vis tiek nieko doro neišeitų. Ir po mirties esame pasmerkti likti lietuviais, prakeiktais servilistais tarp Briuselio ir Maskvos. O kas, beje, šaudytų? Kučinskas su Riaubiškyte?
Dar paprasčiau pasakyti: tie žmonės, kuriuos myliu, yra lietuviai. Pavyzdžiui, pusseserė, kurią myli lietuviai, kurių nemyliu. Mano pusseserė kas dieną mums kalba per televizorių. Mano pusseserė labai graži ant celofaninių žurnalų viršelių. Mano pusseserė kartais pilotuoja Lietuvos avialinijų boingą. Pagrindinis klausimas mano kūrybos vakaruose, kažkodėl labai susinepatoginus: „dar norėtume paklausti… Ar?..“ …Taip, ji mano pusseserė, atsakau aš ir staiga tampu įžymus ir svarbus. Mano pusseserė yra beveik Ednis.
Žmonės, kuriuos myliu, yra lietuviai. Pavyzdžiui, brolis, kuris taip pat daugina idiotizmą, nuoširdžiai ir profesionaliai dalyvaudamas trečiarūšių filmų kūrime. Mano brolis, septyniolika kartų perskaitęs pirmąją „Winetou“ dalį. Mano trisdešimt penkerių metų indėnas brolis, kuris, šokdamas apačų debesų išsklaidymo šokį, padaro taip, kad griaudėtų aplinkui, o virš mūsų moralinių imperatyvų spindėtų žvaigždės. Atsitiktinumas, sakai? Žinoma.
Arba mūsų tėvelis, iš kurio mėgstamiausio teksto dabar pacituosiu. Dr. J.Čepėnas 1933-iųjų „Vaire“: „Tačiau tarp lietuvio sodiečio ir inteligento yra tas skirtumas, kad sodietis savo apsileidimą ir netvarką visur viešai rodo, pabrėždamas, kad jis ne ponas, – jam gerai ir taip. Bet inteligentas, kiek galėdamas, slepia netvarką, apsileidimą ir savo neturtą“. Arba: „Pagaliau lietuvis yra melancholikas, svajotojas. Tokį jį padarė apsupanti gamta, būtent: miškų ūžimas, ežerų ir upių šniokštimas, ilgos ir tamsios rudens naktys, kuriomis lietuvis randa laiko pasvajoti, padainuoti ir pasakas sekti. Dažnas lietuvis yra poetas.“
Tauta, neturinti prozos, nes tingi nuosekliai pasakoti. Tauta, neturinti kino ne dėl to, kad neturi pinigų kinui. Tauta, kuri neturi epo – iš čia ir visos jos bėdos. Štai jums lietuvių tautos epas. Medžiuškių kaimo žmonės, susirinkę kryžkelėje statyti kryžiaus. Scena su mitologijos prieskoniu – tikrai vyksta kažkas svarbaus. Švytintys vyrų ir moterų veidai, kažkoks sukauptas vaikų ir šunų smalsumas. Užslopinta energija. Ore tvyrantis nukryžiavimo džiaugsmas. Visa tai galėtų nutapyti Cranach‘as, ypač jam pavyktų traktoriaus priekaba, kažkokia anapusinė šitame peizaže, bei ant jos prisėdęs vyresnysis Juozas, kuris man akimirką atrodo beveik ne iš šito pasaulio. Poilsis pakeliui į Egiptą. „O kur Nukryžiuotasis?“ – klausiu. „Bijojom, kad nepavogtų“, – atsako.
Vilniuje, Pilies gatvėje septintos kartos apačų šamanas užsuka į antikvariatą nusipirkti ikonos. Ten susitikęs Liudviką Jakimavičių nusprendžia, jog šiam pakaks rūkyti ir gerti. Ir štai jau savaitė Liudvikas nei rūko, nei geria, į aplinką žvelgia didžiulėmis kūdikio akimis ir nebeturi kur kišti staiga atsiradusio laiko. Turbūt panašiai buvo sukurtas pasaulis. Nedidelis, neilgam, bet pasaulis.
„Energija, štai kas yra kūryba“, – poezijos pavasario išgertuvėse jau kelintą kartą kartoja Donaldas Kajokas. „Tai važiuok į Ignalinos elektrinę, ten daug energijos“, – neišsikentęs atšaunu, nors žinau, kad Donaldas teisus. Gražina Kliaugienė mokėjo, pavedžiodama ranka paveikslą, atpažinti, kur yra tapyba, o kur šūdas. Kai numirė, nebeliko tapybos. Prieš mirtį pradėjo vertinti mano poeziją. „Birželis įpusėja kol kalbu. / Ir nesvarbu, ką noriu pasakyti“, – rašiau anais laikais. Dabar galiu pasakyti: „Rugpjūtis įpusėja, kol kalbu. / Ir nesvarbu, ką noriu pasakyti“. Kaip nesvarbu? – nesupranta Liudvikas Jakimavičius, – jei nesvarbu, tai kokia čia poezija?
Matai, Liudvikai, čia yra nesvarbi poezija – galų gale sakau į spinduliuojančią Katedros prietemą, – tai tiesiog tokie pliurpalai. Ir tai, ką nori pasakyti, yra nesvarbu. Bet kartais būna svarbu tai, ką pasakai. Pirmą eilutę parašo Dievas, antrą turi parašyti pats – sakė Valery. Aš pats parašau visas eilutes, o paskutinę, jei man neblogai sekasi, už mane kartais parašo Dievas. Aš netikiu įkvėpimu, kaip kad apačų debesų išvaikymo šokį šokantis mano lengvai ir linksmai įkalęs brolis. Aš netikiu įkvėpimu, kaip kad Tu tiki Tave užvaražijusio indėnų šamano galiomis. Tiki, kad negersi ir nerūkysi. Turėsi daug gražaus laiko. Tiki tuo, ko nėra, nes būti negali. Ir tai Tau svarbu.
Aš netikiu įkvėpimu, aš žinau, jog jis yra. Jei jo mano gyvenime nebūtų, nerašyčiau nė vieno sumauto žodžio. Štai ir dabar dėlioju šį pamokslą, žinodamas, jog artinasi tas paskutinis sakinys, tik dar nežinau koks. Bet bus jis šmaikštus ir taiklus. Nes mūsų Ednis turi neblogą humoro jausmą, linksmai driblinguoja, gerai mato aikštelę ir dažnai įmeta tritaškį.
